Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, 1A-152-885/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2023-05-15
Bylos Nr.: 1A-152-885/2023
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-45680-2017-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jurgita Mačionytė, Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė
Nuteistasis: N. B.
Advokatai: Virgilijus Kaupas

Kategorijos

1.1.1.5.2Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio (BK 2 str. 3 d.)
1.2.3.4.3Privilegijuotas neatsargus gyvybės atėmimas (BK 132 str. 3 d.)
1.2.19.6Tarnybos pareigų neatlikimas (BK 229 str.)
2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-152-885/2023Teisminio proceso Nr. 1-01-1-45680-2017-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.1.5.2; 1.2.3.4.3; 1.2.19.6; 2.4.6.5.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgitos Mačionytės ir Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Gražinai Osinskajai,dalyvaujant prokurorams Antanui Gubistai, Juliui Rėksniui,nuteistajai N. B., jos gynėjui advokatui Virgilijui Kaupui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios N. B. gynėjo advokato Virgilijaus Kaupo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo N. B. pripažinta kalta ir nuteista:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 132 straipsnio 3 dalį – 3 (trijų) metų laisvės atėmimo bausme;

- pagal BK 229 straipsnį – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir N. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3 (trejų) metų laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas buvo atidėtas 3 (trejiems) metams, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigojant N. B. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 71 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.), N. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir ji buvo įpareigota per 3 (tris) mėnesius, šio termino pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sumokėti 25 MGL (941,50 Eur) sumą į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. N. B., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas ir dėl to fizinis asmuo patyrė didelę žalą, bei dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, o būtent:

1.1. N. B., būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu – UAB „I“ (toliau – ir Bendrovė) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) sporto ir pramogų parko vadove ir turėdama administracinius įgaliojimus, 2012 m. sausio 27 d. būdama supažindinta su UAB „I“ sporto ir pramogų parko vadovo pareigine instrukcija, patvirtina 2012 m. sausio 20 d. UAB „I“ direktoriaus įsakymu Nr. 12, ir pagal šios instrukcijos 7.3 punktą, 7.6 punktą, 8.2 punktą, 8.4 punktą, 8.5 punktą, privalėdama žinoti Bendrovės veiklos sritis, paslaugų specifiką, naudojimosi „I“ sporto ir pramogų parko teikiamų paslaugų taisykles, privalėdama sugebėti savarankiškai planuoti ir organizuoti parko, kuriam ji vadovauja, darbą, būti susipažinusi su įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, reglamentuojančiais jos darbo sritį ir sporto ir pramogų parko veiklą ir jais vadovautis, žinoti Bendrovės ir parko teikiamų paslaugų naudojimosi taisykles, šias pareigas atliko netinkamai, 2017 m. rugsėjo 5 d. „I“ sporto ir pramogų parke adresu (duomenys neskelbtini), vykdant neformaliojo vaikų švietimo veiklą – vaikų mokymo plaukti treniruotes pagal Neformaliojo vaikų švietimo programą „Plaukimo akademija“, 2017 m. birželio mėnesio pradžioje ir rugsėjo mėnesio pradžioje, iki rugsėjo 5 d., tiksliau nenustatytu laiku, bendrųjų „I“ sporto ir pramogų parko darbuotojų susirinkimų metu N. B. uždraudė įleisti į grupinius užsiėmimus baseine – vaikų mokymo plaukti treniruotes lankančius vaikų tėvus į klubo baseiną ir baseino rūbinę vaikų užsiėmimų metu, nurodydama tėvams laukti vaikų po grupinių užsiėmimų klubo registratūroje, tuo pažeisdama UAB „I“, (duomenys neskelbtini), direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 11 patvirtintos „Naudojimosi I sveikatingumo klubų teikiamomis paslaugomis tvarkos ir taisyklių“ 1.2.3 ir 1.24 punktų reikalavimus, kad nepilnamečių iki 16 metų amžiaus klientų grupes lydėtų ir prižiūrėtų pilnamečiai asmenys ir, kad nepilnamečiai klientai iki 16 metų amžiaus gali lankytis vandens zonoje tik prižiūrimi tėvų (globėjų) bei pažeisdama „I“ plaukimo akademijos taisyklių) 2.5 punktą, jog nepilnamečius vaikus iki 16 metų lydintis suaugusieji gali stebėti Akademijoje vykstančias nepilnamečių vaikų plaukimo treniruotes baseino zonoje, padėti jiems nusiprausti bei persirengti. Dėl to, A. K. 2017 m. rugsėjo 5 d. apie 16.00 val., kartu su mažamečiu sūnumi E. K., gim. (duomenys neskelbtini), atvykus į mokymo plaukti treniruotę baseine „I“ sporto ir pramogų parke, adresu (duomenys neskelbtini), ji buvo neįleista į vandens zonos rūbinę ir į baseiną, taip pat neteko galimybės stebėti savo mažametį vaiką treniruotės baseine metu ir prižiūrėti jį pasibaigus treniruotei vandens zonoje.

1.2. N. B. pagal UAB „I“ sporto ir pramogų parko vadovo pareiginės instrukcijos, patvirtintos 2012 m. sausio 20 d. UAB „I“ direktoriaus įsakymu Nr. 12, 11.1 punktą, 11.3 punktą, 11.19 punktą, 11.25 punktą, 11.35 punktą, 11.38 punktą, privalėdama organizuoti parko veiklą, vykdyti organizacinius-administracinius darbus, koordinuoti ir kontroliuoti parko darbuotojų darbą, analizuoti darbuotojų pasiūlymus dėl paslaugų kokybės tobulinimo, rengti parko darbo grafikus, organizuoti darbuotojų instruktavimą, padėti darbuotojams tinkamai atlikti jų pareigas, netinkamai organizavo pavaldžių darbuotojų darbą, t. y., sudarydama darbo grafiką, būdama informuota, kad plaukimo instruktorė I. Š. 2017 m. rugsėjo 5 d. nuo 17.00 val. turi vesti grupinę vaikų mokymo plaukti treniruotę, į tai neatsižvelgė ir paskyrė I. Š. tuo pačiu laiku 2017 m. rugsėjo 5 d., nuo 13.00 val. iki 21.30 val., budėti kaip baseino prižiūrėtoją, žinodama, kad ji negali tinkamai atlikti baseino prižiūrėtojos funkciją, stebėti baseino lankytojus bei užtikrinti jų saugumą, vesdama grupinę vaikų treniruotę. Dėl N. B. netinkamo pareigų atlikimo ir paminėtų teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimo mažametis E. K., likęs be tinkamos priežiūros vandens zonos rūbinėje ir baseine, 2017 m. rugsėjo 5 d. apie 17.30 val., pasibaigus mokymo plaukti treniruotei, iš rūbinės patalpos sugrįžo į baseiną ir jame nuskendo, dėl ko nukentėjusiesiems A. K. ir R. K. buvo padaryta labai didelė žala. Šiais savo veiksmais N. B. padarė nusikaltimus, numatytus BK 132 straipsnio 3 dalyje ir 229 straipsnyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistosios N. B. gynėjas advokatas V. Kaupas (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį N. B. atžvilgiu.

2.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisingą nuosprendį, nes bylą išnagrinėjo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą bei ignoravo N. B. ir jos gynėjo nurodytus pastebėjimus dėl esminių kaltinamojo akto trūkumų.

2.1.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis bei kasacinio teismo formuojama praktika, asmens teisės žinoti, kuo jis yra kaltinamas, sudėtiniai aspektai yra kaltinamajame akte išdėstytos pavojingos veikos faktinės aplinkybės ir teisinis jų vertinimas. Taigi kaltinamasis aktas turi būti surašytas išsamiai ir tiksliai.

2.1.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) yra nurodęs, kad jei kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbiausios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, yra laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų. Apelianto nuomone, kaltinamasis aktas ir skundžiamas nuosprendis šioje byloje surašyti po neišsamiai atlikto ikiteisminio tyrimo, su gausiais ir esminiais trūkumais, nesutapimais su bylos medžiaga, todėl nagrinėjant bylą pagal šį kaltinamąjį aktą buvo pažeidžiama konstitucinė N. B. teisė žinoti kuo ji yra kaltinama ir tinkamai gintis. Pažymima, jog kaltinamojo akto ydingumą iš esmės patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 22 d. nutartis, kuria baudžiamoji byla perduota prokurorui, kadangi surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Nors minėta nutartis buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartimi, tačiau apeliantas pabrėžia, kad ši nutartis yra iš esmės grindžiama motyvu, jog kaltinamojo akto trūkumai negali trukdyti nagrinėti bylą, kadangi juos galima pašalinti bylos nagrinėjimo metu. Tokiu būdu buvo sukurta teisinė situacija, kad pagal ydingą, BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą, buvo neteisingai išnagrinėta byla.

2.1.3. Pasak apelianto, kaltinamojo akto tekstas yra surašytas taip, kad lieka neaišku, kokių konkrečių veiksmų padarymu ar nepadarymu yra kaltinama N. B., taigi iš esmės neįmanoma suvokti kuo ji yra kaltinama. Kaltinamojo akto tekstą sudaro Pareiginės instrukcijos atskiri punktai ir pacituotos atskiros šių punktų nuostatos, taigi yra sunku suvokti kaltinimo minties nuoseklumą, tęstinumą ir baigtumą. Apibendrinamasis šio akto sakinys verčia spėlioti, kokias konkrečias nusikalstamas veikas padarė N. B.

