- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-19
- Bylos Nr.
- A-2138-552/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01151-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ramūnas Gadliauskas (pran.), Ričardas Piličiauskas
- Pareiškėjas
- M. B.
- Atsakovas
- Kauno valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Kauno valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.
Pareiškėjas M. B. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. O-2-(1.5)-2377 ir įpareigoti Kauno valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. birželio 1 d. pateikė Tarnybai prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, kuriame nurodė, jog siekia kreiptis į administracinį teismą dėl žalos atlyginimo ir senatvės pensijos perskaičiavimo. Tarnybai pateiktame prašyme nurodė, jog jis nori kreiptis į teismą, kadangi jam paaiškėjo naujos aplinkybės, kurios jam iki tol nebuvo žinomos ir yra teismo neišnagrinėtos. Pareiškėjas nurodė, kad jam teisę gauti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą suteikia pažymėjimas, kuriuo jis yra pripažintas nedarbingu. Pareiškėjas pažymėjo, jog Tarnybai pateikė visus būtinus dokumentus. Pareiškėjo manymu, Tarnyba, atsisakydama suteikti jam antrinę teisinę pagalbą ir palikdama jo prašymą nenagrinėtu, nepagrįstai vadovavosi Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklėmis.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo netenkinti.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas pirmą kartą į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) kreipėsi 2008 m. spalio 9 dieną. Tarnyba 2009 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1972-2108 atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1426/2010 Tarnybos 2009 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1972-2108 pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 6 d. pakartotinai pateikė Tarnybai prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir papildomos pensijos dalies perskaičiavimo. Tarnyba 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu Nr. O-2-(1.5)-3479 pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtu, kadangi jis buvo analogiškas Tarnyboje 2008 m. spalio 9 d. gautam pareiškėjo prašymui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2865/2012 Tarnybos 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas Nr. O-2-(1.5)-3479 pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Pareiškėjas 2013 m. sausio 31 d. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A602-2865/2012, kurioje buvo sprendžiamas Tarnybos 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. O-2-(1.5)-3479 pagrįstumo klausimas, pareiškėjo prašymas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-83/2013). Pareiškėjas 2015 m. birželio 4 d. pakartotinai pateikė Tarnybai 2015 m. birželio 1 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės žalos atlyginimo ir pensijos perskaičiavimo, remiantis „1999 m. gruodžio 16 d. Nr. VIII-1479 Pensijų įstatymo 8 str., 45 str. 1, 3 dalių pakeitimo ir papildymo pagrindu", pažymėdamas, kad tai nauja aplinkybė, kuri jam nebuvo žinoma ir teismuose nenagrinėta. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Tarnybai 2008 m. spalio 9 d., 2011 m. gruodžio 6 d. bei 2015 m. birželio 4 d. pateiktuose prašymuose turtinę ir neturtinę žalą kildina iš to, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau – ir Valdyba), pareiškėjo manymu, netinkamai apskaičiavo jam pensiją bei neįskaitė socialinio draudimo įmokų. Atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 1491 patvirtinto Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 12 punktu, 1999 m. gruodžio 16 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2, 5, 6, 8, 10, 13, 14, 