Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys T. N. ir A. K..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

2. Trečiasis asmuo T. N. ir atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ 2016 m. gruodžio 4 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuria apdrausta automobilio BMW 320, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė (1 t. 100 e. b. l).

3. Ieškovė I. S. ir atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ 2017 m. vasario 14 d. sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (1 t. 68-70 e. b. l.). Iš byloje esančio transporto priemonės registracijos liudijimo matyti, kad I. S. nurodoma transporto priemonės Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoja (registracijos liudijimo skiltys C.1.1 ir C.1.2), o šios transporto priemonės savininku nurodoma UAB „Mogo LT“ (registracijos liudijimo skiltys C.2.1, C.2.4) (1 t. 72 e. b. l.). Duomenų apie tai, kad transporto priemonės nuosavybės teisė buvo perėjusi ieškovei, nepateikta.

4. Ieškovės ir liudytojo M. Š. parodymais nustatyta, kad ieškovė I. S. jos valdytą transporto priemonę Audi A6 2017 m. kovo 17 d. pateikė remontuoti į MB „Autoschema“, kuriam vadovauja M. Š..

9. T. N. 2017 m. kovo 27 d. rašytiniame paaiškinime (1 t. 83 e. b. l.) nurodė, kad 2017 m. kovo 20 d. apie 19.30 važiavo iš Kenos link Medininkų, prieš įvažiuodamas į sankryžą nepastebėjo posūkio į kairę, tikėdamasis greičiau pervažiuoti per sankryžą 40-50 km/h greičiu pagreitino, nes norėjo išvengti atvažiuojančios transporto priemonės. T. N. tvirtinimu, kitų eismo įvykio dalyvių nepažįsta. Teismo posėdyje trečiasis asmuo T. N. apie eismo įvykį detaliai nepasakojo, tačiau nurodė, kad palaiko rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes. Teismo posėdyje T. N. nurodė, kad rašytiniame paaiškinime nubraižytoje schemoje transporto priemonės pavaizduotos netiksliai – schemos dalyje po susidūrimo žymint transporto priemonę BMW supainiota šios transporto priemonės priekinė ir galinė dalis (t. y. toje vietoje, kur pažymėtas BMW ) priekis, turėtų būti pažymėta BMW galinė dalis.

10. 2017 m. kovo 27 d. T. N. atsakovei pateikė prašymą baigti žalos bylą nemokant draudimo išmokos (1 t. 90 e. b. l.).

11. A. K. rašytiniame paaiškinime (1 t. 85, 89 e. b. l.) nurodė, kad prieš susidūrimą važiavo apie 80 km/h, kai pastebėjo iš dešinės pusės išvažiuojantį automobilį, sukantį į kairę, bandė stabdyti, tačiau nespėjo, atsitrenkė į BMW priekinį šoną, ratą. A. K. nurodė, kad jo automobilis buvo techniškai tvarkingas, kitų eismo įvykio dalyvių nepažįsta.

12. Sulyginus T. N. ir A. K. paaiškinimuose nubraižytas schemas matyti, kad jo skiriasi iš dalies – po susidūrimo BMW padėtis užfiksuota šiek tiek skirtingai (skiriasi maždaug 45 laipsniais), tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų teismo posėdyje išdėstytą versiją apie schemoje tariamai supainiotą transporto priemonės priekinę ir galinę dalis. Teismo vertinimu, tretieji asmenys, duodami paaiškinimus teisme, jų turinį iš dalies koregavo atsižvelgdami į byloje jau buvusius surinktus duomenis apie tai, kad jų nurodytos įvykio aplinkybes, atsižvelgiant į nurodomus automobilių greičius, jų judėjimo trajektorijas, transporto priemonių padėtis po eismo įvykio, apgadinimų pobūdis) tarpusavyje techniškai neįmanomos.