2.1.4. Apeliaciniame skunde cituojami kaltinamajame akte nurodyti N. B. veiksmai ir teigiama, kad tokia jos veikos kvalifikacija viso proceso metu vertė N. B. bei jos gynėją spėlioti, kuri iš kaltinamajame akte N. B. inkriminuotų veikų atitinka BK 132 straipsnio 3 dalyje ir BK 229 straipsnyje numatytus nusikaltimus. Teismas taip pat nepaaiškino, kaip Pareiginės instrukcijos yra susijusios su jai inkriminuotais kaltinimais, t. y. su netinkamu/neteisėtu neformaliojo vaikų švietimo veiklos vykdymu ir/ar higienos paso neturėjimu. Pastebėtina, kad kaltinamajame akte nurodyta, jog N. B. pažeidė tam tikrus teisės aktus, tačiau liko nenurodyta, kaip ji tai padarė bei kada, nes žodis „pažeidė“ yra poelgio vertinimas, jo sulyginimas su BK specialiosios dalies normų dispozicijoje vartojamais terminais, tačiau ne paties poelgio aprašymas. Dėl to manytina, kad kaltinamajame akte neatskleistas priežastinis ryšys tarp minėtų teisės aktų reikalavimų pažeidimo bei atsiradusių padarinių.

2.1.5. Apeliantas akcentuoja, kad N. B. inkriminuojami veiksmai (neveikimas) yra iš esmės surašyti taip, tarsi ji viena, be kitų asmenų veiksmų atėmė gyvybę E. K.. Akivaizdu, kad toks N. B. veikos aprašymas neatitinka bylos medžiagos, be to nėra atskleistas ir nusikaltimo mechanizmas. Tai ne tik trukdo nagrinėti bylą teisme, tačiau apeliantui nesuprantama, kuo ji faktiškai buvo ir yra kaltinama. Pažymima, jog LAT tokiose situacijose yra konstatavęs, jog nepateikus įtarimų visiems nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, lieka neteisingai aprašyta asmens veika ir neatskleistas nusikaltimo mechanizmas. Pasak LAT, bylos perdavimas prokurorui grindžiamas ne būtinumu pareikšti kaltinimus kitiems asmenims, tačiau tinkamai surašyti kaltinamąjį aktą, iš kurio galima spręsti apie realiai atliktus kaltinamojo ir kitų asmenų veiksmus.

2.1.6. Apeliantas cituoja nuteistosios N. B. ir liudytojos I. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir 2011 m. rugsėjo 27 d. UAB „I“ direktoriaus su I. Š. sudarytos darbo sutarties Nr. 37 nuostatas, kuriose nurodyta, kad I. Š. atliks pagrindines – baseino instruktorės ir papildomas – plaukimo trenerės pareigas, tačiau jos nebus atliekamos vienu metu. Pastebėtina, jog UAB „I“ direktoriaus V. Š. 2017 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 1 patvirtintu Baseino prižiūrėtojo pareigų aprašyme nebeliko I. Š. darbo sutartyje ir jos pareigų aprašyme numatytos pareigos vesti mokymo plaukti treniruotes, kadangi jos pagrindinėmis ir vienintelėmis pareigomis nustatytos baseino prižiūrėtojos pareigos. Iš bylos faktinių aplinkybių akivaizdu, kad I. Š. kalta dėl E. K. mirties, kadangi ji atliko neteisėtus veiksmus – nesilaikė teisės aktais nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Būtent ji šiuo atveju turėjo pareigą rūpintis baseino zonoje buvusio mažamečio saugumu.

2.1.7. Apeliaciniame skunde cituojami kitų liudytojų (K. S., M. Č., R. S., V. Š.) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei atkreipiamas dėmesys į 2012 m. sausio 10 d. UAB „I“ direktoriaus su K. S. sudarytą darbo sutartį Nr. 293 ir papildomus susitarimus su minėtu liudytoju; 2016 m. gruodžio 29 d. UAB „I“ direktoriaus įsakymą Nr. 41; 2011 m. spalio 24 d. UAB „I“ direktoriaus įsakymu Nr. DS-11-01 patvirtintą „Darbuotojo, atliekančio baseino prižiūrėtojo darbą saugos ir sveikatos saugos instrukciją“ Nr. 11 bei teigiama, kad iš kaltinamojo akto negalima spręsti apie realiai atliktus N. B. ir kitų asmenų veiksmus, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikti įtarimai visiems, tikėtina, nusikaltimą padariusiems asmenims, kas lėmė neteisingą N. B. veiksmų aprašymą, nes pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą N. B. nebuvo vienintelis ir savarankiškas nusikaltimo subjektas. Apeliantas pabrėžia, kad šiuo atveju teismas turėjo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. birželio 11 d. nutartimi, kurioje yra nurodyta, kad nei proceso dalyviai, nei teismas negali būti įpareigojami spėlioti dėl pareikšto kaltinimo ir atskirų inkriminuojamų nusikalstamos veikos požymių bei ieškoti šių duomenų baudžiamosios bylos medžiagoje.

2.2. Apeliantas nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra akivaizdi išvada, jog bylos nagrinėjimo eiga ir skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė N. B. teisę į teisingą teismą, dėl ko priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis.

2.2.1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais, apeliaciniame skunde teigiama, kad aktyvaus teismo modelis reiškia, jog teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės. Tačiau šioje baudžiamojoje byloje nurodytos aplinkybės leidžia tvirtinti, jog teismas minėtų reikalavimų nesilaikė, nesiekė nustatyti tiesą bei nesiekė įvykdyti teisingumo. Apeliantas nurodo, kad taip iš N. B. buvo atimta teisė į teisingą teismą, jos teisė žinoti ir suprasti, kuo yra kaltinama, bei teisė tinkamai pasirengti aktyviai gynybai nuo prokuroro pareikšto kaltinimo.

2.2.2. Pasak apelianto, bylą nagrinėjęs teisėjas viso proceso metu demonstravo nusistatymą N. B., jos gynėjo ir tų liudytojų parodymų, kurių turinys nesutapo su ikiteisminio tyrimo pareigūnų užfiksuotais parodymais, atžvilgiu. Be to, teismas nebandė nustatyti koks tikrasis V. Š. bei kitų įmonės administracijos vadovaujančių darbuotojų, taip pat žuvusiojo ir jo tėvų vaidmuo, tačiau stengėsi pritempti įvykius prie ikiteisminio tyrimo pareigūnų sukonstruotos versijos. Apelianto nuomone, nuosprendyje esantys teiginiai dėl N. B. ir jos gynėjo pasisakymų apie teismo šališkumą rodo teisėjo šališkumą nuteistosios atžvilgiu ir siekį pateisinti nagrinėjamos bylos nesuvokimą ir netinkamus teisėjo veiksmus bylos nagrinėjimo metu. Skunde teigiama, kad nurodyti veiksmai iš esmės prieštarauja LAT praktikoje aptartam teismo nešališkumo principui, kadangi teismo baigiamajame akte selektyviai parinktuose ir vertintuose įrodymuose yra vartojamos nepalankumą N. B. apimančios formuluotės.

2.3. Apelianto įsitikinimu, teismas nagrinėjamu atveju netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nesilaikė išsamaus bylos aplinkybių ištyrimo principo ir jo įsitikinimas buvo formuojamas išsamiai nepatikrinus ir neįvertinus visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių.

2.3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuosprendyje nurodyti teisės aktai nebuvo N. B. privalomi, todėl ji jų pažeisti negalėjo. Pažymima, jog tiek prokurorai, tiek teismas sąmoningai nenurodė tariamai N. B. pažeisto teisės akto – UAB „I“ Plaukimo akademijos taisyklių (toliau – ir Plaukimo akademijos taisyklės) – priėmimo datos, siekiant sustiprinti N. B. kaltumo įspūdį. Akcentuojama, kad iš byloje esančio UAB „I“ atstovo pateikto 2018 m. sausio 24 d. rašto „Dėl dokumentų ir informacijos suteikimo“, su kuriuo kartu pateiktos minėtos taisyklės, ir kitos bylos medžiagos nematyti, kada šios taisyklės buvo priimtos (patvirtintos).

2.3.2. Apeliantas akcentuoja, jog byloje yra rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad 2017 m. rugsėjo 5 d. UAB „I“ Plaukimo akademijos taisyklės neegzistavo, tačiau šių įrodymų teismas nepagrįstai netyrė ir neįvertino. Apelianto teigimu, šie duomenys yra: 2017 m. rugsėjo 6 d. UAB „I“ sporto direktoriaus A. S. el. laiškas klubų vadovams; 2017 m. rugsėjo 7 d. UAB „I“ direktoriaus V. Š. el. laiškas A. S. bei klubų vadovams; 2017 m. rugsėjo 8 d. UAB „I“ tinklo vadovės S. P. el. laiškas klubų vadovams bei K. S.; 2017 m. rugsėjo 12 d. UAB „I“ tinklo vadovės S. P. el. laiškas klubų vadovams; 2022 m. vasario 22 d. ir 2022 m. gegužės 24 d. N. B. gynėjo teismui pateikti teismui adresuoti UAB „I“ (duomenys neskelbtini) klubo vadovės J. L. paaiškinimai; 2017 m. rugsėjo 12 d. „(duomenys neskelbtini)“ specialistės el. laiškas direktoriui V. Š. ir kitiems įmonės vadovams. Be to, byloje yra N. B. gynėjo pateiktas 2018 m. rugpjūčio 31 d. UAB „I“ direktoriaus V. Š. įsakymas dėl Plaukimo akademijos taisyklių patvirtinimo, kuriame nenurodyta, jog yra naikinamos iki tol galiojusios taisyklės arba tvirtinamos naujos redakcijos taisyklės. Taip pat pažymima, kad A. K. nei sudarydama 2017 m. rugpjūčio 31 d. sutartį, nei vėliau nebuvo supažindinta su šiomis taisyklėmis.

2.3.3. Nurodyti duomenys leidžia teigti, kad bylos medžiaga nepatvirtina fakto, jog 2017 m. rugsėjo 5 d. egzistavo kaltinamajame akte bei skundžiamame nuosprendyje nurodytos UAB „I“ Plaukimo akademijos taisyklės, taigi nuteistoji N. B. net negalėjo nurodyti „jai pavaldiems darbuotojams“ nevykdyti šių taisyklių 2.5 punkto, taip pat negalėjo minėto punkto pažeisti pati. Priešingos teismo išvados akivaizdžiai parodo teismo nesugebėjimą ir/ar nenorą atskleisti visas bylos esmines aplinkybes, taip pat demonstruoja tendencingą (šališką) bylos nagrinėjimą.

