Kauno apylinkės teismo nutarimas

Dėl dukros elgesio kontroliavimo elektroniniu prietaisu nurodo, kad E. D. yra turtintis proto atsilikimą vaikas. Kadangi E. D. tėtis yra dirbantis ir darbo metu negali kalbėti su šeimos nariais telefonu nuolat, ji taip pat dirbanti, bet turi šiek tiek daugiau laisvės darbe, tam, kad kol vaikas, grįžęs iš mokyklos, būna namuose vienas ir ruošia pamokas, su juo nuolat nekalbėti telefonu, nes jai telefonu skambina darbo reikalais klientai, o E. D. telefonas reikalingas elektroninio dienyno peržiūrėjimui, buvo nuspręsta įsigyti specialų įrenginį ir juo naudotis kalbantis su vaiku kaip per telefoną. Šis įrenginys buvo naudojamas jų su dukra tarpusavio pokalbiams, kol vaikas vienas namuose ruošdavo pamokas ar norėdavo šiaip su ja pasikalbėti, tačiau ne sekimui. Įrenginys pokalbiams buvo padėtas matomoje vietoje, E. D. kambaryje, ant rašomojo stalo, prieš jį naudojant E. D. pati turėjo namuose jį įsijungti, kas reiškia, jog šis įrenginys pokalbiams buvo naudojamas tik vaikui sutikus ir jam pačiam norint. Vertinant šią situaciją, pažymi, kad reikia atkreipti dėmesį į E. D. psichinę būklę ir brandą, kas reiškia, jog jiems nusprendus vaiką su protine negalia integruoti į visuomenę, mokinti savarankiškumo ir atsakomybės, leisti jai būti savarankiška ir po mokyklos pačiai grįžti į namus ir ten dvi valandas pabūti, kol jie grįžta iš darbo, privalėjo E. D. padėti su ja bendraujant, kad jai nebūtų liūdna. Kol nebuvo šio įrenginio, E. D. grįžusi iš mokyklos nuolat jai skambindavo telefonu, o jai negalint atsiliepti dėl darbo, ji pradėdavo pergyventi, kodėl mama jai nekelia ragelio. Iki 2023 m. kovo 30 d. E. D. nė karto jiems nesakė, kad toks bendravimas jai nepatinka, priešingai, ji paprastai pati kiekvieną dieną grįžusi iš mokyklos su mama susisiekdavo ir bendraudavo. Kadangi dukra turi protinę negalią, ji ne tik turėjo teisę, bet ir pareigą rūpintis vaiku, kol jis būna namuose vienas po pamokų, nuotoliniu būdu padėti jai paruoši namų darus, bendrauti su ja, priešingu atveju, to nedariusi, ji būtų pažeidusi vaiko interesus ir sukėlusi jai nesaugumo jausmą bei paniką.

Dėl negebėjimo su dukra palaikyti meile ir šiluma pagrįsto emocinio ryšio bei šaukimo ant dukros nurodo, kad byloje nėra jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Be to, byloje nėra jokių objektyvių įrodymų apie tai, kad dėl aukščiau nurodytų veiksmų, kuriuos ji neva atliko, E. D. patyrė neigiamas emocijas - išgąstį, stresą, patyrė neturtinę žalą. Tai, jog E. D. dar 2022 m. gruodžio mėnesį atėjo pas mokyklos darbuotoją ir pasakė, kad jai namuose yra blogai, ant jos šaukiama ir ji dėl tokios situacijos norėtų net nusižudyti, jai tapo žinoma tik po to, kai 2023 m. kovo 30 d. laikino apgyvendinimo aktu vaikas buvo paimtas iš šeimos, t. y. ji sužinojo tik iš jai Institucijos pateiktų susipažinimui dokumentų. Iki tol, nei vienas mokyklos specialistas, nei mokyklos psichologas, pas kurį dukra lankėsi nuo 2022 m. rugsėjo, nei jai, nei vaiko tėčiui tokių aplinkybių nesakė. Jei vaikas iš tikrųjų taip sakė mokyklos darbuotojai, dėl mokyklos darbuotojų savalaikio informacijos nepateikimo jiems - tėvams, vaikui nebuvo suteikta pagalba. Kita vertus, kadangi apie vaiko išsakytas suicidines mintis jai tapo žinoma tik po 2023 m. kovo 30 d., apie tai jai nėra pranešusi nei mokyklos psichologė, nei psichologė, pas kurią dukra lankėsi nuo 2023 m. vasario mėn., nei dukterį nuolat gydanti psichiatrė, kyla pagrįstų abejonių dėl šios aplinkybės tikrumo, nes byloje nėra jokių įrodymų, jog pati E. D. tiesiogiai kažkokia forma būtų išsakiusi tokias mintis. Nutarime nuodytos jos veiksmų pasekmės yra įrodinėjamos trečiojo asmens paaiškinimais, kurių teisingumas ir patikimumas nebuvo patikrintas administracinio proceso metu.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, prašo panaikinti Institucijos priimtą nutarimą ir jos atžvilgiu teiseną nutraukti bei priteisti jos naudai iš Institucijos jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į skundą Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nesutinka su pareiškėjos pateiktu skundu, nurodo, kad Institucijoje 2023 m. spalio 19 d. buvo gautas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriuo nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą, nenustačius, kad mažametės E. D. atžvilgiu būtų buvusi padaryta nusikalstama veika, taip pat nutarta nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nuorašą perduoti Institucijai administracinio nusižengimo teisenai pradėti ir administracinio nusižengimo protokolui surašyti. Šiuo pagrindu Institucijoje pareiškėjos atžvilgiu ir buvo pradėta administracinė teisena. Minėtame nutarime pažymėta, kad pareiškėjos veiksmai mažametės dukters E. D. atžvilgiu nesudaro Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 163 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties, juose galimai yra ANK 72 ar 73 straipsnyje numatyti administracinio nusižengimo požymiai.

