Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2014 m. rugsėjo 17 d. buvo gautas pareiškėjo M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) skundas (b. l. 2-4), kuriame prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei yra perkeliami į laisvesnes kameras.

Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 3 straipsniu, 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktais ir nurodė, jog iki šios higienos normos įsigaliojimo draudimai, susiję su rūkymu laisvės atėmimo vietose, teisės aktuose, reglamentuojančiuose sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, įtvirtinti nebuvo. Nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, įstaigoje nėra priimta teisės aktų, susijusių su Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto įgyvendinimu. Nuo 2010 metų Šiaulių TI, įgyvendinant Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 nuostatas, taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Šiaulių TI atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. rugsėjo mėnesį, be to, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis ir šios aplinkybės niekaip nepagrindžia, o skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodo, jog būtų buvusios pažeistos jo teisės nebūti verčiamam kvėpuoti tabako dūmais. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje nesant pareiškėjo pretenzijų dėl galiojančių Tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo.

Nurodė, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, jų nepagrindžia įrodymais. Pareiškėjas nepateikia duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.138 straipsniu ir prašė sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, jog įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis, periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių ir pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Iš pateiktos pažymos bei kitų byloje esančių įrodymų tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas 82 dienas atskirais periodais kamerose Nr. 53, 88, pažeidžiant nustatytas vienam asmeniui kameros ploto normas (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,70 kv. m. iki 18,74 kv. m.), nebuvo galimybių, tačiau tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad kamerose šalta, drėgna, tamsu, prastas apšvietimas, sanitariniai mazgai neatitverti nuo gyvenamosios patalpos, kamerose nėra ventiliacijos sistemos, yra pelėsis, grybai, žiurkės, tarakonai, kamerose nėra šilto vandens, muilo, pažymėjo, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 dėl 2012 m. birželio 25 d. atlikto patikrinimo, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. vasario 8 d. patikrinimo akte Nr. EP-6 dėl 2013 m. vasario 7 d. atlikto patikrinimo nurodoma, jog Šiaulių TI apgyvendinimo kamerose patikrinimų metu buvo nustatyti tam tikri higienos normos reikalavimų pažeidimai. Iš 2014 m. rugsėjo 25 d. pažymos Nr. 69/06-4247 matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą atvyko 2013 m. gegužės 16 d., taigi 2012 m. birželio 25 d. bei 2013 m. vasario 7 d. atliktų patikrinimu metu pareiškėjas Šiaulių TI dar nebuvo laikomas.

Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-249 nurodoma, jog Šiaulių TI apgyvendinimo kameroje Nr. 53 patikrinimo metu 2013 m. liepos 10 d. buvo nustatyti atitinkami higienos normos reikalavimų pažeidimai, t. y. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X sk. 56, 62 punktų pažeidimai nepašalinti – kamera labai blogos būklės, visos sienos, lubos padengtos pelėsiu, sienų dažai, tinkas vietomis iškritę. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X sk. 58 punkto pažeidimas pašalintas – kamera tvarkinga, sanitarinis mazgas išvalytas; Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI sk. 22 punkto pažeidimas nepašalintas – dirbtinė apšvieta 116lx, matavimų neapibrėžtis 18,73 lx. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-450 nurodoma, kad Šiaulių TI apgyvendinimo kameroje Nr. 53 patikrinimo metu 2013 m. lapkričio 22 d. buvo nustatyti atitinkami higienos normos reikalavimų pažeidimai, t. y. nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X sk. 56, 62 punktų pažeidimai. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-8 konstatuota, kad 2014 m. sausio 14 d. patikrinimo metu Šiaulių TI apgyvendinimo kamerose Nr. 53 bei Nr. 88, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, yra atliekami remonto darbai. Atitinkamai, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, jog Šiaulių TI, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 56, 62 punktus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Teismas dėl pareiškėjo argumentų, kad kameroje laikomi kartu rūkantys ir nerūkantys asmenys, pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ginčui aktualiu metu kreipėsi į Šiaulių TI administraciją nurodydamas, jog yra nerūkantis ir prašo užtikrinti jo teisę būti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkoma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl to, kad kameroje rūkoma, raštu nesikreipė, nėra pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl ko, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus. Atitinkamai, teismas sprendė, jog Šiaulių TI neteisėto veikimo ar neveikimo dėl pareiškėjo buvimo kamerose drauge su rūkančiais asmenimis nenustatyta.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, turimų įrodymų visumą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (galimai apie 211 dienų, t. y. nuo 170 dienų iki 252 dienų), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio, pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose bei kitus nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteistina 4 300 Lt suma neturtinei žalai atlyginti.