2.3.4. Teismas, kaip ir prokurorai, netinkamai aiškino UAB „I“ direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 11 patvirtintas „Naudojimosi I sveikatingumo klubų teikiamomis paslaugomis tvarką ir taisykles“ (toliau – ir Taisyklės) bei jų 1.2.3 ir 1.24.4 punktuose esančius reikalavimus, jų turinį ir paskirtį. Pažymima, kad UAB „I“ vadybininkė R. S., sudarydama sutartį su A. K., šiai pateikė pasirašyti kitas – UAB „I“ direktoriaus 2016 m. lapkričio 24 d. įsakymu Nr. 2 patvirtintas „Naudojimosi I sveikatingumo klubų teikiamomis paslaugomis tvarką ir taisykles“. Tarp minėtų taisyklių redakcijų esminis skirtumas yra Taisykles papildantis 1.2.6 punktas dėl mažamečių vaikų lydėjimo į persirengimo kambarius. Taigi teismas ignoravo aplinkybę, jog E. K. buvo vyresnis nei 7 metų amžiaus, pats vienas turėjo pasirinkti ir pasirinko persirengti pats vienas vyrų persirengimo patalpose, o mama, kaip lydintis pilnametis asmuo, galėjo kreiptis ir kreipėsi į P. K., kad šis padėtų E. K. persirengti.

2.3.5. Be to, teismas iškraipė minėtų Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų turinį ir prasmę, kadangi teismas turėjo aiškintis visą taisyklių turinį ir paskirtį. Apeliantas akcentuoja tai, kad mokymo plaukti paslauga kiekvienam klientui suteikiama individualiai susitarus dėl tokios paslaugos suteikimo su klube plaukimo treniruotes vedančiais treneriais bei klientui sudarant individualią Paslaugų teikimo sutartį. Teismo posėdyje N. B. paaiškino, kad Taisyklių 1.2.3 punktas yra skirtas tik į klubą atvykstančioms grupėms nepilnamečių iki 16 metų mokyklos mokinių ir/ar grupėms darželių auklėtinių, kurie grupėmis atvykę į UAB „I“ sveikatingumo klubus, o ne mokymo plaukti baseine užsiėmimams. Taip pat akcentuojama, kad nagrinėjamu atveju aktualiuose UAB „I“ tvarką reglamentuojančiuose dokumentuose vartojamos skirtingos sąvokos „vandens zona“ ir „baseino zona“. Apeliaciniame skunde nurodoma tai, kad liudytojas L. K. A. K. išaiškino treniruočių eigą dar prieš 2017 m. rugsėjo 5 d. ir nurodė, kad apie tai, jog baseine negali dalyvauti vaikų tėvai jam pranešė K. S. Pažymima, kad Taisyklių 1.2.3 punkto paskirtį patvirtina ir 2017 m. rugsėjo 5 d. vaizdo įrašas registratūroje bei N. B. teismui pateiktos fotonuotraukos. Šie duomenys patvirtina tai, jog tėvams buvo leidžiama palydėti savo nepilnamečius vaikus į baseino zoną ar į persirengimo kambarį, jeigu tėvai laikydavosi taisyklėse nustatytų sąlygų, tačiau teismas į vaizdo įrašus nekreipė dėmesio.

2.3.6. Apeliantas pabrėžia, kad A. K. nesitarė su UAB „I“ dėl to, jog E. K. į UAB „I“ sveikatingumo klubą vyks su grupe nepilnamečių iki 16 metų, kuriuos lydėtų ar prižiūrėtų koks nors vienas pilnametis asmuo ar keli tokie asmenys. Be to, A. K., pasirašydama 2017 m. rugpjūčio 31 d. sutartį pažymėjo, kad ji susipažino su Taisyklėmis bei kitomis paslaugų teikimo sąlygomis ir ji įsipareigoja jų laikytis. Tai, kad A. K. žinojo apie Taisyklių 1.2.6 punkto sąlygas patvirtina ir tai, jog iš Registratūros vaizdo įrašų matyti tai, kad A. K., grįžusi iš klubo patalpų registratūros fojė vaikščiojo kartu su savo mažamete dukra.

2.3.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas šiame kontekste nepagrįstai ignoravo ir nevertino kitų reikšmingų bylos duomenų, o būtent: 2018 m. sausio 23 d. apžiūros protokolo dėl vaizdo įrašo „I kamera 17 val. iki 18 val. (duomenys neskelbtini)“; 2018 m. sausio 23 d. apžiūros protokolo dėl vaizdo įrašo „II kamera 17 val. iki 18 val. (duomenys neskelbtini)“; L. K. paaiškinimų; fakto, jog N. B. pareiginėje instrukcijoje ar kituose UAB „I“ vidaus teisės aktuose nebuvo įpareigojimo užtikrinti klientų saugumą vandens zonoje su didžiuoju baseinu ir kaskadų ir povandeninių srovių zonoje, ypač atsižvelgus į tai, jog N. B. darbo laikas yra iki 17 val., o įvykis įvyko 17.30 val.; Taisyklių 2.1.4.8.2 punkto, kuris draudžia vandens zonoje naudotis vandens kaskadomis grupinių plaukimo mokymų metu, nors byloje nustatyta, kad E. K. draudimo nesilaikė, be to, šalia plaukimo treniruotę vedę L. K. ir jo kolega nesiėmė jokių priemonių sustabdyti E. K.. Visi šie nurodyti duomenys leidžia teigti, kad N. B. negalėjo nei nurodyti, nei nurodė darbuotojams nesilaikyti Taisyklių 1.2.3 punkto bei 1.2.4 punkto, taip pat ji negalėjo pažeisti Taisyklių 1.2.3 punkto ir 1.2.4 punkto nuostatų.

2.3.8. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepaisė LAT suformuotos teismų praktikos, jog siekiant atskleisti BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytą veiką, privaloma išanalizuoti teisinio reguliavimo, susijusio su tam tikro pobūdžio veikimo galimybėmis, kontekstą, kad tik tokiu atveju būtų aišku, kokie draudimai ir įpareigojimai asmeniui yra nustatyti konkrečioje jo veiklos srityje bei kokios teisėtos jo veikos apimties galima pagrįstai tikėtis, kad sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinamos visos objektyvios įvykio aplinkybės, kitų įvykio dalyvių veiksmai.

2.3.9. Apeliaciniame skunde pažymima, jog aptariamu atveju buvo neatsižvelgta į Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 28 d.) 37 straipsnio 1, 8 dalių ir 12 dalies 1 ir 12 punktų nuostatas ir 2016 m. spalio 11 d. įregistruotų UAB „I“ įstatų 2 skyrių. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad V. Š. patvirtino visų su šiuo įvykiu susijusių asmenų pareigų aprašymus, t. y. K. S., L. K. ir I. Š. Remdamasis kasacinio teismo praktika, apeliantas nurodo, jog apeliaciniame skunde aptartas teisinis reglamentavimas leidžia daryti vienintelę išvadą, kad UAB „I“ direktorius V. Š. savo pareigas vykdė netinkamai, nes nesiėmė būtinų priemonių išvengti 2017 m. rugsėjo 5 d. įvykio. Nagrinėjamu atveju teismas nepagrįstai N. B. paskyrė atsakomybę už viso UAB „I“ veiklą bei nenustatęs N. B. veiksmuose objektyviųjų neatsargaus gyvybės atėmimo bei tarnybos pareigų neatlikimo požymių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Bylos medžiaga patvirtina, kad būtent V. Š. sprendimai – įsakymai ir žodiniai nurodymai suvaržė N. B. teises savarankiškai ir tinkamai organizuoti klubo darbą užtikrinant saugų klientų naudojimąsi jų klubo vandens zonoje esančius baseinu su kaskadų ir povandeninių srovių zona. Apeliantas teigia, kad V. Š. veiksmai, prieštaraujantys jo pareigoms tinkamai organizuoti Bendrovės darbą, užtikrinti darbo drausmę, nepažeisti įstatymų ir užtikrinti tinkamą klubų klientų apsaugą nuo nelaimingų atsitikimų, eliminuoja baudžiamosios atsakomybės taikymą N. B. atžvilgiu. Be to, būtent V. Š. 2016 m. gruodžio 29 d. sprendimas įtvirtino galimybę plaukimo treniruotes vedantiems treneriams tuo pačiu metu vykdyti baseino instruktoriaus (prižiūrėtojo) pareigas.

2.4. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad prokurorė neatliko teisinio vertinimo nustatant priežastinį ryšį ir be įstatyminio pagrindo perleido šią pareigą teismui. Dėl to skundžiamame nuosprendyje padarytos neteisingos išvados dėl priežastinio ryšio tarp sunkių pasekmių (E. K. žūties) ir N. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų.

2.4.1. Pasak apelianto, teismas turėjo pareigą įvertinti nelaimingo atsitikimo mechanizmą, tačiau to nepadarė. Šioje byloje surinkti duomenys ir pirmiau aptartas inkriminuojamų pažeistų teisės normų tinkamas aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad tarp N. B. inkriminuotos pavojingos veikos ir baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių (E. K. mirties) priežastinio ryšio nėra.