Dėl administracinio nusižengimo laiko nurodo, kad nutarime administracinio nusižengimo laikas nurodytas „nuo administracinio nusižengimo tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2023 m. kovo 30 d. 16.18 val., kai Vaiko laikino apgyvendinimo aktu reg. Nr. 4VLA-273 pareiškėjos nepilnametė dukra E. D. buvo apgyvendinta vaiko gerovės centre „(duomenys neskelbtini)“. Atkreipia dėmesį, kad Kauno apylinkės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-13726-23), kurio pagrindu buvo pradėta administracinio nusižengimo teisena ir kuriuo kaip vienu iš įrodymų rėmėsi institucija, nurodyta, kad ikiteisminio tyrimo teisėjo apklausta E. D. nurodė, kad „nesutarimai prasidėjo tada, kai brolis išvažiavo iš namų“, „dažnai rėkdavo ant jos, sakydavo, kad ji meluoja“. Vertinant vaiko situaciją, mergaitė vaiko teisių apsaugos specialistams nurodė, kad „kameras namuose įdėjo neseniai, prieš kokį mėnesį“, „namuose ant jos dažnai šaukdavo“. Taigi, nors iš nepilnametės E. D. nurodytų aplinkybių nėra galimybės nustatyti tikslaus administracinio nusižengimo padarymo pradžios laiko (kada tiksliai konkrečius prieš nepilnametį vaiką nukreiptus veiksmus pradėjo atlikti pareiškėja), tačiau akivaizdu, kad vaiką apgyvendinus globos įstaigoje pareiškėjos netinkami veiksmai dukros atžvilgiu buvo nutraukti, vaikas buvo apgyvendintas saugioje aplinkoje. Nutarime taip pat pripažinta, jog pareiškėjos padarytas administracinis nusižengimas yra trunkamojo pobūdžio, kadangi jis prasidėjo nuo administracinio nusižengimo tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko ir tęsėsi iki jo paaiškėjimo, kai E. D. savo mokymosi įstaigos darbuotojams prasitarė apie jos problemas šeimoje, dėl ko 2023 m. kovo 30 d. 16.18 val. Vaiko laikino apgyvendinimo aktu reg. Nr. 4VLA-273 buvo apgyvendinta vaiko gerovės centre „(duomenys neskelbtini)“. Šios aplinkybės rodo, kad, priešingai pareiškėjos manymui, nutarime nurodytas administracinio nusižengimo padarymo laikas atitinka faktines šioje byloje nustatytas aplinkybes, todėl spręsti, kad nutarimas turi esminių trūkumų, dėl kurių buvo suvaržytos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teisės, Institucijos vertinimu, pagrindo nėra.

Dėl pažeistos pareigos tinkamai pateikti pasiūlymą dėl rašytinių paaiškinimų pateikimo nurodo, kad vadovaujantis ANK 593 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjos 2023 m. gruodžio 29 d. raštu (reg. Nr. 4SD-10145) buvo paprašyta ne vėliau kaip iki 2024 m. sausio 15 d. įskaitytinai pateikti rašytinius parodymus, kuriuose būtų atsakyta į konkrečius klausimus, administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu pareiškėjai buvo nurodyta, dėl kokių priežasčių jos atžvilgiu atliekama administracinė teisena. Pareiškėjai nurodžius, jog jai, susipažinus su minėtu pilnai suformuluotu kaltinimu, reikalinga papildomai pasirengti teisinei gynybai, buvo priimtas sprendimas atidėti administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą, įpareigojant pareiškėją iki 2024 m. vasario 15 d. darbo dienos pabaigos pateikti papildomus (patikslintus) rašytinius paaiškinimus, paskiriant administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimą 2024 m. vasario 21 d. 11.00 val. Tokį įpareigojimą pareiškėja ir jos įgaliota atstovė patvirtino savo parašais. Pažymėtina, kad iki sutarto termino, t. y. iki 2024 m. vasario 15 d. darbo dienos pabaigos, pareiškėjos rašytiniai paaiškinimai institucijoje gauti nebuvo. 2024 m. vasario 21 d. 11.00 val. administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo metu pareiškėja tvirtino kaltinime nurodytų veiksmų neatlikusi, nepripažino padariusi administracinį nusižengimą, teigė, jog kaltinimai jai nėra aiškūs ir suprantami, į patikslinančius klausimus atsakyti nesutiko. Pažymi, kad dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais dėl pažeistos institucijos pareigos tinkamai pateikti siūlymą dėl rašytinių paaiškinimų pateikimo, kadangi institucija net du kartus suteikė galimybę pareiškėjai pateikti rašytinius paaiškinimus, o be to, teisės aktai nereglamentuoja kaip institucijai, atliekančiai administracinio nusižengimo tyrimą, reikalinga tinkamai pateikti siūlymą dėl rašytinių paaiškinimų pateikimo. Įstatymas reglamentuoja, jog administracinius nusižengimus tiriantys pareigūnai turi teisę paimti iš asmenų, įtariamų padarius administracinį nusižengimą, nukentėjusiųjų arba liudytojų rašytinius parodymus (ANK 593 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau nereglamentuoja rašytinių parodymų paėmimo procedūrų taikymo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, institucija nesutinka su skundo motyvais, jog buvo pažeista pareiga tinkamai pateikti siūlymą dėl rašytinių paaiškinimų pateikimo.

