- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-29
- Bylos Nr.
- 2A-1897-104/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16416-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Antanas Rudzinskas, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Natalja Cikoto
- Ieškovas
- E. P.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3652-391/2014 pagal ieškovės E. P. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kredito gavėjo pažeistos teisės gynimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovė E. P. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu atsakovo AB SEB banko 2013-03-30 sprendimą nustatyti ieškovei E. P. penkių metų fiksuotų palūkanų normą – 4.211060 %, mokėtiną bankui pagal 2007-03-30 kredito sutartį Nr.1450718031619-39 nuo 2013-03-30; įpareigoti atsakovą AB SEB banką nuo 2013-03-30 taikyti ieškovei E. P. kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą taip: 6 mėn. LIBOR EUR plius 0,8 % marža; priteisti iš atsakovo AB SEB banko ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
Paaiškino, kad 2007-03-30 sudarė su atsakovu kredito sutartį, o 2008-03-31 pasirašė susitarimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Pagal sutartį ieškovei suteiktas 320.038,33 eurų kreditas būstui pirkti, sutartyje numatant fiksuotas palūkanas už naudojimąsi kreditu. Sutarties sudarymo metu nustatytos 5 metų 5,2260 % fiksuotos palūkanos, o 2008-03-31 susitarimu – 5,17695 % fiksuotos palūkanos. Bankas 2013-02-18 pateikė pranešimą, kad ateinančių 5 metų fiksuotų palūkanų norma sudarys 5,17407 %. Ieškovei niekada nebuvo paaiškinta, kaip yra nustatomos fiksuotos palūkanos, o banko ieškovei nustatytą maržą ieškovė sužinojo iš banko darbuotojų žodinių paaiškinimų. Ieškovė tikėjosi, kad fiksuotų palūkanų norma po penkerių metų sumažės mažiausiai apie keturis kartus, kadangi nuo 2008 m. kovo mėnesio EURIBOR ir LIBOR EUR sumažėjo daugiau negu keturis kartus, bei kad nustatant naują 5 metų fiksuotų palūkanų normą bankas vadovausis objektyviais ir aiškiais kredito kainos nustatymo kriterijais: ims už pagrindą palūkanų bazę (6 mėnesių EURIBOR ar LIBOR EUR) ir prie šio skaičiaus pridės kredito gavėjai sutarties sudarymo metu nustatytą maržą (banko atlyginimą, gaunamą už suteiktą kreditą, nustatomą individualiai kiekvienam klientui vieną kartą visam kreditavimo laikotarpiui atsižvelgiant į jo rizikos laipsnį, į gaunamą kreditą ir pan.). Banko pranešimas apie ieškovės galimybę derėtis dėl palūkanų normos, pereiti prie kintamų palūkanų ar grąžinti bankui kreditą prieš terminą yra deklaratyvaus pobūdžio. Bankas nesidera su kredito gavėju dėl naujos fiksuotos palūkanų normos. Ieškovė pageidavo pereiti prie kintamų palūkanų, tačiau bankas pasiūlė 5 % (vėliau 4 %) maržą, todėl ieškovė neperėjo prie kintamų palūkanų, nes tokiu atveju jai tektų mokėti 4,22500 % kintamas palūkanas, t. y. žymiai daugiau negu ji būtų mokėjusi taikant ieškovei sutarties sudarymo metu nustatytą maržą, kuri pagal sutarties sąlygas nekinta per visą kreditavimą; tokiu atveju palūkanos sudarytų 1,025 %: 2013-03-29 paskelbtas 6 mėn. LIBOR EUR, lygus 0,22500 % + 0,8 % marža. Grąžinti kreditą per trumpą laikotarpį neįmanoma. Bankas neatskleidė fiksuotų palūkanų sudedamųjų dalių. Atsakovo pasiūlyta nauja 5 metų fiksuotų palūkanų norma yra akivaizdžiai per didelė ir niekuo nepagrįsta. Atsakovas neturi teisės piktnaudžiauti padėtimi ir diskriminuoti savo kredito gavėjus savavališkai nustatant fiksuotų palūkanų normas ir slepiant jų kainodarą nuo kredito gavėjų. Bankų įstatymo 56 str. suformuluoti esminiai kreditavimo principai leidžia pagrįstai tikėtis, kad marža kaip viena iš sudedamųjų dalių egzistuoja ne tik kintamose, bet ir fiksuotose palūkanose. Priešingu atveju fiksuotų palūkanų kainodara tampa neaiški, neskaidri ir suteikia bankui teise piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi bei vartotojo sąskaita gauti tik nuo banko valios priklausantį su kredito gavėju nesuderintą uždarbį. Ieškovės manymu sutarties sudarymo metu jai nustatyta marža sudarė 1.266 % (5,22602 % – 3,960 %, t.y. 6 mėn. EURIBOR 2008-03-01). Šalių 2008-03-31 susitarimo sudarymo metu bankas, ieškovės skaičiavimu, nustatė naują 0,8 % maržą: 5,17695 %– 4,379 %, t.y. 6 mėn. EURIBOR 2008-03-03. Atsakovas nepagrįstai nuo 2013-03-30 vienašališkai nustatė naują 5 metų fiksuotų palūkanų normą – 4,211060 %, tuo ženkliai padidino sutarties kainą, kas gali sukelti ieškovės nemokumą su visomis su tuo susijusiomis pasekmėmis. Su nauja fiksuotų palūkanų norma ieškovė nesutiko. Bankas faktiškai vienašališkai padidino kredito kainą per maržos padidinimą nuo 0,8 % iki 3,87606 %. Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (CK 6.872 str.). Kredito sutartyje nėra sąlygos, kad šalys susitarė dėl palūkanų dydžio tik 5 metams, kad pasibaigus šiam laikotarpiui, bankas galės savavališkai keisti kredito kainą, t.y. keisti esminę kredito sutarties sąlygą. Kredito sutarties 3.3 p. sąlyga dėl naujos 5 metų fiksuotos palūkanų normos nustatymo banko nuožiūra laikytina nesąžininga pagal CK 6.188 str. 2 d. 12 p. Nei viena sutarties sąlyga nenumato banko teisės vienašališkai peržiūrėti banko maržą. Sąlyga, nustatanti palūkanų normą ir jos apskaičiavimo tvarką bei dydį yra esminė, todėl vienašališkas jos pakeitimas neatitinka vartotojo teisėtų lūkesčių bei pažeidžia vartotojo, kaip silpnesnės sutarties šalies, teises ir teisėtus interesus. Prieš sudarydamas sutartį bankas privalo suteikti klientui išsamią informaciją apie finansinių paslaugų teikimą, paslaugų kainą, paslaugų teikimo terminus, galimas pasekmes bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.189 str. 1 d., 6.200 str.). Bankas yra savo srities specialistas, profesionalas. Vartotojas dėl objektyvių priežasčių yra nelygiavertėje padėtyje su paslaugos teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo teisių apsaugą, taisykles.
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko. Paaiškino, kad su banku sudaryta 2007-03-30 kredito sutartimi ieškovė įsipareigojo mokėti kredito įmokas bei sutartyje numatyto dydžio palūkanas. Sutarties sudarymo metu ieškovei paaiškinta, kad fiksuota palūkanų norma nustatoma sutartyje nustatytam 5 metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus bus nustatoma nauja fiksuotų palūkanų norma. Palūkanų rūšis, keitimo laikotarpis ir keitimo tvarka yra aiškiai numatyti ir pačioje sutartyje. Ieškovei iš anksto ir likus protingam bei pakankamam terminui iki palūkanų keitimo pabaigos buvo priminta apie turimas galimybes ir sudarytos sąlygos derėtis bei pakeisti palūkanas į kintamas, tartis dėl fiksuotos palūkanų normos arba grąžinti kreditą. Ieškovė nenurodė, koks palūkanų dydis turėtų būti taikomas ir kokiu pagrindu. Prašydama nustatyti mažesnę palūkanų normą, ieškovė nepagrindė prašymo jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Nepavykus rasti bendro susitarimo, atsakovas nuo 2013-03-30 vienašališkai nustatė 4,211060 % fiksuotą palūkanų normą, kuri yra 0,96589 % mažesnė nei buvusi. Šalims nesusitarus, ieškovės pritarimas nebuvo reikalingas. Sutartis nebuvo keičiama. Atsakovas pasinaudojo sutartyje numatyta teise vienašališkai nustatyti palūkanų normą, nes kredito sutartis negali galioti be palūkanų. Atsakovo veiksmai negali būti laikomi piktnaudžiavimu. Skirtingai nei kintamų palūkanų atveju, fiksuotų palūkanų atveju atskiros sudėtinės fiksuotų palūkanų dalys sutartyje nenumatomos (kintamų palūkanų dalies, maržos). Susitarimo dėl fiksuotų palūkanų esmė yra bendras jų dydis, o ne atskiros jos sudedamosios dalys. Kadangi tarpbankinėje rinkoje nėra viešai skelbiamų visuotinai pripažintų matų (VILIBOR, EURIBOR ar LIBOR), kurie būtų nustatomi ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, sudarydamas sutartį su fiksuotomis palūkanomis bankas apsidraudžia nuo rizikos (tarpbankinėje rinkoje pasiskolina tokiomis pačiomis sąlygomis, kuriomis paskolą išduoda klientui, neskaitant banko pelno dalies), taip užsitikrindamas, kad palūkanų fiksavimo laikotarpiui klientui palūkanos nesikeis. Skolinimas fiksuota palūkanų norma paprastai viršija skolinimosi su kintama palūkanų norma. Abi šalys susitarimo sudarymo metu sąžiningai prisiima riziką, atsižvelgdamos į galimus skolinimosi rinkos pokyčius. Nors šalims yra suteikta teisė derėtis dėl naujos fiksuotų palūkanų normos kitam fiksavimo laikotarpiui, jei šalims nepavyksta susitarti iki atitinkamo fiksuoto palūkanų laikotarpio pabaigos, naują palūkanų normą nustato atsakovas, atsižvelgdamas į nustatymo metu esamą situaciją skolinimosi rinkoje, turimus išteklius, kliento riziką. Ieškovė nuolat pažeidinėjo įsipareigojimus, vėluodama atlikti kredito įmokas net iki 179 dienų. Iki 2013-03-30 ieškovė aštuonis kartus vėlavo mokėti kredito įmokas virš 30 dienų. Ieškinyje pateikta palūkanų skaičiavimo tvarka prasilenkia su finansų įstaigose taikoma palūkanų skaičiavimo tvarka bei logikos dėsniais. Ieškovė skaičiuoja banko maržą iš penkeriems metams nustatyto fiksuotų palūkanų dydžio atimdama 2008-03-01 galiojusią 6 mėn. LIBOR palūkanų normą, taip ignoruodama faktą, kad per penkerius metus LIBOR dydis nuolat svyravo ir keitėsi. Sutartyje įtvirtinta atsakovo teisė vienašališkai nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą yra išimtinė, ši teisė ieškovei buvo išaiškinta. Ieškovės teiginys, kad bankas nesudarė galimybių derėtis, yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju nėra tenkinama nė viena iš CK 6.188 str. 2 d. 12 p. sąlygų. Sutarties sąlygos buvo individualiai aptartos. Vienašališkas naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymas yra išimtinė atsakovo teisė, kad kredito sutartis neliktų be palūkanų, kas neatitiktų kreditavimo sutarties esmės (CK 6.881 str. 1 d.). Ieškovė turėjo galimybę tiek keisti kredito sutartį, tiek jos atsisakyti. CK 6.188 str. 2 d. 12 p. netaikomas tam tikroms specifinės veiklos sritims dėl vertybinių popierių, kitų finansinių dokumentų, paslaugų teikimu, kai kaina yra susijusi su biržų kursu ar indeksu svyravimais ir jos nekontroliuoja pardavėjas ar paslaugų teikėjas. Fiksuotų palūkanų dydis priklauso nuo tarptautinės finansų rinkos bei joje vykstančių svyravimų, kurių atsakovas nekontroliuoja ir negali kontroliuoti. Nagrinėjamu atveju buvo tenkinamos visos sąlygos, kurioms esant finansinių paslaugų teikėjams leidžiama vienašališkai keisti vartotojo mokamą palūkanų normą. Atsakovas įvykdė visas Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje numatytas pareigas. Kredito sutarties sąlygos dėl palūkanų rūšies, dydžio, jų nustatymo periodiškumo ir tvarkos yra šalių individualiai aptartos. Sumažėjęs palūkanų dydis negali sąlygoti kredito sutarties kainos padidėjimo ar kredito gavėjo nemokumo, atvirkščiai, palūkanų sumažinimas daro teigiamą įtaką kredito gavėjo finansinei padėčiai, nes kreditui dengti skiriama mažiau lėšų. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir šalys privalo tokios sutarties laikytis (CK 6.38 str., 6.59 str., 6.189 str.).