2.4.2. Apeliantas nurodo, kad N. B. veiksmai galėtų būti priskirtini prie nelaimingo atsitikimo aplinkybių, tačiau jie nėra šio įvykio priežastys. Nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog N. B. nesilaikė UAB „I“ vidaus teisės aktų, galėtų būti tik sąlygos, turėjusios įtaką nelaimingam atsitikimui. Pabrėžiama, kad tiesioginės neigiamos įvykio pasekmės kilo dėl V. Š. bei darbuotojų I. Š., L. K. ir K. S. ir kai kurių kitų asmenų elgesio, kurių kaltė pasireiškė elementarių reikalavimų, tikslu užtikrinti E. K. saugumą, nepaisymu. Šioje situacijoje minėtų asmenų neatsargumas (ne)vykdant savo pareigų yra aiškus, todėl N. B. inkriminuotas padarytas pažeidimas galėjo sukurti tik abstrakčią neigiamų pasekmių galimybę, o V. Š., I. Š., A. K. bei E. K. didelis neatsargumas, pasireiškęs saugumo reikalavimų nepaisymo, realizavo abstrakčią neigiamų pasekmių atsiradimo galimybę. Dėl to vertintina, jog priežastinis ryšys tarp V. Š., I. Š., A. K. ir jos vaiko veiksmų bei E. K. mirties yra svarbesnis ir esminis, nutraukiantis priežastinio ryšio grandinę tarp N. B. inkriminuotų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

Šalies argumentai

4. Teisiamojo posėdžio metu nuteistoji bei jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nuteistosios N. B. gynėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu ir prašo N. B. išteisinti. Atsižvelgus į tai, teisėjų kolegija patikrina skundžiamo apkaltinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 132 straipsnio 3 dalyje ir BK 229 straipsnyje

6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su N. B. nuteisimu pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį bei teigiama, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai neįsigilino į visas šios bylos aplinkybes, iškraipė tariamai nuteistosios pažeistų teisės aktų nustatytų specialių elgesio taisyklių turinį, dėl ko nepagrįstai, nesilaikydamas formuojamos teismų praktikos, priėmė skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai ištyrė bei įvertino visas bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, netinkamai įvertino šioje byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai nusprendė, kad už E. K. žūtį nagrinėjamu atveju yra atsakinga N. B.

7. BK 132 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas padarė BK 132 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytą veiką (dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui) pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles.

8. Kasacinio teismo formuojamoje praktikoje yra išaiškinta, jog taikant BK 132 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, būtina nustatyti tris esminius objektyviuosius požymius: 1) veiką (pirmiau nurodytas taisykles pažeidžiančius veiksmus ar neveikimą); 2) padarinius (kito žmogaus mirtį); 3) priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Minėta nusikalstama veika padaroma dėl neatsargumo, t. y., nusikalstamo nerūpestingumo ar nusikalstamo pasitikėjimo (BK 16 straipsnis). Specialios elgesio saugumo taisyklės pažeidimas neatsargaus gyvybės atėmimo sudėtyje yra nurodytas kaip tokį nusikaltimą kvalifikuojanti bei didesnį jo pavojingumą rodanti aplinkybė. Specialios elgesio saugumo taisyklės, kurių nesilaikymas prisideda prie žmogaus žūties, gali būti nustatytos tiek įstatymais, tiek įstatymų įgyvendinamaisiais ar vietinio (lokalaus) pobūdžio teisės aktais. Šios taisyklės paprastai nustatomos veiklos srityse, kurios susijusios su didesniu pavojumi žmogaus sveikatai ar gyvybei (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-387/2023). Kita vertus, pripažįstant asmenį kaltu dėl neatsargaus gyvybės atėmimo nepakanka konstatuoti vien to, kad jis pažeidė tam tikro norminio akto reikalavimą arba bendrojo pobūdžio pareigą rūpintis kitų asmenų saugumu, bet būtina nustatyti, kokiu konkrečiu veikimu ar neveikimu jis sukėlė kitam asmeniui mirtį (atėmė gyvybę) ir kad būtent šis veikimas ar neveikimas buvo mirties priežastis.

9. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, jog teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys tarp veikos ir jos padarinių gali būti konstatuotas, kai veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga (be jos jie nebūtų kilę), taip pat kai ji lėmė padarinių atsiradimą (buvo esminga ir veikianti padarinių kilimo priežastis). Tais atvejais, kai padariniai nulemti ne vienos, bet kelių priežasčių, būtina įvertinti, kokią įtaką padariniams atsirasti turėjo kaltininko veika, palyginti su kitais veiksniais, prisidėjusiais prie šių padarinių kilimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-74-788/2019). Kaip matyti iš apeliacinio skundo, keliamas klausimas, jog N. B. veiksmai iš esmės negali būti vertinami, kaip pagrindinė E. K. žūties priežastis.

10. BK 229 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, kuris dėl neatsargumo neatliko savo pareigų ar jas netinkamai atliko, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelės žalos.

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinta, kad netinkamas tarnybos pareigų atlikimas pasireiškia valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens aplaidžiu ar nekokybišku, atmestinu ar nepakankamai veiksmingu savo pareigų vykdymu, kuris neužtikrina tarnybos interesų (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-628/2020). Kai veika padaroma neveikimu, nusikalstami padariniai paprastai kyla dėl tiesiogiai nuo kaltininko valios nepriklausančių priežasčių – kitų asmenų veikų, gamtos jėgų poveikio ir pan., o baudžiamąją atsakomybę šiuo atveju pagrindžia tai, kad kaltininkas nesiima veiksmų, kurie užkirstų kelią šiems padariniams kilti, nors turi pareigą ir galimybę tokius veiksmus atlikti (BK 2 straipsnio 3 dalis). Sprendžiant dėl atsakomybės pagal BK 229 straipsnį, būtina nustatyti, kokių konkrečių savo pareigų, kylančių iš atitinkamų teisės aktų, valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neatliko ar atliko netinkamai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-788/2019). Be to, būtinasis BK 229 straipsnio sudėties požymis yra priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (didelės žalos), todėl byloje turi būti nustatyta, kad būtent netinkamas tarnybos pareigų atlikimas objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą.

12. BK 229 straipsnyje numatyta nusikalstama veika gali būti padaroma tik neatsargia kaltės forma, kuri gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju asmuo supranta, kad jo pasirinktas elgesys gali sukelti pavojingų pasekmių, tačiau savo rizikingo elgesio nekeičia ir lengvabūdiškai tikisi, kad yra aplinkybių, kurios neleis kilti žalingoms pasekmėms. Nusikalstamo nerūpestingumo atveju valstybės tarnautojas arba jam prilygintas asmuo, nepakankamai apdairiai vykdydamas tarnybines bei profesines pareigas, taip pat nesilaikydamas įstatymų, kitų norminių teisės aktų reikalavimų, nenumato, kad dėl jo elgesio gali atsirasti didelė žala atitinkamiems subjektams, nors pagal veikos aplinkybes bei profesines savybes galėjo ir turėjo realią galimybę tai numatyti (turėjo tinkamą kvalifikaciją ir kompetenciją). Taigi šiai veikai kvalifikuoti nepakanka objektyvaus padarytos žalos ir jos dydžio nustatymo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-134-489/2017).

13. Pagal teismų praktiką, kai dėl tarnybos pareigų neatlikimo kitas asmuo netenka gyvybės, sunkiai ar nesunkiai sutrikdoma jo sveikata, o kaltininkas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti tokių padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba nors ir nenumatė, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis (pagal BK 229 straipsnį bei BK 132, 137 arba 139 straipsnio atitinkamas dalis) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-628/2020).

14. Nors pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog šiuo atveju E. K. žūtis negali būti prilyginama kazusui, t. y. veiksmui, turinčiam išorinių teisės pažeidimo požymių, tačiau neturinčiam kaltės elemento (tyčios ar neatsargumo), tačiau aptariamu atveju baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti išvados, kad N. B. savo pareigas atliko netinkamai, pažeidė specialias elgesio saugumo taisykles, ir kad tai nulėmė E. K. žūtį.

15. N. B. nuteista už tai, kad ji tinkamai nesilaikė UAB „I“ direktoriaus 2012 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 12 patvirtintų UAB „I“ sporto ir pramogų parko vadovo pareiginių instrukcijų (toliau – Instrukcijos) 7.3, 7.6, 8.2, 8.4, 8.5, 11.1, 11.3, 11.19, 11.25, 11.35 ir 11.38 punktuose įtvirtintų pareigų bei priėmė nepagrįstus sprendimus ir netinkamai organizavo jai pavaldžių darbuotojų darbą, kas lėmė E. K. žūtį (2 t., b. l. 148–149).

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, sporto ir pramogų parko vadovo pareiginės instrukcijos akivaizdžiai parodo, kad N. B. savarankiškumas buvo itin ribotas. Instrukcijų 11.6, 11.15, 11.21, 11.24, 11.31, 11.37 punktų nuostatos patvirtina, kad minėtas pareigas užimantis asmuo yra atskaitingas Bendrovės vadovybei ir iš esmės negali savarankiškai priimti sprendimų, kurie darytų svarią įtaką vadovaujamo filialo struktūrai ir tvarkai. Pavyzdžiui, Instrukcijų 11.23 punktas įtvirtina sporto ir pramogų parko vadovo pareigą analizuoti bei planuoti darbuotojų poreikį, tačiau Instrukcijos iš esmės nenumato jokios galimybės parko vadovui priimti asmeninį sprendimą perskirstyti etatus ar įsteigti naujus etatus, nustačius, kad tam tikrame parke nustatytas konkrečių darbuotojų etatų trūkumas. Priešingai – Instrukcijų 18 punkte numatyta parko vadovo teisė teikti pasiūlymus Bendrovės vadovybei dėl parko, Bendrovės darbo organizavimo, optimizavimo, paslaugų gerinimo, trūkumų šalinimo, parko darbuotojų darbo trūkumų bei nuobaudų skyrimo, skatinimo. Instrukcijų 19 punkte numatyta, kad parko vadovas turi teisę teikti pasiūlymus direktoriui, parkų tinklo valdymo vadovui dėl naujų parko darbuotojų priėmimo, bei siūlyti kandidatus į laisvas darbo vietas. Instrukcijose nenurodyta, jog parko vadovas galėtų priimti kokius nors savarankiškus sprendimus pirmiau negavęs vadovybės leidimo, todėl nėra ir pagrindo nesutikti su N. B. teiginiais, kad parkų vadovai negalėjo dirbti kitaip, nei buvo nustatyta ir reglamentuota UAB „I“ direktoriaus V. Š., o kiekvieną veiklą ji turėjo suderinti su S. P.-G. ir A. S., kurie buvo atskaitingi direktoriui.