13. Į bylą pateikta sąskaita faktūra UIN Nr. 0341210 patvirtina, kad A. K. užsakymu V. J. 2017 m. kovo 20 d. suteikė transporto priemonės transportavimo paslaugas. Liudytoju apklaustas V. J. patvirtino, kad atsitiktinai sutapo, jog 2018 m. kovo 20 d. vakare vykdamas į kitą iškvietimą transportuoti automobilio, kelyje Medininkai – Rūkainiai, ties posūkiu į Keną pastebėjo stovintį automobilį BMW su virve. V. J. nurodė, kad pastebėjo transporto priemones, panašias į šioje byloje minimas, stovinčias pamiškėje dar iki jų susidūrimo, viena jų greičiausiai buvo Audi. V. J. nurodė, kad manė, jog jį kvietėsi būtent šio BMW vairuotojas, todėl stabtelėjo, tačiau jam buvo pasakyta, kad jo nekvietė. V. J. taip pat nurodė, kad grįždamas pasikrovęs automobilį, dėl kurio transportavimo buvo kviestas, pastebėjo pamiškėje stovintį Audi automobilį. V. J. tiksliai nepamena, ar jo matyti BMW ir Audi Vairuotojai yra tretieji asmenys, buvę posėdžio salėje, tačiau pamena, kad tai buvo jauni vaikinai. Kiek vėliau, V. J. buvo iškviestas į tą patį kelią Medininkai – Rūkainiai, ties posūkiu į Keną, iš kur paėmė vežti automobilį Audi A6 jau po susidūrimo; tuo metu automobilio BMW jau nebebuvo. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių šio liudytojo parodymai galėtų būti įvertinti kaip nepatikimi: atvirkščiai, šis liudytojas pasakojo tik tai, ką galėjo atsiminti, nebandė nurodyti aplinkybių, dėl kurių nebuvo įsitikinęs, nespėliojo.

14. Į bylą pateiktoje Transporto priemonės Audi A6 vertinimo ataskaitoje Nr. MZV-439 (1 t., 19 e. b. l.) nurodyta, kad transporto priemonės rinkos vertė iki sugadinimo buvo 5 200 Eur, transporto priemonės atstatomoji vertė, įvertinus nusidėvėjimą 10 900 Eur, apgadintos transporto priemonės likutinė vertė 1 265 Eur. Iš ataskaitos turinio matyti, kad transporto priemonė turto vertintojo apžiūrai buvo pateikta 2017 m. birželio 12 d., t. y. po 3 mėnesių nuo įvykio. Taigi, ieškovė norimą gauti draudimo išmoką apskaičiuoja iš turto vertintojo nustatytos vidutinės rinkos vertės minusavus likutinę vertę. Atsakovė tokio apskaičiavimo metodo neginčijo.

16. Byloje esminė aplinkybė, kurią būtina nustatyti – ar eismo įvykis laikytinas draudžiamuoju įvykiu, kadangi būtent ši aplinkybė pagal Civilinio kodekso 6.987 straipsnį, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalį, 98 straipsnį, lemia draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką buvimą. Draudimo įstatymas draudžiamąjį įvykį apibrėžia kaip draudimo sutartyje nurodytą atsitikimą, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 str. 33 d.). CK 6.987 str. nurodoma, jog draudimo sutartyje nustatyta draudimo išmoka mokama tik draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jei įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. CK 6.994 str. 1 d. nustatyta draudiko teisė įvertinti dėl konkretaus objekto draudimo riziką reiškia ir tai, kad prisiimdamas tokią riziką draudikas apibrėžia draudimo ribas, nustatydamas atvejus, kurie laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais. Taigi draudimo išmoka mokama tuomet, kai automobilio apgadinimo aplinkybės ir įvykio priežastis atitinka draudžiamojo įvykio apibrėžtį, t. y. draudiko prisiimtą riziką.

17. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalį draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Remiantis CK 6.987 straipsniu, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktu, 96 straipsniu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Jo (draudžiamojo įvykio) nesant draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos. Jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, kad įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, tai yra, kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo (transporto priemonės valdytojo) civilinei atsakomybei nenustatyta (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalis, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Tik pripažinus, kad toks įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. Tuo tarpu nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalis).

18. Draudiko pareiga įrodyti savo atsisakymo sumokėti draudimo išmoką pagrindą nėra begalinė. Draudimo įstatymo 98 straipsnio nuostatos įtvirtina draudiko pareigą, pasinaudojant jam suteiktomis teisėmis, nustatyti draudžiamąjį įvykį ar jo nebuvimą, kitas draudimo išmokai mokėti reikšmingas aplinkybes, o kitiems draudimo santykių dalyviams nustato pareigą pateikti draudikui visus turimus draudimo sutartyje nurodytus ir draudiko reikalaujamus dokumentus bei informaciją. Dėl to, kilus šalių ginčui dėl aplinkybių, lėmusių draudiko atsisakymą mokėti draudimo išmoką, draudikas turi pareigą pateikti įstatymo įpareigotus surinkti duomenis, pagrindžiančius jo sprendimą nemokėti draudimo išmokos, o kiti draudimo santykių dalyviai, juos ginčydami, privalo pateikti jų argumentus ir nurodomas aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 12, 178 straipsniai).

