Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Laimos Šeputienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo S. Z. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikas, S. Z. išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2021 m. birželio 16 d. iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – suėmimas pratęsta iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas ir priteista iš S. Z. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 832,58 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. Z. nuteistas už tai, kad 2021 m. birželio 16 d. apie 19.48 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), iš N. M. reikalavo panaikinti šiam priklausančio mobiliojo ryšio telefono „Xiaomi Redmi M2004J19AG“ atrakinimo kodą, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, po ko N. M. to nepadarius, sudavė N. M. ne mažiau kaip keturis smūgius kumščiais į veidą, po to sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į galvą elektriniu oro ventiliatoriumi, taip atimdamas galimybę priešintis, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam N. M. odos nubrozdinimą kaktoje, kairiame antakyje, poodines kraujosruvas kaktoje, kairės akies apatiniame voke, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, minkštųjų audinių kraujosruvas veide, lengvą galvos smegenų sukrėtimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju ir voratinkliniu galvos smegenų dangalais dešinėje kaktinėje-momeninėje skiltyse, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje kaktinėje skiltyje, kraujo išsiliejimą po voratinkliniu galvos smegenų dangalu tarppusrutuliniame tarpe ir palei padangtę, kraujo išsiliejimą į galvos smegenų kairio šoninio skilvelio užpakalinį ragą, kairės akiduobės medialinės sienelės lūžį, taip padarydamas N. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą, ir pagrobė N. M. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „Xiaomi Redmi M2004J19AG“, 717,60 eurų vertės, belaidę garso kolonėlę „Blow“, 35 eurų vertės, tualetinį vandenį „Creation Lamis“, 45 eurų vertės.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. Z. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

8. Taigi, šiuo atveju yra svarbu aptarti vagystės ir plėšimo atribojimo kriterijus, dėl kurių ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pavyzdžiui, kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-245-696/2015, yra išaiškinta, kad plėšimą ir atvirąją vagystę apibūdina atviras turto užvaldymo būdas, tačiau plėšimas nuo atvirosios vagystės skiriasi tuo, kad plėšimo nusikaltimo sudėtis numato grasinimą smurtu ar fizinio smurto panaudojimą prieš turto savininką ar teisėtą valdytoją, siekiant užvaldyti svetimą turtą. Kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189/2009, nurodyta, kad esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Pagal teismų praktiką svetimo turto užvaldymas staigiu judesiu išplėšiant turtą iš nukentėjusiojo rankų ir jį užvaldant paprastai kvalifikuojamas kaip vagystė, jeigu prieš tai nebuvo veiksmų, atitinkančių fizinio ar psichinio smurto požymius. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą. Taigi, sprendžiant klausimą, ar padaryta nusikalstama veika – svetimo turto pagrobimas – turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 ar pagal 180 straipsnį, svarbu nustatyti ne tik tai, ar prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas fizinis smurtas, bet ir tai, ar smurtas buvo panaudotas siekiant užvaldyti nukentėjusiojo turtą. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Pažymėtina, kad plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, kuri padaroma tik tiesiogine tyčia. Vagystė ir plėšimas laikomi baigtais, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Taigi, kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininkas turėjo sumanymą pagrobti svetimą turtą, kuris gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-139/2015).

9. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo bei skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus ir motyvus, taip pat dar kartą įvertinęs byloje surinktus ir tiesiogiai pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad šiuo atveju S. Z. buvo pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį pagrįstai. Pagrindo perkvalifikuoti jo veiką į BK 178 straipsnio 4 dalį nėra. Teisėjų kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir pripažįstant S. Z. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.