Dėl rankų užlaužimo vaiko pykčio priepuolių metu nurodo, kad Kauno apylinkės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-13726-23), kurio pagrindu buvo inicijuota administracinė teisena pareiškėjos atžvilgiu pagal ANK 73 straipsnio 1 dalį dėl tėvų valdžios nepanaudojimo arba panaudojimo priešingai vaiko interesams, ir kuriuo, kaip vienu iš įrodymų rėmėsi institucija priimdama skundžiamą nutarimą, padaryta išvada, jog besikartojantys E. D. pykčio priepuoliai, jos elgesys galėjo būti sąlygotas jos sveikatos būklės, o tėvai negebėjo jų valdyti kitokiomis priemonėmis, kaip tik panaudojant fizinę jėgą. Nutarime, be kita ko, nurodyta, jog apklausta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu J. K., (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokytojos padėjėja, parodė, kad E. D. yra stropi mokinė, nėra melavusi, manipuliavusi. E. D. jai yra pasakojusi, kad namuose jai užeina pykčio priepuoliai ir ji negeba suvaldyti savo emocijų. Apie alkūnės sumušimą E. D. jai papasakojo 2023 m. kovo 29 d. atėjusi į gimnaziją. E. D. sakė, jog 2023 m. kovo 28 d. mamai grįžus iš darbo, jos abi kalbėjosi apie E. D. netyčia apverstą lėkštę su maistu, kai ji valgė grįžusi iš mokyklos. Kalbėdama su mama E. D. laikė rankas kišenėje, todėl mama ją parvertė ant žemės, užlaužė jai rankas ir ją taip laikė. E. D., norėdama ištrūkti iš mamos, sukosi, dėl to trenkėsi alkūne į žemę, užsigavo. E. D. buvo nuvesta pas gimnazijos sveikatos priežiūros specialistę. Analogiškos aplinkybės nurodytos ir Vaiko situacijos vertinimo anketos 4 punkte. Apklausta ikiteisminio tyrimo teisėjo E. D. parodė, kad kai ji buvo į burną pirštus susikišusi, jie tada paguldė ją ant žemės. Jai tada buvo pyktis, ji nežinojo ką daryti. Taigi, Institucija sutinka, jog Kauno apylinkės prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-13726-23) nurodyta, jog besikartojantys E. D. pykčio priepuoliai, jos elgesys galėjo būti sąlygotas jos sveikatos būklės, o tėvai negebėjo jų valdyti kitokiomis priemonėmis, kaip tik panaudojant Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 punkte nurodytus veiksmus, nelaikytini fiziniu smurtu prieš vaiką baudžiamosios teisės prasme, tačiau Institucija vertina, jog būtent tokie veiksmai kaip tėvų ne negalėjimas, o negebėjimas jų valdyti kitokiomis priemonėmis, kaip tik panaudojant Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 punkte nurodytus veiksmus, sudaro administracinio nusižengimo sudėties požymius ir užtraukia administracinę atsakomybę.

Taip pat atkreipia dėmesį, jog Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. eS2-10092-1107/2023 (toliau - Nutartis Nr. 1) bei šią nutartį apeliacine tvarka peržiūrėjusio Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2S- 1142-324/2023 (toliau - Nutartis Nr. 2), kuriais kaip įrodymais rėmėsi institucija, priimdama skundžiamą nutarimą, nustatyta, kad E. D. tėvai nesirūpindami dukra, naudojo netinkamus auklėjimo būdus, neatitinkančius medikų tėvams pateiktų (duomenys neskelbtini) Vaikų ir paauglių psichiatro 2020 m. lapkričio 13 d. pateiktų rekomendacijų (analogiškos rekomendacijos pateiktos ir klinikos „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. sausio 24 d. atsakyme į paklausimą PSCK 24/01-640). Liudytojai psichologei G. S. teisme patvirtinus, jog neteikė E. D. ir jos tėvams rekomendacijų dėl E. D. pykčio priepuolių valdymo ir mitybos sutrikimų, Kauno apygardos teismas Nutartyje Nr. 2 konstatavo, kad jos pagalba šeimai šioje srityje buvo ne tik neveiksminga, bet ir E. D. tėvų panaudota priešingai vaiko interesams. Iš Nutarties Nr. 2 nustatyta ir tai, kad vaiką ištikusių pykčio priepuolių metu, tėvui paguldant dukrą ant žemės, sėdant ant jos, ant jos kojų, ant išorinių blauzdų paviršiaus, neišugdžius kitokios dukros pykčio įveikos, be kurios prieš vaiką nebūtų imamasi fizinio poveikio priemonių, laikytinas tėvų netinkamai taikytu vaiko auklėjimu (tinkamu nesirūpinimu dukra) (Nutarties Nr. 2 51 pastraipa). Kauno apygardos teismas Nutarties Nr. 2 50 punkte konstatavo, jog abu tėvai nurodė, kad 2023 m. kovo mėn. elektroniniame dienyne pastebėjus, jog mergaitė neparuošia pamokų ir pareikalavus jas ruošti, vaiką ištiko pykčio priepuolis, kurio metu ji save galėjo susižaloti, motinai prireikė fiziškai atitraukti jos rankas nuo veido, o tėvui - paguldyti ant žemės, taigi abu tėvai vaiko atžvilgiu ėmėsi fizinio poveikio priemonių. Juo labiau, kad klinikos „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. sausio 24 d. atsakyme į paklausimą PSCK 24/01-640 medikai nėra pateikę rekomendacijų nepilnametės tėvams jos pykčio priepuolių metu naudoti vaiko atžvilgiu fizinę jėgą. Priešingai, medikai rekomenduoja psichologinę pagalbą vaikui impulsų kontrolės korekcijai, siekiant išugdyti adekvačius pykčio įveikos būdus, stiprinti savivertę, padėti suvokti savo galimybes pasiekti naujus tikslus. Be to, nors pareiškėja skunde ir apeliuoja į tai, jog administracinės teisenos metu nebuvo vertinama pareiškėjos dukters psichinė sveikata, jai nuo mažens konstatuoti psichikos susirgimai ir jų pasekmės, elgesio sutrikimai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios privalėjo būti įvertintos sprendžiant dėl dukters parodymų patikimumo, tačiau, kaip jau minėta anksčiau, administracinio tyrimo metu buvo atsižvelgta į klinikos „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. sausio 24 d. atsakyme į paklausimą PSCK 24/01-640 nurodytas aplinkybes dėl tėvams suteiktų elgesio rekomendacijų vaiką ištikusių pykčio priepuolių metu valdymo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog dėl vaiko psichinės sveikatos ir kitų su vaiko sveikata susijusių aplinkybių įvertinimo yra pasisakęs Kauno apygardos teismas Nutartyje Nr. 2, kuris nurodė, jog nepilnametės tėvai, pareikšdami pirmosios instancijos teismui prašymą išklausyti vaiko nuomonę, pripažino, kad E. D., nepaisant medicininiuose dokumentuose įrašytų diagnozių, sugeba išreikšti savo nuomonę, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos skunde nurodytomis aplinkybėmis, jog administracinės teisenos metu nebuvo vertinama pareiškėjos dukters psichinė sveikata, jai nuo mažens konstatuoti psichikos susirgimai ir jų pasekmės, elgesio sutrikimai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios privalėjo būti įvertintos sprendžiant dėl dukters parodymų patikimumo.

