Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2022-03-07 · Civilinė byla Nr. e2-2280-1094/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2022-03-07
Bylos Nr.
e2-2280-1094/2022
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-32014-2019-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Irena Bielskytė
Ieškovas
R. S.
Atsakovas
valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“
Advokatai
Anželika Meškaitė
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2-2280-1094/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-32014-2019-1Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.19 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 7 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Irena Bielskytė,sekretoriaujant Laurai Cibulskaitei,dalyvaujant ieškovės atstovei advokatei Anželikai Meškaitei,atsakovės atstovei D. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. S. patikslintą ieškinį atsakovei valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo ir teisės į indėlio draudimo išmoką pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. ieškovė R. S. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą (toliau – ir teismas) su ieškiniu prašydama teismo priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 3043,22 Eur draudimo išmoką, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad 2011 m. lapkričio 8 d. su AB banku „Snoras“ (toliau – ir Bankas) sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, pagal kurią įsigijo 3041,01 Eur vertės indėlio sertifikatą. Nustatyta fiksuota metinė palūkanų norma – 2,65 proc. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi Bankui iškėlė bankroto bylą. 2012 m. sausio 9 d. ieškovė Bankui pateikė kreditoriaus reikalavimus pagal indėlio sertifikato sutartį: 3041,01 Eur pagrindinį reikalavimą ir 5,08 Eur palūkanų reikalavimą. Atsakovė 2018 m. spalio 15 d. informavo ieškovę, kad jai priklausė 3043,22 Eur indėlių draudimo išmoka už Banko indėlio sertifikatą, iki 2016 m. lapkričio 24 d. ši išmoka nebuvo atsiimta. 2018 m. gruodžio 14 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama išaiškinti, kodėl valstybė, apdraudusi jos indėlį Banke, neišmoka priklausančios draudimo išmokos. Atsakovė 2019 m. sausio 14 d. ieškovei išaiškino, kad jos teisė kreiptis dėl draudimo išmokos galiojo penkerius metus nuo draudžiamojo įvykio (AB banko „Snoras“ pripažinimo nemokiu 2011 m. lapkričio 24 d.), t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d., todėl atsakovė neturi teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmoką ieškovei.

Atsiliepimas

2. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IĮIDĮ) nustatyta indėlininko teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 m. nuo draudžiamojo įvykio dienos, todėl atsakovė neturi teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmokos ieškovei, kuri praleido minėtą 5 m. terminą.

3. Dublike ieškovė nurodė, kad, atsakovei išreiškus abejones dėl ieškovės rūpestingumo, ieškovė pasisako ir dėl aplinkybių, suponavusių tai, jog ji dėl indėlių draudimo išmokos išmokėjimo kreipėsi į atsakovę praėjus 3 m. nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 priėmimo. Ieškovė paaiškino, kad: prasidėjus Banko bankroto procedūroms buvo informuota, jog indėlio draudimo išmoka už indėlio sertifikatą jai nepriklauso ir nebus mokama. Ši informacija nebuvo sąlyginio pobūdžio, taigi nebuvo pagrindo tikėtis, kad ateityje situacija gali pasikeisti ir draudimo išmoka ieškovei bus išmokėta. Ieškovė asmeniškai nebuvo informuota apie jos teisių turinio pasikeitimą. Pagrindo ieškovei ieškoti informacijos indėlių draudimo išmokų mokėjimo klausimais, juolab domėtis kasacinio teismo praktika, jos vertinimu, nebuvo. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad nuo 2013 m. iki 2017 m. gyveno kaimo vietovėje, kur jai nebuvo prieinamas internetas, išgyveno sudėtingas šeimines aplinkybes, slaugė sunkiai sergančią motiną iki pat jos mirties 2017 m.(duomenys neskelbtini), pati turėjo rimtų sveikatos sutrikimų, teko intensyviai rūpintis savo sveikata, ieškovei nustatytas neįgalumas. Į atsakovę, kaip nurodoma dublike, ieškovė kreipėsi iš karto, kai atsitiktinai sužinojo apie galimybę gauti indėlių draudimo išmoką. Taigi ieškovės elgesį iš esmės lėmė nuo jos nepriklausančios aplinkybės.

4. Atsakovė pateikė tripliką, kuriame iš esmės rėmėsi atsiliepime nurodytais argumentais, motyvuodama tuo, kad ieškovė praleido specialiame įstatyme nustatytą terminą kreiptis dėl išmokos, kurį atnaujinti atsakovė neturi diskrecijos.

