Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovėms Eglei Puronaitei, Linai Vaitkuvienei, Aldonai Majienei,

žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. O. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir būsto privatizavimo rinkos kainomis, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų T. O., S. O., I. M., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, valstybės įmonė ,,Turto bankas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Byloje tarp ieškovo A. O. ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir būsto privatizavimo rinkos kainomis.

II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies

III. Teismo nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti faktinės aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) ieškovo tėvas H. O. sudarė Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 79, kurios pagrindu H. O. ir jo šeimos nariams buvo suteiktos Vilniaus miesto savivaldybei priklausančios gyvenamosios patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). 1992 m. buvo kreiptasi į VĮ „Vilmora“ dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo (privatizavimo), kartu buvo pateiktas ir sutuoktinių susitarimas dėl buto privatizavimo. 1992m. gegužės 12d. iš VĮ ,,Vilmona‘‘ buvo gautas mokėjimo pranešimas. (duomenys neskelbtini) santuoka tarp H. O. ir T. O. buvo nutraukta. 2001m. gegužės 29 d. tarp ieškovo tėvo H. O. ir UAB ,,Vilko pėda, buvo sudaryta Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 79, pagal kurią H. O. ir jo šeimai neterminuotam naudojimui buvo išnuomotas butas, adresu (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) H. O. mirė. Po santuokos nutraukimo ir H. O. mirties bute liko gyventi T. O. ir trys jos vaikais, tame tarpe ir ieškovas.

28. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2020 m. rugsėjo 21 d. duomenimis H. O. nuosavybės teise įregistruotų daiktų, esančių Lietuvos Respublikoje, neturi. 2019 m. rugsėjo 27 d. duomenimis Testamentų registre nėra duomenų apie H. O. įregistruotus sudarytus testamentus, nėra įregistruotų palikimo priėmimo faktų, pareiškimų dėl palikimo priėmimo padavimo ar ne palikimo atsiradimo vietos notarui, palikėjos palikimo atsisakymo faktų, pareiškimo dėl palikimo atsisakymo padavimo ne palikimo atsiradimo vietos notarui faktų.

29. Ieškovas pateiktu ieškiniu prašo paveldėjimo ir buto privatizavimo tikslais nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas priėmė palikimą po savo tėvo H. O., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties, pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti; bei pripažinti ieškovo teisę privatizuoti rinkos kainomis butą, adresu (duomenys neskelbtini), įregistruotą atsakovės vardu, įpareigojant atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovu buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodydama, kad ieškovas neįgijo teisę privatizuot būstą, kadangi tokios teisės neturėjo palikėjas H. O.. Taip pat ieškovas neįrodė, kad jis tinkamai įgyvendino savo teises dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, ir kad atitinka Butų privatizavimo įstatyme numatytą sąlygą kaip asmuo, turintis teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškinį. Taigi nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl ieškovo teisės privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl dėl šių aplinkybių teismas ir pasisakys.

30. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo – pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).

31. Teisiniams santykiams reglamentuoti taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reiškia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje los Nr. 3K-3-588/2009; kt.); asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių Butų privatizavimo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2006; kt.).

32. Sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012; kt.).

33. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo, o visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007, 2008-09-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2008 ir kt.).

34. Tokio pobūdžio ginčuose ieškovas turi įrodyti, jog buvo pradėtas būsto privatizavimo procesas Butų privatizavimo įstatymo, numačiusio teisę lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamą vieną gyvenamąją patalpą, galiojimo metu, bet privatizavimo procesas nebaigtas įgyvendinti dėl svarbių priežasčių ar kitos privatizavimo santykių šalies, institucijos, veikiančios valstybės vardu neveiklumo. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, t. y. subjektines teises ir pareigas, kurios buvo pažeistos, bet įgytos pagal anksčiau galiojusį Butų privatizavimo įstatymą ir įstatymo galiojimo metu, galima įgyvendinti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008).

35. Kaip minėta, Butų privatizavimo įstatyme buvo nustatyta įstatyminė asmenų teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jų naudojamas gyvenamąsias patalpas, tačiau tam, kad įgytų subjektinę teisę privatizuoti butą, asmenys ir jų nuomojamos gyvenamosios patalpos turėjo atitikti įstatyme nustatytas sąlygas, viena iš jų – asmuo, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp jo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo.

