Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Danutė Žvinklytė, Jolitai Kinderienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokato padėjėjui Mariui Matiukui, atsakovui A. G., atsakovo atstovui advokatui Remigijui Jakštui, trečiajam asmeniui nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų R. G., teismo posėdyje išnagrinėjusi ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Urbo kalnas“ ieškinį atsakovui A. G., tretiesiems asmenims nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų R. G., A. S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų A. S.. Apie posėdį jis informuotas tinkamai (Civilinio proceso kodekso 121 straipsnio 2 dalis), todėl byla nagrinėtina trečiajam asmeniui nedalyvaujant (Civilinio proceso kodekso 247 straipsnis) (b.l. 138, 149).

Motyvuojamoji dalis

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2010 m. gegužės 31 d. Klaipėdos apygardos teismas nutartimi iškėlė UAB „Urbo kalnas“ bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė UAB „TOP Consult“ (b.l. 14). 2011 m. rugsėjo 1 d. Klaipėdos apygardos teismas nutartimi patvirtino bankrutuojančios UAB „Urbo kalnas“ finansinius reikalavimus (b.l. 16, 17). 2011 m. spalio 18 d. Klaipėdos apygardos teismas nutartimi nutarė pripažinti UAB „Urbo kalnas“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (b.l. 18, 19). 2009 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 09-01 UAB “Urbo kalnas”, atstovaujama atsakovo sutuoktinės direktoriaus pavaduotojos R. G. pardavė, o atsakovas pirko automobilį MAZDA MPV, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) už 17000,00 Lt (b.l. 22). UAB “Urbo kalnas” išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 09-016 17000,00 Lt sumai (b.l. 24). Remiantis 2009 m. liepos 8 d. priėmimo-perdavimo aktu UAB “Urbo kalnas” perdavė atsakovui transporto priemonę (b.l. 23). 2009 m. liepos 31 d. Atsakovas 17000,00 Lt skolą pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. URB 09-016 BUAB “Urbo kalnas” įskaitė už turimus priešpriešinius reikalavimus (b.l. 25). 2009 m. birželio 17 d. UAB korporacija „Matininkai“ Klaipėdos skyrius pateikė UAB „Urbo kalnas“ preliminarią išvadą dėl turto vertės, kurioje nurodė, kad atsižvelgus į vertinamo turto vertę įtakojančius faktorius bei kilnojamojo turto rinkos konjunktūrą, vertinamo automobilio Mazda MPV, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) rinkos vertė vertinimo dieną (2009 m. birželio 16 d.) yra 17000,00 Lt (b.l. 100). 2009 m. gruodžio 7 d. UAB „Urbo kalnas“ visuotiniame akcininkų susirinkime nutarta nuo 2009 m. gruodžio 7 d. atšaukti UAB „Urbo kalnas“ direktorių A. G. iš einamų UAB „Urbo kalnas“ direktoriaus pareigų ir nuo 2009 m. gruodžio 8 d. paskirti UAB „Urbo kalnas“ direktoriumi A. S. (b.l.115, 116). 2009 m. gruodžio 16 d. ir 2009 m. gruodžio 23 d. dokumentų perdavimo-priėmimo aktais atsakovas perdavė UAB „Urbo kalnas“ dokumentus direktoriui A. S. (b.l. 102-107). 2010 m. rugsėjo 28 d. perdavimo priėmimo aktu buvęs UAB „Urbo kalnas“ direktorius A. S. perdavė ieškovei visus įmonės dokumentus (b.l. 105, 106,107). 2012 m. rugsėjo 5 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-9444-323/2012 nustatė, kad Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-9311-642/2012 pagal ieškovės BUAB „Urbo kalnas“ ieškinį atsakovui A. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, ieškinys minėtoje byloje teismui pateiktas 2012-06-12. 2012-06-14 ieškovė iš naujo pateikė ieškinį atsakovui, kurio pagrindu užvesta civilinė byla Nr. 2-9444-323/2012 tarp tų pačių šalių, dėl tuo paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, todėl ieškovės BUAB „Urbo kalnas“, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Top consult“ ieškinį atsakovui A. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo paliko nenagrinėtą ir panaikino 2012-06-18 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones - atsakovui A. G. (civilinė byla Nr. 2-9444-323/2012, b.l. 47-49).

Dėl sandorio sudarymo pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu

Civilinio kodekso 6.66 straipsnyje įtvirtintas vienas iš kreditoriaus interesų gynimo būdų – kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius – actio Pauliana. Tai specialus, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą.