Šalies argumentai
Ieškovė E. P. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiu atsakovo AB SEB banko 2013-03-30 sprendimą nustatyti ieškovei E. P. penkių metų fiksuotų palūkanų normą 4,211060 %, mokėtiną bankui pagal 2007-03-30 kredito sutartį Nr. 1450718031619-39 nuo 2013-03-30; įpareigoti atsakovą AB SEB banką nuo 2013-03-30 taikyti ieškovei E. P. kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą sekančiai: 3 mėn. LIBOR EUR plius 0,75 (septyniasdešimt penkios šimtosios) % marža; priteisti iš atsakovo AB SEB banko bylinėjimosi išlaidas (2t., b.l. 1). Nurodė, kad atsakovas, rengdamas kreditavimo pasiūlymą ieškovei ir svarstydamas kredito ieškovei būsto įsigijimui suteikimą, 2007-03-30 pats patvirtino 720.000,00 Lt finansavimą 30 metų laikotarpiui su 1,00 proc. banko marža. Po ieškovės 2008 m. kovo mėn. kreipimosi į atsakovą dėl papildomo kredito suteikimo atsakovas 2008-03-28 patvirtino viso 1.105.123,04 Lt finansavimą 29 metų laikotarpiui su 0,75 proc. banko marža. Ieškovė tikėjosi, kad nustatant naują 5 metų fiksuotų palūkanų normą, bankas vadovausis objektyviais ir kredito gavėjai aiškiais kredito kainos nustatymo kriterijais: ims už pagrindą palūkanų bazę (pvz., 6 mėnesių EURIBOR ar LIBOR EUR normą ir prie šio skaičiaus pridės kredito gavėjai kredito sutarties susitarimo Nr. 1 sudarymo metu jai nustatytą maržą – 0,75 proc.) Ieškovė pageidavo, bet negalėjo pereiti prie kintamų palūkanų, nes jai tektų mokėti 4.22500 % kintamas palūkanas, t.y. žymiai daugiau negu tuo atveju, jeigu ji būtų mokėjusi palūkanas, taikant kredito sutarties sudarymo metu nustatytą maržą, kuri nekinta visu kreditavimo metu ir kurią taikant ieškovės mokamos palūkanos sudarytų 0,975 % ( 2013-03-29 paskelbtas 6 mėn. LIBOR EUR, lygus 0,22500 % + 0,75 % marža), t.y. keturis kartus mažiau, negu reikalauja bankas. Nepaisant ieškovės pranešimo, kad ji nesutinka su nauja 5 metų fiksuotų palūkanų norma, taip pat nepaisant to, kad ieškovei kredito sutarties sudarymo metu banko kredito komiteto nustatyta marža sudaro 0,75 proc., bankas vienašališkai nustatė fiksuotų palūkanų 4,211060 % normą, su kuria ieškovė nesutiko ir prašė pereiti prie kintamų palūkanų, taikant banko maržą ir tarpbankinę palūkanų normą. Aiškinant vartojimo sutartis, turi būti taikomos ne tik bendrosios sutarčių aiškinimo taisyklės, numatytos CK 6.193 str. – 6.195 str., bet ir specialios CK 6.193 str. 4 d., 6.188 str. 6 d. numatytos sutarties sąlygų aiškinimo taisyklės. Vartojimo sutarties sąlygos turi būti išdėstytos aiškiai ir suprantamai vartotojui, verslininkas privalo pateikti vartotojui visą sutarčiai sudaryti reikšmingą informaciją. Neskaidrios sutarties sąlygos negali būti laikomos sąžiningomis. Atsakovas neišaiškino ieškovei palūkanų nustatymo tvarkos, pasibaigus šalių sutartam penkerių metų palūkanų fiksavimo laikotarpiui. Kredito sutartyje nėra aptarta, kad pereinant prie kintamų palūkanų, 0,75 proc. marža negalios, o sudarys 4-5 proc., kad šalims nesusitarus dėl palūkanų dydžio, kredito gavėja turės teisę nutraukti kredito sutartį ir grąžinti kreditą iš anksto. Atsakovo aiškinimas dėl sutarties sąlygos dėl fiksuotų palūkanų yra nesąžiningas ir pažeidžia ieškovės, kaip vartotojos teisę į visapusišką informaciją apie kredito sutarties vykdymą. Vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, laikomos nesąžiningomis, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių ir teisėtų interesų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus. Sutartyje nėra numatyta, kokios palūkanos galios po palūkanų fiksavimo termino pasibaigimo. Sudarant sutartį, ieškovė prašė pasirinkti kintamąsias palūkanas ir tik laikinai 5 metų laikotarpiui sutiko su pasiūlytomis fiksuotomis palūkanomis ir jų dydžiu. Per visą sutarties galiojimo laikotarpį ieškovei nebuvo pakeista nustatyta marža. Šalims nesusitarus dėl fiksuotų palūkanų dydžio naujam penkerių metų laikotarpiui, kredito sutarties dalis dėl palūkanų dydžio lieka galioti tomis pačiomis sąlygomis, kokios buvo iki palūkanų fiksavimo. Tokia išvada darytina vadovaujantis CK 6.188 str., draudžiančiu vartojimo paslaugų teikėjui vienašališkai keisti sutarties sąlygas be pakankamo pagrindo. EURIBOR, LIBOR EUR, lyginant su sutarties sudarymo laikotarpiu, sumažėjo daugiau nei keturis kartus, o banko 2013-03-30 vienašališku sprendimu nustatyta nauja 5 metų fiksuotų palūkanų norma skiriasi nuo prieš tai buvusios labai neženkliai (apie 23 %), todėl faktiškai atsakovas vienašališkai padidino ieškovei kredito kainą per maržos padidinimą nuo 0,75 % iki 3,87606 %, t.y. beveiks 5 kartus, nuslėpdamas šį faktą. Sutarties sąlyga, nustatanti palūkanų norma, yra esminė. Aiškinant sutartį, turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties tekstu. Iš sutarties teksto negalima suprasti banko nustatytos maržos dydžio, tačiau iš atsakovo pateiktų dokumentų darytina išvada, kad atsakovas 29 metų laikotarpiui patvirtino finansavimą su 0,75 proc. banko marža, o šiuo metu vengia vykdyti sutartį pagal sutarties finansavimo sąlygas. Atsakovo nustatytos fiksuotos palūkanos turi sudedamąsias dalis, įskaitant 0,75 proc. banko maržą. Neegzistuoja CK 6.204 str. numatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą keisti su ieškove sudarytą kredito sutartį dalyje dėl palūkanų dydžio. Tokių aplinkybių egzistavimas nesudaro pagrindo vienašališkai keisti sutartį be kitos sutarties šalies sutikimo. Toks pakeitimas, kitai šaliai nesutinkant, galimas tik teismo tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškovės patikslintą ieškinį iš esmės nekeitė atsiliepimo į pradinį ieškovės ieškinį motyvų ir argumentų, kuriuos pakartojo bei papildė. Nurodė, kad ieškovė pati, pildydama paraišką kreditui, pasirinko pastovias palūkanas. Ieškovei buvo išaiškina, kad fiksuotų palūkanų norma nustatoma 5 metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus bus nustatoma nauja fiksuotų palūkanų norma. Palūkanų rūšis, keitimo laikotarpis ir keitimo tvarka aiškiai numatyta sutartyje. Galimybė atsakovui vienašališkai pakeisti klientui taikomą fiksuotą palūkanų normą numatyta sutartyje. Nustatant 2013-03-30 naują fiksuotų palūkanų normą, sutartis nebuvo keičiama. Sudėtinės fiksuotų palūkanų sudėtinės dalys sutartyje nenumatomos. Jei šalims nepavyksta susitarti dėl atitinkamo laikotarpio fiksuotų palūkanų, naują jų normą nustato atsakovas, atsižvelgdamas į nustatymo metu esamą situaciją skolinimosi rinkoje, turimus išteklius, kliento riziką. Ieškovei 2013-03-30 nustatyta mažesnė nei pradinė fiksuotų palūkanų norma, nepaisant to, kad ieškovei suteiktos paskolos savikaina padidėjo. Atsakovo vadybininko parengti kredito pasiūlymai ir atsakovo kredito komiteto posėdžių sprendimai yra riboto naudojimo vidiniai banko dokumentai, neturintys teisinės galios tretiesiems asmenims. Banko ir banko klientų teises ir pareigas nustato sutartis. Atsakovas kategoriškai nesutinka su ieškovės teiginiu, kad