- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-21
- Bylos Nr.
- I-261-554/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Algis Markevičius
- Pareiškėjas
- M.A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,
trečiojo suinteresuoto asmens – Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M.A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2016-07-25 skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimui dėl neteisėtai 2015-11-26 nutarimu paskirtos drausminės nuobaudos ir prieštaraujančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymo laikotarpiu nuo 2015-11-18 iki 2016-05-12.
Pareiškėjas skunde (b.l. 4-6) nurodė, taip pat paaiškino teismo posėdžio metu, kad nuo 2015-10-06 buvo Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) administracijos paskirtas į 16 būrį. Būnant 16 būryje pradėjo rašyti skundus dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų, kreipėsi į Alytaus visuomenės sveikatos centrą, Seimo kontrolierių. 2015-11-26 nutarimu Nr. 49-3700 Alytaus PN direktorius paskyrė nuobaudą perkelti pareiškėją iš paprastosios grupės į drausmės grupę 6 mėnesiams. Nesutikdamas su paskirta nuobauda pareiškėjas ją apskundė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriui, kuris paskirtos nuobaudos nepanaikino. Pareiškėjas pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2016-04-25 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2397-422/2016 pareiškėjui skirtą nuobaudą panaikino. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad žala atsirado dėl nepatogumų ir dvasinių kančių, kuriuos teko išgyventi dėl neteisėtų atsakovo veiksmų.
Pabrėžė, kad 2015-11-26 buvo paskirtas į drausmės grupės būrį, kuriame jo kiti nuteistieji nepriėmė, todėl teko būrio atsisakyti. Už tai Alytaus PN administracija skyrė 15 parų baudos izoliatoriuje. Atlikinėjant nuobaudą baudos izoliatoriuje buvo ribojamas laikas būti lauke, kameroje trūko oro, nebuvo natūralaus apšvietimo. Atlikus nuobaudą baudos izoliatoriuje buvo paskirtas į 18 būrį, kuriame nebuvo poilsio kambario, televizoriaus, 10 parų negalėjo žiūrėti televizoriaus, nes nebuvo įrengtas poilsio kambarys. Nebuvo įrengtas radijo taškas, radijas buvo nupirktas tik po mėnesio. Nurodė, kad pats būdamas nerūkantis, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nebuvo įrengta vietų rūkymui, todėl nuteistieji buvo priversti rūkyti kameroje, ko pasėkoje pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti dūmais, naktimis negalėjo miegoti, nes trūko oro. Alytaus PN direktorius skiria nepagrįstai nuobaudas, kad pareiškėjas mažiau rašytų skundų. 2016-04-29 už padarytą drausmės pažeidimą Alytaus PN direktorius skyrė nuobaudą – 2 mėnesius perkelti į kamerų tipo patalpas. Tačiau atsakovas nesilaikė teisės aktų, kadangi prieš uždarant į kamerų tipo patalpas nebuvo atliktas sanitarinis paruošimas – pareiškėjas nebuvo nuvestas į pirtį. Atlikinėjant paskirtą nuobaudą kameroje Nr. 44 patyrė pažeminimus ir pareigūnų patyčias. Buvo patalpintas su rūkančiais asmenimis, kameroje buvo nuolat prirūkyta, trūko oro. Taip pat buvo atimta galimybė pakvėpuoti grynu oru, kadangi pasivaikščiojimo kiemeliuose visi nuteistieji rūkė.
Atsiliepimas
Atsakovas teismo prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą (b.l. 15-17) nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso 75 str. numato, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą; 3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu; 5) kasdien pasivaikščioti 2 valandas. Pareiškėjas drausmės grupę sulygina su bendrabučio tipo patalpomis, tačiau BVK 75 str. 2 d. numato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 p. numato, kad poilsio kambarys turi būti įrengtas nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei gyvenamuosiuose korpusuose, tačiau ne drausmės grupei priskirtų nuteistųjų. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu yra baustas dėl narkotinių medžiagų vartojimo, todėl jo skundo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos ginčo laikotarpiu yra atmestini. Alytaus PN pareigūnai neišskyrė pareiškėjo iš kitų nuteistųjų tarpo, elgėsi su juo pagarbiai, nežemindami jo orumo. Alytaus PN pareigūnai kiekvienais kalendoriniais metais turi eiti medicininę patikrą, pareigūnus įvertina psichologas ir psichiatras, todėl visi Alytaus PN dirbantys pareigūnai yra tinkami darbui ir polinkio į sadistinį elgesį neturi. Pareiškėjas kaltina Alytaus PN kriminalinės žvalgybos inspektorių dėl to, kad jis 2015-11-18 „sufabrikavo“ drausminę nuobaudą, tačiau Kauno apygardos teismas nagrinėdamas nuobaudos pagrįstumą 2016-04-25 nutartyje pažymėjo, kad drausminės nuobaudos nutarime nebuvo tiksliai nurodytas pažeidimo laikas ir padarymo vieta, tačiau drausminė nuobauda nebuvo skirta pareiškėjui norint pakenkti, o skirta dėl bausmės atlikimo rėžimo reikalavimų pažeidimo.
