Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (apelianto) J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei K. L. (mirusiojo M. E. teisių perėmėja) dėl testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo 41-ojo notarų biuro notarė J. M..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas J. K. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2002 m. sausio 14 d. palikėjo A. E. (A. E.), mirusio 2013 m. spalio 2 d., asmeninį testamentą; 2) pripažinti negaliojančiu 41-ojo Vilniaus notarų biuro notarės J. M. M. E. 2014 m. balandžio 17 d. išduotą paveldėjimo pagal testamentą liudijimą; 3) taikyti restituciją – paimti iš atsakovės 30 989,34 Eur vertės butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), pinigines lėšas, buvusias iki palikimo priėmimo AB „Swedbank“ atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat pinigines lėšas, buvusias iki palikimo priėmimo AB „SEB bankas“ atsiskaitomojoje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (paveldėtas pagal 2014 m. balandžio 17 d. 41-ojo notarų biuro notarės J. M. išduotą paveldėjimo pagal testamentą liudijimą) ir grąžinti aukščiau nurodytą turtą į A. E. palikimo sudėtį. Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1165-127/2014, kuriuo ieškovas buvo pripažintas atsakovo brolio A. E., sūnumi, o A. E., atitinkamai, ieškovo tėvu. Teismo sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2606-653/2014, atmetus atsakovo M. E. apeliacinį skundą. Iš VĮ ,,Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro (toliau – Nekilnojamojo turto registras) išrašo matyti, kad atsakovas palikimą priėmė 2014 m. balandžio 17 d., remiantis testamentu ir tą faktą įregistravo viešame registre 2014 m. balandžio 25 d. 2014 m. balandžio 17 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas buvo gautas per advokatą 2015 m. kovo mėn. pradžioje. 2002 m. sausio 14 d. rašytinis testamentas bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. S2-14632-845/2014 dėl testamento patvirtinimo, gauti vykstant bylai dėl tėvystės nustatymo. Nurodė, kad atsakovas palikimą priėmė įstatymo formos ir reikalavimų neatitinkančiu ranka rašytu testamentu, kurio tikrumas nebuvo tinkamai patvirtintas notaro, neperduotas notarui saugoti ir atitinkamai notaro nebuvo įtrauktas į testamentų registrą. Atsakovas, 2014 m. kovo 10 d., kreipdamasis į teismą dėl šio testamento patvirtinimo, teismui nenurodė eilės svarbių aplinkybių, kurias žinodamas, teismas galėjo nepatvirtinti šio, asmeninio testamento formos ir saugojimo sąlygų neatitinkančio asmeninio testamento. Teismui 2014 m. kovo 10 d. pateiktas tvirtinti testamento tekstas, buvo ne tik kad palikėjo nepasirašytas, bet, labai tikėtinai, sudarytas esant jam neveiksniam, kadangi tai matyti iš asmens medicininių dokumentų.Atsakovas M. E. pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašė ieškinį atmesti bei taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad po A. E. mirties bute rado A. E. 2002 m. sausio 14 d. testamentą, kuriuo A. E. atsakovui paliko 1 kambario butą, adresu (duomenys neskelbtini), 1 kambario butą, paveldėtą iš mamos (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), indėlį Taupomajame banke Justiniškių g. (negauta pensija), indėlį Vilniaus banke. Atsižvelgiant į tai, M. E. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl testamento patvirtinimo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 10 d. nutartimi testamentą patvirtino. Nutartis įsiteisėjusi. Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro notarė J. M. atsakovui išdavė 2014 m. balandžio 17 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą. M. E. Nekilnojamojo turto registre įregistravo paveldėjimo faktą. Testamentas buvo pasirašytas, teismo patvirtintas, o tai, kad A. E. liudininkei nėra nurodęs, kad yra išreiškęs savo valią palikti turtą broliui, dar nesuponuoja išvados, kad testamentas nebuvo surašytas. Taip pat nurodo, kad aplinkybė, jog A. E. sirgo psichinėmis ligomis, savaime neįrodo jo neveiksnumo. A. E. dar esant gyvam, jo atžvilgiu nebuvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo būtų pripažintas jo neveiksnumas. A. E. buvo aktyvus, energingas, nuolat skaitė knygas, save prižiūrėjo, savimi rūpinosi. Teigia, kad ieškovas niekada nepalaikė jokių santykių su A. E.. Ieškovo veiksmai tiek po A. E. mirties, tiek tolimesniuose teisminiuose procesuose rodo tik ieškovo siekį bet kokia kaina pasipelnyti.Trečiasis asmuo notarė J. M. pateiktu atsiliepimu į ieškinį, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad palikėjo A. E. 2002 m. sausio 14 d. asmeninis testamentas, patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo, buvo paskelbtas 2014 m. balandžio 11 d., dalyvaujant testamentiniam įpėdiniui broliui M. E. ir ieškovui J. K.. Surašytas testamento paskelbimo protokolas bei 2014 m. balandžio 17 d. testamentinio įpėdinio M. E. prašymu buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas į turtą, paliktą asmeniniu testamentu. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas išduotas teisėtai, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.