atsakovas 2007-03-30 pats patvirtino finansavimo sąlygas, kad banko marža yra 1 proc., nepaisant palūkanų rūšies. Tokia sąlyga būtų galiojusi tik tuo atveju, jeigu ieškovė būtų pasirinkusi sudaryti sutartį su kintamomis palūkanomis, nes fiksuotų palūkanų atveju atskiros sudėtinės dalys nėra išskiriamos, tas aiškiai matyti 2007-03-29 kredito pasiūlyme bei kredito komiteto 2007-03-30 sprendime. Po ieškovės kreipimosi dėl papildomo kredito suteikimo atsakovo darbuotojai padarė techninę klaidą, 2008-03-27 kredito pasiūlyme nurodant, jog visam naujam kreditui taikoma 5 m. fiksuotų palūkanų norma + 0,75 proc. banko marža, papildomai nenurodant, kad 0,75 proc. marža taikoma tuo atveju, jeigu klientė pageidautų pereiti prie kintamų palūkanų. Sistemiškai ir lingvistiškai aiškinant sutartį, matyti, kad šalys susitarė visam sutarties galiojimo laikotarpiui taikyti fiksuotą palūkanų normą. Siūloma banko 0,75 proc. marža kintamų palūkanų atveju buvo tik derybų objektas, todėl jos dydis net negalėjo būti užfiksuotas sutartyje. Šalims sprendžiant dėl sutarties keitimo ir perėjimo prie kintamų palūkanų, banko maržos klusimas būtų svarstomas iš naujo, kadangi sutarties ir jos pakeitimo sudarymo atveju šalys nesulygo dėl kintamų palūkanų, o t.y. ir dėl banko maržos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad šalys 2007-03-30 sudarė kredito sutartį Nr.1450718031619-39, pagal kurią atsakovas AB SEB bankas suteikė ieškovei E. P. (pavardė sutarties sudarymo metu Ružienė) 720.000,00 Lt kreditą 30 metų laikotarpiui, iki 2037-03-29, gyvenamojo namo su žemės sklypu (duomenys neskelbtini), pirkimui, sutartimi susitariant dėl 5,2260 proc. fiksuotų palūkanų, nustatant 5 metų fiksuotų palūkanų normos nustatymo periodiškumą bei nustatant kitą fiksuotų palūkanų nustatymo dieną – 2012-03-30. Prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimui ieškovė įkeitė bankui nupirktą nekilnojamąjį turtą. Ieškovė 2008 m. kovo mėnesį kreipėsi į atsakovą su prašymu suteikti papildomą 400.000,00 Lt kreditą (eurais) namo rekonstrukcijai ir priestato statybai, prašyme pažymėdama pastovių palūkanų už kreditą rūšį. Šalys 2008-03-31 sudarė susitarimą pakeisti 2007-03-30 kredito sutarties Nr.1450718031619-39 sąlygas Nr.1, kuriuo sutarties šalys susitarė pakeisti sutarties specialiosios dalies 2, 3, 4, 5.1., 5.2., 6.3.1., 6.3.2., 6.3.3. ir 7.3 punktus. Suteikus ieškovei papildomą 390.000,00 Lt kreditą būsto rekonstrukcijai ir įvertinant pradinio kredito likutį, susitarimu šalys susitarė dėl visos kredito 1.102.275,99 Lt sumos. Nustatant 29 metų papildomai suteikto kredito kreditavimo laikotarpį, nekeistas viso kredito grąžinimo 30 metų laikotarpis, nustatant kredito grąžinimo datą 2037-03-29. Nekeičiant sutarties specialiosios dalies 6.1 punkto, nustatančio fiksuotų palūkanų rūšį, susitarimu pakeista fiksuotų palūkanų norma, nustatant 5,17695 proc. palūkanas (sutarties specialiosios dalies 6.3.1 p.) bei nustatant fiksuotų palūkanų nustatymo dieną 2013-03-30 (sutarties specialiosios dalies 6.3.3 p.). Į susitarimo 9 punktą šalys įrašė, kad kredito gavėjas patvirtina, kad visos susitarimo sąlygos su juo buvo aptartos individualiai ir jam išaiškintos prieš pasirašant susitarimą. Kredito gavėjas visas susitarimo sąlygas supranta, su jomis sutinka, jos išreiškia tikrąją kredito gavėjo valią.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sutartimi šalys visiškai aiškiai susitarė dėl fiksuotų palūkanų už naudojimąsi kreditu, o ieškovė siekė ir savo laisva valia pasirinko ne kintamas, bet fiksuotas palūkas. Tokią ieškovės valią atspindi 2008 m. kovo mėnesį bankui pateiktas prašymas dėl papildomo kredito suteikimo. Tačiau ieškovė ginčija atsakovo 2013-03-30 nustatytą naują fiksuotų palūkanų normą, t.y. palūkanų normą, nustatytą naujam 5 metų fiksuotų palūkanų normos galiojimo terminui po to, kai suėjo sutartimi nustatytas fiksuotų palūkanų 5,17695 proc. normos galiojimo terminas. Pažymi, kad nuo pat sutarties ir jos pakeitimo 2008-03-31 susitarimu sudarymo ieškovė nereiškė jokių pretenzijų atsakovui dėl sutartyje netinkamai nustatytos fiksuotų palūkanų normos dėl to, kad nėra nurodytos fiksuotų palūkanų normos sudedamosios dalys, nekėlė klausimo dėl sutarties pakeitimo, papildymo ar galimai sutarties spragų užpildymo.
Nurodė, kad atsakovo 2007-03-29 ir 2008-03-27 kreditavimo pasiūlymai ir kredito komiteto 2007-03-30 ir 2008-08-28 sprendimai patvirtina, kad ieškovė turėjo galimybę už kreditą mokėti kintamas palūkanas, nes atsakovas nagrinėjo ne tik fiksuotų, bet ir kintamų palūkanų kredito sutartimi nustatymą. Abiejų sutarties šalių sutarimu susitarta dėl fiksuotų palūkanų. Todėl teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, kad kredito sutartyje atsakovas turėjo nurodyti banko maržą kaip sudedamąją fiksuotų palūkanų normos dalį. Iš sutarties Bendrosios dalies 1 punkto aiškiai matyti, kad marža sudaro kintamų palūkanų dalį, nurodant, kad kintamas palūkanas sudaro kintama palūkanų dalis ir marža. Kadangi šalys susitarė dėl fiksuotų palūkanų, laikytina, kad nėra pakankamo pagrindo teigti, kad sutartyje turėjo būti nurodyta marža, nes šalių sudarytos sutarties Specialiojoje dalyje apie kintamas palūkanas nekalbama. Teismas taip pat pritarė atsakovo nurodytai aplinkybei apie 2008 metų nurodytuose atsakovo dokumentuose padarytą techninę klaidą, nes 2007-03-29 kreditavimo pasiūlyme ir kredito komiteto 2007-03-30 sprendime fiksuotos 5 metų palūkanos, nenurodant jų dydžio, aiškiai atskirtos nuo kintamų palūkanų dydžio, nurodant 1,00 proc. maržą bei 3/6/12 mėn. VILIBOR. Kadangi VILIBOR yra lygi vidutinei tarpbankinei palūkanų normai, pagal kurią bankai pageidauja paskolinti lėšų litais kitiems bankams, VILIBOR, kaip kintamos palūkanų dalies, konkretus dydis negali būti užfiksuotas sutartyje, atitinkamai ir komerciniame pasiūlyme bei kredito komiteto sprendime. Todėl žinant, kad atsakovas yra savo srities, banko ūkinės finansinės srities specialistas, yra pagrindas manyti, kad 2008-03-27 kreditavimo pasiūlyme ir kredito komiteto 2008-03-28 sprendime nustatant kintamų palūkanų dydį, bankui svarbu buvo nustatyti jų nekintamą dalį – maržą, nes kintamų palūkanų kintamos dalies (VILIBOR) dydį nustato ne sutartis, ne kredito sutarties šalių susitarimas, bet tarpbankinė rinka.
Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad marža nustatoma visam kredito laikotarpiui. Pažymėjo, kad kredito komiteto 2008-03-28 sprendimu 0,75 proc. marža nustatyta tam atvejui, jeigu šalys būtų susitarusios dėl kintamų palūkanų. Sutartyje nustatyta marža būtų nustatyta visam kredito laikotarpiui, jeigu kredito sutarties šalys būtų susitarusios dėl kintamų palūkanų. Todėl ieškovės aiškinimas, kad kredito komiteto 2008-03-28 sprendimu nustatyta 0,75 proc. marža laikytina galiojanti visam kredito laikotarpiui, t.y. iki 2037-03-29, neatitinka šalių sudarytos sutarties, įvertinant ir jos pakeitimus, sąlygų.
