Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės ir Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta laisvės apribojimo bausmė 9 (devyniems) mėnesiams.

Paskirta intensyvi priežiūra 9 (devyniems) mėnesiams, nustatant buvimo vietą pagal faktinę gyvenamąją vietą, buvimo laiką – nuo 22.00 val. iki 06.00 val., kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis.

Bausmės vykdymo atidėjimo metu skirta pareiga tęsti darbą arba užsiregistruoti ir registruotis Užimtumo tarnyboje, uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja V. Š.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 2, 3, 9 dalimis, BK 72² straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose. Baudžiamojo poveikio priemonę įpareigota įvykdyti per 4 (keturis) mėnesius.

Iki bausmės vykdymo pradžios nuspręsta taikyti paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Iš R. Š. priteista 191,15 (vienas šimtas devyniasdešimt vienas euras 15 ct) turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, į. k. (duomenys neskelbtini), a. s. (duomenys neskelbtini), AB „(duomenys neskelbtini)“, b. k. 73000.

Laikiną nuosavybės teisių apribojimą į 2021 m. rugsėjo 10 d. prokuroro nutarimu paskirtą R. Š. turtą – 192 eurus, esančius AB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), nuspręsta taikyti iki visiško civilinio ieškinio padengimo.

Dokumentai, esantys CD laikmenose, USB palikti prie baudžiamosios bylos.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 14 d. nutartimi ištaisytas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje esantis netikslumas, pašalinant nuosprendžio rezoliucinėje dalyje frazę – bausmės vykdymo atidėjimo metu bei nurodyta šią dalį išdėstyti taip: paskirti intensyvią priežiūrą 9 (devyniems) mėnesiams, nustatant buvimo vietą pagal faktinę gyvenamąją vietą, buvimo laiką – nuo 22.00 val. iki 06.00 val., kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis. Skirti šią pareigą – tęsti darbą arba užsiregistruoti ir registruotis Užimtumo tarnyboje. Uždrausti bausmės atlikimo metu bendrauti su nukentėjusiąja V. Š.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. Š. pripažintas kaltu už tai, kad smurtaudamas padarė nežymų sveikatos sutrikdymą savo artimajam giminaičiui – motinai V. Š., o būtent: 2021 m. liepos 2 d., apie 15.15 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto koridoriuje, tyčia pastūmė nukentėjusiąją V. Š., dėl ko pastaroji griuvo ant grindų, taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusius sužalojimus – pakaušio odos nubrozdinimą su aplinkine poodine kraujosruva, sėdmenų poodines kraujosruvas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo R. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje

6. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistojo R. Š. apeliacinio skundo argumentais, ir siekdama išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, išnaudojusi BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatytą procesinę galimybę bei atlikusi papildomą (dalinį) įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad skundžiamo nuosprendžio išvados dėl nuteistojo nuteisimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, yra pagrįstos.

7. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino bei taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą, ir pagrįstą nuosprendį dėl R. Š. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Nuteistojo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką patvirtina byloje esanti specialisto išvada, apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustos nukentėjusiosios V. Š. parodymai, bei jos parodymai, duoti pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu, ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo A. Š. parodymai, pirmosios instancijos teisme apklaustos liudytojos S. J. parodymai, tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, pareiškimas apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas, Bendrojo pagalbos centro garso įrašas bei kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai.

8. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas tikėtinais ir abejonių keliančiais duomenimis, kurie nepagrįstai pripažinti įrodymais. Su šiais nuteistojo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

14. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė liudytojo A. Š. parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, kuriais jis teigė nematęs, kaip nuteistasis pastūmė nukentėjusiąją ir matė tik nukentėjusiosios griuvimą. Kaip teisingai pastebi pirmosios instancijos teismas, tokius liudytojo parodymus lėmė akivaizdus, keliskart paminėtas nenoras pakenkti savo sūnui, suvokus baudžiamosios atsakomybės jam pasekmes. Be to, iš jau aptarto nuteistojo pateikto vaizdo įrašo (2 vnt. kompaktinių diskų prie 2 tomo galinio bylos viršelio) matyti, kad po ikiteisminio tyrimo metu atliktos liudytojo A. Š. apklausos, nuteistasis kalbino liudytoją apie minėtą apklausą, užduodamas menamus klausimus apie susipažinimą su apklausos protokolu, liudytojo ranka padarytus įrašus ir pasirašymą, tyrėjos užduodamus klausimus. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad liudytojo A. Š. parodymai pirmosios instancijos teisme yra itin nenuoseklūs – liudytojas teigė, kad nematė, kaip nuteistasis pastūmė nukentėjusiąją, tačiau sprendžia, kad pastūmė, po to jau teigė, kad visgi nuteistasis pastūmė nukentėjusiąją, ji smarkiai ėjo atbula, susipynė kojos ir griuvo, kitaip negalėjo būti. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas A. Š. pirmosios instancijos teisme net ir teigdamas nematęs, kaip nuteistasis pastūmė nukentėjusiąją, tvirtino, jog nuteistasis ir liudytojas K. R. turėjo išgirsti, kaip nukentėjusioji griuvo, tačiau nepriėjo pažiūrėti, kaip nukentėjusioji jaučiasi ir pasišalino. Liudytojas K. R. viso proceso metu tvirtino, jog nematė jokio nuteistojo R. Š. smurto nukentėjusiosios V. Š. atžvilgiu (1 t., b. l. 51–54; 2 t., b. l. 86–94). Paties liudytojo K. R., nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymai patvirtina, kad liudytojas K. R. iš nukentėjusiosios namų išėjo pirmas, todėl neatmestina, kad neteisėtų nuteistojo veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu jis iš tiesų galėjo nematyti. Tačiau tarpusavyje sutampantys liudytojo A. Š. ikiteisminio tyrimo metu su nukentėjusiosios V. Š. viso proceso duotais parodymai, specialisto išvadoje nukentėjusiosios konstatuoti sužalojimai ir jų atsiradimo aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog nukentėjusioji griuvo būtent dėl nuteistojo pastūmimo ir jis neabejotinai jos griuvimą matė, tačiau iš įvykio vietos pasišalino.

16. Nukentėjusiosios parodymų patikimumą ir teisingumą taip pat patvirtina ir kiti byloje surinkti bei pirmosios instancijos teismo ištirti įrodymai, lyginant juos tarpusavyje, ir visumoje. Pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole užfiksuota, kad V. Š. pateikė pareiškimą apie tai, jog 2021 m. liepos 2 d., apie 15.15 val., jos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tarp jos ir jos sūnaus R. Š. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu sūnus ją stipriai pastūmė, dėl ko ji savo gyvenamojo namo pirmo aukšto koridoriuje krito ant žemės ir stipriai susitrenkė galinę galvos dalį, kuri pradėjo kraujuoti, taip pat susitrenkė nugaros apatinę dalį bei patį dubenį. Šių veiksmų metu jai buvo sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 11–16). Ataskaitų žiūryklės duomenimis, 2021 m. liepos 2 d. 17.24 val. buvo gautas V. Š. pranešimas, kad jos sūnus R. Š. ją stumdė ir pargriovė ant žemės (1 t., b. l. 31–34). Bendrojo pagalbos centro pateikto garso įraše girdima, kaip V. Š. nurodo, jog pas ją atvažiavo sūnus, kuris pradėjo ją barti, stumdyti ir trenkė į žemę. Bendro pagalbos centro darbuotojai paklausus, ar sūnus pastūmė į žemę ir ji apvirto, nukentėjusioji patvirtino, kad taip (1 t., b. l. 128–130). Policijos pareigūnų „Bodycam“ vaizdo“ įrašuose užfiksuota, kad pareigūnams atvykus į įvykio vietą, nukentėjusioji nurodė: „Dabar atėjo, man ir pradėjo, sakau eikit, eikit, eikit (sakydama šiuos žodžius atlieka stumiamuosius rankų mostus nuo savęs). Tas pusbrolis K. R., sūnus. Nu ir sakau, eikit ir dar tu, K., eini prie mano sūnaus, nein, nein nė vienas, eikit, aš taip su rankom (rodo tokius pat stumiamuosius judesius). Čia va apačioj žinokit, vyras ten kažką dar nežinau, tu sakyk, tėveli, tu sakyk, kad tu ten nežinau žinokit, ir jis mane kaip davė, taip žinokit, pastūmė mano sūnus, o tas sesers vaikas, aš nespėjau, pamačiau, kad jis pabėga. Jis nieko nebūtų daręs. Jie blaivūs, va čia kai dėjo į žemę, va čia, prašom pažiūrėkit“, ir veda policijos pareigūnus per duris į namo vidų, sustoja prie laiptų ir nurodo: „mane kai dėjo ir paliko, aš čia kai dėjau galvą, va čia guzas (ranka rodo į pakaušį)“. Policijos pareigūnui paklausus, ar fizinį skausmą sukėlė, ji nurodo: „man labai skauda“. Po to nukentėjusioji patikslina, ar toje vietoje, kur ją pastūmė, ji krito ir susitrenkė galvą, ką nukentėjusioji patvirtina ir nurodo, kad galvą trenkė ne į turėklą, o ant žemės, pakomentuodama, kad jeigu į turėklą, jos jau nebūtų likę. Atvykusiems medikams nukentėjusioji taip pat nurodo, kad ją pastūmė, o ji krito tiesiai ant žemės ir trenkė galvą. Patikslinus, kas taip padarė, nurodė, kad konflikto metu sūnus (1 t., b. l. 134–137). VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės asmens ambulatorinio gydymo apskaitos kortelės Nr. XXICH-4521 duomenimis V. Š. į ligoninę atvežta dėl galvos traumos, nukentėjo buitinio konflikto metu – sūnus pastūmė, griuvo ir susitrenkė galvą, kraujavo (1 t., b. l. 95). Tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo užfiksuota, jog V. Š. pareigūnams paaiškino, jog pas ją atvyko sūnus R. Š. ir pradėjo konfliktuoti dėl turtų ir žemių. Ji nenorėjo įsileisti sūnaus į namus ir ją nustūmė, o ji nukrito ant grindų ir trenkė galvą į žemę, ir taip jai sukėlė fizinį skausmą. Pranešėjai alkoholio matuokliu nustatyta 0,00 promilių, jos galvoje matomas guzas (1 t., b. l. 27–30). Šie rašytiniai įrodymai neginčijamai patvirtina, kad nukentėjusioji nuo pat pradžių ne tik savo giminaičiams, bet ir Bendrojo pagalbos centrui, atvykusiems pareigūnams, medikams nuosekliai tvirtino, jog ją pastūmė nuteistasis, dėl ko ji griuvo ir taip patyrė patyrė nustatytus sužalojimus.