I. P. instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad nuo 2014 m. balandžio 16 d., kuomet ieškovas buvo pripažintas A. E. sūnumi, turėtų būti skaičiuojamas 1 metų ieškinio senaties terminas ieškiniui pareikšti. Ieškinys teismui pateiktas 2015 d. balandžio 20 d., todėl ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, tačiau praleidimo terminas yra nežymus, todėl pirmosios instancijos teismas jį atnaujino. Teismo vertinimu, ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo spręsti, jog A. E., 2002 m. sausio 14 d. sudarydamas testamentą nesuvokė savo veiksmų reikšmės ir jo sudarymo padarinių, priešingai, byloje esantys įrodymai leido teismui daryti išvadą, jog A. E., 2002 m. sausio 14 d. sudarydamas testamentą suvokė savo veiksmų reikšmę ir jo sudarymo padarinius.Teismas, ieškovo prašymu, skyrė teismo psichiatrinę ekspertizę siekiant nustatyti, ar A. E. testamento surašymo metu, galėjo suvokti savo veiksmus. Eksperto išvadoje nurodyta, jog galima daryti prielaidinę išvadą, kad A. E. 2002 m. sausio 14 d. rašytinio testamento surašymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Išvadoje taip pat nurodyta, jog klausime įvardintas laikotarpis nuo 2002 m. sausio 14 d. iki tiriamojo mirties 2013 m. spalio 21 d. – per ilgas, kad būtų galima retrospektyviai vertinti tiriamojo gebėjimą suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Ieškovui nesutinkant su ekspertės išvada, tesimo posėdžio metu ekspertė nurodė, kad, jeigu būtų trukę duomenų, nebūtų patikusi galutinės išvadų, o Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos pateiktos išvados dėl neįgalumo visiškai nekoreliuoja su asmens gebėjimu suprasti savo veiksmų ir juos valdyti, o įrodo to asmens nustatyta darbingumą ir gebėjimą dirbti, asmenybinis defektas nebuvo konstatuotas. Nuo 1998 m. pacientas nebuvo gydytas psichiatrijos stacionare, ligos paūmėjimų nekonstatuota, tai kriterijus, leidžiantis įvertinti remisiją.Teismas, remdamasis ekspertizės aktu, liudytojų parodymais, medicininiuose dokumentuose užfiksuotais duomenimis, padarė išvadą, kad ieškovo nurodyta aplinkybė, jog A. E., 2002 m. sausio 14 d. sudarydamas testamentą, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės bei jų padarinių, yra nepagrįsta.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas J. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti. Taip pat apeliaciniame skunde prašoma bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei skirti pakartotinę teismo psichiatrinę ekspertizę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1. Ieškovas pretendentu į palikimą tapo 2014 m. spalio 13 d., kai įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkė teismo sprendimas dėl jo pripažinimo A. E. sūnumi. Todėl objektyviai anksčiau ieškinio senatis jam prasidėti negalėjo, nes reikalavimo teisė dėl palikimo atsirado minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, šis teisės aiškinimo netikslumas pašalintinas.

10.2. Teismas neįvertino visų palikėjo neveiksnumą testamento surašymo metu lemiančių aplinkybių. Ieškovo vertinimu, asmens veiksnumui nustatyti, neužtenka vienos nepakankamai psichiatrijos mokslo literatūra pagrįstos ir netgi jai prieštaraujančios teismo psichiatrinės ekspertizės. Ieškovas teikė prašymą dėl pakartotinės ekspertizės atlikimo, kadangi ekspertizės akte nustatė neatitikimus ir trūkumus. Neaišku kaip ekspertė atliko derinio su psichologiniais duomenimis analizę realiai neturėdama jokių psichologinių tyrimų duomenų. Akte nurodyti metodai neišskirti ir neaprašyti, todėl kyla abejonės, jog atliekant ekspertizę, visi išvardyti metodai nebuvo panaudoti. Ekspertė nereikalavo papildomų dokumentų iš Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarybos. Akte nurodoma, kad laikotarpiu nuo 2002 m. sausio 14 d. iki 2002 m. sausio 14 d. pas gydytoją nesilankė, nors iškart ekspertė nurodo, kad 2002 m. sausio 3 d. lankėsi pas psichiatrą, kas ypač svarbu, nes už 11 dienų buvo surašytas testamentas. Ieškovo nuomone, ekspertizė atlikta neišsamiai, moksliškai nepagrįsta, paremta tik subjektyviomis prielaidomis, ekspertė turėjo trumpą stažą ekspertinio darbo.