III.

Apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, pateikti pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėjas remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu ir nurodo, jog jam buvo priteista pernelyg maža neturtinės žalos atlyginimo suma. Pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo blogesnės EŽTT nagrinėtoje byloje Karalevičius prieš Lietuvą. Pareiškėjas pažymi, jog byloje pateikti duomenys liudija, kad iš 252 dienų jis 230 dienų buvo kalinamas pažeidžiant Konvencijos 3 straipsnį. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl ventiliacijos nebuvimo, atviro tualeto, apšvietimo, antisanitarinių sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo M. Š. prašomos priteisti 250 000 Lt (72 405 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 4 300 Lt (1 245,37 Eur) neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus, ginčui spręsti aktualų teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria ir vertina priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą atsižvelgusi į apeliacinio skundo argumentus, pateiktus motyvus ginčijant padarytas teismo išvadas.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos higienos normose numatytiems reikalavimams (b. l. 2-4). Atitinkamai, siekiant aiškumo dėl nurodytų aspektų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisakytina atskirai.

Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu kalinimo patalpų plotu 2013 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. sausio 22 d. laikotarpiu (b. l. 2-4), teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Nurodytas teisinis reguliavimas iš esmės atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT taip pat formuoja praktiką, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. vasario 1 d. redakcija) (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Kiek tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi Įsakyme numatyto reguliavimo, pastebėtina, jog, remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Atitinkamai, kritiškai vertintina atsakovo atstovo pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus įskaitos skyriaus pažyma, kurioje nėra nurodytas konkretus sulaikytų asmenų skaičius konkrečią dieną. Šiuo klausimu pažymėtina, kad būtent Šiaulių tardymo izoliatorius turi pareigą laikytis Įsakymo nustatytų reikalavimų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Atitinkamai, tokia neinformatyvi pažyma vertintina kritiškai, o jos turinį teisėjų kolegija vertina pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv.m. plotas, naudai (b. l. 7, 31).

Vertinamu atveju pagal administracinėje byloje pateiktus duomenis matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2013 m. gegužės 16 d. iki 2014 m. sausio 22 d. kamerose Nr. 97, 17, 53, 88, kurių plotai nuo 18,47 kv. m. iki 19,01 kv. m., jose buvo laikoma nuo 1 iki 11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,70 kv. m. iki 18,74 kv. m. ploto. Pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje per skundžiamą laikotarpį buvo laikomas iš viso 252 dienas. Iš šio laikotarpio 170 dienų pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 97, 17, 53, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,85 kv. m. iki 3,12 kv. m.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kitas 82 dienas atskirais periodais kamerose Nr. 53, 88, pažeidžiant nustatytas vienam asmeniui skirtino kameros ploto normas (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,70 kv. m. iki 18,74 kv. m.), nėra galimybių, tačiau tuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti (b. l. 7, 31). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu (b. l. 5) (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją), todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kurioje jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista (CK 6.271 str.). Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu pareiškėjas nebuvo gyvenamojoje kameroje (b. l. 63-72), tačiau vis dėlto šios aplinkybės savaime nepaneigia konstatuotų atsakovo neteisėtų veiksmų.

Kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl tinkamų higienos sąlygų neužtikrinimo, kad teismas nepagrįstai atmetė jo argumentus dėl ventiliacijos nebuvimo, atviro tualeto, apšvietimo, antisanitarinių sąlygų, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 (2012 m. gruodžio 9 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 2 punkte nurodyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 19 d. patikrinimo akte Nr. EP-249 nurodoma, jog Šiaulių tardymo izoliatoriaus apgyvendinimo kameroje Nr. 53 patikrinimo metu 2013 m. liepos 10 d. buvo nustatyti atitinkami higienos normos reikalavimų pažeidimai, t. y. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X sk. 56, 62 punktų pažeidimai nepašalinti – kamera labai blogos būklės, visos sienos, lubos padengtos pelėsiu, sienų dažai, tinkas vietomis iškritę. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X sk. 58 punkto pažeidimas pašalintas – kamera tvarkinga, sanitarinis mazgas išvalytas; Lietuvos higienos normos HN 76:2010 VI sk. 22 punkto pažeidimas nepašalintas – dirbtinė apšvieta 116lx, matavimų neapibrėžtis 18,73 lx. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 22 d. patikrinimo akte Nr. EP-450 nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus apgyvendinimo kameroje Nr. 53 patikrinimo metu 2013 m. lapkričio 22 d. buvo nustatyti atitinkami higienos normos reikalavimų pažeidimai, t. y. nustatyti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 X sk. 56, 62 punktų pažeidimai. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-8 konstatuota, kad 2014 m. sausio 14 d. patikrinimo metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus apgyvendinimo kamerose Nr. 53 bei Nr. 88, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, yra atliekami remonto darbai (b. l. 6, 40-45). Pažymėtina, jog pareiškėjas įvardintoje kameroje Nr. 53 buvo kalinamas 2013 m. rugpjūčio 12 d. – 2014 m. sausio 14 d. laikotarpiu, o kameroje Nr. 88 buvo kalinamas 2014 m. sausio 14 d. – 2014 m. sausio 22 d. laikotarpiu (b. l. 7). Atitinkamai, atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Šiaulių tardymo izoliatorius, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22, 56, 62 punktus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Atitinkamai, nurodytų faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo laikytasi higienos normų reikalavimų, t. y. kamerose buvo drėgna, buvo blogas dieninis apšvietimas (CK 6.271 str.). Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytu aspektu konstatavo neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus.

Kiek tai susiję su sanitarinio mazgo įrengimu ir jo naudojimusi, t. y. kad sanitariniai mazgai yra neatitverti nuo gyvenamosios patalpos (b. l. 2-4), teisėjų kolegija pabrėžia, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas įtvirtina, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagomis atsparia danga. Esant galimybėms sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas numato, jog šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau minėtos pertvaros įrengimas iš esmės nėra susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl pirmiau minėtas reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui yra taikytinas.

Vertinant nurodyto reguliavimo laikymąsi pažymėtina, jog administracinis procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva (ABTĮ 57 str. 4 d.). Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-17-301/2007).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu taip pat nurodo, jog EŽTT formuoja praktiką, jog būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, atitinkamas aplinkybes tenka atsakovui (žr. mutatis mutandis EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, šioje administracinėje byloje kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo statusą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo laikomasi pirmiau nurodytų reikalavimų (b. l. 2-4). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas nei pagrįstų argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su tualeto netinkamu įrengimu (t. y. sanitarinio mazgo neatskyrimu), nepateikė. Atsakovas tik abstrakčiai nurodė, kad toks įrengimas atitinka numatytus reikalavimus, tačiau įrodymų, patvirtinančių šiuos duomenis, nepateikė (b. l. 32-33). Duomenų, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, buvo laikomasi pirmiau nurodytų reikalavimų, kad jam buvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pateikta (b. l. 32-33). Be to, iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. lapkričio 22 d. patikrinimo akto matyti, kad kameroje Nr. 53 sanitarinis mazgas buvo atitvertas tik užuolaidomis (b. l. 46-47). Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo nurodytus teiginius dėl tualeto netinkamo įrengimo ir privatumo juo naudojantis neužtikrinimo, tačiau jis įrodymų, paneigiančių pareiškėjo įvardintas aplinkybes, nepateikė. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes darytina išvada, jog kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, neatitiko nurodytų nustatytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos jo teisės (CK 6.271 str.).