17. Nuteistasis R. Š. tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio, tiek ikiteisminio tyrimo apklausos metu kaltės nepripažino ir parodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje su nukentėjusiąja – motina V. Š. – vyko žodinis konfliktas, kurio metu jis nukentėjusiosios nestūmė ir ji, jam matant, ant grindų negriuvo. Teigė, kad jam su pusbroliu K. R. atvykus į tėvų namus, K. R. įėjo pirmas ir nukentėjusioji puolė jį mušti kumščiais, todėl K. R. atsitraukė. Tada nukentėjusiojo puolė mušti nuteistąjį – stumdė jį link durų, sudavė kumščiu, o jis tik atsitraukdavo. Po žodinio konflikto su motina jis su pusbroliu K. R. išėjo (1 t., b. l. 185–188; 2 t., b. l. 5–7, 65–73). Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis teigė, jog konflikto metu pasirodė tėvas A. Š., kuris nulipo kelias pakopas ir pasilenkęs žiūrėjo, kas čia vyksta (tokius duomenis patvirtina ir paties liudytojos A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nukentėjusiosios parodymai), o pirmosios instancijos teisme jau teigė, kad motinai pastūmus, užėjo po laiptais ir tėvas A. Š. nuteistojo nebematė – tokie parodymai duoti jau žinant, kad A. Š. pirmosios instancijos teisme pakeis savo parodymus (tą patvirtina nuteistojo pateiktas pokalbio su A. Š. vaizdo įrašas).

18. Nors R. Š. viso proceso metu neigė savo kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tačiau tiek iš byloje aptartų įrodymų, tiek ir iš paties nuteistojo parodymų matyti, kad tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko konfliktas. O įvertinus visumą surinktų byloje įrodymų, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog nuteistojo pateikta versija apie tai, jog nukentėjusioji galėjo pati nugriūti, jam ir K. R. jau išėjus, yra gynybinė. Nors liudytoja apklausta R. Ž. taip pat tvirtino, kad įvykio dieną apie 18 val. nuteistasis jai teigė nežinojęs, jog nukentėjusioji griuvo (2 t., b. l. 101–106), tačiau pastebėtina, kad tiesioginis įvykio liudytojas A. Š. abiejų apklausų metu nurodė, kad nukentėjusioji griuvo nuteistajam dar esant jų namuose.