Dėl pareiškėjos skunde dėstomo teiginio, jog jos kaltė yra grindžiama dukters E. D. parodymais, pažymi, kad 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje buvo priimta Vaiko teisių konvencija, kuri yra pagrindinis dokumentas, pripažįstantis kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo pilnavertiškam fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 47 straipsnio 4 dalies 2 punktą, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba yra viena iš vaiko teisių apsaugą užtikrinančių institucijų. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba gina ir užtikrina vaiko teises ir atstovauja vaiko teisėms ir teisėtiems interesams savivaldybių teritorijose visą parą (Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi, priimdama skundžiamą nutarimą, Institucija atliko tiesiogines savo funkcijas ir gynė nepilnametės E. D. teises, todėl administracinės teisenos tyrimo metu vertino ir vadovavosi nepilnametės E. D. duotais paaiškinimais. Tuo tarpu pareiškėjos skunde nurodytos aplinkybės, jog pareiškėjos kaltė yra grindžiama dukters E. D. parodymais, kurie tarpusavyje yra prieštaringi ir nenuoseklūs, nevertinti kartu su E. D. sveikatos būklę ir brandą patvirtinančiais įrodymais, vertintina kaip pačios pareiškėjos gynybinė versija siekiant išvengti jai nepalankaus nutarimo.

Dėl virtuvės durų rakinimo nurodo, kad Institucija, priimdama skundžiamą nutarimą, rėmėsi Nutartyje Nr. 1 ir Nutartyje Nr. 2 konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios yra nenuginčytos įstatymo nustatyta tvarka, dėl ko nėra pagrindo jomis nesivadovauti. Iš Kauno apylinkės prokuratūros nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-13726-23), Nutarties Nr. 1 ir Nutarties Nr. 2 buvo nustatyta, kad E. D. tėvai, nors ir palikdavo maisto dukrai, tačiau užrakindavo virtuvę iki tėvų sugrįžimo iš darbo, tokiu būdu eliminuodami vaiko prieigą prie šaldytuvo ir virtuvėje laikomo maisto (apklausta liudytoja ikiteisminio tyrimo metu J. K. parodė, jog mergaitė jai paaiškino, kad jai per mažai tėvų paliekamo maisto, kadangi pavalgius ji vis dar būna alkana; taip pat paaiškino, kad netyčia išmetus lėkštę ir maistui iškritus ant žemės, ji valgė maistą nuo grindų, kadangi negalėjo kito pasiimti), tokiu būdu pažemindami, sumenkindami dukrą, dėl ko vaikas, jo paaiškinimais, namie išgyveno nelabai gerus jausmus. Be to, Kauno apygardos teismas Nutartyje Nr. 2 konstatavo, kad virtuvės rakinimas, tokiu būdu draudžiant paauglei pavalgyti, nėra tinkamas, protingumo principą atitinkantis mitybos sutrikimo gydymo būdas (Nutarties Nr. 2 46 pastraipa). Taigi, pareiškėja nėra nubausta administracine tvarka už E. D. nemaitinimą namuose apskritai, o už virtuvės užrakinimą, kad dukra neturėtų galimybės joje pavalgyti tėvams nesant namuose. Be to, nors pareiškėja neigia, jog administracinės teisenos metu nebuvo surinkta jokių įrodymų, jog ji dukters atžvilgiu yra atlikusi veiksmus, dėl kurių buvo pripažinta kalta, dėl virtuvės užrakinimo, kad dukra neturėtų galimybės joje pavalgyti tėvams nesant namuose, tačiau teismui pateiktame skunde vis tik pripažino, kad jos namuose virtuvės durys buvo užrakintos vieną kartą tik tuomet, kai E. D. prieš tai dieną viena būdama namuose vienu metu suvalgė maistą pagamintą visai penkių asmenų šeimai, po to jai pasidarė negera, ją pykino, ji vėmė. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo sutikti su tuo, kad pareiškėja neatliko skundžiamame nutarime nurodytų veiksmų, t. y. virtuvės užrakinimo, kad dukra neturėtų galimybės joje pavalgyti tėvams nesant namuose.

Dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, jog administracinio nusižengimo tyrimo metu Institucija nevertino jos žinioje esančių duomenų apie E. D. nustatytą sveikatos sutrikimą (sotumo jausmo nejautimas, tuštinimosi problemos), pažymėtina, jog šios aplinkybės nešalina pareiškėjos kaltės dėl virtuvės durų rakinimo, kad dukra negalėtų joje pavalgyti tėvams nesant namuose, kadangi Kauno apygardos teismas Nutartyje Nr. 2 konstatavo, jog nors mergaitei jos kambaryje ir būdavo paliekami pietūs termose (mergaitės teigimu, košė su pripjaustytomis dešrelėmis, arbata, vaisiai), visgi uždraudimas valgyti savo namų virtuvėje, šaldytuve, esantį maistą užrakinant atitinkamą patalpą bet kuriam asmeniui sukeltų nuoskaudą, bet kas tokiu atveju jaustųsi pažemintas, sumenkintas. Be to, teismo vertinimu, virtuvės rakinimas, tokiu būdu draudžiant paauglei pavalgyti, nėra tinkamas, protingumo principą atitinkantis mitybos sutrikimo gydymo būdas (Nutarties Nr. 2 44, 45 punktai).