18. Įvertinusi aukščiau išdėstytus nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo skunde yra visiškai pagrįstai teigiama, jog tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymai, duoti viso proceso metu, nebuvo visiškai nuoseklūs bei sutampantys tarpusavyje. Kaip matyti, nukentėjusysis, apklausiamas teisme, teigė, kad nuteistasis prašė jo atrakinti nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną dar būnant parke, dar būnant parke, N. M. atsisakius atrakinti telefoną, sudavė jam smūgius, nors ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad vartojant alkoholį lauke, konfliktas tarp jo ir S. Z. visų pirma kilo ne dėl telefono atrakinimo, o dėl anksčiau nukentėjusiojo nuteistajam išsakytų jį įžeidžiančių žodžių. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu taip pat teigė, kad būtent dėl ankstesnių įžeidimų, išsakytų nuteistojo atžvilgiu, jam buvo suduoti smūgiai į galvos sritį, o tik po to nuteistasis paprašė jo nuimti nuo nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefono užraktą, ko N. M. nepadarius, S. Z. vėl jam trenkė rankos kumščiu, sudavė daugiau nei vieną smūgį. Liudytojas T. G. apskritai nurodė nematęs, jog nuteistasis mušė N. M. jiems būnant parke. Jis teigė, kad už kelias dienas prieš tai N. M. nuteistajam pasakytus žodžius, S. Z. jam smūgius sudavė jau būnant namuose. Nors T. G., kaip ir nukentėjusysis bei liudytoja V. Š., parodė, kad nuteistasis iš tiesų prašė nukentėjusiojo, kad šis atrakintų savo mobiliojo ryšio telefoną, tačiau, priešingai, nei nukentėjusysis bei liudytoja V. Š., ikiteisminio tyrimo metu T. G. nurodė, jog nukentėjusysis mobiliojo ryšio telefono atrakinimo kodą suvedė iš karto, taip pat nenurodė, jog S. Z. būtų grasinęs nukentėjusiajam prieš jį panaudoti fizinį smurtą ar jį panaudojęs, siekiant, kad nukentėjusysis atrakintų telefono užraktą. T. G. tik teigė, jog po telefono atrakinimo, muštynės tarp nukentėjusiojo ir S. Z. ir vėl įvyko dėl to paties ankstesnio tarp jų įvykusio konflikto. Liudytoja V. Š. davė nenuoseklius parodymus dėl to kokiu transportu ir su kokiais asmenimis grįžo į butą, esantį (duomenys neskelntini), iš parko, kada ir kokiomis aplinkybėmis į jos ir nukentėjusiojo butą atėjo S. Z.. Ji taip pat pirmosios apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu nenurodė, jog ir nukentėjusysis peiliu, besigindamas, puolė nuteistąjį, kai vėliau jau teigė, kad nukentėjusysis, laikydamas rankoje šaukštą arba peilį galėjo, besigindamas, pulti S. Z.. Nukentėjusiojo bei liudytojų parodymuose egzistuoja ir kitų prieštaravimų. Tačiau teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vis tik, neįžvelgia pagrindo jais visiškai nesivadovauti, grindžiant S. Z. kaltę. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad V. Š. neužilgo po įvykio buvo nustatytas 1,6 promilės girtumas, liudytojui T. G. – 1,91 promilių girtumas. Nors duomenų apie tai, koks girtumo laipsnis buvo nustatytas nukentėjusiajam, byloje nėra, tačiau, jis apklausimas, parodė, jog įvykio dieną alkoholį vartojo jau nuo ryto, taip pat paaiškino, jog daug aplinkybių, susijusių su šioje byloje nagrinėjama nusikalstama veika, nepamena dėl to, kad buvo girtas. T. G. teisme taip pat paaiškino, jog įvykio metu buvo neblaivus, todėl smulkiai atpasakoti kas vyko įvykio dieną negali. Įvertinusiai tiek asmenų parodymų turinį, tiek alkotesterio užfiksuotus rodmenis, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų gebėjimui suvokti ir įsiminti absoliučiai visas įvykio detales, tikslią jų chronologiją ir t. t., ir atitinkamai galėjo lemti prieštaravimus jų parodymuose. Tačiau tai nereiškia, jog vadovautis ir remtis jų parodymais šioje byloje kaip patikimais apskritai negalima.