45, 52 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2, 7, 12, 14, 17, 24, 26, 27, 28, 39, 40, 42, 43, 45, 49, 51 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo 1 ir 4 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymu Nr. VIII-1479 ir pažymėjo, kad dėl aukščiau minėto 1999 m. gruodžio 16 d. įstatymo Nr. VIII-1479 8 straipsnio, kuriuo buvo pakeistos ir papildytos 45 straipsnio 1, 3 dalių nuostatos ir kuriuo buvo pakeistas 1994 m. liepos 18 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo Nr. 1-549 45 straipsnis, nustatyta pensijų, paskirtų iki 1995 m. sausio 1 d. perskaičiavimo tvarka, todėl 45 straipsnio nuostatos netaikomos pensijoms, paskirtoms po 1995 m. sausio 1 dienos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui senatvės pensija buvo paskirta nuo 1999 m. lapkričio 25 d., todėl jam 1999 m. gruodžio 16 d. Nr. VIII-1479 Pensijų įstatymo 8 straipsnis, kuriuo buvo pakeistos ir papildytos 45 straipsnio 1, 3 dalių nuostatos, netaikomos. Tarnyba, išnagrinėjusi visas aplinkybes ir nustačiusi, kad pareiškėjas savo 2015 m. birželio 1 d. prašyme Nr. TP-l-(2.1)-2107 suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės žalos atlyginimo iš Valdybos ir pensijos perskaičiavimo, nepateikė naujų faktinių duomenų ar argumentų, leidžiančių ginčyti ankstesnius Tarnybos sprendimus, pagrįstai 2015 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. O-2-(1.5)-2377 paliko pareiškėjo prašymą nenagrinėtu.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, Aprašo 12 punktu, įvertino faktines bylos aplinkybes ir darė išvadą, kad nėra abejonių dėl abiejų pareiškėjo prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą tapatumo, nes abiem atvejais pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildino iš to, kad Valdyba neįskaitė ir neskaičiavo pensijos pagal AB „Verslas&Spektra" pateiktą pažymą pensijai paskaičiuoti, nepagrįstai į stažą neįskaičiavo laikotarpių už tarnybos armijoje laiką, darbą kolūkyje ,,Tarybiniu keliu" ir atitinkamai neskaičiavo pensijos papildomos dalies, o UAB „Kauno šilas" pateikdama duomenis apie sumokėtas socialinio draudimo įmokas, į pažymą neįtraukė 1989 m. rugsėjo mėnesį – 2300 rub. pagal bendrovės 1989 m. spalio 2 d. įsakymą Nr. 48 ir 1990 m. rugsėjo mėnesį – 1000 rub., pagal atlyginimų paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštį Nr. 68, nepervedė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui įmokas už 1989 m. rugpjūčio mėn. priskaičiuotus 500 rub., rugsėjo mėn. – 3000 rub.
Teismas nustatė, kad 2012 m. gegužės 21 d. Kauno apygardos administraciniame teisme buvo priimtas sprendimas pareiškėjo M. B. skundą atmesti dėl Tarnybos 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. O-2-(1.5)-3479, kuriuo pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtu, kadangi jis buvo analogiškas Tarnyboje 2008 m. spalio 9 d. gautam pareiškėjo prašymui Nr. TP-1-(2.1)-1972. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-2865/2012 Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismas atkreipė dėmesį, jog 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu išspręstame ginče, pareiškėjas, besikreipdamas į administracinį teismą, nurodė tuos pačius motyvus, dėl ko Tarnybos sprendimas turėtų būti panaikintas, kaip ir 2015 m. liepos 22 d. patikslintame skunde.
Teismas rėmėsi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsniu ir pažymėjo, kad teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra absoliuti. Teismas atkreipė dėmesį, kad vienas iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų yra draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (Įstatymo 3 str.). Įstatymo 3 straipsnio 2 punkte numatyta, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principu.
