Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Remigijaus Preikšaičio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 str. ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistąjį per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti. Teismas taikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ str. ir paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu, paskiriant galutinę bausmę – 6 mėnesius laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąjį per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. nuteistas už tai, kad vengė išlaikyti vaiką, t. y.

jis pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005-10-19 sprendimą privalėdamas mokėti R. K. (P.) naudai dukros E. P., gim. „(duomenys neskelbtini)“, išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį, nuo 2005-07-13 iki jos pilnametystės mokamomis periodinėmis išmokomis 2006-05-23 sužinojęs apie šį sprendimą bei būdamas darbingas iki 2007-01-13 išvis nemokėjo lėšų vaiko išlaikymui, nuo 2007-01-13 iki 2010-01-13 šią pareigą vykdė tik iš dalies, sumokėdamas vaiko išlaikymui 3 503 Lt, po to nuo 2010-01-13 iki 2013-07-13 išvis nemokėjo lėšų vaiko išlaikymui. Tokiu būdu D. P. įsiskolinimas dukros išlaikymui 2013 metų liepos 13 d. sudarė 50 796 Lt.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 2 p.).

Dėl apelianto nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 str.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas pagrįstai ir teisėtai nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 str.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 str. įtvirtinta, kad tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui, baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, kad baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal BK 164 straipsnį iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-238/2011ir kt.). Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti. Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo negali būti traukiamas tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių. Teismų praktikoje nustatyta, kad svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-491/2005, 2K-124/2008,2K-218/2012, 2K-20/2014).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma neleidžia abejoti, kad nuteistasis teismo nustatytos pareigos mokėti vaikui išlaikymą nevykdo sąmoningai, sistemingai bei nesant jokių svarbių, t. y. objektyviai užkertančių kelią, priežasčių, kurios pateisintų tokį jo elgesį. Todėl apelianto D. P. padaryta nusikalstama veika buvo tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, D. P. kaltę nuosprendyje grindė paties apelianto prisipažinimu, liudytojo antstolio A. S. parodymais ir šio antstolio pateiktais rašytiniais duomenimis, taip pat byloje esančiais kitais įvairių valstybinių institucijų rašytiniais įrodymais.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005-10-19 sprendimu iš D. P., gim. „(duomenys neskelbtini)“, buvo priteistas išlaikymas E. P., gim. „(duomenys neskelbtini)“, kas mėnesį mokamomis 500 (penkių šimtų) Lt periodinėmis išmokomis nuo 2005-07-13 iki E. P. pilnametystės (b. l. 23–24). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005-10-21 išdavė vykdomąjį raštą byloje Nr. N2-7694-609-2005 (b. l. 25–26). Liudytojo antstolio A. S. parodymais nustatyta, kad D. P. įsiskolinimas nuo 2005-07-13 iki 2013-07-13 sudaro 52 196 Lt, pastarasis vaiko išlaikymui R. K. naudai per šį laikotarpį sumokėjo 2 103 Lt, todėl galutinis D. P. įsiskolinimas sudaro 50 796 Lt (b. l. 18–22).

Pirmiausia, tokius apeliacinio skundo argumentus bei nuteistojo poziciją visiškai paneigia jo paties parodymai, kuriuos jis davė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Nuteistajam suteikus paskutinį žodį, jis nurodė: „kaltę pripažįstu, noriu tęsti darbo paieškas“ (b. l. 148). Be to, baigiamųjų kalbų metu prokurorui išreiškus poziciją dėl bausmės rūšies apeliantui paskyrimo, pastarasis nurodė, jog atsisako viešųjų darbų bausmės, nes tai trukdytų darbo paieškoms. O 20 parų arešto bausmė būtų darbo paieškų izoliavimas (b. l. 148). Teisėjų kolegija tai vertina taip pat kaip netiesioginį nutiestojo prisipažinimą, jog jis supranta savo nusikalstamą elgesį, tik nesutinka su jam siūloma bausmės rūšimi.

Kaip jau buvo minėta, teismų praktikoje nustatyta, kad svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan. Nagrinėjamu atveju byloje jokių tokių ar teisiškai panašių, t. y. objektyviai reikšmingų, aplinkybių nenustatyta. Priešingai, paties nuteistojo apylinkės teisme duoti parodymai leidžia daryti išvadą, jog jis realiai nesistengė susirasti darbo, nes į jo paieškas žiūrėjo itin atmestinai.