Taip pat nurodė, kad pagrindo pripažinti pagrįstais ieškinio teiginius, kad ieškovė, sudarant sutartį tik laikinai 5 metų laikotarpiui pasirinko fiksuotas palūkanas už naudojimąsi kreditu, todėl atsakovo sprendimas nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą naujam terminui yra neteisėtas. Tai parodo šalių derybos dėl kredito sutarties sudarymo, šalių sudarytos kredito sutarties sąlygos, šalių tarpusavio santykiai kredito sutarties vykdymo metu. Sutartimi aiškiai susitarta dėl fiksuotų palūkanų, 2007-03-30 sutartyje Specialiosios dalies 6.3.3 punkte susitariant dėl kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos, analogiškai 2008-03-31 susitarimo pasirašymo metu susitarta dėl fiksuotų palūkanų nustatymo dienos. Sutartyje nėra jokių sąlygų ar išlygų, kad pasibaigus nustatytam 5 metų fiksuotų palūkanų galiojimo terminui, bus taikomos kintamos palūkanos. Ieškovės teiginiai, kad ji nedavė sutikimo 2013-03-30 užfiksuotoms palūkanoms, nereiškia, kad palūkanų 2013-03-30 fiksavimas ieškovei buvo netikėtas, nelauktas. Šalių sutarties Specialiosios ir Bendrosios dalies sąlygos aiškiai leido ieškovei suprasti, kad 2013-03-30 palūkanos bus užfiksuotos, jeigu ieškovė nenutars pereiti prie kintamų palūkanų ir nepriims sprendimo grąžinti visą kreditą prieš terminą. Todėl negalima sutikti ir su tuo ieškinio teiginiu, kad kredito sutarties sąlygos dėl naujo fiksuotų palūkanų ir jų periodo fiksavimo yra nesąžiningos.
Šalies argumentai
Ieškovė E. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai arba perduoti bylą nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo; prijungti prie civilinės bylos šiuos rašytinius įrodymus: ištraukas iš DNB bankas ir AB Swedbank interneto puslapių apie fiksuotų palūkanų kainodarą; taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliantė nesutinka su tarp jos ir atsakovo sudarytos kredito sutarties sąlygų aiškinimu ir nurodo, kad šalys susitarė, kad už naudojimąsi kreditu ieškovė pirmąjį penkerių metų laikotarpį mokės bankui fiksuotas palūkanas. Sudarant su ieškove Kredito sutartį bankas nustatė jai 5.2260 %. o 2008-03-31 susitarimu Nr. 1 — 5.17695% palūkanų normą. Kartu bankas nurodė, kad ši palūkanų norma galios iki 2013-03-30. Taigi, susitarimas buvo aiškiai terminuotas, apibrėžtas konkrečia kalendorine data — 2013-03-30, kuriai suėjus tolimesnis susitarimo dėl fiksuotų palūkanų nuostatų taikymo apeliantei prieštarauja pačios ilgalaikės Kredito sutarties esmei ir iš šios sutarties kylantiems apeliantės įsipareigojimams. Pažymi, kad šalys nesusitarė, jog nuo 2013-03-31 apeliantei ir toliau būtų taikomos kelis kartus didesnės Bankui naudingos fiksuotos palūkanos, nustatytos remiantis neaiškiais kriterijais. Apskaičiuojant fiksuotų palūkanų normą naujam 5 metų periodui bankas nesilaikė kredito sutarties sąlygų dėl 0.75 % banko maržos taikymo ieškovei ir perfiksuojant palūkanas naujam 5 metų terminui nustatė jai niekuo nepagrįstą, aiškiai per didelę fiksuotų palūkanų normą — 4.211060 %, į kurią yra įskaičiuota nauja su ieškove nesuderinta 2.65 % marža (skaičiuojant nuo banko ieškovei taikomos palūkanų bazės IFTP, kuri 2013-03-30 sudarė 1.56106). Tik kilus teisminiam ginčui, AB SEB bankas, siekdamas pagrįsti teismui savo neteisėtus veiksmus pateikė 2014-01-24 pažymą „Dėl fiksuotų palūkanų dydžio ir nustatymo“, kurios turinio pirmosios instancijos teismas neišaiškino ir ja nesivadovavo, nors būtent šis banko dokumentas iš dalies pagrindžia naujų 5 metų fiksuotų palūkanos normos nustatymą ieškovei. Teismui tenkinus ieškovės prašymą teismas išreikalavo iš atsakovo ieškovės kredito bylą, kurioje esantys rašytiniai įrodymai paneigia nurodytą pirmosios instancijos teismo išvadą ir patvirtina, kad ir fiksuotų palūkanų atveju banko marža egzistuoja, kadangi tai yra banko atlyginimas už kredito gavėjui teikiamas kreditavimo paslaugas. Vien tai, kad fiksuotų palūkanų atveju Bankas ją pavadino „vidine marža“, neleidžia Bankui teigti, kad fiksuotų palūkanų atveju maržos iš viso nėra. Bankas yra pelno siekianti institucija, todėl teikdamas paskolas visais atvejais į palūkanas įskaičiuoja ir savo maržą. Tiek kintamų, tiek fiksuotų palūkanų atveju marža nustatoma kredito gavėjui svarstant banko kredito komiteto posėdžiuose, ji nurodoma banko pasiūlyme dėl kreditavimo, ji pranešama kredito gavėjui. Kredito sutartis (aiškinant ją pažodžiui remiantis CK 1.5 str.), ieškovės ir banko darbuotojų paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu patvirtina, kad ieškovė niekada nesiderėjo su banku dėl naujos maržos nustatymo ir neketino atsisakyti banko jai kredito sutarties sudarymo metu suteiktos 0,75 % maržos, jokiame banko kredito komitete 2013 metais nebuvo svarstytas naujos banko maržos nustatymo ar keitimo klausimas ieškovei, nes tai buvo esminė šalių sąlyga, nulėmusi jos apsisprendimą imti būsto kreditą būtent šiame banke.
Taip pat nurodo, kad aiškinant kredito sutartį taip, kaip numato CK 6.193 — 6.195 str., būtina atsižvelgti į AB SEB bankas patvirtintą Kreditų fiziniams asmenims teikimo proceso aprašymą (2007-07-02 1 priedas ir 2007-05-24 2 priedas). Šį aprašymą ieškovės atstovai pateikė į nagrinėjamą civilinę bylą, tačiau pirmosios instancijos teismas nurodytu aprašymu nesivadovavo ir juo nevertino priimant sprendimą, nors ieškovės manymu, tai yra vienas iš svarbiausių įrodymų, atskleidžiantis fiksuotų palūkanų kainodarą, todėl teismas negalėjo jį ignoruoti. Minėto aprašymo 2 priede yra pateikiama tokia fiksuotų palūkanų sąvoka: „Fiksuota palūkanų norma nustatoma kredito sutarties pasirašymo dieną prie atitinkamo laikotarpio (5 arba 10 metų) vidaus palūkanų normos kreditams suteikiamo kredito valiuta pridėjus sprendime dėl kredito suteikimo nustatytą banko maržą. Kredito sutartyje klientui įrašoma galutinė suskaičiuota fiksuotų palūkanų norma“. Aprašo 28 punkte numatyta, kad kredito sutarties bendrosios dalies tekstas yra standartinis ir negali būti keičiamas, joje įrašomas tik kredito sutarties numeris. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Aprašymo 26 punkte yra nustatyta, jog „Kredito sutartis turi būti parengta pagal kredito sprendime patvirtintas kredito išdavimo sąlygas. Banko darbuotojas, įgaliotas pasirašyti kredito sutartį, turi patikrinti kredito sutarčių atitikimą kreditavimo sprendimams ir kreditavimo įgaliojimų pakankamumą sprendimams priimti“. Todėl negalima paaiškinti pirmosios instancijos teismo išvados, kad banko kredito komiteto sprendimuose nurodyta palūkanų norma su 0,75 % marža vertintina kaip techninė klaida, neįpareigojanti atsakovo taikyti tokio dydžio maržą ieškovei ir neturinti jokios teisinės reikšmės kredito sutarties sąlygoms, nes tokiu atveju bankas iš viso neturėjo teisės sudaryti su ieškove kredito sutartį remiantis aukščiau nurodytu Aprašymo 26 punktu. Taigi akivaizdu, kad apeliantė Kredito sutartį su atsakovu sudarė prisijungimo būdu, neturėdama galimybės derėtis dėl atitinkamų sutarties sąlygų (atsakovo darbuotojai irgi neturėjo galimybės keisti sutarties bendrosios dalies teksto), kuriam bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia bankas nederindamas su Apeliante kaip vartotoju. Tokiu atveju visi Kredito sutarties netikslumai ir neaiškumai turi būti aiškinamos sutartį parengusios sutarties nenaudai (CK 6.193 str. 4 d.). Pažymi, kad vartotojas, neturėdamas galimybės daryti įtakos sutarties sąlygoms, turi vieną iš dviejų galimų pasirinkimų – arba sudaryti sutartį su banku, arba jos nesudaryti. Tokiu būdu, Kredito sutarties sąlygose nenurodyto Banko maržos dydžio, išreikšto procentais nuo Kredito sumos, negalima traktuoti, kaip vartotojo duodamo sutikimo Bankui vienašališkai keisti susitartą Banko maržos dydį ir tokiu būdu manipuliuoti kredito kaina, kadangi Banko parengtos Kredito sutarties nuostatos yra standartinės — parengtos vienašališkai ir nederinant su Apeliante kaip vartotoja.
