Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Lapinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Savinijaus Katausko, Lino Pauliukėno,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. K., gim. (duomenys neskelbtini) , pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 223 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirta subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinę aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir paskirta galutinė subendrinta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė su baudžiamojo poveikio priemone – uždraudimu naudotis teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones trejiems metams. Laivės atėmimo bausmė atliekant pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaityta bausmė, atlikta pagal Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. nuteistas už tai, kad pateikęs deklaraciją, laiku nesumokėjo pagal ją apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą susimokėti mokesčius, o būtent: laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 29 d., vykdydamas individualią veiklą (komunalinių nuotekų statinių statyba (nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. liepos 25 d.); medienos ruoša (nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. liepos 25 d.)), iki 2018 m. liepos 25 d., 2018 m. balandžio 12 d. pateikęs Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Metinę pajamų deklaraciją (Forma GPM308) už 2017 metus, nesumokėjo apskaičiuotų ir į valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių, iš viso 1926,08 Eur, iš jų: 1472,29 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų bei 453,79 Eur privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, po to, kai 2018 m. balandžio 28 d. gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus 2018 m. balandžio 26 d. priminimą Nr. (8.1) S-4873 apie pareigą per 10 (dešimt) dienų nuo pranešimo gavimo dienos sumokėti pagal minėtas deklaracijas apskaičiuotus ir į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius, nors sumokėti mokesčius finansinę galimybę turėjo.

2. A. K. nuteistas ir už tai, kad aplaidžiai tvarkė apskaitą, dėl to negalima nustatyti individualios veiklos ir turto, o būtent: laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 25 d., vykdydamas individualią veiklą pagal 2015 m. liepos 29 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos išduotą Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. komunalinių nuotekų statinių statybą (nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. liepos 25 d.) bei medienos ruošą (nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. liepos 25 d.), pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 10 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta, kad „... Gyventojo, kuris verčiasi individualia veikla, apskaitą, <...> gali tvarkyti pats gyventojas.“, būdamas atsakingu už ūkinę, finansinę veiklą, 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir jų duomenų teikimą“ reikalavimus, būdamas atsakingas kaip gyventojas vykdantis individualią veiklą už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 1995 m. gruodžio 5 d. Archyvų įstatymo Nr. I-1115 10 straipsnio „Nevalstybinių institucijų ir fizinių asmenų dokumentai“ 1 punkto nuostatų reikalavimus, kurie numato, kad „Laikytis valstybinės archyvų sistemos įstaigų numatytų dokumentų saugojimo terminų“, 2003-02-17 Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų „Dėl gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių“ 7 punktą, kuriame nurodyta, kad „Gyventojai privalo saugoti apskaitos dokumentus, kuriais pagrindžiamos pajamos ir išlaidos, apskaitos registrus – pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus – teisės aktuose nustatytą laiką – ne mažiau kaip 10 metų“ aplaidžiai tvarkė vykdomos individualios veiklos buhalterinę apskaitą, neišsaugojo dokumentų, susijusių su individualios veiklos vykdymu už nurodytą laikotarpį, tai yra, pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti A. K. individualios veiklos ir jo turto už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 25 d.

II. Apeliacinio skundo argumentai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. birželio 5 d. nuosprendį ir priimti kitą sprendimą, motyvuodamas tuo, kad teismas, priimdamas nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, skirdamas jam bausmę.

3.1. Apeliantas nurodo, kad jis vykdė individualią veiklą, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus buhalterinė apskaita yra neprivaloma, ji vedama supaprastinta tvarka. Be to, teismas neįvertino to, kad jis sumokėti mokesčių neturėjo galimybės, nenustatyta, kad jis vengė sumokėti mokesčius tyčia, todėl jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 219 ir 223 straipsnius.

3.2. Be to, apeliantas pažymi, kad „bausmės pradžia, vadovaujantis LR BK 63 str. 2 d. atliktas bausmės laikas subendrinant bausmes gali būti įskaitytas pagal ankstesnį nuosprendį tik tuo atveju kai nusikalstama veika padaryta iki nuosprendžio priėmimo pirmoje byloje“. Jo atveju nustatyta neteisingai.

4. Apeliaciniame teismo posėdyje nuteistasis, jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-109/2014, 2K-148/2014, 2K-240/2014, 2K-26-746/2015). Taigi būtent apeliacinio skundo ribos – nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas – lemia bylos apeliaciniame procese nagrinėjimo ribas.

