Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-20 · Administracinė byla Nr. I-6068-426/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-20
Bylos Nr.
I-6068-426/2016
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Pareiškėjas
R. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6068-426/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00703-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, kurią atstovauja Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. P. prašo teismo iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 6 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 1–3).

Paaiškina, kad Lukiškių TI-K jam buvo draudžiama turėti ilgalaikius ir trumpalaikius pasimatymus su jo sugyventine ir kitais šeimos nariais, nė karto nebuvo leista išvykti į namus. Dėl to patyrė išgyvenimus, depresiją. Nutrūko jo socialiniai ryšiai, socialinė integracija tapo daug sudėtingesnė. Lukiškių TI-K administracija asmenis į kameras patalpindavo neatsižvelgdama į nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, į tai, kad kai kurie iš jų buvo infekuoti ŽIV. Nors kai kurių kamerų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau jų būklė buvo kritiška. Nuo 2014-12-19 jis nerūko, tačiau buvo laikomas su rūkančiais. Teigia, kad kreipėsi į Visuomenės sveikatos centrą, tačiau šis nė karto neatliko patikrinimo jam dalyvaujant, taigi patikrinimo aktai galėjo būti klastojami. Dėl išvardintų aplinkybių sukeliamos nuolatinės įtampos pareiškėjui paūmėjo odos liga žvynelinė (psoriazė). Nuo 2015-08-13 iki 2016-02-04 jis buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo apie 2 kv. m ploto, neskaitant baldų. Spintelių nebuvo. Daiktus jam tekdavo laikyti krepšiuose po lova. Veidrodžio nebuvo. Pasivaikščiojimo kiemelio plotas 14–16 kv. m. Vaikšto po 3–4 asmenis po 1 val. per parą. Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nurodo, kad nuteistieji turi teisę praleisti lauke ne mažiau kaip 8 val. O vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas pagal EŽTT jurisprudenciją turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m., atskaičius baldų, kito inventoriaus užimamą plotą. Kameroje nebuvo karšto vandens, prausyklos dydis – 40 x 25 cm. Atliekant gamtinius reikalus, jis bet kada galėdavo būti užkluptas atidarius kameros duris. Pareigūnai atidarinėdavo duris jam būnant tualete. Tai žemino, žeidė jo orumą. Teikiamo tualetinio popieriaus kokybė labai prasta – jis šiurkštus, blogai sugeriantis. Tualetinio popieriaus rulono užtenka tik 6 dienoms, o jam išduodavo du rulonus visam mėnesiui. Dušu, kurio plotas 8 kv. m. buvo galima naudotis tik 1 kartą per savaitę po 15 min. Vienu metu naudojosi 3-4 asmenys, nors buvo tik 2 purkštukai. Buvo draudžiama turėti šiltus pledus ir nešiojamus kompiuterius visą parą. Jam, kaip sportuojančiam asmeniui, neužteko maisto, kurio energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Pareiškėjo teigimu, daugeliui su juo bendravusių pareigūnų yra būdingas sadistinis asmenybės sutrikimas, kai kurie iš jų serga sadizmu. Visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį jo gyvenimo sąlygos laisvės atėmimo vietoje buvo nežmoniškos ir pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 84 str. 2 dalį. Pareiškėjo manymu, kadangi Lietuva nuolat pažeidinėja Konvenciją priteisiant neturtinę žalą, būtų neteisinga vadovautis tais pačiais koeficientais, nurodytais EŽTT jurisprudencijoje, taip pat ir žemu minimalios mėnesinės algos Lietuvoje dydžiu, kuris yra diskriminacinis.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 8–19) nurodo, jog su skundu nesutinka, prašo jį atmesti bei priteisti 6,06 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą. Pagrįsdamas savo poziciją atsakovės atstovas paaiškino, kad nuo 2010-04-11 įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. Pareiškėjas nemažą laiko dalį buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K bei laikomas kamerose, kurių plotas atitiko nustatytus reikalavimus. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimaliai leistina Lukiškių TI-K laikyti 954 asmenis. Pabrėžė, jog leistina norma viršijama, laikant iki 1 000 asmenų. Nuteistieji iki gyvos galvos laikomi 1-75 kamerose po vieną (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu gali būti laikomi po 2 asmenis). Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o, vykdydama teismų nuosprendžius ir nutartis, jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Tvirtina, kad, skirstant atvykusius asmenis į kameras, griežtai laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 str. numatytų suimtųjų ir nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Dėl tokio skirstymo kai kurios kameros gali būti perpildytos. Siekiama, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Jiems išduodamas tam reikalingas inventorius. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, turimus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto. Patys suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja suremontuotas kameras. Nurodė, kad visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti, kurių dydis priklauso nuo kamerų dydžio. Dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Įstatymuose nenustatyta, kad kamerose esančiuose tualetuose turėtų būti įrengtos durelės.

