- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-12-04
- Bylos Nr.
- e2S-3515-981/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-14663-2025-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Trumpulienė
- Kreditorius
- mažosios bendrijos „Kauno kasyba“
- Skolininkas
- uždarajai akcinei bendrovei „Norvegijos kontaktai“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Trumpulienė, veikdama Kauno apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditorės mažosios bendrijos „Kauno kasyba“ atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditorės mažosios bendrijos „Kauno kasyba“ pareiškimą skolininkei uždarajai akcinei bendrovei „Norvegijos kontaktai“ dėl teismo įsakymo išdavimo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
Kauno apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 25 d. priėmė teismo įsakymą civilinėje byloje pagal kreditorės MB „Kauno kasyba“ (toliau – ir kreditorė) pareiškimą, kuriuo nutarta priteisti iš skolininkės UAB „Norvegijos kontaktai“ (toliau – ir skolininkė) kreditorės naudai 62 366 EUR skolą, 5 612,40 EUR delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 611 EUR bylinėjimosi išlaidas. Teismo įsakymas įsiteisėjo 2025 m. rugsėjo 16 d.
Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui kreditorė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininkės turtą 50 000 EUR sumai, pirmiausia areštuojant skolininkės nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises, akcijas, o šių nesant ar esant nepakankamai – areštuojant skolininkės pinigines lėšas, esančias pas skolininkę, bankuose ar pas kitus trečiuosius asmenis, leidžiant skolininkei atlikti operacijas su atitinkamomis lėšomis, jei jomis yra atsiskaitoma su kreditore.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodė, kad patikrinus duomenis sistemoje „Okredo“, buvo pastebėta, kad nuo 2025 m. pradžios prieš skolininkę yra pradėti bent keli teismo procesai, kuriuose ji dalyvauja atsakovės statusu. Pažymėjo, kad pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo suma yra itin didelė – virš 67 978,40 EUR. Be to, sistemos „Okredo“ duomenimis yra matoma, jog skolininkė turi 13 838,25 EUR skolą SODRA. Kreditorė turi pagrįstos informacijos, kad skolininkė turėjo ir tebeturi vykdomųjų bylų, išieškant įsiskolinimus iš Lietuvos valstybės institucijų, privačių ūkio subjektų bei fizinių asmenų, kas reiškia, kad skolininkė geruoju nėra linkusi vykdyti įsipareigojimų. Atkreipė dėmesį į tai, kad skolininkė nuo pat skolos atsiradimo elgiasi lengvabūdiškai, neatsakingai, vengia atsiskaityti, kas akivaizdžiai suponuoja nesąžiningumą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
Šalies argumentai
Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju kreditorė tikėtinai pagrindė savo reikalavimą – aiškiai suformulavo pareiškimo dalyką, detaliai išdėstė aplinkybes ir aplinkybėms pagrįsti pateikė rašytinius dokumentus, tačiau pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, kreditorė neįrodė, jog yra kilusi priimto teismo įsakymo neįvykdymo grėsmė. Aplinkybė, kad skolininkė geranoriškai negrąžino kreditorei skolos, neįvykdė / netinkamai vykdė prisiimtus piniginius įsipareigojimus, nesudaro pagrindo manyti, jog skolininkė vengs vykdyti priimtą teismo įsakymą (ar kitą kreditorės naudai priimtą galutinį teismo procesinį sprendimą), be to, iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad skolininkė neignoruoja kreditorės ir nurodė, kad sukontaktuos su kreditorės direktoriumi ir spręs klausimą dėl atsiskaitymo dalimis. Pažymėjo, kad kreditorė nepateikė jokių įrodymų apie skolininkės nesąžiningumą, t. y. skolininkės ketinimus perleisti jai priklausantį turtą ar imtis kitokių priemonių, kurios apsunkintų būsimo teismo procesinio sprendimo (teismo įsakymo) įvykdymą.
Teismas darė išvadą, kad nesant kitų duomenų ir įrodymų, kurie leistų spręsti egzistuojant teismo įsakymo neįvykdymo grėsmei, laikinosios apsaugos priemonės byloje negali būti taikomos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad kreditorė neįrodė antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių atsakovų atžvilgiu taikymui, todėl prašymas dėl jų taikymo atmestas.
III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai
1. Kreditorė (toliau – ir apeliantė) atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, kadangi pagal teismų praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių instituto tikslas yra užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybę, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti pakanka tikėtinos grėsmės, o ne jos neišvengiamumo, ir tai yra preliminari priemonė, kuria siekiama kuo greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
1.2. Skolininkės finansinė padėtis ir elgesys pagrindžia grėsmę, kadangi ji turi didelių įsiskolinimų SODRA, prieš ją pradėti keli teismo procesai, egzistuoja vykdomosios bylos, kas rodo sistemingą įsipareigojimų nevykdymą. Tai patvirtina, kad skolininkė gali imtis veiksmų, apsunkinančių būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
1.3. Teismas nepagrįstai reikalavo įrodymų apie nesąžiningus veiksmus, kadangi teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad ieškinio suma, skolininko turtinė padėtis, įsiskolinimų mastas ir kiti objektyvūs duomenys gali būti pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ypač kai skolininkas jau nevykdo įsipareigojimų.
