Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjas Vaclovas Paulikas, sekretoriaujant Vitai Diekontienei, Danguolei Gedvilaitei, Agnei Virketytei - Malakauskienei, dalyvaujant ieškovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos atstovui direktoriui Tomui Tukačiauskui, atsakovui D. B., atsakovo atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos patikslintą ieškinį atsakovui D. B., tretiesiems asmenimis J. B., G. B., Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijai, Neringos miesto savivaldybės administracijai, išvadą teikiančiai institucijai Neringos miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų bei pagal atsakovo D. B. priešieškinį ieškovei Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijai, tretiesiems asmenimis J. B., G. B., Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijai, Neringos miesto savivaldybės administracijai, išvadą teikiančiai institucijai Neringos miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriui dėl nepagrįsto atsisakymo pratęsti nuomos sutartį ir teisės lengvatine tvarka privatizuoti patalpas įgyvendinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Išvadą teikianti institucija Neringos miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad patenkinus ieškinio reikalavimus gali būti pažeisti nepilnamečio interesai.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai, priešieškinis atmestinas.

Dalyvaujančių byloje asmenų ir jų atstovų paaiškinimais bei rašytiniais įrodymais nustatyta, jog butas adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija butą valdo turto patikėjimo teise. Direkcija 2000 m. rugsėjo 8 d. Butų gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi Nr. NS-18 išnuomojo atsakovui D. B. iki 2005 m. rugsėjo 8 d. butą adresu Preilos g. 47-3, Neringoje. 2005 m. rugsėjo 8 d. Buto gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi Nr. 11/05 sudaryta nauja minėto buto nuomos sutartis, kuria butas išnuomotas iki 2010 m. rugsėjo 8 d. atsakovas D. B. nuo 1993 m. gegužės mėnesio yra Direkcijos darbuotojas, tačiau minėtose nuomos sutartyse nėra nurodyta, jog darbdavys patalpas suteikia darbuotojui apgyvendinti. Taip pat byloje nepateikta jokių duomenų, įrodančių, kad butas adresu (duomenys neskelbtini), priskirtas prie tarnybinių gyvenamųjų patalpų, t.y. įtrauktas į tarnybinių patalpų registrą. Esant minėtoms aplinkybėms konstatuotina, kad tarp šalių buvo susiklostę ne tarnybinės gyvenamosios patalpos, o gyvenamosios patalpos nuomos teisiniai santykiai.

Ieškovas prašo nutraukti nuomos sutartį, kadangi pasibaigė terminuotos gyvenamosios patalpos nuomos santykiai, o tęsti nuomos sutartį ieškovė nepageidauja. Iš byloje esančių gyvenamosios patalpos sutarčių matyti, kad šalys buvo sudariusios terminuotą gyvenamosios patalpos adresu Preilos g. 47-3, Neringoje, sutartį. Tai įrodo minėtų sutarčių 8 p. padaryti įrašai apie tai, kad sutartys terminuotos. Taip pat ir bylos nagrinėjimo metu šalys neneigė fakto, kad buvo sudarytos terminuotos sutartys. LR CK 6.613 str. numatyta, jog pasibaigus gyvenamosios patalpos nuomos sutarties terminui, nuomotojo reikalavimu - nuomininkas, jo šeimos nariai ar buvę šeimos nariai turi išsikelti iš gyvenamosios patalpos, o neišsikėlusieji iš jos iškeldinami ir kita gyvenamoji patalpa jiems nesuteikiama. Sudarydamos tiek 2000 m. rugsėjo 8 d., tiek ir 2005 m. rugsėjo 8 d. gyvenamosios patalpos nuomos sutartis šalys susitarė dėl išnuomojamų patalpų adreso, ploto, atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarkos, termino bei k.t. 2010 m. rugsėjo 9 d. baigėsi tarp šalių sudarytos gyvenamosios patalpos adresu Preilos g. 47-3, Neringoje, nuomos sutarties terminas. Pasibaigus nuomos sutarties terminui ir nuomotojui nepageidaujant pratęsti nuomos sutarties bei reikalaujant išsikelti, nuomininkas bei jo šeimos nariai privalo išsikelti iš gyvenamosios patalpos. CK 6.607 str. reglamentuoja nuomininko pirmenybės teisę pratęsti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Minėtame straipsnyje numatyta galimybė nuomininkui, pasibaigus nuomos sutarties terminui, pirmenybės teise sudaryti nuomos sutartį naujam terminui. Tačiau pažymėtina, jog nuomininko pirmenybės teisė sudaryti nuomos sutartį naujam terminui nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama tik esant įstatyme nurodytoms sąlygoms. Šalys yra laisvos pasirinkti elgesio variantą, t.y. sudaryti naują sutartį pasibaigus sutarties terminui, ar ne. Pažymėtina, kad tai, jog atsakovas tinkamai vykdė sutarties sąlygas, mokėjo mokesčius ir išlaikė nuomojamą turtą, nesudaro pagrindo riboti ieškovo diskrecijos teisės spręsti dėl nuomos sutarties pratęsimo galimybės. Nustatyta, jog direkcija 2010 m. vasario 18 d. raštu Nr. S1-(1.15)-68 informavo atsakovą D. B. apie tai, kad neketina su juo pratęsti nuomos sutarties. Raštu nuomininkui D. B. apie sprendimą nepratęsti nuomos sutarties pranešta prieš daugiau kaip šešis mėnesius iki nuomos sutarties pabaigos, t.y. CK 6.607 str. 2 d. įpareigojimas ne vėliau kaip prieš tris mėnesius iki nuomos sutarties pabaigos raštu pranešti nuomininkui apie atsisakymą pratęsti sutartį, pažeistas nebuvo. Atsakovo teiginiai, kad apie atsisakymą pratęsti sutartį atsakovui buvo pranešta tik 2010 m. rugpjūčio 26 d. nelaikytini pagrįstais, kadangi apie minėtą aplinkybę atsakovas informuotas 2010 m. vasario 18 d. raštu Nr. S1-(1.15)-68. Tai, kad ieškovas 2010 m. vasario 18 d. rašte Nr. S1-(1.15)-68 nenurodė, jog nenumato nuomojamų patalpų nuomoti ilgiau nei metus, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas netinkamai įvykdė LR CK 6.607 str. 2 d. numatytą pareigą pranešti atsakovui apie atsisakymą pratęsti nuomos sutartį prieš tris mėnesius iki nuomos sutarties pabaigos, kadangi tai yra atsisakymo pratęsti sutartį teisėtumo sąlyga, o ne privalomas pranešimo turinio elementas.

