Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Officeday“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuo ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

17. Byloje kilo ginčas dėl skolos pagal nuomos sutartį priteisimo, priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo.

Dėl naujų įrodymų

19. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008). Taigi, apie priimto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą paprastai sprendžiama turint omenyje tik tuos duomenis, kuriuos turėjo pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą.

20. CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o pagal CPK 306 straipsnio 3 dalį kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikti motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu apeliantas apeliaciniame skunde nepagrindė būtinybės minėtą įrodymą pateikti Šiaulių apygardos teismui. Be to, apeliantas nepaneigė aplinkybių, kad turėjo galimybę šį įrodymą pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl vertintina, jog byloje nėra CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti priimtas apelianto apeliacinės instancijos teismui pateiktas naujas įrodymas. Esant šioms aplinkybėms, teismas nepriima apelianto pateikto naujo įrodymo. Atsakovės pateiktas įrodymas susijęs su apelianto pateiktu ir nepriimtu įrodymų, todėl taip pat nepriimtinas.

Faktinės bylos aplinkybės

21. Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovo A. B. ir atsakovės UAB ,,Officeday“ 2020 m. birželio 21 d. buvo sudaryta nuomos sutartis, pagal kurią atsakovei buvo perduotos 151,60 kv. m patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) , nuomai, kurias atsakovė nuo 2009 m. nuomojo iš kito savininko. Nuomos sutartis buvo nutraukta nuo 2020-07-31.

Dėl patalpų perdavimo

23. Apeliantas teigia, kad atsakovei nesutvarkius patalpų ir šalims nepasirašius priėmimo – perdavimo akto, atsakovei atsirado pareiga mokėti nuomos mokestį, iki kol patalpos bus sutvarkytos arba bus susitarta dėl nuostolių atlyginimo. Apeliantas nurodo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad patalpų priėmimo – perdavimo aktas, pasibaigus nuomos sutarčiai, pasirašytas nebuvo, patalpos nebuvo perduotos, o jas, su fiksuotais patalpų defektais, perėmė ieškovas tik 2020-10-08. Dėl viso to, atsakovei kilo pareiga mokėti nuomos mokestį už visą laikotarpį, kol patalpos buvo ieškovo perimtos.

24. CK 6.499 straipsnio 1 dalyje numatyta nuomininko pareiga, pasibaigus nuomos sutarčiai, grąžinti nuomotojui daiktą tokios būklės, kokios gavo, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Jeigu, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas negrąžina daikto nuomotojui, šis įgyja teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 straipsnio 2 dalis).

25. Teisingai pirmosios instancijos teismas vertino, kad pagal minėtą teisinį reglamentavimą tiek faktinis patalpų perdavimas nuomotojui, tiek priėmimo ir perdavimo akto pasirašymas laikytini tinkamu nuomininko prievolės grąžinti išsinuomotas patalpas nuomotojui įvykdymu. Kai yra pasirašytas priėmimo ir perdavimo aktas, patalpų perdavimo momentas nustatomas pagal akte nurodytus duomenis. Nagrinėjamu atveju ginčo patalpų priėmimo ir perdavimo aktas tarp šalių nebuvo pasirašytas, atsisakius ieškovui (nuomotojui) pasirašyti ginčo patalpų priėmimo ir perdavimo aktą.

26. Pažymėtina, kad nuomotojo atsisakymas pasirašyti patalpų priėmimo ir perdavimo aktą po to, kai šios patalpos buvo faktiškai atlaisvintos, neturi teisinės reikšmės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai pasibaigus patalpų nuomos sutarčiai, nuomininkas faktiškai atlaisvina negyvenamąsias patalpas, turėdamas tikslą jas perduoti nuomotojui, o nuomotojas vengia pasirašyti patalpų perdavimo ir priėmimo aktą, pripažintina, jog nuomotojas atsisako priimti patalpas, o nuomininkas laikomas yra tinkamai įvykdęs CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą grąžinti nuomotojui daiktą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 25 d. nutartis priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2008).

27. Bylos duomenys patvirtina, kad nuomos sutarties galiojimas baigėsi 2020 m. liepos 31 d. Antstolio R. K. 2020 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad nuomotojas, t. y. atsakovė norėjo grąžinti apeliantui nuomojamas patalpas adresu (duomenys neskelbtini), penktadienį, t.y. 2020-07-31, tačiau nuomotojas atsisakė ir nurodė, kad patalpas gali perimti tik 2020-08-03 11 val. Iš prie 2020 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo pridėtų foto nuotraukų matyti, kad patalpos yra tuščios, nėra jokių daiktų ir pan. 2020 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, kad nuomotojas A. B. be jokio teisinio pagrindo atsisako priimti patalpas adresu (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad A. B. pareiškė, kad tokių patalpų nepriims, nes joms reikalingas remontas arba tegul nuomininkai jam sumoka kompensaciją už darbus, kuriuos reikės atlikti. Įvertinęs aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsakovė įrodė, kad ginčo patalpas visiškai atlaisvino 2020 m. liepos 31 d. ir jas grąžino apeliantui 2020 m. rugpjūčio 3 d.

