Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. pareiškimą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo, suinteresuoti asmenys – A. B., J. B., antstolis D. Š., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

14. Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria pareiškėjo L. K. pareiškimas dėl skolininko turto dalies nustatymo tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad antstolis D. Š. vykdo Vilniaus apygardos teismo vykdomąjį raštą Nr. 2-3321-345/2012, išduotą 2014 m. sausio 28 d., dėl 26 291,54 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininko A. B. išieškotojo L. K. naudai (t. 1. v. b. l. 2,7). Išieškojimas vykdomas pagal vykdomąjį dokumentą, kuriame skolininku nurodytas A. B.. Bylos duomenimis, skolininkas 1985 m. birželio 28 d. sudarė santuoką su J. B., o 2019 m. rugpjūčio 7 d. Vilniaus rajono savivaldybės 8-ajame notarų biure skolininkas su sutuoktine sudarė povedybinę sutartį, notarinio registro Nr. 2647, kuri 2019 m. rugpjūčio 8 d. įregistruota Vedybų sutarčių registre (t. 2. v. b. l. 115-119, 153). Byloje taip pat nustatyta, kad išieškojimą pareiškėjo naudai vykdantis antstolis nustatė, kad skolininkas asmeninės nuosavybės teise priklausančio registruoto kilnojamojo bei nekilnojamojo turto neturi, VSDFV duomenimis, skolininkas niekur nedirba (t. 2, v. b. l. 159). Antstolis 2019 m. liepos 10 d. išsiuntė skolininkui Turto arešto aktą ir sutikimo dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka, formą (toliau – sutikimas). 2019 m. rugpjūčio 30 d. antstolio D. Š. kontoroje buvo gautas užpildytas sutikimas. Išieškotojas L. K., nepraleisdamas dvidešimties dienų nustatyto termino, 2019 m. rugsėjo 17 d. antstoliui pateikė prieštaravimą dėl skolininko turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių susitarimu. Antstolis, vadovaudamasis CPK 667 straipsnio 2 dalimi, 2019 m. rugsėjo 18 d. Patvarkymu Nr. S19-45701 pasiūlė pareiškėjui (išieškotojui) L. K. per 2 mėnesius nuo šio patvarkymo gavimo dienos kreiptis į teismą dėl skolininkui priklausančios turto dalies nustatymo. Pareiškėjas, vadovaudamasis CPK 667 straipsniu, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su pareiškimu dėl skolininkui priklausančios dalies bendrame su kitais asmenimis turte nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 20 d. nutartimi pareiškėjo L. K. pareiškimą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo tenkino iš dalies. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėta 2020 m. sausio 20 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą.

17. Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad jis siekia sutuoktinių turto dalies nustatymo būtent natūra. Pažymi, kad tiek nekilnojamojo, tiek kilnojamojo turto priskyrimas atskirais pilnais objektais kiekvienam iš sutuoktinių šioje byloje yra galimas (dėl turtinių vienetų gausos) ir būtent tokiam atidalinimo būdui teiktinas prioritetas.

18. Įvertinus tiek atskirajame skunde dėstomus argumentus, tiek ir skunde formuluojamus reikalavimus, matyti, jog apeliantas iš esmės siekia skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje atidalijimo (padalijimo). Su tokia apelianto pozicija ir siekiu sutikti nėra pagrindo.

19. Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad tais atvejais, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, tai būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2005). Pažymėtina, kad sprendžiant kreditorių prašymus pagal CPK 667 straipsnį, vyksta ne turto padalijimas, bet individualizuojama skolininko turto dalis bendrojoje nuosavybėje, iš kurios gali būti vykdomas išieškojimas. Nenustačius, kokia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalis yra skolininko, negalima tiksliai apibrėžti sutuoktinio turto apimties ir jo vertės; dėl šios priežasties negali būti nukreiptas išieškojimas į skolininko dalį, kuri įeina į bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę, kol nėra nustatyta jam priklausanti dalis, ar padalytas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 straipsnis, CK 3.116 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014; 2016 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-185/2016).

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-504-421/2016, yra pažymėjęs, kad be skolininko dalies, turimos bendrosios nuosavybės teise, nustatymo, įstatymas įtvirtina ir kitą kreditoriaus ar bendraturčio teisių gynimo būdą – vieno iš sutuoktinių ar kreditorių reikalavimu turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalytas sutuoktiniams jų susitarimu ar teismo sprendimu (CK 3.116 straipsnio 1 dalis). Bendraturčio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl skolininko atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės ir išieškojimo jo dalies (CPK 4.90 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pasisakyta, kad, siekdamas išieškoti, kreditorius, vadovaudamasis CK 4.90 straipsnio 3 dalimi ir CPK 667 straipsnio 1, 4 dalimis, taip pat gali reikalauti atidalyti skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip suformuojant atskirą daiktą kaip savarankišką objektą, į kurį bus nukreiptas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-246/2014). Tačiau toks kreditoriaus ar bendraturčio teisių gynimo būdas įgyvendinamas, pareiškiant ieškinį teisme.