Teismo posėdžio metu Institucijos atstovė J. D. parodė, kad patraukdami K. D. administracinėn atsakomybėn Institucija vadovavosi pagrindiniais įrodymais – Vaiko situacijos vertinimo anketa, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. gegužės 22 d. bei Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 27 d. nutartyse dėl teismo leidimo išaiškintais motyvais, taip pat Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2023 m. spalio 17 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Institucija, priimdama skundžiamą nutarimą, neturėjo įrodymų, kad minėti sprendimai būtų nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka ar pripažinti negaliojančiais, ar kitaip panaikinti. Kauno apygardos teismas konstatavo tam tikras faktines aplinkybes, kokius neigiamus veiksmus atliko įstatyminiai vaiko atstovai, t. y., kad E. D. tėvai stokojo tėvystės įgūdžių ir taikė netinkamus auklėjimo būdus, kad vaiko priepuolių ir mitybos sutrikimų valdymas buvo panaudotas priešingai vaiko interesams, kad durų rakinimas nėra tinkamas ir protingumo principą atitinkantis mitybos sutrikimų gydymo būdas, kad fizinio poveikio priemonių naudojimas vaiko atžvilgiu nėra fizinis smurtas, tačiau šie veiksmai laikytini netinkamu vaiko auklėjimu, tinkamu nesirūpinimu dukra. Priimdama nutarimą, Institucija atsižvelgė į nepilnametės nuomonę, kuri teigė, kad jai negerai šeimoj, kilo mintys apie savižudybę, taip pat tai pranešė ir ugdymo specialistai, į kuriuos jie turėjo reaguoti. Institucijos manymu, tokių mergaitės parodymų pakanka. Papildomas įrodymų tyrimas nebuvo byloje atliekamas, buvo remtasi tik teismų sprendimais, kuriuose pripažintos tam tikros bylos aplinkybės, pavyzdžiui dėl „mobilios auklės“, minėtose nutartyse buvo konstatuota, kad taip vaikas buvo stebimas ir kontroliuojamas. Šaukimas ant dukros buvo daugkartinis, nes vaikas, išsakydamas savo nuomonę, sakė „šaukdavo“. Dėl „mobilios auklės“, pareiškėja pripažino, kad ji buvo naudojama. Dėl virtuvės durų užrakinimo paaiškino, kad virtuvės užrakinimas pažeidžia ne vaiko teisę į maitinimą, bet vaiko teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas. Nėra teisės akto, numatančio, kad vaikas turi būti maitinamas virtuvės patalpoje ir tą dieną, kai buvo užrakinta virtuvė, vaikas valgyti gavo, tačiau Kauno apygardos nutartis patvirtina, kad virtuvės durų rakinimas nėra tinkamas ir protingumo principą atitinkantis psichikos sutrikimo gydymo būdas. Šiuo nutarimu pareiškėja nėra pripažinta kalta dėl to, kad ji neužtikrino vaikui maitinimosi poreikių, ji nubausta už tai, kad netinkamai įgyvendino savo motinos valdžią. Vertinant vaiko nuomonę, buvo vertinta tai, kad jai nustatytas protinis atsilikimas. Byloje nebuvo vertintos tos aplinkybės, kad iki šių įvykių prieš maždaug mėnesį laiko tėvai dėl dukros elgesio patys kreipėsi į psichologą. Tai, kad E. D. rankos buvo „užlaužtos“ tapo žinoma iš vaiko nuomonės. Dėl rankų užlaužimo parodė, kad iš teismui pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad mergaitė yra nerimastinga, įsitempusi, dirgli, kas duoda pakankamą pagrindą spręsti, kas visgi 2023 m. kovo 28 d. ištikusio priepuolio metu, pareiškėja, paimdama dukros rankas ir nuleisdama jas žemyn, tai darė naudodama fizinę jėgą vaiko atžvilgiu, dėl ko tokie veiksmai, Institucijos vertinimu, laikytini netinkamo vaiko auklėjimo būdu. Dėl negebėjimo su dukra palaikyti meile ir šiluma pagrįsto ryšio, rėkimo ant dukros, pastebėtina ir tai, kad vaiko situacijos vertinimo metu mergaitė bendraudama su vaiko teisių apsaugos specialistais verkė, sakė, kad bijo ir nenori, kad mama žinotų, kad ji viską papasakojo, teigė, kad jai dabar bus blogai, o Institucija privalo reaguoti į kiekvieną gaunamą pranešimą apie vaiko teisių pažeidimus. Dėl administracinio nusižengimo padarymo laiko, atskaitos taško, kada prasidėjo nusižengimai šeimoje, nėra galimybės nustatyti, kadangi viskas vertinta buvo iš vaiko duotų parodymų.

Pareiškėjos K. D. atstovė advokatė Rūta Mikšė teismo posėdžio metu parodė, kad tam, jog žmogus žinotų kuo jis kaltinamas, procesiniuose dokumentuose – tiek protokole, kuris šiuo atveju nebuvo surašomas, tiek nutarime, turi būti detaliai nurodyta ne tik teisės norma, kurią neva, institucijos nuomone, asmuo pažeidė, bet ir tos normos pažeidimą patvirtinantis faktas, t. y. neteisėti veiksmai, dėl ko asmeniui ir kilo atsakomybė. Šio ginčo atveju yra akivaizdu, jog Institucija, priėmusi nutarimą, apsiribojo tik teisės aktų išdėstymu nutarime, tačiau iš to visiškai nėra aišku, iš kokių veiksmu, t. y. veikimo ar neveikimo, asmuo yra kaltinamas padaręs administracinį nusižengimą. Be to, jeigu asmuo yra baudžiamas, privaloma nurodyti, kurią dieną jis padarė tą pažeidimą. Kaip matyti iš nutarimo, šiai dienai vis dar nėra aišku, ar veiksmai, dėl kurių asmuo patrauktas administracinėn atsakomybėn, buvo vienkartiniai ar daugkartiniai, jei daugkartiniai, tai kiek laiko jie tęsėsi. Dėl šios procesinės klaidos nėra aiški bylos apimtis ir ribos, taip buvo pažeista pareiškėjos teisė į gynybą. Visa byla yra grindžiama nepilnametės mergaitės parodymais, kurie, jau kaip buvo konstatuota nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, tarpusavyje yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Analizuojant mergaitės parodymus, matoma, kad mergaitė tą pačią situaciją, kiekvieną kartą apklausta vertino skirtingai. Vaikas buvo priešiškai nusiteikęs tėvų atžvilgiu dėl anksčiau tėvų patikslintų aplinkybių ir dėl to nepilnametės parodymai negali būti vertintini kaip vienintelis įrodymas pareiškėjos kaltės šioje byloje. Byloje pateiktas taip pat ir V. D. atžvilgiu priimtas nutarimas dėl tų pačių veiksmų dukros atžvilgiu, iš kurio matoma, kad Institucija šiuo atveju nesiėmė tirti, kuris iš tėvų, ar tėvas, ar mama atliko nutarime minimus veiksmus, dėl to tiek tėvas, tiek mama skirtingose procesiniuose dokumentuose už tuos pačius veiksmus buvo pripažinti padarę administracinį nusižengimą. Tai reiškia, kad šioje byloje nėra įrodymų, kad K. D. atliko jai inkriminuojamus veiksmus. Be to, nuo administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo pradžios Institucijai buvo žinoma E. D. psichologinė būklė, tačiau nebuvo imtasi jokių veiksmų išsiaiškinti, ar ji nemeluoja, ar jos parodymai yra patikimi, juo labiau, kad jie yra tarpusavyje prieštaringi aiškinant tas pačias aplinkybes ir žinant jos sveikatos būklę, ir iš jos atsiradusius šalutinius poveikius, tokius kaip polinkis meluoti, perdėti savo veiksmus, neįvertinti savo veiksmų pasekmių. Institucija turi pateikti administracinio nusižengimo padarymą patvirtinančius įrodymus. Šiuo atveju, pats medicininio dokumento turinys neįrodo, kad nurodytą dieną ir valandą, nurodytu adresu, mama prieš dukrą panaudojo fizinę jėgą. Prašo skundą patenkinti, K. D. atžvilgiu teiseną nutraukti ir priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal teismui pateiktus dokumentus.

