Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Erika Tamošaitienė, sekretoriaujant Rasai Laurinėnienei, dalyvaujant atsakovo AB „Swedbank“ atstovui Vincentui Šiupiniui, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų S. V. (S. V.) ir J. V. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai S. V. ir J. V., jų atstovas advokatas Arūnas Žlioba į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio vietą, datą ir laiką jiems pranešta tinkamai, posėdžiai keletą kartų buvo atidedami ieškovų prašymu, tačiau ieškovai nei karto nedalyvavo teismo posėdžiuose, todėl byla nagrinėjama ieškovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš byloje pateiktų dokumentų nustatyta, kad ieškovas S. V. 2006-04-21 su atsakovu AB Swedbank pasirašė Kredito sutartį, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 550 000 Lt sumos kreditas, pradinio įnašo skirto būsto, esančio name (duomenys neskelbtini), finansavimui ir būsto pirkimui bei apdailos darbų užbaigimui. Šalys susitarė, kad kreditas bus grąžinamas nuo 2007-01-05 kas mėnesį lygiomis dalimis po 1563 litus. Ieškovo įsipareigojimų pagal šią sutartį įvykdymas buvo užtikrintas J. V. laidavimu pagal 2006-04-21 laidavimo sutartį, hipotekos lakštu bei įkeitimo lakštu. Ieškovui paėmus dalį kredito, t. y. 94000 Lt, ieškovas kreipėsi į banką dėl kredito grąžinimo grafiko pakeitimo iš linijinio į anuiteto, kurio esmė, kad pradžioje ieškovas moka santykinai nedideles kredito grąžinimo įmokas, kurios tolygiai didėja ir atsižvelgiant į tai, šalys 2006-11-14 pasirašė Susitarimą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo. 2006-11-20 šalys pasirašė Susitarimą, kuriuo ieškovui papildomai buvo suteikta 94000 Lt kredito suma. Kadangi ieškovas po Sutarties pakeitimo pasirašymo neturėjo finansinių galimybių vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, 2010-02-05 šalys pasirašė Susitarimą, pagal kurį ieškovui buvo suteiktas kreditas paskolų refinansavimui bei iki 2010-07-05 atidėtas 24413,72 Lt priskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų ir eilinių kredito dalių mokėjimas. Ieškovams nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, 2012-05-16 Sutartis buvo nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimo procesas.

Dėl vienašališko sutarties nutraukimo

Kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 str. 1 d.). Tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovams kreditą, o ieškovai įsipareigojo Sutartyje nustatytais terminais grąžinti gautą kreditą, mokėti apskaičiuotas palūkanas ir kitus mokesčius.

Tarp šalių kilo ginčas dėl atsakovo vienašališko Sutarties nutraukimo teisėtumo. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 str. CK 6.217 str. 2 d. įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą kvalifikuojantys požymiai. CK 6.217 str. 5 d. suteikia teisę sutarties šalims nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, t. y. net ir tada, kai CK prasme pažeidimas nėra esminis, arba šalys gali susitarti, kokius sutarties pažeidimus laikys esminiais, teikiančiais teisėtą pagrindą jos nutraukimui, tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 str.). Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos (CK 6.156 str. 4 d.). Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 str., o tvarką – 6.218 str.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių sudarytos Sutarties 11.2.1.p. numatyta, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, nutraukti Sutartį, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Esminiai Sutarties pažeidimai numatyti Sutarties 11.2.1.1.p. – 11.2.1.12.p., tarp kurių ir kredito gavėjo ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžinimas Sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumokėjimas priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų (Sutarties 11.2.1.1.p.).