Actio Pauliana instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003). Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, pirmiausia siekia atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai, be privalomo pagrindo perleido kitiems asmenims. Skirtingai nei kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, actio Pauliana paskirtis – kompensacinė, nes, pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti. Taigi sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2001; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Jeigu byloje nustatoma, kad kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, turėjo tikslą ne patenkinti savo reikalavimą, o kad teismas pripažintų sandorį negaliojančiu, toks ieškinys Civilinio kodekso 6.66 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas.

Siekiant apginti kreditoriaus interesus actio Pauliana institutu, nustatomos sutarties laisvės principo ribos, nes skolininkas, disponuodamas savo turtu, yra įpareigotas atsižvelgti į savo kreditoriaus interesus ir nesudaryti tokių turto perleidimo sandorių, kurie juos pažeistų. Taigi faktiškai įstatyme įtvirtinta asmens sudaromų sandorių kontrolės galimybė. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant Civilinio kodekso 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėjebylojeNr.3K-3-511/2011). Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2 )ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.

Dėl kreditoriaus reikalavimo teisės

Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (Civilinio kodekso 6.1 straipsnis). Prievolės privalomumas reiškia, kad prievolė turi būti tinkamai vykdoma, o jos nevykdymas ar netinkamas vykdymas lemia civilinę atsakomybę. Kreditoriumi pripažįstamas asmuo, kuris turi turtinį reikalavimą į kitą asmenį – skolininką (Civilinio kodekso 6.2 straipsnis) ir turi teisę reikalauti, kad šis įvykdytų savo prievolę pagal įstatyme ar sutartyje nustatytus reikalavimus (Civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.39 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais Civilinio kodekso nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir Civilinio kodekso 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003). Tiek ieškovė, tiek atsakovas neginčija, kad šalis siejo tarpusavio sutartiniai pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai ir ginčijamo sandorių sudarymo metu buvę tarpusavio įsiskolinimai (dėl 17000,00 Lt sumos už atsakovo įsigytą automobilį) patvirtina egzistavus neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus (ieškovės) reikalavimo teisę skolininkui (atsakovui).

Dėl sandorio neprivalomumo

Civilinio kodekso 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę (pvz., viešojo pirkimo sutartys (Civilinio kodekso 6.380 straipsnis), energijos pirkimo–pardavimo sutartys (Civilinio kodekso 6.383 straipsnis), žemės nuomos sutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-541/2004 ir kt.). Skolininko pareiga sudaryti sandorį taip pat gali būti nustatyta teismo sprendimu, gali kilti iš skolininko vienašališko įsipareigojimo (pvz., paskolos sutartyje nustatytas skolininko įsipareigojimas pagal kreditoriaus pareikalavimą įkeisti turtą), ikisutartinių santykių, viešo konkurso ir kitų imperatyvų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2000). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovo 2009 m. birželio 30 d. buvo sudaryta automobilio Mazda MPV, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią UAB „Urbo kalnas“ pardavė, o A. G. įsigijo automobilį už 17000,00 Lt. Ginčijamu 2009 m. liepos 31 d. tarpusavio užskaitos aktu, sudarytu tarp ieškovės ir atsakovo, buvo pakeista šalių tarpusavio atsiskaitymo tvarka, t.y. atsakovo 17000,00 Lt skola ieškovei už automobilį Mazda MPV, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), buvo įskaityta už ieškovės skolą atsakovui. Pažymėtina, kad nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs šalis pakeisti įskaityti priešpriešinius reikalavimus ir pakeisti 2009 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartyje numatytą atsiskaitymo tvarką. Įskaityti priešpriešinius reikalavimus galima tik tuos, kurių terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas arba apibūdintas pagal pareikalavimo momentą (Civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nurodo, kad ieškovės paskolos grąžinimo atsakovui mokėjimo terminas nebuvo numatytas, todėl įskaitymas negalėjo būti atliekamas, tačiau iš 2009 m. rugsėjo 1 d. buhalterinės pažymos (b.l. 25) nustatyta, kad UAB „Urbo kalnas“ direktorius ir vienas iš akcininkų atsakovas A. G. iš savo asmeninių lėšų suteikė įmonei UAB „Urbo kalnas“ beprocentinę paskolą apyvartinėms lėšoms 142200,00 Lt sumoje, nurodytas paskolos suteikimo terminas nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d.. Iš šių duomenų darytina išvada, kad paskola atsakovui turėjo būti grąžinta iki 2009 m. sausio 1 d., o užskaitymas buvo atliktas 2009 m. liepos 31 d., t.y. dar nesuėjus prievolės įvykdymo terminui, todėl konstatuotina, kad 2009 m. liepos 31 d. tarpusavio užskaitymo akto šalys sudaryti neprivalėjo.