Nukentėjusiosios įgaliotoji atstovė Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistė D. P. teismo posėdžio metu parodė, kad administracinės atsakomybės prasme bet koks vaiko netinkamo auklėjimo būdas, fizinio ar psichologinio skausmo sukėlimas negali būti pateisinamas. Jos nuomone, šiuo atveju buvo panaudoti netinkami auklėjimo būdai vaikui su specialiaisiais poreikiais. Dėl vaiko rankų užlaužimo, parodė, kad netinkamas vaiko motyvavimas, ugdymas, gali privesti prie vaiko agresijos padidėjimo, kas ir atsitiko virtuvėje. Nepriklausomai nuo to, kiek kartų tai buvo padaryta, svarbu pats faktas, kad vaiko rankos buvo užlaužtos. Galbūt vaikas ir būtų susižalojęs, jei nebūtų tos rankos buvę atitrauktos, bet galima buvo imtis kitų veiksmų – kalbėti su vaiku, jį apkabinti, neprivesti iki situacijos, kada vaikui sukiltų agresija ir jis imtų plėšti burną. Tai rodo, kad mama auklėjimo būdą pritaikė netinkamai. Dėl virtuvės durų užrakinimo, parodė, kad negebėjimas žodžiais paaiškinti vaikui jo netinkamą elgesį ir gyvenant šeimoje durų užrakinimas vienai dienai, o vėliau vaiko valgymas virtuvėje, kaip ir anksčiau valgydavo, būtent ir parodo, kad tai yra netinkamas būdas ir tai tokio vaiko elgesio nepakeis. Tai rodo, kad tėvai nesugebėjo suvaldyti vaiko elgesio. Mano, kad virtuvės užrakinimas yra bausmė, kad vaikas neprisivalgytų. Vaikas patyrė orumo pažeminimą, psichologinius neigiamus išgyvenimus – vaikas pasakodamas aplinkybes verkė. Lygiai taip pat dėl „mobiliosios auklės“ – V. D., kuris aiškino technologines specifikas, neįtikino, kad reikėjo pasirinkti ne telefoninį pokalbį, o „mobilią auklę“, kurioje yra galimybė vaiką stebėti. Jos įsitikinimu, „mobili auklė“ būtent ir buvo reikalinga tam, kad pamatyti, ką vaikas veikia. Be to, vaiko pasakymas, kad nori nusižudyti, dažnai rodo tai, kad jam yra šeimoje blogai. Tai nereiškia, kad jis galvoja apie fizinį savęs sužalojimą. Šiuo konkrečiu atveju, mano, kad tokie veiksmai, nesvarbu vienkartiniai ar ne, sukėlė vaikui stresą, kas laikytina neturtine žala. Nutarimas yra pagrįstas ir skundas turėtų būti netenkinamas.

Pažymėtina, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis (pažeidimo subjektas, subjektyvioji pusė, objektas bei objektyvioji pusė). Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, tai nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo ir, remiantis ANK 591 straipsnio 1 punktu, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-30-699/2017, 2AT-10-693/2018). Taip pat pažymėtina, kad administracinių nusižengimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, todėl ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaltinimą pateikusiai institucijai, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Sprendžiant konkretaus asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo (lot. abejojant – kaltinamojo viršus) principu, pagal kurį visos abejones bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinės teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-27-976/2015, 2AT-24-139/2016, 2AT-78-788/2016).

ANK 73 straipsnyje numatyta atsakomybė už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Įvertinus ANK 73 straipsnio 1 dalies dispoziciją matyti, kad objektyvusis šio nusižengimo požymis yra tėvų netinkamas valdžios panaudojimas ar nepanaudojimas. Siekiant patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn pagal šį straipsnį, taip pat turi būti nustatyta, kad toks tėvų valdžios panaudojimas ar nepanaudojimas yra priešingas vaiko interesams.

CK 3.155 straipsnio 2 dalis numato, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.

Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą rūpintis: kad būtų sudaryta saugi, vaiko visapusiškam ir harmoningam vystymuisi tinkama aplinka, taip pat vaiko sveikata, jo fiziniu, protiniu, emociniu, dvasiniu, doroviniu vystymusi, pažintinių ir socialinių gebėjimų ugdymu, mokyti vaiką nesmurtinio elgesio plėtojant tarpasmeninius santykius, suteikti jam informaciją, kaip apsisaugoti nuo bet kokio smurto ar kitų jo teisių pažeidimų, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 punkte numatyta, kad vaikas turi teisę į privatų asmeninį ir šeiminį gyvenimą, bendravimo privatumą, asmens duomenų apsaugą, susirašinėjimo slaptumą, garbę ir orumą, asmens neliečiamybę ir laisvę. To paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies atitinkamai 2, 5 bei 6 punktuose numatyta, kad vaiko teisė į sveikatą įgyvendinama: priemonėmis, leidžiančiomis sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką; sudarant teisines, organizacines tinkamos kokybės vaikų maisto produktų gamybos prielaidas ir užtikrinant jų prieinamumą; ugdant vaiko sveikos gyvensenos įpročius.

