Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Raimonda Andrulienė Civilinė byla Nr. 2A-874-459/2015

Teisėja Erika Tamošaitienė (Proceso Nr. 2-06-3-08017-2014-4)

NUTARTIS

2015 m. birželio 12 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Raimondos Andrulienės, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Rimvidos Zubernienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovų S. V. (S. V.) ir J. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų S. V. (S. V.) ir J. V. ieškinį atsakovui AB Swedbank dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde ieškovai prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. LR CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pagal CPK 322 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Pažymėtina, kad apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka nagrinėjamas, kai pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, ir dėl to jas būtina nustatyti. Žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai yra keliami ne fakto, o teisės klausimai, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti, jokių naujų įrodymų ieškovai su apeliaciniu skundu nepateikė. Nesant pagrindo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka, ieškovų prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas (CPK 322 str.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas S. V. 2006-04-21 su atsakovu AB Swedbank pasirašė kredito sutartį, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 550 000 Lt dydžio kreditas finansuoti pradinį įnašą, skirtą būstui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir šiam būstui pirkti bei užbaigti apdailos darbus. Šalys susitarė, kad kreditą ieškovas pradės grąžinti nuo 2007-01-05 kas mėnesį lygiomis dalimis po 1563 litus. Ieškovo įsipareigojimų pagal šią sutartį vykdymas buvo užtikrintas J. V. laidavimu pagal 2006-04-21 laidavimo sutartį, hipotekos lakštu bei įkeitimo lakštu. Paėmęs dalį kredito - 94000 Lt, ieškovas kreipėsi į banką dėl kredito grąžinimo grafiko pakeitimo. Pagal naująjį grafiką ieškovas iš pradžių turėjo mokėti santykinai nedideles kredito įmokas, kurios vėliau tolygiai didėjo. 2006-11-14 šalys pasirašė susitarimą dėl kredito sutarties sąlygų pakeitimo. 2006-11-20 susitarimu ieškovui papildomai buvo suteikta 94000 Lt kredito suma. Kadangi ieškovas po sutarties pakeitimo neturėjo finansinių galimybių vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, 2010-02-05 šalys pasirašė susitarimą, pagal kurį ieškovui buvo suteiktas kreditas paskolų refinansavimui bei iki 2010-07-05 atidėtas 24413,72 Lt apskaičiuotų, bet nesumokėtų palūkanų ir eilinių kredito dalių mokėjimas. Ieškovams nevykdant savo sutartinių įsipareigojimų, bankas 2012-05-16 nutraukė sutartį ir pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Ieškovai kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu ir pakeisti kredito sutarties sąlygas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovai ginčija šį pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl teisėjos šališkumo

