Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-2249-260/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-12-28
Bylos Nr.: 2A-2249-260/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-04243-2016-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidijus Tamašauskas, Raimondas Buzelis, Albina Rimdeikaitė
Ieškovas: E. B.
Atsakovas: V. Z.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-2249-260/2016Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04243-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.6.3.2; 1.3.6.4; 3.3.1.14; 3.3.1.18 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. gruodžio 28 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8409-920/2016 pagal ieškovės E. B. ieškinį atsakovei V. Z. dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė E. B. 2016 m. kovo 4 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti 2016 m. vasario 6 d. darbo sutarties su ja nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu, į darbą negrąžinti ir priteisti DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad 2015 m. vasario 10 d. ieškovė įsidarbino pardavėja pas V. Z., vykdančią individualią veiklą, pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini). Darbo sutartimi buvo suderintas darbo laikas, kad ji dirbs nepilną darbo dieną pagal sudaromą darbo grafiką. Visą darbo sutarties laikotarpį ieškovė tinkamai vykdė darbo funkcijas ir laikėsi nustatytos darbo tvarkos. Jokių pastabų ar papeikimų iš darbdavės nebuvo gavusi. 2016 m. vasario 4 d. ieškovė susirgo ir negalėjo atvykti į darbą. Apie ligą ji nedelsdama telefonu informavo savo darbdavę V. Z.. Su pastarąja ieškovė susitarė, kad neprašys gydytojo nedarbingumo pažymėjimo, gydysis iki pirmadienio ((duomenys neskelbtini)), kadangi sausio mėnesį dirbo ne po 4, o po 8 darbo valandas. 2016 m. vasario 8 d. ieškovė atvyko į darbą, tačiau atsakovė jai žodžiu pranešė, jog ji yra atleista. Atsakovė V. Z. 2016 m. vasario 6 d. surašė aktą dėl E. B. neatvykimo į darbą ir tą pačią dieną sau pasiūlė ieškovę iš darbo atleisti. Tą pačią dieną atsakovė pateikė duomenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kad ieškovę atleido iš darbo DK 136 straipsnio, 3 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Laikė, jog ieškovė iš darbo atleista neteisėtai. Atsakovė, atleisdama ieškovę, pažeidė DK 240 straipsnyje įtvirtintą darbuotojo atleidimo tvarką, t. y. atsakovė raštu nepareikalavo, kad ieškovė raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo prieš jai skiriant drausminę nuobaudą. Ieškovei buvo įteikta tik akto „Dėl E. B. neatvykimo į darbą“ kopija. Jai nebuvo įteikta įsakymo dėl drausminės nuobaudos skyrimo ir atleidimo iš darbo kopija, atsakovė piktybiškai neatidavė ieškovės darbo sutarties egzemplioriaus, kuris buvo laikomas darbo vietoje.

Atsiliepimas

Atsakovė V. Z. 2016 m. balandžio 4 d. pateikė atsiliepimą į ieškovės ieškinį, kuriame prašė ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą atmesti.

Nurodė, kad ieškovė nuo pat įsidarbinimo dienos nesilaikė sutarto grafiko, vis rasdavo priežasčių kodėl negali atvykti į darbą. Ieškovė dirbo pardavėja, vienintele darbuotoja, todėl jos neatvykimo į darbą atveju atsakovė turėdavo pati važiuoti dirbti vietoje jos arba tą dieną visiškai nevykdyti savo individualios veiklos ir prarasti pinigus bei klientus. Per visą laikotarpį ieškovė buvo pateikusi tik vieną nedarbingumo pažymą, kuri įrodė, kad ieškovė tuo laikotarpiu tikrai sirgo, o kiti jos neatvykimai į darbą buvo pagrįsti tik ieškovės žodžiais. Ieškovė nėra gavusi oficialių pastabų ar papeikimų iš darbdavės, kadangi atsakovė ieškovės vis gailėdavo. Ieškovė neatvyko į darbą dėl nesvarbių priežasčių visą darbo pamainą, o tiksliau net dvi pamainas t. y. 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. vasario 5 d.. Taip pat ieškovė prie ieškinio nėra pateikusi jokių duomenų, kurie pagrįstų jos neatvykimo į darbą priežastį – ligą. Atsakovė nepareikalavo iš ieškovės pateikti pasiaiškinimo dėl neatvykimo į darbą tik todėl, kad netikėjo, jog ieškovė dar ateis į darbą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu ieškovės E. B. ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovės V. Z. naudai 300 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, valstybės naudai teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu – 3,48 Eur.

Teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 10 d. ieškovė įsidarbino pardavėja pas V. Z., vykdančią individualią veiklą, pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini). Darbo sutartimi buvo suderintas darbo laikas, kad dirbs nepilną darbo dieną pagal sudaromą darbo grafiką. 2016 m. vasario 6 d. 20.24 val. Sodros informacinėje sistemoje duomenų apie ieškovės nedarbingumą nerasta. 2016 m. vasario 6 d. darbdavė V. Z. surašė aktą dėl E. B. neatvykimo į darbą ir pasiūlė ieškovę atleisti iš darbo. 2016 m. vasario 6 d. atsakovės įsakymu ieškovė atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Teismas konstatavo, kad byloje nekilo ginčo dėl fakto, jog ieškovė neatvyko į darbą 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. vasario 5 d., kurios pagal darbo grafiką ir darbo laiko apskaitos žiniaraštį jai nurodytos darbo dienomis, kuriomis ieškovei laikinas nedarbingumo pažymėjimas nebuvo išduotas. Teismas, nagrinėdamas ieškovės neatvykimo į darbą priežastis ir jos elgesį pranešant darbdavei apie jos neatvykimą į darbą priežastis, konstatavo, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų dėl to, kad atsakovė nurodė ieškovei neimti nedarbingumo pažymėjimo. Taip pat konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad sausio mėnesį dirbo ne po 4, o po 8 darbo valandas, pažymėjo, jog byloje esantis darbo laiko apskaitos žiniarašti šias aplinkybes paneigia. Teismas sprendė, kad ieškovė neįvykdė jai tenkančios pareigos įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą, nes nepateikė jokių jos ieškinyje išdėstytus teiginius patvirtinančių įrodymų.

Vertindamas drausminės nuobaudos skyrimo pagrįstumą DK 228 straipsnio nuostatų kontekste, teismas rėmėsi teismo posėdžio metu liudytojomis apklaustų A. Z. ir E. B. parodymais, kurios nors ir netiesiogiai, tačiau patvirtino atsakovės nurodytas aplinkybes dėl ieškovės netinkamo darbo grafiko laikymosi, dažno neatvykimo į darbą nepranešus darbdavei (atsakovei) ar nenurodžius svarbių neatvykimą pagrindžiančių priežasčių. Teismas nurodė, jog abi liudytojos patvirtino aplinkybes, kad dėl ieškovės darbo grafiko nesilaikymo atsakovė pati turėdavo skubiai vykti į darbą, ieškoti galimybių palikti mažametį vaiką, nes jos vykdomos individuali veiklos pelnas priklausė tik nuo jos pačios ir ieškovės tinkamų darbo funkcijų atlikimo. Teismas nurodė, jog šių liudytojų duotų paaiškinimų nuoseklumas ir neprieštaringumas nekelia teismui abejonių, todėl pripažino, kad liudytojos, nors ir netiesiogiai, bet patvirtino atsakovės atsiliepime į ieškinį išdėstytas aplinkybes.

Teismas, atsakovės veiksmus, kuriais ji nepareikalavo iš ieškovės raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo, vertino atsižvelgdamas į artimų tarpusavio santykių mažoje įmonėje specifiką, kurie lemia mažiau formalizuotą darbo santykių įgyvendinimą.