19. Vis tik, tiek nukentėjusysis, tiek abu liudytojai vienodai parodė, kad nuteistasis reikalavo nukentėjusiojo atrakinti jam priklausantį mobilųjį telefoną. N. M., nors ir neprisiminė, jog buvo sumuštas būtent namuose dėl to, kad neatrakino ir nepasakė telefono atrakinimo kodo, tačiau parodė, jog smūgius nuteistasis jam sudavė iš karto po to, kai šis telefono atrakinimo kodo nenuėmė. Liudytoja V. Š., kuri įvykio metu buvo blaivesnė tiek už nukentėjusįjį, tiek už liudytoją T. G., visose apklausose iš esmės vienodai parodė, kad namuose nuteistasis nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo ne dėl anksčiau tarp jų įvykio žodinio konflikto, kurio metu N. M. įžeidė S. Z., o dėl to, kad, nuteistajam pareikalavus, nukentėjusysis neatrakino savo mobiliojo ryšio telefono. Ji taip pat nurodė, jog iš pradžių nuteistasis tik grasino panaudoti nuteistojo atžvilgiu fizinį smurtą, nukentėjusiajam to nepadarius, darėsi vis agresyvesnis, o galiausiai ir pradėjo N. M. mušti, suduodamas jam smūgius tiek kojomis, tiek rankų kumščiais. Nors T. G. nenurodė, kad prieš nukentėjusįjį S. Z., visiems būnant bute, smurtavo būtent dėl to, kad šis nenuėmė telefono užrakinimo kodo, tačiau, kaip matyti, jis teisme tik spėliojo, jog suduoti smūgius nukentėjusiajam S. Z. galėjo už ankstesnį įžeidimą. Pastebėtina, jog ir pats apeliantas teisme patvirtino, jog smūgius N. M. jis sudavė iš karto po to, kai pastarasis atsisakė suvesti savo telefono atrakinimo kodą, nors ir teigė, jog smurto panaudojimo priežastis buvo visai kita.

20. Taigi, nors nuteistasis įvykio dieną naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir dėl galimai kelias dienas prieš įvykį N. M. išsakytų apeliantą įžeidusių žodžių, tačiau pats faktas, kad nuteistasis reikalavo nukentėjusiojo suvesti jo mobiliojo ryšio telefono atrakinimo kodą, o vėliau jį pasiėmęs pasišalino iš buto, neabejotinai patvirtina, kad vėliau jis sudavė nukentėjusiajam dar daugiau smūgių, jau turėdamas tikslą pagrobti nukentėjusiajam priklausantį mobiliojo ryšio telefoną, smurtą panaudojo kaip priemonę tam, kad nukentėjusysis nuimtų telefono užraktą, kadangi priešingu atveju, jį pasisavinęs, S. Z. vis tiek nebūtų galėjęs juo pilnavertiškai naudotis. Nuteistojo pateikta versija, kad jis reikalavo nukentėjusiojo atrakinti savo mobilųjį telefoną tik tam, kad galėtų paskambinti draugei J., šiuo atveju atmetama kaip prieštaraujanti nukentėjusiojo, liudytojų ir netgi paties apelianto parodymams. Pažymėtina, jog nei vienas iš kitų kartu su S. Z. girtavusių asmenų, nenurodė, jog šis būtų prašęs nukentėjusiojo paskolinti mobiliojo ryšio telefoną tam, kad paskambinti draugei. Be to, pats nuteistasis teigė, kad jau po pirmųjų muštynių bute, kurį laiką nukentėjusiojo atrakintas telefonas gulėjo ant stalo, kol jie visi kartu toliau girtavo ir iki kol nuteistasis nebuvo užpultas peiliu nukentėjusiojo, po ko V. Š. iškvietė policijos pareigūnus, o S. Z. pasišalino iš įvykio vietos. Taigi, jei tikėti nuteistojo parodymais, akivaizdu, kad jis turėjo galimybę, pasinaudodamas nukentėjusiojo mobiliuoju telefonu, paskambinti tariamai draugei dar iki išeidamas iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), tačiau to jis taip ir nepadarė. Tai tik patvirtina, jog telefono užraktą buvo prašoma nuimti jau iš anksto turint tikslą jį pasisavinti, o ne tik laikinai juo pasinaudoti vieną kartą paskambinant. O tam, kad telefonu būtų galima naudotis pagal paskirtį jį neteisėtai užvaldžius visą laiką, o ne tik iki pirmojo telefono automatinio užsirakinimo, reikėjo žinoti koks yra jo atrakinimo kodas, arba iš viso jį pašalinti, dėl ko prieš nukentėjusįjį ir buvo naudojamas fizinis smurtas.

