Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (pirmininkas ir pranešėjas), Valerij Lauš,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorės Orijos Kolbienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo I. K. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Nukentėjusiojo R. G. ir civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

4. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) XXV skyriaus normos, ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje įtvirtintos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje prokurorės apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Prokurorės vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas I. K. (toliau – ir išteisintasis) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio l dalyje, nuosprendyje padarė nepagrįstas išvadas, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, dėl ko klaidingai nustatė išteisintojo tyčios turinį, kas sukliudė tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas išteisinamasis nuosprendis. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokurorė pateikė prašymą pakeisti kaltinimą ir pripažinti I. K. kaltu pagal BK 284 straipsnį, todėl šiame procesiniame sprendime teisėjų kolegija pasisakys ne tik dėl apeliaciniame skunde pareikštų reikalavimų, bet ir dėl teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu prokurorės pateikto prašymo pakeisti kaltinimą ir I. K. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį.

5. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (apklaususi liudytoją K. K.), ir dar kartą išsamiai bei visapusiškai įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir I. K. nepagrįstai išteisino dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apylinkės teismas išteisindamas I. K. neteisingai nustatė jo tyčios turinį, dėl ko netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais (BPK 326 straipsnio 4 dalis).

Dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje

6. Prieš atsakant į prokurorės apeliacinio skundo argumentus dėl I. K. tyčios turinio, teisėjų kolegija pažymi, kad Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog išnagrinėjus bylą neginčijamai nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje įvyko konfliktas, kurio metu I. K. automobiliu judėdamas pirmyn – atgal kliudė nukentėjusiojo koją, tokiu būdu nukentėjusiajam R. G. padarydamas kraujosruvą kelio srityje, kuri vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad I. K. veiksmuose yra visi nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios pusės požymiai. Apeliaciniu skundu šių aplinkybių prokurorė neginčija, o nukentėjusysis R. G., išteisintasis I. K. su savo gynėju apeliacinių skundų dėl šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios pusės požymių nustatymo, todėl plačiau šiuo aspektu nepasisakys, o šiame procesiniame sprendime, atsakydamas į prokurorės apeliacinio skundo argumentus, išdėstys teisinius ir faktinius argumentus dėl I. K. tyčios turinio.

8. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-270-628/2020). BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Tiesiogine tyčia aptartas nusikaltimas padaromas tada, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti BK 140 straipsnyje nurodyti padariniai, ir jų nori. Netiesiogine tyčia šis nusikaltimas padaromas, kai mušdamas ar kitaip smurtaudamas asmuo suvokia pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir nors jų ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Sąmoningo leidimo sąvoka baudžiamosios teisės moksle ir teismų praktikoje siejama su kaltininko abejingumu dėl to, kad jo veika gali sukelti nusikalstamus padarinius. Tokiu atveju kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir nors jų nesiekia ir nenori, tačiau neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio. Kaltininkas nesitiki išvengti savo veikos padarinių arba realios jų atsiradimo grėsmės, o jeigu ir tikisi, tai remdamasis tik subjektyviais ir atsitiktiniais dalykais – sėkme, likimu ir pan. Tai vertintina kaip abejingumas kitų asmenų interesams, galimiems padariniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-410-489/2016, Nr. 2K-95-648/2021).

9. Svarbu paminėti ir tai, kad teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama, be kita ko, pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015).

