Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. S. (O. S.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo O. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. N2-26432-131/2013 pagal pareiškėjų O. S. ir R. L.-S. prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Faktiškai šalių santykiai nutraukus santuoką pirmą kartą nenutrūko. Abi sutartys sudarytos tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių tęstinio pobūdžio santykių ir turint tuos pačius tikslus – finansuoti namo statybą. Pareiškėjas buvo įsitikinęs, kad abu kartus nutraukiant santuoką šalys susitarė dėl to paties turto – namo, kuriame turėjo gyventi pareiškėja su dukra, finansavimo. Kaip ir 2007 m. sutarties atveju, 2013 m. sutartimi bendras turtas buvo padalintas išimtinai pareiškėjai palankiomis sąlygomis, pareiškėjas artimos vertės turto negavo. Buvo neįvertinta, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai ir sudarė pagrindą pareiškėjui manyti, kad jokių turtinių ir moralinių pretenzijų neturėjimas apima ir pretenzijas, kylančias iš 2007 m. sutarties vykdymo. Suklydimas yra nulemtas pareiškėjos kaltės. Visa suma pagal pirmą sutartį turėjo būti sumokėta vėliausiai iki 2009 m. spalio mėn., pareiškėja buvo pareiškėjo kreditorė 2013 m. sutarties sudarymo metu. Nepaisant to, 2013 m. sutartyje apie jokius tarpusavio įsipareigojimus neužsimenama. Po 2013 m. sutarties sudarymo pareiškėjas mokėjo išlaikymą dukrai, kurio dydis nustatytas 2013 m. sutartimi. Pareiškėja neprašė išlaikymą mokėti pagal abi sutartis.

Įrodymai patvirtina, kad šalys nederino 2013 m. sutarties sąlygų dėl apelianto prievolių, nustatytų Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2007-04-19 sprendimu, pabaigos. Patvirtinta tik tai, kad šalys kėlė klausimus dėl antrojoje santuokoje pradėto statyti gyvenamojo namo užbaigimo, nepilnamečio vaiko, pareiškėjos išlaikymo bei antrosios santuokos metu įgyto turto pasidalinimo. Susirašinėdamas su 2013 m. sutartį rengusia teisininke apeliantas neužsimena, kad jis buvo sudaręs ankstesnę santuoką, iš kurios jam yra kilusios prievolės. Apeliantas skolinio įsipareigojimo pabaigos klausimą bei reikalavimą pripažinti 2013 m. sutartį kaip sudarytą suklydus iškėlė tik 2015-05-15 ieškiniu dėl novacijos, t. y. po to, kai 2013-10-04 sudarė trečiąją santuoką su A. S.. Po šios santuokos apeliantas ir jo sutuoktinė pradėjo teigti, kad imsis visų priemonių ir nevykdys įsipareigojimų, išskyrus išlaikymą vaikui. Tai pagrindžia 2015-05-20 Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė A. S. 2014-08-11 sudarė nekilnojamojo turto dovanojimo su uzufrukto teisės nustatymu sutartį, kad nebūtų nukreiptas išieškojimas į šį turtą, ir kurį pareiškėja priversta ginčyti actio Pauliana pagrindu (Palangos miesto apylinkės teisme yra užvesta civilinė byla Nr. e2-727-588/2015). Dėl tokio apelianto nesąžiningo elgesio pareiškėja pateikė vykdomąjį raštą išieškojimui.

Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje Nr. e2-24786-897/2016 ir Vilniaus apygardos teismo byloje Nr. e2A-1442-553/2016 yra pripažinti prejuduciniai faktai apie tai, kad šalys nesitarė, jog tai yra ta pati prievolė, dėl to paties dalyko (namo statybos). 2013 m. sutarties sudarymas šaliai nenaudingomis sąlygomis nereiškia, kad sandoris sudarytas suklydus. Tai, jog šalys 2013 m. sutartimi susitarė dėl didesnio išlaikymo dydžio nepilnametei dukrai, nereiškia, kad pasibaigė kitos 2007 m. sutartimi apelianto prisiimtos prievolės

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo medžiagą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.

Apeliacinis procesas vyksta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą Vilniaus miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje byloje Nr. N2-26432-131/2013 toje apimtyje, kuria buvo patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių dalyje dėl šalių tarpusavio turtinių įsipareigojimų (kompensacijos).