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 p. numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymas nenumato rūkymo ribojimo įkalinimo įstaigose, tačiau šio įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. reglamentuoja rūkymo draudimą bendrojo naudojimo patalpose, kur nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pataisos įstaigų gyvenamieji kambariai, kamerų tipo patalpos bei kitos bendro naudojimo patalpos priskiriamos prie bendro naudojimo patalų. Taigi, miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose nerūkoma. Nuteistieji esantys uždaroje zonoje rūko tik pasivaikščiojimo kiemelyje metu, rūkymo priemonės surenkamos ir laikomos uždarosios zonos koridoriuje esančiose rakinamose dėžutėse. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes tinkamai įrodyti. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais - neteisėtai paskiriant drausminę nuobaudą bei nesudarant tinkamų įkalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2015-11-18 iki 2016-05-12.
Administracinėje byloje esantys duomenys patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjui Alytaus PN direktoriaus 2015-11-26 nutarimu Nr. 49-3700 buvo paskirta nuobauda – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę šešeriems mėnesiams už LR BVK 110 str. 2 d. 8 p. pažeidimą. Šį nutarimą pareiškėjas apskundė Kalėjimų departamentui, kuris 2015-12-28 sprendimu Nr. 2S-6059 jo skundą atmetė. Pareiškėjui apskundus nutarimą Kauno apygardos administraciniam teismui, pastarasis 2016-04-25 sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2397-422/2016 pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Alytaus PN direktoriaus 2015-11-26 nutarimą Nr. 49-3700 bei Kalėjimų departamento 2015-12-28 sprendimą Nr. 2S-6059. Kauno apygardos administracinis teismas 2015-04-25 sprendime konstatavo, jog skundžiamame nutarime nenurodyta pažeidimo padarymo vieta, konkretus pažeidimo padarymo laikas, pažeidimo esmė - t.y. režimo reikalavimus pažeidžiantys veiksmai, sudarantys konkrečią teisės pažeidimo sudėtį, nurodyti abstrakčiai, nesuformuluotas konkretus kaltinimas pareiškėjui. Kauno apygardos administracinio teismo 2015-04-25 sprendimas yra įsiteisėjęs (b.l. 9-10, TIS Liteko duomenys).
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su neteisėtu nuobaudos paskyrimu ir teigia, kad dėl to patyrė nepatogumus bei dvasines kančias.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, vertindamas pateiktą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, visų pirma pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 str. 1 d. nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.
Pagal CK 6.271 str. nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Iš to seka išvada, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas tik nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Kaip minėta, ginčo atveju pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina būtent iš drausminės nuobaudos, kurią teismas panaikino, skyrimo fakto. Nuobaudos – perkėlimą iš paprastosios grupės į drausminę grupę šešiems mėnesiams vykdymą reglamentuoja BVK 142 str.. Pabrėžtina, kad drausmės grupėje nuteistųjų teisės, lyginant su paprastąja grupe, yra ribojamos (BVK 75 str.), todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjas pagrįstai nurodė, jog perkėlus jį į drausmės grupę, jam buvo taikomi teisės aktuose nustatyti suvaržymai, pareiškėjas patyrė nepatogumus.
Vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). „<...> neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai“ (LVAT 2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).
Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatydamas neteisėtus veiksmus, bendrąją pareigą elgtis rūpestingai ir atidžiai aiškina siaurai - t. y. ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų: „Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų.“(LAT 2008-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, jog viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Taigi, pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų (LVAT 2013-08-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1288/2013).