10. Nagrinėjamoje byloje I. K. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodymus davė du kartus. 2024 m. rugsėjo 11 d. teisiamojo posėdžio metu I. K. neigė automobiliu kliudęs nukentėjusįjį, tačiau apklausiamas 2024 m. lapkričio 25 d. teisiamajame posėdyje, be kita ko, jau nurodė, kad nukentėjusysis priėjo prie jo automobilio priekio. Jis paprašė nukentėjusiojo pasitraukti. Nukentėjusysis sakė, kad niekur neleis išvažiuoti, pradėjo šaukti, kad iškviesta policija. Po truputi, 10-15 cm., bandė važiuoti. Mašinos trūkčiojimas buvo, kas 10-15 cm., du pavažiavimai. Nukentėjusysis atsitraukdavo. Kiek jis pavažiuodavo, tiek nukentėjusysis atsitraukdavo atgal. Vienu momentu, kai bandė pajudėti, trečią ar ketvirtą kartą pamatė, kad nukentėjusysis yra prisiglaudęs prie jo automobilio. Nukentėjusysis buvo automobilio priekyje, prisiplojęs prie jo. Supranta, kad negerai padarė, norėdamas pagąsdinti nukentėjusįjį, kad jis pasitrauktų, vis pavažiuodamas. Nukentėjusysis R. G. apklaustas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, be kita ko, parodė, kad tarp jo ir I. K. kilus konfliktui, jo žmona iškvietė policijos pareigūnus. Kol laukė policijos pareigūnų jis priėjo prie I. K. automobilio, o I. K. atsisėdo į automobilį. Jis atsistojo priešais I. K. automobilį. Tuomet I. K., neduodamas jokio signalo, tiesiog „rovė“ iš vietos, nuo smūgio jis užšoko ant automobilio. Prieš smūgį stovėjo maždaug 40 cm atstumu nuo automobilio, netoli vairuotojo pusės. Liudytoja L. G. apklausiama pirmosios instancijos teisme, be kita ko, parodė, kad tarp jos vyro ir autobusiuko vairuotojo kilo konfliktas. Kai pasakė, kad kviečia policiją, žmogus sėdo į automobilį. Jos vyras (teismo pastaba – R. G.) neleido išvažiuoti, stovėjo prieš automobilį, buvo priėjęs kaimynas, kuris vairuotojui pasakė: „ką darai, važiuoji ant žmogaus“. Pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas A. K. parodė, be kita ko, nurodė, kad vasaros pabaigoje matė konfliktą tarp kaimyno R. G. ir autobusiuko vairuotojo. Autobusiuko vairuotojas įsėdo į automobilį, o R. G., sakydamas „ką tu darai tau iškviesta policija“, atsistojo priešais autobusiuką. R. G. stovėjo apie 30 cm nuo automobilio priekio. Vyriškis atsisėdęs užvedė mašiną ir pradėjo važiuoti ant R. G.. Tada jis pribėgo ir pradėjo belsti į stiklą sakydamas „ką darai“, o vairuotojas pavažiuodavo ir iš antro ar trečio karto stuktelėjo R. G., po ko nukentėjusysis susiėmė už kojos. Atliekant dalinį įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas K. K., kuris, be kita ko, parodė, kad iš savo buto balkono matė kaimyno ir automobilio „VW Transporter „vairuotojo konfliktą. Matė kaip kaimynas (teismo pastaba – nukentėjusysis R. G.) atsistojo prieš kaltinamojo mašiną, kad pastarasis neišvažiuotų. Tada automobilio vairuotojas bandė pagąsdinti kaimyną važiuodamas, paskui staigiau pajudėjo iš vietos ir stumtelėjo kaimyną. Kaimynas stovėjo prie automobilio priekio ties vairuotojo puse, atstumas tarp kaimyno ir autobusiuko buvo nedidelis, iki pusmetrio. Vairuotojas tirai matė priešais autobusiuką stovėjusį kaimyną.

11. Teisėjų kolegija šio procesinio sprendimo 10 punkte nurodytus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų ištirtus įrodymus vertindamas 8 ir 9 punktuose cituotos teismų praktikos kontekste, daro išvadą, kad I. K. prieš pradedant vairavimo manevrą, nukentėjusysis R. G. jau stovėjo prieš automobilį, tiesiai I. K. prieš akis, tačiau jis, matydamas priešais jo automobilį stovinį žmogų, sąmoningai pradėjo važiuoti. Nenumatyti, kad jo veiksmai – sąmoningas važiavimas ant prieš automobilį stovinčio žmogaus – sukels pasekmes nukentėjusiajam, buvo neįmanoma. Taigi I. K. elgesys, kuris nustatytas byloje ištirtų įrodymų pagrindu, patvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje I. K. suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodyti padariniai, ir nors jų ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. I. K. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Svarbu paminėti tai, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pačio nukentėjusiojo R. G. galbūt neatsargus ir/ar rizikingas elgesys, savo kūnu neleidžiant (užtveriant) automobiliui pravažiuoti, nepaneigia I. K. netiesioginės tyčios sužaloti nukentėjusįjį. Pritarus pirmosios instancijos teismo išvadoms, būtų pateisinamas neatsargiai ar per daug emocionaliai į konfliktus reaguojančių asmenų žalojimas, juos pervažiuojant transporto priemonėmis.