17. Nesutiktina su pirmos instancijos teismo išvadomis, jog N. B. tinkamai nesilaikė pirmiau nurodytų Instrukcijose numatytų pareigų. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad N. B. buvo nesusipažinusi ir nežinojo apie UAB „I“ teikiamų paslaugų naudojimosi tvarką ir taisykles bei, kad savo funkcijas atliko nesilaikydama Bendrovės direktoriaus priimtų įsakymų. Priešingai, N. B. siųsti elektroniniai laiškai įrodo, kad ji rūpinosi savo vadovaujamo padalinio saugumu, taip pat siekė užtikrinti tinkamą jos klube esančios įrangos veikimą bei kreipė didelį dėmesį į klubo klientų komfortą bei nusiskundimus (7 t., b. l. 88–99, 101–133). Toks N. B. elgesys neleidžia sutikti su išvada, kad ji iš esmės elgėsi neatsakingai, nesirūpino reikiamomis saugumo priemonėmis ir elgdamasi aplaidžiai sudarė sąlygas nutikti 2017 m. rugsėjo 5 d. įvykiui. Be to, tai, kad N. B. galimybės savo nuožiūra tvarkyti parko veiklą ir atlikti tam tikrus struktūrinius pakeitimus, kurie būtų užkirtę kelią 2017 m. rugsėjo 5 d. įvykiui, buvo ribotos, patvirtina ir kiti proceso metu apklausti liudytojai.

17.1. Liudytoja S. P.-G. apklausų metu patvirtino, kad klubo vadovų galimybė priimti atitinkamus sprendimus buvo ribota (6 t., b. l. 36–37; 8 t., b. l. 23–27; 9 t., b. l. 74–77). Ši liudytoja paaiškino, kad N. B. buvo tiesiogiai pavaldi jai, o sporto klubo veikla buvo tvirtinama V. Š. Sporto dalis buvo valdoma A. S., kuris reguliavo, kas ir kiek gali vesti pamokų, ar treneris gali vesti pamokas. Be to, liudytoja nurodė ir tai, kad tuo atveju, jei N. B. vadovaujamas klubas neturėjo higienos paso, tada tuo turėjo rūpintis ne N. B., o A. S., kas, teisėjų kolegijos nuomone, tik patvirtina N. B. savarankiškumo vadovaujant parkui ribas. S. P.-G. paaiškino, kad klausimus dėl UAB „I“ darbuotojų etatų, pinigų etatams sprendė būtent V. Š. ir nors klubo vadovai tam pačiam etatų skaičiui galėjo įdarbinti pusinius arba ketvirtinius žmones, etatų skaičius buvo baigtinis pagal įmonės vadovybės sprendimus. Be to, sprendimą dėl baseino priežiūros ir treniruočių vedimo vienu metu priėmė direktorius ir, nors N. B. vadovaujamo klubo plaukimo baseinas buvo sudėtingas, jokių išimčių jai nebuvo daroma. Kaip nurodė liudytoja, N. B. buvo supažindinta su klubo taisyklėmis ir buvo atsakinga už tai, kad klube taisyklės būtų vykdomos. Klubų vadovai galėjo priimti sprendimus buitiniame klubo lygmenyje, tačiau įsakymų ar potvarkių nepriiminėjo. Kaip teigė liudytoja, viską tvirtindavo V. Š., kuriam buvo galima teikti pasiūlymus, ką darydavo ji (S. P.-Gailiuvienė), D. M. arba A. S.

17.2. Pirmiau aptartus S. P.-G. parodymus dėl klubo vadovų savarankiškumo iš dalies patvirtina ir liudytojo D. M. parodymai (9 t., b. l. 70–73). Liudytojas nurodė, kad sporto klubo vadovai negalėjo daryti bankinių pavedimų ir apmokėjimų, be to, jie iš esmės turėjo viską derinti su tinklo vadovu. Atskiri sporto klubai neturėjo savo finansininkių ar buhalterių, o banke, kuriame buvo atidaryta Bendrovės sąskaita, klubo vadovai savo parašais nesinaudojo. Liudytojas nurodė, kad klubų vadovai turėjo banko mokėjimo korteles, skirtas pirkiniams iki 100 Eur, ką patvirtino ir liudytoja S. P.-G. bei, iš dalies, ir V. Š. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja A. P. paaiškino, jog per savaitę klubų vadovai galėjo išleisti ne daugiau nei 50 Eur klubui reikalingoms smulkmenoms. Šią aplinkybę patvirtino ir pati nuteistoji, kuri nurodė, kad savarankiškai sprendimus galėjo priimti tik 50 Eur ribose.

17.3. Šiame kontekste negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog N. B. elgėsi neatsakingai ir nesirūpino jos vadovaujamo klubo sauga. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymų, klubo padalinių vadovai buvo atskaitingi Bendrovės vadovybei, t. y. UAB „I“ direktoriui V. Š., A. S., taip pat kitiems vadovybėje dirbusiems asmenims, be kurių leidimo klubų vadovai negalėjo priimti savarankiškų sprendimų. Liudytojos A. P., I. B., J. L. ir S. D. nuosekliai tvirtino, kad nors klubo padalinių vadovai galėjo kelti klausimus dėl besidubliuojančių darbo grafikų bei pateikti abejones dėl baseino zonos saugumo, galutinis sprendimas buvo vadovybės, kurį jie turėdavo asmeniškai perduoti klubo darbuotojams. Nors liudytojas V. Š. teigė, kad etatus konkrečiuose padaliniuose tvarkyti galėjo klubo padalinių vadovai (8 t., b. l. 75–82), tačiau papildomai apklaustas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, V. Š. šią aplinkybę paneigė, nurodydamas, kad klubo vadovas formaliai įsteigti etato negalėjo, kadangi negalėjo pasirašyti darbo sutarties ir tokiu atveju klubo vadovas turėjo kreiptis į įmonės vadovybę.

17.4. Kaip matyti tiek iš N. B. paaiškinimų, tiek ir iš apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymų bei I vadovų susirinkimo protokolo (7 t., b. l. 72–73), 2016 m. lapkričio 22 d. įvykusiame vadovų susirinkime buvo keltas klausimas dėl trenerio apmokėjimo už budėjimą ir treniruočių vedimą bei pasiūlyta treniruočių vedimo metu nemokėti atlyginimo už budėjimą. Be to, UAB „I“ direktoriaus 2016 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 41 buvo nustatyti UAB „I“ Vilniaus ir Klaipėdos miestų baseino instruktorių motyvacijos rodikliai, iš kurių matyti, kad mėnesiniai priedai tiesiogiai priklausė nuo trenerių treniruojamų grupių dydžio (7 t., b. l. 78–79). Tai tik patvirtina, kad būtent Bendrovės vadovybė įtvirtino ir nustatė tvarką, kad vienu metu asmuo gali ir budėti, ir vesti treniruotes. Tuo tarpu tiek N. B., tiek kitų klubų vadovės Bendrovės susirinkimo metu galėjo tik teikti siūlymus dėl klubo veiklos ir saugumo užtikrinimo. Kaip matyti iš pirmiau aptartų liudytojų paaiškinimų, klubo padalinių vadovų atsakomybė buvo UAB „I“ valdybos priimtus sprendimus perduoti savo vadovaujamo padalinio darbuotojams, o realus padalinių vadovų savarankiškumas buvo minimalus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog net ir N. B. aktyviai bandant gerinti savo vadovaujamo padalinio būklę ir papildomai užtikrinti klientų saugumą, jos galimybės tai padaryti savarankiškai buvo ribotos ir priklausė nuo UAB „I“ vadovų.

18. Taigi, kaip matyti iš pirmiau aptartų liudytojų parodymų, klubo filialų vadovų galimybė priimti tam tikrus sprendimus tiesiogiai priklausė nuo Bendrovės vadovybės. Nors, kaip yra nurodyta ir Instrukcijose, klubo filialų vadovai turėjo teisę teikti pasiūlymus bei abejones UAB „I“ vadovybei ir dėl to buvo rengiami vadovybės ir padalinių vadovų susirinkimai bei diskusijos, tai savaime nesudarė galimybės padalinių vadovams priimti savarankiškus sprendimus dėl padalinių veiklos plačiau nei buitiniame lygmenyje. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į V. Š. parodymus, jog N. B. turėjo galimybę nuspręsti ar padalinyje dirbs keturi treneriai, ar bus atliekamas naktinis valymas (8 t., b. l. 75–82), t. y., teigta, kad etatų sudėtį Bendrovės padalinio lygmenyje galėjo tvarkyti patys klubų vadovai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie V. Š. parodymai iš esmės yra nelogiški, kadangi tuo atveju, jei N. B. būtų pasirinkusi turėti daugiau darbuotojų, tačiau tinkamai neužtikrintų jos vadovaujamo padalinio tvarkos ir švaros, ji tokiais sprendimais būtų pažeidusi kitas Instrukcijose numatytas savo kaip padalinio vadovės pareigas.

19. Tai, kad pokyčius klubo filialuose galėjo inicijuoti tik įmonės vadovybė, patvirtina ir tai, kad po 2017 m. rugsėjo 5 d. įvykio, visi pasiūlymai bei naujovės, skirtos didinti klubų saugumą, buvo keliamos bei įgyvendinamos ne N. B., o direktoriaus V. Š. Tai patvirtina pastarojo siųsti elektroniniai laiškai (7 t., b. l. 133–137, 144–150, 153), nors iki šio momento, kaip nurodė apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos, V. Š. į jam išsakytus nuogąstavimus ir abejones dėl saugumo klubuose nekreipė dėmesio ir nesiėmė jokių veiksmų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik UAB „I“ vadovybė galėjo priimti sprendimus dėl etatų perskirstymo ar įsteigimo atskiruose klubuose bei įsakymais nustatyti tvarkas, kurios būtų užtikrinusios tinkamą baseino zonos priežiūrą bei saugumą, o N. B., kaip klubo vadovės, įgaliojimai šiuo klausimu buvo riboti.