Dėl proceso atnaujinimo

Proceso atnaujinimo institutą galima taikyti tik konstatavus bent vieną CPK 366 straipsnio 1 dalies 1–9 punktuose nustatytą pagrindą, kurį sudaranti aplinkybė konkrečioje byloje dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti nustatyta, peržiūrint bylą instancine tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999-10-28 sprendimas, priimtas byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95); 2002-07-25 sprendimas, priimtas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007, 2009-02-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2009). Proceso atnaujinimas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-29 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2006, 2008-01-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008).

Spręsdamas klausimą dėl proceso atnaujinimo, teismas atnaujina procesą nustatęs dvi būtinas sąlygas: pirma, prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus termino, nustatyto CPK 368 straipsnyje; antra, prašymas yra pagrįstas CPK 366 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose nustatytais pagrindais (CPK 365 straipsnio 1 dalis, 370 straipsnio 3 dalis). Šių aplinkybių įrodinėjimo našta tenka prašymą atnaujinti procesą pateikusiai šaliai, t. y. proceso atnaujinimo siekianti šalis turi nurodyti konkretų faktinį proceso atnaujinimo pagrindą, motyvus, pateikti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą patvirtinančius įrodymus bei pagrįsti prašymo padavimo terminų skaičiavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2014). Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl proceso atnaujinimo neatlieka išsamios proceso atnaujinimo pagrindų analizės, nes tai jau reikštų pakartotinį bylos nagrinėjimą, kuris galimas tik po nutarties atnaujinti procesą priėmimo ir bylos nagrinėjimo CPK 370 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-06-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2007).

Atsižvelgiant į tai, jog apeliaciniame procese ginčo dėl CPK 368 straipsnyje nurodytų terminų nėra, apeliacinės instancijos teismas dėl prašymo padavimo terminų skaičiavimo bei taikymo plačiau nepasisako. Šiuo atveju remiamasi draudimu priimti blogesnį sprendimą, įtvirtintu CPK 313 straipsnyje. Teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, visų pirma pasisako dėl aplinkybių byloje buvimo, kurios sudaro pagrindą atnaujinti procesą

Dėl proceso atnaujinimo pagrindo, numatyto CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte

Apelianto teigimu, byloje paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos priimant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-07 sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-26432-131/2013 (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog procesas pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą gali būti atnaujintas, jei naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Kasacinis teismas analizuodamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto aiškinimą bei taikymą nurodė, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016; 2015-12-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodomi argumentai neįrodo naujai paaiškėjusių aplinkybių buvimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Visų pirma, pažymėtina tai, kad sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių savo esme yra taikos sutartis, kuria sprendžiami su santuokos nutraukimu susiję klausimai. Taikos sutarties samprata pateikiama CK 6.983 straipsnio 1 dalyje. Taikos sutartimi laikomas susitarimas, kuriuo šalys tarpusavio nuolaidomis išsprendžia kilusį teisminį ginčą, užkerta kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, išsprendžia teismo sprendimo įvykdymo klausimą arba kitus ginčytinus klausimus. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pripažįstama, jog taikos sutarties pagrindu atsiradusi šalių prievolė jos dalyko atžvilgiu pripažįstama nedalia. Kaip matyti iš pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinime keliamų reikalavimų, jis siekia 2013 m. sutartį pakeisti tik vienoje dalyje, toje, kuria jis įsipareigojo mokėti kompensaciją. Pareiškėjas ginčija tik jam prievoles sukuriančias sutarties sąlygas.

Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir neįtraukiant negaliojančios dalies (CK 1.96 straipsnis). Taikos sutarties dalies negaliojimas, įvertinus tai, kad taikos sutartis pasiekiama abipusių nuolaidų būdu ir atsižvelgiant į CK 6.983 straipsnio 2 dalies nuostatą, yra papildomai įrodinėtinas klausimas, kuriam pareiškėjas neteikia reikšmės bei neargumentuoja galimumo likti galioti sutarčiai, jei būtų panaikinta sutarties dalis.

