Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-153-901/2015 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei D. U. dėl bendromis lėšomis ir darbu įgyto turto padalijimo, D. U. priešieškinį dėl A. G. iškeldinimo iš pastatų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis. Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl susitarimo įgyti konkrečius turto objektus bendrosios dalinės nuosavybės teise įrodymų vertinimo, priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis civilinėje byloje Nr. 2A -839-267/2014 , Šiaulių apygardos teismas 2014-11-14 Šiaulių apylinkės teismo 2014-05-29 sprendimo dalį dėl atsakovo A. G. iškeldinimo iš ieškovei D. U. asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkio paskirties pastatų – ūkinio pastato, garažo – esančių (duomenys neskelbtini), su visais atsakovui nuosavybės teise priklausančiais kilnojamaisiais daiktais, esančiais gyvenamajame name ir jo priklausiniuose, panaikino ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusią sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, paliko nepakeistą. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo A. G. nepilnametei dukrai K. G., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą po 500,00 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis, pradedant mokėti nuo 2013-12-06 iki K. G. pilnametystės, priteisė iš atsakovo A. G. nepilnametei dukrai K. G. 10800,00 Lt išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010-12-02 iki 2013-12-02. Taip pat priteisė iš atsakovo A. G. sūnui I. G., gim. (duomenys neskelbtini), 10800,00 Lt išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2010-12-02 iki 2013-12-02, nustatė uzufrukto teisę ieškovei D. U. tvarkyti nepilnametės dukros K. G. išlaikymą. Šiaulių apygardos teismas įvertinęs tai, kad Šiaulių apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-5415-901/2014 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei D. U. dėl bendromis lėšomis ir darbu įgyto turto, ir įvertinęs, kad reikalavimo dėl atsakovo iškeldinimo nagrinėjimas yra neatsiejamas nuo ginčo dėl bendromis lėšomis ir darbu įgyto turto padalijimo išnagrinėjimo, t. y. tik teismui išnagrinėjus bylą dėl turto, esančio (duomenys neskelbtini), padalijimo, galėtų būti sprendžiamas ieškovės reikalavimų iškeldinti atsakovą iš gyvenamojo namo ir priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini), teisėtumas ir pagrįstumas. Todėl sprendė, kad ši bylos dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas spręsdamas dėl išlaikymo priteisimo iš A. G. be kitų argumentų nurodė ir tai, kad atsakovas yra sveikas ir darbingas asmuo, byloje nėra duomenų, kad atsakovas neturi galimybių susirasti geriau apmokamą darbą, o aplinkybės, kad atsakovui priklauso individuali įmonė, kad 2011 m. atsakovui buvo grąžintas 170000,00 Lt vertės indėlis, kad atsakovui priklauso 207500,00 Lt vertės kreditorinis reikalavimas BUAB Ūkio bankas bankroto byloje, tik patvirtina faktą, kad atsakovo turtinė padėtis yra pakankamai gera. Pažymėjo, kad atsakovas (apeliantas) deklaruodamas savo sunkią turtinę padėtį, nepateikė teismui pakankamai leistinų įrodymų apie tikrąją savo turtinę padėtį, nepateikė jokių duomenų apie individualią įmonę, jos gaunamą pelną ar akcijų vertę, o ginčijant pirmosios instancijos teismo argumentą dėl teismo nurodyto 170000,00 Lt vertės indėlio kaip atsakovo turimo turto, nepateikė įrodymų apie šių lėšų panaudojimą bendriems šeimos poreikiams tenkinti, juo labiau kad tokią minėto turto panaudojimo aplinkybę apeliantas nurodė tik apeliacinės instancijos teisme, kas pagal civilinio proceso normas yra draudžiama (LR CPK 306 straipsnio 2 dalis).Bylos duomenimis ieškovė ieškinį dėl išlaikymo priteisimo ir atsakovo iškeldinimo iš jai nuosavybės teise registruotų pastatų pareiškė 2013-12-02, patikslintą ieškinį 2013-12-18. Byloje atsakovas pateikdamas atsiliepimą į ieškinį jokių dokumentų priedų neteikė, priešieškinio nereiškė. Teismas savo iniciatyva išreikalavo duomenis apie nekilnojamąjį turtą, duomenis apie įregistruotą transporto priemones, duomenis apie šalių pajamas. Atsakovas ieškinį dėl bendromis lėšomis ir darbu įgyto turto padalijimo pareiškė 2014-06-02. 