Žemesnės instancijos teismas

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 18 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 3043,22 Eur, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 3043,22 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 668 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

6. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2020 m. lapkričio 3 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė ieškovei iš atsakovės 250 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovės kasacinį skundą, 2021 m. spalio 28 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą, perdavė bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Kasacinis teismas davė nurodymus pirmosios instancijos teismui – išsiaiškinti, ar nurodžiusi savo dublike aplinkybes ieškovė prašo atnaujinti IĮIDĮ nustatytą indėlininko teisės į draudimo išmoką įgyvendinimo terminą, t. y. nustatyti aiškias šios bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutarties 33 punktas); taip pat įvertinti, ar tam yra pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutarties 35 punktas).

8. Teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nutartimi ieškovei nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti.

9. 2021 m. lapkričio 29 d. teisme gautas patikslintas ieškinys, kuriuo prašoma: 1) atnaujinti ieškovei dėl svarbių priežasčių praleistą įstatymo nustatytą jos, kaip Banko indėlininkės, teisės į indėlių draudimo išmoką už Banko indėlio sertifikatą įgyvendinimo terminą; 2) pripažinti ieškovei teisę į atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėtą ieškovei 3043,22 Eur indėlių draudimo išmoką; 3) priteisti ieškovei iš atsakovės 5 proc. metines procesines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki šio sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Šalies argumentai

10. Ieškovė, grįsdama prašymą atnaujinti įstatymo nustatytą terminą, nurodė, kad kasacinio teismo išaiškinimas lėmė dvejopas pasekmes: kadangi pareigą išmokėti indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus kasacinis teismas vienareikšmiškai susiejo su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tai teisė gauti šias išmokas ieškovei taip pat atsirado nuo 2015 m. lapkričio 17 d.; tačiau, šioje nagrinėjamojoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad ieškovės, kaip Banko indėlininkės, teisė atsiimti indėlio draudimo išmoką galiojo tik iki 2016 m. lapkričio 24 d. (t. y. susidarė situacija de facto (faktiškai), kad ieškovei ši teisė galiojo tik metus, nors, atsižvelgiant į IĮIDĮ nuostatas, ji, remiantis teisingumo principu, de jure (teisiškai) turėtų galioti 5 m.). Pabrėžė, kad ieškovė apie tai, jog jai indėlio draudimo išmoka už jos turimą paties draudėjo išleistą skolos vertybinį popierių (indėlio sertifikatą) nepriklauso ir nebus mokama, buvo informuota prasidėjus Banko bankroto procedūroms. Informacija nebuvo sąlyginio pobūdžio, taigi nebuvo pagrindo tikėtis, kad ateityje situacija gali pasikeisti ir draudimo išmoka ieškovei bus išmokėta. Nors atsakovė nurodė, kad apie mokėtinas draudimo išmokas paskelbė informaciją internete ir žiniasklaidos priemonėse, tačiau ieškovei asmeniškai joks pranešimas apie tai nebuvo siųstas, ji nebuvo informuota apie jos teisių turinio pasikeitimą, kas šiuo atveju, manytina, buvo būtina, atsižvelgiant į neeilinę susiklosčiusią padėtį. Kadangi pati ieškovė buvo tvirtai įsitikinusi, kad indėlių draudimo išmoka jai nebus mokama, tai natūralu, jog ji neturėjo jokio pagrindo ieškoti informacijos indėlių draudimo išmokų mokėjimo klausimais. Juo labiau, nebuvo pagrindo domėtis kasacinio teismo formuojama praktika, nes ieškovė nėra teisininkė ir pagal bendras gyvenimo normas privalo laikytis įstatymų, bet ne išmanyti teismų sprendimus. Tokiu būdu ieškovė šioje konkrečioje situacijoje elgėsi pakankamai atidžiai ir rūpestingai, kaip analogišku atveju, tikėtina, elgtųsi bet koks protingas asmuo. Ieškovė akcentavo ir aplinkybę, kad ji nuo 2013 m. iki 2017 m. gyveno kaimo vietovėje, kur jai nebuvo prieinamas internetas, taigi nebuvo pasiekiama, atsakovės teigimu, internete ir žiniasklaidos priemonėse pateikta informacija. (Duomenys neskelbtini) ieškovė buvo priversta gyventi dėl šeimyninių aplinkybių: sunkiai sirgo jos motina V. V., kuriai nuo 2013 m. buvo būtina nuolatinė slauga, taigi ieškovei teko visa motinos priežiūra ir našta iki pat jos mirties 2017 m. (duomenys neskelbtini). Be šių problemų, ieškovė ir pati turėjo rimtų sveikatos sutrikimų, kuriais teko intensyviai rūpintis: yra psichiatrų žinioje nuo 2006 m., taip pat ieškovė yra neįgali (darbingumas sudaro tik 50 proc.). Ieškovė pakankamai ilgą laiko tarpą išgyveno sudėtingas šeimynines aplinkybes, dėl kurių negalėjo skirti pakankamai dėmesio visuomeniniam gyvenimui. Jos dėmesys ilgą laikotarpį buvo sukoncentruotas į daug jėgų ir laiko atimančių problemų sprendimą, negalint skirti dėmesio kitoms gyvenimo aktualijoms (juo labiau, kad nebūdama papildomai informuota apie jai atsiradusias galimybes gauti indėlių draudimo išmoką, ji pagal jokius protingumo kriterijus neturėjo pagrindo tomis galimybėmis domėtis). Pasak ieškovės, į atsakovę ji kreipėsi iš karto, kai visiškai atsitiktinai sužinojo apie galimybę gauti indėlių draudimo išmoką, kurios objektyviai ji gauti nesitikėjo. Taigi ieškovės elgesys ir praleistas terminas atsiimti indėlio draudimo išmoką iš esmės buvo sąlygotas nuo jos nepriklausančių svarbių aplinkybių, atsiradusių dar šiam terminui nepasibaigus. Todėl mano, kad IĮIDĮ nustatytas indėlininko teisės į draudimo išmoką įgyvendinimo terminas ieškovei atnaujintinas tiek dėl visų nurodytų svarbių gyvenimiškų aplinkybių visumos, sutrukdžiusių įgyvendinti teises, tiek dėl ne nuo ieškovės valios priklausančio de facto nuo 5 iki 1 m. sutrumpėjusio jos teisių įgyvendinimo termino.

