Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Valdo Meidaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainos Vaidachavičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios C. K. ir nukentėjusiosios J. K. atstovo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2019 m. kovo 28 d. nuosprendžio, kuriuo C. K. buvo nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį viešaisiais darbais 4 mėnesiams, įpareigojant ją neatlygintinai dirbti 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

- nukentėjusiajai J. M. 200 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nutarties perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. nuo 2018 m. spalio 29 d., iki teismo nuosprendžio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo;

- nukentėjusiajai J. K. 800 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo teismo nutarties perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, t. y. nuo 2018 m. spalio 29 d., iki teismo nuosprendžio dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo visiško įvykdymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Ch. K. buvo nuteista už tai, kad smurtaudama sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo kitą žmogų, t. y. 2017 m. lapkričio 20 d. apie 15 val., grožio salone, esančiame (duomenys neskelbtini), įvykusio konflikto metu abiem rankom tyčia vieną kartą pastūmė nukentėjusiąją J. M. į krūtinės sritį, taip sukeldama jai fizinį skausmą; tęsdama savo nusikalstamą veiką, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu abiem rankom tyčia vieną kartą pastūmė nukentėjusiąją J. K. į krūtinės sritį, dėl ko ji nukrito grožio salono koridoriuje, prie galinės sienos, nugara ir galva trenkėsi į duris, tokiais savo veiksmais sukeldama nukentėjusiajai J. K. fizinį skausmą bei dėl galvos smegenų sukrėtimo, pasireiškusio horizontaliu nistagmu, koordinacijos sutrikimais, padarydama jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios Ch. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nukentėjusiosios J. K. atstovo advokato A. Melkovo apeliacinis skundas atmetamas.

6. Nuteistoji Ch. K. nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis dėl jos kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Kaip ir pirmosios instancijos teisme, ji skunde tvirtina, kad nenaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusiąsias J. M. ir J. K.. Taip pat ji teigia, kad byloje nebuvo surinkta jokių jos parodymus paneigiančių įrodymų, o nukentėjusiosios siekė jai pakenkti, todėl melavo.

7. Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias faktines nuteistosios veikos aplinkybes : 1) Ch. K. abiem rankom vieną kartą pastūmė nukentėjusiąją J. M. į krūtinės sritį; 2) Ch. K. abiem rankom vieną kartą pastūmė nukentėjusiąją J. K. į krūtinės sritį, dėl ko ji nukrito ir nugara bei galva trenkėsi į duris. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus bei ištirtus įrodymus, sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

8. Byloje nustatyta, kad grožio salone Ch. K. nuomojo patalpas, kuriose dirbo su stiprius kvapus turinčiomis kosmetikos priemonėmis. Norėdama pravėdinti savo kabinetą, ji atidarydavo koridoriaus langą ir praverdavo savo kabineto duris. Tai nepatiko kitame kabinete, arčiausiai šio koridoriaus, dirbusiai J. M., kadangi dėl skersvėjo jai būdavo šalta. Toks Ch. K. elgesys netenkino ir kitų grožio salono darbuotojų, tarp jų – ir J. K.. Dėl Ch. K. nuolatinio koridoriaus lango atidarymo tarp jos ir nukentėjusiųjų susiklostė priešiški santykiai. 2017 m. lapkričio 20 d. apie 15 val. grožio salono koridoriuje įvyko konfliktas tarp nuteistosios Ch. K. ir nukentėjusiosios J. M. dėl eilinį kartą atidaryto koridoriaus lango – Ch. K. atidarydavo koridoriaus langą, o J. M. jį uždarydavo. Tai kartojosi kelis kartus. Nukentėjusioji J. K. išėjo į koridorių, nes išgirdo jame konfliktuojančias Ch. K. ir J. M.. Iš pradžių moterys konfliktavo žodžiu, po to jų konfliktas peraugo į fizinį kontaktą. Tokios bylos aplinkybės yra aiškios ir nekelia abejonių, su jomis proceso dalyviai sutinka, todėl apeliacinės instancijos teismas jų plačiau neanalizuoja.