Skundžiamu Institucijos vyriausiosios tyrėjos J. D. 2024 m. vasario 21 d. nutarimu K. D. nubausta už tai, kad ji nuo administracinio tyrimo nusižengimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2023 m. kovo 30 d. 16.18 val. (duomenys neskelbtini), kai Vaiko laikino apgyvendinimo aktu reg. Nr. 4VLA-273 jos nepilnametė dukra E. D. buvo apgyvendinta vaiko gerovės centre „(duomenys neskelbtini)“, savo nepilnametės dukros E. D. atžvilgiu stokojo tėvystės įgūdžių, tinkamai nesirūpino dukra, taikė netinkamus auklėjimo būdus, naudojo psichologinį smurtą, kitaip piktnaudžiavo tėvų valia, o būtent: vaikui 2023 m. kovo 28 d. pasireiškus pykčio priepuoliui, jį valdė netinkamai taikytu vaiko auklėjimo būdu – užlauždama rankas; užrakindavo virtuvę, kad dukra neturėtų galimybės joje pavalgyti tėvams nesant namuose; stebėjo dukrą ir kontroliavo jos elgesį pasitelkiant kūdikiams ir mažamečiams taikomą elektroninį prietaisą („mobiliąją auklę“); negebėjo palaikyti su dukra meile ir šiluma pagrįsto emocinio ryšio, šaukė ant dukros, dėl ko ši nurodė nebegalinti daugiau kęsti, galvojanti nusižudyti. Tokiais veiksmais K. D. pažeidė CK 3.155 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 10 straipsnio 1 punktą, 6 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 73 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėja K. D. tiek administracinio nusižengimo nagrinėjimo metu Institucijoje, tiek teisme nuosekliai neigė atlikusi šiuos veiksmus. Dėl dukros rankų užlaužimo nurodė, kad 2023 m. kovo 28 d. dukra, supykusi, jog tėvai jai liepė paruošti namų darbus, susikišo rankas sau į burną, ir pradėjo ją plėšti į šonus bei net kelis kartus paprašius dukros nusiraminti, į tai nereagavo, todėl ji, norėdama sustabdyti dukrą prieš jai save susižalojant, ją du kartus įspėjo, kaip buvo rekomendavęs psichologas, ir ištraukė rankas jai iš burnos bei jas nuleido žemyn. Pareiškėja teigė fizinės jėgos prieš dukrą nenaudojusi, juo labiau, kad galimybės naudoti prieš dukrą fizinę jėgą ji apskritai neturi, kadangi jai yra atlikta stuburo operacija bei nustatytas abiejų rankų riešo kanalo sindromas. Analogiškai įvykio aplinkybes nurodė ir liudytoju apklaustas pareiškėjos vyras, E. D. tėtis V. D., šio įvykio metu buvęs kartu su K. D. ir E. D., kuris patvirtino, jog prasidėjus dukros pykčiui priepuoliui, žmona elgėsi pagal psichologų rekomendacijas, kurios nurodo, kad esant sveikatai pavojingam atvejui, jeigu vaikas, net ir kelis kartus įspėtas dėl savo elgesio, nesiliauja, yra būtina imtis veiksmų. Liudytojas nurodė, kad tokį dukros elgesį vertina ne kaip paprastą priepuolį, o kaip savęs žalojimą, dėl ko reikėjo tokius dukros veiksmus sustabdyti fiziniu būdu. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra pateiktų specialistų rekomendacijų, ką daryti tokiu atveju, kuomet vaikas, užėjus pykčio priepuoliui, save žaloja, o Institucijos atstovė J. D. teismo posėdžio metu nurodė, jog tokių įrodymų byloje jie nerinko ir ši aplinkybė aiškinamasi nebuvo. Pažymėtina, kad šiuo atveju įrodymų rinkimas ir pareiškėjos kaltės įrodinėjimas tenka būtent Institucijai, o kadangi byloje nėra duomenų, paneigiančių liudytojo V. D. nurodytas aplinkybes apie fizinių veiksmų naudojimą prieš vaiką, vaikui pykčio priepuolio metu save žalojant, visi neaiškumai yra aiškinami pareiškėjos K. D. naudai. V. D. taip pat patvirtino aplinkybę, kad K. D. fiziškai negalėjo užlaužti dukters rankų, kadangi dėl stuburo operacijos ir užspaustų rankų nervų ji neturi jėgų to padaryti. Nors teismui tai patvirtinantys duomenys taip pat nebuvo pateikti, tačiau byloje nėra ir duomenų, paneigiančių tokias pareiškėjos ir jos vyro, liudytojo V. D., nurodytas aplinkybes, o teismas neturi pagrindo abejoti šių parodymų tikrumu ir patikimumu. Pažymėtina ir tai, kad nepilnametė E. D., kurios parodymais, kaip pagrindiniu įrodymų šaltiniu byloje, rėmėsi Institucija, kiekvienu atveju apie šią situaciją pasakojo skirtingai – (duomenys neskelbtini) gimnazijos švietimo pagalbos specialistė rašte, pateiktame Institucijai nurodė, kad E. D. jai 2023 m. kovo 29 d. pasakojo, jog „esant pykčio priepuoliui, tėvas paguldo mane ant žemės, užlenkia kojas, ant jų atsisėda ir už plaukų traukia į save“, vėliau apklausta vaiko situacijos vertinimo metu, E. D. nurodė, kad 2023 m. kovo 28 d. mama užlaužė jai rankas dėl to, kad ji stovėjo jas susikišusi į kišenes, o bandant išlaisvinti savo rankas, ji užsigavo rankos kauliuką, ties alkūne (1 t., b. l. 16), apklausta 2023 m. balandžio 12 d. E. D. nurodė, kad per pykčio priepuolius tėtis užlenkdavo rankas, sėsdavo jai ant kojų, o mama rėkdavo ir „pinda vadindavo“ (1 t., b. l. 29). Tokie nepilnametės E. D. parodymai yra prieštaringi, kadangi vienu atveju E. D. nurodo, jog jai rankas užlauždavo tėtis, o mama tik ant jos rėkdavo, kitu atveju – kad rankas jai užlauždavo mama. Taip pat iš šių parodymų nėra aišku ir tai, ar toks „rankų užlaužimas“ yra buvęs tik vieną kartą, ar tai kelis kartus pasikartoję veiksmai. Pažymėtina ir tai, kad E. D. nurodo, jog rankas mama jai užlaužė todėl, kad ji stovėjo jas susikišusi į kišenes, tuo tarpu, tiek K. D., tiek ir V. D. tvirtino, kad dukros rankas K. D. ištraukė dukrai iš burnos ir jas nuleido, stengiantis apsaugoti dukrą nuo savęs žalojimo, jai užėjus pykčio priepuoliui dėl to, kad E. D. nenorėjo ruošti namų darbų. Taigi, bylos duomenimis nėra nustatyta ir įrodyta nei tai, kad 2023 m. kovo 28 d. K. D., pasireiškus E. D. pykčio priepuoliui, užlaužė dukrai rankas, nei tai, kad „rankų užlaužimas“ būtų netinkamas auklėjimo būdas esant situacijai, kuomet pykčio priepuolio metu vaikas save žalojo.

