- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-22
- Bylos Nr.
- e2A-552-267/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29456-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė, Rasa Bartašienė, Danutė Burbulienė
- Ieškovas
- K. Ž., S. Ž.
- Atsakovas
- M. J. K.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų K. Ž. ir S. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų K. Ž. ir S. Ž. ieškinį atsakovei M. J. K. dėl kelio servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai K. Ž. ir S. Ž. kreipėsi į teismą prašydami nustatyti atsakovės M. J. K. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), 717 kv. m ploto neatlygintinį kelio servitutą pagal matininko V. R. parengtą servituto nustatymo planą. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad servitutas turėtų būti atlygintinis, priteisti atsakovei iš ieškovų 1 879 Eur vienkartinę kompensaciją, priteisti iš atsakovės ieškovams bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
2. Atsakovė M. J. K. su ieškovų reikalavimais nesutiko. Atsakovės nuomone, kelio servituto nustatymas vidury jai nuosavybės teisėmis priklausančio žemės sklypo nėra vienintelis būdas išspręsti ieškovų intereso įgyvendinimą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė lygiomis dalimis iš ieškovų K. Ž. ir S. Ž. atsakovei M. J. K. 1 200 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas sprendė, kad patenkinus ieškovų reikalavimą nustatyti atsakovės žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), 717 kv. m servitutą pagal matininko V. R. parengtą servituto nustatymo planą bus grubiai, neproporcingai pažeista, paneigta įstatymo saugoma atsakovės M. J. K. nuosavybės teisė, tai yra kėsinimasis į asmens nuosavybę, apribota asmens teisė į privatų gyvenimą.
5. Įvertinęs ieškovų su ieškiniu pateikto servituto planą ir nuotraukas, kuriose parodyta atsakovės M. J. K. žemės sklypo vieta, per kurią turėtų eiti ieškiniu prašomas nustatyti kelio servitutas, teismas konstatavo, kad šis kelio servitutas neproporcingai pažeistų atsakovės teises – servitutas eina per patį atsakovės žemės sklypo vidurį, visai šalia atsakovės gyvenamųjų pastatų, kerta asmeniniams poreikiams naudojamą žemės sklypo dalį (nuotraukose matomas daržas yra už planuojamo kelio servituto), nors atsakovės žemės sklypo plotas suteikia galimybę nustatyti servitutą ir kitose sklypo vietose.
6. Teismas įvertino kaip netinkamą įrodymą ieškovo pateiktą susirašinėjimą su VĮ Valstybinių miškų urėdija Vilniaus regioniniu padaliniu, nes miško ūkinis kelias nėra automobilių kelias, kuriam taikomas KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ ir STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“.
7. Dėl Valstybinių miškų urėdijos Vilniaus regioninio padalinio 2018 m. birželio 11 d. rašto, vyriausiosios miškininkės D. K. rašyto patikslinimo teismas konstatavo, kad jie surašyti viršijant įgaliojimus, pažeidžiant Lietuvos Respublikos miškų įstatymą. Teismas nurodė, kad tokio kelio kadastro žemėlapio ištraukoje nėra.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovai nepagrįstai pageidauja nustatyti 6 metrų pločio kelio servitutą.
9. Teismas nurodė, kad ieškovų pasiūlytame matininko V. R. parengtame servituto nustatymo plane neproporcingai apribojama atsakovės žemės sklypo naudojimo ir valdymo teisė, pažeidžiamas privatumas, teisė į saugią ir ekologinę aplinką, asmeninį gyvenimą. Ieškovų paaiškinimai, kad kelias bus 12–30 metrų nuo ūkio statinių, reiškia, kad dulkės, triukšmas, išmetamosios dujos darys neigiamą įtaką gyvenamajai atsakovės aplinkai. Atsakovės sklypas yra žemės ūkio paskirties, o projektuojamas kelias ties sklypo viduriu neleis saugiai užsiimti ekologine žemės ūkio veikla – auginti augalų, paukščių.
10. Teismas atmetė ieškovų argumentą, kad apylinkėse blogas žemės reljefas, yra aukščių skirtumai, ir atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje gruntas yra molis, žvyras, smėlis, bet koks traktorius ir ekskavatorius pašalins bet kokius nelygumus.