Apeliaciniame skunde ieškovai teigia, jog egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, nes bylą išnagrinėjo šališka teisėja. Ieškovų nuomone, teismas tyčia kliudė ieškovams tinkamai apginti savo interesus, pasinaudojant advokato teisinėmis paslaugomis, nes gali būti, jog turi sąsajų su AB Swedbank. Kolegija atmeta šį argumentą kaip visiškai nepagrįstą. Iš bylos medžiagos matyti, jog 2014-08-21 nutartimi pirmosios instancijos teismas paskyrė byloje parengiamąjį posėdį, kuris turėjo įvykti 2014-10-07 (tomas I, b. l. 180). 2014-10-03 teisme gautas ieškovų prašymas atidėti parengiamąjį posėdį, nes ieškovai yra Norvegijoje ir neturi galimybės dalyvauti numatytame posėdyje. Teismas protokoline nutartimi ieškovų prašymą tenkino ir kitą parengiamąjį posėdį paskyrė 2014-10-29. 2014-10-29 teisme gautas ieškovų prašymas atidėti paskirtą parengiamąjį posėdį, nes ieškovai patikslino ieškinį ir atsakovas turės pateikti atsiliepimą į patikslintą ieškinį. Teismas 2014-10-29 vykusiame posėdyje patikslintą ieškinį priėmė ir paskyrė kitą parengiamąjį posėdį, įvyksiantį 2014-11-10. Ieškovams išaiškinta, jog jie turi rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu ir gali vesti bylą per atstovą, jei patys negali dalyvauti teismo posėdžiuose. 2014-11-07 teisme gautas ieškovų pranešimas, jog juos atstovaus advokatas A. Ž.. Į 2014-11-10 vykusį teismo posėdį ieškovai neatvyko, atvyko jų atstovas advokatas A. Ž.. Bylos nagrinėjimas atidėtas iki 2014-12-08. 2014-12-05 gautas ieškovų prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nes jų atstovas negali dalyvauti 2014-12-08 vyksiančiame teismo posėdyje dėl užimtumo kitoje byloje. 2014-12-08 vykusio teismo posėdžio metu teismas prašymą tenkino ir, patikrinęs ieškovų atstovo užimtumą, atidėjo bylos nagrinėjimą iki 2015-01-19. 2015-01-06 gautas ieškovų prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, nes ieškovų atstovas 2015-01-19 vyks į kitos bylos nagrinėjimą Plungėje. Prašyme nurodyta, jog nusprendus bylos neatidėti, ji gali būti išnagrinėta ieškovams nedalyvaujant pagal rašytinę bylos medžiagą. 2015-01-19 vykusiame teismo posėdyje teismas netenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, bylą išnagrinėjo, išėjo į sprendimų priėmimo kambarį ir nutarė atidėti sprendimo paskelbimą iki 2015-02-09. 2015-02-02 gautas ieškovų pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo. 2015-02-04 nutartimi teismo pirmininkė nutarė pareiškimo nesvarstyti, nes 2015-01-19 teismas išnagrinėjo bylą ir išėjo į sprendimų priėmimo kambarį. 2015-02-09 teismas paskelbė sprendimą. Atsižvelgdama į nurodytą bylos eigą, kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas veikė šališkai ir tyčia kliudė ieškovams pasinaudoti advokato teisinėmis paslaugomis. Civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga. Taigi šalis saisto pareiga bylos nagrinėjimo metu veikti kiek įmanoma operatyviau, ekonomiškai naudotis savo procesinėmis teisėmis, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai. Išklausius teismo posėdžio, vykusio 2015-01-19, įrašą, nustatyta, jog teismas netenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl to, jog bylos nagrinėjimas jau ne kartą ieškovų prašymu buvo atidėtas, jie turėjo pakankamai laiko pasirūpinti tinkamu atstovavimu, ieškovų pasirinktas atstovas dalyvavo viename parengiamajame posėdyje, 2015-12-08 vykusio posėdžio metu bylos nagrinėjimas ieškovų prašymu atidėtas iki 2015-01-19, per tokį ilgą laiko tarpą ieškovai galėjo pasirūpinti tinkamu atstovavimu arba patys atvykti į teismo posėdį, be to, pagal CPK nuostatas atstovo užimtumas kitose bylose nėra svarbi priežastis, dėl kurios teismo posėdį privalu atidėti. Kolegijos nuomone, nurodytų argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovų prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Įvertinus visą bylos eigą, matyti, jog ieškovai nepakankamai operatyviai įgyvendino savo procesines teises ir vykdė pareigas, nuo pat 2014 metų spalio mėnesio nedalyvavo nė viename teismo posėdyje, jų prašymu teismo posėdžiai buvo vis atidedami. Be to, ieškovai prašyme atidėti 2015-01-19 įvyksiantį teismo posėdį prašė nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, jei teismas nuspręstų neatidėti bylos nagrinėjimo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šią aplinkybę, nusprendė bylą nagrinėti iš esmės. Tai, kad teismas netenkino ieškovų prašymo atidėti bylos nagrinėjimo, savaime nereiškia teismo šališkumo, o visų bylos aplinkybių kontekste matyti, jog teismas veikė pagal Civilinio proceso kodekso nuostatas, siekdamas užtikrinti abiejų bylos šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Jokių kitų aplinkybių, išskyrus tai, kad teismas netenkino jų prašymo, teismo šališkumui pagrįsti ieškovai neįrodinėjo. Be to, iki to momento, kai teismas 2015-01-19 vykusiame posėdyje išnagrinėjo bylą, ieškovai nesinaudojo nušalinimo teise, vadinasi, teisėjos nešališkumas jiems abejonių nekėlė. Atsižvelgdama į visas šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog ieškovų argumentai dėl teismo šališkumo nepagrįsti.