20. N. B. nuteista ir už tai, kad ji pažeidė UAB „I“ direktoriaus 2017 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. 11 patvirtintų „Naudojimosi I sveikatingumo klubų teikiamomis paslaugomis tvarkos ir taisyklių“ 1.2.3 ir 1.2.4 punktų reikalavimus, taip pat „I plaukimo akademijos taisyklių“ 2.5 punktą, be to, 2017 m. birželio ir rugsėjo mėnesiais vykusių susirinkimų metu uždraudė įleisti vaikų tėvus į klubo baseiną vaikų grupinių užsiėmimų baseine ar mokymo plaukti treniruočių metu. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, baudžiamojoje byloje esantys duomenys iš esmės paneigia N. B. pateiktame kaltinime, pagal kurį ji nuteista, nurodytas aplinkybes.

Žemesnės instancijos teismas

21. Apkaltinamasis nuosprendis N. B. yra grindžiamas tuo, jog ji uždraudė įleisti vaikų tėvus į vaikų lankomas mokymo plaukti treniruotes, ir tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių A. K. neteko galimybės stebėti savo mažametį vaiką treniruotės baseine metu ir prižiūrėti jį.

21.1. Nuteistoji N. B. paaiškino, jog visi tėvai ir globėjai galėjo visada lydėti savo vaiką į mokymo plaukti pamokas, ką patvirtina vaizdo įrašai iš 2017 m. rugsėjo 5 d. Be to, įvykio dieną, A. K. buvo pasiūlyta arba eiti kartu su vaikais į moterų persirengimo rūbinę arba į vyrų persirengimo rūbinę, tačiau E. K. atsisakė eiti į moterų rūbinę, o A. K. atsisakė eiti į vyrų rūbinę. Dėl to administratorė R. K. surado ūkvedį P. K., kuris palydėjo E. K. į vyrų persirengimo rūbinę (8 t., b. l. 115–123).

21.2. Kaip matyti iš N. B. pateiktų vaizdo įrašų, įvykio dieną laikotarpiu nuo 17 val. iki 18 val., vaikams dalyvaujant plaukimo treniruotėje aplink baseiną vaikščioja suaugę žmonės, kurie nėra apsirengę plaukimui tinkamais rūbais bei dėvi antbačius. Pažymėtina, kad tai, jog tėvai galėjo lydėti savo vaikus į plaukimo treniruotes, iš dalies patvirtina ir liudytojos R. S. parodymai, kuriuose nurodyta, kad nuo 2016 m. rudens tėvai prie baseino buvo nepageidaujami, tačiau ji to nepaisė ir eidavo prie baseino stebėti plaukimo treniruotes (6 t., b. l. 44–45; 8 t., b. l. 21–23). Nors liudytoja teigė, kad pasikeitus tvarkai dingo anksčiau prie baseino buvusios kėdės, o ant registratūros stalo atsirado lentelė, kad tėvai negali užeiti į baseino patalpas, pažymėtina, kad vaizdo įrašai iš klubo registratūros paneigia minėtus R. S. parodymus dėl užrašo, draudžiančio tėvams būti baseino patalpose ir stebėti plaukimo treniruotes, buvimo registratūroje. Dėl to apeliacinės instancijos teismas minėtos liudytojos parodymais remiasi tik tiek, kiek jie yra patvirtinti kita bylos medžiaga.

21.3. Aplinkybės, kad būtent N. B. uždraudė tėvams lydėti vaikus į baseino zoną ir stebėti jų plaukimo treniruotes, nepatvirtina ir kitų bylos nagrinėjimo metu apklaustų liudytojų parodymai. Nors dauguma ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu apklaustų liudytojų nurodė, kad apie tokį sprendimą juos informavo N. B. susirinkimo metu, pastebėtina, kad nei vienas liudytojas negalėjo neginčijamai patvirtinti, jog nurodytas sprendimas priimtas N. B. iniciatyva. Iš užfiksuotų liudytojų parodymų matyti, kad draudimas tėvams būti baseino zonoje ir stebėti vaikų treniruotes buvo daugiau rekomendacinio pobūdžio, tačiau tuo atveju, jeigu tėvai reikalaudavo būti netoli savo vaikų, tai nebuvo draudžiama. Dalis liudytojų nurodė, kad šis sprendimas nebuvo įformintas jokiu įsakymu ar kitu dokumentu, taigi negalima konstatuoti, kad tai buvo griežta tvarka, kurios be išimčių privalėjo laikytis sveikatingumo klubo lankytojai. Akcentuotina, kad liudytojas V. Š. nurodė, jog aptariamas pasiūlymas priimtas bendru klubų vadovų sutarimu, siekiant užtikrinti, kad vaikai treniruočių metu nesiblaškytų (8 t., b. l. 75–82; 9 t., b. l. 1–5). Pažymėtina, kad, kaip nurodė apeliacinės instancijos teisme apklaustos liudytojos A. P., I. B., J. L. ir S. D., jos kaip klubų vadovės, tik perduodavo savo klubų darbuotojams įmonės vadovų priimtus sprendimus, o pačios neturėjo teisės priiminėti įsakymų, kuriais būtų nustatoma klubo darbo tvarka. Kaip matyti iš nukentėjusiosios A. K. parodymų, įvykio dieną ji paprašė surasti kokį nors asmenį, kuris galėtų palydėti E. K. į rūbinę ir tada, įsitikinusi, kad viskas yra gerai, su dukra išėjo iš klubo patalpų (7 t., b. l. 43–44). Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojos R. K., įvykio dieną dirbusios registratūroje, parodymai, kad atėjusi berniuko mama paklausė ar kas galėtų palydėti sūnų persirengti (7 t., b. l. 188–190). Įvertinus šias aplinkybes, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog N. B. savo asmenine iniciatyva priėmė sprendimą griežtai drausti tėvams stebėti plaukimo treniruotes ir būti baseino zonoje bei yra asmeniškai atsakinga už tai, jog A. K. įvykio dieną neprašė būti įleidžiama į baseiną kartu su savo mažamečiu sūnumi.

22. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiau aptartos aplinkybės patvirtina, jog nuteistoji N. B. neturėjo reikiamų įgaliojimų nustatyti griežtą tvarką dėl draudimo tėvams būti mokymo plaukti treniruotės metu. Be to, byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad toks sprendimas buvo įformintas Bendrovės direktoriaus įsakymu ar kitu oficialiu dokumentu. Darytina išvada, kad tai buvo rekomendacinio pobūdžio pasiūlymas, aptartas klubų vadovų susirinkime ir patvirtintas Bendrovės vadovybės.

23. Taisyklių 1.2.3 punkte numatyta, kad nepilnamečių klientų iki 16 metų grupes turi lydėti ir prižiūrėti pilnamečiai asmenys. Rekomenduoja, kad: 1) iki 10 asmenų iki 16 metų lydėtų ir prižiūrėtų ne mažiau kaip 1 pilnametis asmuo; 2) 11-20 asmenų iki 16 metų grupę lydėtų ir prižiūrėtų ne mažiau kaip 2 pilnamečiai asmenys, kt. Taisyklių 1.2.4 punkte nurodyta, kad nepilnamečiai klientai iki 16 metų amžiaus gali lankytis: 1) vandens zonoje tik prižiūrimi tėvų (globėjų). Klientai, atvykę į vandens zoną su nepilnamečiais iki 16 metų, privalo apie tai informuoti sveikatingumo klubo plaukimo instruktorių ir laikytis jo nurodymų; 2) tik tuose grupiniuose užsiėmimuose, kuriuos jiems parenka užsiėmimų instruktoriai, atsižvelgiant į kliento pateiktą gydytojo pažymą ir tėvų sutikimą bei užsiėmimo poveikį kliento sveikatai (5 t., b. l. 42–49). Nors iš lingvistinio aptartų Taisyklių nuostatų aiškinimo galima daryti išvadą, kad nurodytos Taisyklės nagrinėjamo įvykio metu buvo taikomos be išimties visai sveikatingumo klubai veiklai, tačiau apklaustų liudytojų parodymai tai paneigia.

23.1. Šiame kontekste pritartina apeliacinio skundo motyvams, jog Taisyklių 1.2.3 ir 1.2.4 punktų nuostatos savaime nėra taikomos E. K. situacijai. Tai, jog minėti Taisyklių punktai taikomi atvejams, kai, pavyzdžiui, iš darželių ar mokyklų atvykdavo grupės darželinukų ar mokinių, kurie naudodavosi sveikatingumo klubo paslaugomis ir pramogomis, tačiau nėra mokomi plaukti, patvirtino pati N. B. (8 t., b. l. 115–123), iš dalies tai patvirtina V. Š. duoti paaiškinimai (8 t., b. l. 75–82). Atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdyje buvo apklausta liudytoja A. P., kuri paaiškino, kad šios Taisyklės buvo naudojamos tuo metu, kai į baseiną ateidavo šeima ar klasė tiesiog pabūti pirtyje ir paplaukioti, tačiau nedalyvaudavo plaukimo pamokose. Liudytoja I. B. papildomai paaiškino, jog vaikams atėjus ne į plaukimo pamokas, juos turėjo prižiūrėti šių vaikų tėvai. Šią informaciją patvirtino ir liudytoja S. D. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad iki priimant Plaukimo akademijos taisykles 2018 m., Bendrovėje nebuvo reglamentuota tvarka dėl tėvų pareigos prižiūrėti vaikus, kuomet jie buvo mokomi plaukti klubų trenerių.

