- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-26
- Bylos Nr.
- e2S-1793-779/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-26982-2020-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Inga Staknienė (pirm.)
- Ieškovas
- A. O.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Trečiasis asmuo
- Turto bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.18.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Inga Staknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo A. O. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. O. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir būsto privatizavimo rinkos kainomis, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, T. O., S. O., I. M., Valstybinė mokesčių inspekcija, VĮ Turto bankas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ieškovas priėmė palikimą po savo tėvo H. O., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti, bei pripažinti ieškovui teisę privatizuoti rinkos kainomis butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruotą Vilniaus miesto savivaldybės vardu, įpareigojant Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovu minėto buto pirkimo – pardavimo sandorį.
2. Ieškovas ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5024-728/2015, vykdymą.
3. Ieškovas nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo, vykdymo, palankaus ieškovui teismo sprendimo šioje byloje vykdymas pasidarytų neįmanomas. Iškeldinus ieškovą, Vilniaus miesto savivaldybė turėtų teisinį pagrindą sudaryti naują sutartį dėl būsto nuomos su trečiuoju asmeniu. Atsižvelgiant į asmenų, laukiančių socialinio būsto, skaičių Vilniaus mieste, tikėtina, nuomos sutartis su trečiuoju asmeniu būtų sudaryta greičiau, nei pasibaigtų šios civilinės bylos nagrinėjimas. Ieškovo teigimu, tenkinus teismui šioje byloje ieškovo ieškinį, Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalėtų sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį dėl to paties būsto, kuriame teisėtai gyventų tretieji asmenys – tokiu būdu būtų pažeistos tiek ieškovo, tiek trečiųjų asmenų teisės, pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas, kiltų nauji teisiniai ginčai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 15 d. nutartimi nutarė ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.
5. Teismas vertino, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės (kito teismo sprendimo vykdymo sustabdymas) neturi tiesioginės būsimą teismo sprendimą užtikrinančios paskirties.
6. Teismo manymu, įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo vykdymo laikinas sustabdymas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą akivaizdžiai paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principą. Ieškovo dėstomos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad faktiškai jis siekia, jog būtų atidėtas 2015 m. vasario 20 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5024-728/2015, vykdymas iki pareikšto ieškinio išnagrinėjimo. Sprendimo vykdymo atidėjimas/išdėstymas, jo vykdymo tvarkos pakeitimas gali būti sprendžiamas sprendimą priėmusio teismo per specialaus tam skirto instituto, įtvirtinto CPK 284 straipsnyje, taikymą. Tuo tarpu pagrindų sustabdyti nurodyto procesinio sprendimo vykdymą šioje byloje nepakanka.
7. Pagal pareikštus ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo (sukūrimo, pakeitimo, panaikinimo), pripažinimo paprastai nereikalingas teismo sprendimo priverstinis vykdymas. Šioje byloje pareikštas reikalavimas – pripažinti ieškovui teisę privatizuoti rinkos kainomis butą, esantį (duomenys neskelbtini). Tokio pobūdžio reikalavimai pagal savo esmę priskirtini prie reikalavimų dėl pripažinimo, kuriems priverstinis sprendimo vykdymas nereikalingas. Ieškinyje reiškiamų reikalavimų užtikrinimas laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra netikslingas, nes šiuo metu byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad galimo palankaus ieškovui teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali būti sudėtingas ar neįmanomas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
8. Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartį ir tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
8.1. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir nesustabdžius Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5024-728/2015, kuriuo ieškovas iškeldinamas iš būsto, vykdymo, palankaus ieškovui teismo sprendimo šioje byloje vykdymas pasidarytų neįmanomas. Iškeldinus ieškovą iš būsto, kurį prašoma privatizuoti, Vilniaus miesto savivaldybė turėtų pagrindą sudaryti sutartį dėl būsto nuomos su trečiuoju asmeniu. Tenkinus ieškovo ieškinio reikalavimus, Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalėtų sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį dėl to paties būsto, kuriame teisėtai gyventų tretieji asmenys. Tokiu būdu būtų pažeistos tiek ieškovo, tiek trečiųjų asmenų teisės, pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas, kiltų nauji teisiniai ginčai.
8.2. Laikinąją apsaugos priemonę - įsiteisėjusio teismo sprendimo sustabdymą - teismai turi teisę taikyti remdamiesi bendrosiomis teisės normomis, būtent CPK 145 straipsnio 1 d. 13 punktu. Šiuo atveju dėl nagrinėjamoje civilinėje byloje pareikštų reikalavimų įstatymai nenumato konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat nenumato draudimo taikyti tam tikrų konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šioje byloje teismai turi teisę vadovautis bendromis įstatymų nuostatomis, kadangi šiai bylų kategorijai nėra nustatytos jokios išimtinės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklės.