Pasisakydama dėl banko pareigos tinkamai informuoti kredito gavėją apie kredito sutarties sąlygų, nurodo, jog atsakovas apsiribojo tik formaliu fiksuotų palūkanų nustatymo tvarkos pateikimu apeliantei, nurodydamas, kad likus ne mažiau kaip 30 dienų iki perfiksavimo bankas pateiks kredito gavėjui atitinkamą pranešimą ir išvardijo kredito gavėjo galimus veiksmus. Tačiau tokia tik fiksuotu palūkanų formalios pusės nustatymo procedūra negali būti pripažinta CK 6.719 str., 6.887 str. 5 d., Bankų įstatymo 56 str. 2 d. reikalavimų tinkamu įvykdymu, kadangi jokie objektyvūs naujų 5 metų fiksuotų palūkanų nustatymo kriterijai Kredito sutartyje nėra numatyti. Atitinkamai kredito gavėjas neturi jokios informacijos apie jo bankui mokamos kredito kainos dydžio (ne procedūros) nustatymo tvarką ir yra priverstas mokėti bankui pastarojo nurodytą palūkanų normą. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų susidarė situacija, kai ieškovė gali spręsti apie banko jai nustatytą naują 5 metų fiksuotų palūkanų normos pagrįstumą (ir atitinkamai apie savo teisės mokėti teisingai ir sąžiningai nustatytą kredito kainą, įskaitant su banku sutartą maržą, pažeidimą) lyginant ją su kitų Lietuvoje veikiančių komercinių bankų 2013 metais savo klientams nustatytomis fiksuotomis palūkanomis (jos yra 3-4 kartus mažesnės, negu atsakovo), renkant informaciją iš viešųjų šaltinių - kitų Lietuvos komercinių bankų, atsakovo prezidento G. N. paaiškinimus apie fiksuotų palūkanų kainodarą (yra byloje), bet ne iš paties atsakovo, kurį įstatymas tiesiogiai įpareigoja tinkamai atlikti kliento informavimo pareigą. Bylą nagrinėjęs teismas turėjo konstatuoti, kad bankas informavimo pareigą vykdė netinkamai, nes ieškovė ne tik nebuvo tiesiogiai, aiškiai informuota, jog jos su banku sutarta 0.75 % galios ribotą laiką ir bankas galės šią maržą keisti savo nuožiūra kas penkis metus, taip pat nėra aišku, remiantis kokiais kriterijais kas penkis metus bus nustatoma nauja fiksuotų palūkanų norma. Banko prašymu byla buvo nagrinėjama uždaruose teismo posėdžiuose, kas taipogi patvirtina atsakovo poziciją dėl informacijos apie fiksuotų palūkanų pateikimą net tiesiogiai suinteresuotiems asmenims maksimalaus apribojimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu iš esmės perkėlė ieškovei pareigą Kredito sutarties sudarymo metu konsultuotis su banko darbuotojais ir gauti visą informaciją apie kredito sutarties sąlygas, įskaitant fiksuotų palūkanų kainodarą, nors visos bylos aplinkybės ir byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tai yra banko komercinė paslaptis ir ieškovė neturi teisės šios informacijos gauti.
Žemesnės instancijos teismas
Pasisakydama dėl teismo vaidmens nagrinėjant vartotojo ir banko ginčą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nors ir pripažino, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito santykiai, tačiau neatliko teismui tokiose ginčų kategorijose skirto vaidmens ir negynė ieškovės kaip vartotojos pažeistų teisių. Tiek iš ieškininio pareiškimo, tiek ir iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė reikalavo apginti jos, kaip vartotojos, pažeistas teises. Tačiau bylą nagrinėjęs teismas nors ir pripažino apeliantę vartotoja, bet netaikė atitinkamam ginčo santykiui skirtų teisės aktų, reglamentuojančių vartotojų teisių apsaugą.
Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų netinkamo vertinimo ir teismo šališkumo nurodo, kad teismo šališkumą vertinant rašytinius įrodymus, patvirtina šios aplinkybės: teismas neatsižvelgė į byloje esantį AB SEB banko prezidento patarėjo G. N. paaiškinimą apie 5, 10, 15 metų fiksuotų palūkanų sąvoką ir sandarą ir jo net neįvertino, nenurodė jokių motyvų, dėl kurių negalima vadovautis šio atsakovo įmonėje atsakingas pareigas einančio asmens viešais pasisakymais bei išaiškinimais, tačiau sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad „atsakovas pagrįstai nurodo, kad tarpbankinėje rinkoje nėra viešai skelbiamų visuotinai pripažintų matų (tokių kaip VILIBOR, EURIBOR ar LIBOR), kurie būtų nustatomi ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui“; teismas nevertino ieškovės į bylą patektų AB SEB bankas patvirtinto Kreditų fiziniams asmenims teikimo proceso aprašymo (2007-07-02 1 priedas ir 2007-05-24 2 priedas), 2012-07-31 tarp Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir AB SEB banko sudarytos taikos sutarties, kuria buvo pakoreguotos kredito sutarties bendrosios dalies sąlygos ir dėl šių įrodymų nepasisakė, kuo pasėkoje padarė nepagrįstą išvadą apie tai, kad fiksuotose palūkanose maržos nėra, o visos kredito sutarties sąlygos neva buvo individualiai aptartos su ieškove ir ji su šiom sąlygom sutiko; taip pat teismas nepagrįstai atsisakė vertinti ieškovės atstovų į bylą pateiktus Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos sprendimus dėl nesąžiningų kredito sutarčių sąlygų ir kartu vadovavosi atsakovo į bylą pateiktu Lietuvos banko sprendimu.
Atsiliepimas
Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pasisakydamas dėl kredito sutarties sąlygų aiškinimo ir fiksuotų palūkanų sudedamųjų dalių pažymi, jog priešingai nei kintamų palūkanų atveju, kai konkretus maržos dydis nurodomas Sutartyje (kintamų palūkanų dalis ir banko marža), taikant fiksuotas palūkanas atskiros sudėtinės jų dalys Sutartyje nenumatomos. Susitarimo dėl fiksuotų palūkanų esmė yra bendras jų dydis, o ne atskiros jos sudedamosios dalys. Pasirinkus fiksuotąsias palūkanas, prieš tai galimai siūlyta ir derybų objektu buvusi banko marža kintamoms palūkanoms nebetenka prasmės. Fiksuotos palūkanos yra nustatomos ganėtinai ilgam iš anksto apibrėžtam laikotarpiui (paprastai penkiems ar dešimčiai metų). Tokiu būdu kredito gavėjui yra siūloma užsitikrinti galimybę iki kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos, kuri yra nurodyta kredito sutarties Specialiojoje dalyje, nepatirti papildomų išlaidų kredito įmokoms mokėti. Kredito gavėjui pasirinkus fiksuotas palūkanas, kredito sutartyje yra įrašoma iki kitos kredito sutartyje nurodytos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos (t. y. po penkerių ar dešimties metų) galiosianti palūkanų norma. Kadangi tarpbankinėje rinkoje nėra viešai skelbiamų visuotinai pripažintų matų (tokių kaip VILIBOR, EURIBOR ar LIBOR), kurie būtų nustatomi ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, sudarydamas sutartį su fiksuotomis palūkanomis bankas apsidraudžia nuo rizikos (tarpbankinėje rinkoje pasiskolina tokiomis pačiomis sąlygomis, kuriomis paskolą išduodą klientui (neskaitant banko pelno dalies) taip užsitikrindamas, kad palūkanų fiksavimo laikotarpiui klientui palūkanos nesikeis. Šiuo atveju, t.y. sudarius kredito sutartį su fiksuotomis palūkanomis, abi šalys susitarimo sudarymo metu sąžiningai prisiėmė riziką, atsižvelgdamos į galimus skolinimosi rinkos pokyčius (tiek bankui, tiek kredito gavėjui vėliau gali paaiškėti, kad labiau naudinga buvo skolintis ar skolinti kintamomis palūkanomis, ar atvirkščiai). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kritiškai turėtų būti vertinami apskritai apeliantės argumentai, kuriais bandoma pagrįsti banko maržos taikymą šalims Sutartyje susitarus dėl fiksuotų palūkanų. Argumentuodama maržos taikymą fiksuotų palūkanų atveju, apeliantė banko maržos dydį kildina iš vidinių banko dokumentų, t.y. 2007-03-29 ir 2008-03-27 kreditavimo pasiūlymų, teiktų banko kredito komitetui. 2007-03-29 kreditavimo pasiūlyme palūkanos buvo nurodytos taip: „3/6/12 mėn. VILIBOR + 0,75 - 1,00 proc. Banko marža arba fiksuotos palūkanos“. 2008-03-27 kreditavimo pasiūlyme nurodyta: „5 m. fiksuotos +0,75 proc. Banko marža“. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuose banko kredito komitetui teiktuose kreditavimo pasiūlymuose buvo nurodytos dvi alternatyvios palūkanų rūšys - fiksuotos ir kintamos palūkanos (0,75 proc. marža + Vilibor), kurios būtų siūlomos apeliantei. Banko marža galėjo būti nurodyta Sutartyje ir taikoma tik tuo atveju, jeigu apeliantė būtu sudariusi kredito sutartį (o vėliau ir jos pakeitimą) ir pasirinkusi kintamą palūkanų rūšį, tačiau apeliantė turėdama galimybę rinktis visgi pasirinko fiksuotą palūkanų rūšį. Lingvistiškai aiškinant šiuos kredito pasiūlymus adresuotus banko kredito komitetui, taip pat matyti, jog „3/6/12 mėn. VILIBOR + 0,75 - 1,00 proc. Banko marža arba fiksuotos palūkanos“ formuluotė suponuoja du galimus pasirinkimus, t.y. 3/6/12 LIBOR + 0,75 - 1,00 proc. arba 5 metų fiksuotos. Šiuo atveju yra aišku, jog klientas turi teisę pasirinkti sudaryti sutartį su kintamomis palūkanomis. Pažymi, kad 2008-03-27 kreditavimo pasiūlyme palūkanų punktas yra nurodytas neišsamiai, t.y. padarius rašymo apsirikimą ir neatitinka bendros banko praktikos, todėl netinkamai jį interpretavus, susidaro įspūdis, jog prie fiksuotų palūkanų taikymo yra pridedama ir banko marža. Akivaizdu, kad 2008-03-27 yra praleista dalis teksto ir vietoje esamos formuluotės „5 m. fiksuotos +0,75 proc. Banko marža“ turėjo būti nurodyta „5 m. fiksuotos arba 3/6/12 mėn. VILIBOR +0,75 proc. Banko marža“. Ši rašybos klaida aiškiai matosi palyginus pastarąjį kredito pasiūlymą su 2007-03-29 pasiūlymu, klaidą taip pat patvirtina aplinkybė, kad minimas banko maržos dydis yra sudedamoji kintamų palūkanų dalis, o fiksuotos palūkanos jokių atskirų sudedamųjų dalių, kurios būtų išskirtos Sutartyje, neturi ir jos yra nurodomos vienu konkrečiu dydžiu. Byloje dalyvavę liudytojai būtent ir įvardino šį įrašą atsiradusį banko vidiniame dokumente, kaip rašymo apsirikimą, o teismas su šia pozicija visiškai pagrįstai sutiko. Taip pat nurodo, kad kreditavimo pasiūlymai yra vidiniai banko dokumentai, kurie patys savaime negali sukurti jokių teisinių pasekmių nei kredito gavėjui, nei pačiam bankui, jei jų sąlygos nėra įtrauktos į tarp šalių sudaromą Sutartį. Teisines pasekmes šalims sukuria tik teisėtai sudaryta Sutartis.