7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jų pakankamumas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

8. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. teigia, kad jis vykdė individualią veiklą, todėl pagal Lietuvos Respublikos įstatymus buhalterinė apskaita yra neprivaloma, ji vedama supaprastinta tvarka. Be to, teismas neįvertino to, kad jis sumokėti mokesčių neturėjo galimybės, nenustatyta, kad jis vengė sumokėti mokesčius tyčia, todėl jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 219 ir 223 straipsnius.

9. Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus), buhalterinės apskaitos taisyklių 3 punkte numatyta, kad gyventojas privalo pildyti atskirus pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus pagal visas vykdomas individualios veiklos rūšis (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2010 m. gegužės 24 d. įsakymo Nr. 1K-166 redakcija). Šių taisyklių 7 punkte numatyta, kad gyventojai privalo saugoti apskaitos dokumentus, kuriais pagrindžiamos pajamos ir išlaidos, apskaitos registrus – pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus – teisės aktuose nustatytą laiką – ne mažiau kaip 10 metų.

10. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nuteistasis A. K. privalėjo pildyti būtent pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus, juos privalėjo saugoti. Tiek teisiamajame posėdyje, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis ir pats pripažino, kad žinojo, jog, vykdydamas individualią veiklą, privalo pildyti pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalus, apskaitos žurnalą turėjo, tačiau nepildė (t. 2, b. l. 27–28, 104–105). Dėl to visiškai nebuvo galima nustatyti A. K. individualios veiklos ir jo turto už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 29 d. iki 2018 m. liepos 25 d.

11. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. K. teigė, kad jis nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. gegužės 10 d. atlikinėjo bausmę pataisos namuose, todėl jokių pajamų neturėjo. Nuteistojo teiginį, jog jis nurodytu laikotarpiu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, patvirtina ir byloje esantys duomenys apie jo teistumus (t. 2, b. l. 91–100). Tačiau nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu nustatyta bei A. K. nuteistas už tai, jog jis, vykdydamas individualią veiklą, būtent nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. liepos 25 d. (komunalinių nuotekų statinių statyba) ir nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. liepos 25 d. (medienos ruoša), 2018 m. balandžio 12 d. pateikęs Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos Metinę pajamų deklaraciją (Forma GPM308) už 2017 metus, nesumokėjo apskaičiuotų ir į valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių, iš viso 1926,08 Eur, iš jų: 1472,29 Eur valstybinio socialinio draudimo įmokų bei 453,79 Eur privalomojo sveikatos draudimo mokesčio, po to, kai 2018 m. balandžio 28 d. gavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus 2018 m. balandžio 26 d. priminimą Nr. (8.1) S-4873 apie pareigą per 10 dienų nuo pranešimo gavimo dienos sumokėti pagal minėtas deklaracijas apskaičiuotus ir į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius, t. y. A. K. nuteistas būtent už 2017 metų laikotarpį, kuriuo jis realiai vykdė veiklą, apskaičiuotų ir į valstybės biudžetą mokėtinų mokesčių nesumokėjimą. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu nustatyta bei A. K. nuteistas už tai, kad aplaidžiai tvarkė vykdomos individualios veiklos buhalterinę apskaitą, neišsaugojo dokumentų, susijusių su individualios veiklos vykdymu, vykdydamas individualią veiklą pagal 2015 m. liepos 29 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos išduotą Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos pažymą Nr. 670326 – nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. liepos 25 d. – komunalinių nuotekų statinių statybą bei nuo 2018 m. sausio 19 d. iki 2018 m. liepos 25 d. – medienos ruošą, t. y. aplaidžiai tvarkė vykdomos individualios veiklos buhalterinę apskaitą tuo laikotarpiu, kai realiai vykdė individualią veiklą.

12. Nagrinėjamu atveju akcentuotina, kad užpildytoje ir pateiktoje Valstybinei mokesčių inspekcijai metinėje pajamų deklaracijoje (mokestinis laikotarpis 2017 m.) nurodyti duomenys neginčytinai patvirtina, kad nuteistasis A. K. turėjo pajamų (t. 1, b. l. 82–84), todėl akivaizdu, kad turėjo ir finansinę galimybę sumokėti mokesčius. Tai, jog nuteistasis A. K., turėdamas pajamų, jas išleido asmeninėms reikmėms, negali būti traktuojama kaip objektyvi priežastis, dėl kurios jis nesumokėjo mokėtinų mokesčių į valstybės biudžetą.

13. Vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad įrodymų visuma pakankama A. K. padarytoms nusikalstamoms veikoms atskleisti ir jo kaltei įrodyti, jo veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 219 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai visiškai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir yra tik nuteistojo pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta įrodymų interpretacija. Atsižvelgdamas į aptartų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir skundžiamu nuosprendžiu A. K. nuteistas pagal BK 219 straipsnio 1 dalį, 223 straipsnio 1 dalį pagrįstai ir teisėtai.

14. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis A. K. prašė paskirtą bausmę pakeisti švelnesne. Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, numatyti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Skiriant bausmę, visos paminėtos aplinkybės turi vienodą reikšmę. Be to, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 41 straipsnio 2 dalyje nustatytus bausmės tikslus. Skirdamas bausmę nuteistajam, teismas privalo atsižvelgti ir į bausmės paskirtį, kiekvienu atveju įvertinti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, ar asmuo bus pakankamai nubaustas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

15. Pažymėtina ir tai, jog kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teismų praktikoje, teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka ir padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Teisingumo ir teisinės valstybės siekis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje. Vadinasi, teisingumo principas neatsiejamas nuo teisinės valstybės imperatyvo ir yra vienas svarbiausių moralinių vertybių bei teisinės valstybės pagrindų. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Baudžiamojoje teisėje tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra.

16. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad, skirdamas bausmę nuteistajam A. K. už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 219 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias baudžiamojo įstatymo nuostatas ir tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis). Už padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 219 straipsnio 1 dalyje, 223 straipsnio 1 dalyje, nuteistajam skirdamas laisvės atėmimo bausmes ir nustatydamas jos dydžius, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir pavojingumo laipsnį, kaltės formas bei rūšis, padarytų nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, į nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą (BK 60 straipsnis).

17. Pažymėtina, kad nuteistojo A. K. padarytos nusikalstamos veikos yra tyčinio pobūdžio nusikaltimai, priskiriami nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3, 4 dalys). Nors A. K. anksčiau už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, už kurias nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, neteistas, tačiau jis anksčiau teistas už tyčinių ir neatsargių nusikaltimų padarymą net 6 kartus, teistumas neišnykęs, daug kartų baustas administracine tvarka (t. 1, b. l. 179–188), šiuo metu atlikinėja laisvės atėmimo bausmę, paskirtą ankstesniu nuosprendžiu. Pažymėtina, kad nuteistojo A. K. ankstesni teistumai ir baustumai administracine tvarka parodo jo polinkį nusikalsti, nesilaikyti įstatymų. A. K. nusikalsta nuolat, ankstesniais nuosprendžiais už padarytas nusikalstamas veikas buvo nuteistas laisvės atėmimo bausmėmis, jų vykdymą atidedant, tačiau jis nevykdė teismo paskirtų įpareigojimų, Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. lapkričio 29 nutartimi jam panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas. Be to, už tai, kad nevykdė teismo nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 243 straipsnį. Aptarti nuteistąjį charakterizuojantys duomenys parodo, kad nuteistajam A. K. buvo suteikta ne viena galimybė pasitaisyti ir neatliekant realios laisvės atėmimo bausmės, tačiau nuteistasis jokių išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, pasitaisyti nelinkęs, vengė atlikti ankstesniais teismo nuosprendžiais jam paskirtas bausmes, buvo nuteistas ir pagal BK 241 straipsnio 1 dalį (kalinio pabėgimas), yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą.

18. Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, siekdamas užtikrinti Baudžiamojo kodekso 41 straipsnyje deklaruojamą bausmės paskirtį – sulaikyti A. K. nuo nusikalstamų veikų darymo, tinkamai ir veiksmingai jį nubausti, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, atsižvelgdamas į tyčinį nusikalstamų veikų pobūdį, sunkumo laipsnį, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. K. už padarytas nusikalstamas veikas pagrįstai ir teisėtai paskyrė griežčiausią BK 219 straipsnio 1 dalies ir BK 223 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimo bausmę, laisvės atėmimo bausmės dydžius nustatant žymiai mažesnius nei sankcijų vidurkiai. Bausmės subendrintos nuteistajam palankesniu – dalinio bausmių sudėjimo būdu (BK 63 straipsnio 1, 4 dalys) – bei pagrįstai ir teisingai skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme, prie jos pridėta tik nedidelė dalis iš skundžiamu nuosprendžiu paskirtos galutinės aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, t. y. tik du mėnesiai, į paskirtą bausmę įskaityta bausmė, atlikta pagal Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. gruodžio 13 d. nuosprendį (BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalys).

19. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes konstatuotina, kad Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2019 m. birželio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas ir nekeistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.