11. Teismas nurodė, kad ieškovas įsigijo nuosavybės teise izoliuotą žemės sklypą, todėl sudarant sandorį privalėjo pagalvoti apie kelią, vedantį į nuosavybę, pasiruošti finansinėms išlaidoms, o ne projektuoti kelio planą per ieškovams patogiausią atsakovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą bei neteisėtai siekti naudotis valstybės nuosavybe – mišku, ignoruojant miško paskirties teisinį reglamentavimą, gamtosauginius reikalavimus, gamtosaugininkų saugomą ekologinę sistemą.
12. Iš teismui pateiktų nuotraukų teismas nustatė, kad už atsakovės M. J. K. sklypo ribos jokio kelio nėra – padaryta proskyna, apaugusi augalais, krūmais, todėl konstatavo, kad buvusio ar esamo kelio požymių nėra.
13. Teismas nurodė, kad požeminės komunikacijos žemės ūkio paskirties žemėje netrukdo nei auginti gėlių ar daržovių, nei laikyti paukščių ar naminių gyvūnų. Naudojimasis servitutu požeminėms komunikacijoms aptarnauti yra epizodinis (remontui ar būklei patikrinti). Toks servitutas labai nežymiai suvaržo žemės sklypo savininko teises, nepažeidžia jo teisės į privatumą. Naudojimasis kelio servitutu yra nuolatinio pobūdžio, keliu pageidaus naudotis ir neapibrėžtas ratas asmenų. Atsakovės teisė į privatumą bus apribota nustačius kelio servitutą ieškovų prašomoje vietoje.
14. Teismas atmetė ieškovų liudytojų B. G., K. G., M. T. parodymus ir konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog yra faktinis kelias, einantis per atsakovės žemės sklypą, ir yra kelio tąsa per mišką. Teismas nurodė, kad ieškovai nepateikė įrodymų, jog kelio servituto tęsinys per valstybinį mišką yra galimas, t. y. ar apskritai per šį mišką ieškovai galės įrengti kelią, vedantį iki jų žemės sklypų.
15. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti servitutą vien todėl, kad siekiantis servituto nustatymo asmuo nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau.
16. Teismas nurodė, kad, netenkinant ieškovų reikalavimo dėl kelio servituto nustatymo pagal jų pateiktą projektą, ginčas dėl pareigos atlyginti už servituto nustatymą nenagrinėjamas. Teismas atkreipė ieškovų dėmesį, kad, reikalaujant nustatyti kelio servitutą 6 metrų pločio, turi būti atlyginami realūs nuostoliai, susiję su servituto nustatymu – sklypo rinkos vertės praradimas, keliamo triukšmo, aplinkos taršos veiksniai, nes atsakovės gyvenamasis namas yra prie ieškovų projektuojamo kelio, einančio per jos žemės sklypo vidurį. Teismas išaiškino, kad sprendžiant dėl kelio įrengimo išlaidų dydžio turi būti atsižvelgiama ne į dėl bet kokio kelio tiesimo patirtas išlaidas, o pagal teritorinio planavimo dokumentuose nustatytus reikalavimus konkrečiam keliui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
17. Apeliaciniu skundu ieškovai K. Ž. ir S. Ž. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų K. Ž. ir S. Ž. ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovės M. J. K. ieškovui K. Ž. bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme – 75 Eur žyminį mokestį ir 907,50 Eur advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą. Taip pat prašo prie civilinės bylos pridėti naujus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. teismo teiginiai, jog nustačius kelio servitutą pablogės atsakovės privatumas, atsižvelgiant į kelio atstumą nuo jai priklausančio gyvenamojo namo ir į daugiametį kelio toje pačioje vietoje naudojimą yra nepagrįsti. Be to, atsakovė nei anksčiau, nei dabar nesinaudoja žemės sklypo dalimi, kurioje yra nustatyta kanalizacijos apsaugos zona ir kurioje ieškovai prašo nustatyti kelio servitutą;