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Šiuo atveju Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio 23 d. patikrinimo akte Nr. EP-8 yra nurodoma, kad įstaigoje profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas atliekamas, vykdomas mechaninis ir cheminis apdorojimas, deratizacija įstaigoje atliekama mechaniniu bei cheminiu būdu. Bendrosios paskirties patalpose, režiminio korpuso aukštų koridoriuose graužikai naikinami „Bromad G“ grūdais, kamerose klijuojamos klijų lentelės. Deratizacija apgyvendinimo kamerose vykdoma mechaniniu būdu ir cheminiu, su priemone „Bromad G“. Deratizacija cheminiu būdu atliekama pilant nuodus į kanalizacijos šulinėlius. Apgyvendinimo kamerose deratizacija cheminiu būdu atliekama pagal suimtųjų prašymus. Atliekant patalpos nukenksminimą suimtieji iškeliami į kitas apgyvendinimo patalpas. Dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos registracijos žurnalas yra. Dezinsekcijai apgyvendinimo kamerose naudojamas preparatas KilerSaraf ir „Hitkiler“ (b. l. 50-56). Dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbų registracijos žurnale registracija apie įvykdytas nukenksminimo priemones yra. Apie kenkėjų kontrolės darbų atlikimą režiminiame korpuse ir teritorijoje pildomi atskiri žurnalai (b. l. 34-39). Atsižvelgdamas į turimus rašytinius įrodymus, patvirtinančius dezinsekcijos, deratizacijos atlikimą ginčui aktualiu laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Šiaulių tardymo izoliatorius tinkamai vykdė Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkto numatytus reikalavimus.

Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, nesilaikant higienos normų numatytų reikalavimų, reikalavimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendime byloje Peers prieš Graikiją pažymėjo, kad šio pobūdžio bylose gali būti atsižvelgiama į klausimą, ar netinkamu elgesiu buvo siekiama pažeminti ar sumenkinti nuketėjusįjį, tačiau tokio tikslo nebuvimas negali pašalinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimo.

Vis dėlto šiame kontekste yra svarbu ir tai, kad EŽTT yra pripažinęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną iš pačių pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių. Jis absoliučiai uždraudžia kankinimą arba nežmonišką ar žeminantį orumą elgesį, nepriklausomai nuo aplinkybių ir nukentėjusio elgesio. Tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytas kalinimo sąlygas pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintos teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, buvo pažeisti kiti teisės aktų reikalavimų, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, pareiškėjas nesutinka su jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma ir mano, jog jam nepagrįstai nebuvo priteista visa jo prašoma suma (b. l. 108-110).

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus teisėjų kolegija aptaria aktualų teisinį reguliavimą: neturtinės žalos sampratą, šios žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus.