36. Ieškovas byloje, be kita ko, pareiškė reikalavimą, t. y. paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jis priėmė palikimą po savo tėvo H. O., mirties, paveldimą turtą pradėdamas faktiškai valdyti. Nurodė, kad palikimą priėmė pradėdamas faktiškai valdyti ir naudoti kaip savo palikėjo asmeninius daiktus (drabužius, juvelyrinius dirbinius, grynuosius pinigus, dokumentus, knygas, buities apyvokos daiktus), mokėjo palikėjo skolas, nuomos ir komunalinius mokesčius. Ieškovo teigimu, paveldimą turtą sudaro kilnojamasis turtas, bei H. O. teisė privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini).

37. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, byloje nėra ginčo, kad ieškovas po savo tėvo H. O. mirties priėmė jo palikimą pradėjęs turtą faktiškai valdyti. Atsakovė prieštaravimų dėl prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas priėmė palikimą po tėvo mirties pradėjęs faktiškai valdyti H. O. asmeninius daiktus, dokumentus, juvelyrinius dirbinius, pašto ženklus, senovinius pinigus, grynuosius pinigus ir kt., iš esmės nereiškė.

38. Pagal CK 5.50 straipsnio 2 dalį, 5.51 straipsnį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai faktiškai pradėjo valdyti paveldimą turtą arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Nors asmens valia, pradėjus faktiškai valdyti paveldėtą turtą, nėra išreiškiama oficialia forma paduodant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ar pan., tačiau toks palikimo priėmimo būdas sukuria tokius pat teisinius padarinius, kaip ir pasinaudojus kitu įstatyme nustatytu palikimo priėmimo būdu – asmuo laikomas priėmusiu palikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-248/2016; 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011; kt.).

39. Pažymėtina, kad teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388/2010; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-93/2009; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2009).

40. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.51 straipsnio 1 dalį, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad po H. O. mirties ieškovas priėmė palikimą pradėdamas turtą faktiškai valdyti, o atsižvelgiant į tai, jog įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą (CK 5.51 straipsnio 2 dalis), laikytina, jog ieškovas, priėmęs palikėjo kilnojamąjį turtą, priėmė visą palikimą. Pažymėtina, kad juridinę reikšmę turintis faktas nustatinėjamas, nekonkretizuojant, kas sudaro palikimą, nustatytinas tik pats faktas apie palikimo priėmimą. Teismas, nustatydamas palikimo priėmimo, neturi aiškinti ar konstatuoti palikto turto kiekio, jo dalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimas Nr. 56 dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalgos).

41. Bendrąja prasme įpėdiniui palikimo priėmimo nustatymo faktas sukelia teisines pasekmes – jis, nustačius palikimo priėmimo faktą, gali realizuoti visas įpėdiniui suteiktas teises paveldimo turto atžvilgiu, gauti paveldėjimo teisės liudijimą, kita vertus, jam taip pat gali kilti ir atitinkamos pareigos.

42. Kaip minėta, byloje ginčo, jog ieškovas iš karto po H. O. mirties perėmė palikėjo asmeninius daiktus ir jais naudojosi, nekilo. Nagrinėjamu atveju ieškovas yra įpėdinis, palikėjas po savo mirties paliko kilnojamuosius daiktus, todėl akivaizdu, kad juridinio fakto nustatymas ieškovui sukels teisines pasekmes. Atsižvelgiant į tai, juridinę reikšmę turintis faktas konstatuotinas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.50 straipsnio 2 dalis, 5.51 straipsnis), todėl ieškovo prašymas paveldėjimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tenkintinas.

43. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas po savo tėvo mirties priėmė jo palikimą pradėdamas faktiškai valdyti paveldimą turtą, esminis klausimas yra tai, ar ieškovo tėvas H. O. įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo valią pasinaudoti buto privatizavimo teise, t. y. buvo pradėjęs privatizavimo procedūrą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, ir kad tarp jo ir institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu, susiklostė teisiniai privatizavimo santykiai, ir ar ieškovas, yra tinkamas subjektas privatizuoti butą.

44. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus specialiojo Būsto privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; kt.). Asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių BPĮ galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-663/2006; kt.).

