Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Jurgitos Sujetienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Editos Šliumpienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. Ž. ieškinį atsakovui R. Ž. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų.

19. Nagrinėjimo metu nustatytos šios bylai reikšmingos aplinkybės:

- 2006 m. spalio 30 d. atsakovas ir AB bankas „Hansabankas“ (dabar – AB Swedbank) pasirašė kredito sutartį Nr. 06-070621-FA/06-082781-FA (toliau – kredito sutartis). Minėta kredito sutartimi atsakovui buvo suteikti du kreditai: 1) 57 294 Eur (200 000 Lt) (pagal kredito sutarties Nr. 06-070621-FA sąlygas); ir 2) 28 962 Eur (100 000 Lt) (pagal kredito sutarties Nr. 06-082781-FA sąlygas). Iš viso atsakovui buvo suteiktas 86 886 Eur (300 000 Lt) kreditas;

- 2006 m. spalio 30 d. ieškovė ir AB bankas „Hansabankas“ (dabar – AB Swedbank) 2006 m. spalio 30 d. pasirašė laidavimo sutartį Nr. 06-070621-LA1/06-082781-LA1 (toliau – laidavimo sutartis), kuria buvo užtikrintas kredito gavėjo prievolės pagal 2006 m. spalio 30 d. kredito sutartį įvykdymas. Ieškovė ir AB bankas „Hansabankas“ 2007 m. gruodžio 12 d. sudarė susitarimą Nr. 06-070621-LA1-1/06-0827781-LA1-1 dėl laidavimo sutarties sąlygų pakeitimo. Šalys susitarė pakeisti laidavimo sutarties dalies „Pagrindinės laidavimo sąlygos“ punktą „Kredito suma“ ir išdėstyti minėtą punktą taip: kredito suma – 86 959,50 Eur.

- Hipotekos registre yra įregistruotas 2006 m. spalio 30 d. sutartinės hipotekos sandoris, pagal kurį ieškovei nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra įkeistas, siekiant užtikrinti 2006 m. spalio 30 d. kredito sutarties įvykdymą.

- Ieškovė laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. į banko tranzitinę sąskaitą iš savo asmeninės sąskaitos pervedė 1 013,67 Eur (3 500 Lt); laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 7 d. – 14 603,85 Eur. Iš viso ieškovė į banko tranzitinę sąskaitą pervedė 15 617,52 Eur (1 013,67 Eur + 14 603,85 Eur) sumą, skirtą prievolių pagal kredito sutartį vykdymui.

21. Taigi, tarp šalių kilo ginčas dėl: 1) prievolės pagal sudarytą kredito sutartį pobūdžio; 2) ieškovės, kuri įvykdė dalį prievolės bankui pagal kredito sutartį, teisės atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš atsakovo grąžinti sumokėtą sumą.

23. CPK 178 straipsnis numato, kad dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu. Taigi, nagrinėjamu atveju procesinė pareiga įrodyti, kad kredito sutartis buvo sudaryta šeimos interesais, kad sudarytos kredito sutarties pagrindu atsiradusi turtinė prievolė yra bendra ieškovės ir atsakovo turtinė prievolė, tenka atsakovui.

24. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-686/2017, 34 punktas).

26. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo santuoka buvo nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. lapkričio 27 d. sprendimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad 1995 m. santuokos pasibaigimo teisinius santykius reglamentavo SŠK. SŠK 40 straipsnyje įtvirtinta, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. CK, kuris šiuo metu reglamentuoja civilinius, tame tarpe ir šeimos, teisinius santykius, įsigaliojo nuo 2000 m. liepos 1 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 straipsnyje įtvirtinta, kad CK trečiosios knygos IV skyriaus normos dėl santuokos nutraukimo taikomos, kai santuokos nutraukimo procedūros pradedamos įsigaliojus šiam kodeksui. Iki CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros baigiamos pagal galiojusius įstatymus.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 26 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad ieškovės ir atsakovo santuoka turi būti laikoma pasibaigusia nuo to momento, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistravo santuokos nutraukimą. Tokią išvadą lemia tai, kad ginčo šalių santuokos nutraukimo procedūros buvo pradėtos iki CK įsigaliojimo, taigi ir baigiamos jos turėjo būti pagal tuo metu galiojusius įstatymus (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 straipsnyje). Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi CK, įsigaliojusio 2000 m. liepos 1 d., 3.49 straipsnio 2 dalimi, ir nepagrįstai konstatavo, kad šalių santuoka laikoma nutraukta ne atliekant įrašą viešame registre, o teismo sprendimu.