Dėl vienašališko sutarties nutraukimo

Ieškovai nurodo, jog teismas sprendime nepasisakė dėl kredito sutarties sąlygų nesąžiningumo, visiškai nevertino, ar sutarties sąlygos yra protingos ir galėjo būti realiai įvykdytos. Sutarties 11.2 punkte įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos, suteikiančios bankui teisę nutraukti sutartį ir reikalauti grąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl pripažintinos negaliojančiomis ab initio.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių sudarytos Sutarties 11.2.1 punkte buvo numatyta, kad bankas turi teisę ne mažiau nei prieš 15 kalendorinių dienų raštu įspėjęs kredito gavėją, nutraukti sutartį, jeigu kredito laikotarpiu kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Esminiai sutarties pažeidimai numatyti sutarties 11.2.1.1 – 11.2.1.12 punktuose, tarp kurių numatytas ir tas pagrindas, kai kredito gavėjas ilgiau nei 30 kalendorinių dienų negrąžina sutartyje numatytais terminais nustatytos kredito dalies ir/ar nesumoka apskaičiuotų palūkanų ir/ar kitų mokėjimų.

Vienašališko sutarties nutraukimo pagrindu gali būti jos pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. AB „Nordea Bank Finland“ PLC Lietuvos skyrius, bylos Nr. 3K-7-297/2012). CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant sprendžiama, ar sutarties pažeidimas vertintinas kaip esminis, ar ne. Tai yra įstatymo nustatyti kriterijai ir jie taikomi vertinant tas sutarties sąlygas, dėl kurių pažeidimo nėra šalių susitarimo vertinti konkrečias sutarties sąlygas ar sutarties pažeidimo aplinkybes kaip pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1, 2 dalys).

Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Jeigu konkrečios sutarties sąlygos pažeidimas pagal sutartį vertinamas kaip esminis ir (ar) sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį, tai yra pagrindas sutartį vienašališkai nutraukti joje nustatytu atveju (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, patikrina, ar sutarties sąlyga tam tikrą pažeidimą vertinti kaip esminį ir (ar) sudarantį pagrindą nutraukti sutartį vienašališkai, yra teisėta, t. y. ar ji nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo normų (1.80 straipsnis), viešosios tvarkos ir geros moralės (CK 1.81 straipsnis), teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis, 6.188 straipsnis ir kt.).

Įstatyme ir sutartyje įtvirtinti vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai yra alternatyvūs. Be kita ko, tai reiškia, kad jei vienašališko sutarties nutraukimo sutartinis pagrindas pripažįstamas nesąžiningu ir negaliojančiu, tai teismas kvalifikuoja, ar tos aplinkybės yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį pagal įstatymą (CK 6.217 straipsnio 2 dalis). Sutartinio ir įstatyminio vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais.

Įstatyme ir sutartyje įtvirtintų nutraukimo pagrindų alternatyvumas lemia tai, kad konkrečios faktinės aplinkybės, kuriomis pažeidžiama sutartis, turi atitikti arba sutartyje nustatytą vienašalio sutarties nutraukimo pagrindą, arba įstatyme įtvirtintus esminio sutarties pažeidimo kriterijus. Iš to darytina išvada, kad tas faktas, jog konkreti sutarties sąlyga, leidžianti vienašališkai nutraukti sutartį, yra ar buvo pripažinta nesąžininga, savaime nereiškia, kad faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis pasinaudojo šalis vienašališkai sutarčiai nutraukti, negali būti kvalifikuojamos kaip esminis pažeidimas pagal įstatymą, kai jos atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus.

Kreditavimo sutartimi kredito gavėjas įsipareigoja kreditą grąžinti ir mokėti palūkanas. Jeigu jis įsipareigojo kreditą grąžinti ir palūkanas mokėti dalimis tam tikrais terminais, tai jų pažeidimas yra sutarties pažeidimas. Tokiu atveju kreditorius turi teisę pagal sutarties, o kiek ja nereglamentuojama, – pagal įstatymo nuostatas įvertinti, ar šios faktinės aplinkybės yra pagrindas pagal sutartį, ar pagal įstatymą vienašališkai nutraukti sutartį.

Kredito negrąžinimas, palūkanų nemokėjimas gali sukelti finansinio stabilumo problemų, kurios šiam verslo subjektui yra ypatingai svarbūs dėl būtinumo saugoti pasitikėjimą šalies finansų sistema. Pagrindžiant tai, pažymėtina, kad Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, jog finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelę įtaką šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, jos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios įstatymų nuostatos rodo, jog finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012). Be to, Civilinio kodekso 6.874 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis. Vadinasi, Civiliniame kodekse taip pat pripažįstama, jog paskolos dalies grąžinimas laiku turi esminę reikšmę paskolos davėjui, o paskolos gavėjui šią pareigą vykdant netinkamai, paskolos davėjas, siekdamas apginti savo teises, gali reikalauti grąžinti visą sumą prieš terminą.

Įvertinusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismas praktiką bei teisinį reglamentavimą, kolegija daro išvadą, jog esant paskolos teisiniams santykiams, griežtas nustatytų mokėjimo terminų laikymasis yra esminė sutarties sąlyga, kurios pažeidimas gali būti vertinamas kaip esminis sutarties pažeidimas. Vartotojo teisinis statusas negali būti prielaida jam piktnaudžiauti savo teisėmis ir nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų, todėl ieškovų ginčijama sutarties sąlyga vertintina kaip teisėta, atitinkanti sąžiningumo ir teisingumo principus bei nepažeidžianti šalių teisių ir pareigų pusiausvyros.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įvertino, kad prieš nutraukiant sutartį, ieškovams nuo 2010 metų buvo siunčiami pranešimai, raginimai dėl sutarties nevykdymo ir nurodomos sutarties nevykdymo pasekmės. Šie raginimai iki sutarčių nutraukimo buvo siunčiami beveik metus. Tai patvirtina, kad ieškovai iš esmės ilgą laiką nevykdė sutarties. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog atsakovas vienašališkai nutraukė kreditavimo sutartį ne dėl vienkartinio sutarties pažeidimo, o dėl tęstinio mokėjimo terminų pažeidimo, t. y. kredito gavėjams metus laiko iki sutarties nutraukimo nemokant įmokų. Ieškovai buvo tinkamai informuoti apie pradelstus mokėjimus, jiems buvo nustatyti papildomi terminai įsiskolinimams likviduoti, taip pat ieškovai buvo kelis kartus įspėti, kad nesumokėjus įsiskolinimo bankas sutartį nutrauks. Iš AB Swedbank 2015-05-18 rašto dėl kredito sutarties matyti, jog paskutinis ieškovo mokėjimas pagal sutartį atliktas 2011-05-12, sutarties sąlygų pažeidimas iki rašto surašymo tęsėsi 346 kalendorines dienas. Iš AB Swedbank 2014-04-11 pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą matyti, kad ieškovų skola pagal kredito sutartį sudarė 42188,49 Lt (tomas I, b. l. 149-151).

Atsižvelgiant į bylos medžiagą, darytina neginčytina išvada, kad ieškovai netinkamai vykdė prisiimtus sutartinius įsipareigojimus, sutartis ne kartą buvo peržiūrėta, ieškovams ne kartą buvo atidėti mokėjimai, atsakovas davė laiko ieškovams tinkamai įvykdyti sutartį ir tik įsitikinęs, kad ieškovai yra nepajėgūs prievolių įvykdyti, nutraukė sutartį bei ėmėsi priverstinių skolos išieškojimo veiksmų. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakovas stengėsi išsaugoti kredito sutartį, darydamas ieškovams nuolaidas, keisdamas sutarties sąlygas, be to, suteikdamas galimybę perleisti įkeistą turtą ir grąžinti skolą bankui, tačiau ieškovai buvo pasyvūs. Nors ieškovai ne kartą atsakovo darbuotojams rašė, jog greitai iš verslo Norvegijoje gaus pajamų ir galės vykdyti įsipareigojimus, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes bei savo finansinę padėtį pagrindžiančių įrodymų. Tokie įrodymai nepateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas visais įmanomais būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, siūlė problemų sprendimo būdus ir vienašališką sutarties nutraukimą joje numatytais pagrindais panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių santykių.