9. Esant tokiai situacijai, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmų, pasiduoda emocijoms. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistosios ir nukentėjusiųjų tarpusavio santykiai nebuvo draugiški, bei įvertinus tarp jų besitęsiantį ilgalaikį konfliktą dėl Ch. K. kabineto vėdinimo atidarant koridoriaus langą, nuteistosios ir nukentėjusiųjų parodymai laikomi patikimais ir jais vadovaujamasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

10. Nuteistoji Ch. K. viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad konflikto metu ji nukentėjusiųjų nestumdė, o tik sugriebė nukentėjusiąją J. M. už rankos ir prašė, kad ji neuždarytų lango; po to J. K. ją sugriebė už rankų ir stūmė į kabinetą; ji jėga ištrūko iš nukentėjusiosios J. K. rankų, o pastaroji užkliuvo už laiptelio ir pati nugriuvo. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuos nuteistosios parodymus paneigia nukentėjusiųjų J. M., J. K., liudytojų D. T., D. Z., F. A., I. K., A. B. L. R. parodymai, kiti byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Nukentėjusiųjų J. M. ir J. K. parodymai iš esmės buvo nuoseklūs viso proceso metu, juos nukentėjusiosios patvirtino parodymų patikrinimo vietoje bei akistatų metu. Nukentėjusiosios iš esmės vienodai parodė, kad konflikto metu Ch. K. vieną kartą rankomis pastūmė J. M. į krūtinės sritį, po to ji vieną kartą rankomis pastūmė ir J. K., dėl ko ji žengė žingsnį atgal, tačiau neišlaikiusi pusiausvyros griuvo, nugara atsitrenkė į duris, kurios užkabino šviestuvą ir jo šukės pabiro ant J. K. galvos. Nukentėjusioji J. M. paskambinusi į Bendrąjį pagalbos centrą taip pat operatorei paaiškino, kad Ch. K. pastūmė tiek ją, tiek J. K., kuri dar ir griuvo. Liudytojais apklausti policijos pareigūnai D. T. ir D. Z. patvirtino, kad jiems atvykus į įvykio vietą nukentėjusiosios nurodė analogiškas aplinkybes, kad konflikto metu Ch. K. jas abi pastūmė į krūtinės sritį, o J. K. dėl šio pastūmimo nugriuvo bei nugara atsitrenkė į duris. Tą patį po įvykio nukentėjusiosios pasakojo ir liudytojams I. K., F. A., L. R.. Nagrinėjamu atveju svarbūs liudytojos A. B. parodymai, kadangi ji įvykio metu sėdėjo Ch. K. kabinete ir pro pravertas jo duris turėjo galimybę matyti dalį koridoriaus ir girdėti, kas jame vyksta. Ši liudytoja patvirtino, kad Ch. K. ir J. M. bei vėliau prie jų prisijungusi J. K. pakeltais balsais tarpusavyje kalbėjo apie langą, t. y. kad Ch. K. prie jo nelįstų ir neatidarinėtų. Tačiau liudytoja neparodė, kad koridoriuje tarp moterų vyko grumtynės. Anot jos, jokių smūgių garsų ji negirdėjo, išskyrus dūžtančio stiklo garsą. Taigi, liudytoja A. B. paneigė nuteistosios Ch. K. parodymus, kad J. K., laikydama už rankų, jėga ją stūmė bei liepė eiti į savo kabinetą. Įvertinus visų šių aptartų įrodymų visumą, teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais ir padarytomis išvadomis, kad konflikto metu būtent Ch. K. vieną kartą abiem rankomis pastūmė vieną po kitos nukentėjusiąsias J. M. ir J. K., o pastaroji dėl tokių nuteistosios veiksmų žengtelėjo atgal, neišlaikė pusiausvyros, griuvo ir atsitrenkė į duris.