Lukiškių TI-K kamerose pagal HN 76:2010 reikalavimus yra įrengtas sanitarinis mazgas su šalto vandens tiekimo sistema, tualetas atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų įrengti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Tokie atitvėrimai ir negali būti numatyti, kitaip pareigūnai negalėtų užtikrinti laikomų asmenų nuolatinės elgesio kontrolės. Kameros vėdinamos natūraliai per langą, toks įrengimas atitinka HN 76:2010 24 punkto reikalavimus. Atsakovės atstovo tvirtinimu, Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įtaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikydamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimų bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę suteikiama teisė iki 15 minučių nusiprausti duše ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K maistas gaminamas, suimtieji ir nuteistieji maitinami laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų pagal Valstybinio aplinkos sveikatos centro parengtus ir Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu patvirtintus valgiaraščius. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą ne mažiau 2298 kcal. Atlikus 2013-12-19 maisto laboratorinius tyrimus nustatyta nedirbančių vyrų 2013-12-18 paros maisto davinio energetinę vertę sudarė 2856 kcal. Kiekvieną dieną pagamintų patiekalų kokybė tikrinama Lukiškių TI-K Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo. Lukiškių TI-K darbuotojai nuteistiesiems padėdami realizuoti teisę į pasimatymus, griežtai vadovaujasi teisės aktų nuostatomis ir veikia teisėtai. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės ilgalaikių pasimatymų nenumato. Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) praktiką. Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nenumato teisės aktai. Lukiškių TI-K pareigūnai paskirstydami asmenis į kameras privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Informacija ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti yra iškabinti visose Lukiškių TI-K bendrojo naudojimo patalpose. Asmenys skirstomi į kameras atsižvelgiant į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, į suimtojo prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų. R. P. prašymų, skundų pareiškimų dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais/nerūkančiaisiais Lukiškių TI-K nebuvo gauta.

Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais nusiskundimais. Atsakovės įgalioto atstovo manymu, būtina įrodyti, kad pareiškėjo nurodyti įstaigos trūkumai tiesiogiai sukėlė jam neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu jo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies

Byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės neturtinės žalos atlyginimą pagrįstumo ir teisėtumo.

Iš skunde nurodytų aplinkybių ir motyvų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad nuo 2015-08-13 iki 2016-02-04 Lukiškių TI-K jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis HN 76:2010 ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, nagrinėjamoje byloje taip pat aktualus Konvencijos 3 str., kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

CK 6.271 str. 1 d. numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo nurodytu atveju.

Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).

LVAT, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2011-01-06 nutartis Nr. A-502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A-756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A-756-122/2010 ir kt.).

Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Žemesnės instancijos teismas

Atmestinas pareiškėjo argumentas, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas turi būti ne mažesnis nei 4 kv. m., atskaičius baldų, kito inventoriaus užimamą plotą, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2016-10-13 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2886-520/2016 pažymėjo, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 str. pažeidimu (žr., pvz., 2010-12-16 sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014-09-15 sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 str. pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013-04-02 sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją). Nors pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą.

Byloje nėra ginčo dėl atsakovės įgaliotos institucijos atsiliepime teismui pateiktų duomenų (b. l. 8–19) apie pareiškėjo kalinimo sąlygas teisingumo bei išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas tam tikrais periodais nesiekė 3,60 m², t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 p. nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudija, kad pareiškėjas teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 9 dienas, o vienam asmeniui tekdavo mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.

Žemesnės instancijos teismas

EŽTT praktikoje ne kartą pažymėta, kad, vertinant kalinimo sąlygas Konvencijos 3 str. pažeidimo prasme, atsižvelgtina ir į tai, ar asmeniui sudaryta galimybė gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas ir t. t. (2010-04-01 sprendimas Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01 ir kt.).