19. Atsakovei remiantis ir įrodinėjant aplinkybę, kad nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto, o ieškovei remiantis priešinga aplinkybe, t. y. kad draudžiamasis įvykis buvo, šios aplinkybės įrodinėjimo bei atsakovo pateiktų įrodymų paneigimo pareiga tenka ieškovei. Nors byloje nustatyta, kad trečiųjų asmenų vairuojami automobiliai susidūrė ir jiems padaryta žalos, tačiau tai savaime nesuponuoja atsakovės pareigos išmokėti draudimo išmoką, jeigu nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto. Pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnį draudiko reikalavimu fiziniai ir juridiniai asmenys privalo pateikti turimą informaciją apie draudžiamojo įvykio ir įvykio, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, aplinkybes ir pasekmes. Tuo atveju jei eismo įvykio dalyviai draudimo kompanijai nurodo tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, jie turi prisiimti draudimo išmokos neišmokėjimo pasekmes. Draudikas turi tik pagrįsti savo atsisakymo pagrindą, šiuo atveju, turi įrodyti, kad nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ne įrodyti kokiomis iš tiesų aplinkybėmis įvyko įvykis. Kadangi nėra aiškios įvykio aplinkybės, o draudikė nustatė ir įrodė, kad įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai aplinkybėmis, nėra aišku kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą. Nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, negalima teigti, kad automobilį BMW vairavusiam asmeniui kyla civilinė atsakomybė.

20. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kaip ir kitos civilinės atsakomybės draudimo sutartys, yra skirta užtikrinti, kad asmuo, apdraudęs savo civilinę atsakomybę, visiškai ar iš dalies išvengs neigiamų turtinių padarinių, įvykus draudžiamajam įvykiui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

21. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau - TPVCAPDĮ) draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama draudiminė išmoka (2 straipsnio 3 dalis), o išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (3 straipsnio 1 dalis). Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalį, atsakingas draudikas arba Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė.

22. Kasacinio teismo konstatuota, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Draudžiamasis eismo įvykis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016 32 punktas).

23. Įstatymas reglamentuoja, kad draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas sumokėti draudimo išmoką, įvykus draudžiamajam įvykiui – atsitikimui, nustatytam įstatyme ar draudimo sutartyje. Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 33 dalis, Civilinio kodekso 6.987 straipsnis). Pažymėtina, jog pagal Draudimo įstatymo 98 straipsnio 3 dalies 1-2 punktus, draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Taigi, pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006).

24. Pagal TPVCAPDĮ 12 straipsnio 2 dalį su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos per eismo įvykį žalos teikiantis asmuo privalo pateikti draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti jiems nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko ar Biuro nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ar Biurui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį. TPVCAPDĮ 19 straipsnio 5 dalyje yra numatyta, kad draudimo išmoka mokama, kai yra nustatytas draudžiamojo įvykio faktas ir žalos dydis, jei teisės aktų nustatytais atvejais apie eismo įvykį buvo pranešta policijai, o nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė atsakingam draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, laikėsi draudiko ar Biuro nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leido draudikui ar Biurui susipažinti su dokumentais, galinčiais įrodyti padarytos žalos aplinkybes, faktą ir dydį, taip pat suteikė galimybę ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį, atsižvelgdamas į šio įstatymo 15 straipsnio nuostatas išsaugojo sugadintą transporto priemonę ar kitą turtą tokį, koks jis buvo po eismo įvykio, ir pretenziją dėl padarytos žalos pateikė per šio įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą. Jei nukentėjęs trečiasis asmuo nevykdė ar netinkamai vykdė šioje dalyje nurodytus įpareigojimus ir tai turėjo įtakos žalos padarymo aplinkybių tyrimui ar padidino žalą, draudikas ar Biuras gali sumažinti išmoką.