11. 2021 m. gruodžio 13 d. gautas atsakovės atsiliepimas į patikslintą ieškinį, kuriuo prašoma patikslintą ieškinį atmesti. Atsakovės teigimu, nors ieškovė ieškinyje nurodo, kad jai galimybė gauti draudimo išmoką atsirado tik nuo 2015 m. lapkričio 17 d., kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, tačiau ieškovė nepaaiškina, kodėl dėl draudimo išmokos kreipėsi praėjus net trims metams po minėtos nutarties priėmimo. Atsakovė akcentavo, kad po minėtos nutarties priėmimo atsakovė tiek spaudoje, tiek savo internetiniame tinklalapyje išplatino viešą pranešimą apie draudimo išmokų mokėjimą indėlio sertifikato turėtojams, tačiau ieškovė į atsakovę kreipėsi praėjus beveik 3 m. Pasak atsakovės, pagrindų atnaujinti praleistą terminą nėra. Draudimo išmokos atsiėmimo terminas buvo praleistas dėl nesidomėjimo draudimo išmokų išmokėjimo procesu, nerūpestingumo ir neapdairumo. Ieškinyje išdėstyti teiginiai negali būti pripažįstami svarbiomis aplinkybėmis, neleidusiomis įgyvendinti teisės į draudimo išmoką ir sudarančios pagrindą atnaujinti draudimo išmokos išmokėjimo terminą. Kaip jau buvo minėta, apie draudimo išmokų už indėlius išmokėjimo tvarką, išmokų atsiėmimo vietą buvo skelbiama viešojoje erdvėje – atsakovės ir Banko interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse, taigi informacija buvo lengvai prieinama. Informacija apie skelbtą draudimo išmokų už Banko indėlius mokėjimo tvarką atsakovės interneto svetainės skiltyje ,,Naujienos“ yra matoma ir iki šiol. Be to, atsakovė žiniasklaidos priemonėse ir savo interneto svetainėje informavo buvusius Banko indėlininkus, kad iki 2016 m. lapkričio 24 d. indėlininkams neatsiėmus jiems priklausančių draudimo išmokų, lėšos bus grąžintos į Indėlių draudimo fondą. Paminėjo, kad Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos valstybės įmonės „Indėlių draudimo fondo“ tarybos 2001 m. kovo 26 d. nutarimu Nr. 4 (su vėlesniais pakeitimais) 23 punktas įtvirtinta, jog draudimo įmonė viešai informuoja indėlininkus ir investuotojus apie draudimo išmokų mokėjimo laiką ir vietą. Nei IĮIDĮ, nei Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka nenumato pareigos atsakovei asmeniškai informuoti kiekvieną indėlininką apie mokėtinas draudimo išmokas, išmokų mokėjimo vietą ir laiką. Taigi atsakovė draudimo išmokas mokėjo ir indėlininkus informavo tinkamai, taip kaip numato teisės aktai. Ieškovės, kaip atsakingo, rūpestingo asmens teisė ir pareiga buvo rūpintis bei domėtis savo interesais ir jų apsauga, jai niekas netrukdė domėtis turėtu indėlio sertifikatu. Jeigu ieškovė žinodama arba turėdama žinoti apie savo teises, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su pareiškimu, kad apgintų, įgyvendintų savo teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo teisėms operatyviai ir tinkamai ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis 2018 m. balandžio 6 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Pažymėjo, kad įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose įtvirtintų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Ieškovė, būdamas atsakingas, rūpestingas žmogus, turėjo visas galimybes per 5 m. pasidomėti, išsiaiškinti apie susidariusią situaciją ir laiku kreiptis į atsakovę. Net ir tuo atveju, jei ieškovė neturėjo specifinių teisinių žinių, ji galėjo kreiptis konsultacijos į teisininkus, ar į atsakovę. Taip pat galėjo imtis atitinkamų veiksmų ir įgalioti asmenį rūpintis jos reikalais. Taigi byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų objektyvias priežastis dėl ieškovės negalėjimo atsiimti draudimo išmoką už Banke turėtą indėlio sertifikatą. Preziumuojama, kad ieškovė nesirūpindama ir nesidomėdama savo turimu turtu bei susiklosčiusia situacija, buvo neapdairi, neatidi, nerūpestinga ir savo teises įgyvendino aplaidžiai, todėl neatsiimdama draudimo išmokos laiku, ji prarado teisę į ją. Atsakovė neturi pareigos mokėti procesines palūkanas, nes pati ieškovė pripažįsta, kad praleido terminą draudimo išmokai atgauti.

12. Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu palaikė patikslinto ieškinio reikalavimus ir papildomai paaiškino, kad byloje faktinių aplinkybių niekas neginčija. Teisinės diskusijos truko beveik 4 metus, t. y. ieškovei buvo teigiama (teisiniai išaiškinimai priimami), kad ji neturi teisės į draudimo išmoką, tačiau kai atsirado pagrindas, niekas ieškovei nepranešė apie pasikeitusią teisinę situaciją ir ji galinti kreiptis dėl draudimo išmokos gavimo. Būtent nuo tokio pranešimo gavimo (apie pasikeitusią teisinę situaciją), jei ieškovė nesirūpintų savo pažeista teise, tik tokiu atveju galima būtų sutikti su atsakovės atsiliepime nurodomais argumentais, neva ieškovė nebuvo rūpestinga, tačiau šiuo atveju ieškovė negavo jokio pranešimo net iš bankroto administratoriaus. Pasisakydama dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo ieškovės atstovė nurodė, kad ieškovė turi dvi pateisinamas priežastis. Visų pirma, ieškovė nuo 2013 m. iki 2017 m. gyveno kaimo vietovėje, kur jai nebuvo prieinamas internetas, taigi nebuvo pasiekiama, atsakovės teigimu, internete ir žiniasklaidos priemonėse pateikta informacija. (Duomenys neskelbtini) ieškovė buvo priversta gyventi dėl šeimyninių aplinkybių: sunkiai sirgo jos motina V. V., kuriai nuo 2013 m. buvo būtina nuolatinė slauga, taigi ieškovei teko visa motinos priežiūra ir našta iki pat jos mirties 2017 m. (duomenys nesklebtini). Be šių problemų, ieškovė ir pati turėjo rimtų sveikatos sutrikimų, kuriais teko intensyviai rūpintis: yra psichiatrų žinioje nuo 2006 m., taip pat ieškovė yra neįgali (darbingumas sudaro tik 50 proc.). Ieškovė pakankamai ilgą laiko tarpą išgyveno sudėtingas šeimynines aplinkybes, dėl kurių negalėjo skirti pakankamai dėmesio visuomeniniam gyvenimui. Jos dėmesys ilgą laikotarpį buvo sukoncentruotas į daug jėgų ir laiko atimančių problemų sprendimą, negalint skirti dėmesio kitoms gyvenimo aktualijoms (juo labiau, kad nebūdama papildomai informuota apie jai atsiradusias galimybes gauti indėlių draudimo išmoką, ji pagal jokius protingumo kriterijus neturėjo pagrindo tomis galimybėmis domėtis). Ieškovė į atsakovę kreipėsi iš karto, kai visiškai atsitiktinai sužinojo apie galimybę gauti indėlių draudimo išmoką, kurios objektyviai ji gauti nesitikėjo. Taigi ieškovės elgesys ir praleistas terminas atsiimti indėlio draudimo išmoką iš esmės buvo sąlygotas nuo jos nepriklausančių svarbių aplinkybių, atsiradusių dar šiam terminui nepasibaigus. Nors atsakovė teigia, kad apie draudimo išmokų už indėlius išmokėjimo tvarką, išmokų atsiėmimo vietą buvo skelbiama žiniasklaidos priemonėse (radijo ir TV), tačiau kokias laidas žmogus žiūri, tai yra jo reikalas, be to šios priemonės nėra teisinės. Antra, atsakovė draudimo išmoką išmokėjo po Panevėžio apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties priėmimo, dar prieš kasaciniam teismui priimant 2021 m. spalio 28 d. nutartį. Valstybė savo piliečiams sukuria apsaugą – įkuria įmonę, kuri apdraudžia indėlius, tuo užtikrindama indėlininkų garantijas, taigi ieškovės teisės turėtų būti ginamos, o ne priešingai, išmokėta draudimo išmoka atimama.