21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjo pareiškėjo L. K. pateiktą pareiškimą dėl skolininkui priklausančios turto dalies nustatymo, o ne ieškinį dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje atidalijimo (padalijimo), todėl nuosavybės padalijimo klausimai šiuo konkrečiu atveju negalėjo ir negali būti sprendžiami. Atsižvelgiant į tai, apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo paskirstyti atskirus turto vienetus skolininkui ir jo sutuoktinei, atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad skolininkui A. B. bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje su J. B. priklauso ½ dalis kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, įgyto po santuokos sudarymo.

22. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad skolininkui kartu su sutuoktine priklauso ½ areštuotų kilnojamųjų daiktų – šaunamųjų ginklų ir automobilių, nurodo, kad sutuoktinių turtas turėjo būti padalintinas taip, kad sutuoktiniams atitektų atskiri, savarankiški savo fizine ir vertine prasme turto vienetai; išieškojimas iš skolininko turto – ½ šaunamųjų ginklų ir ½ transporto priemonių, priklausytų faktiškai vien nuo bendrasavininkio valios. Taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyta kasacinio teismo nutartis, kuria teismas remdamasis konstatavo, kad skolininkui kartu su sutuoktine priklauso ½ areštuotų kilnojamųjų daiktų, neatsižvelgė, kad nutartis tęsiama sekančiai: „Aplinkybės, kad leidimą naudotis ginklu turi vienas iš sutuoktinių, kad turtu tik vienas iš jų naudojasi, gali būti svarbios svarstant dėl nuosavybės objektų padalijimo natūra (CK 3.127 straipsnio 3 dalis)“. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

23. Kaip jau minėta, šioje byloje nebuvo sprendžiamas turto padalinimo klausimas, todėl apelianto atskirojo skundo argumentai, susiję su turto padalinimo būdu, teisiškai nėra reikšmingi, sprendžiant klausimą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog apelianto cituojama kasacinio teismo 2008 m. sausio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008, dalis, kurioje teigiam, kad „Aplinkybės, kad leidimą naudotis ginklu turi vienas iš sutuoktinių, kad turtu tik vienas iš jų naudojasi, gali būti svarbios svarstant dėl nuosavybės objektų padalijimo natūra“, būtų aktuali, jei šiuo atveju būtų sprendžiamas turto padalinimo klausimas. Šiuo atveju toks klausimas sprendžiamas nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis toje pačioje kasacinio teismo nutartyje nurodytu išaiškinimu, visiškai pagrįstai sprendė, kad skolininkui kartu su sutuoktine priklauso ½ areštuotų kilnojamųjų daiktų – šaunamųjų ginklų ir automobilių.

24. Taip pat apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad nutartimi nepagrįstai nuspręsta nekilnojamojo turto kompleksą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pripažinti J. B. asmenine nuosavybe. Pažymi, jog tai, kad turtas registre nėra nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė nėra juridinis pagrindas tokį turtą pripažinti kieno nors (t. y. J. B.) asmenine nuosavybe. Byloje nesant (turto savininkams sutuoktiniams B. nepateikus, o teismui neišreikalavus į bylą iš Registro tvarkytojo) sandorio dokumento, kurio pagrindu Turto registre yra sąlyga turto perleidėją išlaikyti iki gyvos galvos, pats Turto registro įrašas nesudaro galimybės nustatyti nei turto perleidimo pagrindo (dovanojimas ar pirkimas–pardavimas su papildoma išlaikymo sąlyga), nei sandorio šalių bei jų įgyjamų teisių ir prisiimamų pareigų (jas galėjo įgyti ir abu sutuoktiniai). Apeliacinės instancijos teismas su šiais atskirojo skundo argumentais iš esmės sutinka.

25. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažino asmenine skolininko sutuoktinės J. B. nuosavybe bei skolininko dalies minėtame turte nenustatė. Tokį savo sprendimą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad Nekilnojamojo turto registre esantis įrašas – sąlyga turto perleidėją išlaikyti iki gyvos galvos, leidžia daryti išvadą, jog minėtas nekilnojamas turtas J. B. perleistas išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi; byloje nepateikta įrodymų, jog išlaikymo iki gyvos galvos sutartis buvo sudaryta ir su skolininku.