28. Pažymėtina, kad esminė aplinkybė, kurią reikia nustatyti, sprendžiant dėl tinkamo pareigos grąžinti daiktą nuomotojui įvykdymo, yra ta, ar nuomotojas, nutraukus nuomos sutartį, turi galimybę naudotis ir laisvai disponuoti jam priklausančiu turtu savo nuožiūra ir pagal jo paskirtį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2011).

29. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad, ieškovas, atsisakydamas pasirašyti patalpų priėmimo ir perdavimo aktą, neperėmė ir vienerių durų rakto iš atsakovės, tačiau turėjo galimybę į patalpas patekti iš kiemo pusės pro duris, kurioms dar 2020 m. liepos mėnesį kvietė spynų meistrus, kurie pašalino gedimą, pakeitė spyną. Teismas vertino, kad šią aplinkybę patvirtina pačio ieškovo pateiktas N. Y. pranešimas, 2020-08-14 šalių susirašinėjimas, o kad naujas durų raktas būtų perduotas atsakovei, įrodymų nepateikta, todėl ieškovas turėjo galimybę patekti į savo patalpas ir jomis naudotis, nes jos buvo atlaisvintos 2020 m. liepos 31 d. Apeliantas teigia, kad tokie teismo argumentai nelogiški, nes ieškovas ne kartą minėjo, kad į pastatą (ne į patalpas) galima patekti pro kiemo duris, kurioms buvo pakeista spyna. Be to, apeliantas nežinojo signalizacijos kodų.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje nustatyta, kad atsakovė atlaisvino ginčo patalpas 2020-07-31 bei perdavė jas apeliantui 2020-08-03, todėl vertintina, kad apeliantas ginčo patalpomis jau galėjo laivai naudotis ir disponuoti nuo 2020-08-03. Net ir neturėdamas raktų, apeliantas galėjo patekti į ginčo patalpas pakeisdamas spyną ir pan. Taip pat pažymėtina, kad nėra duomenų, jog apeliantas būtų reikalavęs atsakovės perduoti jam raktus, todėl sutiktina su atsakove, kad apeliantas galimai turėjo ir atsarginius ginčo patalpos raktus. Pažymėtina, kad apeliantas su antstole E. R. 2020-10-08 į ginčo patalpas pateko be sunkumų. Dėl signalizacijos pastebėtina, jog byloje yra duomenys, kad atsakovė nuo 2020-08-01 nutraukė sutartį su UAB „G4S Lietuva“, todėl apeliantui signalizacijos kodas nebuvo reikalingas. Be to, apeliantas kaip ginčo patalpų savininkas galėjo kreiptis į UAB „G4S Lietuva“ dėl signalizacijos. 2020-10-08 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, kad patekus į patalpas pasigirdo garso signalizacija, kuri vėliau nustojo veikti, tai parodo, kad signalizacija nebuvo veikianti, aktyvuota. Apelianto nurodomi argumentai, kad jo pateikti elektros skaitiklių parodymai patvirtina, kad atsakovė po 2020 m. rugpjūčio 3 d. naudojosi elektra, vertintini visiškai nepagrįstais. Minėtos foto nuotraukos nepatvirtina aplinkybių, kad atsakovė po ginčo patalpų perdavimo galėjo naudotis patalpomis ir elektra, nes nėra aišku, kokiu laikotarpiu elektra sunaudota, nėra duomenų, kokie skaitiklių parodymai buvo 2020-08-03, atsakovei perduodant ginčo patalpas apeliantui.

31. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, vertintina, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovė ieškovui patalpas perdavė 2020-08-03 ir nuo perdavimo momento atsakovė patalpomis nesinaudojo, o tokią galimybę turėjo ieškovas, kuris ir buvo atsakingas už savo patalpas, nes yra jų savininkas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas nuo 2020-08-03 turėjo galimybę naudotis ir laisvai disponuoti ginčo patalpomis savo nuožiūra ir pagal jų paskirtį.

