Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. G. (O. G.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 24S170491, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Nr. LT7527698 buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Leidimas nuolat gyventi galioja iki 2025 m. liepos 31 d. (el. b. l. 15). Pareiškėja 2024 m. gegužės 30 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.

Migracijos departamento duomenimis, pareiškėja yra R. F. pilietė, gimusi (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą nuo 2013 m. gegužės 19 d. deklaruoja Lietuvos Respublikoje, adresu: (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 14). Pirmasis leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2020 m., kadangi nuo 2013 iki 2020 m. buvo išduodamas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis A. K. (A. K.) yra (duomenys neskelbtini), kuris iki 2017 m. gruodžio 11 d. turėjo galiojusį leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjos vaikai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurie turi leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Pareiškėja yra uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) akcininkė, vadovė ir vienintelė įdarbinta darbuotoja (el. b. l. 38). Taip pat nustatyta, kad nuo 2013 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. liepos 9 d., nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. sausio 16 d., nuo 2018 m. vasario 3 d. iki 2018 m. liepos 31 d., nuo 2020 m. sausio 27 d. iki 2020 m. balandžio 27 d., nuo 2021 m. spalio 18 d. iki 2022 m. lapkričio 15 d., nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2022 m. spalio 14 d. pareiškėja buvo įdarbinta ir kitose Lietuvos Respublikos įmonėse ir jai buvo mokamos draudžiamosios pajamos (el. b. l. 50–59).

Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenimis, pareiškėja periodiškai vyksta į (duomenys neskelbtini) ir grįžta atgal į Lietuvą – išvyko 2019 m. lapkričio 15 d., atvyko 2019 m. lapkričio 16 d., išvyko 2022 m. birželio 13 d., atvyko 2022 m. birželio 17 d., išvyko 2022 m. gruodžio 23 d., atvyko 2022 m. gruodžio 24 d., išvyko 2023 m. sausio 6 d., atvyko 2023 m. sausio 9 d. (el. b. l. 60–134).

Migracijos departamento klausimyne, atsakydama į klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėjas pažymėjo „R. F.“ (el. b. l. 41–43).

Migracijos departamentas gavo Valstybės saugumo departamento raštą Nr. 18-3956, kuriame nurodyta, kad užsienietis, atsakydamas į Migracijos departamento klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ ir nurodydamas, jog Krymas priklauso R. F., išreiškia paramą Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai taip pat rodo asmens pritarimą Rusijos agresyviai užsienio politikai, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, bei lojalumą Rusijos režimui. Tokia pozicija gali lemti, kad asmuo bus išnaudojamas Rusijos valstybės institucijų ar žvalgybos tarnybų veikloje, nukreiptoje prieš Lietuvos nacionalinius interesus.

Migracijos departamentas, įvertinęs Valstybės saugumo departamento raštą ir kitus duomenis, vadovaudamasis UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pareiškėja, nesutikdama su Migracijos departamento priimtu sprendimu, kreipėsi į teismą dėl jo panaikinimo.

Ginčo teisinius santykius reguliuoja UTPĮ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – Tvarkos aprašas) (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2023 m. balandžio 5 d.).

UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (UTPĮ 4 straipsnio 4 dalis).

Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Šioje dalyje nurodytos išvados pateikiamos ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos. Tuo atveju, jeigu dėl svarbių priežasčių Valstybės saugumo departamentas ir policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba negali pateikti šiame straipsnyje nurodytų išvadų per nustatytą terminą, jie apie tai informuoja Migracijos departamentą. Bendras išvadų pateikimo terminas negali viršyti 28 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos (UTPĮ 4 straipsnio 5 dalis).

Tvarkos aprašo 105 punktas nustato, kad UTPĮ 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo UTPĮ 4 straipsnio 5 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos ar 7 kalendorines dienas nuo UTPĮ 4 straipsnio 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2015 m. vasario 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvokos neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimas byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).

Nagrinėjamu atveju, priimdamas skundžiamą sprendimą, Migracijos departamentas vertino atsakymus, pateiktus pildant Migracijos departamento klausimyną. Pareiškėja, atsakydama į klausimą „Ar pritariate (duomenys neskelbtini)?“, pažymėjo, kad ji nepritaria (duomenys neskelbtini), o atsakydama į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam (duomenys neskelbtini)?“, pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini). Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Valstybės saugumo departamento rašte pateikta informacija. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, konstatuotina, jog tiek atsakovas Migracijos departamentas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su pareiškėjos atsakymu į klausimyne vienu iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas. Taigi, darytina išvada, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė yra tariama bei formali, o ne reali. Grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo atliktas.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017).

Būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010).

Teismas pažymi, kad turi būti vertinama pareiškėjos atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galimai atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į jos faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks pareiškėjos vertinimas nebuvo atliktas.

Byloje nustatyta, jog nurodytame klausimyne pareiškėja pažymėjo, neturėjo kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, nepalaiko ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose, neturi ryšių su žvalgybos ir saugumo tarnybomis. Į klausimą „Ar pritariate (duomenys neskelbtini) vykdomiems (duomenys neskelbtini)?“ atsakė neigiamai.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėja, pildydama klausimyną, aiškiai nurodė, kad nepritaria R. F. vykdomiems kariniams veiksmams (duomenys neskelbtini), tačiau, vertinant pareiškėjos keliamą grėsmę, nei atsakovo, nei trečiojo suinteresuoto asmens šie klausimai nebebuvo analizuojami šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika kontekste. Teismas nepritaria atsakovo atsiliepime nurodytam argumentui, jog grėsmė valstybės saugumui susijusi su lojalumu R. F. institucijoms.