12. Įvertinus baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, sudarantį vientisą loginę įrodymų grandinę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kaltinamasis I. K., veikdamas netiesiogine tyčia, 2023 m. rugpjūčio 31 d., apie 15.43 val., prie Gedvydžių g. 29 namo, Vilniuje, automobilių stovėjimo aikštelėje kilus žodiniam konfliktui su R. G. dėl automobilio parkavimo, siekdamas, kad nukentėjusysis R. G., kuris stovėjo priešais automobilį „Volkswagen Transporter“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), ir neleido išvažiuoti iš įvykio vietos, kol atvyks policijos pareigūnai, pasitrauktų nuo kelio, pradėjo važiuoti ir priekiniu bamperiu kliudė nukentėjusiojo R. G. koją, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam kraujosruvą kairio kelio srityje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo R. G. sveikatą. Tokius I. K. veiksmus teisėjų kolegija kvalifikuoja pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Dėl prokurorės prašymo pakeisti kaltinimą

13. Teisėjų kolegija pasisakydama dėl prokurorės teismo posėdžio metu pateikto prašymo dėl kaltinimo pakeitimo pirmiausiai akcentuoja, kad pagal teismų praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-526/2014, Nr. 2K-262/2014, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-42-942/2016, Nr. 2K-7-162-303/2019.). Kai to neprašoma paduotuose apeliaciniuose skunduose, kaltinimo keitimas apeliacinės instancijos teisme neturi pasunkinti kaltinamo asmens teisinės padėties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72-1073/2018, Nr. 2K-7-25-495/2020). Svarbu paminėti ir tai, kad kasacinis teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad pagal BPK apeliantai neturi teisės pakeisti ar papildyti paduotų apeliacinių skundų, o gali juos tik atšaukti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-422/2014, Nr. 2K-176-511/2021).

14. Nagrinėjamu atveju prokurorė, teikdama apeliacinį skundą, prašė panaikinti Skundžiamą nuosprendį ir I. K. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo, kuris buvo išdėstytas kaltinamajame akte. 2025 m. kovo 25 d. teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu prokurorė pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo, kuriuo I. K. buvo inkriminuotos papildomos aplinkybės (kurios nebuvo nurodytos kaltinamajame akte) ir jo veiksmai perkvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį. Taigi tiek dėl veikos kvalifikavimo pakeitimo (nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, dėl sankcijoje numatytos viršutinės laisvės atėmimo bausmės ribos, yra griežtesnė, nei nusikalstama veika, numatyta BPK 140 straipsnio 1 dalyje), tiek dėl inkriminuotų papildomų aplinkybių, posėdžio metu pateiktu prašymu prašoma pasunkinti I. K. padėtį labiau nei buvo prašoma apeliaciniu skundu. Taigi I. K. veiksmuose net ir nustačius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje požymius, apeliacinės instancijos teismas neturėtų procesinių galimybių spręsti klausimo dėl jo kaltės dėl prašyme pakeisti kaltinime nurodytų aplinkybių, todėl teisėjų kolegija dėl prokurorės prašymo plačiau nepasisako.

Dėl bausmės

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, panaikinusi išteisinamąjį nuosprendį ir pripažinusi I. K. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y. priimdama apkaltinamąjį nuosprendį, išsprendžia ir bausmės skyrimo bei kitus procesinius klausimus.

16. Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nustatymas yra viena iš būtinų bausmės individualizavimo sąlygų. Išnagrinėjus bylą teisme, teisėjų kolegija nenustatė I. K. atsakomybę lengvinančių ir/ar jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismas, skirdamas bausmę I. K., vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies, BK 61 straipsnio nuostatomis. Teismas įvertina I. K. padarytos nusikalstamos veikos sunkumą – kaltinamasis padarė nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), kuris sunkių ar negrįžtamų pasekmių nesukėlė. Individualizuodamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas įvertina kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, iš kurių matyti, kad kaltinamasis iki šios nusikalstamos veikos padarymo eilę kartų baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 90–93), tačiau nebuvo teistas (1 t., b. l. 89), dirba, kas teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus kaltinamajam prokurorės prašomą ir sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą bausmę – laisvės apribojimą.

17. Nustatant konkretų laisvės apribojimo bausmės terminą ir jos turinį, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad BK 48 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad skirdamas laisvės apribojimo bausmę, teismas paprastai paskiria kaltinamajam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Teisėjų kolegija įvertinusi I. K. asmenybę apibūdinančius duomenis, kurie buvo aptarti šio procesinio sprendimo 16 punkte, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, tai kad nusikalstama veika buvo padaryta netiesiogine tyčia, sprendžia, kad 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmės terminas bus pakankamas siekiant įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintus bausmės tikslus. Jau buvo minėta, kad apeliaciniu skundu prokurorė siūlydama I. K. skirti laisvės apribojimo bausmę neprašė taikyti intensyvios priežiūros, todėl teisėjų kolegija, neblogindama I. K. padėties labiau nei buvo prašoma apeliaciniu skundu, intensyvios priežiūros neskiria ir šiuo aspektu plačiau nepasisako.

18. Prieš paskiriant konkrečius laisvės apribojimo bausmės draudimus ir įpareigojimus, teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK pakeitimai bei papildymai, priimti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 51, 40-1, 58-1, 72-5, 72-6, 72-7, 72-8 straipsniais įstatymu (toliau – ir BK pakeitimo ir papildymo įstatymas). Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 51, 40-1, 58-1, 72-5, 72-6, 72-7, 72-8 straipsniais įstatymo Nr. XIV-2573 50 straipsnio pakeitimo įstatyme numatyta, kad šiame įstatyme išdėstytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnių nuostatų galiojimas laiko atžvilgiu nustatomas pagal BK 3 straipsnio nuostatas, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nustatytą taisyklę. Nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punkto redakcija numatė, kad kartu su intensyvia priežiūra arba vietoj jos teismas gali asmenį, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, įpareigoti atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu. Šiuo metu galiojanti BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punkto redakcija numato galimybę asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, paskirti įpareigojimą atlyginti ir turtinę ir neturtinę žalą. Be to, žalos atlyginimo terminas negali būti ilgesnis nei dveji metai. Taigi naujai įsigaliojusi BK 48 straipsnio 4 dalies 3 punkto redakcija sunkina asmens padėtį, todėl nustatant laisvės apribojimo bausmės turinį taikytina BK 48 straipsnio redakcija, galiojusi nusikalstamos veikos padarymo metu (2019-06-27 įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija).

19. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą nustatyta, kad dėl padarytos nusikalstamos veikos nukentėjusysis R. G. ir civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa patyrė turtinę žalą, kuri siejama su R. G. padarytų sužalojimų gydymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje, įvertinus tai, kad I. K. yra dirbantis, gauna nuolatines pajamas, siekiant įgyvendinti bausmės tikslus, o tuo pačiu užtikrinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo teisę į savalaikį žalos atlyginimą, tikslinga I. K. įpareigoti per 3 mėnesių laikotarpį atlyginti R. G. ir Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą turtinę žalą.

20. BK 48 straipsnio 6 dalyje (2019-06-27 įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija) įtvirtinta, kad teismas asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, kitų baudžiamojo proceso dalyvių prašymu, taip pat savo nuožiūra gali paskirti šio kodekso IX skyriuje numatytą vieną ar kelias baudžiamojo poveikio priemones arba XI skyriuje numatytą vieną ar kelias auklėjamojo poveikio priemones, kai laisvės apribojimo bausmė skiriama nepilnamečiui, ir (ar) kitus baudžiamajame įstatyme nenumatytus draudimus ar įpareigojimus, jeigu, teismo nuomone, tai darytų teigiamą įtaką jo elgesiui. Prokurorė apeliaciniu skundu ir nukentėjusysis baigiamųjų kalbų metu prašė I. K. kartu su bausme paskirti įpareigojimą – atsiprašyti nukentėjusiojo. Teisėjų kolegija, įvertinus byloje nagrinėjamo konflikto kontekstą bei nukentėjusiojo parodymus toje dalyje, jog konflikto pasekmių sušvelninimui būtų pakakę I. K. atsiprašymo, sprendžia, kad siekiant paveikti I. K., kad jis ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų tikslinga jį įpareigoti per vieną mėnesį nuo nuosprendžio vykdymo pradžios atsiprašyti nukentėjusiojo R. G..