45. Byloje ieškovas turėjo įrodyti, kad jo tėvas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo pradėjęs privatizavimo procesą, padavęs pareiškimą savivaldybei, kad H. O. šeimos nariai buvo susitarę, kas taps perkamo buto savininku, kad toks susitarimas buvo patvirtintas notariškai.

46. Nagrinėjamu atveju ieškovas nurodo, kad palikėjas (ieškovo tėvas) 1992 m. balandžio mėn. raštu kreipėsi į VI „Vilmona” dėl buto pardavimo bei pateikė susitarimą, kurio nuomotojo vardu bus privatizuojamas būstas. 1992-05-10 buvo parengtas mokėjimo pranešimas, patvirtinta buto kaina ir jos mokėjimo tvarka, t. y. VĮ „Vilmona” pripažino, jog palikėjas išreiškė savo valią privatizuoti butą ir atitiko visas įstatyme numatytas sąlygas. Atsižvelgiant į tai, kad palikėjas H. O. gavo pranešimą apie būsto kainą ir kainos apmokėjimo tvarką, ieškovas daro išvadą, kad ginčo būsto privatizavimo procedūros buvo pradėtos, kadangi palikėjas ne tik išreiškė valią privatizuoti būstą pateikdamas prašymą ir susitarimą dėl būsto privatizavimo, tačiau ir įmokėjo įmoką tam, kad būtų sudaryta kadastrinių matavimų byla ir įvertintas turtas, dėl ko privatizavimo procedūros turėtų būti tęsiamo. Tačiau su tokiais ieškovo argumentais teismas neturi pagrindo sutikti.

47. Byloje nėra duomenų, kad palikėjas (t. y. ieškovo tėvas H. O.) 1992 m. pateikęs prašymą ir susitarimą privatizuoti butą po patalpų perdavimo savivaldybei, domėjosi savo prašymo svarstymo eiga, reiškė papildomus prašymus ar skundus dėl institucijos neveikimo, ginčijo atsisakymą tenkinti jos prašymą, ar kitokiais veiksmais siekė įgyvendinti savo valią dėl buto privatizavimo. Byloje taip pat nepateikta įrodymų, kad dėl savivaldybė darbuotojų neteisėtų veiksmų privatizavimo procesas liko neužbaigtas. Bylos duomenimis, per 13 metų, t. y. nuo kreipimosi į VĮ „Vilmora“ iki H. O. mirties, nebuvo vykdomosios jokios procedūros dėl būsto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo (privatizavimo). Todėl nėra pagrindo nepritarti atsakovės argumentui, jog ieškovo tėvas H. O. nebuvo pakankamai aktyvus ir nesirūpino bei nesidomėjo privatizavimo eiga.

48. Pažymėtina, kad siekiant pripažinti teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas vien pareiškimo dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo įstatymo nustatytu terminu pateikimo nepakanka. Sutikimas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non). Be to, teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti reikalinga juridinių faktų sudėtis, t. y. ir atsiskaityti už perkamą butą. Byloje nesant duomenų apie vieno juridinio fakto buvimą (t. y. nesant duomenų, kad ieškovo tėvas H. O. (ar jo šeimos nariai) sumokėjo už privatizuojamą butą), negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad palikėjas (t. y. ieškovo tėvas) atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti.

49. Kompleksiškai įvertinus nagrinėjamoje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių ir trečiojo asmens paaiškinimus, teismas konstatuoja, jog jokie teisiniai santykiai dėl ginčo buto privatizavimo tarp ieškovo tėvo H. O. ir atsakingų institucijų nebuvo susiklostę. Teismas atmeta ieškovo argumentus, kad dėl valstybės institucijų darbuotojų kaltės/ neveikimo buto pirkimo-pradavimo sutartis lengvatinėmis sąlygomis nebuvo sudaryta, nes šios ieškovo nurodytos aplinkybės nėra pagristos jokiais įrodymais (CPK 178 str.).