Teismo posėdžio metu Klaipėdos miesto apylinkės teisme apeliantas parodė, kad neturi darbo, tai neturi iš ko ir vaikui mokėti alimentų. Sutinka su kaltinime nurodyta įsiskolinimo suma. Vairuotojo darbo negavo, nes neturėjo savo automobilio. Elektriko darbo neteko, nes pavėlavo atvykti. Kai vėliau kreipėsi į firmą, tai jiems reikėjo diplomuoto elektriko, jis toks nėra. Per žioplumą darbą prarado. Stengsis darbo ieškoti, ne viską dėl to padarė. Jį tėvai išlaiko. Airijoje neliko darbo, tai ten nebedirba. Toliau ieškosi darbo. Darbo biržoje registruotas nėra (b. l. 147). Taigi paties nuteistojo duoti parodymai teisminio nagrinėjimo metu neabejotinai patvirtina, kad nuteistasis teismo nustatytos pareigos mokėti alimentus dukters E. P. išlaikymui po 500 Lt kas mėnesį nuo 2005-07-13 iki jos pilnametystės nevykdė ir nevykdo dėl aplinkybių, kurias laikyti teisiškai svarbiomis nėra jokio pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad nuteistasis negalėtų dirbti dėl sveikatos, būtų buvęs įkalintas ar dėl kitų objektyvių priežasčių negalėtų teikti išlaikymo savo dukrai.

Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių reikšmingų aplinkybių ir skundžiamame nuosprendyje jų neanalizavo. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų į bylą teiktų įrodymų, netinkamai vertino esančius įrodymus, nepasinaudojo jam suteikta teise surinkti papildomus įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas, neparemtas byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegija išsamiai įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog šioje byloje išvados padarytos tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas D. P. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikaltimą pagrindžiančius įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija apelianto teiginius, kad jis nuolat siekė ir siekia susirasti jo turimus gebėjimus ir praktinę patirtį atitinkantį darbą, bei tai, kad tinkamą darbą UAB „Artusius“ jam pavyko susirasti tik praėjus daugiau kaip pusei metų nuo grįžimo į Lietuvą, ir dėl to per paieškos laikotarpį teikti išlaikymą dukrai dėl sunkios materialinės padėties neturėjo objektyvios galimybės, laiko nepagrįstais, todėl juos atmeta.

Byloje esanti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013-05-16 Pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą patvirtina, kad D. P. UAB „Artusius“ dirbo nuo 2007-01-15 iki 2008-02-13 ir nuo 2008-03-19 iki 2008-08-22. Duomenų apie jokias kitas D. P. darbovietes Lietuvos Respublikoje byloje nėra (b. l. 82–83). Taigi asmens valstybinio socialinio draudimo duomenys patvirtina, kad nuteistasis per laikotarpį nuo 2005-01-01 iki 2013-05-09, t. y. per ilgesnį nei aštuonerių metų laikotarpį dirbo mažiau kaip dvejus metus.

Ikiteisminio tyrimo metu tyrimą atliekantys pareigūnai Klaipėdos teritorinei darbo biržai pateikė užklausimą, kuriuo prašė suteikti informaciją apie tai, ar laikotarpiu nuo 2005-01-01 iki 2013-05-09 darbo biržoje buvo registruotas D. P. Jei taip, tai nurodyti, kada buvo registruotas, ar buvo mokama išmoka, jeigu taip – kada ir kokio dydžio, taip pat tai, ar buvo surastas ir pasiūlytas darbas, jei taip – kada ir koks, ar jis pradėjo dirbti minėtame darbe, jei ne – kodėl, jei nebuvo surastas, tai kodėl, kada išregistruotas iš darbo biržos ir dėl kokios priežasties (b. l. 86).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šis ikiteisminio tyrimo pareigūnų prašymas suteikti informaciją ir jo pagrindu pateikti duomenys nagrinėjamu atveju yra vieni iš reikšmingiausių, siekiant įvertinti nuteistojo pastangas (arba neveikimą) vykdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005-10-19 sprendimą dėl priteisto išlaikymo vaikui mokėjimo. Jie atskleidžia tikrąsias nuteistojo pastangas bei požiūrį į valstybės institucijos paramą ieškant darbo.

Klaipėdos teritorinės darbo biržos Klaipėdos skyriaus pateikti duomenys patvirtina, kad D. P. Klaipėdos teritorinės darbo biržos Klaipėdos skyriuje buvo registruotas nuo 2012-04-02 iki 2012-09-26. Nedarbo socialinio draudimo išmokos negavo. 2012-06-07 jam pasiūlyta B kategorijos vairuotojo darbo vieta UAB „Green Coffee“, buvo pakviestas dalyvauti tolimesnėje atrankoje, neįsidarbino. D. P. 2012-09-26 neatvykus nustatytu laiku į darbo biržą priimti elektronikos/elektros techniko darbo pasiūlymo „Glassbel Baltic“, UAB, nutraukta darbo paieška be teisės registruotis 6 mėnesius (b. l. 84–85, 87). Šie duomenys visiškai paneigia apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad jis nuolat siekė ir siekia susirasti darbą. Apeliantas gerai žinodamas, kad teismo sprendimu iš jo yra pritiestas išlaikymas vaikui periodinėmis išmokomis po 500 Lt pastangų įsidarbinti realiai nedėjo. Nuteistasis neįsidarbinęs vairuotoju UAB „Green Coffee“ toliau aplaidžiai žiūrėjo į perspektyvas gauti darbą, ir po to, kai laiku neatvyko į darbo biržą priimti darbo pasiūlymo, darbo paieška jam buvo nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad apeliantas darbo biržos pasiūlymus dėl konkretaus darbo priimdamas itin formaliai, taip pat pats realiai nedėdamas pastangų įsidarbinti, vengė atlikti teismo nustatytos pareigos, ir negalėjo nesuprasti, jog taip neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi. Apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad nuteistasis suprato tokio savo neveikimo pasekmes jo paties vaikui.