Dėl patalpų defektų

32. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, peržengdamas reikalavimų ribas, bei neatsižvelgdamas į šalių išdėstytą poziciją dėl bylos esmės, pasisakė ir dėl patalpų defektų, nors šis klausimas net nebuvo šios bylos dalykas. Teismas neatsižvelgė į antstolių užfiksuotas aplinkybes, į jų padarytas fotonuotraukas, kad sienos visos dėmėtos, ir būtina jas nudažyti, nes tokių patalpų, natūralu, ieškovas nuomoti negali, neatsižvelgė ir sutrūkusias plyteles, į defektus fasade ir lange, ir spręsdamas bylą dėl skolos priteisimo, tuo pačiu pasisakė ir dėl neva tai mažareikšmių patalpų defektų, kurie šalių plačiau nebuvo aptarinėjami ir detalizuojami, taip priimdamas neteisėtą ir neteisingą sprendimą. Teismas, nusprendęs savo iniciatyva vertinti patalpų būklę, neatsižvelgė ir į įstatymo nuostatas, numatančias, kad nuomininkai, privalo laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį jo remontą, jeigu ko kita nenumato įstatymai ir sutartis.

33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantas atsisakė priimti ginčo patalpas būtent dėl trūkumų, dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti trūkumus ir nustatyti, ar atsakovė tinkamas patalpas grąžino apeliantui, ar apeliantas pagrįstai atsisakė priimti ginčo patalpas. Todėl apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, peržengdamas reikalavimų ribas, pasisakė ir dėl patalpų defektų, vertintini visiškai nepagrįstais.

34. Antstolio R. K. 2020 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad atsakovė atliko šiuos patalpų remonto darbus: sutvarkyta rozetė, grindjuostė, užtaisytos skylės, sutvarkyti aptrupėjusių sienų kampai, padažyta. Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pirminiai ieškovo nurodyti defektai atsakovės buvo pašalinti.

35. Iš 2020-08-03 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad apeliantas A. B. nurodė, jog nėra sutvarkytas fasadas, kur buvo pakabinta iškaba, surūdijusios lauko durys, netvarkingos sienos, nenuvalyti langai, vitrinos, aplieta viena lubų gipso kartono plokštė, suskilusios keramikinės plytelės. Šalių pasirašytos nuomos sutarties 4.2.5 p. numatyta, kad nuomininko pareiga yra grąžinti patalpas tvarkingas, t. y. ne blogesnės būklės, kaip užfiksuota perdavimo ir priėmimo akte, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą. Įrodymų kokios patalpos buvo perduotos atsakovei į bylą nepateikta. Pažymėtina, kad apeliantas ginčo patalpas įsigijo iš varžytynių 2019-06-05, patalpos buvo naudojamos kanceliarinių prekių parduotuvei. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ieškovo nurodyti defektai dėl parūdijusių durų, aplietos lubų plokštės, virš įėjimo tvirtinimo detalių žymės, įtrūkusios plytelės nėra esminiai defektai ir yra atsiradę dėl normalaus patalpų nusidėvėjimo, senų, neremontuotų patalpų iki nuomos sutarties sudarymo. Todėl šie defektai nesudarė pagrindo atsisakyti priimti patalpas iš atsakovės. Pažymėtina, jeigu daikto būklė pablogėja dėl jo natūralaus susidėvėjimo arba dėl jo normalaus naudojimo, laikantis nuomos sutarties sąlygų, tai tokiais atvejais nuomininkas neprivalo atlyginti atsiradusių nuostolių nuomotojui (CK 6.499 straipsnio 1 dalis). Į bylą pateiktos foto nuotraukos patvirtina, jog ginčo patalpos tuščios, tvarkingos, fiksuoti minimalūs trūkumai laikytini normaliu daikto nusidėvėjimu, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto veiksmai atsisakyti priimti patalpas ir pasirašyti aktą laikytini nepagrįstais.

Dėl skolos ir įskaitymo

36. Jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą bei atlyginti nuostolius (CK 6.499 straipsnio 2 dalis).

37. Tarp šalių nėra ginčo, kad nuomos sutartis buvo nutraukta nuo 2020-07-31. Byloje nustatyta, kad nuomojamos patalpos po nuomos sutarties pasibaigimo buvo atlaisvintos 2020-07-31 ir grąžintos apeliantui 2020-08-03. Nustatyta, kad atsakovė ginčo patalpomis rugpjūčio mėnesį nesinaudojo. Byloje nėra ginčo, jog atsakovė už liepos mėnesį nuomos mokesčio iki 15 dienos nesumokėjo. Tarp šalių taip pat nėra ginčo, kad liepos mėnesio nuomos suma yra 682,20 Eur.

38. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė pagal nuomos sutarties sąlygas apeliantui buvo sumokėjusi 682,20 Eur avansą. Šalių sutarties 5.3 p. numatyta, kad šia suma, jei nuomininkas netinkamai vykdo savo įsipareigojimus, bus dengiami įsiskolinimai, remonto darbai ir t. t. Jei to neprireiks, depozitas bus grąžintas nuomininkui per 5 darbo dienas po patalpų priėmimo - perdavimo akto pasirašymo, pasibaigus nuomos sutarčiai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nėra detalizuoti įsiskolinimai, todėl vertintina, kad šiuo atveju įsiskolinimai apima ir nuomos mokesčio sumokėjimą.