Ieškovai teigia, kad jeigu kitai šaliai apie numatomą vienašalį sutarties nutraukimą nepranešama arba pranešama netinkamai, sutartis negalės būti laikoma tinkamai nutraukta. Iš byloje pateiktų pranešimų, pretenzijų dėl įsiskolinimo, nustatyta, kad ieškovai buvo tinkamai informuoti apie pradelstus mokėjimus bei nustatytus papildomus terminus pradelstiems mokėjimams padengti, taip pat kelis kartus įspėti, kad nesusimokėjus įsiskolinimo bankas vadovaudamasis Sutartimi ją nutrauks. Kaip pažymėjo ir atsakovo atstovas teismo posėdžio metu, bankas su ieškovais ne kartą vedė derybas, kelis kartus ieškovams buvo atidėti mokėjimai, tačiau ieškovai nusprendė vienašališkai nevykdyti sutarties įsipareigojimų, nepasirašė kredito sutarčių pakeitimų, nors ne kartą tai buvo siūloma. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad prieš nutraukiant sutartį, ieškovams nuo 2010 metų buvo siunčiami pranešimai, raginimai dėl sutarties nevykdymo ir nurodomos sutarties nevykdymo pasekmės ir šie raginimai iki sutarčių nutraukimo buvo siunčiami beveik metus. Tai patvirtina, kad ieškovai iš esmės ilgą laiką nevykdė Sutarties. Kadangi pažeidimai pašalinti nebuvo, atsakovas Sutartį nutraukė. Kaip nurodyta aukščiau, Sutarties 11.2.1. p. sąlyga pagal savo turinį suteikia teisę atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų, tarp kurių numatytas ir toks pažeidimas, kad kredito gavėjo ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų negrąžinimas Sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumokėjimas priskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų (Sutarties 11.2.1.1.p.). Tačiau šiuo atveju byloje nustatyta ir įrodyta, jog atsakovas nusprendė vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį esant ne vienkartiniam sutarties pažeidimui, o tęstiniam mokėjimo terminų pažeidimui, t. y. kredito gavėjams nemokant įmokų metus laiko iki sutarties nutraukimo. Pažymėtina ir tai, kad Sutartis buvo nutraukta 2012-05-16, o bankas tik po trijų mėnesių kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo, tačiau ieškovai ir per tuos tris mėnesius bankui pasiūlymų nepateikė, mokėjimų nevykdė, įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovai turi finansinių galimybių skolą sumokėti, nepateikė.

Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas nutraukė sutartį vadovaudamasis kreditavimo sutarties nuostatomis ir tai įstatymui neprieštarauja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2012 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-58/2012 yra išaiškinęs, kad kreditavimo santykiams tinkamas ir laiku mokėjimų vykdymas turi esminę reikšmę.

Atsižvelgiant į įstatymo nustatytus sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, į Kasacinio teismo formuojamą praktiką, įvertinus byloje esančius duomenis ir Sutartyje nustatytas sąlygas, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, ar ieškovų padarytas Sutarties pažeidimas yra esminis, neturi teisinės reikšmės, vienašališkas Sutarties nutraukimo pagrindas yra numatytas Sutartyje. Iš byloje atsakovo pateiktos kredito panaudojimo ataskaitos matyti, jog ieškovai pažeidė įmokų mokėjimo terminus, paskutinis ieškovo mokėjimas yra 2011-05-12. Iš AB Swedbank pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą matyti, kad ieškovų įsipareigojimai pagal kredito sutartį buvo pradelsti 346 dienas ir buvo 42188,49 Lt dydžio. Ieškovai nemokėjo Sutartyje bei Susitarimuose numatytais terminais nustatyto dydžio įmokų, tuo pažeisdami Sutarties 4.1 p. ir suteikdamas atsakovui teisę pasinaudoti savo teisių gynimo būdu, numatytu Sutarties 11.2.1.1.p., t. y. vienašališkai nutraukti sutartį. Esant išdėstytoms aplinkybėms, pripažintina, jog atsakovas nepažeidė Sutarties sąlygų tinkamai įspėti dėl skolos sumokėjimo ir sutarties nutraukimo, todėl nėra pagrindo pripažinti vienašalį Sutarties nutraukimą neteisėtu.

Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią, sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 str. 1 d.). Vienos šalies pareiga vykdyti sutartinę prievolę atitinka kitos šalies reikalavimo teisę, kuri yra ginama įstatymu, nes už sutartinių prievolių nevykdymą arba netinkamą vykdymą gali būti taikoma sutartinė atsakomybė (CK 6.256 str. 1 d.). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Sutarties nutraukimo, esant jos neįvykdymui, įskaitant netinkamą įvykdymą ir termino praleidimą, reguliavimo būdas CK patvirtina tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamo favor contractus principo įtvirtinimą nacionalinėje teisėje. Šis principas reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę (LAT 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

Bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad ieškovai netinkamai vykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, sutartis ne kartą buvo peržiūrėta, ne kartą ieškovams buvo atidėti mokėjimai, atsakovas davė laiko ieškovams tinkamai įvykdyti sutartį ir tik galutinai įsitikinę, kad ieškovai yra nepajėgūs prievolių įvykdyti, nutraukė sutartį ir ėmėsi priverstinių skolos išieškojimo veiksmų. Be kita ko, iš bylos duomenų matyti, jog atsakovas sutiko, kad ieškovai parduotų bankui paskolos grąžinimo užtikrinimui įkeistą turtą savo pasirinktam pirkėjui, tačiau ieškovai turto nepardavė, nors banką buvo informavę, kad turi konkretų turto pirkėją. Taigi atsakovas dėjo pastangas pirmiausia išsaugoti kredito sutartį, darydamas ieškovams nuolaidas, keisdamas sutarties sąlygas, be to, suteikdamas galimybę perleisti įkeistą turtą ir grąžinti skolą bankui, tačiau ieškovai buvo pasyvūs. Nors ieškovai ne kartą atsakovo darbuotojams rašė, jog greitai iš verslo Norvegijoje gaus pajamų ir galės vykdyti įsipareigojimus, tačiau į bylą nepateikta jokių šias aplinkybes bei ieškovų finansinę padėtį pagrindžiančių įrodymų, jie nebuvo teikiami ir atsakovui. Esant išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, jog atsakovas visais įmanomai būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, taigi atsakovas vienašališką Sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių.

Dėl bendradarbiavimo principo

Ieškovų nuomone atsakovas pažeidė Civiliniame kodekse įtvirtintą bendradarbiavimo principą.

CK 6.200 straipsnyje įtvirtinta, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, vykdydamos sutartį privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, vykdyti sutartį kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, vykdant sutartį dėti maksimalias pastangas, atitinkančias tokiose pat aplinkybėse esančio protingo asmens standartą. Dėl sutarties šalių bendradarbiavimo pareigos turinio Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tai universalus prievolių teisės principas, reikalaujantis, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolės vykdymui, laiku praneštų apie kylančias prievolės įvykdymo kliūtis ir pan. Bendradarbiavimo pareiga, sprendžiant dėl nuostolių atlyginimo kitai sutarties šaliai, reikšminga įvertinant tai, ar nuostolių patyrusi šalis neprisidėjo savo veiksmais ar neveikimu prie jų atsiradimo ir (ar) padidėjimo, o nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas konstatuoti jo kaltę, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir atsiradusios žalos egzistuoja priežastinis ryšys. Aiškinant pareigos bendradarbiauti principo turinį, Kasacinio teismo išskirti tokie elementai: pareiga informuoti, duoti nurodymus, suteikti pagalbą, sudaryti tinkamas darbo sąlygas, koordinuoti veiksmus ir pan. Kiekvienu konkrečiu atveju šių elementų sąrašas gali kisti, priklausomai nuo šalis siejančios sutarties pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2013, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