11. Nuteistoji tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad ji stūmė J. K., nes gynėsi nuo jos, kuri pirma ją užpuolė – ją sugriebė už rankų ir stūmė į kabinetą. Tačiau tokiam jos argumentui nėra pagrindo pritarti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus, akivaizdus, besiginančio asmens veiksmais žala padaroma besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pakankamai išsamiai aptarė šią nuteistosios versiją bei motyvuotai ją atmetė. Tikint nuteistosios Ch. K. parodymais, jog ji stengėsi išsivaduoti iš nukentėjusiosios J. K. rankų, kai pastaroji ją stūmė į kabinetą, ir jai jėga išsivadavus iš J. K. rankų, pastaroji, neišlaikiusi pusiausvyros, turėjo nugriūti labiau koridoriaus centre, arčiau Ch. K. kabineto, o ne prie laiptelio, vedančio į kirpyklos salę. Tai patvirtina ir nukentėjusiųjų parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti duomenys. Iš jų bei nukentėjusiųjų parodymų nustatyta, kad konflikto metu moterys stovėjo grožio salono koridoriaus centre, arčiau jame esančio lango ir Ch. K. kabineto, o ne prie įėjimo į kirpyklos salę. Sugretinus tai su prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtomis fotolentelėmis, matyti, kad vieta, kurioje vyko konfliktas tarp moterų, nuo durų, prie kurių nugriuvo nukentėjusioji J. K. neva užkliuvusi už šalia jų esančio laiptelio, yra už kelių žingsnių. Dėl to galima teigti, kad Ch. K. vien tik jėga ištraukus savo rankas iš J. K. rankų ši fiziškai negalėjo žengti kelių žingsnių atgal, nugriūti ir nugara atsitrenkti į duris, kadangi tam buvo reikalingas stipresnis J. K. stūmimas. Tai dar kartą patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, kad Ch. K. vieną kartą abiem rankomis pastūmė J. K. į krūtinės sritį, dėl ko ji žengtelėjo atgal, nugriuvo ir atsitrenkė į duris. Beje, pagal jau minėtus liudytojos A. B. parodymus, ji negirdėjo jokių grumtynių ar smūgių garsų, Ch. K., J. M. ir J. K. tarpusavyje pakeltais balsais kalbėjosi tik apie lango uždarymą. Liudytoja nepatvirtino nuteistosios parodymų, kad J. K. ją stūmė bei liepė eiti į savo kabinetą. Todėl, įvertinus visumą aptartų aplinkybių, darytina išvada, kad nuteistosios Ch. K. versija dėl nukentėjusiosios J. K. veiksmų prieš ją pačią yra paneigta byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad Ch. K.i buvo kilusi reali tiesioginė grėsmė, nuo kurios ji turėjo teisę gintis.

12. Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl skundžiamame nuosprendyje nurodytų nuteistosios Ch. K. veiksmų prieš nukentėjusiąją J. M. jai buvo sukeltas fizinis skausmas, nepaisant to, kad pati nukentėjusioji tai patvirtino. Pažymėtina, kad fizinis skausmas yra minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu – būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164-895/2016, 2K-474-489/2016, 2K-227-788/2017, 2K-128-895/2019).

13. Byloje surinkti duomenys rodo, kad Ch. K. vieną kartą abiem rankom pastūmė J. M. į krūtinę, smūgis jai nebuvo suduotas. Nuteistosios ir nukentėjusiųjų parodymai patvirtina, kad dėl to J. M. tik žengtelėjo atgal. Taigi, neva patirto fizinio skausmo ji niekaip neišreiškė. Bylos duomenimis, į medikus pagalbos ji nesikreipė ir jokio gydymo jai neprireikė. Įvertinus tai, jog aptariamas konfliktas įvyko, kai lauke jau buvo vėsu, t. y. lapkričio pabaigoje, ir tai, kad nukentėjusiajai darbe būdavo šalta dėl nuolatinio koridoriaus lango atidarymo ir patalpų vėdinimo, darytina išvada, kad J. M. turėjo būti pakankamai šiltai apsirengusi ir jos pastūmimo į krūtinės sritį ji negalėjo taip akivaizdžiai jausti, kaip kad ji teigia. Taigi, pasikliauti vien tik pačios nukentėjusiosios J. M. parodymais apie jai sukeltą fizinį skausmą, prisimenant apie priešiškus jos ir Ch. K. santykius, tikrai negalima. Atsižvelgiant į tai, kad visos byloje kilusios abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, turi būti vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiosios J. M. fizinis skausmas yra labiau deklaruojamas, nulemtas jos emocinės būklės po įvykusio konflikto, o ne tikras ir nuoširdus. Susidaro įspūdis, kad nukentėjusioji fizinį skausmą kildina iš paties pastūmimo fakto, kaip savaime suprantamą pasekmę, tačiau pati skausmo ji neišreiškė, aplinkiniai to nesuprato. Esant tokioms aplinkybėms, iš nuosprendžio kaip neįrodyta aplinkybė šalinama tai, kad nuteistoji Ch. K., pastūmusi J. M., jai sukėlė fizinį skausmą.

14. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios J. K. atstovas nurodo, kad Ch. K. savo smurtiniais veiksmais pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ch. K. savo elgesiu nesukėlė šių padarinių – nesutrikdė visuomenės rimties ir tvarkos, bei jų nesiekė.

15. Pagal BK 284 straipsnį viešosios tvarkos pažeidimas yra tada, kai asmuo viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant veiką svarbu tiksliai nustatyti kaltės turinį. Kaltininkas turi suvokti, kad jis savo veiksmais pažeidžia viešąją tvarką ir rimtį. Viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotinas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 straipsnį požymių.

16. Byloje nėra ginčo, kad Ch. K. nusikalstamą veiką padarė grožio salono koridoriuje jo darbo laiku, t. y. viešoje vietoje. Taip pat byloje nustatyta, kad ji prieš nukentėjusiąją J. K. panaudojo fizinį smurtą, t. y. vieną kartą abiem rankom ją pastūmė, dėl ko ši nukrito ir atsitrenkė į duris, sukeldama jai fizinį skausmą. Tačiau aplinkybė, kad šią veiką ji padarė viešoje vietoje, dar nėra pakankamas pagrindas tokią jos veiką besąlygiškai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Nors nusikaltimo padarymo motyvas nelemia veikos kvalifikavimo, t. y. viešosios tvarkos pažeidimas gali būti padaromas ir asmeniniais motyvais, ir iš chuliganiškų paskatų, tačiau būtina nustatyti, kad dėl veikos kilo BK 284 straipsnyje numatyti padariniai – buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka.

17. Visų pirma, pažymėtina, kad bet koks konfliktas sukelia neigiamas emocijas, tačiau reikia nepamiršti, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnį kaltininkui kyla tik tuomet, kai visuomenės rimtis ar tvarka buvo sutrikdyta realiai ir neabejotinai. Byloje nustatyta, kad įvykio metu grožio salone be konfliktavusių Ch. K., J. M. ir J. K. buvo liudytojos A. B., I. K. ir F. A.. Kadangi jos buvo kitose grožio salono patalpose, jos konflikto nematė, tik galėjo jį girdėti. Kaip parodė liudytojos A. B. ir F. A., tarp moterų vykęs konfliktas joms nebuvo malonus, tačiau dėl to jos nebuvo smarkiai paveiktos, visos jos, išskyrus nukentėjusiąsias, tęsė savo darbus ir užsiėmė įprastiniais savo reikalais. Pagal liudytojos A. B. parodymus konflikto metu Ch. K. nesikeikė, o konfliktui pasibaigus jai pabaigė daryti manikiūrą. Liudytoja F. A. patvirtino, kad tuo metu ji turėjo klientę ir dirbo su ja, klientė į konfliktą niekaip nesureagavo. Ši liudytoja patvirtino, kad būtų galėjusi dirbti toliau. Iš liudytojos I. K. parodymų galima suprasti, kad tądien grožio salone ji nebedirbo, nes neturėjo iš anksto užsirašiusių klientų. Taigi, kaip matyti, byloje nėra jokių duomenų, kad dėl aptariamo konflikto žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis, buvo nutrauktas jų darbas. Todėl, kolegijos vertinimu, byloje nenustačius realaus visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymo, pirmosios instancijos teismo išvada, jog Ch. K. savo veiksmais nesukėlė BK 284 straipsnyje nurodytų padarinių, yra teisinga.

18. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė ir kito būtinojo nusikalstamos veikos pagal BK 284 straipsnį požymio – Ch. K. tyčios pažeisti visuomenės rimtį ar tvarką. Nagrinėjamu atveju tarp Ch. K., J. M. ir J. K. kilo asmeninio pobūdžio konfliktas dėl Ch. K. kabineto vėdinimo atidarant koridoriaus langą. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju neilgai tarp jų trukęs konfliktas neperžengė privataus konflikto ribų, Ch. K. veiksmai buvo nukreipti ne į aplinkinius asmenis, o į asmeninio pobūdžio konflikto išsiaiškinimą su nukentėjusiomis. Priešingai apelianto įsitikinimui, šioje byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad Ch. K. siekė priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, akivaizdžiai rodė nepagarbą žmogui ir visuomenei apskritai, suprato savo veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą, numatė tokius padarinius bei jų siekė.

19. Ištyręs byloje surinktus įrodymus apylinkės teismas pripažino įrodyta, kad dėl nuteistosios Ch. K. veiksmų vieną kartą abiem rankom pastumiant nukentėjusiąją J. K. į krūtinės sritį ir jai nukritus bei nugara atsitrenkus į duris, jai buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl galvos smegenų sukrėtimo, pasireiškusio horizontaliu nistagmu, koordinacijos sutrikimais. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė vadovaudamasis specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir ekspertės J. B. paaiškinimais teisiamajame posėdyje. Tačiau teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, atlikusį dalinį įrodymų tyrimą – paskyrusi šioje baudžiamojoje byloje komisinę teismo medicinos ekspertizę nukentėjusiosios J. K. sveikatos sutrikdymo masto nustatymui, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ch. K. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios J. K. sveikatą. Iš komisinės ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad J. K. medicinos dokumentuose nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių jai diagnozuotą galvos smegenų sukrėtimą. Remiantis medicinos dokumentų duomenimis, nenustatyta objektyvių duomenų apie J. K. patirtus sužalojimus konflikto grožio salone metu. Ekspertizės akte paaiškinta, kad galvos smegenų sukrėtimui diagnozuoti būtinas sąmonės netekimo epizodas po patirtos galvos traumos, o J. K. nustatytas horizontalus nistagmas nėra būdingas galvos smegenų sukrėtimui. Taigi, atsižvelgiant į ekspertizės akto išvadas, įvertinus, kad po konflikto J. K. nebuvo netekusi sąmonės, jos pačios gydytojui nurodytų nusiskundimų (vėmimo, pykinimo, galvos svaigimo) nepakanka jai konstatuoti galvos smegenų sukrėtimą, o kartu ir nežymų jos sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismo paskirtą ekspertizę atlikto ilgametę patirtį turintys specialistai, į komisijos sudėtį buvo įtrauktas gydytojas neurologas, kurio specializacija ir yra tokio pobūdžio sveikatos problemų nustatymas ir gydymas, todėl šios ekspertizės išvada kolegija tiki ir vertina ją kaip labiau pagrįstą, motyvuotą, išsamią ir įtikinamą, nei byloje esanti specialisto išvada, kuria vadovavosi pirmos instancijos teismas. Todėl, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas nukentėjusiosios J. K. nežymus sveikatos sutrikdymas yra paneigtas byloje surinktų įrodymų visuma, todėl šis požymis šalintinas iš skundžiamo nuosprendžio kaip neįrodytas.