39. Iš bylos duomenų matyti, kad vyko susirašinėjimas tarp atsakovės ir apelianto dėl depozito panaudojimo, tačiau ieškovas nesutiko, motyvuodamas, kad galioja sutarties 5.3 p., jog depozitas gali būti grąžinamas po akto pasirašymo. 2020-08-17 atsakovė informavo apeliantą, jog šalys turi vienarūšius priepriešinius reikalavimus, kurių mokėjimo terminai suėję, todėl 682,20 Eur sumą, kuri pagal nuomos sutarties 5.3 punktą yra 682,20 Eur, ir kuri buvo nuomotojo (ieškovo) žinioje visą nuomos sutarties laikotarpį, įskaito. 2020 m. rugpjūčio 17 d. buvo atliktas įskaitymas.

40. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog atsakovė taikė įskaitymą 2020-07-28 pranešimu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tuo metu, netgi jei ir nebūtų tarp šalių ginčo dėl nuostolių atlyginimo, jokio įskaitymo negalėjo būti atlikta, nes ieškovo pareigos grąžinti atsakovei gautą depozito sumą terminas dar nebuvo suėjęs. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.

41. Įskaitymas yra vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje prievolės pabaiga įskaitymu apibrėžta kaip įskaitymas vienarūšio reikalavimo, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įskaitymas galimas esant šioms sąlygoms. Pirma, prievolės šalis turi sieti abipusės teisės ir pareigos, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – savo skolininko skolininkas. Tokie šalių tarpusavio santykiai gali susiklostyti nebūtinai tuo pačiu sutartiniu-prievoliniu pagrindu. Įskaitymo teisei neturi reikšmės prievolės atsiradimo pagrindas, t. y. vienos šalies prievolė gali atsirasti iš sutarties, o kitos – iš delikto. Antra, šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat. Trečia, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. nukreipti viena kitai, o ne trečiajam asmeniui, ir visiškai ar iš dalies padengti vienas kitą. Ketvirta, abu reikalavimai turi būti galiojantys ir vykdytini (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra taip pat išaiškinęs, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai. Taigi tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios išreiškimo – pareiškimo apie įskaitymą. Įskaitymo teisiniai padariniai (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina apie tokio veiksmo atlikimą pranešti kitai šaliai, t. y. pareiškimą apie įskaitymą turi gauti kita šalis.

42. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė pagal nuomos sutarties sąlygas buvo apeliantui sumokėjusi 682,20 Eur užstatą, kuris privalėjo būti grąžintas pasibaigus nuomos sutarčiai per 5 darbo dienas nuo patalpų grąžinimo apeliantui (patalpos grąžintos per antstolį 2020 m. rugpjūčio 3 d., todėl terminas grąžinti užstatui suėjo 2020 m. rugpjūčio 10 d.). Atsakovė apeliantui už liepos mėn. nuomą turėjo sumokėti 682,20 Eur. Taigi šalys turėjo vienarūšių priešpriešinių reikalavimų, kurių mokėjimo terminai suėjo. Byloje yra įrodymai, kad atsakovė raštu išreiškė valią dėl apelianto prievolės grąžinti atsakovei jos sumokėtą avansą įskaitymu (pirmas raštas pasirašytas 2020-07-28, antrasis – 2020-08-17). Atsakovės pareiškimas dėl įskaitymo apeliantui pateiktas iki bylos iškėlimo teisme. Įskaitoma prievolė aiškiai apibrėžta konkrečia pinigine suma, atitinkančia sumokėto avanso sumą. Iš bylos duomenų matyti, jog atsakovė tai atliko dar iki ginčo teisme – liepos 28 d. prašydama ir nurodydama, jog ketina įskaityti, 2020 m. rugpjūčio 17 d. buvo atliktas įskaitymas, apie kurį apeliantas buvo informuotas raštu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, vertintina, kad atsakovės atliktas įskaitymas atitinka visas CK 6.130, 6.131 str. nurodytas sąlygas, todėl teisingai pirmosios instancijos teismas sprendė, kad įskaitymas atliktas pagrįstai, prievolė dėl nuomos mokesčio yra pasibaigusi, už liepos mėnesį nuomos mokestis sumokėtas.

43. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą. Nagrinėjamu atveju apeliantas byloje neginčijo atsakovės atlikto įskaitymo teisėtumo.

44. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Dėl procesinės bylos baigties

45. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentų pagrindu nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, ieškovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė atlyginti bylinėjimosi išlaidas neprašo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.