Atsakovas taip pat nesutinka ir su apeliantės teiginiais dėl maržos nustatymo ir taikymo Sutartyje. Bylos metu vertinti atsakovo vidiniai dokumentai - kreditavimo pasiūlymai ir komiteto sprendimai nepatvirtina to, jog atsakovas nustatė apeliantei 0,75 proc. banko maržą Sutarties sudarymo metu ir 1 proc. banko maržą Pakeitimo Nr. 1 sudarymo metų, kadangi, kaip jau buvo aptarta, tai buvo tik viena iš alternatyvų, kurios apeliantė taip ir nepasirinko. Atsižvelgiant į tai, kritiškai turėtų būti vertinami ir apeliantės teiginiai, jog atsakovas tyčia neįrašė banko maržos į Sutartį, nors neva tokią maržą apeliantei suteikė ir netgi taikė visus pirmus penkerius Sutarties metus kaip vieną iš fiksuotų palūkanų sudedamųjų dalių. Klaidingai vertindama banko vidinių dokumentų, t.y. 2007-03-29 ir 2008-03-27 kredito pasiūlymų, turinį, apeliantė nurodo, jog teismas privalėjo tinkamai aiškinti Sutarties Bendrosios dalies sąlygas, kuriose marža apibrėžiama kaip „specialiosios dalies 6.2.1 punkte nurodyta visam kredito laikotarpiui Banko nustatyta marža, išreikšta procentais“, bei įvertinti tai, kad Sutartyje nėra nurodyta, jog marža nustatoma tik kintamų palūkanų atveju. Pažymi, kad tokie apeliantės teiginiai yra nepagrįsti, nes maržos apibrėžimas yra aiškiai susietas su 6.2.1. punktu, kuris yra taikomas tik tuo atveju, jeigu šalys susitaria dėl kintamų palūkanų. Nagrinėjamoje situacijoje šalys nebuvo susitarusios dėl kintamų palūkanų taikymo, todėl pats maržos egzistavimas kaip toks, netenka prasmės, o jos apibrėžimo palikimas Sutarties Bendrojoje dalyje negali sąlygoti jos egzistavimo, nes nagrinėjamu atveju šalys Sutarties 6.1. punkte nebuvo susitarę dėl kintamų palūkanų taikymo, ir Sutarties Specialiosios dalies punktai, numatantys kintamas palūkanas, nebuvo įrašyti į Sutartį. Sutartyje nurodytas maržos apibrėžimas aiškiai nurodo kada ji yra taikoma. Teismas sprendime teisingai ir aiškiai įvertino tikrąją šalių valią ir jų sudaryto susitarimo turinį ir nusprendė, jog šalys susitarė dėl fiksuotų palūkanų taikymo. Taip pat turėtų būti atmesti ir apeliantės teiginiai, jog ji niekada nesiderėjo su banku dėl naujos maržos nustatymo ir neketino atsisakyti atsakovo jai Sutarties sudarymo metu suteiktos 0,75 proc. banko maržos. Pažymėtina, kad atsakovas su apeliante niekuomet nebuvo sutaręs dėl tokio dydžio maržos taikymo, nes Sutartis buvo sudaryta su fiksuotomis palūkanomis, kuriose banko maržos (nurodytos Sutarties Bendrosios dalies apibrėžimuose) kaip tokio dydžio nėra. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas netinkamai įvertino Kreditų fiziniams asmenims teikimo proceso aprašymą (toliau - Aprašymas), kuris, jos manymu, yra vienas iš svarbiausių įrodymų atskleidžiant fiksuotųjų palūkanų sandarą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad minėtas Aprašymas yra banko vidinis dokumentas, kuriame yra apibrėžiami atsakingų darbuotojų veiksmai kreditų teikimo procese, tačiau jis jokiu būdu negali būti vertinamas kaip dokumentas, sukeliantis teisines pasekmes apeliantei. Aprašymo 2 priede yra nurodyta sąlyga „palūkanų norma“, kurioje yra detalizuojamas tiek kintamų, tiek fiksuotų palūkanų paskaičiavimo procesas, todėl negalima sutikti su apeliantės teiginiu, kad čia yra nurodyta fiksuotų palūkanų sąvoka. Iš to seka, jog apeliantė, neteisingai vertindama Aprašymo turinį, bando pagrįsti banko maržos kaip nekintamo dydžio egzistavimą fiksuotų palūkanų atveju, tačiau, kaip matyti iš tame pačiame Aprašyme pateikiamo fiksuotų palūkanų apibrėžimo - taip nėra.
Atsakovas taip pat nesutinka su apeliantės nurodytomis aplinkybėmis dėl 2012-07-31 taikos sutarties tarp Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir Atsakovo (toliau - Taikos sutartis), kuri neva patvirtina maržos egzistavimą fiksuotų palūkanų atveju. Atsakovo nuomone, priešingai nei teigia apeliantė, Taikos sutartis tik patvirtina bylos metu nustatytas faktines aplinkybes dėl banko maržos neegzistavimo fiksuotų palūkanų atveju. Atsakovo pakoreguotame kredito sutarties bendrosios dalies tekste, kuriame nurodomas maržos apibrėžimas, aiškiai įtvirtinta, jog marža tai šalių sutarta banko skolinimosi rizikos, pelno ir sąnaudų marža procentais, nustatoma sutarties pasirašymo dieną ir galiojanti iki visų prievolių įvykdymo datos. Marža yra sudedamoji kintamų palūkanų dalis.
Pasisakydamas dėl informavimo pareigos ir teismo vaidmens proceso metu, nurodo, jog atsakovas įvykdė visas Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 56 str. 2 d. numatytas pareigas, susijusias su apeliantės informavimu apie finansinių paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainą, paslaugom teikimo terminus, galimas pasekmes bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Apeliantė beveik penkerius metus atsakovui nekėlė jokių pretenzijų dėl neva neaiškių Sutarties sąlygų, šį klausimą išviešino tik tuomet, kai apeliantė suvokė, kad pasikeitus rinkos sąlygoms šiai dienai jai palankesnės būtų kintamos palūkanos, siūlytos Sutarties sudarymo metu. Nesutinka su apeliantės teiginiais, jog atsakovas apeliantei 2013-03- 30 nustatė nepagrįstai didelę fiksuotų palūkanų normą. Apeliantė nurodo, jog 2012-2013 metais kiti Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai savo klientams siūlė maždaug 1-1,5 proc. palūkanų normą. Tokie apeliantės teiginiai yra be pagrindo, kadangi, visų pirma, apeliantė tokią palūkanų normą kildina apskritai iš kintamų palūkanų sandaros („3 ar 6 mėn. EURIBOR 2013-03-30 dienai plius 0,75% marža), kas fiksuotų palūkanų atveju yra visiškai neaktualu. Antra, apeliantė nurodo net visų metų laikotarpį (2012 - 2013 metai), kuris, atsakovo nuomone, yra per ilgas. Galiausiai, visus šiuos apeliantės nepagrįstus teiginius dėl neva nesąžiningos palūkanų normos akivaizdžiai paneigia į bylą pateikta (I tomas b.l. 200) Lietuvos Banko tinklalapyje publikuota oficiali statistika apie vidutines palūkanų normas, galiojusias 2013-03 - 2013-04, t.y. būtent naujo fiksuotų palūkanų periodo nustatymo metu. Vidutinė palūkanų norma šalyje veikiančiuose komerciniuose bankuose fiksuotoms palūkanoms buvo 3,4 - 3,63 proc., kas aiškiai paneigia apeliantės teiginius dėl nepagrįstai didelės fiksuotų palūkanų normos.
Su apeliaciniu skundu apeliantė į byla pateikė naują įrodymą - 2014-02-21 dienraščio „Verslo žinios“ straipsnį „Bankai keičia arklius“, kuris, atsakovo nuomone, nei patvirtina, nei paneigia kokias nors bylai reikšmingas aplinkybes. Straipsnyje apskritai yra kalbama apie Lietuvoje veikiančių komercinių bankų taikomus kainodaros modelius kintamų palūkanų atveju („.Priklausomai nuo sutarties sąlygų, kintamos palūkanos perskaičiuojamos kas kelis mėnesius ar kasmet, tačiau pastovioji dalis išlieka“) ir jų peržiūrėjimą dėl pasikeitusių sąlygų skolinimosi rinkose, tačiau straipsnyje niekur nėra kalbama apie fiksuotas palūkanas ir su jomis susijusius klausimus. Negana to, atsakovo nuomone, viešai publikuotas žurnalisto M. N. straipsnis nėra pakankamai objektyvus ir tinkamas nagrinėjamu atveju. Galiausiai, šis prašomas prie bylos prijungti įrodymas patvirtinta tik tai, kad kintamų palūkanų atveju egzistuoja nekintama banko marža, kas tiek šalims, tiek teismui yra seniai žinoma, dėl to ginčo byloje nėra ir niekada nebuvo, todėl tokio įrodymo prijungimo būtinumas prie bylos kelia pagrįstų abejonių.