Pareiškėjas skunde teigia, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo netinkamai įrengti sanitariniai mazgai. Byloje nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Pažymėtina, kad LVAT praktikoje (žr. LVAT 2016-03-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįstas.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi teismui, kad jam buvo išduodama nepakankamai tualetinio popieriaus, be to popieriaus kokybė prasta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinta Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma, vyrams 1 mėnesiui išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus. Taigi pareiškėjui skunde teigiant, kad jam buvo išduodami 2 rulonai per mėnesį, konstatuotina, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu viršijo teisės aktų nustatytus reikalavimus, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Remiantis LVAT praktika (pvz., LVAT 2016-03-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A-315-602/2016; 2016-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016) papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai dėl tualetinio popieriaus kiekio ir kokybės negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.

Pareiškėjas skundžiasi, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Nuo 2015-11-01 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pakeitė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - HN 134:2015). Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. numatytas tabako gaminių vartojimo ribojimas (19 str. 1 d. 3 p.). HN 134:2015 7 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, Lukiškių TI-K administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys patalpose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad, siekiant užtikrinti minėtos normos laikymąsi, informacija ar ženklai, įspėjantys apie draudimą rūkyti, yra iškabinti visose Lukiškių TI-K bendrojo naudojimo patalpose. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo išdėstyta pozicija. Pagal LVAT formuojamą praktiką (žr. pvz., 2016-06-13 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1231-556/2016) pareiga sudaryti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru kyla nepriklausomai nuo to, ar nerūkantis asmuo atitinkamu būdu (žodiniu ar rašytiniu pareiškimu, skundu) primena įstaigos administracijai šią pareigą, ar ne, tačiau šis aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar apie įpareigojimų nesilaikymą žinant administracijai, ji ėmėsi veiksmų, kad šie būtų pašalinti. Taigi, vertinant, ar atitinkama institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas ir prašyti imtis atitinkamų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2013-09-12 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013-07-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2016-01-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1808-858/2015). Atsakovas atsiliepime teigia, kad pareiškėjo prašymų, skundų, pareiškimų dėl laikymo kartu su rūkančiaisiais/nerūkančiaisiais Lukiškių TI-K nebuvo gauta. Nagrinėjamu atveju administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie nuteistųjų padarytus bausmės ar suėmimo vykdymo atlikimo ar režimo reikalavimų pažeidimus, neužfiksuota, kad kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, asmenys rūko. Pareiškėjas teiginių, kad kartu su juo kameroje buvę kiti asmenys būtų rūkę, taip pat nedetalizavo, abstrakčiai nurodydamas šias aplinkybes. Be to, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl jis, galbūt žinodamas, kad rūkyti yra draudžiama, jog jis yra nepagrįstai verčiamas kvėpuoti dūmais, nenurodė, kad yra nesilaikoma numatytų reikalavimų, ar raštu nesiprašė perkeliamas į kitą kamerą. Atsižvelgus į tai, sutiktina su tuo, kad Lukiškių TI-K ėmėsi veiksmų, jog būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose bei kitose bendro naudojimo patalpose ir šiuo aspektu nekonstatuotinas Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas ir pareiškėjo teisių pažeidimas.