20. Iš 2021 m. rugsėjo 10 d. – 2021 m. rugsėjo 13 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėti visi nuteistojo R. Š. ikiteisminio tyrimo metu pateikti vaizdo įrašai. Nuteistojo pateiktame vaizdo ir garso įraše, pavadinimu „Liepos 2d. pas tevus“ (įrašo trukmė 05.59 min., modifikavimo data – 2021 m. liepos 11 d.), matosi grindys, žmonių kojos ir girdėti balsai. Vyriškas balsas pasako: „Labas“, po ko girdėti nukentėjusiosios V. Š. rėkiantis balsas: „Labas, von visi, A., tave atėjo į durnių namus vežti“. Toliau tarp R. Š. ir V. Š. vyksta žodinis konfliktas, kurio metu V. Š. šaukia, kad duotų telefoną policijai kviesti, o R. Š. nuolat kartoja „kvieskit policiją“. Toliau vyksta asmeninio pobūdžio konfliktas dėl tėvo A. Š. vežimo pas psichiatrus, dėl turtų, paimto telefono tėvui. R. Š. nurodo, kad daro įrašą ir paduos motiną į teismą už šmeižimą, abu vienas su kitu kalba pakeltu tonu. R. Š. motinai liepia tylėti, kelis kartus sakydamas „tylėk“, „tylėk, invalide proto“. V. Š. šaukia, kad eitų iš jos namų. Į barnį periodiškai įsiterpia A. Š. (1 t., b. l. 138-141). Iš šiame vaizdo ir garso įraše užfiksuotų aplinkybių, nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojų K. R., A. Š. parodymų akivaizdu, kad nuteistojo pateiktas įrašas darytas kaltinime nurodyto įvykio metu. Tačiau, nors vaizdo ir garso įrašas prasideda R. Š. ir K. R. atvykstant į nukentėjusiosios namus (girdisi, kaip pasisveikinta atvykus), iš viso vaizdo įrašo metu matomų namo vidaus detalių galima daryti pagrįstą išvadą, kad įrašas baigiasi R. Š. dar tebesant nukentėjusiosios namuose. Todėl minėtas įrašas niekaip neįrodo, kad R. Š., išeidamas iš nukentėjusiosios namų, jos nepastūmė. Tačiau šis vaizdo įrašas neginčijamai patvirtina, kad A. Š. galėjo matyti nuteistojo nusikalstamus veiksmus, kadangi įraše periodiškai girdisi jo balsas. Tuo tarpu atsižvelgiant į įraše užfiksuoto konflikto tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo intensyvumą, nustatytas pakankamas motyvas nuteistajam smurtauti prieš motiną.

21. Kitame nuteistojo R. Š. pateiktame vaizdo ir garso įraše, pavadinimu „IMG_E3866 (1)“ (įrašo modifikavimo data – 2021 m. liepos 29 d.) matyti, kad R. Š. rankoje laiko mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo per įjungtą garsiakalbį kalba su tėvu, o vėliau į pokalbį įsijungia ir nukentėjusioji V. Š. (atpažįstama iš balso). Telefoninio pokalbio metu tarp jų vyksta asmeninio pobūdžio konfliktas, kurio metu vieni kitiems išsako įvairias pretenzijas, keikiasi. Šio pokalbio metu aktualus tik nukentėjusiosios V. Š. teiginys, kad jai praskėlė galvą (patvirtina nukentėjusiosios proceso metu duotus parodymus), į ką, kaip ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, A. Š. nurodo: „mažai gavai“ (1 t., b. l. 138-141).

22. Kiti R. Š. pateikti vaizdo ir garso įrašai „Birzelio 18d tevas pas psichiatra“, „IMG_4233“, „Parvežus tėva iš policijos gegužes 6 d.“ bei nuotrauka „IMG_3982“ taip pat buvo apžiūrėti ir aprašyti šiame kitų objektų apžiūros protokole (1 t., b. l. 138-141) bei įvertinti pirmosios instancijos teismo. Ir, priešingai, nei teigia nuteistasis, jokių duomenų, susijusių su aptariamų įvykio aplinkybėmis, juose nėra.

