Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Ernesto Rimšelio ir Algimanto Valantino (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Mindaugo Sabaičio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo A. B., kaltintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija), 260 straipsnio 3 dalį, išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2018 m. vasario 10 d., apie 6.55 val., neturėdamas leidimo, specialiai tam įrengtose slėptuvėse automobilyje „duomenys neskelbtini“ , valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kontrabanda iš Lenkijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Lazdijų pasienio kontrolės punktą, esantį Lazdijų rajone, Akmenių kaime, atgabeno į Lietuvos Respubliką labai didelį kiekį – 95,242 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos, toliau šią narkotinę medžiagą neteisėtai gabeno iki namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir neteistai ją laikė šiame automobilyje; paskui, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 18.40 val., turėdamas tikslą šį labai didelį kiekį narkotinės medžiagos pergabenti per Lietuvos Respublikos sieną į Latvijos Respubliką per Latvijos pasienio postą, esantį Zarasų rajone, Smėlynės kaime, jis tame pačiame automobilyje paslėptą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos neteisėtai gabeno nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), iki Zarasų rajono Sarakiškių kaimo, kur apie 22 val. ties degaline „Saitema“ buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų, o slėptuvėje gabenta narkotinė medžiaga surasta ir išimta.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

13. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi skundžiamo teismo nuosprendžio motyvus bei apeliacinio skundo argumentus, taip pat atlikusi byloje įrodymų tyrimą (kaip liudytojai apklausti pareigūnai A. U. ir G. B., apklaustas išteisintasis A. B., ištirti prokuroro pateikti papildomi dokumentai), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nors ir ištyrė baudžiamosios bylos medžiagą, tačiau byloje esančius įrodymus vertino atsietai, neskirdamas reikiamo dėmesio duomenų visumos analizei, todėl padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl A. B. nekaltumo.

14. Panevėžio apygardos teismas, priimdamas A. B. išteisinamąjį nuosprendį, šį savo sprendimą motyvavo tuo, kad byloje nėra surinkta jokių įrodymų, kada, kur ir kokiomis tiksliai aplinkybėmis A. B. naudoto automobilio kėbule buvo įrengtos slėptuvės, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis kanapių derva buvo paslėpta automobilyje „(duomenys neskelbtini)“, kurį vairavo A. B., kas tai padarė ir kaip su tuo susijęs A. B.. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neįrodyta ir tai, jog A. B. bent bendrais bruožais žinojo apie jo automobilyje paslėptas narkotines medžiagas, o tuo labiau ‑ apie labai didelį jų kiekį. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog nėra jokių įrodymų, kad A. B. žinojo apie jo vairuotame automobilyje paslėptas narkotines medžiagas, jį taip pat išteisino ir dėl šių medžiagų kontrabandos.

15. Pažymėtina, kad baigiamojo akto motyvai turi pasižymėti tinkama argumentacija, derinant faktinius duomenis ir logines taisykles. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio), sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik tada darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos.

16. A. B., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, savo kaltės nepripažino ir parodymus duoti atsisakė (t. 2, b. l. 25–26, 29–30, 33–34). Ikiteisminio tyrimo metu vykusiame teismo posėdyje, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl kardomosios priemonės paskyrimo, A. B. parodė nežinantis, iš kur jo automobilyje atsirado narkotinės medžiagos, teigė, kad šių medžiagų jam kas nors galėjo „pakišti“ (t. 2, b. l. 42–44). Pirmosios instancijos teisme A. B., parodydamas apie su narkotinių medžiagų suradimu jo automobilyje susijusias aplinkybes, paaiškino, kad į Maskvą vyko taisytis dantų. Jo vairuojamą automobilį sustabdė pareigūnai, kurie informavo, kad turi duomenų apie gabenamas narkotines medžiagas. Patikrinus automobilį, buvo rasti paketai, kaip paaiškino pareigūnai, su narkotinėmis medžiagomis. Išteisintasis teigė neįsivaizduojantis, kaip automobilyje galėjo atsirasti narkotinių medžiagų, parodė manantis, kad jų kas nors galėjo įdėti tuo metu, kai automobilis savaitę būdavo paliekamas požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, oro uosto aikštelėje ar lauke (t. 2, b. l. 199–200).

17. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus A. B. parodymus, daro išvadą, kad jo pateikti paaiškinimai, jog jis nežinojo apie jo vairuojamame automobilyje gabenamas ir laikomas narkotines medžiagas, yra tik jo gynybinė versija, pateikta siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

18. Nustatyta, kad A. B. 2018 m. vasario 10 d. į Lietuvos Respubliką (iš Lenkijos Respublikos) įvažiavo automobiliu, kuriame jau buvo paslėptos narkotinės medžiagos. Tai patvirtina 2018 m. vasario 19 d. pažyma dėl A. B. slapto sekimo. Sekimo metu nustatyta, kad 2018 m. vasario 10 d., 6.55 val., A. B. pastebėtas automobiliu „(duomenys neskelbtini)“ važiuojantis per pasienio kontrolės punktą Lenkija–Lazdijai ir 8.45 val. jis atvažiavo į Vilnių, prie namo, esančio (duomenys neskelbtini). A. B. buvo stebimas visą dieną iki 21.30 val., užfiksuota, kad šiuo laikotarpiu jis buvo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), parduotuvėje „Rimi“, paskui dviejose degalinėse ir važiavo pro Zarasus Latvijos Respublikos link (t. 1, b. l. 106–107), kur apie 21.30 val. buvo sulaikytas (t. 1, b. l.108–109). Taigi neginčytinai nustatyta, kad automobilio, kuriame buvo rastos narkotinės medžiagos, grįžęs į Lietuvą 2018 m. vasario 10 d. iki pat sulaikymo A. B. niekam nebuvo perleidęs, automobiliu niekas be jo žinios nesinaudojo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas A. U. teigė, kad 2018 m. vasario 10 d., kai A. B. įvažiavo į Lietuvą, niekas kitas į jo automobilį negalėjo pakrauti (iškrauti) narkotinių medžiagų, nes A. B. visą laiką buvo sekamas, t. y. nuo įvažiavimo į Lietuvos Respublikos teritoriją iki pat sulaikymo (t. 3, b. l. 73). Šios aplinkybės leidžia apeliacinės instancijos teismui konstatuoti, kad A. B. į Lietuvos Respubliką, kirsdamas valstybės sieną, atvyko automobiliu su jame paslėptomis narkotinėmis medžiagomis.

19. Kvalifikuojant A. B. veiksmus kaip narkotinių medžiagų kontrabandą pagal BK 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) bei kaip labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimą ir laikymą pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, būtina nustatyti, kad A. B. suvokė pavojingą nusikalstamų veikų pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. jis bent bendrais bruožais suvokė, kad per valstybės sieną bei paskui Lietuvos teritorijoje jis gabeno, automobilyje laikė paslėptas narkotines medžiagas, ir bent bendrais bruožais suvokė apie Lietuvos teritorijoje gabentų ir automobilyje laikytų šių medžiagų kiekį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-561-511/2015).

20. Pripažintina, kad A. B. nuosekliai teigė, jog jis nežinojo apie automobilyje paslėptas narkotines medžiagas, ant paketų su narkotinėmis medžiagomis nebuvo rasta A. B. pirštų atspaudų ir DNR pėdsakų, tačiau nagrinėjamu atveju, sprendžiant A. B. kaltės klausimą, svarbu įvertinti surinktų duomenų visumą, sujungiant juos į vieną logišką grandinę ir būtent pagal tai sprendžiant apie vienokių ar kitokių faktinių aplinkybių egzistavimą.

21. Šioje byloje buvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu procesinius veiksmus atlikę pareigūnai, kurie nurodė apie narkotinių medžiagų paslėpimo A. B. vairuotame automobilyje specifiką, A. B. elgesį tuo metu, kai buvo sustabdytas jo vairuojamas automobilis bei šiame automobilyje buvo atliekama krata.