Administracinės bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad skiriant pareiškėjui drausminę nuobaudą, Alytaus PN pareigūnai nesielgė taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo elgtis, tiksliai neįvykdė jų veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų bei jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, veikė neatidžiai, nerūpestingai, paviršutiniškai ir tokiu būdu netinkamai suformulavo kaltinimą pareiškėjui, taigi, atliko neteisėtus veiksmus. Remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustačius pareigūnų veiksmų, susijusių su pareiškėjo nubaudimu, neteisėtumo faktą, tai lemia ir neturtinės žalos atsiradimą pareiškėjui.
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą taip pat kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų baudos izoliatoriuje nuo 2015-11-27 iki 2015-12-11, teigdamas, kad atliekant bausmę baudos izoliatoriuje buvo ribojama pareiškėjo laikas būti lauke, kameroje trūko oro, nebuvo natūralaus apšvietimo.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN baudos izoliatoriaus kameros, kurioje jis buvo laikomas, netinkamos apšvietos, oro trūkumo. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012-06-25 įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-10-28 įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu, surašytų pareiškėjo buvimo vertinamose gyvenamosiose patalpose ar panašiu laikotarpiu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos kameros apšvietos, oro trūkumo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 str. 2 p., visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamą apšvietimą, oro trūkumą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos kameros apšvietos, oro trūkumo laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę baudos izoliatoriaus kameroje buvo ribojamas laikas būti lauke. BVK (aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2015-09-01 iki 2016-03-01) 86 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. BVK 146 str. 2 d. nustatyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, jiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Taigi, teisės aktai numato asmenų, esančių drausmės grupėje ir baudos izoliatoriuje buvimo gryname ore ribojimą. Pareiškėjas nenurodo, jog jam nebuvo suteikta teisė pasivaikščioti vieną valandą kasdien gryname ore, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo ribojamos labiau, nei numatyta BVK normomis.
Pareiškėjas taip pat teigia, jog atliekant laisvės atėmimo bausmę 18 būryje, nebuvo poilsio kambario, 10 parų negalėjo žiūrėti televizoriaus, nebuvo įrengtas radijo taškas, radijas buvo nupirktas tik po mėnesio. Atsakovo atstovo 2016-01-11 rašte Nr. 8-383 (b.l. 79) nurodyta, kad 18 nuteistųjų būrio laisvalaikio kambarys yra įrengtas pagal Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Laisvalaikio kambaryje esantis televizorius buvo sugedęs ir išvežtas remontuoti, todėl pareiškėjui atėjus į šį nuteistųjų būrį laisvalaikio kambaryje jo ir nebuvo. Šiuo metu sugedęs televizorius yra pakeistas kitu. Atsižvelgiant į tai, kad televizoriaus 18 būrio nebuvimą lėmė objektyvios aplinkybės (televizorius sugedo), Alytaus PN administracija ėmėsi priemonių šiam trūkumui pašalinti (paties pareiškėjo teigimu televizoriaus laisvalaikio kambaryje nebuvo tik 10 dienų), nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 13.10 p. nustatyta, kad pataisos įstaigos gyvenamuosiuose kambariuose turi būti įrengtas radijo taškas ir prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų apie radijo taško įrengimą gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, todėl pareiškėjo argumentai dėl to, jog 18 būryje vieną mėnesį nebuvo įrengto radijo taško lieka nepaneigti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerų tipo patalpose jis, būdamas nerūkantis, buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. 3 p. numatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 7 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Taigi, pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą tvirtina, kad nuteistieji, esantys uždarojoje zonoje rūko tik pasivaikščiojimo kiemelyje metu, rūkymo priemonės surenkamos ir laikomos uždarosios zonos koridoriuje esančiose rakinamose dėžutėse. Miegamuosiuose nuteistiesiems rūkyti yra draudžiama ir juose nerūkoma, pareiškėjas, kaip nerūkantis asmuo, buvo patalpintas į kamerą su nerūkančiais asmenimis, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų Alytaus PN teismui nepateikė. Pareiškėjas į bylą taip pat nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo teiginį dėl laikymo su rūkančiais asmenimis.
Žemesnės instancijos teismas
LVAT, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014-02-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Teismas pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013-02-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentas dėl laikymo su rūkančiais asmenimis nelaikytinas pakankamai aiškiu ir detalizuotu, jis yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretus, nes pareiškėjas nenurodė kartu su juo kameroje kalėjusių rūkančių asmenų vardų, pavardžių, nenurodė tikslaus laikotarpio, kuriuo kalėjo kameroje su rūkančiais asmenimis, neprašė kviesti šių asmenų į bylą liudytojais, nepateikė jų rašytinių paaiškinimų ir pan.. Be to, į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad, pareiškėjas būtų išreiškęs prašymą laikyti jį su nerūkančiais asmenimis, o į tokį prašymą nebuvo atsižvelgta, taip pat įrodymų, jog dėl galimų kalinimo su rūkančiais asmenimis sukeltų nepatogumų ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų skundęsis Alytaus PN pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, būtų prašęs perkelti jį ar rūkantį asmenį į kitą kamerą ir pan..