Teismas pažymi, kad visus klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip bendrą visumą. Nagrinėjamu atveju nepritarimas R. F. vykdomiems kariniams veiksmams (duomenys neskelbtini) liudija pareiškėjos, kaip turinčios priešingas (duomenys neskelbtini) pažiūras, naudai. Todėl tik visuma individualiu vertinimu pagrįstų argumentų turi lemti atsakovo sprendimą. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui, kurios galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, ir kuri turi egzistuoti jau priimant atitinkamą sprendimą, turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali. Teismas pažymi, kad, sprendžiant dėl pareiškėjos pavojingumo Lietuvos saugumui, pareiškėjos keliama grėsmė turėtų būti vertinama kartu su jos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižlegiant į jos faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju, sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, toks vertinimas nebuvo atliktas.

Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėją su R. F. sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai. Pareiškėja skunde nurodė, jog ji Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2013 metų, t. y. daugiau nei 10 metų, ji nebuvo niekur ilgam išvykusi iš Lietuvos Respublikos, pareiškėjos išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos sukeltų sunkias pasekmes ne tik pareiškėjai, bet ir dviem jos nepilnamečiams vaikams, o išskyrus turimą pilietybę, pareiškėjos nesieja jokie ryšiai su R. F.. Pareiškėja yra Lietuvos Respublikoje registruotos įmonės akcininkė ir direktorė, daug metų dirba ir kuria pridėtinę vertę, moka mokesčius Lietuvos Respublikoje. Be to, bylos duomenys patvirtina, jog pirmasis leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas 2020 m., kadangi nuo 2013 m. iki 2020 m. buvo išduodami leidimai laikinai gyventi. Pareiškėja buvo sudariusi santuoką su (duomenys neskelbtini) A. K. (A. K.), tačiau nuo 2024 m. sausio 5 d. ši santuoka nutraukta. Pareiškėjos vaikai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurie turi leidimą nuolat gyventi. Taigi, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėja kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjos veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Nėra informacijos ir apie tai, ar kokie nors pareiškėjos veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą sprendimą. Pažymėtina, jog, nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjos tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.

Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-2220/2012).

2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų. Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (OL L 251, 2003 10 3, p. 0012–0018).

Sutiktina, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė. Tai yra ne kartą akcentuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-342/2010, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020).

Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys, ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimas byloje Hasanbasic prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 52166/09)), ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai, kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Balogun prieš J. K. (pareiškimo Nr. 60286/09)). Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00), 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)).

Kaip jau minėta, pareiškėja gyvenamąją vietą nuo 2013 m. deklaruoja Vilniuje, J. B. g. 3-184, t. y. Lietuvoje gyvena jau daugiau nei 10 metų. Pareiškėjos nepilnamečiams vaikams yra suteikti leidimai nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėja tinkamai vykdo veiklą, deklaruoja bei moka mokesčius valstybei, taip pat ji laisvai kalba lietuviškai.

Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktai reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.

Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A-556-336/2011). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-2430/2014), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015).

Teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Akivaizdu, jog į ginčijamą sprendimą buvo perkelta valstybės saugumo departamento išvada, kurioje nurodyta, jog, atsižvelgdamas į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją, valstybės saugumo departamentas vertina, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2451-1188/2023).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (Rekomendacijų 7 punktas).

Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėjos atstovas pateikė teismui prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame nurodė, jog pareiškėja iš viso patyrė 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą. Papildomai pareiškėjos atstovas pateikė PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas bei dokumentus, patvirtinančius minėtų bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėją atstovavo advokatas S. Š.

Sąskaita už teisines paslaugas buvo surašyta 2024 m. rugpjūčio 1 d. (2024 m. III ketvirtis), todėl skaičiuojant priteistiną sumą taikytinas 2024 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (2 161 Eur). Rekomendacijų 8.2 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad už ieškinio surašymą taikomas 2,5 koeficientas. Maksimalus dydis už skundo parengimą – 5 402,50 Eur (2 161 Eur x 2,5 (koeficientas)). Šiuo atveju prašoma priteisti 605 Eur suma už skundo parengimą neviršija Rekomendacijose numatyto maksimalaus dydžio, todėl gali būti priteistina.

Pareiškėja už skundo pateikimą teismui taip pat yra sumokėjusi 22,50 Eur žyminį mokestį ir tai patvirtina prie bylos pateiktas 2024 m. rugpjūčio 5 d. mokėjimo nurodymas. Atsižvelgiant į ABTĮ 34 ir 35 straipsnių, 39 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, minėtos išlaidos – 22,50 Eur – taip pat gali būti priteistinos pareiškėjui iš atsakovės.

Pagal nustatytas teisines ir faktines aplinkybes, prašomą priteisti ir maksimaliai galimą priteisti išlaidų sumą, taip pat tai, jog šioje byloje sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, konstatuotina, jog pareiškėja patyrė 627,50 Eur (605 Eur + 22,50 Eur) pagrįstų bylinėjimosi išlaidų, kurios priteistinos pareiškėjui iš atsakovo (ABTĮ 40 straipsnio 1 ir 5 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalimi 2 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos O. G. (O. G.) skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 24S170491.

Priteisti pareiškėjai O. G. (O.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 627,50 Eur (šešis šimtus dvidešimt septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.