50. Pažymėtina, kad jeigu ieškovo tėvas H. O. ar kiti šeimos nariai manė, kad Vilkpėdės seniūnija ar kita valstybės institucija kokiais nors veiksmais ar neveikimu trukdo privatizavimo procedūrai, tai jau tuo metu turėjo kreiptis į teismą skųsdamas jos veiksmus. Butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnyje buvo numatyta, kad atsisakymas parduoti gyvenamąjį namą ar butą gali būti ginčijamas teismine tvarka. Tuo tarpu byloje duomenų, kad įstatymo galiojimo metu būsto privatizavimo proceso ieškovo tėvas H. O. negalėjo įgyvendinti dėl institucijos, veikiančios valstybės vardu neveiklumo ar neteisėto veikimo, nėra. Ieškovo tėvas nesiėmė veiksmų, kurie įrodytų suinteresuotumą privatizuoti butą, neskundė privatizavimą vykdžiusių institucijų veiksmų (neveikimo) iki pat savo mirties, t. y. 13 metų. Atsižvelgiant į protingo žmogaus elgesio standartą, akivaizdu, kad kiekvienas protingas žmogus analogiškoje situacijoje nebūtų laukęs taip ilgai.

51. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovo tėvas ar jo šeimos nariai būtų domėjęsi privatizavimo eiga, būtų ginčiję atsisakymą jį tenkinti ar kitokiais veiksmais būtų siekę įgyvendinti savo valią dėl buto privatizavimo. Nuo 1992 m. iki 2005 m. (t. y. iki ieškovo tėvo mirties) ieškovo tėvas ar jo šeima privatizavimo procedūra nesidomėjo ir nesirūpino. Per tą laiką 2001 metais H. O. sudarė su UAB „Vilko pėda“ Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį, kuria nuomotojas suteikė nuomininkui H. O. ir jo šeimos nariams neterminuotam naudojimui gyvenamąją patalpą (duomenys neskelbtini), o H. O. įsipareigojo mokėti nuomos mokestį, mokesčius už komunalines paslaugas, kas visiškai ne tik nepatvirtina, bet ir prieštarauja ieškovo teiginiams apie H. O. siekį privatizuoti butą.

52. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad ieškovo tėvas neatitiko Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų butų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis kriterijų, kadangi jis neatliko per įstatyme nustatytą terminą visų veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti, t. y. tarp jo ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese nesusiklostė teisiniai santykiai dėl buto privatizavimo.

53. Teismo vertinimu, šiame kontekste taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad trečiasis asmuo T. O. dar 2015-12-04 ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl gyvenamosios patalpos, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-05-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-644- 728/2017 atmetė T. O. ieškinį. Teismas konstatavo, jog T. O. nesirūpino ir nesidomėjo būsto privatizavimo eiga. Teismas taip pat nenustatė, kad T. O. atitinka LR butų privatizavimo įstatyme įtvirtintus butų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis kriterijus, o būtent ji neatliko per įstatyme nustatytą terminą visų veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti, t. y. tarp jos ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese nesusiklostė teisiniai santykiai dėl buto privatizavimo. T. O., galiojant Butų privatizavimo įstatymui, neatliko įstatyme nustatytų veiksmų, kurie privalomi gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, t. y. nesumokėjo už privatizuojamą patalpą. Dėl to Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neįgyta T. O. subjektinė teisė dabar negali būti įgyvendinama pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Vilniaus apygardos teismas 2018-06-29 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-711-614/2018 atmetė T. O. apeliacinį skundą ir paliko pirmosios instancijos sprendimą nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jos nuomos sutartis faktiškai buvo sudaryta su H. O., SĮ „Vilniaus miesto būstas“ niekada nebuvo sudaręs nuomos sutarties su T. O.. Teismas taip pat nurodė, kad T. O. po pagrindinio buto nuomininko H. O. mirties dėl nuomos sutarties perrašymo į Vilniaus miesto savivaldybę nesikreipė, t. y. neįvykdė CK 6.602 str. 2 d. numatytos sąlygos. Taigi, tarp T. O. ir Vilniaus miesto savivaldybės nutrūkus nuomos teisiniams santykiams, nėra pagrindo pripažinti, kad jog T. O. turi teisę privatizuoti butą, t. y. T. O. nėra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą.