26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pagal kasacinio teismo išaiškinimus, turto teisinė registracija viešame registre atlieka teisių išviešinimo, o ne teisių nustatymo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012; 2018 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-611/2018). Tačiau dėl turto kiekvienu atveju svarbu nustatyti, ar turtas yra asmeninė ar bendroji jungtinė nuosavybė.

27. Pažymėtina, jog tais atvejais, kai turtas yra įgytas šalims gyvenant santuokoje, preziumuojama, kad toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o ši prezumpcija gali būti nuginčyta tik leistinomis priemonėmis, nustatytomis CK 3.89 straipsnio 2 dalyje. CK 3.89 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali būti įrodytas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobūdis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.

28. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad turtas įgytas išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu gali būti pripažįstamas to sutuoktinio, su kuriuo tokia sutartis sudaryta, asmenine nuosavybe. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-687/2019).

29. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo konkrečiu atveju, kaip teisingai nurodo apeliantas atskirajame skunde, į bylą išlaikymo iki gyvos galvos sutartis nėra pateikta, todėl nebuvo galimybės patikrinti, kokiu pagrindu ginčo turtas, esantis (duomenys neskelbtini), iš tikrųjų yra įgytas, taip pat nustatyti, ar išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, jei tokia buvo sudaryta, buvo sudaryta tik su skolininko sutuoktine, ar ir su pačiu skolininku. Šios aplinkybės turi esminę reikšmę, sprendžiant, ar yra pagrindas minėtą turtą pripažinti asmenine skolininko sutuoktinės nuosavybe ir skolininko dalies šiame turte nenustatyti, ar priešingai – šį turtą pripažinti bedrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe bei nustatyti skolininko dalį jame. Pirmosios instancijos teismas išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pateikti nereikalavo, minėtų aplinkybių nesiaiškino ir nenustatinėjo, o turtą, esantį (duomenys neskelbtini), asmenine skolininko sutuoktinės nuosavybe pripažino, remdamasis tik Nekilnojamojo turto registre esančiu įrašu – sąlyga, kad nekilnojamas turtas J. B. perleistas išlaikymo iki gyvos galvos sutartimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien šis įrašas nėra pakankamas pagrindas minėtą turtą pripažinti asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe.

30. Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys duomenys, susiję su minėto turto įgijimo pagrindu, yra prieštaringi. Suinteresuotas asmuo J. B. kartu su atsiliepimu į pareiškėjo pareiškimą pateikė notarine tvarka patvirtintą 2019 m. liepos 9 d. Sutikimą dėl turto dalies nustatymo ar turto pasidalijimo bendru skolininko ir kitų bendraturčių sutarimu, kuriame nurodyta, kad turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė J. B. nuosavybė, įgyta pagal paveldėjimo teisę. Taigi, šiame Sutikime nurodytas minėto turto įgijimo pagrindas nesutampa su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog turtas įgytas išlaikymo iki gyvos galvos sutarties pagrindu, kas tik patvirtina, jog aplinkybės, susijusios su turto įgijimo pagrindu, taip ir liko nenustatytos.

31. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės.

32. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nevertino ir nenustatinėjo esminių aplinkybių, reikšmingų skolininko turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies nustatymui, t. y. nesiaiškino, kokiu pagrindu turtas, esantis (duomenys neskelbtini), iš tikrųjų yra įgytas, taip pat nenustatinėjo, ar išlaikymo iki gyvos galvos sutartis, jei tokia buvo sudaryta, buvo sudaryta tik su skolininko sutuoktine, ar ir su pačiu skolininku. Kaip jau minėta, šios aplinkybės turi esminę reikšmę, sprendžiant, ar yra pagrindas minėtą turtą pripažinti asmenine skolininko sutuoktinės nuosavybe ir skolininko dalies šiame turte nenustatyti, ar priešingai – šį turtą pripažinti bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe bei nustatyti skolininko dalį jame. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šioje dalyje bylos esmė nebuvo atskleista ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

33. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme byla dalyje dėl skolininko turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies nustatymo būtų nagrinėjama naujais aspektais, o tokia situacija prieštarautų apeliacinės instancijos paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas bylą šioje dalyje perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

34. Vadovaujantis išdėstytais motyvais, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartis dalyje dėl skolininko turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies nustatymo naikintina ir byla šioje dalyje perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 20 d. nutartį dalyje dėl skolininko A. B. turto, esančio (duomenys neskelbtini), dalies nustatymo ir perduoti bylą šioje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.