Ieškovai teigia, jog nutraukti sutartį Civilinio kodekso 6.217 straipsnyje ir sutartyje numatytais vienašališko jo nutraukimo pagrindais galima tik konstatavus kitos šalies tyčią ar neatsargumą, tuo tarpu apeliantai nebegalėjo tinkamai vykdyti sutarties dėl pasikeitusios ekonominės situacijos, o perkelti jiems visą atsakomybę už sutarties nevykdymą nesąžininga. Kolegija atmeta šį ieškovų argumentą kaip nepagrįstą. Byloje konstatuota, jog sutartis teisėtai nutraukta joje numatytais vienašališko nutraukimo pagrindais, pripažinta, jog sutarties sąlyga dėl sutarties nutraukimo yra sąžininga, teisėta ir pagrįsta, ši sąlyga nebuvo suformuluota kaip sąlyginė, t.y. taikytina tik esant tam tikrai ieškovų kaltės formai, buvo konstatuotas sutarties pažeidimo faktas, be to, įvertintas ieškovų pažeidimo pobūdis, mastas, tęstinumas, bendradarbiavimas siekiant pašalinti sutarties pažeidimus ir nustačius visas šias aplinkybes nuspręsta, jog bankas pagrįstai nutraukė sutartį jokie numatytais pagrindais. Apeliantai, pasirašydami sutartį, prisiėmė riziką dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, sutiko su sutarties sąlygomis ir joje numatytomis įsipareigojimų nevykdymo pasekmėmis, suvokė, kad sutartinių įsipareigojimų nevykdymas sukels neigiamų finansinių pasekmių, todėl jiems taikytina sutartyje numatyta atsakomybė už netinkamą jos vykdymą.

Dėl sutarties pakeitimo

Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, jog sutarties keitimo ir sutarties nutraukimo konkurencija turi būti sprendžiama sutarties keitimo naudai. Jų nuomone, šioje situacijoje susiklostė sąlygos, numatytos CK 6.204 straipsnyje, kurių sudarant sutartį šalys negalėjo protingai tikėtis ar įtakoti jų atsiradimą, o teismo sprendimu pakeitus sutartį, būtų užtikrinta šalių teisių ir pareigų pusiausvyra bei išsaugoti sutartiniai teisiniai santykiai.

Ieškovai teigia, jog reiškiant reikalavimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, teismas pirmiausia turėjo nuspręsti, ar nėra CK 6.204 straipsnyje nustatyto pagrindo pakeisti sutartį, ir tik tuomet spręsti sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą. Kolegija sutinka su tokiu apeliantų argumentu. Sutarties šalis, ginčydama sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, gali kartu reikšti reikalavimą patikrinti, ar nebuvo teisės normose nustatytų sąlygų sutartį keisti tuo pagrindu, kad pasikeitė sutarties vykdymo aplinkybės, jeigu tos aplinkybės suvaržė sutarties vykdymą taip, kad iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą, kad vienai iš šalių pasidarė sudėtinga įvykdyti prievolę ir, jeigu būtų buvęs sutarties pakeitimas, gal būtų buvę galima išsaugoti sutartį ir atkurti sutarties šalių prievolių pusiausvyrą, o ne taikyti ultima ratio – sutarties nutraukimą. Kai yra pareikštas reikalavimas pakeisti sutarties sąlygas CK 6.204 straipsnio pagrindu, visų pirma, turi būti sprendžiama, ar nėra jo taikymo sąlygų, ir tik tada, kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas. Toks išaiškinimas yra pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-06-26 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012.

Civilinio kodekso 6.204 straipsnio, kuriuo remiasi ieškovai, 3 dalyje numatyta, jog kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Jeigu per protingą terminą šalys nesutaria dėl sutarties pakeitimo, tai abi turi teisę kreiptis į teismą.

Pirmosios instancijos teismas tyrė, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja sutarties pakeitimo sąlygos, numatytos CK 6.204 straipsnyje. Ieškovai teigia, kad sutarties tinkamai nevykdė dėl objektyvių priežasčių – Lietuvą ištikusios ekonominės krizės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nuo pat sutarties pasirašymo pradžios ieškovai neturėjo finansinių galimybių tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, nes jau 2006 m. gegužės mėnesį kreipėsi dėl sutarties sąlygų pakeitimo, nors visiems žinoma, kad ekonominė krizė Lietuvoje prasidėjo tik 2008 metų pabaigoje. Be to, ta aplinkybė, kad šalyje kilo ekonominė krizė, neįrodo, jog ieškovų finansinė padėtis pablogėjo, kad jie neteko darbo ar kitų nuolatinių pajamų, todėl sumažėjo jų mokumas. Ieškovai nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie savo finansinę padėtį. Be to, ieškovai ilgą laiką nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų, neieškojo realių galimybių vykdyti sutartį, ilgą laiką nemokėjo jokių įmokų, nors CK 6.204 straipsnyje numatyta, kad kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad bankas neatsisakė keisti sutarties sąlygų, į ieškovų siūlymus reagavo. Darytina išvada, jog ieškovų elgesys šiuo atveju neatitinka CK 6.204 straipsnio taikymo sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino reikalavimo dėl sutarties pakeitimo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl 2015-02-09 sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.