Dėl ieškinio senaties

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1.124 straipsnis). Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte numatyta, kad įmonės administratorius ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Šiame punkte nurodytą 6 mėnesių terminą administratoriaus prašymu teismas gali pratęsti ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2008-04-01 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2008 nurodė, kad esant iškeltai bankroto bylai, ieškinio senatį reglamentuojanti norma yra Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas. Ši norma nustato, kad administratorius apie sandorius sužino nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taigi šiuo atveju Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Klaipėdos apygardos teismo 2010 gegužės 31 d. nutartis iškelti bankroto bylą UAB „Urbo kalnas“ įsiteisėjo 2010 m. birželio 11 d. (b.l. 14, teismų informacinė sistema LITEKO). 2010 m. rugsėjo 28 d. perdavimo priėmimo aktu buvęs UAB „Urbo kalnas“ direktorius A. S. perdavė ieškovei visus įmonės dokumentus (b.l. 105-107), nors Klaipėdos apygardos teismas 2010 gegužės 31 d. nutartimi įpareigojo UAB „Urbo kalnas“ administraciją per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės dokumentus, antspaudą bei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę (b.l. 15). Ieškovė į teismą su ieškiniu kreipėsi 2012 m. birželio 12 d. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas patvirtino, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. perdavimo-priėmimo aktu bankroto administratoriui buvo perduoti automobilio Mazda MPV pirkimo-pardavimo dokumentai - 2009 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 09-01, UAB “Urbo kalnas” išrašyta atsakovui PVM sąskaita-faktūra Nr. 09-016 17000,00 Lt sumai, 2009 m. liepos 8 d. priėmimo-perdavimo aktas. Ieškovės atstovas nurodo, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. apie buhalterinę pažymą, kuria užskaitoma atsakovo 17000,00 Lt skola pagal 2009 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą URB 09-016 sužinojo tik 2011 m. gruodžio 21 d., atsakovui pateikus ją kitoje civilinėje byloje. Vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus veiksmus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį, laiką. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai. Ieškovei, kaip įmonei teikiančiai bankroto administravimo paslaugas, yra taikomi aukštesni elgesio standartai. Civilinio kodekso 6.67 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos jeigu skolininkas juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta teismas konstatuoja, kad 2010 m. rugsėjo 28 d. perdavimo-priėmimo aktu UAB „Urbo kalnas“ direktoriui A. S. perdavus ieškovei (UAB „Urbo kalnas“ bankroto administratoriui) automobilio Mazda MPV pirkimo-pardavimo dokumentus - 2009 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, Nr. 09-01, UAB “Urbo kalnas” išrašytą atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 09-016 17000,00 Lt sumai, 2009 m. liepos 8 d. priėmimo-perdavimo aktą, ieškovė, kaip įmonė, teikianti bankroto administratoriaus paslaugas turėjo įvertinti, tai, kad sandoris sudarytas tarp juridinio asmens ir fizinio asmens, kuris yra to juridinio asmens vadovas, galimai buvo priešingas įmonės veiklos tikslams ir galėjo turėti įtakos įmonės mokumui (Civilinio kodekso 6.67 straipsnio 3 dalis). Įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir pareiga, todėl UAB „Urbo kalnas“ įmonės bankroto administratorius, perėmęs įmonės dokumentus, turėjo 1 metų įstatymu nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl galimai bankrutuojančios įmonės teisių pažeidimo ir sandorių nuginčijimo. Nors vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu preziumuojama, kad administratorius apie bankrutuojančios įmonės sandorius sužino nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, tačiau šiuo atveju konstatuotina, kad ieškovė apie ginčijamą sandorio sudarymą sužinojo 2010 m. rugsėjo 28 d. – UAB „Urbo kalnas“ direktoriui A. S. perdavimo-priėmimo aktu perdavus UAB „Urbo kalnas“ bankroto administratoriui UAB „TOP Consult“ automobilio Mazda MPV pirkimo-pardavimo dokumentus - 2009 m. birželio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 09-01, 2009-06-30 PVM sąskaitą-faktūrą Nr. 09-016 17000,00 Lt sumai, 2009 m. liepos 8 d. priėmimo-perdavimo aktą, todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas suėjo 2011 m. rugsėjo 28 d., kai tuo tarpu ieškovė ieškinį pareiškė 2012 m. birželio 12 d., t.y. praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą.