Pareiškėjas prašomą priteisti žalą taip pat sieja su tuo, kad jam buvo suteikiama galimybė tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių nusimaudyti po dušu, nepritaikytu naudotis daugiau nei 2 asmenims. HN 76:2010 68 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Tokia pati nuostata yra ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusios HN 134:2015 44 punkte. Taigi, pareiškėjo nurodytas maudymosi po dušu dažnumas atitinka nacionalinį teisinį reglamentavimą. LVAT 2016-05-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-556/2016 pabrėžiama, kad iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012-07-10 sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012-03-13 sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 str. (žr. 200-07-24 sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Vis dėlto LVAT 2016-05-09 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-756-556/2016 konstatavo, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 str. pažeidimą. Taigi, ši aplinkybė gali būti reikšminga sprendžiant dėl Konvencijos 3 str. pažeidimo ir vertinant visumą pareiškėjo nurodytų konstatuotų neteisėtų veiksmų ir sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl pareiškėjo argumentų, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo spintelių, veidrodžių, daiktus tekdavo laikyti po lova, teismas pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkte reglamentuota, kokie baldai privalo būti kameroje. Joje nenumatyta įrengti veidrodžių, vietoje spintelių gali būti įrengtos lentynos bei gali būti (bet neprivalo) po lova įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Į pareiškėjo argumentus dėl maisto kokybės pažymėtina, kad BVK 173 str. 4 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, – pagal racionalaus maitinimo normas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus (Higienos normos HN 76:2010 9 p.). Iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002-09-23 įsakymo Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ matyti, kad skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam dirbančiam ir nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietoje, skiriasi. Atskirų mitybos normų sportuojantiems asmenims nėra numatyta. Taip pat nenustatyta, kad sportuojantys asmenys būtų priskiriami dirbančiųjų grupei ir turėtų teisę į kitokias mitybos normas nei nedirbantieji. Pareiškėjas teigia, kad jam, kaip sportuojančiam asmeniui, neužteko maisto, kurio energetinė vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal. Šiam pareiškėjo teiginiui prieštarauja Lukiškių TI-K atsiliepime nurodytas argumentas, kad 2013-12-18 patikrinimo metu nustatyta nedirbančių vyrų paros maisto davinio energetinė vertė (2856 kcal) net viršijo teisės aktais nustatytąją (2298 kcal) (b. l. 8–19). Kadangi pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs ir nepagrįsti įrodymais, nėra pagrindo abejoti atsakovo argumentais, kad, duodamas maitinimą pareiškėjui, jis nepažeidė teisės aktų reikalavimą ir maisto energetinė vertė buvo ne mažesnė nei 2298 kcal. Be to, pareiškėjas teigdamas, kad maitinimas jam, kaip sportuojančiam asmeniui, buvo nepakankamas, nenurodė, koks maitinimas jam turėjo būti (ar buvo) skirtas ir kokiu pagrindu. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas daro išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo paskirtas (turėjo būti paskirtas) ir turėjo būti tiekiamas dirbantiems vyrams skirtas maitinimas, ar, kad pareiškėjui realiai tiekiamo maitinimo energetinė vertė neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde teigia, kad jam buvo draudžiami ilgalaikiai ir trumpalaikiai pasimatymai su sugyventine ir kitais šeimos nariais. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas pagal BVK nuostatas yra priskirtas paprastajai grupei. Pagal BVK 85 str. 1 d. 2 punktą, reglamentuojantį paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. Taigi BVK 85 str. nenumato paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems teisės į ilgalaikius pasimatymus. LVAT 2016-05-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-438-858/2016 atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013-07-09 sprendimą byloje T. V. prieš Lietuvą, kuriame EŽTT nurodė, jog nepaisant to, kad EŽTT yra išreiškęs pritarimą dėl perėjimo prie ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu suteikimo kai kuriose Europos šalyse, jis dar nėra aiškinęs Konvencijos taip, kad Susitariančiosios valstybės privalo numatyti tokius pasimatymus; tai yra sritis, kurioje Susitariančiosios valstybės turi plačią nuožiūros laisvę nuspręsti, kokių veiksmų imtis tam, kad būtų užtikrintas Konvencijos laikymasis, atsižvelgiant į visuomenės ir pavienių asmenų poreikius ir išteklius, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neteisėti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmai šiuo aspektu negali būti nustatyti. Dėl pareiškėjo teisės į trumpalaikius pasimatymus pažymėtina, kad remiantis LVAT praktika (žr. pvz., LVAT 2015-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-587-575/2015) laisvės atėmimo įstaiga (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) neprivalo trumpalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti trumpalaikių pasimatymų su savo sugyventine ar šeimos nariais, darytina išvada, kad vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti trumpalaikius pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka.

Dėl pareiškėjo teisės į pasivaikščiojimus pažymėtina, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto. Pagal BVK 103 str. 1 dalį, nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. BVK 85 str. 1 d. 4 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas. Pareiškėjas neteigė, kad atsakovo atstovas jam nesuteikė teisės pasivaikščioti 1,5 valandos per parą gryname ore. Pareiškėjas savo pretenzijas grindė tuo, kad 1 val. pasivaikščiojimo trukmė yra nepakankama, nes pagal Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą išaiškinimus ir EŽTT jurisprudenciją rekomenduojama trukmė - ne mažiau kaip 8 val. per parą. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas ginčui aktualiu laikotarpiu suteikdamas pareiškėjui kasdien pirmiau minėtų teisės aktų numatytos trukmės pasivaikščiojimus, elgėsi taip, kaip turėjo elgtis pagal įstatymus.

