Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) ,,Karkasas“ bankroto administratoriaus UAB ,,Bankroto administravimo partneriai“ atstovui E. S. (E. S.), suinteresuotiems asmenims E. S., M. Š.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos UAB ,,Karkasas“ bankroto administratoriaus UAB ,,Bankroto administravimo partneriai“ pareiškimą dėl BUAB ,,Karkasas“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys E. S., M. Š., E. T., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja UAB ,,Karkasas“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB ,,Bankroto administravimo partneriai“, pateikė teismui pareiškimą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.

Pareiškime nurodė, kad Juridinių asmenų registro duomenimis įmonės vadovu nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo suinteresuotas asmuo E. S., nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. – suinteresuotas asmuo E. T., o nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2017 m. vasario 3 d. – suinteresuotas asmuo M. Š.. Bankroto administratorius nurodė, kad E. T. ir E. S. nebuvo faktiniai įmonės vadovai, nes jų vadovavimo laikotarpiu įmonė veiklos nebevykdė. Faktiniu įmonės vadovu buvo M. Š..

Pareiškėja nurodė, kad M. Š. buvo geriausiai žinoma apie įmonės finansinę būklę, turtą, gaunamas pajamas ir įsiskolinimus kreditoriams. Įmonės vadovas, suvokdamas sunkią įmonės finansinę padėtį, siekdamas išvengti atsakomybės dėl netinkamo savo, kaip vadovo, pareigų vykdymo, sudarė fiktyvią įmonės akcijų pirkimo – pardavimo sutartį bei fiktyvius akcininko sprendimus dėl vadovo pakeitimo. Pareiškėja pažymėjo, kad iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriui nebuvo perduoti įmonės turtas ir dokumentai, todėl darytina išvada, kad suinteresuotas asmuo M. Š. sąmoningai slepia duomenis, reikšmingus nustatant įmonės bankroto priežastis ir galimai neteisėtus sandorius. Bankroto administratoriaus vertinimu, suinteresuotas asmuo neįvykdė įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, netinkamai tvarkė bendrovės buhalterinius dokumentus, galbūt jų neišsaugojo, dėl ko nėra galimybės nustatyti tikrosios įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio.

Bankroto administratoriaus vertinimu, įmonė nemokia tapo dar 2014 m. gruodžio 31 d., tačiau suinteresuotas asmuo M. Š. nevykdė pareigos inicijuoti įmonės bankroto procesą, pasitraukė iš vadovo pareigų, tretiesiems asmenims perleido įmonės turtą. Tokie nesąžiningi įmonės vadovo veiksmai patvirtina tiesioginį priežastinį ryšį tarp UAB „Karkasas“ finansinės padėties pabloginimo ir kilusių padarinių – įmonės bankroto bylos iškėlimo.

Suinteresuotas asmuo M. Š. prašė bankroto administratoriaus pareiškimą dėl BUAB „Karkasas“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Nurodė, kad įmonės bankroto bylos iškėlimo dieną jis nebuvo nei įmonės vadovas, nei akcininkas. Paaiškino, kad 2017 m. sausio 13 d. perleido įmonės akcijas E. S.. Nurodė, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie reikalavimo perduoti bendrovės dokumentaciją ir/ar vykdyti kitas įstatyme nustatytas prievoles įteikimą paskutiniam įmonės vadovui E. T.. Paaiškino, kad jo vadovavimo laikotarpiu įmonė buvo moki, vykdė veiklą, atsiskaitinėjo su kreditoriais ir neturėjo pradelstų įsiskolinimų, todėl ir pareiga nurodytu laikotarpiu kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neatsirado. Pavargęs ir nebepajėgdamas su viskuo vienas susitvarkyti, 2016 m. pardavė visus automobilius, nes be pagrindinės veiklos – statybų, įmonė užsiėmė ir automobilių nuoma. 2007 m. paveldėtą iš tėvo statybų įmonę nusprendė paduoti su mintimi, kad dar pasiliks joje dirbti. Po akcijų pardavimo atleido visus įmonės darbuotojus, pilnai su jais atsiskaitė, perdavė įmonės turtą ir dokumentus. Jam E. S. pasakė, kad nebereikalingas.