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė atsisakė reikalavimų priteisti ieškovei iš atsakovės 5 proc. metines procesines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki šio sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsiliepimas

14. Atsakovės atstovė teismo posėdžiu metu nurodė, kad nesutinka su patikslintu ieškiniu, palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus. Atsakovė atlieka viešąją funkciją, jos veikla detaliai reguliuojama imperatyvaus pobūdžio viešosios teisės aktų nuostatomis, todėl ji turi teisę ir pareigą mokėti draudimo išmokas tik tais pagrindais, kurie konkrečiai nustatyti įstatyme, ir tik laikydamasi jame nustatytos tvarkos ir terminų. Taigi atsakovė neturi teisės pratęsti įstatymo nustatytų terminų. Ieškovės, kaip atsakingo, rūpestingo asmens teisė ir pareiga buvo rūpintis bei domėtis savo interesais ir jų apsauga, jai niekas netrukdė domėtis turėtu indėlio sertifikatu. Net ir tuo atveju, jei ieškovė neturėjo specifinių teisinių žinių, ji galėjo kreiptis konsultacijos į teisininkus, ar į atsakovę. Taip pat galėjo imtis atitinkamų veiksmų ir įgalioti asmenį rūpintis jos reikalais. Taigi byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų objektyvias priežastis dėl ieškovės negalėjimo atsiimti draudimo išmoką už Banke turėtą indėlio sertifikatą. Preziumuojama, kad ieškovė nesirūpindama ir nesidomėdama savo turimu turtu bei susiklosčiusia situacija, buvo neapdairi, neatidi, nerūpestinga ir savo teises įgyvendino aplaidžiai, todėl neatsiimdama draudimo išmokos laiku, ji prarado teisę į ją.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas

15. Byloje nustatyta, kad:

15.1. 2011 m. lapkričio 8 d. ieškovė su Banku sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir indėlio sertifikato įsigijimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią įsigijo 3041,01 Eur (10 500,00 Lt) indėlio sertifikatą su 2,65 proc. fiksuota metine palūkanų norma.

15.2. 2011 m. lapkričio 24 d. Bankas pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta jam išduota veiklos licencija.

15.3. 2011 m. gruodžio 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-7791-611/2011 Bankui iškelta bankroto byla. Teismo nutarties dalis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d. ir Bankas įgijo bankrutuojančios įmonės statusą. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 13 d. nutartimi pratęsė terminą Banko kreditorių reikalavimams, atsiradusiems iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pareikšti iki 2012 m. vasario 10 d. (imtinai).

15.4. 2012 m. sausio 9 d. ieškovė bankrutuojančiam Bankui pateikė savo kreditinius reikalavimus pagal indėlio sertifikato sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (3041,01 Eur (10 500,00 Lt) pagrindinį reikalavimą ir 5,08 Eur (17,53 Lt) palūkanų).

15.5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pripažino, kad Banko indėlio sertifikatams taikoma draudimo apsauga nesiskiria nuo indėliams taikytinos apsaugos. Iki šios nutarties priėmimo Banko indėlių sertifikatai buvo laikomi vertybiniais popieriais, kurie IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies prasme nebuvo indėlių draudimo objektas.