17.2. nepagrįsti teismo teiginiai, jog kelias padalytų žemės sklypą į dvi dalis, dėl to atsakovė jo negalėtų racionaliai naudoti pagal paskirtį. Priešingai, pati atsakovė siekia žemės sklypą padalyti į atskirtus sklypus ir būtent per tą vietą, kurioje ieškovai prašo nustatyti kelio servitutą. Taigi, kelio servitutas ne tik nepažeidžia atsakovės interesų, bet netgi juos atitinka;
17.3. padalijus žemės sklypą ieškovės pageidaujamu būdu, kelias eitų dviejų žemės sklypų riba, t. y. šių žemės sklypų pakraščiu, tai maksimaliai atitiktų atsakovės interesus. Ir priešingai – kelią nustačius atsakovės nurodytoje žemės sklypo vietoje būtų per pusę padalytas vienas iš naujai formuojamų žemės sklypų;
17.4. ieškovų prašomo nustatyti kelio servituto vieta atitinka galiojančiame teritorijų planavimo dokumente numatyto kelio, skirto privažiuoti prie žemės sklypų, esančių prie N. upės, įskaitant ieškovams priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), vietą. Projektas yra galiojantis specialiojo teritorijų planavimo dokumentas, kurio sprendiniai yra privalomi visiems asmenims;
17.5. aplinkybę, kad ieškovų prašomo nustatyti kelio servituto vietoje daugybę metų egzistavo kelias, kuriuo buvo patenkama į teritoriją prie N. upės, kurioje šiuo metu yra ieškovų ir kitų asmenų žemės sklypai, patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – istorinės (nuo 1999 metų) aerofotografinės nuotraukos ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai B. G., K. G. ir M. T.;
17.6. ieškovų prašomo nustatyti kelio servituto vietoje yra nutiesta kanalizacija ir įregistruota specialioji žemės naudojimo sąlyga – vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zona. Atitinkamai, jau dabar yra apribota atsakovės galimybė naudotis žemės sklypo dalimi, kuriai ieškovai prašo nustatyti kelio servitutą. Taigi, ieškovų prašomas nustatyti kelio servitutas yra iš esmės vienintelis įmanomas ir mažiausiai atsakovės teises suvaržantis variantas;
17.7. teismui patenkinus ieškovų ieškinį keliu turės teisę naudotis tik žemės sklypo savininkai (ieškovai). Visi kiti asmenys, norintys naudotis šiuo keliu turės arba susitarti su atsakove dėl kelio servituto nustatymo sutartimi, arba kreiptis į teismą su ieškiniu. Kiekvienu atveju turėtų būti sprendžiamas kompensacijos atsakovei mokėjimo klausimas;
17.8. objektyvi būtinybė nustatyti servitutą ieškovų naudai per atsakovės žemės sklypą yra įrodyta tiek šioje civilinėje byloje esančiais įrodymais, tiek ir civilinėje byloje Nr. 2A-3-565/2018 nustatytomis aplinkybėmis;
17.9. teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos miškų įstatymą, tai lėmė klaidingą teismo išvadą, jog prie ieškovų žemės sklypo negali būti privažiuojama per mišką, skiriantį šį sklypą nuo atsakovės žemės sklypo;
17.10. miške, skiriančiame ieškovų žemės sklypą nuo atsakovės žemės sklypo, esantis miško kelias yra vietinės reikšmės kelias – vidaus kelias, kuris gali būti naudojamas transporto priemonėms važiuoti nekeičiant žemės naudojimo paskirties;
17.11. nepagrįstais pripažintini pirmosios instancijos teismo teiginiai apie tariamą Valstybinių miškų urėdijos darbuotojų įgaliojimų viršijimą surašant atsakymus apie galimybes naudoti miške esantį kelią privažiuoti prie ieškovų žemės sklypo;
17.12. kelias per ginčo mišką numatytas projekte, kuris yra galiojantis teritorijų planavimo dokumentas, kurį suderino tuometinė Vilniaus miškų urėdija, atsakinga už ginčo miško valstybinę priežiūrą;
17.13. pirmosios instancijos teismas sprendime padarė byloje esantiems įrodymams prieštaraujančią išvadą, jog už atsakovės sklypo ribos nėra jokio kelio;