Atsakovė K. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apelianto skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Apeliaciniame skunde ieškovo nurodomos aplinkybės yra laikytinos jo samprotavimais, kurie nėra pagrįsti byloje esančiais įrodymais. Tokiu būdu iš esmės ieškovas tik išreiškia savo nepasitenkinimą jam nepalankiu teismo sprendimu, tačiau apeliaciniame skunde nenurodo teisinių argumentų ir nepateikia įrodymų, patvirtinančių teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą.Bylą išnagrinėjęs pirmos instancijos teismas, įvertinęs nurodytą ekspertizės aktą ir visus byloje pateiktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog testatorius A. E. testamento sudarymo metu suprato savo veiksmų reikšmę ir juos valdė, adekvačiai vertino situaciją ir priėmė jo valią atitinkantį sprendimą dėl savo paliekamo turto savo broliui bei atsakovės sutuoktiniui M. E..Bylą išnagrinėjęs pirmos instancijos teismas taip pat visiškai teisingai ir pagrįstai nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.Pakartotinė teismo ekspertizė gali būti skiriama tuo atveju, jeigu teismo ekspertas neatsakė į jam pateiktus klausimus, o papildoma teismo ekspertizė – tuomet, kai paaiškėja naujos aplinkybės ir/ar iškyla nauji klausimai, į kuriuos turi būti atsakyta. Ieškovas nenurodo ir nekelia naujų klausimų, susijusių su testatoriumi A. E., todėl papildomos ekspertizės klausimas nėra aktualus. Šioje byloje buvo atlikta pomirtinė testatoriaus A. E. teismo psichiatrijos ekspertizė ir dėl to pateikta teismo ekspertizės 2016 m. išvada Nr. 78TPK-13912016. Ieškovas sutiko, kad byloje būtų papildomai apklausta teismo ekspertė L. A., kuri atliko minėtą teismo psichiatrijos ekspertizę. Būtent pats ieškovas teismo ekspertei suformulavo ir pateikė papildomus (visus jam rūpimus) klausimus, į kuriuos minėta ekspertė išsamiai, aiškiai ir tiksliai atsakė. Tai reiškia, kad byloje nėra neatsakytų klausimų, susijusių su testatoriaus A. E. galėjimu suprasti ir valdyti savo veiksmus.Liudytojų I. Z., T. M. – parodymai patvirtina, kad nei ieškovas, nei nurodytos liudytojos testamento sudarymo metu nedalyvavo ir nieko negali pasakyti apie jo sudarymo aplinkybes.

Trečiasis asmuo notarė J. M. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.Byloje nustatyta, jog 2013 m. spalio 21 d. mirus A. E. palikimą priėmė brolis M. E.. 2002 m. sausio 14 d. A. E. sudarė testamentą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartimi testamentas patvirtintas. Vilniaus miesto 41-ojo notarų biuro notarė J. M. testatoriaus broliui M. E. išdavė 2014 m. balandžio 17 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą. M. E. Nekilnojamojo turto registre įregistravo paveldėjimo faktą. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1165-127/2014, pripažino ieškovą A. E. sūnumi, o A. E. ieškovo tėvu. Teismo sprendimas įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2606-653/2014, atmetus atsakovo M. E. apeliacinį skundą.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Ieškovas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis ieškovo apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl pakartotinės psichiatrinės ekspertizės skyrimo apeliacinės instancijos teisme

Kartu su apeliaciniu skundu ieškovas pateikė prašymą dėl pakartotinės teismo psichiatrinės ekspertizės atlikimo, pavedant ją atlikti apelianto nurodytiems ekspertams. Pažymėtina, kad ekspertizės aktas (išvada) yra specifinė įrodinėjimo priemonė tuo, kad joje daromos išvados iš kitų faktinių duomenų, todėl iš dalies tai yra išvestinis įrodymas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei šie įrodymai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų pateikimo ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į kitos šalies pateiktus reikalavimus ir nuneigti pateiktus atsikirtimus. Be to, skatinamas bylos šalių sąžiningumas ir proceso koncentruotumas pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju, apeliantas ir pirmosios instancijos teisme prašė skirti pakartotinę A. E. teismo psichiatrinę ekspertizę, tačiau teismas šį prašymą atmetė, kadangi teismas neturėjo pagrindo abejoti ekspertės pateiktų išvadų pagrįstumu, jų išsamumu, o taip pat pakartotinės ekspertizės skyrimas būtų užvilkinęs bylos nagrinėjimą. Pažymėtina, kad papildoma ar pakartotinė ekspertizė gali būti efektyvi tik tada, kai teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų (CPK 219 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti CPK 314 straipsnį dėl naujų įrodymų prijungimo – pakartotinės teismo psichiatrinės ekspertizės skyrimo (CPK 219, 314 straipsnis).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