Šalies argumentai
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atlikinėjant paskirtą nuobaudą kameroje Nr. 44 patyrė pažeminimus ir pareigūnų patyčias, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.
Pareiškėjas teigia, jog 2016-04-29 už padarytą drausmės pažeidimą Alytaus PN direktoriui paskyrus nuobaudą – perkėlimą 2 mėnesiams į kamerų tipo patalpas, prieš uždarant į kamerų tipo patalpas nebuvo atliktas sanitarinis paruošimas. Pareiškėjas remiasi BVK 144 str. 4 d., kuri nustato, kad uždaromiems į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, perkeliamiems į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems, atliekamas pilnas sanitarinis paruošimas. Pažymėtina, kad ši BVK norma galiojo iki 2016-03-01. Ginčui aktualiu laikotarpiu (2016-04-29) BVK nebenumatė tokios pataisos įstaigos pareigos. Higienos normos HN 134:2015 44 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas nenurodė, jog jo teisė vieną kartą per savaitę nusiprausti duše buvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.). Siekiant jos (neturtinės žalos) atlyginimo būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. „Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007).
Žemesnės instancijos teismas
Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 str. 2 d. įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013).
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime konstatavo, jog jokie įstatymuose expressis verbis nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingumą – atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydį, ir, vadovaujantis teise, inter alia nenusižengiant teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingą atlyginimą už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.
Pasisakydamas dėl neturtinės žalos fakto nustatymo teismas taip pat pažymi, kad administracinėje byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas savaime nesuponuoja tokio fakto atsiradimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013). Tam, kad tam tikri valstybės valdžios institucijos asmens atžvilgiu padaryti veiksmai (neveikimas) būtų pakankamu pagrindu konstatuoti pinigais įvertintinos neturtinės žalos asmeniui atsiradimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismui yra būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką asmeniui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai CK 6.250 str. taikymo prasme būtų pripažinti neabejotinu pagrindu konstatuoti, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų asmuo patyrė šio straipsnio 1 dalyje nurodytą neigiamą poveikį (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt.).
Nagrinėjamu atveju, įvertinęs administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas dėl nepagrįstos nuobaudos paskyrimo bei radijo taško nebuvimo, nuobaudos atlikimo metu taikomų suvaržymų jautė nepatogumus, patyrė dvasinius išgyvenimus. Administracinėje byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas linkęs vartoti alkoholį, narkotikus, kviečiamas pas psichologus neatvyksta, bendrauti atsisako, jau atvykus į Alytaus PN jis buvo dirglus, nusiteikęs priešiškai, linkęs žalotis (b.l. 32-66, 67, 69). Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, jog pareiškėjo nurodytus pergyvenimus sukėlė būtent nepagrįstas nuobaudos paskyrimas bei laikymo sąlygos Alytaus PN. Teismas taip pat pastebi, jog pareiškėjas drausmės grupėje buvo nuo 2015-11-26 iki 2016-05-12 - pakankamai ilgą laiką.
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pažeidimo padarymo ypatumus, ar jis iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias svarbias aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, bendruosius teisės principus. Pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga kompensacija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija nuskriaustajam. Teismas sprendžia, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala dėl konstatuotų neteisėtų pareigūnų veiksmų vertintina 213 Eur. Nustatydamas tokį neturtinės žalos dydį teismas, be kita ko, pažymi, jog pareiškėjo skunde nurodoma neturtinė žala apibūdinama vien tik abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, šių teiginių visiškai nedetalizuojant, nepagrindžiant jokiais dokumentais, kitais įrodymais. Teismas taip pat atsižvelgia į pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, laiką, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas todėl, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad vertinti pareiškėjo patirtą neturtinę žalą didesne pinigų suma, nei teismo nustatyta, pareiškėjo patirtų nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų kontekste nėra pagrindo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, taip pat 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 str., 88 str. 1 p., 5 p., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjo M.A. naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 213 Eur (du šimtus trylika eurų) neturtinės žalos atlyginimui.
Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.