Šalies argumentai
9. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija su atskiruoju skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Iš prašyme dėstomų ieškovo argumentų matyti, jog ieškovas ketina toliau gyventi ginčo būste ir laikinosiomis apsaugos priemonėmis neslepia siekiantis išsaugoti status quo situaciją, iš esmės reiškiančią ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą, tačiau palankias sąlygas toliau naudotis patalpomis neapibrėžtą laikotarpį, nors nuomos sutartis jau nutraukta ir pradėta iškeldinimo procedūra.
9.2. Ieškovas, reikalaudamas sustabdyti iškeldinimo procedūros vykdymą, siekia užsitikrinti, kad nauja būsto nuomos sutartis su kitų patalpų nuomininku nebūtų sudaryta, tokiu būdu visą bylos nagrinėjimo laikotarpį ieškovas nepatirtų jokių trukdžių naudotis savivaldybės nuosavybės teise priklausančiu būstu. Tokia situacija negali būti toleruojama prisidengiant būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu, todėl ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones jokiu būdu negali būti tenkinamas.
9.3. Ginčo būstas nėra vienintelės patalpos visame Vilniaus mieste, kuriose ieškovas galėtų apsigyventi. Ieškovas gali būti įrašytas į eilių sąrašą būsto nuomai, jei pateiktų tokį prašymą Vilniaus miesto savivaldybei ir atitiktų asmens, kuriam suteikiamas socialinis būstas, reikalavimus. Pagal Lietuvos Respublikos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 16 str. 3 d. asmenų ir šeimų, turinčių teisę į paramą būstui išsinuomoti, sąrašai sudaromi pagal prašymo užregistravimo savivaldybės vykdomojoje institucijoje datą ir laiką.
9.4. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5024-728/2015, pagrindu yra užvesta vykdomoji byla, kas reiškia, kad klausimas dėl ieškovo ir trečiųjų asmenų iškeldinimo ir tarp jų atsiradusių santykių, kurių pagrindu ieškovas naudojosi ginčo butu, nutraukimo yra galutinai išspręstas, sprendimas yra įsiteisėjęs, vykdytinas ir privalomas bylos šalims.
Atsiliepimas
10. Trečiasis asmuo VĮ „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
11. Tretieji asmenys I. M. ir S. O. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo su atskiruoju skundu sutiko, palaikė jame nurodytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados
12. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.
13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgtina į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą.
14. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas.
15. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra lokalus įrodinėjimo dalykas, t.y. klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įrodinėjamas ir sprendžiamas atskirai nuo pačios bylos įrodinėjimo dalyko. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą ir konkrečios priemonės taikymo būtinumą.
16. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
Žemesnės instancijos teismas
17. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė, iš esmės motyvuodamas tuo, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neturi tiesioginės būsimą teismo sprendimą užtikrinančios paskirties; įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo vykdymo laikinas sustabdymas per laikinųjų apsaugos priemonių institutą paneigtų CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo sprendimo privalomumo principą.
18. Ieškovas atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą teisinį vertinimą, nurodydamas, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir tenkinus ieškovo ieškinio reikalavimus, Vilniaus miesto savivaldybės administracija privalėtų sudaryti pirkimo - pardavimo sutartį dėl to paties būsto, kuriame teisėtai gyventų tretieji asmenys, kas sukeltų papildomų nepatogumų, kliūčių įgyvendinti ieškovui palankų teismo sprendimą; teismas turi teisę taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
19. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimu už akių išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-188-936/2019 pagal ieškovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškinį atsakovams T. O., A. O., S. O. dėl skolos priteisimo ir iškeldinimo. Šiuo sprendimu teismas priteisė solidariai iš atsakovų T. O., A. O., 462,85 Lt (134,05 Eur) skolą už būsto nuomą, 2535,45 Lt (734,31 Eur) skolą už šilumos energiją, ir 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; nutraukė su H. O. 2001 m. gegužės 29 d. sudarytą Vilniaus miesto savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 79 ir iškeldino atsakovus T. O., S. O. ir A. O. su jiems priklausančiu turtu iš gyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitų gyvenamųjų patalpų.
20. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 5 d. nutartimi pareiškėjų A. O. ir S. O. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė ir atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. e2-5024-728/2015. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 11 d. nutartimi minėtą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. spalio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartį taip pat paliko nepakeistą. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. liepos 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos S. O. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. e2-5024-728/2015, kuri Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi buvo palikta nepakeista.