17.14. pirmosios instancijos teismo teiginiai apie tai, kad nustačius ieškovų prašomą kelio servitutą per mišką eis 6 metrų pločio kelias, yra visiškai nepagrįsti, nes ieškovai prašo nustatyti kelio servitutą tik atsakovei priklausančiame žemės sklype. Miške kelio servitutas nėra nustatinėjamas ir be Valstybinių miškų urėdijos leidimo jokie miško kelio keitimo darbai negalėtų būti atlikti. Be to, ieškovai apskritai neketina tokių veiksmų atlikti;
17.15. ieškovai pateikė kvalifikuoto matininko parengtą servituto schemą, kurioje nurodytas ir kelio plotis, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.119 straipsnio 2 dalies nuostata netaikytina ieškovų prašomam nustatyti kelio servitutui;
17.16. šalims derantis dėl kelio servituto nustatymo sutartimi, pačios atsakovės užsakymu parengtoje servituto schemoje buvo numatytas netgi platesnis kelias per jai priklausantį žemės sklypą, t. y. 6,35 m pločio kelias. Tokiais veiksmais pati atsakovė pripažino, kad būtent toks kelio plotis yra reikalingas tinkamai juo naudotis;
17.17. net jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažintų, kad kelias turėtų būti mažesnio pločio, tai būtų pagrindas ieškinį tenkinti iš dalies, atitinkamai sumažinant kelio plotį, bet ne atmesti ieškinį;
17.18. prašymas dėl naujų įrodymų priėmimo grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė juos priimti, tačiau priimdamas sprendimą rėmėsi aplinkybe, kad kelias padalytų atsakovės sklypus į du, o teikiami įrodymai būtų reikšmingi nurodytoms aplinkybėms teisingai vertinti;
Atsiliepimas
18. Atsakovė M. J. K. atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovų atsakovei bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
18.1. teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog yra faktinis kelias, einantis per atsakovės žemės sklypą, ir yra kelio tąsa per mišką;
Šalies argumentai
18.2. apeliantų teiginys, kad privažiavimas prie ieškovų žemės sklypo buvo numatytas žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Vilniaus miesto skyriaus 2008 m. kovo 19 d. vedėjo įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir šiuo keliu buvo daug metų naudojamasi privažiuoti, nepagrįstas, nes atsakovė įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime dar 1997 m. sausio 14 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atstatymo. Kelio servitutas sklypui nustatytas nebuvo. Jokių žemės sklypų N. upės pakrantėje, įskaitant ieškovų, dar nebuvo suprojektuota;
18.3. teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovų pasiūlytame matininko V. R. parengtame servituto nustatymo plane neproporcingai apribojama atsakovės žemės sklypo naudojimo ir valdymo teisė, pažeidžiamas privatumas, teisė į saugią ir ekologinę aplinką, asmeninį gyvenimą;
18.4. teismui yra pateiktas Žemės reformos žemėtvarkos projekto, patvirtinto 2008 metais brėžinys, kuriame parodytos kelio naudmenos, tačiau tai nėra šio projekto privalomas sprendinys. Jei šiame teritorijų planavimo dokumente būtų numatytas ir patvirtintas privažiavimas prie ieškovams priklausančio žemės sklypo, tai žemėtvarkos projekte turėtų būti suprojektuotas kelio servitutas, nes sklypas tuo metu buvo privatus, arba sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo dalies paėmimo visuomenės poreikiams. Tokių įrodymų ieškovai nepateikė.
18.5. Vilniaus miesto apylinkės teisme jau buvo nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1294-235/2016 dėl kelio servituto nustatymo atsakovės žemės sklype, ieškinys buvo atmestas. Šios civilinės bylos aplinkybės yra tapačios nagrinėjamai civilinei bylai, todėl civilinė byla Nr. 2-1294-235/2016 turi būti vertinama, kaip precedentas sprendžiant dėl tarnaujančio ir viešpataujančio daikto savininkų interesų pusiausvyros ir ieškovų prašomo nustatyti servituto vietos būtinumo.