21. Taip pat yra akivaizdu, jog neteisėtai, nuteistasis pasisavino ne tik nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefoną, bet ir kvepalus bei garso kolonėlę. Nors S. Z. teigė, jog garso kolonėlę jam buvo davusi naudotis V. Š., tačiau apklausta liudytoja kategoriškai paneigė šią aplinkybę, paaiškindama, jog kolonėle nuteistajam buvo leista naudotis tik bebūnant parke, dar būdamas parke jis kolonėlę grąžino. Tuo tarpu tikslas, kuriuo nuteistasis, išeidamas iš buto, pasiėmė kvepalus, net jei ir tikėti, kad jie buvo paimti tikslu dezinfekuoti nukentėjusiojo jam peiliu padarytas žaizdas, kaip ir konstatavo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, nepaneigia, kad daiktai buvo paimti neteisėtai, t. y. neturint teisėto šio daikto savininko leidimo.

22. Atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta aukščiau, konstatuojama, jog sutikti su skundo argumentu, jog smurtas prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas tik kaip ankstesnio tarp nukentėjusiojo ir apelianto kilusio smurto pasekmė, o ne siekiant užvaldyti pagrobtą N. M. turtą, ir todėl nuteistojo veiką perkvalifikuoti, nėra faktinio bei teisinio pagrindo. Tokia nuteistojo versija prieštarauja tiek nukentėjusiojo, tiek kitų konfliktą tiesiogiai mačiusių asmenų parodymams, todėl ji atmetama tik kaip gynybinė versija, siekiant išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės, t. y. atsakomybės už plėšimą. S. Z. veiksmai buvo pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, kadangi jis ne tik pagrobė nukentėjusiajam priklausantį kaltinime nurodytą turtą, tačiau ir panaudojo smurtą kaip priemonę, siekdamas jį (visų pirma, mobiliojo ryšio telefoną, o vėliau ir kitus daiktus) užvaldyti.

Dėl bausmės

23. Už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Skundžiamu nuosprendžiu už šios veikos įvykdymą S. Z. buvo paskirta 3 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

24. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistajam paskirta bausmė yra per griežta, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – nuteistasis padarė apysunkį nusikaltimą, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo N. M. sveikata, kaltės formą ir rūšį – nuteistasis veikė tiesiogine tyčia, nusikalstamos veikos stadiją – veika baigta, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis – jis praeityje teistas net dešimt kartų, taip pat ir už analogiškas nusikalstamas veikas, administracine tvarka baustas penkis kartus, nusikalto neilgai trukus po ankstesnės ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės atlikimo, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nuteistojo atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

25. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

26. Atsižvelgus į aptartą teismų praktiką, taip pat konkrečiai šioje byloje nustatytas aplinkybes, kurios pagal BK 54 straipsnį turi būti įvertintos skiriant nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui bausmę, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai S. Z. atžvilgiu gali būti pasiekti tik jam paskyrus laisvės atėmimo bausmę, ir tik realiai ją atliekant. Praeityje nuteistasis buvo teistas ne tik už vagystes, bet taip pat ne kartą ir už plėšimą, jis taip pat teistas ir už nesunkų sveikatos sutrikdymą. Paskutinį kartą apeliantui buvo paskirta net 8 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, tačiau jis, atlikęs šią bausmę, nepraėjus nei 1 metams ir vėl nusikalto padarydamas analogiško pobūdžio nusikalstamą veiką, kuria buvo ne tik pasikėsinta pakenkti kito asmens sveikatai ar netgi gyvybei, bet ir kilo realios pasekmės – nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, jam diagnozuotos ne tik kraujosruvos bei odos nubrozdinimai, bet ir kraujo išsiliejimas po kietuoju ir voratinkliniu galvos smegenų dangalais dešinėse kaktinėje-momentinėje skiltyse, kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje kaktinėje skiltyje, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu galvos smegenų dangalu tarppusrutuliniame tarpe ir palei padangtę, kraujo išsiliejimas į galvos smegenų kairio šoninio skilvelio užpakalinį ragą, kairės akiduobės medialinės sienelės lūžis. Dėl šių sužalojimų N. M. gydytas stacionariai penkias dienas, toliau jo gydymas buvo tęsiamas ambulatoriškai.