Pasisakydamas dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo, atkreipia dėmesį, kad teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Nei savo ieškinyje, nei apeliaciniame skunde apeliantė nenurodė, kokias šiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes patvirtina ar paneigia jos pateiktas viešai publikuotas AB SEB banko prezidento patarėjo G. N. straipsnis, be kita ko pastarasis straipsnis portale Delfi parašytas E. F., yra subjektyvus šaltinis, kuriame žurnalistė, remdamasi ištraukomis iš keleto ekonomistų, tame tarpe ir G. N., pasisakymais pateikiamais be jokio konteksto, išreiškė išimtinai savo kaip žurnalistės poziciją ir nuomonę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliantė E. P. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys procesiniuose dokumentuose pateikė savo motyvuotus argumentus, naujų įrodymų, kuriuos reikėtų tirti žodinio proceso tvarka, nėra pateikta, teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo pripažinti, jog yra būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad šalys 2007-03-30 sudarė kredito sutartį Nr. 1450718031619-39, pagal kurią atsakovas AB SEB bankas suteikė ieškovei E. P. (pavardė sutarties sudarymo metu Ružienė) 720 000 Lt kreditą 30 metų laikotarpiui, iki 2037-03-29, gyvenamojo namo su žemės sklypu pirkimui, sutartimi susitariant dėl 5,2260 proc. fiksuotų palūkanų, nustatant 5 metų fiksuotų palūkanų normos nustatymo periodiškumą bei nustatant kitą fiksuotų palūkanų nustatymo dieną – 2012-03-30. Šalys 2008-03-31 susitarimu pakeitė 2007-03-30 kredito sutarties Nr. 1450718031619-39 sąlygas - šalys susitarė pakeisti sutarties specialiosios dalies 2, 3, 4, 5.1., 5.2., 6.3.1., 6.3.2., 6.3.3. ir 7.3 punktus. Suteikus ieškovei papildomą 390 000 Lt kreditą būsto rekonstrukcijai ir įvertinant pradinio kredito likutį, susitarimu šalys susitarė dėl visos kredito 1 102 275,99 Lt sumos. Nekeičiant sutarties specialiosios dalies 6.1 punkto, nustatančio fiksuotų palūkanų rūšį, susitarimu pakeista fiksuotų palūkanų norma, nustatant 5,17695 proc. palūkanas (sutarties specialiosios dalies 6.3.1 p.) bei nustatant fiksuotų palūkanų nustatymo dieną 2013-03-30 (sutarties specialiosios dalies 6.3.3 p.). Nuo 2013-03-30 banko buvo nustatyta palūkanų normą 4,211060 %, mokėtiną bankui pagal 2007-03-30 kredito sutartį Nr. 1450718031619-39 nuo 2013-03-30.
Dėl ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančiu atsakovo AB SEB banko 2013-03-30 sprendimą nustatyti ieškovei E. P. penkių metų fiksuotų palūkanų normą 4,211060 %, mokėtiną bankui pagal 2007-03-30 kredito sutartį Nr .1450718031619-39 nuo 2013-03-30
Ieškovė teigia, kad AB SEB banko vienašališkas 2013-03-30 sprendimas nustatyti ieškovei E. P. penkių metų fiksuotų palūkanų normą - 4,211060 proc. mokėtiną bankui pagal 2007-03-30 kredito sutartį nuo 2013-03-30 pažeidžia ieškovės kaip vartotojos teises ir teisėtus interesus, nes Banko parengtos Kredito sutarties nuostatos yra standartinės — parengtos vienašališkai ir nederinant su apeliante kaip vartotoja. Anot apeliantės, Kredito sutarties sąlygose nenurodyto Banko maržos dydžio, išreikšto procentais nuo Kredito sumos, negalima traktuoti, kaip vartotojo duodamo sutikimo Bankui vienašališkai keisti susitartą Banko maržos dydį.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį ieškovės reikalavimą, nes tenkinti nėra teisinio pagrindo.
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 str. įtvirtintas sutarties laisvės principas, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas. Sutartiniai santykiai grindžiami sutarties privalomumo ir vykdytinumo principais. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Ji įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje nustatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalys privalo sutartį vykdyti tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), laikytis savo sudarytų sutarčių sąlygų.
Pažymėtina, kad sutarties sudarymo laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę keisti jos sąlygas. CK 6.223 str. 1 d. reglamentuojama, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. Rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu (CK 6.183 str. 1 d.). Įstatyme ar šalių sutartyje nustatyta tvarka pakeistos sutarties sąlygos netenka galios, o naujosios – tampa privalomomis ir šalims turi įstatymo galią.
Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad 2008-03-31 ieškovei suteikus papildomą kreditą ir įvertinant pradinio kredito likutį, nekeičiant sutarties specialiosios dalies 6.1 punkto, nustatančio fiksuotų palūkanų rūšį, susitarimu pakeista fiksuotų palūkanų norma, nustatant 5,17695 proc. palūkanas (sutarties specialiosios dalies 6.3.1 p.) bei nustatant fiksuotų palūkanų nustatymo dieną 2013-03-30 (sutarties specialiosios dalies 6.3.3 p.). Pasibaigus 2008-03-31 susitarime nurodytam fiksuotų palūkanų nustatymo laikotarpiui, šalių susitarimu turėjo būti paliktas penkerius metus galiojęs arba nustatytas kitas fiksuotųjų palūkanų dydis.
Iš bylos duomenų matyti, kad pasibaigus fiksuotų palūkanų nustatymo laikotarpiui, ieškovė prašė nustatyti mažesnę palūkanų normą, tačiau nepavykus rasti bendro susitarimo, atsakovas nuo 2013-03-30 vienašališkai nustatė 4,211060 % fiksuotą palūkanų normą, kuri yra 0,96589 % mažesnė nei buvusi. Šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo vertinti banko veiksmus, nustatant kitų penkerių metų laikotarpiui fiksuotų palūkanų dydį, t.y. 4,211060 proc. kaip pažeidžiančius ieškovės teises, nes bankas vykdė šalių 2008-03-31 susitarimą. Apeliantės nurodomas argumentas, kad bankas nederino sutarties sąlygų su kredito gavėja, o ji nedavė sutikimo keisti sutarties sąlygas, atmetamas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybė, jog po penkių metų palūkanų norma bus nustatyta iš naujo, ieškovei buvo žinoma nuo tuo momento, kai ji pasirašė 2008-03-31 susitarimą. Todėl daroma išvada, kad ieškovė turėjo galimybę derėtis su atsakovu dėl palūkanų dydžio nustatymo, tačiau neradus abi šalis tenkinančio sprendimo, atsakovas vis tiek privalėjo nustatyti naują palūkanų normą ateinantiems penkeriems metamas. Atsakovo veiksmų kaip pažeidžiančių ieškovės interesus neleidžia vertinti ir tas faktas, kad atsakovo 2013-03-30 sprendimu ieškovei buvo nustatyta mažesnė palūkanų norma.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad atsakovas naujam 5 metų terminui nustatė jai niekuo nepagrįstą, aiškiai per didelę fiksuotų palūkanų normą.
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 394/2014 nurodė, jog CK 6.872 str. 1 d., kuri taikytina kreditavimo santykiams (CK 6.881 str. 2 d.), nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi kreditu dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Šioje CK normoje, be kita ko, reglamentuojama, kad, šalims nesusitarus dėl palūkanų dydžio, jos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo metu. Kasacinis teismas minėtoje byloje išaiškino, kad kredito gavėjui nesutinkant su Banko apskaičiuota palūkanų norma naujam penkerių metų laikotarpiui, laikant ją nepagrįstai didele, turi teisę, remiantis CK 6.872 str. 1 d., kreiptis į teismą dėl šios normos pakeitimo (sumažinimo). Tokiu atveju būtina įrodyti, kad Banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 str. 1 d. įtvirtinto kriterijaus, todėl turi būti nustatyta mažesnė.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamojoje byloje ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad banko nustatyta 2013-03-30 fiksuotą palūkanų normą 4,211060 % yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 str. 1 d. įtvirtinto kriterijaus, t.y. kad banko gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą buvo mažesnė, nei 4,211060 %. Apeliantė nurodo, jog 2012-2013 metais kiti Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai savo klientams siūlė maždaug 1-1,5 proc. palūkanų normą. Tokie apeliantės teiginiai yra be pagrindo, kadangi, visų pirma, apeliantė tokią palūkanų normą kildina apskritai iš kintamų palūkanų sandaros („3 ar 6 mėn. EURIBOR 2013-03-30 dienai plius 0,75% marža), kas fiksuotų palūkanų atveju yra visiškai neaktualu. Apeliantės nepagrįstus teiginius dėl neva nesąžiningos palūkanų normos paneigia į bylą pateikta Lietuvos Banko tinklalapyje publikuota oficiali statistika apie vidutines palūkanų normas, galiojusias 2013-03 - 2013-04, t.y. būtent naujo fiksuotų palūkanų periodo nustatymo metu (1 tomas b.l. 200). Vidutinė palūkanų norma šalyje veikiančiuose komerciniuose bankuose fiksuotoms palūkanoms buvo 3,4 - 3,63 proc., kas aiškiai paneigia apeliantės teiginius dėl nepagrįstai didelės fiksuotų palūkanų normos
Sutarties pakeitimas – tai nustatymas kitokių, nei pirminėje sutartyje, sąlygų, kurios panaikina arba pakeičia pirmine sutartimi šalims sukurtas teises ir pareigas. Banko sprendimas dėl fiksuotųjų palūkanų normos naujam terminui, pasibaigus sutartam penkerių metų fiksuotųjų palūkanų mokėjimo terminui, sutarties šalims nesukuria kitokių, nei buvo sutarta prieš penkerius metus, teisių ar pareigų, o reiškia tolimesnį šių sutarties sąlygų vykdymą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad banko 2013-03-30 sprendimas dėl kitokio (mažesnio) fiksuotųjų palūkanų dydžio naujam terminui nelaikomas sutarties sąlygų esminiu keitimu.
Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu atsakovo AB SEB banko 2013-03-30 sprendimą nustatyti ieškovei E. P. penkių metų fiksuotų palūkanų normą 4,211060 %, mokėtiną bankui pagal 2007-03-30 kredito sutartį Nr .1450718031619-39 nuo 2013-03-30.
Dėl ieškovės reikalavimo įpareigoti atsakovą AB SEB banką nuo 2013-03-30 taikyti ieškovei E. P. kintamą palūkanų normą – 3 mėn. LIBOR EUR plius 0,75 % marža
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis ieškovės reikalavimas yra visiškai neteisėtas.