Suinteresuotas asmuo E. S. paaiškino, kad statybos įmonę rado pagal skelbimą. Akcijų perleidėjas sakė, kad įmonė problematiška. Tačiau statybos sektorius pelningas ir jeigu kreditoriai nelabai spaudžia, galima su ta įmone dirbti. Svarbiausia, kad įmonė turėjo visas licencijas, o pagal viešą informaciją, galėjo gauti net valstybinius užsakymus. Sutiko persirašyti akcijas ir toliau žiūrėti situaciją. Persirašius akcijas įmonė nedirbo. Jis jokių veiksmų neatliko nei įmonės valdyme, nei su mokumais. Buvo bendras balansas, jame matė skolas, tačiau pagal balansą nemokumo nesimatė. Perėmė įmonės antspaudą, vieną dokumentų segtuvą; jie buvo automobilyje, tačiau kur jis yra šiuo metu, nežino. Nemano, kad įmonės bankrotas tyčinis.

Kauno apygardos teismo civilinės bylos Nr. B2-371-638/2019 ir nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi UAB „Karkasas“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2017 m. liepos 18 d., bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankroto administravimo partneriai“. Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi patvirtinti UAB „Karkasas“ kreditorių finansiniai reikalavimai bendrai 67 862,11 Eur sumai. Kauno apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nutartimi UAB „Karkasas“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, likviduojant bankrutavusią įmonę tenkintinų kreditorių finansinių reikalavimų bendra suma 71 136,76 Eur.

2017 m. liepos 5 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo teismas konstatavo, kad Registrų tvarkytojui UAB „Karkasas“ nėra pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai už 2016 m. Iš Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro teismas nustatė, kad UAB „Karkasas“ finansinės atskaitomybės dokumentus pateikusi už 2015 metus, iš kurių matyti, kad įmonė turėjo turto už 180 437 Eur, kurį sudarė ilgalaikis turtas – 30 568 Eur, trumpalaikis turtas 149 869 Eur (atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys –50 593 Eur, per vienerius metus gautinos sumos – 97 057 Eur, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 2 219 Eur), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 115 254 Eur. Teismo vertinimu, atsakovės mokėtinos sumos viršija pusę į UAB „Karkasas“ balansą įrašyto turto vertės. Iš 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaitos už 2015 metus matyti, kad įmonė dirbo pelningai ir pelnas sudarė 19 583 Eur. Remiantis viešais Sodros duomenimis UAB „Karkasas“ skola valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo 4 972,78 Eur, įmonėje 1 apdraustas asmuo. Pagal viešus VMI prie LR FM duomenis, atsakovės skola 2017 m. birželio 28 d. sudarė 10 185,74 Eur. VĮ Registrų centras duomenimis, įmonė nekilnojamojo turto neturėjo. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atsakovės atžvilgiu nebuvo užvestų bylų dėl skolų išieškojimo. Teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visetas leido daryti išvadą, kad UAB „Karkasas“ veiklos nevykdo.

Bylos duomenimis, UAB „Karkasas“ vadovu nuo 2017 m. balandžio 13 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo suinteresuotas asmuo E. S., nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2017 m. balandžio 13 d. – suinteresuotas asmuo E. T., o nuo 2007 m. liepos 11 d. iki 2017 m. vasario 3 d. – suinteresuotas asmuo M. Š.. Nuo 2012 m. sausio 2 d. iki 2017 m. vasario 3 d. M. Š. buvo vienintelis UAB „Karkasas“ akcininkas. Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti BUAB „Karkasas“ bankroto bylą, įmonės vadovu buvo E. S., todėl formaliai jis turėjo įvykdyti ĮBĮ įmonės vadovui nustatytas pareigas. E. S. visas UAB „Karkasas“ akcijas įsigijo 2017 m. sausio 13 d. Akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi iš M. Š. ir N. Š..

Bankroto administratorius prašo BUAB „Karkasas“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 2 punkte, 4 punkte ir 5 punkte įtvirtintais pagrindais.

Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tą paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalis). Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tą paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys.

Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

Pagal nagrinėjamam ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte vienu iš tyčinio bankroto požymių nurodoma tai, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Bankroto administratorius tokiu požymiu laiko įmonės vadovo ir akcininko M. Š. pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą. Teigia, kad UAB „Karkasas“ sunkumai 2016 m. nebuvo trumpalaikio pobūdžio, įmonė buvo faktiškai nemoki, todėl suinteresuotas asmuo M. Š. nurodytu laikotarpiu įgijo pareigą inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą, tačiau šios pareigos neįvykdė ir tokiu savo neveikimu toliau didino įmonės nuostolius, įsiskolinimus kreditoriams, be to, perleido įmonės akcijas prieš bankroto bylos įmonei iškėlimą.