20. Tokiu atveju lieka patikrinti, ar nukentėjusiajai J. K. nuteistosios veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas. Priešingai nei nukentėjusiosios J. M. atveju, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl pirmiau aptartų nuteistosios Ch. K. veiksmų nukentėjusioji J. K. jautė fizinį skausmą. Kaip minėta, konflikto metu Ch. K. stipriai abiem rankom pastūmė nukentėjusiąją į krūtinės sritį, dėl ko ji žengtelėjo atgal, neišlaikė pusiausvyros, nukrito ant grindų ir atsitrenkė į duris. Akivaizdu, kad tokiu būdu nukentėjusioji J. K. turėjo jausti fizinį skausmą tiek dėl stūmimo, kuris nulėmė jos pusiausvyros neišlaikymą ir nukritimą, tiek dėl nukritimo ant kietų koridoriaus grindų (jame nebuvo patiestas kilimas) bei atsitrenkimo į duris. Atsižvelgdama į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta esant teisinga apylinės teismo išvadą, kad Ch. K. 2017 m. lapkričio 20 d. apie 15 val., grožio salone, esančiame (duomenys neskelbtini), įvykusio konflikto metu abiem rankom tyčia vieną kartą pastūmė nukentėjusiąją J. K. į krūtinės sritį, dėl ko ji nukrito grožio salono koridoriuje, prie galinės sienos, nugara ir galva trenkėsi į duris, tokiais savo veiksmais sukeldama nukentėjusiajai J. K. fizinį skausmą. Ši jos veika, formaliai vertinant, atitinka BK 140 straipsnio 1 dalį.

21. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime. Todėl, teismas, vertindamas kaltininko atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, kiekvienu atveju privalo įvertinti realų padarytos veikos pavojingumą.

22. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad asmuo padaręs nusikaltimą gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų, jo padaryta veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tuo atveju, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008).

23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ch. K. sukėlė nukentėjusiajai J. K. fizinį skausmą. Nukentėjusioji J. K. po Ch. K. fizinio smurto iš karto į medikus nesikreipė – ji tai padarė tik vakare. Iš ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, jog J. K. be fizinio skausmo objektyviai nepatyrė jokių rimtesnių sužalojimų. Po įvykio nukentėjusiajai J. K. fizinis skausmas jau buvo atslūgęs. Tai patvirtina liudytojų D. T., D. Z., I. K., F. A. parodymai, kad po konflikto J. K. nesiskundė vis dar jaučianti fizinį skausmą. Taigi, jai buvo sukeltas tik momentinis trumpalaikis fizinis skausmas. Kaip minėta, tarp nuteistosios ir nukentėjusiosios vyravo priešiški santykiai dėl grožio salono patalpų vėdinimo pradarant koridoriaus langą. To neneigė nei nuteistoji, nei nukentėjusioji. Šio įvykio metu J. K. iš kirpyklos salės į koridorių išėjo ne šiaip sau, o išgirdusi žodinį konfliktą tarp Ch. K. ir J. M., taigi, ji prie konflikto prisijungė tikslingai bei savo noru. Vadinasi, tiek nukentėjusiosios veiksmus prisijungiant prie konfliktuojančių Ch. K. ir J. M., tiek nuteistosios veiksmus pastumiant nukentėjusiąją – išprovokavo ne kas kitas, o priešiški jų visų santykiai. Nors Ch. K. neteisėti veiksmai pastumiant nukentėjusiąją J. K. nepateisina jos tokio elgesio, tačiau pirmiau aptartos aplinkybės rodo, jog ji nukentėjusiąją pastūmė ne norėdama jai sukelti fizinį skausmą, bet norėdama, kad pastaroji nebereikštų pretenzijų dėl patalpų vėdinimo.

24. Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir nustačiusi, jog nukentėjusiajai J. K. sukeltas fizinis skausmas buvo tik momentinis, jokių liekamųjų reiškinių jis nukentėjusiosios sveikatai nesukėlė, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Ch. K. nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitus bendruosius teisės principus, būtų pagrįstas represinių ir kraštutinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas. Be viso to, teisėjų kolegijos vertinimu, jau pats baudžiamasis procesas, prasidėjęs dar nuo 2017 m. lapkričio mėnesio, taikyta kardomoji priemonė, kaltinamosios statusas turėjo Ch. K. pakankamą auklėjamąjį poveikį. Todėl, vadovaujantis BK 37 straipsniu, Ch. K. atleistina nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla prieš ją nutrauktina (BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 327 straipsnio 2 punktas).