23.2. Teisėjų kolegija pažymi, kad įvykio dieną E. K. į „I“ sporto ir pramogų parką atvyko dalyvauti mokymo plaukti treniruotėje. Šį faktą patvirtina UAB „I“ bei A. K. 2017 m. rugpjūčio 31 d. sudaryta Paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl kliento E. K. plaukimo pamokų (1 t., b. l. 170–174). Taigi, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos medžiagoje esančius duomenis, darytina išvada, jog aptariamo įvykio metu, t. y., E. K. dalyvaujant plaukimo pamokoje, Taisyklių 1.2.3 bei 1.2.4 punktų reikalavimai jam nebuvo taikomi, kadangi šiuo atveju su E. K. motina buvo sudaryta specifinių paslaugų (plaukimo pamokų) sutartis. Baseino instruktoriaus/baseino prižiūrėtojo pareigų aprašyme nurodyta, kad šias pareigas užimantis asmuo turi pareigą užtikrinti tinkamą sveikatingumo klubo baseino zonos darbą ir įrangos priežiūrą, klientų priežiūrą ir aptarnavimą baseino zonoje. Atsižvelgiant į pirmiau aptartą Taisyklių taikymo sferos klausimą, darytina išvada, jog mokymo plaukti treniruotės metu už E. K. saugumą atsakinga buvo ne jo motina A. K., o tuo metu baseino zonoje buvęs baseino prižiūrėtojas.

23.3. Įvertinus tai, nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog neužtikrinant, kad A. K. treniruotės metu būtų šalia besimokančio plaukti sūnaus, buvo pažeisti nurodyti Taisyklių punktai ir už jų pažeidimą yra atsakinga būtent nuteistoji N. B.

24. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. vasario 1 d.) 1.2.6 punktą bei nurodoma, kad A. K. žinojo apie šias Taisyklių sąlygas, ką patvirtina ir vaizdo įrašai iš klubo padalinio registratūros.

24.1. Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. vasario 1 d.) 1.2.6 punkte įtvirtinta, jog vaikai iki 6 metų (imtinai) į persirengimo patalpas ir dušines įleidžiami tik kartu su tos pačios lyties suaugusiuoju arba vieni. Ypatingais atvejais klientas, atvykęs vienas su kitos lyties vaiku iki 6 metų (imtinai), gali kreiptis į tos pačios lyties kaip vaikas Sveikatingumo klubo darbuotojus ir esant galimybei darbuotojas gali padėti vaikui persirengti. Nors įvykio metu klube galiojo naujesnė šių Taisyklių redakcija (past. – įsigaliojusi 2017 m. balandžio 20 d.), E. K. motina buvo pasirašytinai supažindinta su šia Taisyklių redakcija.

24.2. Taisyklių (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. balandžio 20 d.) 1.2.6 punkte nurodyta tai, kad vaikai iki 6 metų (imtinai) įleidžiami į bet kurios lyties persirengimo patalpas ir dušines su juos lydinčiu suaugusiuoju arba vieni. Tuo tarpu vaikai nuo 7 metų amžiaus renkasi savo lytį atitinkančias persirengimo patalpas ir persirengia vieni, lydintis asmuo, ypatingais atvejais, gali kreiptis į tos pačios lyties kaip vaikas Sveikatingumo klubo darbuotojus ir esant galimybei darbuotojas gali padėti vaikui persirengti (5 t., b. l. 42–49).

24.3. Nors baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų, galinčių nurodyti priežastį, kodėl A. K. susipažino ir pasirašė senesnę Taisyklių redakciją, tačiau kaip matyti iš 1.2.6 punkto redakcijų, vienintelis skirtumas tarp jų yra tai, kad vaikams nuo 7 metų amžiaus yra numatyta galimybė persirengti vieniems savo lytį atitinkančiose persirengimo patalpose. Vis dėlto, teisėjų kolegijos nuomone, E. K. situacija laikytina ypatingu atveju, t. y., jis į mokymo plaukti treniruotę buvo atvykęs pirmą kartą, nežinojo kur eiti ir ką daryti, dėl to A. K. pagrįstai kreipėsi į P. K., kad šis padėtų jos sūnui, kaip tai yra numatyta abejuose Taisyklių 1.2.6 punkto redakcijose. Sutiktina su apelianto argumentais, kad A. K. žinojo apie šio punkto nuostatas, o tai, kad ji buvo supažindinta su minėtų Taisyklių senesne redakcija, kuri nenumatė to, jog vaikai nuo 7 metų amžiaus persirengia savarankiškai, esminės reikšmės nagrinėjamai situacijai neturi, kadangi aptariamu atveju A. K. pasinaudojo jai suteikta teise kreipti į vyriškos lyties klubo darbuotoją, kuris palydėjo E. K. į persirengimo patalpas ir paaiškino ką reikia daryti.

25. N. B. taip pat nuteista už Plaukimo akademijos taisyklių 2.5 punkto pažeidimą. Tačiau, įvertinus baudžiamosios bylos medžiagą, neįmanoma nesutikti su apeliacinio skundo motyvais, jog nagrinėjamu atveju N. B. šių taisyklių pažeisti objektyviai negalėjo, kadangi 2017 m. rugsėjo 5 d. Plaukimo akademijos taisyklės dar nebuvo priimtos ir įvykio metu negaliojo.

25.1. Atkreiptinas dėmesys, jog iš byloje esančių Plaukimo akademijos taisyklių kopijos nematyti, kada šios taisyklės buvo priimtos ir įsigaliojo. Pirmasis dokumentas, susijęs su minėtomis taisyklėmis, byloje yra 2018 m. rugpjūčio 31 d. UAB „I“ direktoriaus įsakymas dėl Plaukimo akademijos taisyklių tvirtinimo (7 t., b. l. 80), kuriuo patvirtintos Plaukimo akademijos taisyklės bei nurodoma, kad taisyklės taikomos nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. Kaip teisingai pažymėta ir apeliaciniame skunde, šiame įsakyme nenurodyta, kad yra keičiama ar naikinama ankstesnė Plaukimo akademijos taisyklių redakcija, todėl darytina išvada, jog minėtos taisyklės pirmą kartą buvo patvirtintos 2018 m. rugpjūčio 31 d., t. y. praėjus beveik vieneriems metams nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. įvykio.

25.2. Kaip aiškino pati N. B., įvykio dieną klube galiojo 2016 m. lapkričio 24 d. direktoriaus įsakymu patvirtintos Taisyklės, su kuriomis ir buvo supažindinta A. K. (8 t., b. l. 115–123). Šiuos nuteistosios parodymus patvirtina liudytojos R. S. parodymai, jog Plaukimo akademijos taisyklės atsirado vėliau, po 2017 m. rugsėjo 5 d. įvykio (6 t., b. l. 39–41), taip pat šią aplinkybę nurodė ir apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai A. P., J. L., S. D. bei A. S., kurie patvirtino, kad iki šių taisyklių priėmimo jie klubo veikloje vadovavosi bendrai nusistovėjusia tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek liudytojų parodymai, tiek objektyvi baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, jog E. K. žūties dieną UAB „I“ nebuvo priimtos ir negaliojo Plaukimo akademijos taisyklės, taigi nėra pagrindo sutikti su išvadomis, kad N. B. pažeidė šių taisyklių 2.5 punktą ir šiais veiksmais atėmė A. K. galimybę stebėti savo mažametį sūnų baseino zonoje, dėl ko pastarasis nuskendo.

Žemesnės instancijos teismas

26. N. B. nuteista ir dėl to, jog ji, būdama UAB „I“ filialo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), vadove, netinkamai atliko savo pareigas ir neatkreipė dėmesio į tai, jog jos patvirtintame baseino prižiūrėtojų budėjimo grafike nurodyta, kad tuo metu, kai I. Š. turėjo budėti kaip baseino prižiūrėtoja, ji nuo 17.00 val. turėjo vesti grupinę vaikų mokymo plaukti treniruotę, dėl ko E. K., pasilikęs be tinkamos priežiūros, iš vandens zonos rūbinės sugrįžo į baseiną ir jame nuskendo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis kaltinimas N. B. yra paneigtas byloje esančių objektyvių duomenų visumos.

27. Kaip teisiamojo posėdžio metu paaiškino N. B., pagrindinė jos funkcija buvo patikrinti, ar baseino instruktorių darbo grafikas, kuris buvo sudaromas K. S., atitinka darbo ir poilsio režimo reikalavimus, o tuomet darbo grafiką patvirtinti. Nuteistoji teigė, kad tik tokiam darbui buvo sudaromas oficialus baseino darbuotojų grafikas, jokio kito darbo grafiko ji niekada netvirtinusi. Taip pat N. B. paaiškino, kad mokymas plaukti baseino darbuotojams iš esmės buvo skirtas papildomiems pinigams užsidirbti, o baseino užimtumo tinklelis, kurį paruošdavo K. S., negali būti prilyginamas darbo grafikui ir ji jo savo parašu netvirtino (8 t., b. l. 115–123). Tokius nuteistosios paaiškinimus patvirtina kitų apklaustų liudytojų parodymai bei objektyvi bylos medžiaga.

27.1. Byloje apklaustų liudytojų parodymai neginčijamai patvirtina, kad N. B. neprisidėjo prie plaukimo treniruočių grafikų sudarymo. Kaip nurodė aptariamame UAB „I“ padalinyje dirbę asmenys, vedamų treniruočių valandos buvo derinamos išskirtinai su K. S. Pažymėtina, kad liudytoja I. Š. papildomai nurodė, jog K. S., nors ir leisdavo treneriams pasirinkti grafikus, tačiau kartais sudarydavo grafiką ir savo nuožiūra, neatsižvelgdamas į tai, kad treneriai tuo metu negali budėti (8 t., b. l. 97–100). Pats K. S. patvirtino tai, kad baseino užimtumo grafikas iš esmės nebuvo tvirtinamas nei jo paties, nei N. B., o buvo informacinio pobūdžio ir skirtas tam, kad klientai žinotų baseino užimtumo srautus (5 t., b. l. 169–170). Nors šis liudytojas teigė, kad baseino užimtumo tinklelis visada būdavo suderinamas su N. B. ir be jos leidimo nebūdavo keliamas į internetinį klubo puslapį, tačiau K. S. parodymai iš esmės patvirtina, kad šis grafikas buvo sudaromas jo iniciatyva, tariantis su treneriais ir tik vėliau jau sudarytą grafiką nusiunčiant N. B. susipažinti.

