Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėja Vita Valeckaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Tarnybos nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo pareigą nurodyti, kada būtent buvo atlikti galimai neteisėti veiksmai jo atžvilgiu, iš kurių jis kildina neturtinės žalos atsiradimą, tačiau to nepadarė.

Pažymi, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo nepateikia jokių duomenų, patvirtinančių pareiškėjui atsiradusios neturtinės žalos faktą, jos dydį, tokiu būdu apribodamas galimybę tinkamai atsikirsti į skunde nurodytas aplinkybes. Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcijos, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė patirtos neturtinės žalos.

Nurodo, kad pareiškėjas neįrodinėjo galimai neteisėtų veiksmų kilusių padarinių, neakcentavo pasireiškiančių išgyvenimų ar sukrėtimų, taip pat nepateikė įrodymų dėl jų sukelto sunkumo laipsnio bei galimų pasekmių ateityje. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas neindividualizavo konvojavimo įvykių. Pats savaime asmens konvojavimas galimai sukelia tam tikrus nepatogumus, tačiau pareiškėjui nesudarius galimybių nustatyti byloje aplinkybių, kurios leistų konstatuoti žmogaus teisių pažeidimą, pareiškėjo skundas atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta jam galimai neteisėtais Viešojo saugumo tarnybos veiksmais, laikotarpiu nuo 2021 m. konvojuojant jį Viešojo saugumo tarnybos specialiaisiais konvojaus automobiliais netinkamomis sąlygomis maždaug 10 kartų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad konvojavimo automobiliuose nebuvo įrengtų saugos diržų, neveikė ventiliavimo sistemos, dėl ko kiekvienos kelionės metu jautėsi nesaugiai, juto baimę dėl savo saugumo ir gyvybės.

Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtų veiksmų bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.

Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

Konvojuojamųjų suimtųjų (nuteistųjų) teises ir pareigas, konvojaus pareigūnų veiklą reglamentuoja Konvojavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2022 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 1V-823.

Konvojavimo taisyklių 54 punkte nustatyta, kad asmenų konvojavimui naudojamos šios transporto priemonės: specialiai įrengtos transporto priemonės su įrengtomis atskiromis kameromis konvojuojamiems asmenims laikyti; specialiai įrengtos transporto priemonės, neturinčios atskirų kamerų, bet turinčios atskirtą zoną (skyrių) konvojuojamiems asmenims laikyti; kitos transporto priemonės.

Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 55 punktu, specialiai įrengtose transporto priemonėse turi būti: 1. nepažeistos kėbulo grindys, sienos ir lubos, transporto priemonės langai; 2. atskirų kamerų vidiniai užraktai, kodiniai užraktai; 3. tvirtai pritvirtinti suolai (kėdės), atsarginis ratas; 4. veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai); 5. techniškai tvarkingas sudegusio kuro išmetamų dujų vamzdis; 6. radijo, mobiliojo ir kitos ryšio priemonės; 7. specialieji šviesos ir garso signalais arba tik specialieji šviesos signalais; 8. gesintuvai (vienas pritvirtintas kabinoje, antras – kėbule prie įėjimo (išėjimo); 9. elektromagnetiniai ir greito atrakinimo užraktai; 10. kelių motorinės transporto priemonės pirmosios pagalbos rinkiniai (vienas – vairuotojo kabinoje, antras – kėbule, konvojuotojams lengvai pasiekiamoje vietoje).

Taigi, Konvojavimo taisyklių 55 punkte nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pažymėtina, kad, pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 16 straipsnio 5 dalies ir Kelių eismo taisyklių 196 punkto reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas teisės aktų nuostatas, Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų ar neveikimo, neįrengus ginčo automobiliuose saugos diržų konvojuojamiems asmenims nenustatyta.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat yra nurodęs, kad dėl saugos diržų neįrengimo specialiuosiuose automobiliuose nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Viešojo saugumo tarnybos veiksmus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015, 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016, 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016).

Todėl įvertinus nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai, kad jo konvojavimai buvo nesaugūs dėl saugos diržų nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Konvojavimo taisyklių 55 punkto 4 dalis numato, kad konvojavimo automobiliuose turi būti įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl neigiamų padarinių dėl saugos diržų nebuvimo, konkrečių su jo teisių pažeidimu susijusių aplinkybių dėl ventiliavimo sistemos neveikimo, t. y. pareiškėjas nepagrindė, kad dėl saugos diržų neįrengimo konkrečiu atveju jis nukrito, susižeidė ar patyrė kitokių neigiamų pasekmių, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių ir nepagrindė jų įrodymais, kad neveikė ventiliavimo sistema ir kaip tai įtakojo jo teisių pažeidimą ir nesaugumą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų raštu būtų kreipęsis į Tarnybą, kitas kompetentingas įstaigas su skundais, nusiskundimais, ar prašymais. Dėl neva teisių pažeidimo konvojuojant jis galėjo kreiptis ir po konvojavimo, apibrėždamas juos laike ir erdvėje, tačiau į bylą nėra pateiktų tokių įrodymų. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečiai nedetalizavo: kada (kokio konvojavimo įvykio metu) ir kokius galimai patyrė neteisėtus veiksmus (neveikimą) savo atžvilgiu. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodo, kad buvo konvojuotas maždaug 10 kartų, tačiau nei kada tiksliai ir į kur ir būtent kaip tiksliai pasireiškė jo teisių pažeidimas kiekvienu konkrečiu konvojavimo atveju.

Atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014); paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas kažkada ar kažkur, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas. Proceso dalyvio galimai nesąžiningas naudojimasis savo procesinėmis teisėmis ar jomis piktnaudžiaujant, naudojantis arba remiantis formalizuotomis deklaratyviomis dingstimis, nepagrįstai suvaržo kitų proceso dalyvių teises. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau - LVAT) 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas teisės aktus atitinkančiomis sąlygomis, techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis. Viešojo saugumo tarnyba neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, tarp jų kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio nenustatyta.

Nenustačius atsakovės atstovės Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes, kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos, todėl valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą dėl pareiškėjo konvojavimo. Pareiškėjo prašymas priteisti jam 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.