28. Ieškovė teigė, kad ji dėl santuokos nutraukimo fakto įregistravimo į atitinkamas institucijas kreipėsi tik 2016 m. Kredito sutartis buvo sudaryta 2006 m. spalio 30 d. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad kredito sutartis buvo sudaryta šalims nenutraukus santuokos, nes SŠK 40 straipsnio nustatyta tvarka nebuvo įregistruotas santuokos nutraukimo faktas. Tačiau, ši aplinkybė, priešingai nei teigia atsakovas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina fakto, kad kreditas buvo suteiktas ne tik atsakovui, bet ir ieškovei, taip pat nepatvirtina fakto, kad kreditas buvo panaudotas šeimos poreikių tenkinimui.

29. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnyje nustatyta bendroji taisyklė, kad CK įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., o 19 straipsnio 2 dalyje ir 25 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad, esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki naujojo CK įsigaliojimo, 2000 m. CK taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, sprendžia, kad nagrinėjant klausimą dėl turtinės prievolės pagal kredito sutartį, kuri atsirado po 2001 m. liepos 1 d., pripažinimo bendra ieškovės ir atsakovo prievole, turi būti taikomos 2000 m. CK normos.

30. Sprendžiant dėl ginčijamos turtinės prievolės pripažinimo bendrąja sutuoktinių turtine prievole, kasacinėje jurisprudencijoje laikomasi pozicijos, kad Lietuvos teisiniame reguliavime nėra įtvirtinto bendros sutuoktinių atsakomybės pagal vieno iš jų prisiimtas prievoles principo, todėl, nesant tokios įstatyme expressis verbis įtvirtintos nuostatos, sąžiningas sutuoktinis, nedalyvaujantis santykiuose su kitais asmenimis, negali būti įpareigotas kito sutuoktinio sudarytų sandorių, kuriems jis negalėjo turėti įtakos ir dėl kurių nebuvo išreikšta jo valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2012). Kitas sutuoktinis savo valią gali išreikšti tiek tiesiogiai, tiek per atstovą.

31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bendrosiomis laikomos tokios sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Iš vieno sutuoktinio sudarytų paskolos sutarčių kylančios prievolės laikomos vieno sutuoktinio asmeninėmis prievolėmis ir pagal šias sutartis gautos paskolos grąžintinos ne iš bendro sutuoktinių turto, jeigu sutuoktinis neįrodė aplinkybės, kad paskolos sutartys buvo sudarytos šeimos poreikiams tenkinti, kaip numatyta CK 3.109 straipsnio 3 dalyje.

32. Taigi, nagrinėjamu atveju, svarbi yra ne tik aplinkybė ar kredito sutartis buvo sudaryta šalims gyvenant (esant) santuokoje, bet ir tai, ar sudarant kredito sutartį buvo gautas sutuoktinio sutikimas, ar sutuoktinis tokį sandorį vėliau patvirtino, taip pat tai, ar sandoris buvo sudarytas tenkinti šeimos poreikius.

33. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovė, pasirašydama laidavimo sutartį, kurioje yra įrašytos tokios nuostatos kaip: 1) „laiduotojas patvirtina, kad ši laidavimo sutartis sudaryta jo sutuoktiniui sutinkant ir šios sutarties sudarymas neprieštarauja šeimos interesams“; ir 2) „laiduotojas patvirtina, kad jam yra žinomos visos kredito sutarties sąlygos, įskaitant ir tai, kad kredito gavėjų prievolė yra solidari, bei pagrindus, kada bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą“, pripažino / patvirtino, kad ji yra solidari kredito gavėja.