15.6. Atsakovė 2018 m. spalio 15 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) informavo ieškovę, kad jai priklausė 3043,22 Eur indėlių draudimo išmoka už Banko indėlio sertifikatą, kuri iki 2016 m. lapkričio 24 d. nebuvo atsiimta.

15.7. 2018 m. gruodžio 14 d. paklausimu ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama išaiškinti, kodėl valstybė, apdraudusi jos indėlį Banke, neišmoka jai priklausančios draudimo išmokos.

15.8. Atsakovė 2019 m. sausio 14 d. raštu N r. (duomenys neskelbtini) ieškovei išaiškino, kad jos teisė kreiptis dėl draudimo išmokos galioja 5 m. nuo draudžiamojo įvykio (Banko pripažinimo nemokiu 2011 m. lapkričio 24 d.), t. y. iki 2016 m. lapkričio 24 d. Atsakovė nurodė, kad IĮIDĮ neįtvirtina pagrindų, kuriais remdamasi atsakovė galėtų mokėti draudimo išmokas, pasibaigus terminui kreiptis dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Atsižvelgdama į tai, atsakovė išaiškino, kad ieškovė kreipėsi dėl draudimo išmokos už indėlio sertifikatą išmokėjimo pasibaigus jos teisės į draudimo išmoką galiojimo terminui, todėl atsakovė neturi teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmokos ieškovei.

15.9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 išaiškino, kad Bankas po draudžiamojo įvykio (Banko pripažinimo nemokiu 2011 m. lapkričio 24 d.) neturėjo pareigos atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikti draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlininkus ir jų indėlius, kaip tai numatyta Draudimo išmokų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, patvirtintos VĮ „Indėlių draudimo fondo tarybos“ 2001 m. kovo 26 d. nutarimu, 13 punkte. Ši pareiga atsirado tik 2015 m. lapkričio 17 d. kasaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Be kita ko, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. vasario 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 pažymėjo, kad tiek Banko indėlininkai, tiek ir atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, tapačiai suprato ir aiškino nacionalinės ir ES teisės nuostatas, todėl iki 2015 m. lapkričio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 neturėjo pagrindo savarankiškai išaiškinti imperatyviosios ir privalomos vykdyti IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies normos kitaip, nei buvo joje nustatyta. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas nurodė, jog atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas (taip pat indėlių draudimo išmoką ieškovei) atsirado tik 2015 m. lapkričio 17 d., kasaciniam teismui priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (šios pareigos atsiradimo momentas dar kartą patvirtintas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3253-611/2021, t. y. byloje pagal ieškovės pirminį ieškinį).

15.10. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015 m. lapkričio 17 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, atsakovė (anot jos procesiniuose dokumentuose pateikiamos informacijos), apie draudimo išmokų išmokėjimo tvarką ir išmokų atsiėmimo vietą paskelbė jos ir Banko interneto svetainėse bei žiniasklaidos priemonėse, bei ėmė mokėti indėlių draudimo išmokas už paties draudėjo išleistus skolos vertybinius popierius (indėlio sertifikatus).

15.11. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2019 m. vasario 18 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-3-687/2019 ir išaiškinus, kad atsakovei pareiga išmokėti indėlių draudimo išmokas atsirado tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015 m. lapkričio 17 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ieškovės atstovė advokatė Anželika Meškaitė 2019 m. balandžio 10 d. prašymu vėl kreipėsi į atsakovę išmokėti draudimo išmoką.

15.12. 2019 m. gegužės 13 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė pateikė ieškovės atstovei advokatei Anželikai Meškaitei atsakymą, kuriame nurodė, kad IĮIDĮ 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog indėlininko ar investuotojo teisė gauti draudimo išmoką galioja 5 m. nuo draudžiamojo įvykio dienos. Atsakovė šiame rašte taip pat išaiškino, kad IĮIDĮ nesuteikia jai įgaliojimų priimti sprendimus dėl teisės į draudimo išmoką galiojimo termino pratęsimo/atnaujinimo bei pasiūlė ieškovei šiuo klausimu kreiptis į teismą.