Nors apeliantas savo skunde pažymėjo, kad jis buvo išvykęs į Airijos Respubliką, kurioje gyveno ir dirbo nuo 2004 m. gruodžio mėnesio iki 2006 m. gegužės mėnesio, bei per darbo Airijoje laikotarpį, turėdamas lėšų, kelis kartus darė piniginius pavedimus buvusiai žmonai R. P. (K.), vaikui išlaikyti, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nuteistasis sistemingai siekė mokėti vaikui priteistą išlaikymą. Kartu su apeliaciniu skundu buvo pateiktas kompanijos „Western Union“ pinigų (200 EUR) perlaidos R. P. kvitas. Tačiau net jeigu ir būtų galima daryti prielaidą, kad šie pinigai buvo skirti priteistam išlaikymui mokėti, jų dydis, t. y. vienkartinis 200 eurų pervedimas vaikui, kuriam priteistas išlaikymas, išlaikymas nemokėtas nemaža (keletą) metų, esant iš viso 50 796 Lt dydžio įsiskolinimui, laikytinas visiškai menka dalimi visos mokėtinos sumos kontekste.

Be to, apeliantas savo skunde pateikia samprotavimus apie tai, kad plačiai žinoma ir viešojoje erdvėje dažnai aptarinėjama situacija Lietuvos darbo rinkoje rodo, kad galimybės asmeniui, iš esmės neturinčiam baigto profesinio išsilavinimo ir jokios profesinės kvalifikacijos įsidarbinti Lietuvoje, yra labai ribotos. Tačiau tokie abstraktūs nuteistojo apeliacinio skundo argumentai niekaip nepaneigia anksčiau pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisėjų nustatytų faktinių bylos aplinkybių, todėl tokie apeliacinio skundo motyvai vertintini tik kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, dėl kurių teisėjų kolegija plačiau nepasisako.

Dėl visų išvardytų motyvų nuteistojo D. P. kaltė padarius Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 str. numatytą nusikalstamą veiką yra įrodyta visiškai.

Dėl paskirtos bausmės

Už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 str., padarymą baudžiamasis įstatymas numato viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 41 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas įvertinęs nuteistojo asmenybę bei visas reikšmingas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus laisvės apribojimo bausmę.

Laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. Bausmės terminas skaičiuojamas metais ir mėnesiais (BK 48 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apylinkės teismas nuteistajam nustatydamas 9 mėnesių trukmės laisvės apribojimą, tinkamai individualizavo tiek bausmės rūšį, tiek ir jos trukmę nuteistajam.

Tačiau Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 4 d. yra nustatyta, kad asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam netinkamai nustatė įpareigojimą.

Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę ir įpareigojo nuteistąjį per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti. Taigi darytina išvada, kad nuteistasis per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos privalo pradėti dirbti, priešingu atveju iš karto bus laikoma, jog jis nevykdo teismo nustatyto įpareigojimo, todėl jam iš karto kiltų baudžiamajame įstatyme numatytos pasekmės, net ir jei jis užsiregistruotų darbo biržoje.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 6 d. 3 p. numatyta, kad teismas gali įpareigoti pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje, mokytis. Tai yra įstatymų leidėjas šį įpareigojimą nustatė alternatyvų: pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad būtent toks įpareigojimas, kokį nustatė apylinkės teismas, – per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti, net nenumatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 6 d. Be to, toks vienpusis įpareigojimas, nenustatant jokių alternatyvios jos įgyvendinimo formos, laikytinas net neprotingu, prasilenkiančiu su bausmės paskirtimi ir teisingumo principo įgyvendinimu.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės.

Todėl skundžiama nuosprendžio dalis, kuria D. P. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 str. paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant nuteistąjį per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti, keičiama – nuteistąjį D. P. įpareigojant per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje (BK 48 str. 6 d. 3 p., BPK 326 str. 2 d. 2 p. ir 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p. ir 328 str. 2 p.,

nusprendžia:

nuteistojo D. P. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 22 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistąjį D. P. įpareigoti per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.