27. Išdėstytos aplinkybės rodo, jog, nors nuteistajam jau ne kartą buvo paskirta pati griežčiausia bausmė, tačiau net ir asmeninės patirties sąlygotas žinojimas ir suvokimas, kokios gali kilti pasekmės už nusikalstamų veikų padarymą, jo nesulaiko nuo naujų nusikaltimų darymo. Jis ir toliau daro nusikalstamas veikas nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, savanaudiškiems tikslams pasiekti naudoja fizinį smurtą netgi prieš jo aplinkoje esančius žmones. Kiek galima spręsti iš bylos duomenų, nuteistasis taip pat iki šiol nėra atlyginęs nukentėjusiajam padarytos žalos, jo atsiprašęs, taip pat nėra atlyginęs ir turtinės žalos valstybei, atsiradusios dėl nukentėjusiojo gydymo. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, nors ir neneigė smurtavęs prieš nukentėjusįjį ir pasisavinęs jam priklausantį turtą, tačiau bandė sušvelninti savo teisinę atsakomybę, neigdamas plėšimo sudėties subjektyviuosius požymius. Visa tai rodo, jog šiuo atveju jis savo nusikalstamų veiksmų ir jais sukeltų neigiamų pasekmių nukentėjusiojo sveikatai nevertina. Taigi apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti S. Z. paskyrus tiek savo pobūdžiu, tiek dydžiu švelnesnę bausmę, arba laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant. Nuteistajam paskirta 3 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra vos 1 mėnesiu ir 15 dienų didesnė, nei pagal BK 180 straipsnio 1 dalį galimos skirti šios bausmės rūšies vidurkis, laikytina teisinga, proporcinga bei adekvačia tiek nusikaltimui, už kurį ji skirta, tiek apelianto asmenybei.

28. Apibendrindamas visa, kas išdėstyta, apygardos teismas konstatuoja, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais ir motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas galioti pilna apimtimi, o nuteistojo skundas atmetamas.

Dėl proceso išlaidų

29. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2022 m. gegužės 18 d. pažyma Nr. APD-2022-06240 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį S. Z., sudaro 64,59 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistojo valstybei.

30. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys Nr. 2K-410/2008, 2K-1/2009, 2K-196/2009, 2K-267/2009, 2K-351/2009, 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015), taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltininkui teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020).

31. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad apeliaciniame procese, gynėjas buvo paskirtas ne nuteistojo, o valstybės iniciatyva, kuri jam garantuoja tokią teisę.

32. Nors šiuo atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, kuris atmetamas kaip nepagrįstas, tačiau S. Z. iki suėmimo niekur nedirbo, o po šios nutarties paskelbimo turės atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Taip pat byloje nėra jokių aktualių duomenų apie jo turimą turtą. Esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms S. Z. turtinę padėtį, taip įvertinus jo turimus finansinius įsipareigojimus pagal skundžiamą nuosprendį (civilinei ieškovei iš nuteistojo priteista suma turtinei žalai atlyginti sudaro 832,58 Eur), taip pat tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistajam šioje byloje buvo teikiama ne jo iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už S. Z. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jo nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Nepriteisti iš S. Z. valstybės naudai 64,59 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2022 m. gegužės 18 d. pažymą Nr. APD-2022-06240.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.