25. Nors ieškovė nurodė, kad jai nebuvo žinoma apie tai, kad jos transporto priemone naudosis serviso darbuotojai, tačiau šie paaiškinimai teismui kelia abejonių kaip nepatikimi. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas M. Š. patvirtino, kad visiems jo serviso klientams yra žinoma, kad serviso darbuotojams galima naudotis klientų paliktomis taisyti transporto priemonėmis, su tuo visi klientai sutinka. Ieškovė ir liudytojas M. Š. neneigė savo artimų tarpusavio santykių. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas M. Š. tvirtino, kad jo vadovaujamame autoservise yra įprasta praktika, kad serviso darbuotojai, esant reikalui, naudojasi klientų pateiktais automobiliais, apie tai serviso klientai yra informuoti ir tam neprieštarauja. Ieškovė I. S. tokios liudytojo nurodytos aplinkybės nebandė paneigti, neįrodinėjo, kad apie servise taikomą praktiką serviso darbuotojams naudotis klientų transporto priemonėmis jai nebuvo žinoma. Atvirkščiai, teismo ji patvirtino, kad laiko normalia servise vyravusią praktiką serviso darbuotojams važiuoti su klientų automobiliais. Ieškovė ir serviso vadovas teismo posėdyje patvirtino, kad jie tarpusavyje yra ilgą laiką pažįstami, juos sieja draugiškas ryšys. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovei turėjo būti žinoma, apie tai, kad jos transporto priemone, šiai būnant perduotai servisui, bus naudojamasi.

27. Teismų praktikoje nustatyta, jog negalima reikalauti iš žmogaus tikslumo nurodant, kokiu greičiu asmuo važiavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017 29 punktas). Faktinį klydimą dėl tokios eismo įvykio aplinkybės, kaip transporto priemonės važiavimo greitis susidūrimo metu, dėl kurios nepaneigiamas pats eismo įvykis, nėra pagrindo pripažinti draudžiamojo įvykio klastojimu ar imitavimu. Vien transporto priemonės važiavimo greičio susidūrimo metu netikslus nurodymas, kai kiti įvykio duomenys patvirtina, kad susidūrimas tikrai įvyko ir transporto priemonės buvo apgadintos jo metu, nesudaro pagrindo laikyti eismo įvykį suklastotu ir tuo pagrindu vertinti jį kaip nedraudžiamąjį.

28. Suprantama, kad eismo įvykio dalyviai galimybės tiksliai nustatyti buvusių greičių neturėjo, to iš jų nereikalauja nei teisės aktai, nei teismų praktika. Vis dėlto, atidus ir rūpestingas transporto priemonę vairuojantis asmuo gali įvertinti, ar jo vairuojamas automobilis stovi, rieda minimaliu 5 km/h greičiu ar važiuoja 40-50 km/h greičiu. Atitinkamai, bet kuris transporto priemonę vairuojantis asmuo gali ir turi galėti įvertinti, ar važiuoja gyvenvietėje įprastai leidžiamu greičiu (t. y. 50 km/h), ar ne gyvenvietėje įprastai leidžiamu greičiu (t. y. 90 km/h). Teismo vertinimu, trečiųjų asmenų klydimas nurodant važiavimo greitį tokiu skirtumu negali būti pateisinamas dėl įvykio buvusiu stresu ar kitomis aplinkybėmis.

29. Iš ekspertizės akto turinio matyti, kad ieškovės transporto priemonė, vairuojama A. K., susidūrė ne su važiuojančia trečiojo asmens T. N., eismo įvykio deklaracijoje prisiėmusiu kaltę dėl eismo įvykio, vairuojama transporto priemone. Teismas neturi pagrindo abejoti teismo ekspertų techninėmis išvadomis, paremtomis ne tik naudojantis kompiuterine programa atliktu galimu įvykio modeliavimu, bet ir objektyviais duomenimis apie transporto priemonių apgadinimų pobūdį, suteikiantį pagrindo spręsti apie tai, kad smogis nebuvo slystantis. Iš byloje esančių įrodymų visumos teismas daro išvadą, kad A. K. vairuojama transporto priemonė Audi A6 susidūrė su stovinčia T. N. priklausančia transporto priemone BMW.

30. Įvertindamas byloje surinktų įrodymų visumą teismas daro išvadą, kad atsakovės motyvas dėl to, kad įvykis įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kaip kad nurodo tretieji asmenys, yra pagrįstas, t. y. eismo įvykio dalyviai nurodė tikrovės neatitinkančias įvykio aplinkybes. Teismo vertinimu, atsakovė pagrįstai nurodo, kad nėra draudžiamojo įvykio sudėties ir jai nekyla teisinė pareiga išmokėti draudimo išmokos. Ginčo dėl to, ar susidūrimas tarp transporto priemonių buvo ar jo nebuvo, byloje nėra, vis dėl to, įvykis įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kokias deklaravo įvykio dalyviai.