18.6. aplinkybė, jog atsakovės žemės sklype anksčiau buvo kelias, nepatvirtina, kad ieškovų prašomas nustatyti servitutas yra būtinas jų prašomoje vietoje;
18.7. ieškovai pirkdami žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), galėjo ir turėjo išspręsti privažiavimo klausimą su pardavėjais, nes būtent per jų žemės sklypus ir buvo ilgametis privažiavimas prie ieškovams priklausančio žemės sklypo. Be to, su atsakovės žemės sklypu ieškovų žemės sklypas nesiriboja;
18.8. atsakovės pasiūlytas kelio servituto variantas yra labiau priimtinas, mažiau riboja jos interesus, yra mažesnio ploto, ieškovai patektų į jiems rūpimą teritoriją, šis variantas užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą;
18.9. ieškovai neįrodė kelio servituto atsakovei priklausančiame žemės sklype būtinumo nustatyti jų prašomoje vietoje;
18.10. apeliantai nepagrįstai ignoruoja Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3-565/2018 konstatuotą aplinkybę, jog ieškovų prašomas nustatyti servitutas pažeidžia atsakovės teises, o jos siūlomi variantai yra labiau priimtini;
Atsiliepimas
18.11. atsakovė mano, kad jau pakankamai prisidėjo prie miesto infrastruktūros plėtojimo. Susisiekimo problemos negali būti sprendžiamos vien jos žemės sklypo sąskaita;
18.12. nustačius kelio servitutą ieškovų prašomoje vietoje ir leidus ieškovams nutiesti kelią, būtų suvaržytos atsakovės nuosavybės teisės, pablogėtų jos gyvenimo sąlygos, ji negalėtų pagal paskirtį naudoti savo žemės sklypą;
18.13. ieškovams nutiesus kelią atsakovės žemės sklype neišvengiamai padidės jos teisių suvaržymas, nes turės būti nustatytos papildomos kelio apsaugos zonos, ribojančios veiklą;
18.14. byloje nėra jokių patikimų įrodymų, jog kelio servituto nustatymas atsakovei priklausančiame žemės sklype apeliantų prašomoje vietoje yra vienintelis būdas patekti į ieškovų žemės sklypą;
18.15. teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1294-235/2016 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-3-565/2018 faktinės aplinkybės yra tapačios nagrinėjamai civilinei bylai;
18.16. kelio servituto nustatymas ieškovų prašomoje vietoje nėra vienintelis būdas išspręsti ieškovų interesų įgyvendinimą;
Šalies argumentai
18.17. ieškovas bylos nagrinėjimo metu paaiškino teismui, kad jam netinka atsakovės pasiūlyta vieta dėl sklypo reljefo nelygumų ir didelių sąnaudų, nors iki bylos iškėlimo ieškovams atsakovės pasiūlyta vieta tiko;
18.18. nustačius kelio servitutą atsakovei priklausančiame žemės sklype ieškovų siekiamas tikslas nebus pasiektas, nes šiuo kelio servitutu bus galima pasiekti tik teritoriją, kurioje kelio, inžinerinių tinklų koridorius įrengti yra draudžiama pagal įstatymą;
18.19. ieškovų pateiktas valstybinės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Vilniaus regiono padalinio 2018 m. birželio 11 d. raštas Nr. I-376 neįrodo, kad valstybinio miško teritorijoje bus įrengtas kelias, o esamas miško kelias nėra pritaikytas važiuoti. Be to, rašte nėra minima ir apie galimybę tiesti naują kelią ar susisiekimo inžinerines komunikacijas;
18.20. vyriausios miškininkės D. K. rašytas patikslinimas, kuriame rašoma, kad ieškovai gali važiuoti miško keliu iki jų žemės sklypo, nėra paremtas realiais faktais, nes byloje yra pakankamai įrodymų, jog faktiškai kelio nėra;
18.21. valstybinės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Vilniaus regiono padalinio 2018 m. birželio 11 d. rašte Nr. I-376 dėl naujo kelio įrengimo konkrečiai nurodoma, jog Miškų urėdijos naujų kelių netiesia;
18.22. atsakovės prie atsiliepimo pateiktas matininko M. K. servituto nustatymo planas visiškai neįrodo, kad atsakovė pripažįsta ieškovų prašomo nustatyti kelio servituto pločio pagrįstumą;
18.23. nėra pagrindo priimti naujų įrodymų, nes ieškovai patys sutiko, kad posėdis nebūtų atidedamas ir dokumentai nebūtų pridėti. Be to, ieškovai kreipėsi į planavimo organizatorių Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu sustabdyti formavimo pertvarkymo projekto procedūras, kol nebus išnagrinėta ši civilinė byla, ir šis prašymas yra patenkintas;
Žemesnės instancijos teismas
18.24. pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu atmesdamas ieškinį rėmėsi argumentu, kad atsakovės žemės sklypas bus padalytas į du žemės sklypus, taip pat nurodė, kad kelio servitutas ieškovų prašomoje vietoje pažeis atsakovės privatumą, pablogins ūkininkavimo sąlygas, kelias bus per arti jos gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų – kelias eis beveik po atsakovės namo langais, bei atsakovės žemės sklypą padalys į dvi dalis taip, kad atsakovė neteks galimybės jo racionaliai naudoti pagal žemės sklypo paskirtį;
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmetamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų
19. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų
20. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
21. Ieškovai K. Ž. ir S. Ž. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – Žemėtvarkos planavimo dokumentų rengimo informacinės sistemos informaciją, projekto sprendinį ir aiškinamąjį raštą. Ieškovų vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsisakė juos priimti, tačiau priimdamas sprendimą rėmėsi aplinkybe, kad kelias padalytų atsakovės sklypus į du, o teikiami įrodymai būtų reikšmingi nurodytoms aplinkybėms teisingai vertinti.
22. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliantų pateiktais rašytiniais įrodymais ir pirmosios instancijos teismo 2020 m. sausio 20 d. posėdžio, kuriame ieškovų atstovas nurodė, jog neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama be šių įrodymų, garso įrašu, nenustatė, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, ir jų pateikimas turėtų esminės reikšmės apeliacinio skundo nagrinėjimui, todėl netenkina apeliantų prašymo pridėti prie bylos naujus įrodymus, pateiktus kartu su apeliaciniu skundu (CPK 314 straipsnis).
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
23. Byloje nustatyta, kad ieškovams nuosavybės teise priklauso 2,0493 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini) k.v.). Ieškovų nuosavybės teisės į žemės sklypą įregistruotos 2018 m. vasario 21 d. ir 2018 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu. Žemės sklypo naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Prie ieškovams priklausančio žemės sklypo nėra privažiavimo. Atsakovei M. J. K. nuosavybės teise priklauso 1.0826 ha žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovės nuosavybės teisės į žemės sklypą registruotos Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1997 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu. Atsakovės žemės sklypo naudojimo paskirtis – žemės ūkio. Šis žemės sklypas buvo suformuotas Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), šiuo įsakymu žemės sklype taip pat buvo nustatytas 378 kv. m servitutas, suteikiantis teisę neatlygintinai įrengti kelią, tiesti inžinerinius tinklus ir jos eksploatuoti, ir 711 kv. m servitutas, suteikiantis teisę neatlygintinai prižiūrėti požemines ir antžemines komunikacijas. Ieškovų žemės sklypas nesiriboja su atsakovės žemės sklypu, juos skiria valstybinės reikšmės miško (duomenys neskelbtini) girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo dalis.
Dėl ginčo esmės
24. Byloje sprendžiamas ginčas dėl kelio servituto nustatymo. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas atmetė ieškovų ieškinį dėl neatlygintinio kelio servituto nustatymo atsakovės M. J. K. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), konstatavęs, kad tenkinus ieškovų reikalavimą dėl servituto nustatymo bus grubiai, neproporcingai pažeista, paneigta įstatymo saugoma atsakovės nuosavybės teisė, į ją pasikėsinta, apribota asmens teisė į privatų gyvenimą. Apeliantų teigimu, jų prašomas nustatyti kelio servitutas yra iš esmės vienintelis įmanomas ir mažiausiai atsakovės teises suvaržantis variantas, o objektyvi būtinybė jį nustatyti yra įrodyta tiek šioje civilinėje byloje, tiek ir civilinėje byloje Nr. 2A-3-565/2018 nustatytomis aplinkybėmis.
Dėl būtinybės nustatyti servitutą pagal ieškovų siūlomą servituto nustatymo planą
25. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutas gali būti nustatytas įstatymais, sandoriais, teismo sprendimu ir administraciniais aktais. Pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas CK 4.126 straipsnio pagrindu nustatomas esant dviem sąlygoms: kai yra savininkų nesutarimas ir būtinybė nustatyti servitutą tam, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį.
26. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas). Taigi, servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-916/2020).
27. Pažymėtina, kad pareiga įrodyti, jog nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovų daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, tenka servituto prašančiam asmeniui (nagrinėjamu atveju – apeliantams). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliantai neįrodė servituto nustatymo būtinumo būtent pagal jų pateiktą servituto nustatymo planą, taip pat neįrodė, kad nėra jokių kitų alternatyvių galimybių kelio servitutui nustatyti.
28. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovų žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, jame nėra gyvenamųjų pastatų, ieškovai jame nevykdo žemės ūkio veiklos, sklypą įsigijo 2018 m. Atsakovei priklausančiame ginčo žemės sklype stovi gyvenamieji pastatai, atsakovė ten gyvena, namų valdą juosia tvora, atsakovė nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą įgijo dar 1997 m. sausio 14 d. Vilniaus apskrities valdytojo administracijai priėmus sprendimą dėl nuosavybės teisių atstatymo, atsakovė asmeniniams poreikiams naudoja žemės sklypo dalį (nuotraukose matomas daržas yra už planuojamo kelio servituto), kurioje ieškovai prašo nustatyti servitutą, todėl servituto nustatymas ieškovų nurodytoje vietoje atsakovės žemės sklype reikštų nepagrįstą teisės į privatų gyvenimą apribojimą.
29. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog servituto nustatymas nagrinėjamu atveju reikštų nepagrįstą atsakovės nuosavybės teisių ribojimą ir neatitiktų tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Būtent servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovai siekia servituto nustatymo atsakovės M. J. K. žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), pagal matininko V. R. parengtą servituto nustatymo planą, pagal kurį ieškovų prašomas kelio servitutas būtų 717 kv. m pločio, kertantis visą atsakovės žemės sklypą, padalydamas jį į dvi dalis per patį sklypo vidurį, eitų šalia atsakovės gyvenamųjų pastatų, kirsdamas asmeniniams poreikiams naudojamą žemės sklypo dalį. Ieškovai būtinybę nustatyti kelio servitutą atsakovės žemės sklype jų nurodomoje vietoje grindžia aplinkybėmis, kad toje vietoje daugybę metų egzistavo kelias, kuriuo buvo patenkama į teritoriją prie N. upės, kurioje šiuo metu yra ieškovų ir kitų asmenų žemės sklypai, be to, yra nutiesta kanalizacija bei įregistruota specialioji žemės naudojimo sąlyga – vandentiekio, lietaus ir fekalinės kanalizacijos tinklų ir įrenginių apsaugos zona. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės nepaneigia, jog egzistuoja kiti galimi patekimo būdai į apeliantų žemės sklypą, kurie mažiau varžytų atsakovės nuosavybės teises. Tuo labiau, byloje yra pateikti įrodymai (servituto sutartis, šalių parodymai), kurie pagrindžia, kad ieškovai ir atsakovė derėjosi dėl kelio servituto nustatymo kitoje ginčo sklypo vietoje pagal matininko M. K. 2018 m. spalio 5 d. parengtą servituto nustatymo planą, kuriame buvo planuojama servituto vieta atsakovės sklypo pakraštyje. Bylos nagrinėjimo metu ieškovai nurodė, kad kitoje atsakovės žemės sklypo dalyje nėra galimybės nustatyti kelio servituto dėl itin didelio reljefo aukščių skirtumo (vietomis reljefo aukštis skiriasi 3–4 metrais), tačiau jokių specialistų išvadų minėtiems teiginiams pagrįsti nepateikė. Be to, 2020 m. sausio 20 d. teismo posėdyje ginčo šalių atstovai pripažino, kad dėl kelio servituto pagal matininko M. K. parengtą planą nesutarė, nes kilo ginčas dėl atlyginimo dydžio ir nuosavybės teisių įregistravimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šios nutarties 26 p. nurodytas Kasacinio teismo nutartis, kuriose išaiškinta, jog tai, kad apeliantams naudotis servitutu yra pigiau ir patogiau, nėra priežastis riboti atsakovės nuosavybės teises, nes tai reikštų, kad vieno asmens problemos sprendžiamos kito asmens sąskaita, nepagrįstai suvaržant šio nuosavybės teisę, ir neatitiktų CK 4.126 straipsnio esmės.
30. Šioje byloje yra reikšmingos Vilniaus apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1294-235/2016 pagal ieškovų K. R., R. D., L. Z. ir E. Z. ieškinį atsakovėms M. J. K. ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl servituto nustatymo, tretieji asmenys VĮ Valstybės žemės fondas, Vilniaus miesto savivaldybė, A. N., M. T., I. G., B. G., K. G., nustatytos aplinkybės dėl kelio servituto nustatymo atsakovės žemės sklype. Byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl kelio servituto nustatymo toje pačioje vietoje, kaip ir šiuo metu nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad minėtoje byloje buvo konstatuota, jog ieškovų prašomas nustatyti servitutas pažeidžia atsakovės teises.