27.2. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausti liudytojai taip pat patvirtino N. B. nurodytas aplinkybes. Liudytoja A. P. paaiškino, kad ji dirbo UAB „I“ iki 2018 m. kaip vieno iš padalinių vadovė, o į jos kompetenciją įėjo tik instruktorių (baseino prižiūrėtojų) grafiko sudarymas. Dėl plaukimo treniruočių sprendė tinklo vadovas, t. y., A. S., o padalinio vadovai dėl mokymų plaukti įgaliojimų iš esmės neturėjo. Minėta liudytoja net negalėjo užtikrintai patvirtinti, kad sudarinėdama grafikus dėl baseino prižiūrėtojo darbo žinojo apie jų kaip trenerių užimtumą. Liudytoja I. B. nurodė, kad treneriai jai, kaip klubo vadovei, pavaldūs nebuvo, o atsakė būtent A. S. Liudytoja paaiškino, kad gavusi grafikus juos patikrindavo tik dėl valandų viršijimo ar persidengimo, o paprastai visi asmenys jai atnešdavo jau sudarytus grafikus patikrinti, treneriai tiesiogiai patys derindavo treniruočių laiką, o tinklelį sudarydavo vyriausias baseino instruktorius. Be to, minėtas tinklelis nepriklausė nuo grafiko, asmenys specialiai imdavo budėjimą tuo metu, kai turėjo vykti plaukimo treniruotės. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojos J. L. bei S. D.

27.3. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad UAB „I“ direktoriaus 2017 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. 1 patvirtintame ir nuo 2016 m. sausio 23 d. įsigaliojusiame baseino prižiūrėtojo pareigų aprašyme nebeliko pareigos vesti mokymo plaukti treniruotę (2 t., b. l. 3–4). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šiose pareigybėse yra nurodyta ir tai, jog baseino prižiūrėtojas yra pavaduojamas baseino instruktoriaus, o pavaduoti gali ir baseino prižiūrėtoją, ir baseino instruktorių. Iš šių nuostatų matyti, kad Bendrovės vadovybė šių pareigų nelaikė esmingai skirtingomis, nors, kaip matyti iš pareigų aprašyme nurodytų baseino prižiūrėtojo ir baseino instruktoriaus (2 t., b. l. 6–7) pareigų, šios pareigos nebuvo tapačios. Atsižvelgiant į tai, jog 2017 m. sausio 30 d. I. Š. pareigos oficialiai buvo nustatytos kaip baseino prižiūrėtojos, įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, laikytina, kad ji turėjo dirbti išimtinai pagal N. B. sudarytą ir patvirtintą budėjimo grafiką, tačiau to nepadarė ir papildomai savo budėjimo metu vedė mokymo plaukti treniruotes. Kaip jau aptarta, tokia tvarka buvo nustatyta Bendrovės vadovybės įsakymu dėl baseino instruktorių motyvacijos rodiklių bei aptarta Bendrovės vadovų susirinkime. Pirmiau aptarti įrodymai paneigia tai, jog nuteistoji N. B., žinodama, kad I. Š. turėjo vesti mokymo plaukti treniruotes, ją paskyrė tuo pačiu metu prižiūrėti baseino zoną, kadangi pagal minėtą pareigų aprašymą I. Š. treniruočių vesti neturėjo.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nepasitvirtino N. B. inkriminuoti kaltinimai dėl nusikaltimų, numatytų BK 132 straipsnio 3 dalyje ir 229 straipsnyje, padarymo. Remiantis detalia įrodymų visumos analize nėra pagrindo konstatuoti, jog N. B. pažeidė nurodytuose teisės aktuose įtvirtintas specialias elgesio saugumo taisykles bei savo veiksmais nulėmė E. K. žūtį, kadangi ji tinkamai atliko savo pareigas bei veikė savo įgaliojimų, kurie buvo apibrėžti jos pareiginėse instrukcijose, ribose. Pritartina apeliacinio skundo argumentams, jog šioje byloje nėra nustatyti visi būtinieji nusikalstamų veikų sudėties požymiai, kadangi N. B., kaip UAB „I“ sporto ir pramogų parko vadovės, veikloje nėra nustatytas objektyvus nusikalstamos veikos sudėties požymis – veika (nurodytas specialias elgesio saugumo taisykles pažeidžiantys veiksmai). Kadangi nustatyta, jog N. B. tinkamai atliko savo pareigas ir specialiųjų elgesio saugumo taisyklių nepažeidė, konstatuotina, kad ne N. B. veiksmai buvo E. K. žūties priežastis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, jog nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191-648/2017, 2K-243-699/2018). Esant visų pirmiau aptartų aplinkybių visumai, spręstina, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas ir N. B. atžvilgiu yra priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis.

Dėl kaltinamojo akto neatitikimo BPK 219 straipsnio reikalavimams

29. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme baudžiamoji byla buvo išnagrinėta pagal BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantį kaltinamąjį aktą iš kurio nebuvo įmanoma suprasti, kokie konkretūs N. B. veiksmai atitinka BK 132 straipsnio 3 dalyje ir 229 straipsnyje numatytų nusikalstamą veikų sudėties elementus ir požymius.

30. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie apelianto argumentai yra nepagrįsti. Pagal teismų praktiką kaltinamasis aktas pripažįstamas neatitinkančiu BPK 219 straipsnio reikalavimų tokiais atvejais, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės kaltinamajame akte nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to yra suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-280-648/2018, 2K-100-387/2023). Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad N. B. buvo esmingai suvaržoma galimybė suprasti jai pareikštą kaltinimą ir nuo jo gintis arba pagal kaltinamojo akto turinį teismui nepakako duomenų neabejotinai ir kompetentingai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77-489/2022, 2K-100-387/2023).

31. Be to, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tuo atveju, kai teismas nustato, kad jam perduotas kaltinamasis aktas neatitinka esminių jam keliamų BPK reikalavimų, sprendžia klausimą dėl bylos perdavimo prokurorui pažeidimams (trūkumams) pašalinti (BPK 254 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju 2019 m. gruodžio 19 d. Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorei Larisai Fedotovai perdavus baudžiamąją bylą į teismą (6 t., b. l. 122), Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. sausio 22 d. nutartimi baudžiamoji byla buvo perduota prokurorui, kadangi surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas bei buvo pažeista N. B. teisė į gynybą (6 t., b. l. 156–158). Prokurorei šią nutartį apskundus, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartimi šį prokurorės skundą tenkino ir panaikino 2020 m. sausio 22 d. nutartį motyvuodamas tuo, jog apylinkės teismo nustatyti kaltinamojo akto trūkumai netrukdo nagrinėti bylos ir juos galima pašalinti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teisme. Tokiai apygardos teismo išvadai pritaria ir teisėjų kolegija.

32. Kaip yra matyti iš aptariamo kaltinamojo akto, jame išdėstytos nusikalstamos veikos aplinkybės tiek, kiek jos buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis, ir iš kurių yra sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą: 1) veika (N. B. veiksmai, kuriais buvo pažeistos kaltinamajame akte nurodytų teisės aktų nuostatos bei neužtikrintas tinkamas sporto ir pramogų parko padalinio saugumas); 2) padariniai (kito žmogaus mirtis); ir 3) priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Nors, kaip matyti iš pirmiau aptartų aplinkybių bei įrodymų, pateiktas kaltinimas nepasitvirtino, tai savaime nereiškia, kad N. B. atžvilgiu buvo surašytas esminių trūkumų turintis kaltinamasis aktas. Vadovaujantis formuojama teismų praktika pripažįstama, kad iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-654/2023). Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl faktų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą. Vien tik tai, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis, nėra priežastis pritarti apeliacinio skundo argumentams, jog buvo surašytas BPK 219 straipsnio 3 dalies reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas.

33. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje surašytas kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus, jame išdėstyti ir atskleisti pagrindiniai N. B. inkriminuotų nusikalstamų veikų požymiai ir padarymo aplinkybės.

Dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo

34. Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teisme baudžiamąją bylą nagrinėjo šališkas teismas su aiškiu nusistatymu prieš N. B., kuris nesiėmė visų reikiamų priemonių siekiant išsiaiškinti visas reikšmingas bylos aplinkybes, o apsiribojo tik kaltinamajame akte surašytomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio bei nepagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis.

35. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo arba rodo bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį tendencingumą. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja to, kad teismo procesas būtų organizuojamas bei proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49-677/2017, 2K-181-648/2019). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nėra jokių duomenų, galinčių pagrįsti tai, kad bylą išnagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas buvo šališkas objektyviuoju ar subjektyviuoju aspektais, todėl apeliacinio skundo argumentai yra laikytini vien tik subjektyvia apelianto nuomone.

36. Nors sutinkama su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nesiėmė visų įmanomų priemonių, siekiant išsiaiškinti visas baudžiamosios bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, tačiau pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat atlikęs papildomas liudytojų apklausas, šią klaidą ištaisė.

37. Įvertinusi apeliacinio skundo motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas, nuteisdamas N. B. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, byloje esančius įrodymus vertino nepakankamai atidžiai ir nevisapusiškai, dėl ko priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimą. Dėl to skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendis yra naikintinas ir N. B. išteisinama, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistosios N. B. gynėjo advokato Virgilijaus Kaupo apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 13 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

N. B. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, kadangi ji nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

N. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BartkusJurgita MačionytėNijolė Žimkienė