Taikos sutarties negaliojimo pagrindai išdėstyti CK 6.986 straipsnyje. Taikos sutartis gali būti pripažįstama negaliojančia taip pat kitais sandorių negaliojimo pagrindais. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjas įrodinėja 2013 m. sutarties patvirtinimo metu buvus sandorio negaliojimo pagrindą (CK 1.90 straipsnis) – esminį suklydimą. Esminio suklydimo vertinimas kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo turi būti atliekamas preliminariai, nustatant, ar buvo sąlygos esminiam suklydimui atsirasti ir ar šios sąlygos atitinka ektraordinarias aplinkybes, dėl kurių galima atnaujinti procesą. Esminio suklydimo sąlygos nustatytos CK 1.90 straipsnio 4 dalyje. Teisės normoje nurodoma, jog suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl sandorio esmės, jo dalyko, kitų esminių sąlygų, jei normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2007-04-19 sprendimu buvo patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, kurios 3.3. punkte nurodyta, kad O. S. už jam tenkančią bendrų sutuoktinių piniginių santaupų dalį įsipareigoja sumokėti R. L.-S. 240 000 Lt (69 508,80 Eur) piniginę kompensaciją, dalį jos, t. y. 40 000 Lt (11 584,80 Eur), pervesdamas į R. L.-S. banko sąskaitą per penkias dienas nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, o likusią dalį – 200 000 Lt (57 924 Eur) – pervesdamas į minėtą sąskaitą dalimis per 25 (dvidešimt penkis) mėnesius, iki kiekvieno mėnesio, einančio po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo, 28 dienos pervesdamas į R. L.-S. banko sąskaitą po 8 000 Lt (2 316,96 Eur) (b. l. 77-78). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog teismo sprendimas, kuriuo sutuoktiniai išsprendė turto padalijimo klausimus, yra galutinis ir įgyja prejudicialumo galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2008). Įsiteisėjęs sprendimas dėl sutuoktinių turto padalijimo yra vykdytinas dokumentas (CPK 18 straipsnis, 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Informacinės teismų sistemos „LITEKO“ duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2007-04-19 sprendimas įsiteisėjo 2007-05-22.

Bylos duomenimis nustatyta, jog po Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo sprendimo, priimto 2007-04-19, įsiteisėjimo 2007-05-22, šalys 2009-08-21 sudarė naują santuoką (b. l. 39). Byloje nėra, o pareiškėjas ir nepateikė duomenų apie tai, jog šalys sudarydamos naują santuoką 2009-08-21 būtų pasirašiusios ikivedybinę ar povedybinę sutartį, kurioje būtų susitarusios dėl sutuoktiniams priklausančio turto, tame tarpe ir skolinių įsipareigojimų, numatytų 2007 m. sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, 3.3 punkto modifikavimo (CK 3.102 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų apie tai, jog iki antrosios santuokos, sudarytos 2009-08-21, nutraukimo 2013-08-07, būtų buvusi sudaryta kita, nei ikivedybinė ar povedybinė, sutartis, kurioje šalys būtų susitarusios dėl 2007 m. sutarties, dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, pakeitimo. Tai patvirtina, jog 2007 m. sutartis turi galutinio sprendimo galią ir yra priverstinai vykdytinas dokumentas (CK 6.984 straipsnis).

Vilniaus apygardos teismo 2016-05-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1442-553/2016 konstatuota, jog 2013 m. sutartimi sutuoktiniai sprendė sutuoktinių teises ir pareigas, atsiradusias antrosios santuokos metu. Taip pat nurodyta, kad 2017 m. sutartyje šalys susitarė dėl kito dalyko nei 2013 m. sutartyje, t. y. 2007 m. sutartyje šalys susitarė, kad apeliantas sumoka kompensaciją už sutuoktiniui tenkančią piniginių santaupų dalį, o 2013 m. sutartyje šalys susitarė, kad apeliantas sumokės už visas statybines medžiagas, darbus, kuriuos dar liko apmokėti pagal 2012-07-10 Rangos sutartį bei sumokės 60 000 Lt kompensaciją. Kadangi abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys, tai šios aplinkybės naujai neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Atsižvelgus į tai, jog šalys dviem skirtingomis sutartimis tarėsi dėl visiškai skirtingų kompensacijų dalykų, vertinama, kad apdairus ir protingas asmuo neturėtų jokio pagrindo manyti, kad prievolės pagal pirmą 2007 m. sutartį gali būti neišreiškus jokios valios modifikuojamos vėlesne 2013 m. sutartimi.