Kaip matyti iš byloje pateiktų kredito panaudojimo ataskaitų, nors ieškovas S. V. kredito sutartį pasirašė 2006-04-21, tačiau jau nuo 2006 metų liepos mėnesio pradėjo iš dalies nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų, t. y. nemokėjo palūkanų už paimtą kredito dalį, be to, tolesni ieškovų įsipareigojimai pagal sutartį ir toliau didėjo. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad bankas ne kartą tenkino ieškovų prašymus dėl kredito sutarties pakeitimo, tačiau ieškovai atsisakydavo pasirašyti jau parengtus ir su ieškovais suderintus susitarimus, kuriais būtų keičiama kredito sutartis ir kuriais būtų siekiama atkurti ieškovų mokumą. Iš byloje pateiktų susitarimų prie kredito sutarties matyti, kad bankas derino sutarties sąlygas su ieškovais, sutartis buvo keičiama, tačiau ieškovai ir toliau savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė. Pasirašant susitarimus dėl sutarties sąlygų pakeitimo, jau tuomet ieškovai tinkamai sutarties nevykdė ir jau tada atsirado teisinis pagrindas Sutarties nutraukimui dėl ieškovo netinkamo prievolių vykdymo, tačiau bankas, bendradarbiaudamas su skolininkais, ne tik neinicijavo Sutarties nutraukimo, bet Susitarimais atidėjo kredito dalies bei nesumokėtų palūkanų grąžinimą, vėliau davė leidimą butą parduoti, tačiau skolininkai ir toliau netinkamai vykdė savo prievoles. Bylos aplinkybės leidžia tvirtinti, jog atsakovas bendradarbiavo su ieškovais, bandė išsaugoti sutartį ir vienašališkai sutartį nutraukė tik tada, kai sutarties nevykdymas buvo akivaizdus. Atsakovas bandė spręsti susidariusią situaciją, sudarė papildomus susitarimus su ieškovais dėl negrąžinto kredito dalies mokėjimo atidėjimo, papildomų kreditų suteikimo ir kt., siuntė ieškovams reikalavimus sumokėti pradelstus mokėjimus, nustatė papildomus terminus skolai padengti. Bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad ieškovų skola nuolat didėjo nepaisant atsakovo ketinimų sutartį išsaugoti ir nuo 2011-05-12 bei po sutarties nutraukimo 2012-05-16, ieškovai neatliko nė vieno mokėjimo pagal šalių kreditavimo sutartį. Nors ieškovai teigia, kad yra pajėgūs vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nei bankui, nei teismui nepateikė. Išdėstytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį tik ieškovams nuosekliai pažeidinėjant sutartį.

Nagrinėjamu atveju Sutarties sąlygų pakeitimas, negrąžintos kredito dalies mokėjimo atidėjimas, sutikimas ir toliau siekti kompromiso, peržiūrėti kredito sutartį, su sąlyga, jeigu bus pateikti dokumentai, patvirtinantys nuolatinių pajamų gavimą ir finansinių įsipareigojimų sutartys, nevienkartiniai įspėjimai sumokėti skolą įrodo atsakovo bendradarbiavimą vykdant sutartį. Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad šalių bendradarbiavimo principas nebuvo pažeistas ir atsakovas tinkamai šį principą įgyvendino.

Dėl sutarties sąlygų pakeitimo

Ieškovai prašė pakeisti 2006-04-21 būsto kreditavimo sutarties Nr. 06-026079-FA sąlygas: pakeisti sutarties 13.1 punkte nurodytą 10 kalendorinių dienų papildomą terminą įsiskolinimui padengti į 3 mėnesių terminą; pakeisti sutarties 11.2.1 punkte nurodytą 15 kalendorinių dienų įspėjimo terminą į 2 mėn. įspėjimo terminą; pakeisti sutarties 11.2.1 punkte nurodytą 15 kalendorinių dienų įspėjimo terminą į 2 mėn. įspėjimo terminą; pakeisti sutarties specialiosios dalies 2.12 punkte nurodytą kredito grąžinimo paskutinės dienos datą i datą, kuri būtų nurodyta prie 2.12 punkte nurodytos kredito grąžinimo paskutinės dienos datos, pridedant laikotarpį nuo neteisėto būsto kreditavimo sutarties su pakeitimais nutraukimo iki sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje.