Teismas rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais, pažymėjo, kad šiuose punktuose numatytos sąlygos buvo nustatytos išnagrinėjus pareiškėjo 2008 m. spalio 9 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Valdybos. Pareiškėjui apskundus šį Tarnybos sprendimą, šis sprendimas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-883-557/2009 liko nepakeistas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1426/2010 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. birželio 1 d. skundą išsiuntė registruotu paštu, kurį Tarnyba gavusi užregistravo 2015 m. birželio 4 d., nepažeidžiant terminų. Pareiškėjui dėl jo prašymo palikimo nenagrinėtu paskutinė diena, kada galėjo būti pranešta, buvo 2015 m. birželio 11 diena. Atsižvelgiant į tai, jog Tarnyba atsakymą dėl prašymo palikimo nenagrinėtu surašė 2015 m. birželio 12 d., t. y. viena diena vėliau nei numato įstatymas, teismas pripažino, jog Tarnyba pažeidė įstatymų numatytus atsakymo į prašymą terminus, tačiau, teismo vertinimu, šis pažeidimas nesudaro jokio pagrindo Tarnybos sprendimą naikinti, kadangi, vertinant visas aplinkybes, nematyti, jog šis Tarnybos pažeidimas būtų pabloginęs ar suvaržęs pareiškėjo teises. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė argumentų, ar jo teisės buvo suvaržytos, taip pat nepaaiškino, kaip tai galėjo lemti Tarnybos nepagrįsto sprendimo priėmimą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas iš esmės akcentavo formalų teisinį aspektą, o jo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo Tarnybos sprendimo naikinimui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendė, jog 2015 m. birželio 1 d. prašymu pakartotinai kreipdamasis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kitoje administracinėje byloje pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, ir nepateikė įtikinamų argumentų ir jokių papildomų duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti būtinybę suteikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Teismo nuomone, esant šioms aplinkybėms, atsakovas teisėtai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkto nuostatomis. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokią administracinių teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Teismas darė išvadą, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2015 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. O-2-(1.5)-2377 teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo 2015 m. birželio 1 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir pensijos perskaičiavimo paliko nenagrinėtu, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjo reikalavimo naikinti Tarnybos sprendimą, teismas pareiškėjo skundo antrąjį reikalavimą dėl Tarnybos įpareigojimo jam teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą atmetė kaip išvestinį reikalavimą, tiesiogiai susijusį su pirmuoju reikalavimu.
III.
Pareiškėjas M. B. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Tarnybos 2015 m. birželio 12 d. raštą Nr. 0-2-(1.5)-2377 panaikinti. Pareiškėjas prašo išnagrinėti ir išaiškinti, ar nebuvo pažeisti įstatymai sprendžiant antrinės teisinės pagalbos teikimo klausimą, ar pagrįstai ir teisėtai pareiškėjo atžvilgiu buvo netaikytas 1999 m. gruodžio 12 d. Pensijų įstatymas Nr. VIII-1479 ir nepriskaičiuota pensija. Pareiškėjo teigimu, Tarnyba nepagrįstai nesivadovavo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1-3, 11-14, 18, 20 straipsniais. Pareiškėjo manymu, skundžiamas atsakovo raštas prieštarauja ABTĮ 142 straipsnio 1 dalies, 143 straipsnio reikalavimams, todėl turi būti panaikintas. Pareiškėjas pabrėžia, kad Tarnyba praleido terminą jo prašymui išnagrinėti, todėl pažeidė ABTĮ 65 straipsnį, 67 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas pažymi, kad Tarnyba jo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą nagrinėjo Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimo Nr. 875 pagrindu, nors šis nutarimas nereglamentuoja antrinės teisinės pagalbos teikimo tvarkos. Pareiškėjo manymu, Tarnyba privalėjo vadovautis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1-3, 11-14, 18, 20 straipsnių nuostatomis. Pareiškėjas nurodo, kad Tarnyba pažeidė Įstatymo 18 straipsnį, nes nepriėmė sprendimo ir nenurodė atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindų, tuo pažeisdama ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas pažymi, kad teismas nevertino Valdybos Kauno skyriaus, Valdybos, Tarnybos atsakymų į jo 2015 m. vasario 18 d. prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo ir pensijos perskaičiavimo, neatsakė, nepaaiškino, kodėl netaikomas naujas įstatymas, tuo pažeisdamas ABTĮ 81 straipsnį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jo 2015 m. liepos 12 d. skundo dėl Tarnybos 2015 m. birželio 12 d. rašto palikimo nenagrinėtu peržiūrėjimo ir panaikinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo reikalavimu panaikinti teismo sprendimą ir palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prašydamas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl žalos atlyginimo ir senatvės pensijos perskaičiavimo, tačiau atsakovas skundžiamu 2015 m. birželio 12 d. raštu Nr. 0-2-(1.5)-2377 šį pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtu Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies pagrindu kaip kartotinį, dėl kurio jau yra priimtas ankstesnis sprendimas.
Pareiškėjas tokią atsakovo poziciją apskundė teismui, kuris pripažino atsakovo veiksmus pagrįstais ir pareiškėjo skundą atmetė.
Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tuo, kad atsakovas vilkino jo prašymo nagrinėjimą, be pagrindo netaikė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo normų ir nepriėmė teisės aktuose numatyto sprendimo. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra susiję su teisiniu ginču tarp pareiškėjo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos institucijų dėl žalos atlyginimo ir jo senatvės pensijos perskaičiavimo.
Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, kurio 11–12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt.). Tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.
Kartu Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba yra viešojo administravimo institucija, kuri savo veikloje privalo vadovautis ir kitais teisės aktais, inter alia Viešojo administravimo įstatymu.
Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas su panašiais prašymais suteikti jam antrinę teisinę pagalbą į atsakovą buvo kreipęsis 2008 m. spalio 30 d. ir 2011 m. gruodžio 6 d. Pirmasis jo prašymas buvo netenkintas dėl atstovavimo teisme neperspektyvumo, tokį atsakovo sprendimą pripažino pagrįstu ir administraciniai teismai. 2011 m. gruodžio 6 d. pareiškėjo prašymas Tarnybai buvo paliktas nenagrinėtu kaip kartotinis. 2015 m. birželio 1 d. prašyme pareiškėjas pakartoja savo poziciją bei norimo pradėti teisinio ginčo esmę, tik nurodęs jo manymu, naujai paaiškėjusią aplinkybę – Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 1999 m. gruodžio 16 d. redakciją Nr. VIII-1479. Šios teisės normos nurodymas prašyme nekeičia ginčo esmės, nes pareiškėjas toliau siekia, kad jam būtų perskaičiuota senatvės pensija bei atlyginta patirta žala.
Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog 2015 m. birželio 1 d. pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo analogiškas (kartotinis) 2008 m. spalio 30 d. ir 2011 m. gruodžio 6 d. pareiškėjo prašymams. 2015 m. birželio 1 d. prašymu pakartotinai kreipdamasis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjas nenurodė naujų faktinių aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą ir nepateikė įtikinamų argumentų, kad Tarnybos sprendimas dėl ankstesnio prašymo išnagrinėjimo yra neteisingas, t. y. nepateikė jokių papildomų duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti būtinybę suteikti jam antrinę teisinę pagalbą.
Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioms aplinkybėms, atsakovas teisėtai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 12 punkto nuostatomis bei 2015 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 0-2-(1.5)-2377 kartotinį pareiškėjo 2015 m. birželio 1 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagrįstai pripažino nenagrinėtinu.
Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, susijusio su tuo, kad Tarnyba vilkino pareiškėjo prašymo nagrinėjimą, teisėjų kolegija pažymi, kad jau pirmosios instancijos teismas sprendime pripažino, jog Tarnyba pažeidė įstatymų numatytus atsakymo į prašymą terminus, tačiau to nelaikė pakankamu pagrindu Tarnybos sprendimui panaikinti. Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje numatytas 5 darbo dienų terminas yra procedūrinis, skirtas užtikrinti, kad į institucijoje gautus ir nenagrinėtinus piliečių prašymus būtų kuo operatyviau atsakoma. Nagrinėjamu atveju šis terminas buvo praleistas tik viena diena, tai M. B. galimybių ginčyti šį atsakovo veiksmą teismine tvarka ar ginti savo teisėtus interesus kitokiu būdu neapribojo, todėl negali būti pripažinta, jog Tarnyboje sprendžiant pareiškėjo 2015 m. birželio 1 d. prašymą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.
Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad antrinės teisinės pagalbos teikimo perspektyvumas M. B. teisiniame ginče su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba buvo išsamiai aptartas 2009 m. birželio 30 d. atsakovo sprendime Nr.TP-2-(2.2)-09-N-1972-2108. Šis sprendimas paliktas galioti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A63-1426/2010. Tačiau valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos neteikimas neužkerta kelio pareiškėjui pačiam kreiptis į teismą arba sudaryti teisinių paslaugų sutartį su advokatu.
Apeliaciniame skunde nėra kitų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.
Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.