Iš byloje esančio pareiškėjo susirašinėjimo su teisininku, teikiančiu teisines konsultacijas, trukusio nuo 2013-02-13 iki 2013-07-18 matyti, jog pareiškėjas konsultavosi su teisines paslaugas teikiančiu asmeniu dėl turto padalijimo klausimų antrųjų skyrybų atveju, tiek pareiškėjas teisininkei, tiek teisininkas pareiškėjui uždavė klausimų, susijusių su antrosiomis skyrybomis (b. l. 101-114). Byloje yra ir susirašinėjimas tarp pareiškėjų dėl antrųjų skyrybų sąlygų, iš kurio matyti, jog šalys komunikavo aktualiais šalių santuokos nutraukimui reikalingais išspręsti turtiniais klausimais (b. l. 111-114). Analizuojant šalių susirašinėjimą dėl 2013 m. sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių pastebėtina, jog šalys susirašinėjime užsiminė ir apie pirmąsias skyrybas, ir apie įsipareigojimus pinigais (b. l. 113). Pareiškėja 2011-11-18 elektroniniame laiške nurodė, jog jai per pirmąsias skyrybas yra priteistas automobilis „Ford“ bei pinigai.

Teismas papildomai atkreipia dėmesį ir į tą aplinkybę, jog klausimas dėl antrosios sutarties patvirtinimo Vilniaus miesto apylinkės teismo buvo nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, teismo posėdžio metu dalyvavo pats pareiškėjas (b. l. 64-73). Vilniaus apygardos teismo 2016-05-16 nutartyje, išnagrinėjus bylą dėl 2007 m. sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių pripažinimo pasibaigusia novacijos pagrindu, pažymėta, jog 2013 m. sutartimi sutuoktiniai sprendė sutuoktinių teises ir pareigas, atsiradusias antrosios santuokos (nuo 2009-08-21 iki 2013-08-07) (b. l. 48).

Visos aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjui aplinkybė, jog 2007 m. sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių yra galiojanti ir vykdytina, buvo žinoma tvirtinant antrąją 2013-06-07 sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių. Tvirtinant antrąją 2013-06-07 sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, pareiškėjui buvo žinoma apie 2007 m. sutartimi dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių 3.3. punkte prisiimtą prievolę. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog aplinkybė, kad 2007 m. sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių 3.3. punktas galiojo ir buvo vykdytinas, egzistavo nagrinėjant 2013 m. santuokos nutraukimą bylą iš esmės. Pareiškėjui turėjo būti žinoma, jog pareiškėja bet kuriuo metu gali pradėti išieškojimą pagal 2007 m. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Šią aplinkybę pagrindžia analizuoti pareiškėjo bei teisininkės, rengusios 2013 m. sutartį dėl santuokos nutraukimo teisinių padarinių, susirašinėjimai, taip pat ir šalių elektroniniai susirašinėjimai turto dalijimo klausimais. Apelianto žinojimą apie 2007 m. sutarties vykdytinumą sustiprina ir tai, kad 2013 m. bylą dėl santuokos nutraukimo buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, dalyvaujant pačiam pareiškėjui. Pareiškėjas naudojosi teisininkų pagalba, be to, sutiktina, kad spręsdamas reikšmingus turtinius klausimus dėl 2007 m. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, galėjo pasikonsultuoti ir su kitais specialistais (teisininkais), tačiau to nepadarė.

Nors pareiškėja realių vykdymo veiksmų dėl 2007 m. teismo patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių realaus vykdymo ėmėsi 2014-07-17, pateikdama teismui prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo (informacinės teismų sistemos „LITEKO“ duomenys, CPK 178 straipsnio 3 dalis), t. y. jau po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-08-07 sprendimo įsiteisėjimo, tai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą.

Esant aukščiau minėtoms aplinkybėms ir nesant 2013 m. santuokos nutraukimo bylą nagrinėjusiam teismui pateikto šalių susitarimo ar prašymo modifikuoti 2007 m. sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 3.3 punkto sąlygos dėl 69 508,80 Eur kompensacijos išmokėjimo, konstatuojama, jog pareiškėjo pateikiami argumentai preliminariai nepatvirtina esminio suklydimo, kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės. Nurodyti argumentai, jog pareiškėjas manė, kad 2013 m. sutartimi bus pakeisti 2007 m. sutartimi nustatyti įpareigojimai, kai abiejų sutarčių numatytų kompensacijų dalykas yra visiškai skirtingas, klausimo dėl 2007 m. sutartimi prisiimtų įsipareigojimų neaptarimas naujoje sutartyje, yra nesuderinami su protingo ir apdairaus asmens standartu ir vertinami kaip pareiškėjo siekis dar kartą pasibylinėti, stengiantis nuginčyti taikos sutarties dalį ir neatsižvelgiant į visą šalių prievolių pagal taikos sutartį apimtį bei pažeisti draudimą, numatytą CK 6.983 straipsnio 2 dalyje.