22. Liudytojo A. U. parodymais nustatyta, kad paketai su narkotinėmis medžiagomis buvo paslėpti A. B. vairuojamo automobilio galiniuose ir priekiniuose sparnuose bei priekinėje automobilio dalyje po variklio dangčiu. Narkotinės medžiagos automobilyje buvo paslėptos taip, kad be specialių įrankių pareigūnai nesugebėjo visų paketų išimti. Slėptuvės buvo įrengtos profesionaliai, neįprastai. Taip paruošti automobilį reikėjo ilgesnio laiko tarpo, nes paprastai slėptuvei įrengti reikia savaitės, o šiuo atveju buvo pakeista ir automobilio kėbulo konstrukcija, kai kurios vietos net uždažytos. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. K., apie narkotinių medžiagų paslėpimo aplinkybes paaiškindamas tai, jog nebuvo lengva išimti paslėptas narkotines medžiagas, teko daryti papildomą kratą (t. 3, b. l. 7). Liudytojas G. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad narkotinių medžiagų slėptuvė buvo padaryta profesionaliai, į ją patekti buvo sunku, buvo sumontuoti tam tikri varžtai ir narkotinės medžiagos buvo surastos atidengus sėdynes, pakėlus automobilio sparną bei atsukus varžtus (t. 3, b. l. 75–76).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti liudytojų parodymai, apie kuriuos skundžiamame nuosprendyje apskritai nepasisakyta, ir juos patvirtinantys kratos protokolai bei prie jų esančios fotolentelės (t. 1, b. l. 122–133, 134–140) leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad joks pašalinis asmuo be A. B. žinios, jokioje viešoje vietoje, apie kurias kėlė versijas A. B., per trumpą laiką negalėjo jo automobilyje paslėpti narkotinių medžiagų, nes tai nėra įmanoma. Apeliacinės instancijos teismas daro priešingą išvadą ‑ nustatyta narkotinių medžiagų paslėpimo specifika, narkotinių medžiagų slėptuvių įrengimo sudėtingumas leidžia konstatuoti, kad narkotinės medžiagos vien A. B. naudotame automobilyje galėjo būti paslėptos tik su jo paties žinia. Tokią išvadą netiesiogiai patvirtina ir pats A. B., pripažindamas, kad automobilio niekam neskolino, nepastebėjo, kad automobilis būtų buvęs patrauktas iš vietos ar į jį būtų laužtasi, automobilio raktelių niekam nebuvo palikęs ir šiuo automobiliu be jo žinios niekas nesinaudojo (t. 3, b. l. 77–78). Neįtikinama ir nelogiška, kad koks nors pašalinis asmuo svetimame automobilyje paslėptų daugiau nei 95 kg narkotinių medžiagų, narkotines medžiagas paslėptų nepastebėtas, be jokių automobilio ardymo ir patekimo į automobilį žymių.

24. Sprendžiant klausimą dėl A. B. kaltės, taip pat yra svarbūs byloje esantys įrodymai apie A. B. elgesį sustabdžius jo vairuojamą automobilį, kuriame buvo paslėptos narkotinės medžiagos. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. B. teigė, kad jis buvo visiškai ramus, nė kiek neišgyveno, nes nieko nevežė; patys pareigūnai buvo neramūs, nes vis ieškojo ir nieko nerado, buvo pasimetę tol, kol rado (t. 3, b. l. 78), tačiau liudytojai A. U., V. K. ir G. B. proceso metu davė parodymus apie visiškai kitokią A. B. emocinę būseną ir jo elgesį tuo metu, kai buvo sustabdytas ir apžiūrėtas jo vairuojamas automobilis. Liudytojas A. U. parodė, kad sustabdžius A. B. vairuojamą automobilį, paaiškinus jam, kad pareigūnai turi duomenų, jog jis gabena narkotines medžiagas, matėsi, kad A. B. susijaudino, jo kalba tapo nerišli. A. B. jaudinosi ir prieš atliekant kratą jo automobilyje ir tuo metu, kai šiame automobilyje buvo rastos narkotinės medžiagos. Pasirašant kratos protokolą, jis buvo taip susijaudinęs, kad „jam sunku buvo laikyti rankose rašiklį, matėsi, kad susijaudinęs“ (t. 2, b. l. 198‑199). Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas V. K., nurodydamas, kad A. B., supažindintas su nutarimu dėl kratos atlikimo, buvo įsitempęs, susijaudinęs, paklausus, ar automobilyje yra draudžiamų medžiagų, A. B. jaudinosi, todėl buvo įtarimas, kad automobilyje gali būti kažkas paslėpta. Liudytojui iš praktikos žinoma, kaip elgiasi žmogus, kai jis nieko draudžiamo neturi, o šiuo atveju A. B. buvo susinervinęs, įsitempęs (t. 3, b. l. 7). Liudytojas G. B. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, kad kai A. B. supažindino su nutarimu dėl kratos atlikimo, jo elgesys labai pasikeitė (t. 3, b. l. 75–76).