54. Pastebėtina ir tai, kad T. O. 2015-12-04 ieškinyje „Dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo“, kurio pagrindu buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-644-728/2017, nurodė, kad „1992-05-12 jos sutuoktinis H. O. iš VĮ „Vilmona” gavo 1992-05-12 mokėjimo pranešimą, adresuotą T. O., dėl gyvenamojo buto pirkimo-pardavimo (privatizavimo), kuriame buvo nurodyta, jog prieš pasirašydami pirkimo-pardavimo sutartį sutuoktiniai turi sumokėti: 70 rublių valstybinį mokestį, buto kainos dalį grynaisiais — 3202 rubliai, 10 884 rublius investiciniais čekiais, 10 444 rublių nurašant nuo ieškovės sąskaitos, 440 rublių — nuo jos sutuoktinio H. O. sąskaitos. T. O. pažymėjo, kad nors mokėjimo pranešimas buvo siųstas jos vardu, tačiau šio mokėjimo pranešimo ji tuo metu negavo. Ilgą laiką ši mokėjimo pranešimą turėjo ir slėpė jos sutuoktinis H. O., kurį T. O. atrado tik po jo mirties“. Šias aplinkybes trečiasis asmuo T. O. taip pat nurodė ir šios nagrinėjamos civilinės bylos metu. Teismo vertinimu, tai tik papildomai patvirtina šioje byloje nustatytą faktą, kad nors mokėjimo pranešimas ir buvo gautas, jokie mokėjimai atlikti nebuvo. Ieškovo tėvas H. O. savo teisių dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo tinkamai neįgyvendino ir privatizavimo proceso nebaigė.

55. Taigi, remiantis aukščiau išdėstytu, darytina išvada, jog ieškovo tėvas H. O. neturėjo teisės privatizuoti butą, t. y. ieškovo tėvas nebuvo subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą. Dėl to Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neįgyta palikėjo subjektinė teisė dabar negali būti įgyvendinama ir atitinkamai negali būti paveldima. Atsižvelgiant į tai, ieškovo teiginiai, jog ieškovas A. O. įgijo teisę privatizuot būstą, nes tokią teisę turėjo palikėjas H. O., t. y. ieškovo tėvas, atmestini.

56. Pažymėtina, kad pats ieškovas taip pat neatitinka Butų privatizavimo įstatyme numatytą sąlygą kaip asmuo, turintis teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, kadangi įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-5024-728/2015 pagal SĮ ,,Vilniaus miesto būstas‘‘ ieškinį T. O. ir A. O. bei S. O. dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo iš buto, (duomenys neskelbtini), buvo nutraukta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 79 bei minėtus asmenis, tarp jų ir ieškovą, buvo nutarta iškeldinti iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų, atitinkamai ir teisės jį privatizuoti.

57. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, kurių ieškovas nepaneigė ir nenuginčijo, po pagrindinio buto nuomininko (t. y. ieškovo tėvo H. O.) mirties dėl nuomos sutarties perrašymo, pats ieškovas į Vilniaus miesto savivaldybę nesikreipė. Vadovaujantis CK 6.602 straipsnio 2 dalimi, nuomininko šeimos narių susitarimu gyvenamosios patalpos nuomos sutartis pakeičiama nuomininkui mirus (2005-10-10), jeigu nuomininko šeimos nariai ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties informuoja apie tai nuomotoją. Kaip nurodė atsakovė, būste gyvenantys asmenys buvo ne kartą įspėti dėl nuomos sutarties perrašymo, tačiau į įspėjimus nereagavo. Ieškovas nei karto nustatytais terminais nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybę dėl nuomos sutarties perrašymo ir pagrindinio buto nuomininko keitimo, nors ir privalėjo būti aktyvus bei rūpintis savo socialine gerove. Be to, kaip patvirtina bylos medžiaga, pats ieškovas iki šio ieškinio pateikimo nesirūpino ir nesidomėjo būsto privatizavimo eiga.

58. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas įrodinėjo, jog trečiais asmuo T. O., po pagrindinio nuomininko ( t. y. ieškovo tėvo) mirties kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, teikė ne vieną prašymą dėl sutarties sudarymo, tačiau teismas kritiškai vertina tokius ieškovo teiginius, kadangi, visų pirma, šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovas yra būtent A. O., o ne T. O.. Atitinkamai, būtent ieškovas A. O. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. O. (ieškovas) priėmė palikimą po savo tėvo H. O. mirties, pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti, bei pripažinti ieškovui teisę privatizuoti rinkos kainomis butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotą Vilniaus miesto savivaldybės vardu. Be to, teismo vertinimu, tokiais argumentais ieškovas tik patvirtino aplinkybę, kad ne jis, o T. O. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę.