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiosios J. K. civilinį ieškinį patenkino iš dalies ir iš nuteistosios Ch. K. priteisė jai 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atkreiptinas dėmesys, kad tokį neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas nustatė atsižvelgdamas ir į aplinkybę dėl nežymaus nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo. Pašalinus šią aplinkybę iš nuosprendžio, nukentėjusiajai J. K. priteistinas neturtinės žalos dydis mažintinas, nes 800 Eur atlyginimas yra per didelis ir neadekvatus nusikalstamos veikos pobūdžiui bei nukentėjusiajai sukeltam fiziniam skausmui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje – dėl panaudoto fizinio smurto nukentėjusioji patyrė išgąstį ir nepatogumus, tačiau jai sukeltas fizinis skausmas truko neilgai, dėl to jai specialaus gydymo neprireikė, įvertinusi pagrįstus nuteistosios interesus bei teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose (priteisiama nuo 150 Eur iki 1500 Eur), sprendžia, kad iš Ch. K. nukentėjusiajai J. K. priteistinas neturtinės žalos dydis mažintinas iki 200 Eur. Kitaip nei pirmosios instancijos teismas nusprendė skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiajai J. K. procesinės palūkanos priteisiamos ne nuo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, o nuo šio nuosprendžio priėmimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-75-788/2019). Kadangi Ch. K. prieš nukentėjusiąją J. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, jos civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

26. Apeliaciniame skunde nukentėjusiosios J. K. atstovas kelia klausimą dėl nuosprendžio surašymo teisėtumo, kai vienas iš proceso dalyvių, vadovaudamasis BPK 256 straipsniu, teismui pateikia prašymą dėl veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo. Jo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai surašė nuosprendį, nes jo įžanginėje dalyje nenurodė, kad Ch. K. buvo kaltinama ir pagal BK 284 straipsnį, ir jo rezoliucinėje dalyje nenurodė, kad ji dėl šio nusikaltimo išteisinama. Tačiau, pagal BPK to ir nereikalaujama daryti, taigi, proceso dalyvio prašymą, pateiktą BPK 256 straipsnio pagrindu, pakanka tik aptarti nuosprendžio motyvuojamoje dalyje ir nurodyti argumentus, kodėl, teismo vertinimu, toks kaltinimas nėra pagrįstas. Šioje baudžiamojoje byloje Ch. K. buvo perduota teismui kaltinant ją pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nukentėjusiosios J. K. atstovas advokatas A. M. prašė pakeisti kaltinime nurodytą jos veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą priėmė ir aiškinosi, ar Ch. K. veikoje yra šios nusikalstamos veikos požymiai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas aptarė ne tik Ch. K. nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, bet ir pagal BK 284 straipsnį, ir nukentėjusiosios atstovo prašymą perkvalifikuoti Ch. K. veiką pagal BK 284 straipsnį atmetė kaip nepagrįstą bei išsamiai motyvavo, kodėl Ch. K. veika kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė nuosprendžio surašymo taisyklių ar padarė kitus procesinius pažeidimus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Utenos apylinkės teismo Visagino rūmų 2019 m. kovo 28 d. nuosprendžio dalį dėl C. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 140 straipsnio 1 dalį panaikinti, ir vadovaujantis BK 37 straipsniu, C. K. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo, o baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Iš C. K. nukentėjusiajai J. K. priteistą sumą neturtinei žalai atlyginti sumažinti iki 200 Eur, priteisiant iš nuteistosios nuo šios sumos ir 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant jas nuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo iki visiško žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios J. M. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nukentėjusiosios J. K. atstovo advokato Andriejaus Melkovo apeliacinį skundą atmesti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.