2010 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. S1-(1.15/1)-513 buvo pateiktas prašymas atsakovui atlaisvinti nuomojamas patalpas ir 2010 m. rugsėjo 9 d., 10.00 val., jas perduoti Direkcijos direktoriaus įsakymu sudarytai komisijai. 2010 m. rugsėjo 9 d. atstovas neatvyko, nuomojamų patalpų ieškovei neperdavė. 2010 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. Sl-(1.15/l)-552 Direkcija pakartotinai išsiuntė raginimą kuo skubiau atlaisvinti patalpas. Minėtos aplinkybės rodo, kad ieškovas iš anksto informavo nuomininką apie ketinimus nesudaryti naujos nuomos sutarties, tiksliai nurodė kada ir kam perduoti nuomojamas patalpas. Direkcija, būdama teisėta gyvenamųjų patalpų valdytoja, turi teisę jas valdyti, naudoti ir disponuoti įstatyme numatytais būdais ir tikslais. Nuomotojas pats sprendžia, kaip tvarkyti turto patikėjimo teise valdomas patalpas. Nuomininkas, pasibaigus terminuotai gyvenamosios patalpos nuomos sutarčiai, neatlaisvino valdomu patalpų, tuo pažeidžia direkcijos teisę valdyti bei naudoti turto patikėjimo teise valdomą turtą. Darytina išvada, kad atsakovo D. B. naudojimasis gyvenamosiomis patalpomis, kurių nuomos terminas pasibaigė daugiau nei prieš pusę metų, pažeidžia ieškovės direkcijos teises bei teisėtus interesus, todėl atsakovas D. B. ir jo šeimos nariai iškeldintini iš gyvenamųjų patalpų adresu Preilos g. 47-3, Neringoje. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismai priimdami sprendimus yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų, priimtų tos pačios kategorijos analogiškose bylose. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai, rėmimasis precedentais yra vienodos teismų praktikos ir teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Tačiau pažymėtina, kad, remdamasis tokiu šaltiniu, teismas visų pirma turi įsitinkinti, ar jis turi precedento galią jo nagrinėjamojoje byloje. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat yra pažymėjęs „kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t.y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tas aplinkybes, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip ir toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“. Kaip teisingai nurodė atsakovas nagrinėtoje byloje buvo sudaryta ne socialinio būsto nuomos sutartis, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos civilinė bylos Nr. 3K-3-445/2010, 3K-3-1547/2002, 3K-3-194/2012 bei 3K-3-267/2011 nėra analogiškos nagrinėjamai bylai pagrindo ir vadovautis jose suformuotomis teisės taikymo taisyklėmis nėra pagrindo. Analogijos pagrindu vadovautis minėtose nutartyse suformuluotomis taisyklėmis nėra galima, kadangi egzistuoja vienareikšmiškai apibrėžtos šalių santykius reglamentuojančios įstatymų normos.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vaiko buto neliečiamybės apsauga, o Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje - vaiko teisė į gyvenamąjį būstą. Tačiau vaiko teisė į būstą negali būti absoliučiai priešpastatoma kitoms konstitucinėms vertybėms įskaitant ir nuosavybės teisės neliečiamumui. Pareiga rūpintis vaikais pirmiausia yra tėvų pareiga ir ji negali būti be pagrindo perkeliama kitiems asmenims. Ji reiškia tėvų pareigą sudarant sandorius ar veikiant kitomis aplinkybėmis, kai gali būti paliesti vaiko interesai, elgtis apdairiau ir labiau apgalvotai. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4, 11, 13 straipsnių nuostatos dėl prioritetinės vaiko interesų reikšmės, būsto užtikrinimo vaikui, negali būti suprantamos kaip draudimas įstatymų nustatyta kitam asmeniui disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jei kontrahentas turi nepilnamečių vaikų, išskyrus įstatymo imperatyviai nustatytus atvejus. LR CK 6.613 str. nenumato, kad nuomininko iškeldinimas nėra galimas, jei nuomininko šeimoje yra nepilnamečių vaikų. Pastebėtina, kad atsakovas buvo iš anksto informuotas apie atsisakymą pratęsti nuomos sutartį. Žinojo, kad nuomos sutartis nebus pratęsta, o ieškovas nesutinka leisti privatizuoti ginčo patalpas, tačiau sąmoningai nesiėmė jokių veiksmų nepilnamečio interesams užtikrinti. Be to, teismas nesutinka su atsakovo nuomone, kad pagal šeimos gaunamas pajamas atsakovai neturi kitos galimybės užtikrinti nepilnamečio teisės į būstą. Todėl atsižvelgtina ir į tai, kad nuomotos patalpos nėra priskirtos socialiniam būstui, ieškovas nėra už valstybės socialinės politikos įgyvendinimą tiesiogiai atsakingas subjektas. Teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo varžyti ieškovo teisę disponuoti patikėjimo teise valdomu turtu siekiant apsaugoti nepilnamečio teisę į būstą.