2014-11-17 civilinės bylos sujungtos bendram nagrinėjimui. Apeliaciniu skundu apeliantas prašo skirti žodinį apeliacinio skundo nagrinėjimą. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir suinteresuotas bylos baigtimi, motyvuodamas tuo, kad buvo atmestas jo prašymas apklausti liudytoją M. D. teismo posėdyje, tuo teismas apribojo ieškovą rinkti įrodymus, o paskui pateiktus M. D. parodymus patvirtintus notaro, vertino kritiškai, aiškino sprendime, kad liudytoja nebuvo apklausta teisme, ir atsakovė ar jos atstovė negalėjo užduoti klausimų. Apelianto vertinimu liudytojos paaiškinimai yra svarbūs, nes liudytoja, buto pardavėja, yra visiškai nešališkas žmogus. Apeliantas nurodė, kad teismas nesudarė galimybės apklausti liudytoją teisme, todėl žodinis šios bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka yra būtinas. Bylos duomenimis į bylą pateiktas notarinisPagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad LR CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pvz., būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtina bylą nagrinėti žodžiu ( pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, bylos Nr. 3K-3-115/2013). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo spręsti, kad apelianto prašymas apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka dėl nurodytų aplinkybių yra pagrįstas. Apeliacinis teismas nesutinka su apelianto argumentais dėl liudytojos apklausos. LITEKO duomenimis teismo posėdžių garso įrašai patvirtina, kad apeliantas prašymą apklausti liudytoją pareiškė tik 2015-03-09 motyvuodamas tuo, kad į šios dienos posėdį liudytoja atvykti negalėjo. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į A. G. argumentus sprendė, kad toks prašymas pateiktas pavėluotai, nes byla tęsiasi ilgą laiką, ir liudytojos kvietimas užvilkins bylos nagrinėjimą, todėl prašymo netenkino. Bylą išnagrinėjus iš esmės prieš baigiamąsias kalbas ieškovo atstovas paprašė pertraukos pasiruošti baigiamosioms kalboms. Teismas tenkino prašymą. 2015-03-12 teismo posėdyje ieškovas pareiškė prašymą priimti 2015-03-10 notarės patvirtintus M. D. paaiškinimus dėl buto 1996 m. iš jos pirkimo aplinkybių, sumokėtos sumos ir aplinkybių, kad butą apžiūrėjo abu ir pinigus sumokėjo A. G.. Teismas nutarė pridėti prie bylos pateiktą dokumentą. Atsakovės atstovė nurodė, kad teismui priėmus minėtą dokumentą reikalinga kviesti į posėdį ir išsamiau aiškintis liudytojos nurodytas aplinkybes, nes nėra duomenų kodėl ji negalėtų dalyvauti teismo posėdyje, be to turėtų būti įspėta dėl melagingų parodymų davimo. Ieškovo vertinimu liudytojos kvietimas į teismo posėdį nėra tikslingas nes visas jai žinomas aplinkybes liudytoja nurodė, dar kartą klausinėti nėra pagrindo daugiau ji nieko nepasakys, ji atsakė į konkrečius klausimus. Byla užsitęsusi, jos iškvietimas užtęstų bylos nagrinėjimą, pateiktas dokumentas yra tinkamas įrodymas. Teismas sprendė, kad liudytojos iškvietimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, proceso dalyviai turėjo pakankamai laiko pateikti visus prašymus, teikti įrodymus, todėl prašymo iškviesti liudytojos netenkino. Apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo argumentus dėl savalaikio įrodymų pateikimo, į tai, kad, kaip minėta ieškovė ieškinį dėl išlaikymo priteisimo ir atsakovo iškeldinimo iš jai nuosavybės teise registruotų pastatų buvo pareiškusi dar 2013-12-02, o A. G. ieškinį dėl bendromis lėšomis ir darbu įgyto turto padalijimo pareiškė 2014-06-02, teismo vertinimu buvo pakankamai laiko teikti įrodymus, reikšti prašymus ir kita. Be to atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, kad ieškovas pats išsakė savo galutinę poziciją, kad liudytojos iškvietimas nėra reikalingas, nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas apribojo ieškovą rinkti įrodymus, pažeidė ieškovo teises. Be to pažymėtina, kad CPK 192 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta teismo galimybė vertinti liudytojo raštu pateiktus parodymus yra išimtis, kuri gali būti taikoma tik esant šioje teisės normoje nustatytiems pagrindams ir negali būti aiškinama išplečiant taikymo galimybes, tai prieštarautų viešosios teisės taikymo principams. Konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesirėmė notariškai patvirtintais liudytojos M. D. rašytiniais parodymais, kadangi neegzistavo jokių LR CPK 192 straipsnio 8 dalyje nurodytų išimtinių aplinkybių. Be to atsižvelgiant į liudytojos fiksuotų parodymų turinį, yra pagrindo spręsti, kad liudytoja patvirtinusi A. G. pinigų sumokėjimo faktą, kitų reikšmingų aplinkybių, kieno tai konkrečiai pinigai, kodėl sutartis sudaroma atsakovės vardu nenurodė. Apeliacinio teismo vertinimu bylos šalims nebuvo užkirstas kelias dėl ginčo esmės pasisakyti žodžiu pirmosios instancijos teisme, teikti rašytinius įrodymus, kviesti apklausai liudytojus ir kita., apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atsižvelgus į konkrečius byloje esančius duomenis netenkintinas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (LR CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, LR CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz. 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas (LR CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo (LR CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą (LR CPK 66, 68 straipsniai). Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas (LR CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ar konkretiems teisėjams (LR CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš LR CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu (LR CPK III dalis). Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apelianto nurodytas aplinkybes, dėl teismo įrodymų vertinimo, padarytų išvadų, taip pat argumentų dėl minėtos liudytojos iškvietimo, kurios parodymai patvirtinti notaro pateikti teismui, kitus apelianto argumentus daro išvadą, kad apeliantas argumentų, įrodymų, kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo spręsti, kad apelianto argumentai dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo, iš esmės yra susiję su ieškovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimu, t.y. ne tokiu, kokio tikėjosi ieškovas.

Apelianto vertinimu teismo sprendimas dėl ieškovo A. G. ieškinio atmetimo ir atsakovės D. U. priešieškinio tenkinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas netyrė visų įrodymų ir aplinkybių, neteisingai vertino įrodymus, padarė neteisingas išvadas. Teismas neįvertino to, kad šalys kartu gyveno, augino vaikus, nevertino to, kad D. U. 10 metų nedirbo, net neužsiminė sprendime, kad abi šalys laikė banke indėlius ir pirko vertybinius popierius, taip pat nė žodžio nepasisakė dėl mašinos pirkimo už 32 000 Lt, o ir atsakovė nieko apie tai negalėjo paaiškinti, nepilnai vertino ieškovo A. G. uždirbtus pinigus, kad skolino pinigus atsakovės tėvams traktoriui pirkti ir kita. Apelianto vertinimu iškeldinti atsakovą A. G. iš patalpų nebuvo jokio pagrindo, nes atsakovas A. G. ir ieškovė D. U. nuo 1996 m. gruodžio mėn. gyveno kartu faktinėje santuokoje. Jų bendras gyvenimas, vaikų šeimoje buvimas patvirtina, kad atsakovas A. G. ir ieškovė D. U., gyvendami kartu, sukauptą turtą, kuris priklauso D. U., įgijo bendromis lėšomis ir bendru darbu. Taip pat apeliantas nesutinka su teismo argumentais, kad siekiant įrodyti nesusituokusių asmenų sukurtą bendrą dalinę nuosavybę, jungtinės veiklos sutartis turi būti rašytine forma.

