Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. K. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

panaikinti 2015-11-20 Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-15-NT-4169-4877;įpareigoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti pareiškėjai R. K. antrinę teisinę pagalbą – paskirti advokatą dėl 2015-10-05 Panevėžio apygardos teismo nutarties byloje Nr. IS-494-581/2015 apskundimo.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo gautas pareiškėjos pareiškimas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos jos sūnaus Ž. L. atžvilgiu. Pareiškėjos sūnus nuo 1997 m etų iki 2014 metų buvo gydomas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ir šioje įstaigoje mirė. Pareiškėja teigė, kad sūnaus mirties priežastis – medikų suleistos mirtinos injekcijos. Panevėžio AVPK pareigūnai nutarimu Nr. 50-AT-00028-14 atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Buvo nustatyta, kad pareiškėjos skunde nurodyti akivaizdžiai neteisingi duomenys apie nusikalstamą veiką. Pareiškėja paminėtą nutarimą apskundė prokurorui. Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras 2015-07-21 nutarimu atsisakė patenkinti skundą ir paliko galioti policijos tyrėjo 2015-06-26 nutarimą. Sprendimas buvo motyvuotas tuo, kad pareiškėjos pateikti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi. Pareiškėja šį nutarimą apskundė Panevėžio miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuris 2015-09-02 nutartimi pareiškėjos skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2015-07-21 nutarimo panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį pareiškėja apskundė Panevėžio apygardos teismui, kuris 2015-10-05 nutartimi konstatavo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015-09-02 nutartis yra teisėta bei pagrįsta ir priimta nepažeidžiant Baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimų (TIS Liteko duomenys, b.l. 71-72). Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad paminėta 2015-10-05 nutartis yra galutinė ir neskundžiama. 2015-11-09 prašymu (b.l. 53-57) pareiškėja kreipėsi į atsakovą ir prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą (skirti advokatą) dėl Panevėžio apygardos teismo 2015-10-05 nutarties apskundimo. 2015-11-20 atsakovas priėmė ginčijamą sprendimą (b.l. 63-64), kuriuo nesprendė pareiškėjai antrinės teisinės pagalbos neteikti. Ginčijamas individualus administracinis aktas priimtas vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – Įstatymas) 11 str. 7 d. 1, 2 p. – antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje neperspektyvus.

Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 168 str. 1 d. turinys numato, kad prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais – ir jų patikslinimą, atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 str. 1 d. nurodytos aplinkybės. Jei nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas. Nepagrįstas baudžiamojo proceso pradėjimas nesant tam pakankamo pagrindo yra neleistinas, nes taip būtų pažeistos nepagrįstai įtarinėjamo žmogaus teisės. BPK 168 str. 4 d. reglamentuoja, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmai (procesiniai sprendimai) gali būti skundžiami prokurorui, o prokuroro nutarimas – apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartys gali būti skundžiamos apygardos teismui BPK X dalyje nustatyta tvarka. BPK 442 str. 1 d., 2 d. nuostatų analizė duoda pagrindą išvadai, kad ginčo situacijoje Panevėžio apygardos teismo 2015-10-05 nutartis yra galutinė ir neskundžiama (ABTĮ 57 str.).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. laiduoja asmeniui, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Tokia asmens teisė gali būti realizuota, pasinaudojant valstybės garantuojama teisine pagalba, kurios teikimą nustato Įstatymas. Įstatymo 1 str. 1 d. įtvirtinta, jog Įstatymas nustato valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, o to paties Įstatymo 2 str. 1 d. nustatyta, kad antrinė valstybės garantuojama teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Įstatymo 9 str. 1 – 3 d. nustato, kad Tarnybos uždavinys – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą pagal šį Įstatymą. Įgyvendindama nurodytą uždavinį, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba organizuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą, priima sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, sudaro sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, kontroliuoja antrinės teisinės pagalbos teikimą, atlieka kitas Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatytas funkcijas.

Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT 2010-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1390/2010, 2011-03-31 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1082/2011, 2016-01-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-2138-552/2016 ir kt.). Įstatymo 3 str. 2 p. numatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principu. Kad šis principas būtų įgyvendintas, Įstatyme yra numatytos tam tikros išimtys - t.y. nurodyti atvejai, kada valstybės garantuojama teisinė pagalba neteikiama (arba nutraukiamas tokios pagalbos teikimas). Antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai yra išvardinti Įstatymo 11 str. 7 d.. Nagrinėjamu atveju yra aktualūs 11 str. 7 d. 1 p., 2 p., kurie numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti ir atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą apygardų administracinių teismų praktiką, yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas - t.y. spręsti, ar pareiškėjo reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą (bylą). Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia teisę atlikti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas administraciniame teisme (LVAT 2007-07-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-714/2007, 2011-03-31 sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011, 2011-05-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2013-08-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013, 2015-06-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1729-575/2015 ir kt.). LVAT taip pat yra pabrėžęs, jog atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo 11 str. 7 d. 1, 2 p. taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Be to, pažymėtina, kad pareiškėjo reikalavimų pagrįstumas ir atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimui parengti pagal atitinkamų įstatymų nuostatas. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas reikalavimo pagrįstumo ir atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Antrinė teisinė pagalba, remiantis Įstatymo 11 str. 7 d. 1, 2 p., neteikiama, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog siekiamas pradėti ar jau pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, akivaizdžiai neturi teisinės perspektyvos (LVAT 2010-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011-07-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011, 2016-03-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2482-575/2016). Taigi, remiantis minėtomis aplinkybėmis bei aptarta LVAT praktika, teismas nagrinėjamoje byloje privalo nustatyti ar buvo akivaizdžių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą nebuvo teisinės perspektyvos.

Kaip jau buvo paminėta, pareiškėja kreipėsi į Tarnybos Kauno skyrių, prašydama jai suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl Panevėžio apygardos teismo nutarties, kuria iš esmės pagrįstu pripažintas Panevėžio AVPK Kriminalinės policijos Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos vyresniojo tyrėjo nutarimas Nr. 50-AT-00028-14 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimai smurtinės pareiškėjos sūnaus mirties, apskundimo aukštesnės instancijos teismui. Vertinant aukščiau aptartą ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų apskundimą BPK normų kontekste, akivaizdu, kad pareiškėja nebeturi teisės kreiptis nei į Lietuvos apeliacinį teismą, nei į Lietuvos Aukščiausiąjį teismą dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno nutarimo Nr. 50-AT-00028-14, taip pat ir Panevėžio apygardos teismo 2015-10-05 nutarties apskundimo. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas sprendžia, jog buvo akivaizdžios aplinkybės, kurios Tarnybai leido padaryti išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas akivaizdžiai nepagrįstas ir atstovavimas yra neperspektyvus (ABTĮ 57 str.). Be to, skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. individualiam administraciniam aktui keliamus bendruosius reikalavimus, yra teisėtas ir pagrįstas, dėl to nėra pagrindo jo panaikinti (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Teismas taip pat daro išvadą, kad nesant juridinio pagrindo panaikinti ginčijamą individualų administracinį aktą, nėra jokio pagrindo patenkinti ir išvestinį pareiškėjos skundo reikalavimą - įpareigoti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą – paskirti advokatą dėl 2015-10-05 Panevėžio apygardos teismo nutarties byloje Nr. IS-494-581/2015 apskundimo (ABTĮ 57 str.). Dėl paminėtų išvadų pareiškėjos skundas kaip nepagrįstas atmestinas pilnoje apimtyje (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p.,

nusprendžia:

Pareiškėjos R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.