Pažymėtina, kad fakto, jog vienai šaliai sutarties vykdymas iš esmės yra suvaržytas, konstatavimui būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad tos aplinkybės atitinka CK 6.204 str. 2 d. išvardintus kriterijus. Sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Be to, sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, o reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tam, kad dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, CK 6.204 str. 2 d. nustatytos papildomos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; šalis, sudarydama sutartį, negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-150/2012).

Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 str. nuostatas; lygiai taip pat konstatavimas, jog ir kita sutarties šalis patyrė neigiamų ekonominės krizės padarinių, nėra pagrindas šio straipsnio netaikyti. Ekonominė krizė nevienodai paveikia įvairius verslo sektorius, todėl pasauliniu ir nacionaliniu mastu kilusios ekonominės krizės įtaka sutartiniams santykiams ir jos sukelti konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje turi būti nustatomi ir vertinami individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011).

Ieškovai teigia, kad iki tol, kol ieškovus užklupo finansiniai sunkumai, jie tinkamai ir sąžiningai vykdė sutartinius įsipareigojimus, be to, prievolė buvo nevykdyta dėl objektyvių priežasčių – Lietuvą ištikusios ekonominės krizės. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nuo pat sutarties pasirašymo pradžios ieškovai neturėjo pakankamai finansinių galimybių vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, jau 2006 m. gegužės mėnesį kreipėsi dėl sutarties sąlygų pakeitimo, nors visiems žinoma, kad ekonominė krizė Lietuvoje prasidėjo tik 2008 metų pabaigoje. Be to, ta aplinkybė, kad šalyje vyko ekonominė krizė, neįrodo, kad ieškovų finansinė padėtis pablogėjo, kad jie neteko darbo ar kitų nuolatinių pajamų, todėl sumažėjo jų mokumas. Pažymėtina, kad ieškovai nei atsakovui, nei teismui duomenų apie savo finansinę padėtį nepateikė, nors šiuo pagrindu ir ieškovų prašymu buvo atidėtas teismo posėdis. Be to, vien tik įvykusi ekonominė krizė, negali būti pagrindas nevykdyti Sutarties, nebendradarbiauti su atsakovu, būti pasyviam ir aktyviai neieškoti susidariusių problemų sprendimo būdų. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai savo įsipareigojimų nevykdė net ir 2011-05-16 nutraukus kreditavimo sutartį. Ieškovai neieškojo realių galimybių dėl Sutarties tolesnio vykdymo, ilgą laiką jokių įmokų neatliko, taigi ieškovai neįrodė, kad jie tinkamai vykdė prievoles. Pažymėtina, kad sutartis buvo nevykdoma ne laikinai, o nuolat, sistemingai ir bankas nenorėdamas dar daugiau didinti ieškovų įsiskolinimo, pagrįstai sutartį nutraukė. Taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, kad bankas neatsisakė keisti sutarties sąlygų, į ieškovų siūlymus visada buvo reaguojama, atsakoma raštais, todėl sąlygų keisti ieškovų prašomas sutarties sąlygas nėra. Šiuo atveju tarp šalių sudaryta Sutartis yra nutraukta, aukščiau padaryta išvada, kad nėra pagrindo Sutarties vienašališką nutraukimą pripažinti neteisėtu, todėl nėra pagrindo tenkinti ir ieškovų reikalavimo dėl Sutarties sąlygų pakeitimo.

Dėl vartojimo sutarčių nuostatų taikymo

Ieškovai ieškinyje nurodė, kad buvo pažeista jų kaip vartotojų (kredito gavėjų) teisių ir pareigų pusiausvyra.

