Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės R. K. ieškinį atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriui, tretiesiems asmenims M. B., H. U., VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialui dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindo bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs, kad asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą – ir dėl tiesiogiai įtvirtintų Konstitucijoje, ir dėl įgytųjų teisių – negali būti dirbtinai suvaržyta, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkintas šios teisės įgyvendinimas; šios teisės negalima paneigti. Teisė kreiptis į teismą, inter alia, suponuoja ir tinkamo teisinio proceso reikalavimą, kuris yra vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų (Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d., 2007 m. gegužės 15 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismo vertinimu byla yra neteisminga bendrosios kompetencijos teismams ir turėtų būti nagrinėjama administraciniame teisme.

Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar ieškinys teismingas tam teismui. Tai reiškia, kad turi būti įvertintos civilinės bylos teismingumo požiūriu reikšmingos aplinkybės. Teismingumo taisyklių laikymasis – vienas iš pagrindų, užtikrinančių asmens teisę į teisminę gynybą. Jų nepaisymas gali lemti civilinio proceso teisės principų pažeidimą bei užkirsti kelią civilinio proceso tikslų įgyvendinimui. Jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Dėl nurodytų priežasčių sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą svarbu nustatyti, ar nėra pažeidžiamos teismingumo taisyklės.

Rūšinis teismingumas (competentia ratione materiae) reiškia, pirma, koks – bendrosios kompetencijos ar specializuotas – teismas turi nagrinėti bylą, t. y. nustatoma teismo rūšis; antra, tam tikros kategorijos bylų priskyrimą konkrečiai teismų sistemos grandžiai, t.y. kuris teismas nagrinės bylą kaip pirmosios instancijos teismas. Taigi pagal rūšinį teismingumą atribojama bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų kompetencija bei apylinkių ir apygardų teismų, kaip pirmosios instancijos teismų, kompetencija (CPK 25 str.). Proceso teisės normų, nustatančių rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles, pažeidimas, yra vienas absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d. 6 p.).Vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis (ABTĮ 21 str. 2 d., CPK 36 str. 2 d.). Taigi bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų jurisdikcija atribojama atsižvelgiant ne vien tik į ginčo subjektą, bet ir į teisinio santykio, iš kurio kyla ginčas, teisinę prigimtį ir pobūdį. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė) (ABTĮ 21 str. 1 d., CPK 36 str. 2 d.).

Apeliantės teigimu ginčas yra teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog ieškinio pareiškimas nagrinėtinas administraciniame teisme.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu ir panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. 41-5551 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje V. S., grąžinant natūra 0,50 ha P. kaime, R. sen., Vilniaus rajone“. Nagrinėjant šį klausimą, aktuali Specialiosios teisėjų kolegijos pozicija, kad reikalavimas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko įsakymą ir sprendimą dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą atkūrimo yra susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo procedūromis. Tokio pobūdžio procedūrų vykdymas ir atitinkamų aktų priėmimas yra reglamentuojamas specialiųjų teisės aktų ir laikytinas viešojo administravimo veikla, o atitinkami skundo reikalavimai laikytini reikalavimais, kylančiais iš administracinių teisinių santykių (pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 10 d. nutartis Nr. T-69/2015, priimta byloje Vilniaus apygardos prokurorė, ginanti viešąjį interesą, v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir kt.; 2015 m. kovo 2 d. nutartis Nr. T-52/2015, priimta byloje Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Mažeikių rajono savivaldybės taryba ir kt.; 2015 m. vasario 19 d. nutartis Nr. T-41/2015, priimta byloje Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Mažeikių rajono savivaldybė; 2014 m. kovo 3 d. nutartis Nr. T-32-2014, priimta byloje Vilniaus apygardos prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos; ir kt.). Taigi reikalavimai dėl administracinių aktų panaikinimo yra administracinio teisinio pobūdžio. Atsižvelgiant į nurodyta pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje vyrauja administraciniai teisiniai santykiai, kurie šiuo atveju ir lemia ginčo priskirtinumą administraciniam teismui. Teismas pagrįstai rėmėsi Specialiųjų teisėjų kolegijos nutartimis.

Kiti atskirajame skunde nurodyti apeliantės argumentai neturi reikšmės vertinant ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų atskirai nepasisako.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėja

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.