LR CK 6.499 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, pasibaigus nuomos sutarčiai, nuomininkas privalo grąžinti nuomotojui daiktą. Šioje normoje nustatytos prievolės nesilaikymo pasekmės tenka nuomininkui, pavėluotai grąžinusiam išsinuomotą daiktą nuomotojui. LR CK 6.499 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas ne nuomos mokesčio įsiskolinimo priteisimo, o nuomotojo patirtų nuostolių už laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, kompensavimo mechanizmas – nuomininkas privalo kompensuoti dėl daikto naudojimo be teisėto pagrindo nuomotojo patirtus praradimus (negautas pajamas), sumokėdamas jo naudai pasibaigusioje nuomos sutartyje šalių sulygtą nuomos mokestį, preziumuojamą kaip realius nuomotojo dėl neteisėtų nuomininko veiksmų patirtus praradimus, taip pat atlygindamas kitus, nuomotojo įrodytus, nuostolius, kurių neapima nuomos mokestis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB „Vilniaus dailė“, bylos Nr. 3K-3-132/2008). Taigi LR CK 6.499 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas dėl pavėluoto daikto grąžinimo nuomotojo patirtų nuostolių (negautų pajamų) nustatymo metodas – laikoma, kad nuomotojo negautos pajamos yra tokio nuomos mokesčio dydžio, kurį jis būtų gavęs, jeigu nuomos sutartis nebūtų pasibaigusi. Šie nuostoliai laikytini minimaliais nuomotojo nuostoliais, nes LR CK 6.499 straipsnio 2 dalies prasme nuomotojas turi teisę reikalauti ir kitų nuostolių atlyginimo. Byloje nustatyta, kad nuomos sutartis yra pasibaigusi 2010 m. rugsėjo 9 d. suėjus jos terminui ir nuomotojui nesutinkant jos pratęsti. Todėl atsakovas privalo atlyginti ieškovui dėl pavėluoto daikto grąžinimo nuomotojo patirtus nuostolius. Ieškovas įrodė jo patirtus minimalius nuostolius dėl pavėluoto daikto gražinimo ieškovui. Teismui pateiktas detalus, teisės aktais pagrįstas nuomos mokesčio apskaičiavimas. Tai, kad atsakovas nebuvo informuotas apie pakitusį, pagal KNNP gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašą mokėtiną nuomos mokesti, nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovo patirti minimalūs nuostoliai dėl vėlavimo perduoti daiktą yra neįrodyti ar mažesni. Todėl, atsižvelgiant į atsakovo ieškovui faktiškai sumokėto tariamo nuomos mokesčio dydį, iš ieškovo priteistini 365,02 Lt nuostoliai, patirti dėl vėlavimo perduoti ieškovui nuomotas patalpas.