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; 3)kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ieškovė nurodė, kad 2009 m. liepos 31 d. tarpusavio užskaitos aktas pažeidė UAB „Urbo kalnas“ kitų kreditorių teises, nes sudarant šį sandorį buvo patenkintas tik vieno kreditoriaus (atsakovo) reikalavimas, be to sudarant 2009 m. liepos 31 d. tarpusavio užskaitos aktą UAB „Urbo kalnas“ buvo nemoki, taigi kreditorių teisių pažeidimas taip pat pasireiškė pirmenybės suteikimu vienam iš kreditorių. Nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytu sandoriu, kuris, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę (pvz., išnuomojo įkeistą butą, sutartimi nustatė servitutą ar uzufruktą ir pan.), ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-262/2008). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio, nes pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Arba nors skolininkas, perleidęs turtą, ir netapo nemokus, tačiau gerokai sumažino savo turtą ir sudarė realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007). Pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalį kreditoriaus teisių pažeidimu, be kita ko, laikomas atvejis, kai skolininkas būdamas nemokus ginčijamu sandoriu suteikia pirmenybę kitam kreditoriui. Šiai aplinkybei nustatyti nėra būtina įsiteisėjusi teismo nutartis iškelti skolininkui bankroto bylą. Vien tik faktas, jog sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo ginčijamus ir iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius taip piktnaudžiaujant savo teisėmis. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams. Dėl šios priežasties įprastai skolininko turto pirkimo-pardavimo sandoris, pagal kurį mokėtina kaina įskaityta į priešpriešinį reikalavimą, arba jam savo esme analogiškas turto perleidimo už skolą sandoris nėra draudžiamas, jeigu turtas yra perleistas už rinkos kainą. Iš byloje esančių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovė pardavė automobilį už rinkos kainą, kuri buvo nustatyta UAB korporacijos „Matininkai“ (b.l. 100). Ieškovė užskaitydama 17000,00 Lt skolą pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. URB 09-016 BUAB “Urbo kalnas” už turimus priešpriešinius reikalavimus, tuo pačiu sumažino savo skolą atsakovui 17000,00 Lt sumoje, t.y. ieškovė įvykdė savo prievolę atsakovui – įmonės buvusiam direktoriui A. G., kuris, būdamas įmonės vadovu, suteikdavo įmonei beprocentines paskolas, siekdamas plėtoti įmonės veiklą (b.l. 25). Sudarytu sandoriu ieškovės turtas nebuvo perleistas už nepagrįstai per mažą kainą, nebuvo iššvaistytas, ieškovės turtas nesumažėjo, šis sandoris neturėjo įtakos ieškovės mokumui, šiuo užskaitymo aktu ieškovė atsiskaitė su kreditoriumi – įmonės direktoriumi A. G.. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad turi būti atsižvelgta į kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliškumą, tačiau kreditorių reikalavimo tenkinimo eiliškumas yra siejamas su restruktūrizavimo arba bankroto bylos iškėlimu (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 13 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad sudarant 2009 m. liepos 31 d. tarpusavio užskaitos aktą ieškovės teisės nebuvo pažeistos.

Dėl skolininko nesąžiningumo

Pagal Civilinio kodekso 6.66 straipsnio 2 dalį ir 6.67 straipsnį dvišalį sandorį galima pripažinti negaliojančiu, kai sudarydamas sandorį skolininkas ar tretysis asmuo buvo nesąžiningi. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Turto pagal būsimą sandorį įgijėjui, siekiant nepažeisti galimo kreditoriaus interesų, reikia būti apdairiam tokia apimtimi: 1) protingomis priemonėmis išsiaiškinti, ar būsima sandorio šalis nėra skolininkė; 2) konkrečioje situacijoje įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditoriaus interesai (2008-07-30 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga). Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje įtvirtintas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo atvejų sąrašas baigtinis, todėl, sandorio šalių veiksmams nepatenkant į šiuos atvejus, sandorio šalys laikytinos sąžiningomis, ir įstatyme nepreziumuojamą nesąžiningumo faktą turi įrodyti sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijantis kreditorius. UAB „Urbo kalnas“ bankroto administratorius UAB „Top consult“ nesąžiningumą sieja su Civilinio kodekso 6.67 straipsnio 3 punkte įtvirtinta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas. Taigi ieškovės nuomone, šiuo atveju preziumuojama, kad abi sandorio šalys UAB „Urbo kalnas“ ir atsakovas buvęs UAB „Urbo kalnas“ direktorius ir akcininkas A. G. sandorio sudarymo metu suprato sudaromo sandorio neigiamas pasekmes įmonės turtinei padėčiai ir kitų kreditorių interesams, t.y. buvo nesąžiningi. Sąžiningumo principas turi būti derinamas su teisingumo ir protingumo principais. Dėl to tokiais atvejais, kai, pvz., asmuo įsigyja turtą už gerokai mažesnę kainą nei reali šio turto rinkos vertė, laikytina, kad jis nebuvo pakankamai apdairus, nes priešingu atveju ši vertės neatitiktis jam galėjo būti žinoma, todėl negali būti pripažintas sąžiningu turto įgijėju. Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje įtvirtintos skolininko ir trečiojo asmens, su kuriuo skolininkas sudarė kreditoriaus ginčijamą sandorį, nesąžiningumo prezumpcijos, t. y. preziumuojamas abiejų sandorio šalių nesąžiningumas. Civilinio kodekso 6.67 straipsnio 1–3, 6–8 punktuose numatyti atvejai, kai trečiasis asmuo tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas palaikyti sandorį sudarantį skolininką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002); Tokie santykiai, vertintini tik kartu su kitais įrodymais, sudarytų pagrindą išvadai, kad turto įgijėjas yra nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008). Kadangi nagrinėjamu atveju, sandoris buvo sudarytas tarp juridinio asmens ir fizinio asmens, kuris yra to juridinio asmens vadovas, preziumuojama, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos. Tačiau sandorio šalių nesąžiningumą būtina vertinti visų įrodymų ir nustatytų aplinkybių kontekste. Nagrinėjamu atveju, kaip buvo konstatuota, turtas atsakovui buvo perleistas už rinkos kainą, todėl kreditoriaus interesų nepažeidė. Atsakovas, būdamas UAB „Urbo kalnas“ direktoriumi ir vienu iš įmonės akcininkų teikė įmonei beprocentines paskolas (b.l. 25). Laikotarpyje nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. atsakovas suteikė UAB „Urbo kalnas“ 142200,00 Lt beprocentinę paskolą. Iš šių duomenų galima teigti, kad atsakovas būdamas įmonės direktoriumi siekė vystyti įmonės veiklą - teikė įmonei beprocentines paskolas, kad įmonė turėtų apyvartinių lėšų, o įsigydamas iš savo vadovaujamos įmonės automobilį, iš dalies sumažino savo vadovaujamos įmonės skolą jam, o ne kaip teigia ieškovas, atsakovas žinodamas, kad įmonė yra nemoki suteikė pirmenybę kreditoriui A. G., kas sumažino kitų kreditorių galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo finansinius reikalavimus. Nors vadovaujantis 2009 metų UAB „Urbo kalnas“ pelno (nuostolių) ataskaita ir galima teigti, kad įmonė turėjo finansinių sunkumų, tačiau negalima konstatuoti, kad įmonė buvo nemoki, bankroto byla jai buvo iškelta tik 2010 m. gegužės 31 d., kai UAB „Urbo kalnas“ direktoriumi jau buvo A. S.. Visų šių aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, konstatuotina, kad atsakovo nesąžiningumo faktas neįrodytas.

Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant Civilinio kodekso 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui. Ieškovė teigdama, kad 2009 m. liepos 31 d. tarp šalių sudarytas tarpusavio užskaitos aktas pažeidžia kreditoriaus teises ir turi būti pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu to neįrodė. Nesant Civilinio kodekso 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, ieškovės reikalavimas dėl 2009 m. liepos 31 d. Tarpusavio užskaitos akto pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu negali būti tenkinamas.

Dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš atsakovo 17000,00 Lt skolos

Kadangi netenkintinas ieškovės reikalavimas dėl 2009 m. liepos 31 d. tarpusavio užskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu, taip pat netenkintinas iš to sekantis ieškovės reikalavimas dėl 17000,00 Lt skolos priteisimo iš atsakovo. Atsakovas, įsigydamas automobilį iš savo vadovaujamos įmonės UAB „Urbo kalnas“ ir atlikdamas 2009 m. liepos 31 d. užskaitą pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. URB 09-016, sumažino UAB „Urbo kalnas“ skolą sau kaip fiziniam asmeniui, teikusiam savo vadovaujamai įmonei UAB „Urbo kalnas“ beprocentinę paskolą.