Pažymėtina, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto formuluotė yra labai abstrakti, todėl ji negali būti aiškinama taip, kad bet kurių su įmonės valdymu susijusių pareigų pažeidimas taptų tyčinio bankroto požymiu. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, galintis lemti pareigos atlyginti žalą įmonei ir kreditoriams atsiradimą, šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla laiku neinicijuojama sąmoningai (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat kartu laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297-915/2018).

Nors 2017 m. liepos 5 d. nutartyje dėl bankroto bylos teismas konstatavo, kad už 2015 m. įmonė turėjo turto už 180 437 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 115 254 Eur, bei vertino, kad atsakovės mokėtinos sumos viršija pusę į UAB „Karkasas“ balansą įrašyto turto vertės, tačiau vien šie duomenys, neįvertinus tuo metu buvusių pradelstų įsipareigojimų dydžio, neleidžia konstatuoti įmonės nemokumo (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Net ir pripažinus, kad 2015 m. gruodžio 31 d. įmonė buvo nemoki, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad įmonės valdymo organai, nesikreipdami laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sąmoningai blogino įmonės turtinę padėtį, sudarinėdami jai nenaudingus, kreditorių teises ir interesus pažeidžiančius sandorius. Pažymėtina, kaip yra konstatavęs teismas 2017 m. liepos 5 d. nutartyje, iš 2015 m. pelno (nuostolių) ataskaitos už 2015 metus matyti, kad įmonė dirbo pelningai ir pelnas sudarė 19 583 Eur. Iš UAB „Karkasas“ balanso už 2015 m., pagal kurį teismas bankroto bylos iškėlimo metu konstatavo faktinį įmonės nemokumą, matyti, kad 2015 m. pabaigoje įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 115 254 Eur. Tuo tarpu, Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi iškėlus UAB „Karkasas“ bankroto bylą, 2017 m. lapkričio 2 d. nutartimi buvo patvirtinta ženkliai mažesnė bendra įmonės kreditorių finansinių reikalavimų suma, t. y. 67 862,11 Eur, o 2018 m. sausio 24 d. nutartimi UAB „Karkasas“ pripažinus bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, likviduojant bankrutavusią įmonę tenkintinų kreditorių finansinių reikalavimų bendra suma buvo 71 136,76 Eur, t. y. taip pat ženkliai mažesnė už konstatuotą 2015 m. pabaigoje per vienerius metus mokėtiną sumą ir įsipareigojimus. Taigi nurodytos aplinkybės neleidžia teigti, kad UAB „Karkasas“ veikla nuo jos faktinio nemokumo momento iki bankroto bylos iškėlimo dienos buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

Pažymėtina, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jei buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad 2017 m. sausio 13 d. sudaryta UAB „Karkasas“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartis tarp M. Š. ir N. Š. bei E. S. kaip nors būtų apribojusi įmonės kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į skolininkės BUAB „Karkasas“ turtą, t. y. kad šiuo sandoriu faktiškai buvo pabloginta jau nemokios įmonės turtinė padėtis.

Kaip įmonei nenaudingus sandorius bankroto administratorius vertina ir 10 automobilių pardavimą 2016 m. pabaigoje. Pagal byloje esančią VĮ „Regitra“ pateiktą informaciją, laikotarpyje nuo 2016 m. lapkričio 2 d. iki 2016 m. gruodžio 27 d., t. y. per nepilnus du mėnesius UAB „Karkasas“, vadovaujama M. Š., pardavė 10 transporto priemonių. Nors byloje nėra kitų duomenų, leidžiančių spręsti, kad tokie sandoriai atitiko tuometinius įmonės interesus ir verslo riziką, tačiau ir M. Š. aiškinimu, kad statybos įmonei esant nenaudingam šalutiniam automobilių nuomos verslui pardavė nuomai skirtus automobilius, teismas neturi pagrindo netikėti. Pažymėtina, kad bet kokio privataus juridinio asmens veiklos tikslas yra racionaliai naudoti išteklius ir siekti pelno, tačiau tai nereiškia, kad bet kuris juridiniam asmeniui net ir nuostolingas sandoris prieštarauja jo tikslams. Net ir nagrinėjamos bylos atveju transporto priemonių pardavimo sandoriai savaime nėra neteisėti. Bankroto administratorius faktiniais duomenimis nepagrindė aplinkybių, kad transporto priemonių pardavimo sandoriai iš esmės pablogino įmonės turtinę padėtį ir sąlygojo jos veiklos perspektyvų praradimą ir bankrotą, tuo labiau, kad, kaip jau yra konstatuota, jų sudarymo metu įmonė jau buvo nemoki, o skolų dydis įmonės kreditoriams nuo faktinio įmonės nemokumo konstatavimo iki bankroto bylos iškėlimo, kai buvo parduoti automobiliai, ženkliai sumažėjo (aukščiau šiuo aspektu teismas pasisakė plačiau). Taigi, automobilių pardavimo sandoriai gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones ir nelemia konstatavimo, kad BUAB „Karkasas“ buvo privesta prie bankroto tyčia.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

