Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugniaus Trumpulio, Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. –

nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta subendrinta galutinė laisvės atėmimo 8 metams bausmė, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. 23.50 val. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. 15.10 val. (viena diena), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo parai;

išteisinta pagal BK 302 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad ji padarė veiką, turinčią nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. S. M. nuteista už tai, kad turėdama tikslą platinti narkotines medžiagas, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, ne vėliau kaip iki 2018 m. rugpjūčio 1 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu neteisėtai įgijo vieną polietileninį maišelį su dideliu kiekiu – 0,0044 g narkotinės medžiagos – karfentanilio, su nedideliu kiekiu – 0,019 g narkotinės medžiagos heroino ir nedideliu kiekiu – 0,074 g metadono, kurias laikė liemenėlėje iki tol, kol 2018 m. rugpjūčio 1 d. 23.50 val., (duomenys neskelbtini), buvo sulaikyta policijos pareigūnų ir asmens kratos metu pas ją buvo rastos bei paimtos šios narkotinės medžiagos, t. y. šiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas

11. Remiantis BK 41 straipsnio 2 dalimi, bausmės paskirtis yra: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

12. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-27-697/2019). Baudžiamajame įstatyme yra nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, numatančios teismui galimybę paskirti kaltininkui švelnesnę bausmę nei konkretaus BK straipsnio sankcijoje numatyta bausmė, gali būti taikomos tik tais atvejais, kai konkrečios normos sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų.

13. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas S. M. bausmę už jos padarytą nusikalstamą veiką, atsižvelgė į tai, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistosios atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Taip pat buvo atsižvelgta į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, padarinius (padarytas sunkus tyčinis nusikaltimas; medžiagos įgytos turint tikslą jas platinti, tačiau nėra duomenų, kad būtų aktyviai, sistemingai platintos; reali žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms nepadaryta); veikos padarymo motyvus (S. M. norėjo narkotines medžiagas perduoti broliui, turinčiam priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, kad nereikėtų pirkti); į turėtą narkotinės medžiagos kiekį (narkotinės medžiagos – karfentanilio kiekis 7,3 karto viršijo didelio kiekio ribą (0,0006 g)); S. M. asmenybę (ji nedirba, teista tris kartus, iš jų du kartus už disponavimą narkotinėmis medžiagomis pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (past. – nusikalstamos veikos padarymo metu buvo teista du kartus), naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, be to, ji bausta už administracinius nusižengimus, baudų nemoka, turi galiojančių nuobaudų). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, konstatavo, kad S. M. „<...> išvadų dėl savo elgesio nedaro ir nesistengia pasitaisyti, teismo parodyto pasitikėjimo taisytis būnant laisvėje nevertina <...>“. Įvertinęs aptartų aplinkybių visumą, teismas paskyrė S. M. minimalią BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, teismas bausmę nuteistajai individualizavo tinkamai, įvertinęs visus bausmės skyrimui reikšmingus aspektus ir jų tarpusavio santykį.

14. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas neatitiktų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų, baudžiamasis įstatymas numato išimtis iš bendros taisyklės – BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio taikymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-209-222/2018). Teismų praktikoje yra nustatyta taisyklė, kad taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima tik tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-2/2015, 2K-151-489/2019 ir kt.).

15. Atsižvelgiant į tai, ir sprendžiant klausimą dėl švelnesnės bausmės paskyrimo nuteistajai S. M., pirmiausia būtina įvertinti BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymo galimybę nagrinėjamos bylos kontekste. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo nustatyta, bausmę, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Byloje nėra nustatyta, kad S. M. būtų savo noru pranešusi teisėsaugos institucijoms apie nusikalstamą veiką, nurodytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, todėl pagrindo svarstyti dėl nuteistajai paskirtos bausmės švelninimo, vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi, nėra (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-27-697/2019).

16. Vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalimi, teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog BK 62 straipsnio 2 dalyje vartojamas terminas „yra atsakomybę lengvinančios aplinkybės“ paprastai vartojamas daugiskaitoje net ir tais atvejais, kai įstatymas reikalauja bent vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-328/2013). Kita vertus, teismų praktikoje yra išaiškinta, kad net ir nustačius BK 62 straipsnio sąlygas, šio straipsnio taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-67/2006).

17. Vertinant BK 62 straipsnio 2 dalies alternatyvias sąlygas, nagrinėjamame kontekste plačiau pasisakytina dėl 2 punkto – „kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti“. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija akcentuoja, kad ši nuostata yra kumuliatyvi, susidedanti iš dviejų būtinų aplinkybių (sąlygų). Siekiant taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nepakanka, kad kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, būtina nustatyti ir kitą aplinkybę – kad dėl kaltininkui paskirtos bausmės nebus kam vaiko (-ų) prižiūrėti (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-347-696/2015). Konstatuotina, kad tokios aplinkybės baudžiamojoje byloje nenustatytos, apie jas nenurodoma ir apeliaciniame skunde. Priešingai, pati S. M. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad (duomenys neskelbtini) kartu su ja gyvena sesuo, sesers vyras, ji ir vaikai (t. 2, b. l. 46). Be to, iš S. M. asmens duomenų matyti, kad ji turi motiną (t. 1, b. l. 138). Konstatuotina, kad kitų alternatyvių BK 62 straipsnio 2 dalies sąlygų nagrinėjamu atveju taip pat nėra nustatyta.

18. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jeigu straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018). Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendrosios bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba pasiekia iš esmės tik vieną tikslą – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nustatyti išimtines aplinkybes, rodančias, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015).

19. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų, dėl kurių bausmė galėtų būti švelninama, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis. Apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nesivadovauti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skiriant bausmę S. M., yra teisingas.

20. Akcentuotina, kad S. M. iki padarant nusikalstamą veiką, už kurią nuteista skundžiamu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 29 d. nuosprendžiu, jau buvo du kartus teista: 1) 2013 m. liepos 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu S. M. nuteista pagal BK 260 straipsnio („Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu“) 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams (t. 1, b. l. 149-151, 155-156); 2) 2016 m. vasario 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ji nuteista pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme, atidedant bausmės vykdymą trejiems metams (t. 1, b. l. 149-151, 157-159). Be to, iki priimant skundžiamą nuosprendį, ji kitoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. nuosprendžiu nuteista trečią kartą – pagal BK 182 straipsnio („Sukčiavimas“) 1 dalį – vienerių metų penkių mėnesių bausme, kuri subendrinta su 2016 m. vasario 2 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, bei paskirta galutinė subendrinta bausmė – dveji metai aštuoni mėnesiai laisvės atėmimo, atidedant šios bausmės vykdymą trejiems metams.

21. Bylą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad S. M. 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu jau buvo pritaikytos išimtinės BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, paskiriant švelnesnę nei sankcijoje numatyta bausmę. 2016 m. vasario 2 d. ir 2018 m. spalio 3 d. nuosprendžiais nuteistajai taip pat buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. BK 75 straipsnio 1 dalies antrajame sakinyje nustatyta, kad „bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo“. Kitaip sakant, konstatuotina, kad visais ankstesniais nuosprendžiais teismas vadovavosi ne tik teisingumo, bet ir humaniškumo principu ir taikė S. M. išimtines, privilegijuotas BK bendrosios dalies nuostatas. Tačiau nuteistoji teismo išreikšto jai pasitikėjimo nepateisino ir bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu darė naujas nusikalstamas veikas.

22. Be to, pabrėžtina, kad du iš trijų ankstesnių S. M. nuosprendžių yra susiję su neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti (BK 260 straipsnis) nusikaltimų padarymu. Akcentuotina ir tai, kad S. M. nedirba (t. 1, b. l. 139), ne kartą bausta administracine tvarka, tarp jų ir už tai, kad paliko namuose kūdikį, kuriam būtina nepertraukiama motinos priežiūra (t. 1, b. l. 146-148). Šios aplinkybės rodo S. M. asmenybės pavojingumą visuomenei, polinkį kartoti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus, nesaugios aplinkos auginamiems vaikams sukūrimą, visuomenės elgesio normų engimą.

23. Dėl BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymo, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagrindo taikyti šį straipsnį nebuvo. S. M. pirmosios instancijos teismo posėdyje kaltės visiškai nepripažino, kaip tai numatyta BPK 273 straipsnio 1 dalyje, o paaiškino, kad pripažįsta šias veikas tik iš dalies (t. 2, b. l. 45-46).

24. Dėl BK 75 straipsnio taikymo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė atitinkamo straipsnio nuostatų. Atkreiptinas dėmesys, kad veikos padarymo metu galiojo aktuali BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią draudžiama taikyti bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, padariusiam sunkų nusikaltimą. S. M. inkriminuotas nusikaltimas (past. – BK 260 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis BK 11 straipsnio 5 dalimi, priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai.

25. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas S. M. paskirtą bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. nuosprendžiu paskirta 2 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme bendrino pačiu švelniausiu bausmių bendrinimo būdu – taikė bausmių apėmimą (paskirta griežtesnė bausmė apėmė švelnesnę bausmę).

26. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 11 skyriaus penktasis skirsnis numato nėščių moterų ir vaikų iki trejų metų turinčių motinų laisvės atėmimo bausmės atlikimo ypatumus, tarp kurių yra numatyta pataisos namų administracijos teisė nėščioms moterims ir vaikų iki trejų metų turinčioms motinoms leisti gyventi ne pataisos namų teritorijoje, kol vaikui sueis treji metai, nėščių ir vaikų iki trejų metų turinčių motinų teisė pateikti Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos, nesilaikant BVK 157 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų (152 straipsnis), galimybė vaikų iki trejų metų turinčioms nuteistosioms sudaryti sąlygas pačioms auginti ir prižiūrėti vaikus, kol jiems sueis treji metai, apgyvendinant kartu su vaikais pataisos namų vaikų (kūdikių) namų patalpose (153 straipsnis). Šios priemonės padeda užtikrinti, kad dėl ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės nenutrūktų nuteistosios ryšiai su šeima, taip pat apsaugo mažamečių vaikų interesus.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai S. M. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo arba paskiriant švelnesnę nei sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė S. M. neprieštarauja teisingumo principui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios S. M. apeliacinį skundą atmesti.