Apeliaciniame skunde esminis ieškovo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo sprendimu yra tai, jos teismas vadovavosi teismo ekspertizės 2016 m. išvada Nr. 78TPK-13912016. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, taigi laikytina, jog apeliacinio skundo argumentas yra tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas – teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 straipsnio). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų tikrumą, sąsajumo, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjamo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2005 m. kovo 2 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2005 ir kt.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo.Byloje esančių įrodymų visumos pagrindu pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nustatė, kad A. E. testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Šią išvadą teismas padarė remdamasis ne tik teismo ekspertizės 2016 m. išvada Nr. 78TPK-13912016, tačiau atsižvelgęs ir į liudytojų parodymus, šalių paaiškinimus, kiekvieną atskirai ir visų įrodymų visumoje, sąryšyje su kitais įrodymai ir sprendime nurodė bei motyvavo kodėl jais vadovaujasi. Nė vienas iš teismo apklaustų liudytojų nenurodė, jog testatorius būtų elgęsis neadekvačiai, jam būtų reikalinga pagalba. Iš bylos duomenų matyti, kad pats apeliantas su tėvu nebendravo, juo nesidomėjo. Vien subjektyvūs apelianto įsitikinimas, nėra pagrindas pripažinti, jog testamento sudarymo metu A. E. nesuvokė savo veiksmų (CPK 178, 185 straipsniai).Ieškovas nušalinimų teismo psichiatrijos ekspertizę atlikusiai ekspertei nereiškė ir neįrodė, kad jos išvados nekompetentingos. Pomirtinę teismo psichiatrijos ekspertizę atliko psichiatrė ekspertė L. A.. Apeliantas skunde nurodo, jog teismo psichiatrės patirtis yra maža, jos ekspertizės aktas nepagrįstas moksliškai. Nors apeliantas siekė papildomos ar pakartotinės ekspertizių skyrimo, tačiau prašymai nebuvo pagrįsti ir argumentuoti bei nesudarė pagrindo daryti pagrįstą išvadą, kad atliktosios ekspertizės nėra atsakiusios į visus iškeltus klausimus, kad išvados nėra pilnos, neišsamios, prieštaringos ir panašiai. Teismas neprivalo tenkinti visų, net ir pagrįstų šalies prašymų. Pirmosios instancijos teismas sudarė sąlygas ieškovui apklausti ekspertizę atlikusią teismo psichiatrę, kuri išsamiai atsakė į apelianto abejones, todėl vien tai, kad apeliantas turi tam tikrą subjektyvų požiūrį į teismo ekspertę, jos atliktą ekspertizę, nesudaro pagrindo teigti, jog viskas ekspertizės aktas yra netinkamas. Akivaizdžių teismo ekspertizės 2016 m. išvada Nr. 78TPK-13912016 apeliacinės instancijos teismas nenustatė, pateiktos išvadas atitinka kitus byloje esančius įrodymus, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ekspertės pateiktų išvadų pagrįstumu, jų išsamumu. Apeliantas, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir nurodo, jog toks teismo motyvas šalintinas iš sprendimo. Apelianto teigimu, ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia yra 2014 m. spalio 13 d., kai įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkė teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas dėl jo pripažinimo A. E. sūnumi. Todėl, jo teigimu, objektyviai anksčiau ieškinio senatis jam prasidėti negalėjo, nes reikalavimo teisė dėl palikimo atsirado minėto teismo sprendimo įsiteisėjimo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 5.8 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą bei išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, pareikšdami ieškinį palikimą priėmusiam asmeniui per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos arba nuo tos dienos, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie tai, kad palikimą priėmė kitas asmuo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui tapo žinoma, jog jis turi teisę į tėvo palikimą, kai teismas pripažino jį testatoriaus sūnumi. Vien tai, kad apeliantas laukė teismo sprendimo įsiteisėjimo nepanaikina fakto, jog apie savo teisę į palikimą, jis nežinojo. Todėl darytina išvada, kad bylą išnagrinėjęs pirmos instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai nustatė, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir visapusiškai ištyrė bylos faktines aplinkybes bei tinkamai pritaikė materialinės bei procesinės teisės normas. Todėl nenustačius pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė K. L. atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą dėl išlaidų, patirtų už advokato pagalbą, atlyginimo. Tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės atsakovė apeliacinės instancijos teismui įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, jų dydį, nepateikė, todėl šios išlaidos atsakovei neatlygintinos (CPK 93, 98, 178 straipsniai).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.