Dėl virtuvės užrakinimo K. D. paaiškino, kad virtuvės durys buvo užrakintos po to, kuomet E. D. suvalgė visai šeimai skirtą troškinį, dėl ko dukrai buvo bloga ir tą vakarą ji vėmė. Pareiškėja pažymėjo, kad E. D. turi valgymo sutrikimą, t. y. turi virškinimo, tuštinimosi problemų, dėl ko būtina nuolat kontroliuoti jos mitybą. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis medicinos dokumentų išrašas/siuntimas, kuriame nurodyta, jog E. D. nustatyta: kitas žarnų užsikimšimas (K56.4), vidurių užkietėjimas (K59.0) (1 t., b. l. 50). K. D. nurodė, jog užrakinus virtuvės duris, E. D. buvo sudaryta galimybė pavalgyti, kadangi ji dukrai maistą paruošė į atskirus termosus, kuriuose maistas išlieka karštas visą dieną, ir paliko juos prieinamus, kad dukra, grįžusi iš mokyklos, galėtų pavalgyti. Be to, K. D. pažymėjo, kad skundžiamame nutarime nurodyta, jog ji „užrakindavo“ virtuvę, kad dukra neturėtų galimybės joje pavalgyti, tačiau virtuvės durys buvo užrakintos tik vieną kartą, o po to, aptarus su dukra šią situaciją, virtuvės durys daugiau niekada nebuvo rakinamos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėja nurodė neatsimenanti, ar tai ji, ar jos vyras V. D. tąkart užrakino virtuvės duris. Liudytoju apklaustas V. D. patvirtino pareiškėjos nurodytas aplinkybes, jog virtuvės durys buvo užrakintos dukrai suvalgius visos šeimos vakarienę, dėl ko jai buvo bloga, ji vėmė, ir kadangi dėl turimo psichologinio sutrikimo, protinės negalios, dukra žodinių paaiškinimų nesuprato, kad tokio kiekio maisto valgyti jai negalima, remiantis psichologų rekomendacijomis, dukrai tai buvo nuspręsta parodyti veiksmu, t. y. buvo užrakintos virtuvės durys, siekiant dukrai paaiškinti, kad yra atskiras, tik jai skirtas maistas ir jo kiekis. Ji buvo informuota, kad virtuvė bus užrakinta ir kad jos maistas bus atskirai jai paliktas specialiai jai skirtuose induose. Liudytojas nurodė, kad po šio veiksmo dukra viską suprato, o virtuvės durys po šio vieno karto daugiau niekada rakinamos nebuvo. Be to, V. D. taip pat pažymėjo neatsimenantis, ar tą kartą virtuvės duris užrakino jis, ar K. D.. Tuo tarpu, Institucija, įrodinėdama, kad K. D. užrakino virtuvę, taip apribodama dukros galimybę ten pavalgyti, be kitų procesinių sprendimų rėmėsi nepilnametės E. D. parodymais, kuri 2023 m. kovo 30 d. apklausta parodė, kad namuose būna užrakinamos visos patalpos, išskyrus jos kambarį ir tualetą rūsyje (1 t., b. l. 30), o iš Vaiko gerovės centro „(duomenys neskelbtini)“ gautos informacijos matoma, kad mergaitė taip pat nurodė, jog ji „negalėdavo naudotis viso namo patalpomis, nes visi kambariai būdavo užrakinti, paliktas atrakintas tik jos asmeninis kambarys“ (1 t., b. l. 27). Tokie mergaitės parodymai vėlgi yra nesutampantys tarpusavyje, prieštaringi, dėl ko galima abejoti jų tikrumu ir patikimumu, kadangi vienu atveju ji nurodo, kad buvo užrakintos visų namo kambarių durys, paliekant atvirą tik jos kambarį, kitu atveju – kad buvo paliekamos atrakintos ir tualeto, esančio rūsyje, durys. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, ar užrakinus virtuvės duris E. D. buvo užtikrinta galimybė pavalgyti. Institucija teigia, kad užrakinusi virtuvės duris K. D. taip apribojo dukters galimybę pavalgyti būtent virtuvės patalpoje, tačiau nors K. D. ir neneigė, jog virtuvės durys yra kartą buvusios užrakintos, byloje nėra nustatyta ir įrodyta, kada konkrečiai, t. y. kokią dieną ir kokiu laiku, jos buvo užrakintos, taip pat nenustatyta, ar jos buvo užrakintos daugiau nei vieną kartą bei neįrodyta, kad virtuvės duris užrakino būtent K. D., o ne kitas asmuo, pavyzdžiui – V. D.. Todėl, teismas sprendžia, kad byloje neįrodyta, kad nutarime nurodytu laiku ir vietoje K. D. užrakino virtuvės duris, kad dukra neturėtų galimybės joje pavalgyti tėvams nesant namuose.