Atsakovas priešieškiniu prašo leisti lengvatine tvarka privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis tvarką reglamentuoja Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namas atnaujinti (modernizuoti) įstatymas. Minėto įstatymo 12 str. 2 d. 3 p. nustatyta, jog nuomininkas, išgyvenęs ne mažiau kaip tris metus gyvenamosiose patalpose, turi galimybę privatizuoti gyvenamąsias patalpas rinkos kaina, jeigu patalpų fizinis nusidėvėjimas yra per 60 procentų bei jei jų remontas ar rekonstrukcija yra ekonomiškai nenaudinga valstybei. Savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų privatizavimo (pardavimo) ir lėšų, gautų už privatizuojamą (parduodamas) gyvenamąsias patalpas ir pagalbinio ūkio paskirties pastatus, apskaitos ir naudojimo tvarko aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-08-21 nutarimu Nr. 1013, 3 p. nurodyta, jog privatizavimą vykdančios institucijos vadovas sprendžia, ar naudinga atlikti norimų privatizuoti gyvenamųjų patalpų remontą ar rekonstrukciją. Minėtų teisė aktų analizė leidžia daryti išvadą, jog leisti privatizuoti yra privatizavimą vykdančios institucijos vadovo teisė, bet ne pareiga. Direkcija atsakovą 2009-06-26 raštu Nr. S1-(1.15/2)-394 (b.l. 18) informavo, jog neplanuoja leisti privatizuoti patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat teismo posėdžio metu Direkcijos direktorius patvirtino, kad šiuo metu ieškovė neplanuoja leisti privatizuoti (parduoti) minėtas patalpas, kadangi jos yra reikalingos pačiam ieškovui, nes trūkta tarnybinių patalpų. Todėl teismas neturi pagrindo leisti privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias adresu Preilos g. 47-3, Neringoje. Minėtas priešieškinio reikalavimas atmestinas. Pažymėtina, kad atsisakymo leisti privatizuoti nuomojamas patalpas pagrindas neriboja teisės turėtojo diskrecijos disponuojant patikėjimo teise valdomomis patalpomis. Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje A. R. v. J. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. UAB „ Jonviltė“, bylos Nr. 3K-3-101/2009; kt.). Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovo atsisakymas leisti lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti gyvenamąsias patalpas yra neteisėtas ir ne motyvuotas, todėl atsakovo priešieškinio reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Kadangi bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia šalių procesiniuose dokumentuose suformuluotas reikalavimų dalykas bei faktinis pagrindas, o 2012 m. gegužės 28 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti atsakovo pateiktą patikslintą priešieškinį, kuriame keliamas naujas reikalavimas dėl kompensacijos už atliktą remontą priteisimo, kuris nebuvo pareikštas pateikiant pirminį priešieškinį, konstatuotina, kad kompensacijos priteisimo klausimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas, todėl teismas nepasisako dėl jos priteisimo ir atsakovo argumentų susijusių su patalpų pagerinimu.

Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 185 str.). Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių argumentą. Todėl, šiuo atveju, teismas neaptarinėja kitų aplinkybių, kurios, šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės. Tokios pozicijos dėl teismo įrodinėjimo pareigos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90).

Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą, proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai (LR CPK 96 str.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys tenkintas visiškai, o priešieškinis atmestas iš atsakovo priteistinas 204,00 Lt (133 Lt +71 Lt) dydžio žyminis mokestis valstybės naudai (LR CPK 80 str. 1 d. 2 p., 83 str. 1 d. 5 p., 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Iškeldinti atsakovą D. B. ir jo šeimos narius iš ieškovės Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos turto patikėjimo teise valdomų gyvenamųjų patalpų adresu (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovo D. B. 365,02 Lt nuostolius už naudojimąsi gyvenamosiomis patalpomis ieškovo Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos naudai.

Priešieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo D. B. 204,00 Lt žyminį mokestį valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per šį teismą.