23. Tiek byloje esantis tarnybinis pranešimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, tiek specialisto išvada, liudytojo A. Š. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, Bendrojo pagalbos centro garso ir pareigūnų „Bodycam“ vaizdo įrašai ir kiti įrodymai patvirtina pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole, ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nukentėjusiosios V. Š. nurodytas nežymaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes, kad ji konfliktinės situacijos metu nuteistojo buvo pastumta, dėl ko nugriuvo ant žemės ir taip jai atsirado sužalojimai – pakaušio odos nubrozdinimas su aplinkine poodine kraujosruva, sėdmenų poodinės kraujosruvos (nustatytas priežastinis ryšys).

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti įrodymai, priešingai nei teigia apeliantas, neabejotinai patvirtina, kad R. Š. tyčia pastūmė nukentėjusiąją V. Š., dėl ko ji griuvo ant grindų, tuo padarydamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą. Todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

26. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo principo esmė – nagrinėjantis bylą teismas negali turėti ir rodyti bet kokio palankumo vienai iš proceso šalių: baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo ar rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132/2015, 2K-7-124-648/2015). Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61/2010). Teismo nešališkumo principas pažeidžiamas, kai teismas nesuteikia proceso šalims vienodų galimybių aktyviai dalyvauti teismo posėdyje tiriant įrodymus, išreiškia išankstinę poziciją dėl tiriamų duomenų vertinimo, teismo baigiamajame akte vertindamas įrodymus vartoja teismo palankumą ar nepalankumą proceso dalyviams atspindinčias formuluotes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016). Tačiau nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-137/2008). Nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik vienos iš bylos šalių nuomonės. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017).???

27. Nuteistasis nei vieno iš BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų nenurodė, taip pat nenurodė jokių objektyviais faktais pagrįstų aplinkybių, kurios keltų pagrįstą abejonę dėl bylą išnagrinėjusio teismo nešališkumo. Be kita ko, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistajam abejonių dėl bylą nagrinėjančios teisėjo nešališkumo nekilo, nušalinimo jis nereiškė. Vien tai, kad teismas atmeta proceso dalyvių prašymus ir proceso dalyviai su tokiu teismo sprendimu nesutinka, savaime nesuteikia pagrindo teigti teismą buvus šališką. Pastebėtina, kad nuteistojo bei jo gynėjo prašymai dėl nukentėjusiosios tiesioginio dalyvavimo apklausoje, akistatos, papildomos įvykio vietos apžiūros, ekspertizių skyrimo, teikiamų garso ir vaizdo įrašų prijungimo prie bylos buvo atmesti motyvuotomis pirmosios instancijos teismo teisėjo nutartimis (2 t., b. l. 65-73, 86-94, 101-106, 133-134, 135-136). Be to, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, ne visi nuteistojo ir jo gynėjo teikti prašymai buvo atmesti – tenkintas jo prašymas apklausti liudytoją R. Ž., prijungti ir peržiūrėti pateiktą vaizdo įrašą (2 vnt. kompaktinių diskų prie 2 tomo galinio bylos viršelio).

28. Apeliacinio skundo teiginiai, kad nukentėjusiosios apklausa pirmosios instancijos teisme buvo vykdoma nesilaikant BPK reikalavimų, taip pat nepagrįsti.

29. BPK straipsnio 8² straipsnio 2 dalyje (2021 m. balandžio 22 d. įstatymo Nr. XIV-270 redakcija, galiojanti nuo 2021 m. birželio 1 d.) numatyta, kad išimtiniais atvejais, kai neįmanoma užtikrinti bylų nagrinėjimo šiame Kodekse nustatyta įprasta tvarka, bylų nagrinėjimas ir proceso dalyvių, liudytojų, ekspertų, specialistų, vertėjų ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų dalyvavimas teismo posėdžiuose, jei yra tam tinkamos techninės galimybės, gali būti užtikrinami naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas), kai pagrįstai manoma, kad tokiu būdu byla bus išnagrinėta greičiau, tai netrukdys išsamiai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes ir bus užtikrintos proceso dalyvių teisės.

30. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. spalio 22 d. protokoline nutartimi nusprendė užtikrinti nukentėjusiosios dalyvavimą teisiamojo posėdžio metu per „Zoom“ programą, motyvuodamas susidariusia situacija dėl COVID-19 pandemijos bei nukentėjusiosios senyvu amžiumi, jos sveikatos problemomis (yra neįgali, sunkiai vaikšto) ir kitomis svarbiomis aplinkybėmis – nukentėjusioji gyvena (duomenys neskelbtini) kaime, prižiūri sergantį, neįgalų sutuoktinį (2 t., b. l. 65–73, 74). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino nukentėjusiosios prašymą jai dalyvauti bylos nagrinėjime vaizdo konferenciniu būdu ir tokiu būdu procesinio pažeidimo padaryta nebuvo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė, kad nukentėjusiosios apklausa pirmosios instancijos teisme buvo vykdoma tendencingai, tačiau siekiant pašalinti nuteistojo iškeltas abejones dėl su byla nesusijusio asmens (nukentėjusiosios anūko A. Š., kuris padėjo nukentėjusiajai prisijungti prie vaizdo konferencijos) dalyvavimo posėdžio metu bei galimo poveikio duodant nukentėjusiajai parodymus, nukentėjusioji V. Š. papildomai buvo apklausta ir apeliacinės instancijos teisme.

31. Todėl nesant nei vieno iš baudžiamojo proceso įstatyme nurodytų pagrindų, o vien tai, kad teismas įrodymus, tarp jų ir nukentėjusiosios parodymus, vertino ne taip, kaip juos vertina nuteistasis, nėra pagrindas konstatuoti teismą buvus šališku.

Dėl bausmės

32. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

33. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

34. Už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

35. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas R. Š. laisvės apribojimo bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas. Skirdamas R. Š. bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas, byloje nustatyta nei nuteistojo atsakomybę lengvinančių, nei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis laikomas neteistu, teistumui išnykus (Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžiu teistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme 2 metams 2 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 1 metams, Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu teistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir, subendrinus su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė 2 metams 3 mėnesiams, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2014 m. nutartimi lygtinai paleistas nuo neatliktos 1 metų 22 dienų laisvės atėmimo bausmės) (1 t., b. l. 113–116), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (1 t., b. l. 171), nuo 2015 m. vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 173), vedęs. Taip pat atsižvelgiama į smurto pobūdį ir intensyvumą (vienas pastūmimas), į tai, kad tai buvo vienkartinis nuteistojo smurto atvejis. Įvertinusi šias paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija prieina išvadą, kad R. Š. už jo padarytą vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį už šios bausmės vidurkį. Nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai ir nuteistojo asmenybei, paskirta nepažeidžiant bendrųjų bausmių skyrimo principų, neprieštarauja teisingumo principui, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad keisti R. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės kita bausme nėra pagrindo.

36. BK 48 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, o to paties straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, paskirti nurodytus įpareigojimus. BK 48 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti šio kodekso IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones, ir (ar) kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Vertinant sistemiškai šias įstatymo nuostatas, matyti, kad jos suteikia teismui diskreciją spręsti dėl intensyvios priežiūros kaltinamajam skyrimo, įpareigojimų ar baudžiamojo poveikio priemonių parinkimo.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi R. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę, taip pat atsižvelgdama į paskirtos bausmės ir įpareigojimų paskirtį bei tikslus, konstatuoja, jog bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas laisvės apribojimo bausmės vykdymo laikotarpiu R. Š. neskiriant intensyvios priežiūros, kadangi jo vietos ir laiko kontrolė būtų perteklinė. Draudimai ir įpareigojimai yra pagrindiniai laisvės apribojimo bausmės nubaudimo elementai, kurių laikymasis yra kontroliuojamas, ir dėl jų nuteistasis privalo atsiskaityti, kitaip ši bausmė praras prasmę. Aukštesniojo teismo vertinimu, laisvės apribojimo bausmės R. Š. paskyrimas be intensyvios priežiūros, su BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punkte numatytu įpareigojimu bei to paties straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu draudimu, taip pat su baudžiamojo poveikio priemone, numatyta BK 72² straipsnyje, yra tinkama ir adekvati bausmė tiek nuteistojo asmenybei, tiek ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Tokios bausmės paskyrimas iš esmės dera ir su teisingumo principo reikalavimais, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, panaikinant R. Š. skirtą intensyvią priežiūrą.

38. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 13 d. nuosprendį, patikslintą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 14 d. nutartimi, pakeisti:

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta R. Š. paskirti intensyvią priežiūrą 9 (devyniems) mėnesiams, nustatant buvimo vietą pagal faktinę gyvenamąją vietą, buvimo laiką – nuo 22.00 val. iki 06.00 val., kontroliuojant elektroninio stebėjimo priemonėmis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.