Dėl civilinio ieškinio

21. Baudžiamojoje byloje civilinis ieškovas Vilniaus teritorinė ligonių kasa ir nukentėjusysis R. G. pareiškė civilinius ieškinius, kurios pirmosios instancijos teismo metu sutikslino. Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 273,73 eurų žalos dėl nukentėjusiojo gydymo atlyginti (2 t., b. l. 140–142). R. G. pareiškė 6714,87 eurų civilinį ieškinį turtinei ir neturtinei žalai atlyginti (2 t., 27–138). Pirmosios instancijos teisme 2024 m. gruodžio 9 d. teisiamojo posėdžio metu, nukentėjusysis R. G., duodamas parodymus dėl civilinio ieškinio esmės paaiškino, kad turtinę žalą sudaro – 514,87 eurai išlaidos už medicininę pagalbą, 3000 eurų neturtinė žala ir 3100 prarastas darbingumas (negautos pajamos) (2 t., b. l. 143–145).

22. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 44 straipsnio 10 dalis, 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal BPK nuostatas (BPK 113 straipsnis). Byloje turi būti surinkti duomenys, patvirtinantys tokio ieškinio pagrindą ir dydį. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 109, 115 straipsniai). Sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys. Kitaip tariant, gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-50-1073/2019, Nr. 2K-158-303/2021).

23. Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys grindžiamas išlaidomis, kurios buvo patirtos suteikiant nukentėjusiajam R. G. medicininę pagalbą po konflikto su I. K.. Civilinio ieškinio dydis grindžiamas 2024 m. gruodžio 9 d. gydymo paslaugų apskaitos išrašu (2 t., b. l. 141), kuriame nurodytos R. G. suteiktos medicininės paslaugos sietinos išimtinai su konflikto metu patirtų sužalojimų gydymu. Tarp patirtų išlaidų ir I. K. veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintinas ir iš I. K. priteistina 273,73 eurų žala, padaryta Privalomojo sveikatos draudimo fondui dėl nukentėjusiojo R. G. gydymo.

24. Nukentėjusysis R. G., reikšdamas reikalavimą dėl 514,87 eurų turtinės žalos atlyginimo, jo dydį grindė pridedamais kvitais už medicinines paslaugas ir įsigytus medikamentus (2 t., b. l. 31, 34–35). Teisėjų kolegija, pasakydama dėl civilinio ieškinio dalies dėl turtinės žalos priteisimo, pažymi, kad pirmosios instancijos teismui R. G., kaip patirtų išlaidų įrodymus, pateikė tų pačių finansinių operacijų fiskalinius ir nefiskalinius kvitus. Kitaip tariant, R. G. pateikti kvitai patvirtina, jog konkrečiu metu už medicinines paslaugas ir medikamentus buvo sumokėta viena ir ta pati suma, todėl teisėjų kolegija, nustatydama priteistinos turtinės žalos dydį, vadovaujasi fiskaliniuose kvituose užfiksuota informacija. Jau buvo minėta, kad įvykio metu R. G. patyrė kairio kelio sužalojimus, dėl ko jam teko atlikti kelio sąnario magnetinį rezonansą, teko konsultuotis su ortopedu traumotologu, pirkti vaistus, už kuriuos R. G. mokėjo pagal pateiktus fiskalinius kvitus. Teisėjų kolegijos vertinimu, tarp R. G. patirtų išlaidų ir neteisėtų I. K. veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys, patirtos išlaidos pagrįstos rašytiniais įrodymais (fiskaliniais kvitais), todėl iš I. K. R. G. naudai priteistina 514,87 eurų turtinė žala.