Apeliacinis teismas iš dalies sutinka su apelianto argumentais, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra atvejų, kai nesant rašytinės sutarties formos, yra pripažįstama bendra dalinė nuosavybė gyvenantiems nesusituokusiems asmenims. Vien tik šiuo pagrindu atmesti ieškovo reikalavimo nėra pagrindo, nes vertintina konkrečių aplinkybių visuma. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Tačiau tuo pačiu pažymima, kad nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija. Apie ką nurodė ir pats ieškovas reikšdamas ieškinį, taip pat pats nurodydamas, kad sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį. Šiuo konkrečiu atveju ieškovo pareiga įrodyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą tenka ieškovui. Teismų praktikoje suformuota, kad aiškinimas, kad gyvenant kartu įgytas turtas savaime yra pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Todėl sprendžiant dėl tarp šalių kilusį ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės, vertinant ar turtas yra asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikalinga nustatyti ir įvertinti ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, ar turto įsigijimui buvo panaudotos abiejų šalių lėšos ir darbas. LR CPK 178 straipsnis numato, kad šalys civiliniame procese turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Taigi, bylos nagrinėjimo metu apeliantas turėjo pareigą įrodyti, kad šalys ne tik gyveno kartu, bet ir vedė bendrą ūkį, buvo susitarę įgyti konkrečius turto objektus bendrosios dalinės nuosavybės teise bei šiuos turto objektus naudodami asmenines lėšas ar darbu įsigijo. Apeliacinio teismo vertinimu konkrečiu atveju atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis apeliantas įrodė tik tai, dėl ko iš esmės nekilo ginčo, kad šalys gyveno kartu, tačiau byloje nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo reikalavimų pagrįstumą. Ieškovo paaiškinimai, byloje esantys rašytiniai įrodymai, apklausti liudytojai nepatvirtino, kad šalys vedė bendrą ūkį. Priešingai, tiek atsakovė, tiek liudytojai patvirtino, kad šalys nors ir gyveno kartu, tačiau bendro ūkio nevedė, kiekvienas iš jų disponavo savo lėšomis ir turtu. Apeliantas kaupė pinigines lėšas banke, sukaupė bylos duomenimis 207000,00 Lt sumą (duomenys neskelbtini). Disponavo savo nuožiūra piniginėmis lėšomis, asmeninės nuosavybės teise priklausiusį garažą padovanojo savo sūnui iš pirmosios santuokos V. G., neneigė, kad nutraukęs santuoką 2003 m. kovo 27 d. su buvusia sutuoktine R. G., toliau materialiai rėmė tiek ją, tiek santuokoje gimusius vaikus. Apelianto argumentai, kad byloje visi apklausti liudytojai yra atsakovės artimieji giminaičiai, nepagrįstas, nes buvo apklaustas ieškovo sūnus, kuris patvirtino aplinkybes dėl jam, jo seseriai teiktos paramos. Apeliantas tik 2003 m. nutraukė savo santuoką su sutuoktine R. G.. Apeliacinio teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad ieškovo santuoka buvo nutraukta tik 2003-03-27 taip kelia abejonių dėl ieškovo ketinimų įsigyti turtą bendrai nuosavybei. Nors kaip minėta, šalys gyveno kartu, augino vaikus, tačiau ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl bendros jungtinės veiklos įsigyjant turtą, kad turtas įgyjamas jų bendrai dalinei nuosavybei, tačiau dėl kokių tai priežasčių, galimai žinomų šalims, teisinė registracija galimai atliekama tik atsakovės vardu. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2003-03-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1045-03/2003 dėl apelianto ir jo buvusios sutuoktinės R. G. santuokos nutraukimo yra konstatuota, kad sutuoktiniai santuokinį gyvenimą gyveno ir bendrą ūkį vedė iki 1996 m. gruodžio mėnesio, t.y. iki buto (duomenys neskelbtini), įsigijimo. Šalims (duomenys neskelbtini) gimė sūnus I., (duomenys neskelbtini) gimė dukra K., tačiau apeliantas jų tėvystę pripažino tik 2002 m. metais. Apeliacinio teismo vertinimu, kad ieškovo teigimu vaikų tėvystė jo vardu nebuvo iš karto įregistruota todėl, kad taip pageidavo atsakovė, niekuo nepagrįsta, atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų interesus, be to šias aplinkybes neigia atsakovė.