Visų pirma pabrėžtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, kitus šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus veiksmus, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga buvo 1 000 Lt (atitinkamai 289,62 Eur) (patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai (b. l. 18-28), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 380 Eur suma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat pažymi, jog jo kalinimo sąlygos buvo blogesnės nei EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. nagrinėtoje byloje Karalevičius prieš Lietuvą, taigi jam turi būti priteisiama jo prašoma neturtinės žalos atlyginimo suma (b. l. 108-110). Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtoje byloje EŽTT pastebėjo, kad ilgiau nei trejus metus ir vieną mėnesį pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje ir didesnę laiko dalį pareiškėjui buvo skirta mažiau nei 2 kv. m. ploto, o daugiau nei pusantrų metų pareiškėjas gyveno kartu su kitais 10 kalinamųjų 16,65 kv. m. ploto kameroje, kur jam teko tik 1,51 kv. m. EŽTT taip pat nustatė, kad pareiškėjas buvo izoliuotas kameroje 23 valandas per parą. Esant šioms aplinkybėms EŽTT pastebėjo, jog ypač mažas gyvenamasis plotas yra labai svarbus aspektas, į kurį būtina atsižvelgti, vertinant, ar ginčijamos kalinimo sąlygos prilygo „žeminančiam orumą“ elgesiui Konvencijos 3 straipsnio požiūriu. EŽTT pareiškėjo situaciją šioje byloje lygino su Kalashnikov prieš Rusiją byla, kurioje nustatyta, kad pareiškėjui nuo Konvencijos įsigaliojimo Rusijoje šiek tiek ilgiau nei dvejus metus buvo skiriama nuo 0,9 kv. m. iki 1,9 kv. m. gyvenamojo ploto. EŽTT pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjas buvo įpareigotas gyventi, miegoti bei naudotis tualetu kartu su tiek daug kalinamųjų vienoje kameroje, savaime lėmė kančią ar sunkumus, kurių intensyvumas viršijo kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį bei sukėlė pareiškėjui baimę, kančią ir nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir menkinti jį (žr. pirmiau; taip pat, mutatis mutandis, pirmiau minėtas bylas Kalashnikov prieš Rusiją, Kudla prieš Lenkiją). Tuo tarpu šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas 170 dienų buvo laikomas kamerose Nr. 97, 17, 53 tikrai pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,85 kv. m. iki 3,12 kv. m.), kitas 82 dienas nustatyti tikslų plotą tekusį pareiškėjui ir galimai daromą teisių pažeidimą nėra galimybių, atsakovui nepateikus detalių duomenų. Šiuo atveju, kaip matyti, pats kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų numatytų reikalavimų periodas buvo trumpesnis, pareiškėjui teko didesnis minimalus kalinimo plotas nei EŽTT nagrinėtoje 2005 m. balandžio 7 d. byloje Karalevičius prieš Lietuvą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, šis EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečių individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus. Taigi nėra pagrindo vadovaujantis šia EŽTT byla teigti, kad pareiškėjui turi būti priteisiama būtent jo nurodyta neturtinės žalos atlyginimo suma. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent jo nurodyta suma, atsižvelgus į jo kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį. Tokios žalos atlyginimo sumos, kompensuojančios pareiškėjo patirtą dvasinę skriaudą, patirtus išgyvenimus, taip pat nėra pagrindo priteisti ir atsižvelgus į jo nurodomus patirtus išgyvenimus, pirmiau minėtus neturtinės žalos nustatymo kriterijus.

Iš esmės pirmiau minėtas vertinimas taikytinas ir pareiškėjo argumentams, kad jo kalinimo sąlygos buvo blogesnės nei situacijoje, nagrinėtoje 2001 m. balandžio 21 d. EŽTT byloje Peers prieš Graikiją (b. l. 108-110). Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytoje byloje pareiškėjas mažiausiai du mėnesius buvo įkalintas segregaciniame skyriuje, kur jam nebuvo suteikta judėjimo laisvė. Be to, pareiškėjas kameroje, kuri buvo skirta vienam asmeniui, buvo laikomas dar su kitu kalinamuoju, šioje kameroje iš viso nebuvo ventiliacijos, lango, buvo nepakeliamai karšta, sanitariniu mazgu pareiškėjas turėjo naudotis kito kalinamojo akivaizdoje. EŽTT, vertindamas nurodytą situaciją, taip pat pastebėjo, kad visą kalinimo laikotarpį kalinimo įstaiga nesiėmė veiksmų pagerinti pareiškėjo padėtį. Atsižvelgęs į nurodytų sąlygų kumuliatyvių poveikį EŽTT sprendė, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsniu. Šiuo atveju analizuojamos situacijos faktinės aplinkybės yra skirtingos, pareiškėjui teko didesnis kameros plotas, kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, nebuvo visiškai apribotas ir nebuvo apšvietimo, dienos šviesos, ventiliacijos. Be to, kaip jau buvo minėta, pareiškėjas nepagrindė, kad jam turi būti priteisiama jo prašoma neturtinės žalos atlyginimo suma.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir dėl šioje teismo nutartyje nurodytų aplinkybių priimta pirmosios instancijos teismo nutartis keistina, pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisiant 1 380 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 punktą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

„Priteisti pareiškėjui M. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 1 380 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.“

Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.