31. Iš šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad įvykyje dalyvavę transporto priemonių vairuotojai sąžiningai neatskleidė tikrųjų įvykio aplinkybių. Atsakovė, atlikusi ekspertinį tyrimą, pagrįstai nustatė, jog eismo įvykis įvyko ne natūraliomis aplinkybėmis, t. y. ne dėl neatsargių vairuotojų (ar vieno jų veiksmų), todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovė turi pareigą kaip trečiojo asmens T. N. transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudikė mokėti dėl šio įvykio draudimo išmoką. Ieškovės atstovo teiginiai apie tai, kad atsakovė pirmiausia turėtų išmokėti draudimo išmoką ieškovei, o tik paskui aiškintis, kokiomis aplinkybėmis įvyko eismo įvykis, ar kyla trečiojo asmens civilinė atsakomybė ir pan., yra teisiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje reikalaujama iš draudiko, prieš mokant draudimo išmoką, tinkamai ir išsamiai ištirti įvykį ir įvertinti, ar yra pagrindas mokėti draudimo išmoką. Kitoks vertinimas neatitiktų sąžiningumo ir teisingumo principų taikymo, kadangi verstų draudiką prisiimti nepagrįstą riziką.

32. Teismas pažymi, kad net ir tuo atveju, jei būtų pagrindo spręsti, kad įvyko draudžiamasis įvykis, ieškinys negalėtų būti patenkintas, ieškovei neįrodžius reikalavimo teisės. Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia draudimo išmokos, kuri būtų skirta ieškovės patirtai žalai atlyginti. Ieškovės ir liudytojo parodymais nustatyta, kad transporto priemonę Audi A6 ieškovė įsigijo finansuojant lizingo įmonei, iš karto po įvykio lizingo įmokų mokėjimą iš ieškovės perėmė M. Š.. Kaip teismo posėdyje nurodė M. Š. ir pati ieškovė, jei ne eismo įvykis, kurio metu buvo sugadinta transporto priemonė, M. Š. ieškovei piniginių sumų nebūtų nemokėjęs. Į bylą nėra pateikta duomenų, kokią konkrečią sumą už ieškovei priklausiusios transporto priemonę po įvykio faktiškai sumokėjo M. Š.. Ieškovė tik žodžiu teismo posėdyje nurodė, kad iki 2019 m. balandžio 1 d. vykusio teismo posėdžio jai M. Š. perdavė apie 4800 Eur sumą, skirtą kredito (lizingo) įmokoms padengti, Ieškovė ir liudytoju apklaustas M. Š. patvirtino, kad po įvykio organizavo transporto priemonės pardavimą, transporto priemonė parduota už 1 500 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad po įvykio M. Š. kas mėnesį mokėjo I. S. už sugadintą automobilį, darytina išvada, kad ieškovei jos patirta žala iš esmės buvo atlyginama M. Š.. Dėl nurodytų aplinkybių sutiktina su atsakovės teiginiais, kad ieškovės reikalavimo teisė į atsakovę yra abejotina būtent todėl, kad M. Š. kaip serviso, kurio darbuotojas vairavo ieškovės transporto priemonę, vadovas, vykdo prievolę atlyginti ieškovei patirtą žalą. Pažymėtina, kad M. Š. už transporto priemonę ieškovei perduota suma jau 2019 m. balandžio mėnesį viršijo ieškovės ieškiniu prašomą priteisti žalos dydį.

33. Kaip jau minėta, byloje surinktų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, jog eismo įvykis įvyko ne natūraliai susiklosčiusiomis aplinkybėmis (t. y. ne dėl neatsargių transporto priemonių valdytojų veiksmų), o kitomis aplinkybėmis, nei teigia ieškovė ir tretieji asmenys, todėl atsakovei nekyla pareiga atlyginti ieškovei padarytą žalą. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ieškovės reikalavimas dėl draudimo išmokos priteisimo ir išvestiniai reikalavimai dėl delspinigių bei procesinių palūkanų priteisimo yra nepagrįsti (CPK 178 str., Draudimo įstatymo 98 str. 3 d. 1 p., TPVCAPDĮ 16 str.).

34. Atsakovė šioje byloje patyrė 764,33 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėdama už teismo ekspertizės atlikimą. Ieškinį atmetus, šios išlaidos atsakovės naudai priteistinos iš ieškovės (CPK 93 str. 1 d., 88 str. 1 d. 1 p.). Atmetus ieškinį, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d.).

35. Teismas šioje byloje patyrė 57,73 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Ieškinį atmetus, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovės (CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 265-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės I. S., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, naudai 764,33 Eur (septyni šimtai šešiasdešimt keturi eurai trisdešimt trys centai) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės I. S., a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 57,73 Eur (penkiasdešimt septyni eurai septyniasdešimt trys centai) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, išaiškinant, kad nurodyta suma tauri būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.