25. Vertindama šiuos byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstytais teiginiais, kad situacija, kokioje buvo A. B., natūraliai yra sukelianti su teisėsauga nesusidūrusiam asmeniui nerimą, jaudulį ir kitus neigiamus pojūčius bei neadekvačias reakcijas. Tačiau vertindama A. B. elgesį anksčiau aptartų aplinkybių kontekste (kad A. B. negalėjo nežinoti apie jo automobilyje paslėptas narkotines medžiagas) ir atsižvelgdama į liudytojų policijos pareigūnų, turinčių profesinės patirties, kaip elgiasi ir reaguoja sulaikyti nusikalstamą veiką darantys asmenys, parodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju A. B. neigiamus išgyvenimus lėmė ne pats susidūrimas su policijos pareigūnais, o būtent jo žinojimas, kad pareigūnų apžiūrimame automobilyje yra paslėptos narkotinės medžiagos.

26. Teisėjų kolegija nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu A. B. pateiktų versijų, susijusių su kelionės į Rusiją, vertinimu. Proceso metu A. B. teigė, kad į Rusiją nagrinėjamu atveju vyko taisytis dantų, kad Maskvoje gydėsi pas uzbeką Ali, tačiau neturi tai patvirtinančių dokumentų, nes „jis nuomoja iš firmos kabinetą, ima grynus pinigus, dirba tai viename, tai kitame centre, mes susiskambiname ir jis pasako, kur ir kada man atvažiuoti; nežinau, ar turiu gydymosi dokumentus, tik iš paso matau, kada prieš įvykį buvau paskutinį kartą nuvykęs“ (t. 2, b. l. 199). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, A. B. apie vykimą į Rusiją taisytis dantų parodė, kad dėl dantų gydymosi dokumentų nepateikė, nes „praktiškai ir taip viskas matėsi, kai mane sulaikė, visi dantys buvo gydymo eigoje“ (t. 3, b. l. 77). A. B. parodymus, kad jis taisėsi dantis Maskvoje, patvirtina ir liudytojos A. B. parodymai, kad vyras Maskvoje turi draugą, ten pigiau taisėsi dantis (t. 2, b. l. 198). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai niekaip nepaneigia, kad nagrinėjamu atveju A. B., vykdamas į Rusiją, su savimi gabeno narkotines medžiagas ir apie gabenamas narkotines medžiagas jam buvo žinoma.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nenustatyta, kada, kur ir kokiomis tiksliai aplinkybėmis A. B. naudotame automobilio kėbule buvo įrengtos slėptuvės, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis kanapių derva buvo paslėpta automobilyje „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau pažymėtina, kad A. B. ir nebuvo kaltinamas dėl slėptuvės jo naudotame automobilyje įrengimo ir narkotinių medžiagų šioje slėptuvėje paslėpimo. Jau buvo nurodyta, kad A. B. žinojo apie jo automobilyje įrengtą slėptuvę ir šioje slėptuvėje jo vairuojamu automobiliu gabenamas ir jame laikomas narkotines medžiagas. Pagal slėptuvės pobūdį (tam, kad būtų paslėptos narkotinės medžiagos, automobilis buvo ardomas, ir įrengti slėptuvę turėjo būti užtrunkama bent savaitę laiko) A. B. bendrais bruožais suvokė ir apie Lietuvoje gabenamų ir automobilyje laikomų narkotinių medžiagų kiekį, t. y. jis suvokė savo daromų veikų pavojingumą ir norėjo taip veikti, taigi jis veikė tiesiogine tyčia.

28. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrindžia A. B. vykimo į Ispaniją aplinkybės ir duomenys apie automobilio įsigijimo bei naudojimo aplinkybes. Byloje nustatyta, kad Ispanijoje gyveno A. B. artimieji ir jis juos lankydavo, tačiau akivaizdu, kad, 2017 m. pabaigoje vykdamas pas dukterį į Ispaniją, A. B. žinojo, kad savo automobilį paliks Ispanijoje, o grįš atgal į Lietuvą dukters automobiliu, taip realiai ir įvyko. Pažymėtina, kad A. B. nurodytas laikotarpis, kai automobilis Ispanijoje buvo paliktas nenaudojamas, sutampa su liudytojo A. U. nurodytu laikotarpiu, kiek galėjo užtrukti įrengti tokią narkotinių medžiagų slėptuvę, kokia buvo aptikta A. B. naudojamame automobilyje. Šiame kontekste svarbios ir automobilio įsigijimo aplinkybės. A. B. minimą automobilį 2017 m. įsigijo už 10 000–12 000 Eur, nors tuo metu turėjo 4 000–5 000 Eur skolą „Sodrai“. A. B., duodamas parodymus teisme, negalėjo prisiminti, iš ko šį automobilį pirko, kur automobilis buvo registruotas ir iš kur parvežtas (t. 2, b. l. 43, 199). Šios aplinkybės neabejotinai leidžia teigti, kad automobilis A. B. buvo reikalingas dėl byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinių medžiagų gabenimu, ir jis jį sąmoningai ilgą laiko tarpą buvo palikęs Ispanijoje, taip pat ir tam, kad šiame automobilyje būtų paslėptos narkotinės medžiagos.

29. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kad vienas išteisinamojo nuosprendžio priėmimo motyvų buvo ir bylos nagrinėjimo metu nepašalintos abejonės, susijusios su atliekamu kitu ikiteisminiu tyrimu dėl asmens pavarde L. F. bei A. B. jam siųstomis SMS žinutėmis, iš kurių turinio ikiteisminį tyrimą atlikę pareigūnai padarė išvadą, kad A. B. iš Ispanijos į Rusiją gali gabenti narkotines medžiagas. Teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą bei ištyrusi prokuroro pateiktus papildomus dokumentus, konstatuoja, kad A. B. bendravimo su L. F. faktas yra nustatytas, bet jis reikšmingas tik identifikuojant A. B. kaip narkotinių medžiagų kurjerį.

30. Prokuroro pateiktuose dokumentuose užfiksuota informacija, kad telefono numeriais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) naudojosi A. B.. Būtent iš telefono numerio (duomenys neskelbtini) ir buvo siųsta skundžiamame nuosprendyje aptarta SMS žinutė į telefono numerį, kuriuo, kaip nustatė ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai, naudojosi L. F. (asmuo, galimai užsiimantis narkotinių medžiagų disponavimu). Ši žinutė į L. F. naudotą telefono numerį buvo siųsta 2017 m. spalio 27 d., t. y. ankstesniu laiku, nei buvo padarytos šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos. Liudytojas G. B., kurio parodymų patikimumu suabejojo pirmosios instancijos teismas, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose duodamas parodymus, minėtos SMS žinutės išsiuntimo nesiejo su A. B. vykimu į Rusiją 2018 m. vasario 10 d., kai jis buvo sulaikytas gabenantis labai didelį kiekį narkotinių medžiagų (kad 2018 m. vasario 10 d. kelionės tikslas buvo Rusija, neginčijo ir A. B.). Liudytojas G. B. (taip pat ir liudytojai A. U.) paaiškino tai, kad kitame ikiteisminiame tyrime buvo vykdoma L. F. elektroniniais ryšiais perduodamos informacijos kontrolė, buvo užfiksuota minėto turinio žinutė ir buvo nustatyta, kad telefonu, iš kurio ta SMS žinutė buvo išsiųsta, naudojosi A. B., buvo manoma, kad jis gali būti narkotinių medžiagų kurjeris, o ši jų versija, vėliau sulaikius A. B. ir radus jo automobilyje narkotinių medžiagų, pasitvirtino (t. 3, b. l. 8, 75–77). Būtent pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertindamas liudytojo G. B. parodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad šis liudytojas parodė, kad A. B. SMS žinutę L. F. siuntė 2018 m. vasario 10 d. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad A. B., perduodant šią bylą į teismą, nebuvo kaltinamas tuo, kad veikė bendrininkų grupe su L. F. ar kokiu nors kitu asmeniu ir kad darydamas kaltinime nurodytas nusikalstamas veikas, jis turėjo tikslą išgabenti narkotines medžiagas į Rusiją ir ten jas realizuoti L. F..