31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje 2020 m. sausio 20 d. teismo posėdyje apklausti liudytojai M. T., B. G., K. G. buvo įtraukti į civilinės bylos Nr. 2-1294-235/2016 nagrinėjimą trečiaisiais asmenimis, taigi, jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, o ieškinio patenkinimas atitiktų jų įnteresus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai suabejojo šių liudytojų parodymų patikimumu ir juos įvertino tinkamai.
32. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 2018 metais įsigydami izoliuotą žemės sklypą ieškovai privalėjo įvertinti įvažiavimo į sklypą galimybes. Būdami apdairūs ir rūpestingi apeliantai turėjo galimybę, pasinaudodami profesionalia teisininkų pagalba, išsiaiškinti visas galimybes dėl servituto nustatymo, jo padarinius, suprasti realias šio turto panaudojimo galimybes, nes teisme jau buvo išspręstas ginčas dėl servituto nustatymo atsakovei M. J. K. priklausančiame žemės sklype.
33. Apeliantų atstovo argumentai dėl nagrinėjamoje byloje pateikiamų naujų įrodymų, jo manymu, pagrindžiančių galimybę valstybinio miško kelią naudoti transporto priemonėms važiuoti, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-3-565/2018 2018 m. kovo 1 d. nutartimi konstatuoto atsakovės M. J. K. teisių pažeidimo. Minėtos nutarties 41 punkte nurodyta, kad ieškiniu prašomas nustatyti kelio servitutas neproporcingai pažeistų atsakovės teises.
34. Be to, šios bylos kontekste aktualios CK 4.48 straipsnio 2 dalies nuostatos, numatančios, kad naujasis savininkas neįgyja daugiau teisių ir pareigų, negu jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Ieškovai K. Ž. ir S. Ž. 2,0493 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime įgijo sudarę 2018 m. vasario 21 d. ir 2018 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis su šioje byloje apklaustais liudytojais B. G. ir K. G., kurie, kaip jau minėta, dalyvavo trečiaisiais asmenimis Vilniaus apylinkės teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-1294-235/2016. 2016 m. spalio 25 d. Vilniaus apylinkės teismo sprendimas įsiteisėjo 2018 m. kovo 1 d. Vilniaus apygardos teismui paskelbus 2018 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-3-565/2018. Teismo sprendimas, kuriuo, kaip jau minėta, buvo konstatuota, kad prašomas nustatyti servitutas pažeidžia atsakovės M. J. K. teises, įsiteisėjo iki ieškovų žemės sklypo perleidimo sandorio sudarymo, todėl darytina išvada, jog naujieji savininkai neįgijo teisės pakartotinai reikšti iš esmės tapatų ieškinio reikalavimą dėl atsakovės M. J. K. žemės sklype 717 kv. m ploto neatlygintinio kelio servituto pagal matininko V. R. parengtą servituto nustatymo planą.
35. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad apeliantai siekia patenkinti savo interesus kitų asmenų sąskaita, t. y. reiškia reikalavimą leisti jiems naudotis svetimu daiktu tik dėl to, kad jiems taip naudingiau ir patogiau. Tokia ieškovų pozicija negali būti laikoma sąžininga ir teisinga (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad apeliantai išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, jog nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje nėra esminės servituto nustatymo sąlygos – objektyvaus būtinumo. Šiuo atveju servituto nustatymas reikštų nepagrįstą kitos savininkės – atsakovės – nuosavybės teisės ribojimą ir neatitiktų tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros.
36. Pripažinusi, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti ieškovų apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai neaktualūs, todėl dėl jų nepasisakoma.
Dėl procesinės bylos baigties
37. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamo teismo sprendimo motyvus, apeliacinio skundo argumentus bei įvertinusi byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino visus byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo bei aiškinimo praktikos ir priėmė pagrįstą sprendimą, su kurio motyvais ir išvadomis apeliacinis teismas iš esmės sutinka. Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo (CPK 179, 183, 185 straipsniai, 263 straipsnio 1 dalis), todėl skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
38. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 800 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 8.11 punktas), yra pagrįstos pateiktais įrodymais, todėl atmetus apeliacinį skundą, priteistinos lygiomis dalimis iš ieškovų K. Ž. ir S. Ž. (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 6 d sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti lygiomis dalimis iš ieškovų K. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) ir S. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei M. J. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas.