- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-26
- Bylos Nr.
- e2S-648-357/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00800-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Atsakovas
- I. P.
- Ieškovas
- A. P.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės I. P. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei I. P. dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir kilnojamojo turto atidalijimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti bendrąja daline ieškovo A. P. ir atsakovės I. P. nuosavybe pastatą – ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priteisti ieškovui A. P. ½ dalį pastato – ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (1/2 dalies vidutinė rinkos vertė – 1 410 Eur); pripažinti transporto priemones – (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertė – 10 000 Eur), (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 10 000 Eur), (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 3 500 Eur), ir (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (vertė – 2 000 Eur) – bendra daline ieškovo A. P. ir atsakovės I. P. nuosavybe ir atidalinti šį turtą, ieškovui A. P. transporto priemones (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei I. P. priklausantį pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bei transporto priemones (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad atsakovė gali imtis nesąžiningų veiksmų ir šį turtą perleisti tretiesiems asmenims ar kitaip apsunkinti būsimo sprendimo vykdymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai 2020 m. birželio 15 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies, taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo atsakovei I. P. priklausantį pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Kitą prašymo dalį atmetė. Areštuoto turto savininkę I. P. paskyrė areštuoto turto saugotoja ir apribojo teisę disponuoti nurodytu turtu, neuždraudžiant areštuoto turto valdyti ir naudotis juo. I. P. išaiškino, kad ji atsako už nustatytų apribojimų pažeidimą nuo nutarties areštuoti turtą įregistravimo turto arešto aktų registre momento. Likusioje dalyje prašymą atmetė. Nutartį nurodė vykdyti skubiai.
3. Teismas nurodė, kad ieškovas pateikė dokumentus, kurie, jo manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą, todėl nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą preliminariai negalėtų būti priimtas jam palankus teismo procesinis sprendimas. Pažymėjo, kad ieškovas pateikė įrodymus, jog ginčo pastatas šiuo metu pardavinėjamas, teismui pateiktas skelbimas apie minėto nekilnojamojo turto pardavimą. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo vertinimu, nekilnojamasis turtas gali būti perleisti tretiesiems asmenims ir tai apsunkintų galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju svarbu, kad nekilnojamasis turtas išliktų dabartinės savininkės atsakovės I. P. nuosavybe. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie atsakovės I. P. siekį parduoti jai nuosavybės teise priklausančius automobilius, taip pat nesant duomenų, kad prašomi areštuoti automobiliai nuosavybės teise priklauso I. P., šioje dalyje ieškovo A. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (transporto priemonių (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)) arešto, atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
4. Atskiruoju skundu atsakovė I. P. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. birželio 15 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. Teismas areštavo atsakovei priklausantį asmeninį turtą. Santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini). Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1039-187/2015 santuoka buvo nutraukta, buvo išspręstas bendro turto padalijimo klausimas. Nuo 2012-11-27 tiek sklypas, tiek ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso išimtinai atsakovei.
4.2. Ieškovas nepateikė jokių partnerystės ar jungtinės veiklos įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai be pagrindo areštavo atsakovės ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
4.3. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Mediacijos įstatymo pakeitimai, kuriais įtvirtinta privalomoji mediacija šeimos bylose. Pats ieškovas rašo, kad „nuo 2010 metų palaikėme šeimyninius santykius, sukūrėme šeimą, auginome vaikus. Visą šį laikotarpį iki 2016 m. su atsakove kartu organizavome, investavome ir atlikome pastato - ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) statybą, o įsigytus automobilius naudojome savo bei šeimos kasdienių poreikių patenkinimui“. Mano, kad visos šios ir aukščiau nurodytos aplinkybės atitinka kriterijus, kuriais remiantis nustatoma, ar tarp asmenų buvo susiformavę sutartiniai turtiniai santykiai, atitinkantys jungtinės veiklos sutartį.
Atsiliepimas
5. Ieškovas A. P. pateiktu atsiliepimu prašo atmesti ieškovės atskirąjį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Sutinka, kad turtas, kuris buvo įgytas santuokos metu, turėjo būti padalintas nutraukiant santuoką ir toks sprendimas yra bendrosios jungtinės nuosavybės pasibaigimo pagrindas. Tačiau šiuo atveju pastatas-ūkinis pastatas nelaikytinas jų su atsakove bendrąja jungtine nuosavybe. Statybos pabaigos metai yra 2016, t. y. jau praėjus metams laiko po jų santuokos nutraukimo. Ginčo pastato priklausomybės klausimas santuokos nutraukimo byloje net nebuvo sprendžiamas, todėl atsakovės pozicija, jog jis neturi teisės prašyti pripažinti nuosavybės teisių į dalį minėto pastato, yra visiškai nepagrįsta. Nepaisant to, kad ginčo pastatas yra registruotas atsakovės vardu, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad šio pastato statyba bendromis jų su atsakove lėšomis buvo baigta ir nuosavybės teisė į jį buvo įregistruota, jau nutraukus santuoką, o taip pat remiantis CK 6.969 str. - 6.971 str. pagrindu, mano, turi visiškai pagrįstą teisę prašyti, jog teismas pripažintų jam nuosavybės teises į ½ dalį.
5.2. Teismas objektyviai vertino prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ginčo pastatui. Kartu su ieškiniu teismui buvo pateikti įrodymai apie tai, kad atsakovė yra viešai paskelbusi apie ginčo pastato pardavimą. Todėl, manytina, jog nėra abejonės, kad, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas tikrai pasunkėtų, o galbūt pasidarytų ir nebeįmanomas.
5.3. Nesutinka dėl privalomosios mediacijos taikymo šioje byloje. Pagal Mediacijos įstatymo 20 str. 1 p., privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Ieškinys šioje civilinėje byloje kildinamas ne iš CK trečiosios knygos nuostatų (Šeimos teisė), o vadovaujamasi ir ginčo pagrindu prašoma laikyti CK šeštosios knygos LI skyriaus nuostatas (Jungtinė veikla).
5.4. Atsakovė nesumokėjo žyminio mokesčio už atskirąjį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
7. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Apeliantė savo skunde nurodo, kad ieškovas nesilaikė privalomos mediacijos šeimos bylose ir jau vien šiuo pagrindu prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo negalėjo būti tenkinamas.
9. Asmens teisei kreiptis į teismą teisminės gynybos yra būdingas absoliutumas. Ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo pataisos, kurios numato privalomą ikiteisminę mediaciją šeimos ginčuose, nagrinėjamuose ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 punktas).
10. Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymo 20 straipsnis numato privalomosios mediacijos atvejus. Privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šiuos ginčus: šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka; kitais įstatymų nustatytais atvejais. Privaloma ikiteisminė mediacija šeimos ginčuose įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d.
11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.1 straipsnio 1 dalis numato, kad CK trečiosios knygos normos nustato bendruosius šeimos santykių teisinio reglamentavimo principus ir reglamentuoja santuokos sudarymo, jos galiojimo bei nutraukimo pagrindus ir tvarką, sutuoktinių turtines ir asmenines neturtines teises, vaikų kilmės nustatymą, vaikų ir tėvų bei kitų šeimos narių tarpusavio teises ir pareigas, įvaikinimo, globos ir rūpybos, civilinės būklės aktų registravimo tvarkos pagrindines nuostatas.
12. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas A. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe bei kilnojamojo turto atidalijimo. Ieškovas prašo pripažinti bendrąja daline nuosavybe pastatą – ūkinį pastatą ir priteisti ieškovui ½ dalį pastato – ūkinio pastato bei pripažinti transporto priemones bendra daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe ir atidalinti šį turtą ieškovo nurodytu būdu. Ieškovo ir atsakovės santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), o Telšių rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1039-187/2015 santuoka buvo nutraukta, buvo išspręstas bendro turto padalijimo klausimas. Atkreiptinas dėmesys, kad nutraukus šalių santuoką pasibaigė jų bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau šiuo atveju pastatas-ūkinis pastatas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), santuokos nutraukimo metu nebuvo jų su atsakove bendrąja jungtine nuosavybe, statybos pabaigos metai yra 2016, t. y. jau praėjus metams laiko po jų santuokos nutraukimo. Pastatas, remiantis 2020-05-05 14:51:18 Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu su istorija, registruotas atsakovės I. P. vardu nuo 2016-09-12. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas savo ieškinį grindžia ne šeimos santykių normomis, o jungtinės veiklos teisės normomis (CK 6.969 str. - 6.971 str.).
13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai išvystyta praktika, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog įstatymuose nėra keliamas reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai) bendrai įgydami turtą visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, o bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-421/2019, 18 punktą ir jame nurodytą praktiką).
14. Teismas sprendžia, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog ieškovas turėjo laikytis privalomos mediacijos, kadangi ieškinio reikalavimų atžvilgiu privalomoji mediacija netaikoma.
15. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti negalimu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, jog jos taikomos tada, kai taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašantis asmuo tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 427 straipsnio 5 dalis). Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas bei nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo.
16. Pažymėtina, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nepasisako dėl ginčo esmės, nes teismas sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Ieškinio tikėtino pagrįstumo preliminarus įvertinimas reiškia, kad teismas iš paties ieškinio reikalavimo bei ieškinio faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio nusprendžia, ar ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, tačiau pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės, nes teismas netiria ir nevertina ieškinio bei atsiliepimo faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo. Kaip nurodoma teismų praktikoje, tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas ieškinyje suformulavo reikalavimus, nurodė aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimus, pateikė nurodytas aplinkybes, jo vertinimu, pagrindžiančius įrodymus, todėl pateiktas ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
18. Antroji sąlyga, būtina taikant laikinąsias apsaugos priemones tai – nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas pateikė įrodymus, kad pastatas šiuo metu pardavinėjamas, teismui pateiktas skelbimas apie minėto nekilnojamojo turto pardavimą. Esant šioms aplinkybėms, byloje kilus ginčui dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo atidalijimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių nekilnojamasis turtas gali būti perleisti tretiesiems asmenims ir tai apsunkintų galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą. Taip pat pastebėtina, kad nesant rašytiniam susitarimui dėl bendro turto kūrimo asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais, kas bus daroma bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teismas nepasisako dėl bylos esmės ir įrodymų vertinimo neatlieka.
19. Pažymėtina, kad atsakovės atskirojo skundo priėmimą išsprendė Telšių apylinkės teismo Telšių rūmai. CPK 80 str. 2 d. numatyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Už šioje dalyje nurodytus atskiruosius skundus mokamas penkiasdešimt eurų žyminis mokestis. Atskirasis skundas pateiktas elektroninių ryšių priemonėmis, todėl iš apeliantės I. P. priteisiamas 38 Eur žyminis mokestis, t. y. 75 procentai nuo mokėtinos 50 Eur žyminio mokesčio sumos (CPK 80 str. 7 d.).
20. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
21. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.
22. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta. Atskirojo skundo argumentais naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2020 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės I. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 38 Eur (trisdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio už atskirąjį skundą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.