Kaip matyti iš ginčo šalių 2008-03-31 susitarimo, nekeičiant sutarties specialiosios dalies 6.1 punkto, nustatančio fiksuotų palūkanų rūšį, buvo pakeista fiksuotų palūkanų norma, nustatant 5,17695 proc. palūkanas (sutarties specialiosios dalies 6.3.1 p.) bei nustatant fiksuotų palūkanų nustatymo dieną 2013-03-30 (sutarties specialiosios dalies 6.3.3 p.). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutartimi buvo aiškiai susitarta dėl fiksuotų palūkanų ir jų nustatymo dienos. Pasibaigus šiam terminui, priešingai nei teigia apeliantė, šalių susitarimu turėjo būti paliktas penkerius metus galiojęs arba nustatytas kitas fiksuotųjų palūkanų dydis.
Esant teisėtam banko 2013-03-30 sprendimui dėl kitokio (mažesnio) fiksuotųjų palūkanų dydžio naujam terminui nustatymo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nebuvo jokio pagrindo priverstinai pakeisti ir panaikinti susitarimą, priimtą pačių šalių laisva valia nustatant fiksuotų palūkanų taikymą. Kasacinis teismas minėtoje civilinėje byloje Nr. 394/2014 pažymėjo, kad kreditavimo sutartys, tarp jų – ir vartojimo, įprastai sudaromos pagal tuo (pasirašymo) metu sutarties sudarymo vietoje nusistovėjusias bendrąsias tokių sutarčių sąlygas. Šias sąlygas lemia finansinė (ekonominė) situacija bei jos veikiama rinka. Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Poreikį keisti sutartį dažniausiai lemia sutarties šalių faktinės ir (ar) teisinės padėties, taip pat rinkos pokyčiai. Sutarties pakeitimai, jeigu šalys nesusitaria kitaip, atliekami atsižvelgiant į jų metu sudaromų naujų kreditavimo sutarčių sąlygas, taip pat rinkoje nusistovėjusias palūkanų normas.
Taigi, ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo 2013-03-30 taikyti ieškovei kintamą palūkanų normą, apskaičiuojamą pagal 3 mėn. LIBOR eurais, pridedant 0,75 proc. maržą, yra visiškai nepagrįstas.
Nors ieškovė yra vartotoja, tačiau vartotojams (kaip ir ieškovei), suteikiama papildoma apsauga skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. CK 6.188 straipsnio (netekusio galios 2014 m. birželio 13 d.) 2 dalyje buvo reglamentuojama, kad nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos, jeigu jos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus (ši nuostata įtvirtinta galiojančios CK redakcijos 6.228(4) straipsnio 2 dalyje). Tai tokios sąlygos, kurios suteikia pardavėjui ar paslaugų teikėjui vienašališkai be sutartyje numatyto ar pakankamo pagrindo keisti sutarties sąlygas (ankstesnė CK 6.188 straipsnio 2 dalies 10 punkto redakcija; galiojanti CK 6.228(4) straipsnio 2 dalies 10 punkto redakcija).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovų byloje šios teisės normos pažeidimo nebuvo, nes, minėta, Kredito sutartyje nustatyta, kad ji gali būti pakeista tik raštišku abiejų šalių susitarimu, o Banko veiksmai, nustatant naują palūkanų normą kitam penkerių metų laikotarpiui pagal Kredito sutarties sąlygas (nekeičiant palūkanų rūšies, jų normos nustatymo periodiškumo), negali būti prilyginami vienašališkam sutarties pakeitimui. Be to, Susitarime įtvirtintos naujos Kredito sutarties sąlygos šalių buvo individualiai aptartos.
Dėl kitų apeliantės teiginių
Teisėjų kolegija visiškai sutinka su atsakovo teiginiais, kad apeliantės teiginiai dėl maržos nustatymo ir taikymo Sutartyje ir kad atsakovas tyčia neįrašė banko maržos į Sutartį, nors neva tokią maržą apeliantei suteikė ir netgi taikė visus pirmus penkerius Sutarties metus kaip vieną iš fiksuotų palūkanų sudedamųjų dalių yra klaidingi, nes bylos metu vertinti atsakovo vidiniai dokumentai - 2007-03-29 ir 2008-03-27 kreditavimo pasiūlymai ir komiteto sprendimai nepatvirtina to, jog atsakovas nustatė apeliantei 0,75 proc. banko maržą Sutarties sudarymo metu ir 1 proc. banko maržą Pakeitimo Nr. 1 sudarymo metų, kadangi tai buvo tik viena iš alternatyvų, kurios apeliantė nepasirinko. Nepagrįsti ir apeliantės teiginiai, kad Sutarties Bendrosios dalies sąlygas, marža apibrėžiama kaip „specialiosios dalies 6.2.1 punkte nurodyta visam kredito laikotarpiui Banko nustatyta marža, išreikšta procentais“, kad Sutartyje nėra nurodyta, jog marža nustatoma tik kintamų palūkanų atveju. Pažymėtina, kad maržos apibrėžimas yra aiškiai susietas su 6.2.1. punktu, kuris yra taikomas tik tuo atveju, jeigu šalys susitaria dėl kintamų palūkanų. Nagrinėjamoje situacijoje šalys nebuvo susitarusios dėl kintamų palūkanų taikymo, todėl pats maržos egzistavimas kaip toks, netenka prasmės, o jos apibrėžimo palikimas Sutarties Bendrojoje dalyje negali sąlygoti jos egzistavimo, nes nagrinėjamu atveju šalys Sutarties 6.1. punkte nebuvo susitarę dėl kintamų palūkanų taikymo, ir Sutarties Specialiosios dalies punktai, numatantys kintamas palūkanas, nebuvo įrašyti į Sutartį. Sutartyje nurodytas maržos apibrėžimas aiškiai nurodo kada ji yra taikoma. Teismas sprendime teisingai ir aiškiai įvertino tikrąją šalių valią ir jų sudaryto susitarimo turinį ir nusprendė, jog šalys susitarė dėl fiksuotų palūkanų taikymo. Dėl išdėstyto, atmetami kaip neatitinkantys tikrovei apeliantės teiginiai, jog ji niekada nesiderėjo su banku dėl naujos maržos nustatymo ir neketino atsisakyti atsakovo jai Sutarties sudarymo metu suteiktos 0,75 proc. banko maržos, nes Sutartis buvo sudaryta su fiksuotomis palūkanomis, kuriose banko maržos (nurodytos Sutarties Bendrosios dalies apibrėžimuose) kaip tokio dydžio nėra.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas netinkamai įvertino Kreditų fiziniams asmenims teikimo proceso aprašymą (toliau - Aprašymas), kuris, jos manymu, yra vienas iš svarbiausių įrodymų atskleidžiant fiksuotųjų palūkanų sandarą. Tačiau minėtas Aprašymas yra banko vidinis dokumentas, kuriame yra apibrėžiami atsakingų darbuotojų veiksmai kreditų teikimo procese, tačiau jis jokiu būdu negali būti vertinamas kaip dokumentas, sukeliantis teisines pasekmes apeliantei. Aprašymo 2 priede yra nurodyta sąlyga „palūkanų norma“, kurioje yra detalizuojamas tiek kintamų, tiek fiksuotų palūkanų paskaičiavimo procesas, todėl negalima sutikti su apeliantės teiginiu, kad čia yra nurodyta fiksuotų palūkanų sąvoka. Iš to seka, jog apeliantė, neteisingai vertindama Aprašymo turinį, bando pagrįsti banko maržos kaip nekintamo dydžio egzistavimą fiksuotų palūkanų atveju, tačiau, kaip matyti iš tame pačiame Aprašyme pateikiamo fiksuotų palūkanų apibrėžimo - taip nėra.
Nėra pagrindo sutikti su apeliantės nurodytomis aplinkybėmis dėl 2012-07-31 taikos sutarties tarp Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos ir Atsakovo, kuri neva patvirtina maržos egzistavimą fiksuotų palūkanų atveju, nes Taikos sutartis tik patvirtina bylos metu nustatytas faktines aplinkybes dėl banko maržos neegzistavimo fiksuotų palūkanų atveju. Atsakovo pakoreguotame kredito sutarties bendrosios dalies tekste, kuriame nurodomas maržos apibrėžimas, aiškiai įtvirtinta, jog marža tai šalių sutarta banko skolinimosi rizikos, pelno ir sąnaudų marža procentais, nustatoma sutarties pasirašymo dieną ir galiojanti iki visų prievolių įvykdymo datos. Marža yra sudedamoji kintamų palūkanų dalis.
Priešingai, negu teigia apeliantė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepimuose į apeliacinę skundą, nei savo ieškinyje, nei apeliaciniame skunde apeliantė nenurodė, kokias šiai bylai reikšmingas faktines aplinkybes patvirtina ar paneigia jos pateiktas viešai publikuotas AB SEB banko prezidento patarėjo G. N. straipsnis, be kita ko pastarasis straipsnis portale Delfi parašytas E. F., yra subjektyvus šaltinis, kuriame žurnalistė, remdamasi ištraukomis iš keleto ekonomistų, tame tarpe ir G. N., pasisakymais pateikiamais be jokio konteksto, išreiškė išimtinai savo kaip žurnalistės poziciją ir nuomonę. Teisėjų kolegija pažymi, kad viešai publikuoti straipsniai Civilinio proceso kodekso 177 str. prasme negali būti laikomi leistinais įrodymais, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti ir apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktą publikuotą dienrasčio “Verslo žinios” straipsnį Bankai keičia arklius”
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
Lietuvos Respublikos CPK 93 str. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovas pateikė apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kad už atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą turėjo 2 904 Lt atstovavimo išlaidų. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovas turi teisę į atstovavimo išlaidų atlyginimą, kaip numato Civilinio proceso kodekso 98 str., tačiau mano, kad šio konkrečiu atveju atsakovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra per didelės, todėl atsakovo atstovavimo išlaidų dydis mažinamas iki 1 500 Lt (Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės E. P. atsakovo AB SEB banko naudai 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.