15.13. Ieškovei kreipusis į teismą, šioje byloje (pagal ieškovės pateiktą pirminį ieškinį) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. spalio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3253-611/2021 pasisakė, kad Banko indėlininkų teisė atsiimti indėlio draudimo išmoką galiojo nuo 2011 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d., nes imperatyvaus pobūdžio teisės normos ir kasacinio teismo išaiškinimai suponuoja pagrindą IĮIDĮ 7 straipsnio 12 dalyje nustatytą terminą skaičiuoti nuo draudžiamojo įvykio – Banko paskelbimo nemokiu dienos, o ne nuo atsakovės pareigos išmokėti indėlių draudimo išmoką indėlio sertifikatų turėtojams atsiradimo (2015 m. lapkričio 17d.).

15.14. Atsakovė, vykdydama Panevėžio apygardos teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartį (žr. šio sprendimo 6 punktą), sumokėjo ieškovei 3043,22 Eur draudimo išmoką, 156,75 Eur procesinių palūkanų bei 918 Eur bylinėjimosi išlaidų (iš viso – 4117,97 Eur), tačiau nesutikdama su šia nutartimi, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui pateikė 2020 m. vasario 3 d. kasacinį skundą, kuris priimtas ir tenkintas (žr. šio sprendimo 7 punktą).

Dėl praleisto įstatymo nustatyto termino (ne)atnaujinimo

17 . Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 78 straipsnio 1 dalį asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

18. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis priklauso nuo konkrečios bylos faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-510/2006).

19. Termino praleidimo priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, jeigu jos egzistavo dar terminui nepasibaigus ir atėmė galimybę arba sutrukdė asmeniui atlikti per nustatytą terminą reikiamus veiksmus, be to, šios priežastys turi pateisinti termino praleidimo laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-299/2007). Teismas įvertina pareiškėjo nurodomas subjektyvias termino praleidimo priežastis kartu su egzistavusiomis objektyviomis aplinkybėmis, dėl kurių visumos daroma išvada, ar iš tikrųjų egzistavo termino praleidimo svarbios priežastys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2008).

20. Klausimą, ar konkrečios termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į įstatyme nustatyto termino tikslus, konkrečias faktines bylos aplinkybes, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, taip pat į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti pareiškėjo nurodytų termino praleidimą pateisinančių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą ir pan. Be to, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2008; 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-701/2017).

21. Bylos duomenys patvirtina, kad dar 2012 m. sausio 9 d. ieškovė bankrutuojančiam Bankui pateikė savo kreditinius reikalavimus pagal indėlio sertifikato sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (3041,01 Eur (10 500,00 Lt) pagrindinį reikalavimą ir 5,08 Eur (17,53 Lt) palūkanų. Iš byloje esančių medicininių ir kitų duomenų nustatyta, kad ieškovės, gim. (duomenys neskelbtini), motinai, gim. (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. (duomenys neskelbtini) neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, ko pasėkoje ieškovė nuo 2013 m. iki pat motinos mirties (2017 m. (duomenys neskelbtini)) gyveno (duomenys neskelbtini). Atsakovė šios aplinkybės nepaneigė, kaip ir neįrodė, kad kaimo vietoje ieškovė galėjo naudotis internetu ir (ar) TV, arba kad bent turėjo objektyvią galimybę sekti informaciją apie atsakovės skelbiamą informaciją dėl draudimo išmokų mokėjimo. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė ir pati turėjo sveikatos problemų, nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki 2007 m. spalio 15 d. reguliariai lankėsi pas medikus; po pertraukos kreipėsi 2012 m. liepos 9 d. ir gydėsi iki 2014 m. sausio 6 d., pastaruoju metu gydosi nuo 2018 m. birželio 19 d.; nustatytas 50 proc. darbingumas. Taigi ieškovė ilgą laiką išgyveno sudėtingas šeimynines aplinkybes, daug laiko ir jėgų skyrė savo (duomenys neskelbtini) gimimo motinos priežiūrai ir slaugai. Neabejotinai jos dėmesys ilgą laikotarpį buvo sukoncentruotas į daug jėgų ir laiko atimančių problemų sprendimą, negalint skirti dėmesio kitoms gyvenimo aktualijoms. Remiantis ieškovės procesiniuose dokumentuose nurodytomis aplinkybėmis ir jos atstovės paaiškinimais teismo posėdžio metu, prasidėjus Banko bankroto procedūroms ieškovė buvo informuota, kad indėlio draudimo išmoka už indėlio sertifikatą jai nepriklauso ir nebus mokama; ši informacija nebuvo sąlyginio pobūdžio, taigi ieškovei nebuvo pagrindo tikėtis, jog ateityje situacija gali pasikeisti ir draudimo išmoka jai bus išmokėta. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurie leistų daryti priešingą išvadą, todėl teismas neturi pagrindo netikėti ir nesivadovauti ieškovės nurodomomis aplinkybėmis.

22. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad dėl draudimo išmokos (ne)išmokėjimo teisinės diskusijos (išaiškinimai) truko beveik 4 metus (žr. šio sprendimo 16.5, 16.9, 16.10, 16.11, 16.13 punktus). Pati atsakovė, atsakydama į ieškovės 2018 m. gruodžio 14 d. paklausimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje kasacinis teismas konstatavo, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma draudimo apsauga. Atsižvelgdamas į minėtą teismo nutartį, Snoro bankroto administratorius 2015 m. lapkričio 24-27 dienomis perdavė Draudimo įmonei duomenis, reikalingus indėlių draudimo išmokoms už indėlių sertifikatus apskaičiuoti ir išmokėti. Snoro indėlininkai draudimo išmokas už jų turėtus indėlių sertifikatus galėjo atsiimti nuo 2015 m. gruodžio 15 d. per draudimo išmokų mokėjimo agentą – Banką. Taip pat atsakovė ieškovei nurodė, kad pagrindas mokėti indėlių draudimo išmokas už indėlių sertifikatus buvo minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis.

23. Taigi susidarė situacija de facto, kad ieškovei teisė į draudimo išmokos gavimą galiojo tik metus, nors, atsižvelgiant į IĮIDĮ nuostatas, ji, remiantis teisingumo principu, de jure turėtų galioti 5 m. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovė neturi teisinio išsilavinimo, jai nebuvo pranešta apie pasikeitusią teisinę situaciją, todėl sutiktina su jos atstovės argumentu, jog pagrindo ieškovei ieškoti informacijos indėlių draudimo išmokų mokėjimo klausimais, juolab domėtis kasacinio teismo praktika, jos vertinimu, nebuvo.

24. Nagrinėjamu atveju spręsti, kad ieškovė yra nesąžininga ar sąmoningai vengė realizuoti savo teisę gauti draudimo išmoką, nėra jokio pagrindo. Priešingai, sužinojusi apie pasikeitusią teisinę situaciją – galimybę gauti draudimo išmoką, ieškovė elgėsi rūpestingai, aktyviais veiksmais siekė realizuoti savo teisę – nedelsiant kreipėsi į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ bei teismą. Pirmiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovė terminą indėlio draudimo išmokai gauti praleido dėl svarbių priežasčių.

25. Atsižvelgdamas į tai, kad įstatymų nustatytas terminas neturi varžyti asmens teisių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti ir į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teismas, sprendžia, jog jos pripažintinos svarbiomis priežastimis, dėl kurių ieškovė praleido terminą indėlio draudimo išmokai gauti. Vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas konstatuoja, kad yra pagrindas praleistą terminą atnaujinti (CK 1.5 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad sprendimas atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą nepažeis kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

Dėl ieškinio reikalavimų atsisakymo

26. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė atsisakė reikalavimų priteisti ieškovei iš atsakovės 5 proc. metines procesines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki šio sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

27. CPK 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Preziumuojama, kad ieškovės atstovei advokatei žinomos ieškinio reikalavimų atsisakymo pasekmės.

28. Esant nustatytoms aplinkybėms, ieškovės atstovei pareiškus, kad ieškovė atsisako reikalavimų priteisti iš atsakovės 5 proc. metines procesines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki šio sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teismas ieškinio reikalavimų atsisakymą priima. Ši bylos dalis nutraukiama (CPK 293 straipsnio 4 punktas).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265, 268-270 straipsniais, 293 straipsnio 4 punktu,

nuspredžia :

patikslintą ieškinį tenkinti visiškai.

Atnaujinti ieškovei R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) dėl svarbių priežasčių praleistą įstatymo nustatytą jos, kaip akcinės bendrovės banko „Snoras“ indėlininkės, teisės į indėlių draudimo išmoką už akcinės bendrovės banko „Snoras“ indėlio sertifikatą įgyvendinimo terminą.

Pripažinti ieškovei R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) teisę į atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) išmokėtą ieškovei R. S. 3043,22 Eur (trys tūkstančiai keturiasdešimt trys eurai 22 ct) indėlių draudimo išmoką.

Nutraukti bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) 5 procentų metines procesines palūkanas nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki šio sprendimo visiško įvykdymo.

Nutraukti bylos dalį dėl ieškinio reikalavimų priteisti iš atsakovės VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Irena Bielskytė