Teismas konstatavo, kad ieškovė neįvykdė pareigos įrodyti neatvykimo į darbą priežasčių ir svarbos, todėl ieškinio reikalavimus dėl pripažinimo, jog darbo sutartis su ieškove nutraukta neteisėtai, taip pat pripažinimo, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta pagal DK 129 straipsnį darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, nustatant, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, laikė atmestinais ir nepagrįstais.

Teismas, vertino, kad ieškinio reikalavimai dėl 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos DK 140 straipsnio pagrindu priteisimo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2016 m. vasario 6 d.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisimo, 500 Eur neturtinės žalos priteisimo atmestini, kadangi darbo sutartis su ieškove nebuvo nutraukta neteisėtai.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė E. B. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti jai iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas, priimtas netinkamai taikant materialinės bei proceso teisės normas ir klaidingai interpretuojant Lietuvos Aukščiausio Teismo praktiką.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime akcentavo tik ieškovės pareigą įrodyti neatvykimo į darbą priežasčių svarbumą, tuo tarpu tai, kad atitinkama pareiga, įrodyti, kad ieškovė neatvyko į darbą be svarbių priežasčių, yra keliama ir atsakovei, teismas net neužsiminė. Teismas nevertino aplinkybės, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovė informavo telefonu atsakovę apie tai, kad negali atvykti į darbą dėl ligos. Tokių duomenų pateikimą telefonu teisme pripažino ir pati atsakovė.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai nenagrinėjo ir nevertino ieškovės neatvykimo į darbą priežasčių, t. y. nenurodė nei ieškovės neteisėtų veiksmų, pasireiškusių piktybišku neatvykimu į darbą, nei žalingos pasekmės, atsiradusios būtent dėl tokių ieškovės veiksmų. Teismas taip pat nevertino ir aplinkybių, kad atsakovė neįrodė, jog dėl ieškovės neatvykimo į darbą, buvo pažeisti atsakovės, kaip darbdavės interesai ir kad paskirta nuobauda yra pagrįsta vertinant tai, kokios pasekmės kilo dėl tokių neteisėtų ieškovės veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, ignoruodamas aplinkybes, susijusias su atsakovės pareiga prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kurioje nurodoma, kad darbuotojo rašytinis pasiaiškinimas dėl darbo drausmės pažeidimo yra garantija siekiant tinkamai ištirti drausmės pažeidimą ir drausminės nuobaudos skyrimo sąlygas.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, remdamasis aplinkybe, jog reikalavimas dėl ieškovės dirbtų viršvalandžius nebuvo pareikštas ieškinyje, dėl šios aplinkybės nepasisakė. Todėl laiko, kad teismas ištyrė ne visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priėmė nepagrįstą sprendimą.

Atsiliepimas

Atsakovė V. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliantės E. B. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliantės E. B. apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas kaip pagrįstas byloje surinktais įrodymais, tinkamai įvertintomis aplinkybėmis turi būti paliktas nepakeistas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas nagrinėja ieškovės apeliacinį skundą neperžengdamas jo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl materialiosios darbo teisės normų aiškinimo ir taikymo, reglamentuojančių darbuotojų drausminės atsakomybės sąlygas ir pagrindus.

Ginčijama drausminė nuobauda – darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas, ieškovei nurodant, kad ji apie neatvykimą dėl nedarbingumo darbdavį informavo telefonu, tačiau nesikreipė į gydymo įstaigą dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo.

Darbo sutartis – tai darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (DK 93 straipsnis). Darbo sutarties šalių sulygtos sąlygos, apibrėžiančios šalių teises ir pareigas, sudaro darbo sutarties turinį (DK 94 straipsnio 1 dalis). Darbo sutartis pasibaigia šalių susitarimu arba kai viena šalis savo valia nutraukia darbo sutartį.

Pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbo sutartis gali būti nutraukta, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 straipsnio 1 dalis). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi tam, kad būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovei), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (ieškovei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2005; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 9 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, ieškovė buvo priimta pardavėjos – konsultantės pareigoms, nustatytas trijų mėnesių išbandymo laikotarpis, nustatyta darbo laiko trukmė 20 valandų per savaitę, nustatyta darbo pradžia nuo 2015 m. vasario 10 d. Ginčo byloje nėra dėl to, kad ieškovė 2016 m. vasario 4 d. informavo darbdavį - atsakovę, jog ji neatvyks į darbą 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. vasario 5 d. dėl ligos. 2016 m. vasario 6 d. atsakovė VSDFV elektroninėje duomenų sistemoje patikrinusi nedarbingumo pažymėjimų sąrašą, duomenų apie ieškovei išduotą nedarbingumo pažymėjimą nerado. Todėl atsakovė 2016 m. vasario 6 d. surašė aktą dėl ieškovės neatvykimo į darbą ir atleido ieškovę iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą – kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. 2016 m. vasario 8 d. ieškovei atvykus į darbą atsakovė pranešė jai apie jos atleidimą iš darbo nuo 2016 m. vasario 6 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ieškovė su tokiu darbdavės sprendimu nesutiko, kadangi dar 2016 m. vasario 4 d., kuomet ji susirgo, nedelsdama atsakovei pranešė telefonu apie savo ligą ir sutarė, kad pas gydytoją dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo ji nevyks, gydysis namuose, kadangi sausio mėnesį dirbo ne po 4, o po 8 darbo valandas, ir į darbą ji atvyks pirmadienį. Taip pat nurodė, kad atsakovės veiksmai atleidžiant ieškovę buvo neteisėti ir pažeidžiantys DK nuostatas, o būtent DK 240 straipsnio 1 dalies reikalavimus – nepareikalaujant ieškovės raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo ir tokiu būdu apribojant sau galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti.

Tarp šalių ginčo nėra dėl to, kad 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. vasario 5 d. ieškovė į darbą neatvyko, taip pat dėl to, jog atsakovė nepareikalavo iš ieškovės raštu pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo prieš jai skiriant drausminę nuobaudą, t. y. nesilaikė DK 240 straipsnyje įtvirtintos darbuotojo atleidimo tvarkos.

Pagal galiojančias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas įrodinėjimo taisykles, kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-635/2005; 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2013 m. sausio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013). Taigi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių ieškovės neatvykimo į darbą 2016 m. vasario 4 ir 5 dienomis priežastis. Todėl laiko, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, jog ieškovė savo ieškinį grindžia tik savo pačios paaiškinimais, kurie pažymėtina, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklūs, t. y. iš pradžių ieškovė teigė, kad minėtomis dienomis į darbą ji neatvyko dėl ligos, o vėliau, tikslindamas faktines aplinkybes, nurodė, kad į darbą ji minėtomis dienomis neatvyko, kadangi sausio mėnesį dirbo ne po 4, o po 8 valandas. Todėl apeliacinės instancijos teismas ieškovės nenuoseklius paaiškinimus vertina kritiškai. Tuo tarpu iš atsakovės byloje pateiktų įrodymų ir jos duotų paaiškinimu, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė 2016 m. vasario 4 d. telefonu pranešė atsakovei, jog dėl ligos ji negali atvykti į darbą, atsakovė liepė ieškovei eiti pas gydytoją dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo, 2016 m. vasario 6 d. patikrinusi VSDFV elektroninę duomenų sistemą (pateiktas išrašas), nustatė, kad jos vadovaujamoje įmonėje nedarbingumo pažymėjimų nerasta. 2016 m. vasario 6 d. atsakovė priėmė įsakymą dėl ieškovės atleidimo iš darbo jai vieną kartą šiurkščiai pažeidus darbo pareigas (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pripažino, kad atsakovė įrodė ieškovės nebuvimo darbe faktą, tačiau ieškovė neįrodė neatvykimo į darbą priežasčių ir jų svarbos, todėl apeliantės apeliacinio skundo argumentus, kuriais ji teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, jame nėra pateiktas išsamus byloje surinktų įrodymų vertinimas bei teismo argumentai dėl atskirų įrodymų įrodomosios reikšmės sprendžiant dėl ieškovės veiksmų teisėtumo, visiškai nevertinant ieškovės paaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog šis apeliantės apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. CPK 268 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo forma ir turinys turi atitikti CPK 270 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas teismo sprendimas turi būti motyvuotas. Pagal galiojančias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotas taisykles pripažįstama, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Motyvuodamas savo išvadas, teismas neprivalo detaliai aptarti kiekvieno byloje ginčo šalių pateikto įrodymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2012). Byloje ieškovė reiškė reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos priteisimo. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad jame yra nurodytos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės, atliktas byloje surinktų įrodymų vertinimas, aptartos ginčo teisinius santykius reglamentuojančios DK nuostatos ir pasisakyta dėl visų ieškovės pareikštų reikalavimų. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad šis teismo procesinis sprendimas atitinka CPK 270 straipsnio reikalavimus, nes juo pasisakyta dėl esminių bylos faktinių ir teisinių aspektų.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, nevertino atsakovės veiksmų teisėtumo skiriant ieškovei drausminę nuobaudą, t. y. drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, įtvirtintos DK 240 straipsnio 1 dalyje. Apeliantė teigia, kad skiriant drausminę nuobaudą šis pažeidimas buvo, t. y. ieškovė nebuvo supažindinta su atsakovės 2016 m. vasario 6 d. surašytu aktu dėl ieškovės neatvykimo į darbą, pasiūlant jai pateikti paaiškinimą, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo pagrindu nepanaikino atsakovės ieškovei paskirtos nuobaudos. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apeliacinio skundo argumentu nesitinka. Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad atsakovė 2016 m. vasario 6 d. įsakymu, pagal DK 136 straipsnio 3 dalie 2 punkto nuostatas be įspėjimo nutraukti su ieškove 2015 m. vasario 9 d. sudarytą darbo sutartį dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo. Byloje nustatyta, kad drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – ieškovei paskirta pagal DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas už šiurkštų DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkto pažeidimą, tai yra neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). DK 240 straipsnio 1 dalis nustato darbdavio pareigą prieš skiriant drausminę nuobaudą raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė nepareikalavo ieškovės pasiaiškinti dėl neatvykimo į darbą 2016 m. vasario 4 ir 5 dienomis priežasčių. Dėl to galima sutikti su apeliantės apeliacinio skundo argumentu, kad skirdama ieškovei drausminę nuobaudą pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas atsakovė netinkamai laikėsi DK 240 straipsnio 1 dalyje nustatytos drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos. Tačiau, taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad vien ši aplinkybė savaime nesudaro pakankamo pagrindo panaikinti darbuotojai paskirtą drausminę nuobaudą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nagrinėjant iš darbo teisinių santykių kylančius ginčus, atsižvelgiant į DK 2 straipsnyje įtvirtintą darbo teisės subjektų lygybės principą, negali būti ginami tik darbuotojo interesai; tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, vien tik formalus drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas nėra pakankamu pagrindu panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009). Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime spręsdamas dėl paskirtos drausminės nuobaudos teisėtumo nevertino ieškovės nurodytos aplinkybės dėl drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimo, kadangi kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jo išvados priimtos vadovaujantis paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Atsižvelgiant į išdėstytą apeliacinės instancijos teismas laiko, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, priimtas neprieštaraujant DK reglamentuojamoms nuostatoms, teismų praktikai bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, o apeliantės apeliacinio skundo argumentas kaip neįrodytas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo pareigos paskirstymo, įrodymų vertinimo procedūras, tinkamai taikė materialinės teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai yra darbuotojo kaltė, sąlygas ir taikymo pagrindus, todėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas atsakovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, turėtas apeliacinėje instancijoje. Atsakovė už atsiliepimą į apeliacinį skundą sumokėjo 270 Eur. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 metų redakcija) 8.11 punkte nustatytos sumos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ieškovės E. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės E. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei V. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini) 270 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Raimondas BuzelisAlbina RimdeikaitėEgidijus Tamašauskas