Pažymėtina, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, jog teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.930¹ straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

Teismo vertinimu, bankroto administratoriaus argumentai, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas imperatyvas laikytis atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarkos, kas atitinka tyčinio bankroto požymius, laikytini teisiškai nepagrįstais.

Remiantis VMI pateiktais duomenimis nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 29 d. VMI viršininko sprendimu „Dėl mokestinės nepriemokos perėmimo“ Nr. (23.21-08)324-20388, VMI patenkino UAB „Karkasas“ prašymą ir nusprendė, kad UAB „Karkasas“, į. k. 133055012, (skolos perėmėjas) perima UAB „Mimeta“, į. k. 133933225, (mokesčių mokėtojas) 6 000,00 Eur sumą.

Sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant CK XLVII skyriaus nuostatas, galima daryti išvadą, kad jame reglamentuojami atsiskaitymo pinigais būdai, priemonės ir tvarka. Kadangi CK 6.930¹ straipsniu buvo papildytas būtent CK XLVII skyrius, taip pat atsižvelgiant į tai, kad jame reglamentuojamas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus dėl CK 6.930¹ straipsnio taikymo, konstatuotina, kad CK 6.930¹ straipsnyje reglamentuotas atsiskaitymų pinigais eiliškumas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 30 d. nutartis civ. byloje Nr. e2A-298-196/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017).

Byloje nustačius, kad UAB „Karkasas“ ir UAB „Mimeta“ atsiskaitė sudarius sutartį ir VMI priėmus sprendimą dėl mokestinės nepriemokos perėmimo, nėra pagrindo teigti, kad UAB „Karkasas“ ir UAB „Mimeta“ atsiskaitė grynaisiais ar negrynaisiais pinigais, kad buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas imperatyvas laikytis atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarkos.

Bylos duomenys (SoDros informacija apie apdraustųjų asmenų sąrašą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2017 m. spalio 5 d., mėnesinė pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracija), faktinė aplinkybė, kad įmonės kreditorių sąraše nėra patvirtinta darbuotojų reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, atitinka M. Š. aiškinimą, kad pardavęs akcijas, jis atleido visus darbuotojus ir su jais pilnai atsikaitė. Tačiau toks CK 6.930¹ straipsnyje reglamentuoto atsiskaitymų pinigais eiliškumo pažeidimas nėra pakankamas įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Su atleistais darbuotojais buvo atsiskaityta įmonei jau esant nemokiai ir dėl šių veiksmų (t. y. atsiskaitymo) įmonė nebuvo privesta prie bankroto tyčia, o kitų kreditorių interesai nebuvo pažeisti, nes bankroto procese darbuotojų reikalavimai, yra tenkinami pirmąja eilė (ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalis).

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto tyčinio bankroto požymio

Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas PVM arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.

Pažymėtina, kad nors netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas yra neteisėtas veiksmas, už kurį įmonės vadovui gali būti taikoma teisinė atsakomybė, tačiau netinkamas apskaitos tvarkymas ne visais atvejais reiškia tyčinį bankrotą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, kt.). Tai reiškia, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pakankamo pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala įmonės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu sąmoningai siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais. Kitais atvejais įmonės vadovo nebendradarbiavimas su bankroto administratoriumi ir bankroto bylą nagrinėjančiu teismu gali būti įvertintas taikant jam įstatyme nustatytas sankcijas, tačiau savaime nelemia išvados dėl įmonės tyčinio bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-476-330/2018).