59. Galiausiai, kaip jau ir buvo minėta, T. O. 2015-12-04 ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl gyvenamosios patalpos, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-05-21 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-644- 728/2017 atmetė T. O. ieškinį konstatuodamas, jog T. O. nesirūpino ir nesidomėjo būsto privatizavimo eiga ir savo teisių dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo tinkamai neįgyvendino. Vilniaus apygardos teismo 2018-06-29 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-711-614/2018 šis Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas, pažymėjus, kad T. O. po pagrindinio buto nuomininko H. O. mirties dėl nuomos sutarties perrašymo į Vilniaus miesto savivaldybę nesikreipė, t. y. neįvykdė CK 6.602 str. 2 d. numatytos sąlygos, todėl tarp T. O. ir Vilniaus miesto savivaldybės nutrūkus nuomos teisiniams santykiams, nėra pagrindo pripažinti, kad jog T. O. turi teisę privatizuoti butą, t. y. T. O. nėra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą.

60. Ieškovas siekdamas įrodyti, kad T. O. po pagrindinio buto nuomininko H. O. mirties kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl nuomos sutarties perrašymo taip pat į bylą pateikė T. O. prašymus, kurių pirmasis yra datuojamas – 2008-11-12, t y. praėjus daugiau nei 3 metams po pagrindinio buto nuomininko mirties, kas, teismo vertinimu, taip pat leidžia atmesti kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, jog visi ieškovo veiksmai buvo atliekami iš karto po pagrindinio nuomininko mirties.

61. Kaip minėta, teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti reikalinga juridinių faktų sudėtis, t. y. ir atsiskaityti už perkamą butą. Byloje nesant duomenų apie vieno juridinio fakto buvimą, negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad ieškovas atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti. Dėl to Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu neįgyta ieškovo subjektinė teisė dabar negali būti įgyvendinama pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas, nes pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai nėra savarankiški gyvenamųjų patalpų privatizavimo pagrindai; pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas negalima iš naujo pradėti butų privatizavimo procedūros, pagal ją galima tik tęsti butų pardavimą lengvatine tvarka netekus galios Butų privatizavimo įstatymui, todėl, netekus galios Butų privatizavimo įstatymui, teismine tvarka galima apginti tik šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises, kurios buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002).

62. Taigi, teismas vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir įvertinęs šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog ieškovas neįgijo teisę privatizuot būstą, kadangi tokios teisės neturėjo palikėjas H. O.. Taip pat ieškovas neįrodė, kad jis tinkamai įgyvendino savo teises dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, ir kad atitinka Butų privatizavimo įstatyme numatytą sąlygą kaip asmuo, turintis teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas, todėl ieškovo ieškiniu pareikštas reikalavimas pripažinti ieškovo teisę privatizuoti rinkos kainomis butą, adresu (duomenys neskelbtini), įregistruotą atsakovės vardu, įpareigojant atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovu buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sandorį, atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

63. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

65. Vertinant bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, būtina nustatyti, kokia apimtimi ieškinys buvo patenkintas, o kokia atmestas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje buvo patenkintas vienas iš dviejų lygiaverčių ieškinio reikalavimų (50 proc. ieškinio), šalims jų patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

66. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudaro 77,06 Eur, t. y. išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (keistu 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355) nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur). Atsižvelgiant į tai, bei į tai, kad ieškovo reikalavimai tenkintini 50 proc., valstybei iš ieškovo priteistina 38,53 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 92 straipsnis). Atsakovė CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą, todėl išlaidos susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, iš atsakovės valstybės naudai nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 263-270 straipsniais, 279 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsniu448 straipsniu, teismas

nusprendžia:

nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po H. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) mirties ((duomenys neskelbtini)), jo sūnus (ieškovas) A. O. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priėmė mirusiojo palikimą pradėjęs faktiškai valdyti paveldimą turtą.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas paveldėjimo teisės įgyvendinimo tikslu.

Ieškovo A. O. ieškinį dėl teisės pripažinimo butą privatizuoti rinkos kainomis atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 38,53 Eur (trisdešimt aštuonis eurus ir 53 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (išlaidos turi būti sumokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į vieną iš biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodytų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos interneto tinklapyje, įmokos kodas 5662; teismui pateikiant išlaidų apmokėjimą patvirtinantį dokumentą).

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.