34. CK 3.92 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad preziumuojama, jog sutuoktinis sandorius sudaro, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, laidavimo sutarties nuostata „laiduotojas patvirtina, kad ši laidavimo sutartis sudaryta jo sutuoktiniui sutinkant ir šios sutarties sudarymas neprieštarauja šeimos interesams“ yra standartinė laidavimo sutarties sąlyga. Tikėtina, kad šia nuostata, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, kredito davėjas siekė maksimaliai apsiriboti savo riziką ir apsidrausti, kad, esant sudarytai santuokai, laiduotojas apie laidavimo sutartį informavo savo sutuoktinį ir gavo jo sutikimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši nuostata taip pat atspindi kredito davėjo siekį, kredito gavėjui nevykdant įsipareigojimų nukreipti išieškojimą ne tik į laiduotojo asmeninį turtą, bet ir į laiduotojo sutuoktinio turtą. Šias išvadas teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010). Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011). Tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas, todėl prievolės, kurias įgyja vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo, laikomos asmeninėmis ir į kito sutuoktinio, kuris nėra laiduotojas ir nėra davęs įgaliojimo sudaryti laidavimo sutartį, turtą ar dalį bendrojoje nuosavybėje negali būti nukreipiamas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013). Taigi, tokiu atveju, jeigu asmuo sudaro laidavimo sutartį, būdamas santuokoje, tačiau nesant sutuoktinio sutikimo, išieškojimas į laiduotojo sutuoktinio turtą ar jo dalį bendrojoje nuosavybėje negali būti nukreiptas.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, kita laidavimo sutarties nuostata, numatanti, jog „laiduotojas patvirtina, kad jam yra žinomos visos kredito sutarties sąlygos, įskaitant ir tai, kad kredito gavėjų prievolė yra solidari, bei pagrindus, kada bankas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį prieš terminą ir pareikalauti, kad kredito gavėjai grąžintų bankui visą negrąžintą kreditą“ taip pat yra standartinė laidavimo sutarties sąlyga. Ši nuostata reiškia tai, kad ieškovei buvo išaiškinta, jog esant keliems, o ne vienam kredito gavėjui, jie atsako solidariai. Tačiau, priešingai nei teigia apeliantas, ši laidavimo sutarties nuostata nepatvirtina fakto, kad ieškovė, pasirašydama tokią laidavimo sutartį, tapo kredito gavėja pagal kredito sutartį. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią laidavimo sutarties nuostatą vertino kartu su kredito sutarties nuostatomis. Kredito sutarties bendrosios dalies 1.5 punkte nurodyta, kad kredito gavėjas – kiekvienas ir bet kuris iš fizinių asmenų, kurie Specialiojoje dalyje yra nurodyti kaip Kredito gavėjai; Kredito gavėjai – visi fiziniai asmenys, kurie Specialiojoje dalyje yra nurodyti kaip Kredito gavėjai. Kredito sutarties specialioje dalyje kredito gavėju nurodytas tik atsakovas. Be to, kredito sutartis pasirašyta tik atsakovo kaip kredito gavėjo. Kredito sutartyje ieškovės kaip kredito gavėjos parašo nėra. Šios nustatytos aplinkybės paneigia apelianto teiginius, kad kredito gavėjais pagal kredito sutartį buvo ne tik jis, bet ir ieškovė.

36. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai (AB „Hansabankas“ sąskaitos ataskaitos už laikotarpį nuo 2006 m. vasario 1 d. iki 2006 m. vasario 28 d.) patvirtina, jog šalys iki 2006 m. vasario 28 d. vedė bendrą ūkį. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad šalys kredito sutarčių sudarymo metu (2006 m. spalio 30 d.) vedė bendrą ūkį. Nustatyta tik tai, kad šalių santykių pobūdis laikotarpiu nuo 1992 m. (duomenys neskelbtini) (kai buvo sudaryta santuoka) iki 2013 m. (atsakovui pakeičiant gyvenamąją vietą) nuolat kito. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padaryta išvada sutinka. Papildomai pažymi, kad atsakovas naujų įrodymų, patvirtinančių bendro ūkio su ieškove vedimą, apeliaciniame procese nepateikė. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog šalys kredito sutarties sudarymo metu vedė bendrą ūkį.

37. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir tai, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kredito sutarties pagrindu gautos lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti. Atsakovas apeliaciniame skunde tik nurodo, kad gauti pinigai pagal kredito sutartį buvo panaudoti ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto renovacijai ir remontui, tačiau tuo pačiu pats pažymėjo, kad dokumentai (pirkimo–pardavimo sutartys, mokėjimo kvitai ir kt.) nėra išlikę. Taigi, atsakovas įrodymų, patvirtinančių teiginius, kad gauti pinigai pagal kredito sutartį buvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti, nepateikė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės turtinė padėtis po kredito gavimo būtų pasikeitusi ir / ar pagerėjusi. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas gautus pinigus panaudojo savo interesams tenkinti. Šias aplinkybes, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, patvirtinta kredito sutartis, liudytojo V. Ž. parodymai ir paties atsakovo paaiškinimai. Minėtos kredito sutarties specialiojoje dalyje yra nurodyta kredito paskirtis: 1) 14 481 Eur (50 000 Lt) projektavimo darbams atlikti (projektuojamas gyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini)); 2) 43 443 Eur (150 000 Lt) būstui statyti (statomas gyvenamasis namas adresu (duomenys neskelbtini)); 3) 28 962 Eur (100 000 Lt) – kitoms reikmėms finansuoti. Byloje esantis VĮ Registrų centro išrašas patvirtina, kad namas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), kurio statyba pabaigta 1980 m., priklauso atsakovui dalinės nuosavybės teise. Atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pripažino, kad namas, kuriam buvo suteikta paskola šiuo metu yra pastatytas, tačiau neįregistruotas VĮ Registrų centre. Faktą, kad namas, kurį įvardijo, kaip „(duomenys neskelbtini)“, pastatytas ir šiuo metu ten gyvena jo tėvas patvirtino ir liudytojas V. Ž., kuris buvo apklaustas teismo posėdžio metu. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad, nesant byloje kitų įrodymų, laikoma, jog lėšos gautos pagal kredito sutartį buvo naudojamos pagal tikslinę paskirtį, nurodytą kredito sutartyje išimtinai atsakovo naudai, t. y. gyvenamojo namo, kuris šiuo metu nėra įregistruotas VĮ Registrų centre, statybai.