Dėl R. P. skundo argumentų dėl netinkamo, sadistinio pareigūnų elgesio teismas pažymi, kad pareiškėjas, reikšdamas tokias pretenzijas, konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada ir kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad jis buvo laikomas kartu su asmenimis, infekuotais ŽIV infekcija, taip pat su asmenimis, nuteistais už žmogžudystes ir prievartavimus. LVAT atsižvelgdamas į nacionalinę teisę, taip pat į tarptautines rekomendacijas, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad suimtojo ar nuteistojo laikymo su ŽIV infekuotu asmeniu faktas savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus veiksmus (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose: 2012-06-28 Nr. A822-2474/2012, 2015-04-14 Nr. A-1010-575/2015, 2015-06-17 Nr. A-1826-624/2015, 2016-03-10 Nr. A-707-662/2016 ir kt.). LVAT yra pažymėjęs, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (žr., pvz. LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2474/2012). Remiantis 1999-01-22 įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999-12-27 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999-01-22 įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Taigi, teisės aktai nenumato atsakovui pareigos izoliuoti sergančius AIDS asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Pagal BVK 70 str. 1 d. 1 p. nuteistųjų atskiru arba izoliuotu laikymu pataisos įstaigose yra siekiama atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems. Pagal BVK 70 str. 3 d. nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos taip pat pavojingi recidyvistai, nuteisti už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus laikomi izoliuoti nuo kitų nuteistųjų toje pačioje pataisos įstaigoje arba atskirose pataisos įstaigose, jeigu yra tokia galimybė. Pagal BVK 70 str. 6 d. jeigu pataisos įstaigoje bausmę atliekantis nuteistasis raštu prašo pataisos įstaigos administraciją dėl svarbių priežasčių laikyti jį izoliuotą nuo kitų nuteistųjų, pataisos įstaigos direktorius turi teisę nutarimu perkelti šį nuteistąjį į kamerų tipo patalpas ir laikyti jį kameroje vieną arba kartu su kitais tuo pačiu pagrindu kamerų tipo patalpose laikomais nuteistaisiais. Taigi minėtomis teisės normomis pareiškėjo skunde nurodytų asmenų (asmenų, nuteistų už žmogžudystes, prievartavimus) laikymas atskirai nuo pareiškėjo galėjo būti užtikrinamas tik esant tokiai galimybei arba patenkinus pareiškėjo prašymą jį laikyti atskirai. Kadangi pareiškėjas nenurodo, kad su tokiu prašymu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ir byloje nesant duomenų apie pareiškėjo reiškiamus prašymus, pareiškimus ar skundus, nenustatyta, kad Lukiškių TI-K administracijos veiksmai šiuo aspektu būtų neteisėti. Be to, atsakovė atsiliepime nurodė, kad nuteistieji iki gyvos galvos laikomi 1-75 kamerose po vieną (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu gali būti laikomi po 2 asmenis) (b. l. 8–19).

Teismas taip pat atmeta pareiškėjo teiginius, kad draudžiama su savimi turėti pledus, kompiuterius. Pagal BVK 96 str. 1 d. nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Pagal 2003-07-02 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojusi iki 2015-09-01) 173.7 ir 173.16 p. nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais kompiuteriais, patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 str. 2 d. numatytos patalynės. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K neleido jam realizuoti minėtais teisės aktais įtvirtintų jo teisių, taip pat nenurodė konkrečių atvejų, susijusių su šio pobūdžio pažeidimais ir atsakovo veiksmų neteisėtumu, nepateikė ir įrodymų, jog kreipėsi į pataisos įstaigą dėl leidimo turėti nuosavą pledą ar kompiuterį ir buvo atsisakyta patenkinti jo prašymą.

Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad tais atvejais, kai kamerų plotas vienam asmeniui atitiko reikalavimus, kamerų, kuriose jis buvo laikomas, būklė buvo prasta. Atsakovės atstovas pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – VVSC) patikrinimo aktus (b. l. 37–110), kuriais ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo nustatyti šie teisės aktų pažeidimai: HN 76:2010 28 p. pažeidimas kameroje Nr. 397 (buvo nukritusių, atšokusių sienų dažų, sienų paviršiai nelygūs, netinkami lengvam valymui, dezinfekcijai, vietomis nebuvo grindų dangos, grindų paviršius buvo nelygus, netinkamas lengvam valymui, dezinfekcijai) (2015-10-30 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2483, b. l. 53–54); HN 76:2010 54 p. ir 28 p. pažeidimai kameroje Nr. 404 (vizualiai nešvarūs langų stiklai, nelygūs sienų paviršiai, yra atšokusių ir nubyrėjusių sienos dažų, sienų paviršiai netinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai, nelygi grindų danga, grindų paviršiai netinkami lengvam valymui ar dezinfekcijai) (2015-10-01 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2205, b. l. 56-57); HN 76:2010 28 p. pažeidimas kameroje Nr. 404 (nelygūs sienų paviršiai, yra atšokusių ir nubyrėjusių sienos dažų, grindų paviršius nelygus, šie paviršiai netinkami lengvam valymui) (2015-10-07 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2253, b. l. 58-59); HN 76:2010 54 p. pažeidimas kameroje Nr. 114 (palangės, praustuvės paviršiai buvo vizualiai nešvarūs, patalpoje buvo šiukšlių) (2015-10-30 patikrinimo aktas Nr. 13(13.3)-PA-2481, b. l. 84-85). Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, būklės ir kitų laikymo sąlygų nėra, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms.

Atsižvelgiant į pareiškėjo kalinimo minėtomis sąlygomis trukmę (9 dienos), konstatuotina, kad dėl kalinimo perpildytose kamerose kilę nepatogumui užsitęsė neilgai, jų intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias (Konvencijos 3 str.), todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurie negali būti kompensuojami vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu.

Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme).

Atsižvelgtina į tai, kad dalis pareiškėjo nusiskundimų yra nulemti vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo pažeidimu ir nenagrinėtini kaip savarankiški. Dauguma aplinkybių, kuriomis jis grindžia savo skundą, yra tikėtinos laisvės atėmimo bausmės pasekmės ir nesudaro atskiro pagrindo asmens teisės į orumą pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtą turtinę žalą bei neigiamų išgyvenimų didesnį sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto pažeidimo. Tai yra susiję su tuo, kad pažeidimo trukmė lyginant su jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu yra neilga (iš viso 9 paros), šis pažeidimo laikotarpis nebuvo ištisinis. Pareiškėjo atžvilgiu buvo konstatuoti neteisėti veiksmai, susiję su minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimu, nesilaikymu HN 76:2010 28 ir 54 p. reikalavimų, sanitarinio mazgo netinkamu įrengimu, tačiau byloje nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų.

Įvertinus nurodytas aplinkybes pripažintina, kad pareiškėjo skundo reikalavimas iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, jo prašoma priteisti 6 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė, neadekvati patirtiems išgyvenimams.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 100 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismo vertinimu, nustatytas žalos dydis atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-03-16 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-321-442/2015 už kalinimą netinkamos sąlygomis 99 dienas priteisė 600 Eur neturtinei žalai atlyginti).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 4 d. numatyta, kai sprendimas priimtas atsakovo naudai, jis turi teisę reikalauti atlyginti: išlaidas, kurias turėjo rengdamas ir raštu pateikdamas teismui dokumentus; kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje išlaidas už laiką, kol vyko procesas, bei dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimas patenkintas iš dalies (1,67 %), konstatuotina, jog atsakovė turi teisę į 98,33 % patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovės atstovė prašo priteisti 6,06 Eur išlaidų, kurios patirtos rengiant dokumentų kopijas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimo Nr. 1039 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“ vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo dokumento kopijos parengimas – 0,06 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovės atstovas pateikė 101 lapą bylos medžiagos, jo prašymas tenkintinas ir iš pareiškėjo priteistina 5,96 Eur (6,06 Eur x 98,33 %) bylinėjimosi išlaidų.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pareiškėjo R. P. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti R. P. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus–kalėjimo, 100 Eur (vieno šimto eurų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti atsakovės Lietuvos valstybės naudai iš pareiškėjo R. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5,96 Eur (penkis eurus devyniasdešimt šešis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Rūta Miliuvienė