Šalies argumentai
1.4. Teismas neatsižvelgė į kreditoriaus interesų apsaugos būtinybę. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Jos taikomos, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą ir išvengti neigiamų padarinių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.
Apeliacijos objektas – Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutarties, kuria teismas atmetė kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikra.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų
CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią atsirasti aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir kartu užtikrinti teismo sprendimo privalomumą.
Spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teismas visų pirma atlieka pareikštų reikalavimų pagrįstumo prima facie (preliminarų, iš pirmo žvilgsnio) vertinimą. Pagal prima facie doktriną ieškinio tikėtino pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikinimas, ar, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Lietuvos apeliacinio teismų praktikoje jau yra suformuota taisyklė, kad teismas, spręsdamas dėl ieškinio preliminaraus pagrįstumo, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, nes pakanka tik įsitikinti, ar ieškinys atitinka teisės aktuose jo turiniui ir formai nustatytus reikalavimus ir ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-757-236/2015; 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-41-464/2021).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą ir tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, su tokia teismo išvada atskiruoju skundu nebuvo prieštaraujama, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako.
Antroji būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Šios priemonės taikymo poreikį pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Taigi, teismas, gavęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, be kita ko, atsižvelgdamas ir į šio proceso instituto taikymo išimtinumą, turi diskreciją nuspręsti, ar tokios priemonės yra reikalingos ir ar jos gali padėti pasiekti tų tikslų, kuriais grindžiamas jų konkrečioje byloje taikymo poreikis.
Aktualioje ir šiuo metu vyraujančioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis, galimos šios padėties pokyčio perspektyvos, yra tos aplinkybės, kurias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendžiantis teismas turėtų vertinti tik atsižvelgdamas į asmens atliktus, atliekamus ir galimus atlikti nesąžiningus veiksmus, t. y. laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai. Jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, t. y. jo veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto masę, atsakovo turto bei piniginių lėšų areštas neturėtų būti taikomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-513-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018; 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-422-464/2019).
Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovės jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas). Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovės interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.
Nagrinėjamu atveju apeliantė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimą grindė aplinkybėmis, jog prieš skolininkę yra pradėti bent keli teismo procesai, ji turėjo ir tebeturi vykdomųjų bylų išieškant įsiskolinimus. Kreditorė taip pat nurodė, kad apeliantė turi įsiskolinimą SODRAI, geranoriškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams ir nuo pat skolos atsiradimo elgiasi lengvabūdiškai, neatsakingai, vengia atsiskaityti, kas akivaizdžiai suponuoja nesąžiningumą.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorė nagrinėjamu atveju nepagrindė antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės palankaus kreditorei teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė jokių objektyvių (bent tikėtinų) duomenų, kad atsakovė turėtų ketinimų perleisti, slėpti turimą turtą ar imtis kitokių nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti teismo sprendimo vykdymui, nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Akivaizdžių aplinkybių, galinčių patvirtinti tikėtiną atsakovės nesąžiningumą, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad atsakovė gera valia nevykdo prisiimtų įsipareigojimų, teikia galimybę jos kreditoriui kreiptis į teismą, bet ne pagrindą teismui taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Todėl toks apeliantės įvardytas faktas, kad atsakovė galimai nevykdo prievolių kitiems subjektams, jos nesąžiningumo, kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, nepatvirtina bei šios aplinkybės nesudaro pagrindo prieiti prie išvados, jog atsakovės tikslas yra išvengti teismo sprendimo įvykdymo.
Pasisakant dėl atsakovės finansinės padėties reikšmės laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, pažymėtina, kad asmens finansinis nepajėgumas įvykdyti teismo sprendimą ir asmens nenorėjimas ar vengimas jį įvykdyti yra skirtingos situacijos. Jeigu atsakovas neturi tiek turto, kad jo užtektų reikalavimams patenkinti, pripažįstama, jog negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemia objektyvios su to atsakovo turtine būkle susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), bet ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017; 2023 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-504-912/2023).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje civilinio proceso stadijoje nenustatytas ir kreditorės neįrodytas bent tikėtinas atsakovės nesąžiningumas, siekiant išvengti jai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymo, todėl atsakovės atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.
Pažymėtina ir tai, kad šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien pareiškimo dėl teismo įsakymo pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nurodymas, nepateikus įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, jog atsakovė vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar ateityje atliks veiksmus, siekdama sumažinti savo turtą, kartu ir galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovės teises taikant laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis bei mastas iš esmės priklauso nuo kreditorės valios. Pripažinus, kad laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog, jų nesiėmus, galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, ko iš esmės ir siekia apeliantė, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje.
Dėl bylos procesinės baigties
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nutartyje nurodytus argumentus ir motyvus, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje susiklosčiusią situaciją, tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės normas bei padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju neegzistuoja viena iš CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti – grėsmė būsimo teismo sprendimui įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, apeliantės atskirasis skundas yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Pasisakius dėl esminių atskirojo skundo argumentų, kiti jame nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti kreditorės mažosios bendrijos „Kauno kasyba“ atskirąjį skundą.
Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. eL2-32170-1087/2025, palikti nepakeista.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.