Šios aplinkybės sudaro pagrindą teigti, jog byloje nėra jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų buvusios žinomos priimant 2013-08-07 sprendimą.

Dėl kitų apelianto argumentų

Apeliantas teigė, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo neanalizavo CK 1.90 straipsnio (dėl suklydimo sudaryto sandorio) kontekste. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodomus argumentus, susijusius su CK 1.90 straipsnio taikymu, išanalizavo pakankamai išsamiai, tiek, kiek tai reikalinga nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo. Teismas įvertino, jog susituokdami antrą kartą pareiškėjai sukūrė naujus šeimos santykius, kurie negali būti vertinami kaip tęstiniai, teismas pažymėjo, jog abiejų sutarčių dalykas buvo skirtingas, pareiškėjas valios pakeisti pirmą sutartį nereiškė, argumentavo, jog tokia pozicija, kai pareiškėjas buvo atstovaujamas profesionalių teisininkų yra neaiški. Tai rodo, jog pareiškėjo elgesys buvo įvertintas pagal atidaus ir protingo asmens standartą. Išsamiai pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl esminio suklydimo buvimo būtų buvusios išsamiai analizuojamos tuomet, jei teismas būtų atnaujinęs procesą išnagrinėtoje byloje (CPK 370 straipsnio 3 dalis).

Proceso atnaujinimą užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje numatantis teisinis reguliavimas (CPK 365-374 straipsniais) nustato, jog visų pirma turi būti analizuojama ar yra pagrindas atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose nurodytais pagrindais ir, jei yra, tik atnaujinus procesą įstatyme numatytu pagrindu iš esmės analizuoti pareiškėjo pateikiamus argumentus dėl ginčo esmės (šiuo atveju – dėl suklydimo sudaryto sandorio).

Apeliantas nurodė, jog byloje dėl novacijos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų motyvai buvo skirtingi, todėl teismas, nagrinėjantis šią bylą, jeigu ir rėmėsi, tai turėjo remtis apeliacinės, o ne pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais. Atsakant į šiuos pareiškėjo teiginius pažymėtina, jog byloje dėl novacijos apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo ieškinys dėl 2007-04-19 sprendimu patvirtintų prievolių pasibaigimo novacijos pagrindu (b. l. 37-50). Susipažinus su minėtų teismų sprendimais nenustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas būtų pakeitęs pirmosios instancijos teismo motyvus. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas pritarė apylinkės teismo sprendimui, nutartį grindė ne priešingais, tačiau papildomais, apylinkės teismo sprendimą užtvirtinančiais, motyvais.

Apeliantas nurodė, jog ta pati 2007 m. sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių teismo buvo traktuojama nevienodai, t. y. teismas laikė, kad dalyje dėl išlaikymo priteisimo 2007 m. nustojo galioti pasirašius 2013 m. sutartį, o dalyje dėl turtinių prievolių 2007 m. sutartis, sudarius 2013 m. sutartį, nenustojo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sprendimas, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių neturi prejudicinės galios toje dalyje, kuri yra susijusi su nepilnamečių vaikų išlaikymu, jų gyvenamosios vietos nustatymu bei buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymu. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalims sudarius naują santuoką (nuo 2009-08-21 iki 2013-08-07) 2007 m. sutartis dalyje dėl išlaikymo priteisimo pasibaigė, kadangi šalys vėl pradėjo gyventi kartu, o nutraukus antrąją santuoką bei sudarius 2013 m. sutartį, šalys naujai susitarė dėl išlaikymo dydžio vaikui (beje, kad buvo tartasi dėl didesnio išlaikymo matyti ir iš pareiškėjų susirašinėjimo elektroniniu paštu).

Kiti apelianto teiginiai dėl pareiškėjos elgesio vertinimo nėra reikšmingi proceso išnagrinėtoje įsiteisėjusiu teismo sprendimu byloje atnaujinimo klausimui spręsti, todėl teismas plačiau jų neanalizuoja bei nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus apelianto atskirąjį skundą pareiškėja įgijo teisė į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi į bylą nepateikė bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nepagrįstos, todėl procesą šiuo pagrindu atnaujinti atsisakytina, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis, 370 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Pareiškėjo O. S. (O. S.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.