Teismas pripažįsta, kad šalių sudaryta Sutartis yra vartojimo sutartis, tačiau pažymėtina, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38 str., 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikru mastu nevykdyti prisiimtų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

Bankui priimant sprendimą dėl Sutarties nutraukimo, ieškovo įmokų vėlavimai siekė 346 kalendorines dienas ir buvo 42188,49 Lt skola. Toks žymus kredito dalies bei palūkanų nemokėjimas, ieškovų nebendravimas su atsakovu, jokių įmokų neatlikimas ilgą laiko tarpą, leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus vykdoma ateityje. Įrodymų, kad ieškovai yra sumokėję nors dalį susidariusio įsiskolinimo bei finansiškai pajėgūs tinkamai vykdyti įsipareigojimus, byloje nėra. Tai, kad byloje nepateikta jokių duomenų, kad ieškovai turi darbą bei bent minimalias finansines galimybes vykdyti atsiskaitymus su atsakovu, patvirtina, kad ieškovai nėra suinteresuoti įrodyti galimybę mokėti įmokas pagal Sutartį. Teismas taip pat atsižvelgia į pasyvų ieškovų elgesį, susidariusį įsiskolinimo dydį Sutarties nutraukimo metu, banko veiksmus, suteikiant ieškovams papildomai pakankamai protingus terminus įsipareigojimams įvykdyti. Darytina išvadą, kad ieškovai pažeidė Sutartį iš esmės, atsakovas nepasinaudojo savo pranašumu prieš ieškovus, kaip vartotojus, nutraukiant Sutartį, atsakovas nusprendė vienašališkai nutraukti Sutartį esant ne vienkartiniam sutarties pažeidimui, o tęstiniam mokėjimo terminų pažeidimui ir Sutartis buvo nutraukta tik po ilgų bandymų išsaugoti sutartinius santykius. Be to, pažymėtina, kad griežtas paskolos sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę, todėl suteikimas kreditoriui teisės nutraukti paskolos sutartį, esant ne vienkartiniam, o nuolatinio pobūdžio sutarties pažeidimui, yra teisėtas, sąžiningas kitos sutarties šalies, vartotojo, atžvilgiu.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad CK 6.874 str. 2 d. taip pat suteikia teisę paskolos davėjui reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis, jeigu, esant numatytam paskolos grąžinimui dalimis, eilinė paskolos dalis negrąžinama. Ši nuostata taikoma ir vartotojams. Nutraukti sutartį, esant praleistam sutarties įvykdymo terminui, nustačius prieš tai skolininkui papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, suteikia teisę ir CK 6.217 str., 6.209 str. Kadangi, esant paskolos teisiniams santykiams, nustatytų mokėjimo terminų laikymasis yra esminė sąlyga, kreditą išdavusios kredito įstaigos verslas yra indėlių rinkimas ir paskolų teikimas, kredito įstaiga turi vykdyti veiklos rizikas ribojančius normatyvus, todėl paskolas gavusių asmenų mokėjimų atlikimas sutartyse nustatytais terminais yra labai svarbus. Vartotojo teisinis statusas negali būti prielaida jam piktnaudžiauti savo teisėmis ir nevykdyti prisiimtų prievolių kreditoriui, todėl suteikimas teisės kreditoriui vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti prieš terminą grąžinti visą likusią negrąžintą paskolą iš esmės yra teisėtas ir atitinka sąžiningumo ir teisingumo principus bei negali būti laikomas pažeidžiančiu šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą.

Teismas, įvertinęs Sutarties sąlygas, kurios buvo pagrindas vienašališkai atsakovui nutraukti Sutartį, konstatuoja, kad jos neprieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimas ir iš esmės nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyros vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.228⁴ str.).

Išanalizavęs ir įvertinęs įrodymų visumą, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo ieškovų ieškinį atsakovui dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir būsto kredito sutarties sąlygų pakeitimo tenkinti, todėl ieškinys atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šis klausimas nespręstinas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

2014 m. liepos 10 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi ieškovų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – sustabdyti antstolės Linos Pužienės pradėti išieškojimo veiksmai vykdymo procese vykdomojoje byloje Nr. 0109/12/01141, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje. Teismui atmetus ieškinį, taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintinos teismo sprendimui įsiteisėjus (CPK 150 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 259, 263–270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Panaikinti 2014-07-10 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Įsiteisėjus sprendimui, apie laikinųjų apsaugos panaikinimą informuoti antstolę Liną Pužienę.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.