Esant nurodytoms aplinkybėms, išklausius šalių paaiškinimus, įvertinus byloje surinktus įrodymus, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais, ieškovės BUAB „Urbo kalnas“ ieškinys atsakovui A. G., tretiesiems asmenims nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų R. G., A. S. dėl pripažinimo negaliojančiu 2009 m. liepos 31 d. tarpusavio užskaitymo akto ir restitucijos taikymo, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80, 1.126, 6.66 straipsniai).

Dėl baudos skyrimo

Atsakovas ir trečiasis asmuo nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų asmuo R. G. prašo už piktnaudžiavimą procesu skirti ieškovės BUAB „Urbo kalnas“ administratoriui UAB „Top Consult“ 5000,00 Lt baudą, ½ dalį baudos priteisiant atsakovui. Nurodo, kad ieškovė, reikšdama ieškinį atsakovui 2 kartus (tapatus ieškinys buvo pareikštas civilinėje byloje Nr. 2-9444-323/2012) piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, dėl to atsakovo turtui buvo 2 kartus taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurių mastas sudaro nebe 17000,00 Lt, o 34000 Lt. Dėl to atsakovas patiria nepatogumus, nes negali naudotis areštuotomis sąskaitomis, be to ši aplinkybė atsispindės jo, kaip vadovo darbinėje ir kreditingumo istorijoje. Teismas, nustatęs, kad byloje dalyvaujantis asmuo nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį, kasacinį skundą) ar sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui iki dvidešimt tūkstančių litų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui (Civilinio proceso kodekso 95 straipsnis). Tokią baudą galima paskirti, kai yra minėtoje teisės normoje nustatyti piktnaudžiavimo atvejai: nesąžiningas ieškinio (apeliacinio, kasacinio skundo) padavimas arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis atvejais laikytini šalies veiksmai naudojantis tokiomis teisėmis ne pagal jų paskirtį, ne pagal civilinio proceso tikslus arba kai tokiais veiksmais sąmoningai sukeliama kitai proceso šaliai esminė žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-04-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005). Šiuo atvejų vertinant ieškovės elgesį reikšminga tai, kad ieškovė 2012 m. birželio 12 d., pateikdamas teismui ieškinį, po dviejų dienų, t.y. 2012 m. birželio 14 d., iš naujo teikė tokio ieškinio kopiją, ko pasėkoje buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-9444-323/2012, tačiau teismas konstatuoja, kad tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovas nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį ar veikia prieš greitą ir teisingą bylos išsprendimą, pažeidžia proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus. Kaip minėta, iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje pateikta ieškinio, kuris pirmiausia pareikštas civilinėje byloje Nr. 2-146-642/2013 (buvęs bylos Nr. 2-9311-642/2012), kopija, todėl laikytina, kad ieškovė suklydo (Civilinio proceso kodekso 95, 178 straipsniai). Ieškovės argumentas, kad laikinosios apsaugos priemonės jam buvo taikytos 2 kartus atmestinas kaip nepagrįstas, nes 2012 m. rugsėjo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-9444-323/2012 ieškinį palikus nenagrinėtą, buvo panaikintos ir laikinosios apsaugos priemonės (civilinė byla Nr. 2-9444-323/2012, b.l. 47-49). Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo tenkinti atsakovo atstovo ir trečiojo asmens nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų asmens R. G. prašymo ir skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesu, pusę baudos priteisiant atsakovo naudai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovas patyrė 2600,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, šios išlaidos atsakovui priteistinos iš ieškovės. Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleista, žyminis mokestis iš jos valstybei nepriteistinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu valstybei priteistinos valstybei iš ieškovės (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsnis ).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

Teismui atmetus ieškinį, taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliekamos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (Civilinio proceso kodekso 150 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, 2012 m. birželio 15 d. teismo nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 180, 259, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

atmesti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Urbo kalnas“ ieškinį atsakovui A. G., tretiesiems asmenims nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų R. G., A. S. dėl pripažinimo negaliojančiu 2009 m. liepos 31 d. tarp UAB „Urbo kalnas“ ir atsakovo 17000,00 Lt atliktą skolos užskaitymą, priteisti iš atsakovo 17000,00 Lt skolos, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti atsakovui A. G. iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Urbo kalnas“ 2600,00 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Laikinąsias apsaugos priemones taikytas 2012 m. birželio 15 d. nutartimi palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Urbo kalnas“ 22,00 Lt valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.