38. Nagrinėjamu atveju atsakovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo susitarimas likusią paskolų dalį grąžinti lygiomis dalimis, t. y. mokėti po 200 Eur kas mėnesį, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad solidarią savo grąžintinos sumos dalį ieškovei perdavė grynais pinigais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybes dėl grynų pinigų ieškovei perdavimo fakto, pagrįstai nesivadovavo liudytojo V. Ž. parodymais. Išklausius 2020 m. lapkričio 30 d. teismo posėdžio garso įrašą nustatyta, kad liudytojas V. Ž. negalėjo nurodyti, kodėl atsakovas nemokėjo įmokų pagal kredito sutartį tiesiogiai bankui, negalėjo nurodyti tikslaus grynų pinigų perdavimo ieškovei laiko, perduotų sumų dydžio. Be to, liudytojas V. Ž. teismo posėdžio metu nurodė, kad žinojo tik tai, kad atsakovas ieškovei grynus pinigus perduodavo skolai grąžinti, tačiau kokiai – nesidomėjo, todėl negalėjo nurodyti. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog susitarimą dėl paskolos grąžinimo dalimis patvirtina tai, kad ieškovė tais mėnesiais, kai gaudavo iš jo grynus pinigus, mokėdavo po 400 Eur (pavyzdžiui, 2016 m., 2018 m. rugpjūčio–gruodžio mėn., 2019 m. sausio–kovo mėn.) ir tai darydavo ne vienu mokėjimu, o keliais mokėjimais, vieną sumą pervesdama pinigus po savo atlyginimo gavimo, o kitą sumą, kai gaudavo iš jo. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai yra tik subjektyvus atsakovo aplinkybių vertinimas, nepatvirtintas jokiais kitais byloje esančiais įrodymais.

39. Taigi, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padaryta išvada, jog atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad kredito sutarties pagrindu atsiradusi turtinė prievolė yra bendra ieškovės ir atsakovo turtinė prievolė. Be to, atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad gautas kreditas buvo panaudotas šeimos poreikių tenkinimui, kad egzistavo tarp šalių susitarimas grąžinti kredito dalį bendrai. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad kredito gavėju yra atsakovas vienasmeniškai, o ieškovė yra laiduotoja pagal pasirašytą laidavimo sutartį ir jos pakeitimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, toliau nutartyje pasisako dėl kitų atsakovo argumentų, susijusių su ieškovės kaip laiduotojos teise atgręžtinio reikalavimo būdu išsireikalauti sumokėtų sumų iš atsakovo.

40. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, jog CK 6.76 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Pažymėjo, kad šiuo atveju, ieškovės ieškinys, pareikštas šioje byloje, negalėtų būti tenkinamas, nes jis nėra laikomas neįvykdęs visos ar dalies savo prievolės. Be to, bankas kol kas nėra nukreipęs išieškojimo į ieškovę kaip laiduotoją. Tai, ką ieškovė mokėjo, ji atliko gera valia, vykdydama bendrą jų susitarimą. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.

41. Nustatyta, kad ieškovė tiesiogiai apelianto kreditoriui (AB Swedbank) sumokėjo dalį, t. y. 15 617,52 Eur, paskolos grąžinimo įmokų. Atsakovas ieškovei iki šiol yra grąžinęs 2 000 Eur.

42. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 13 617,52 Eur, vadovavosi: 1) CK 6.76 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės; 2) CK 6.83 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad įvykdžiusiam prievolę laiduotojui pereina visos kreditoriaus teisės pagal šią prievolę; 3) CK 6.83 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad kiekvienas iš kelių laiduotojų turi teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė, kaip laiduotoja, įvykdžiusi prievolės dalį už apeliantą, įgijo teisę reikalauti sumokėtų sumų priteisimo.

43. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 27 d. iki 2021 m. vasario 22 d. gavo ne vieną pranešimą iš banko apie atsakovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Šias aplinkybes, kad atsakovas vėlavo ir nevykdė sutartinių įsipareigojimų savalaikiai, patvirtina AB Swedbank 2020 m. sausio 27 d. ir 2020 m. kovo 30 d. pranešimai, adresuoti ieškovei. Be to, AB Swedbank 2020 m. vasario 20 d. elektroninis laiškas. Ieškovei priminta, kad atsakovui nevykdant sutartyje nurodytų įsipareigojimų bankas gali nutraukti vienašališkai sutartį ir ieškovė turės solidariai įvykdyti kredito gavėjo įsipareigojimus. AB Swedbank ieškovei pretenziją pateikė ir 2021 m. vasario 22 d., kuria informavo, kad, nesumokėjus pradelstos skolos iki 2021 m. kovo 29 d., bankas vienašališkai nutraukia sutartį ir laidavimo sutarties pagrindu prašo per 10 d. sumokėti visą skolą (27 061,75 Eur). Šie byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas kredito sutarties įsipareigojimų tinkamai nevykdė laikotarpiu nuo 2020 m. ir 2021 m. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų gavusi iš banko įspėjimus / pranešimus apie tai, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2019 m. būtų tinkamai nevykdęs kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų. Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2019 m. mokėjo įmokas pagal laidavimo sutartį todėl, kad atsakovas tinkamai nevykdė kredito sutarties įsipareigojimų. Kita vertus, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei už atsakovą bankui laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2019 m. sumokėtus pinigus iš apelianto priteisė nepagrįstai.

44. CK 6.50 straipsnio 1, 3 dalyse nustatyta trečiojo asmens teisė įvykdyti prievolę už skolininką ir tokios teisės įvykdymo padariniai, reiškiantys, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Taigi, įstatymas nedraudžia įvykdyti prievolę už kitą skolininką. Tokiu atveju, kai trečiasis asmuo įvykdo prievolę už skolininką, pirminė prievolė, siejusi kreditorių ir skolininką, pasibaigia, o jos pagrindu atsiranda nauja, regresinė prievolė, t. y. skolininko prievolė sumokėti asmeniui tai, ką jis už skolininką sumokėjo pradiniam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis Nr. 3K-3-151/2010). Kasacinis teismas yra išaiškinęs ir tai, kad trečiajam asmeniui įvykdžius dalį pagrindinės prievolės ir kreditoriui priėmus tokį prievolės įvykdymą, trečiajam asmeniui pereina regreso teisė į skolininko turtą dėl sumokėtos skolos išieškojimo dalies bei atitinkama pagrindinę prievolę užtikrinančių hipotekos ir įkeitimo teisių dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-276-469/2015). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė vykdė prievolę už apeliantą ir mokėjo įmokas pagal apelianto pasirašytą su banku kredito sutartį. Ieškovė, kaip ne kartą minėta, prašė priteisti už apeliantą pagal kredito sutartį sumokėtą 13 617,52 Eur sumą. Apeliantas įrodymų, kad grąžino ieškovei jos sumokėtus ir prašomus priteisti pinigus, nepateikė. Kaip minėta nutarties 39 punkte, atsakovas nepateikė ir įrodymų, patvirtinančių, kad prievolė pagal kredito sutartį buvo šalių bendra prievolė, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad tarp šalių buvo sudarytas susitarimas likusią kredito dalį grąžinti lygiomis dalimis, mokant kas mėnesį po 200 Eur. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nesant duomenų apie tai, kad atsakovas nevykdė kredito sutarties laikotarpiu nuo 2014 m. iki 2019 m., priteisdamas ieškovei iš apelianto 13 617,52 Eur sumą, turėjo vadovautis ne tik CK normomis, reglamentuojančiomis laiduotojo teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtas sumas, bet ir CK 6.50 straipsnio norma, reglamentuojančia trečiojo asmens teisę atgręžtinio reikalavimo būdu reikalauti iš skolininko savo sumokėtos sumos grąžinimo.

45. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Kadangi į esminius apeliaciniame skunde keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti šalių nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija šių argumentų nevertina ir dėl jų išsamiau nepasisako.

Apeliacinio teismo išvados

46. Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde nurodomais argumentas nėra pagrindo, sprendžia atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

47. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, apelianto turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių bylinėjimosi išlaidų turėjimą, todėl teisėjų kolegija dėl jų atlyginimo nesprendžia.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. kovo 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.