31. Nagrinėjamu atveju pagrįstai nustačiusi, kad A. B. savo automobilyje per Lietuvos Respublikos valstybės sieną atgabeno, automobilyje prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), laikė ir, turėdamas tikslą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos pergabenti per Lietuvos Respublikos sieną į Latvijos Respubliką, šias narkotines medžiagas gabeno, kol buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. B. veiksmuose yra nusikaltimų, nustatytų BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalyje, sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių.

32. Išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias A. B. įvykdytų veikų padarymo aplinkybes: 2018 m. vasario 10 d., apie 6.55 val., neturėdamas leidimo, specialiai tam įrengtose slėptuvėse automobilyje „(duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) A. B. kontrabanda iš Lenkijos Respublikos per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Lazdijų pasienio kontrolės punktą, esantį Lazdijų rajone, Akmenių kaime, atgabeno į Lietuvos Respubliką labai didelį kiekį – 95,242 kg – narkotinės medžiagos kanapių dervos, toliau šią narkotinę medžiagą neteisėtai gabeno iki namo, esančio (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai ją laikė šiame automobilyje; paskui, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tą pačią dieną, apie 18.40 val., turėdamas tikslą šį labai didelį kiekį narkotinės medžiagos pergabenti per Lietuvos Respublikos sieną į Latvijos Respubliką per Latvijos pasienio postą, esantį Zarasų rajone, Smėlynės kaime, jis tame pačiame automobilyje paslėptą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos neteisėtai gabeno nuo namo, esančio (duomenys neskelbtini), iki Zarasų rajono Sarakiškių kaimo, kur apie 22 val. ties degaline „Saitema“ buvo sulaikytas teisėsaugos pareigūnų, o slėptuvėje gabenta narkotinė medžiaga surasta ir išimta.

33. Apeliacinės instancijos teismui A. B. pripažinus kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) ir 260 straipsnio 3 dalyje, sprendžiamas ir jam skiriamos bausmės klausimas.

34. Skirdama bausmę A. B., teisėjų kolegija vadovaujasi BK 41 ir 54 straipsniais ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis, teisingumo ir bausmės individualizavimo principais, atsižvelgdama į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, A. B. kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

35. Nustatyta, kad A. B., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, jis anksčiau neteistas, yra pensinio amžiaus, turi sveikatos sutrikimų (t. 2, b. l. 193–194). A. B. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

36. BK 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) numatyta, kad už šio nusikaltimo padarymą gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 3 iki 10 metų; už BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 10 iki 15 metų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, įvertinusi padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kaltininko asmenybę, daro išvadą, kad bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus A. B. minimalias straipsnių sankcijose numatytas laisvės atėmimo bausmes. Esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu.

37. Vadovaujantis BPK 140 straipsnio nuostatomis, A. B. buvo sulaikytas 2018 m. vasario 11 d., 3.35 val. (t. 2, b. l. 15–16), Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartimi jam paskirtas suėmimas 2 mėnesiams (t. 2, b. l. 46–48), to paties teismo 2018 m. kovo 30 d. nutartimi suėmimo taikymo terminas pratęstas 3 mėnesiams (t. 2, b. l. 62–64), o šio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartimi suėmimo taikymo terminas pratęstas 1 mėnesiui (t. 2, b. l. 92–94). Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu A. B. taikyta kardomoji priemonė – suėmimas – panaikinta, paskiriant jam švelnesnes kardomąsias priemones (t. 2, b. l. 100–103). Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, minėtas laikotarpis nuo 2018 m. vasario 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d., kurį A. B. praleido laikinai sulaikytas ir suimtas, įskaitomas į šiuo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi ir 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. sausio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 3 dalį (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija) ir pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalį išteisintas, ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį.

A. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 3 dalyje (2015 m. gegužės 7 d. įstatymo Nr. XII-1674 redakcija), ir paskirti jam 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

A. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes subendrinti apėmimo būdu ir A. B. paskirti galutinę subendrintą 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 1 dalimi, į A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laiką, kurį A. B. praleido laikinai sulaikytas ir suimtas nuo 2018 m. vasario 11 d. iki 2018 m. rugpjūčio 10 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.