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teismas kaip labiausiai tikėtiną vertina situaciją, kad M. Š. vėlesniems įmonės vadovams, kai jau įmonė veiklos nevykdė, nebuvo darbuotojų, nebuvo perdavęs visų įmonės dokumentų. Byloje yra 2017 m. sausio 17 d. perdavimo-priėmimo aktas, kuriuo, kaip teigia M. Š., visus įmonės dokumentus ir turtą perdavė UAB „Karkasas“ akcijas įsigijusiam E. S., tačiau šis pripažįsta perėmęs tik įmonės antspaudą, vieną segtuvą dokumentų. Be to, ir pats M. Š. nurodė, kad turėjo būti ir kitas akto 8 poziciją (įvairūs dokumentai 45 bylos) detalizuojantis dokumentas, tačiau jo nepateikė. Liudytoja apklausta buvusi bendrovės buhalterė J. B. taip pat nepatvirtino dokumentų perdavimo fakto; ji tik nurodė, kad ruošė dokumentus ir sudėjo į dėžes. Be to, faktiškai jau nedirbdama įmonėje, J. B. 2017 m. vasario 15 d. paruošė ir pateikė VMI mėnesinę pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaraciją. Byloje nėra duomenų, kad įmonės dokumentai, turtas bei lėšos buvo perduoti direktoriumi paskirtam E. T..

Bankroto administratoriaus atstovo, M. Š., E. S. paaiškinimai leidžia daryti išvadą, bankroto administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai, dėl ko yra kliūtys nuosekliai įvertinti BUAB „Karkasas“ veiklos teisėtumą bei identifikuoti tikrąsias jos bankroto priežastis. Šios faktinės aplinkybės formaliuoju požiūriu atitinka tyčinio bankroto požymius, įtvirtintus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Tačiau vien dokumentų neišsaugojimo ar neperdavimo bankroto administratoriui faktas, nesant byloje kitų įrodymų, kurie pagrįstų siekį tyčią privesti įmonę prie bankroto ar nuslėpti įmonės turto iššvaistymą, žalą įmonės kreditoriams, pats savaime nėra pakankamas įmonės bankroto pripažinimui tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu. Be to, pareigos išsaugoti dokumentus pažeidimas galėtų būti vertintinas taikant įmonės vadovui civilinę atsakomybę.

Bendrovės bankroto pripažinimas tyčiniu nėra ir negali būti savitikslis. Šia procesine priemone suinteresuoti asmenys (kreditoriai, bankroto administratorius) turi naudotis racionaliai, o ne siekdami vilkinti bankroto procesą bei padaryti nepatogumų kitiems bankroto procese dalyvaujantiems asmenims. Blogu bendrovės valdymu pažeistas teises suinteresuotieji asmenys gali ginti ir pareiškiant atskirus ieškinius dėl žalos atlyginimo ir/ar konkrečių sandorių pripažinimo negaliojančiais. Pasinaudoti pastaraisiais teisių gynimo būdais galima net ir nepripažinus bendrovės bankroto tyčiniu, t. y. bendrovės tyčinio bankroto fakto konstatavimas nėra būtina sąlyga reikalauti pripažinti neteisėtais sandorius ar atlyginti padarytą žalą. Taigi, net ir nepripažinus tyčinio bankroto, administratorius ir kreditoriai gali inicijuoti atitinkamus veiksmus ir siekti padarinių, kuriuos sukelia tyčinis bankrotas – ginčyti neteisėtus bendrovės ir jos skolininkų sandorius, reikalauti žalos atlyginimo, kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo ir kt. Net ir nepripažinus bankroto tyčiniu, administratoriui nedraudžiama patikrinti ir ginčyti, jei yra pagrindas bei nepraleistas įstatymuose nustatytas terminas, bendrovės sandorius už daugiau nei 3 metus iki bankroto bylos iškėlimo. Bankrutuojančios įmonės sandorių patikrinimo gali reikalauti ir bendrovės kreditoriai (ĮBĮ 21-23 straipsniai), nepriklausomai nuo fakto, pripažintas įmonės bankrotas tyčiniu, ar ne.

Teismas, vadovaudamasi Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu ir Civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjos UAB ,,Karkasas“ bankroto administratoriaus UAB ,,Bankroto administravimo partneriai“ pareiškimą dėl BUAB ,,Karkasas“ bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti.

Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.