25. Jau buvo minėta, kad civiliniu ieškiniu R. G. prašė priteisti iš I. K. 3100 eurų negautų pajamų. Prieš pasisakant dėl R. G. reikalavimo atlyginti jam negautas pajamas, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismų praktikoje yra ne kartą pasakyta, kad tiek nusikaltimu padaryta žala, tiek ir dėl nusikalstamos veikos negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos, o asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti ne tik žalos buvimo faktą, bet ir jos dydį ar vertę ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-127/2012, Nr. 3K-3-286-313/2017, Nr. 3K-3-148-248/2019, Nr. e3K-3-164-1075/2019; kasacinė nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70-942/2022, Nr. 2K-175-489/2023). Pirmosios instancijos 2024 m. gruodžio 9 d. teisiamojo posėdžio metu R. G. paaiškino, kad jis dirba savarankiškai, jis pats yra sau darbdavys, jo pajamos kas mėnesį yra 2000 eurų. Patyręs traumą nedarbingumo neėmė. Po patirtos traumos vietoje įprastų 10-12 valandų, galėjo dirbti tik 6 valandas. Nors nukentėjusysis R. G. ir nurodė, kad dėl patirtos traumos jis negavo 3000 eurų pajamų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinumu, vien deklaratyvių nukentėjusiojo teiginių negautų pajamų faktui įrodyti nepakanka. Priešingai, teisiamojo posėdžio metu R. G. pats nurodė, kad dėl patirtos traumos nedarbingumo neėmė, o kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl patirtų sužalojimų, jis negalėjo dirbti ir užsidirbti, byloje nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškinys dalyje dėl 3000 eurų negautų pajamų priteisimo atmestinas.

26. Pasisakant dėl R. G. civilinio ieškinio dalies dėl neturtinės žalos priteisimo, teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismų praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. dėl neturtinės žalos priteisimo nežymaus sveikatos sutrikdymo atveju, svyruoja nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-164/2015, Nr. 2K-227/2017, Nr. 2K-393-489/2017, Nr. 2K-220-689/2018, Nr. 2K-347/2018, Nr. 2K-236-495/2021).

27. Teisėjų kolegija, įvertinus nukentėjusiojo R. G. patirtų sužalojimų pobūdį, pačio konflikto aplinkybes, sprendžia, kad jis neabejotinai patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus. Dėl patirtų sužalojimų R. G. teko lankytis pas gydytojus, vartoti medikamentus, buvo apsunkintas darbinių funkcijų atlikimas. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam R. G. priteisus 700 eurų neturtinės žalos, bus užtikrina nuteistojo ir nukentėjusiojo interesų pusiausvyra ir nenukrypta nuo susiformavusios teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, sprendžiant klausimus dėl priteistino civilinio ieškinio dydžio. Priteistinas 700 eurų neturtinės žalos dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Penktojo skyriaus prokurorės Orijos Kolbienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 20 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

I. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, I. K. įpareigojant:

- per tris mėnesius nuo laisvės apribojimo bausmės vykdymo pradžios atlyginti R. G. padarytą 514,87 eurų turtinę žalą, Vilniaus teritorinei ligonių kasai 273,73 eurų turtinę žalą;

- per vieną mėnesį nuo nuosprendžio vykdymo pradžios atsiprašyti nukentėjusiojo R. G., įteikiant jam atsiprašymo tekstą per bausmės vykdymą atliekančius pareigūnus.

Nukentėjusiojo R. G. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies.

Iš I. K. nukentėjusiojo R. G. naudai priteisti 514,87 eurus turtinei ir 700 eurų neturtinei žalai atlyginti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinį tenkinti.

Priteisti iš I. K. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 273,73 eurų žalą dėl nukentėjusiojo R. G. gydymo.

Priteisti iš I. K. 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (273,73 eurai) nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Byloje saugomą kompaktinį diską (laikmena su R. G. medicininiais duomenimis) palikti saugoti byloje prie baudžiamosios bylos esančią USB laikmeną, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti R. G..

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.