21. Vadovaujantis CPK 18 straipsnio nuostatomis, įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
22. Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytą teisės normą, yra pasisakęs, kad priėmus teismo sprendimą šalių ginčas laikomas išspręstu galutinai ir neginčijamai ir konstatuojamas teisinės taikos atkūrimas tarp šalių. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d. nutarimas). Taigi, teismo procesinio sprendimo privalomumas reiškia, kad jame esančių nurodymų turi paisyti visi asmenys, net ir nedalyvavę nagrinėjant bylą, tuo labiau jis privalomas dalyvaujantiems byloje asmenims.
23. Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK 279 straipsnio 4 dalies normos, kuriose įtvirtinta res judicata galia. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ar kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Taigi, res judicata galia reiškia, kad ginčas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-248/2018).
24. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo sprendimuose taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr. EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimą Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95, par. 61; 2006 m. sausio 12 d. sprendimą Kehaya ir kt. prieš Bulgariją, peticijų Nr. 47797/99 ir 68698/01, par. 61). Pagal šio teismo jurisprudenciją vienas esminių teisės viršenybės principo elementų yra teisinio apibrėžtumo (tikrumo) principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Ryabykh prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, par. 51–52; 2011 m. kovo 29 d. sprendimą Shchurov prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04, par. 18; 2015 m. birželio 9 d. sprendimą byloje DRAFT - OVA a.s. prieš Slovakiją, peticijos Nr. 72493/10, par. 77; 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą byloje Amirkhanyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 22343/08, par. 33).
25. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tuomet, kai jų būtinybę sąlygoja esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr., pvz., EŽTT 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje Solomun prieš Kroatiją, peticijos Nr. 679/11, par. 47; 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Kot prieš Rusiją, peticijos Nr. 20887/03, par. 24). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje Protsenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 13151/04, par. 26). Taip pat naudojimasis šia aukštesnių teismų galia turi būti toks, kad kaip galima maksimaliau būtų nustatyta teisinga pusiausvyra tarp asmenų interesų ir teisės sistemos efektyvumo (žr. DRAFT - OVA a.s. prieš Slovakiją, par. 77).
26. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei aptartą teismų praktiką, pripažintina, kad teismo sprendimo vykdymo sustabdymas taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą (ko ir siekia ieškovas prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių) yra išimtinė priemonė civiliniame procese, kurios taikymo būtinumas turi būti pagrįstas ypatingomis faktinėmis ar teisinėmis aplinkybėmis.
27. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės sukurtų tokią situaciją, kai išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-188-936/2019 priimtas įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 20 d. sprendimas nebūtų vykdomas, jo įvykdymas nusikeltų neapibrėžtam laikotarpiui, kas neatitiktų CPK 18 straipsnyje įtvirtinto teismo sprendimo privalomumo principo, būtų paneigta sprendimo res judicata galia.
28. Ieškovas nepateikė ir pagrįstų argumentų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju egzistuotų išimtinės aplinkybės, esmingai apsunkinančios ieškinio reikalavimų (pripažinti ieškovui teisę privatizuoti rinkos kainomis butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), įpareigojant Vilniaus miesto savivaldybės administraciją per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sudaryti su ieškovu minėto buto pirkimo – pardavimo sandorį) patenkinimą, jei teismas priimtų ieškovui palankų teismo sprendimą.
29. Atkreiptinas dėmesys, kad nurodyti ieškinio reikalavimai nėra tiesiogiai susiję su turto (buto, (duomenys neskelbtini)) perdavimu ieškovui, tačiau ieškiniu prašoma atsakovo atlikti veiksmus, susijusius su ieškovo teisės pripažinimu ir sutarties sudarymu. Tokių reikalavimų patenkinimui neturi įtakos ieškovo nurodytos galimai atsirasiančios faktinės aplinkybės, susijusios su trečiųjų asmenų laikinu apgyvendinimu minėtame turte. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad net tokioms faktinėms aplinkybėms susiklosčius, būtų iš esmės apsunktinas ieškovo ieškiniu reiškiamų reikalavimų įvykdymas.
30. Nurodytų aplinkybių pagrindu, pripažintina, kad ieškovas neįrodė būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos (lot. conditio sine qua non) – grėsmės, kad laikinųjų apsaugos priemonių netaikius, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali iš esmės pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
31. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su kitais skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties argumentais ir išvadomis, todėl jų papildomai nekartoja.
32. Atsižvelgiant į byloje nustatytas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, teismas sprendžia, kad prašymo nagrinėjimo metu, dėl kurio pirmosios instancijos teismas priėmė skundžiamą nutartį, kuria nutarė laikinųjų apsaugos priemonių netaikyti, neegzistavo grėsmė, kad jų netaikius ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys neįmanomas.
33. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.