Apeliacinio teismo vertinimu niekuo nepagrįsti apelianto argumentai, kad atsakovė nedirbo apie 10 metų. Bylos duomenimis atsakovė nepertraukiamai dirbo nuo 1988 metų, gavo pajamas, gavo socialines išmokas, buvo remiama savo pasiturinčiai gyvenančių tėvų, turėjo sukaupusi reikalingą - 14 000,00 Lt sumą buto, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimui 1996-12-03 pirkimo -pardavimo sutarties pagrindu. Žemės sklypas, gyvenamasis namas su priklausiniais, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įgytas 1999-08-18 Pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu už 54000,00 Lt, už atsakovės tėvų dovanotas lėšas, ką patvirtina atsakovės į bylą pateiktos dovanojimo sutartys, kurios po nekilnojamojo turto įsigijimo sandorio sudarymo, buvo pateiktos valstybinei mokesčių inspekcijai. Automobilis Renault Clio, 2000 m. laidos, pirkimo - pardavimo sutartis į bylą nėra pateikta. Apeliantas kelia abejones dėl šių sutarčių galiojimo, tačiau jų forma ir turinys atitinka įstatymo reikalavimus, jos nėra nuginčytos. Apeliantas neigdamas atsakovės galimybę įsigyti už savo asmenines lėšas nekilnojamąjį turtą bei transporto priemonę, tiek bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, tiek savo apeliacinį skundą grindžia savo gautomis pajamomis 155431,37 Lt, tačiau kaip pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė atsakovė, šias pajamas jis gavo laikotarpiu nuo 1993-09-01 iki 2013-12-31. Byloje pateikti duomenys patvirtinantys apelianto pajamas laikotarpiu iki ginčo turto įgijimo - 1996-12-03 ir iki 1999-08-18 turto įsigijimo. Bylos duomenimis ir kaip pagrįstai pažymėjo atsakovė 1993 m. rugsėjo - gruodžio mėnesiais apeliantas gavo 1310,36 Lt draudžiamųjų pajamų; 1994 m. - 3364,91 Lt; 1995 m. - 3 265,52 Lt; 1996 m. - 10553,71 Lt; 1997 m. - 16 385,81 Lt; 1998 m. - 12 252,63 Lt; 1999 m. sausio -rugsėjo mėn. - 7182,33 Lt Tokiu būdu apelianto draudžiamosios pajamos šiais laikotarpiais sudarė vidutiniškai 754,38 Lt per mėnesį. Kolegija sutinka su argumentais, kad ieškovas negalėjo iš šių lėšų pragyventi, remti materialiai sutuoktinę R. G., du vaikus iš pirmosios santuokos, kaupti lėšas banke ir dar įsigyti ginčo turto objektus. Byloje ieškovas nepateikė jokių išsamesnių duomenų kur ir kaip panaudodavo savo turimas lėšas. Ieškovas nurodo, kad pardavus po santuokos nutraukimo jam atitekusio buto, adresu (duomenys neskelbtini), dalį, gautos lėšos buvo panaudotos gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), remontui, tačiau nepateikė jokių konkrečių duomenų kokie remonto darbai buvo atlikti, kokios remontui sumas jis išleido, kokie pagerinimo darbai buvo atlikti, kaip padidėjo būsto vertė ir kita. Apeliacinio teismo vertinimu atsakovei neigiant šias aplinkybes, t.y. nepripažįstant, kad buvo atlikti gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), remonto darbai, o ieškovui nenurodant ir neteikiant jokių ieškovo argumentus patvirtinančių įrodymų, nėra galimybės konkrečių aplinkybių nustatyti. Apeliacinio teismo vertinimu, negalima kategoriškai atmesti ieškovo argumentų, kad jis gyvendamas kartu ir naudodamasis konkrečiu nekilnojamuoju turtu juo visiškai nesirūpino, tačiau koks ieškovo indėlis, ar jis atliko ar neatliko remontą, ar įdėjo savo lėšas į turto pagerinimą, pareiga įrodinėti tenka ieškovui. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis gyveno kartu su atsakove D. U., vedė bendrą ūkį, augino vaikus, kad jie buvo pasiskirstę finansinius mokėjimus. Atsakovė prisiėmė rūpinimąsi buitimi ir vaikų priežiūra, o ieškovas mokėjo visus mokesčius, automobilio eksploatacijos išlaidas bei kartas nuo karto pirko vaikams brangesnius daiktus, kaip stacionarų kompiuterį, nešiojamą kompiuterį, 3 dviračius, batutą, palapinę, delninuką, 2 televizorius ir kitus daiktus, tuo prisidėdamas prie vaikų išlaikymo, neskaitant kitų finansinių įsipareigojimų. Ieškovo vertinimu paminėtos aplinkybės leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad turtas įgytas bendromis lėšomis ir bendru darbu. Apeliacinis teismas nesutinka su ieškovo argumentais, kaip minėta gyvenimas kartu dar neįrodo, kad turtas yra įgytas bendromis lėšomis ir bendru darbu. O tai, kad ieškovas nurodė dėl vaikams pirktų daiktų, patvirtina aplinkybes dėl ieškovo skirtų lėšų vaikų poreikių tenkinimui. Apeliantas nurodė, kad teismas nesiaiškino aplinkybių dėl automobilio įsigijimo, tačiau apeliacinis teismas pažymi, kad be byloje esančių duomenų apie automobilio įsigijimą atsakovės vardu, bei jos vardu atliktą teisinę registraciją ieškovas į bylą nepateikė nei pirkimo pardavimo sutarties nei kitų įrodymų, kurie pagrįstų ieškovo argumentus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad jis iš esmės prisidėjo ieškovei įsigyjant minėtą nekilnojamą turtą, galiausiai įsigyjant automobilį, kad iš esmės šį turtą pagerino (LR CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismas vertindamas bylos duomenis pažymėjo, kad bylos šalių pajamos iš esmės nesiskyrė, be to, ieškovas pats pripažino, kad nuolat kaupė lėšas, atsidėdamas nuo uždirbamų lėšų, kurių didelę sumą buvo padėjęs į banką, o ne perdavė atsakovei šiai įsigyjant ar vėliau remontuojant nekilnojamą turtą. Teismas nenustatė, kad A. G. lėšomis būtų rekonstruotas ar kitaip iš esmės pagerintas atsakovės vardu registruotas turtas, kad šio turto vertė bylos šalims gyvenant kartu iš esmės padidėjo. Teismo vertinimu atsakovė, priešingai, pateikė teismui rašytinius įrodymus, kad ji 1999 m. įsigydama žemės sklypą su gyvenamu namu ir kitais statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), panaudojo jai jos motinos A. U. 1999-08-15 dovanojimo sutartimi dovanotus 30 000 Lt bei jos tėvo A. U. 1999-08-15 dovanojimo sutartimi dovanotus 25 000 Lt, viso 55 000,00 Lt. Vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė įsigijo iki jai ir ieškovui pradedant gyventi kartu. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto teiginiais, kad liudytoja D. K. patvirtino, kad tėvas A. U. pinigų neturėjo ir negalėjo dovanoti, nes visus pinigus tvarkė atsakovės D. U. mama A. U. Pasak apelianto buvo sudarytos dvi fiktyvios sutartys, kad 30000,00 Lt dovanoja mama ir 25000,00 Lt dovanoja tėvas. LITEKO duomenimis išklausius garso įrašą liudytoja tokių aplinkybių kaip teigia ieškovas nenurodė, iš esmės liudytoja nurodė, kad jos mama viskuo rūpinosi, kad tėvai materialai rėmė tiek atsakovę, tiek ją, kad ji nežinojo ir nesuprato, kad jos sesuo gyvena su ieškovu, ir tik vėliau sužinojo, kad jis vedęs bei nurodė kitas aplinkybes. Todėl teisėjų kolegijai, kaip jau minėta nesant nuginčytoms dovanojimo sutartims, nesant jokių kitų įrodymų dėl sutarčių fiktyvumo nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais. Bylos duomenimis ieškovas nurodė, kad jis kreipėsi į ikiteisminį tyrimą. Iš į bylą pateikto prokuratūros 2015-06-25 rašto matyti, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo dokumentų klastojimo. Duomenų apie priimtus sprendimus tikslinant dėl ikiteisminio tyrimo eigos negauta.

Pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus dėl 2015-03-10 notariškai patvirtintų liudytojos M. D. parodymų, kad už perkamą butą tariamai visą sumą sumokėjo A. G., kuris liudytojos teigimu jau tuo laiku gyveno kartu su D. U., nurodė, kad juos reikia vertinti kritiškai, kadangi šias aplinkybes paneigia kita bylos medžiaga, šalių paaiškinimai, kitų liudytojų parodymai. Teismo vertinimu ieškovas nepateikė teismui daugiau jokių rašytinių įrodymų, kad iki jam ir D. U. kartu apsigyvenant jis didelėmis sumomis disponavo (pardavė vertingą turtą, gavo didelę sumą dovanų), kad jis parėmė atsakovę ir kad iš šių sumų ji įgijo butą, kitą nekilnojamą turtą, automobilį (LR CPK 178 straipsnis). Teismo vertinimu ieškovo nurodomas jo kartu su buvusia sutuoktine R. G. 1992 m. privatizuotas butas, adresu (duomenys neskelbtini), kuris po jų santuokos nutraukimo 2003 m. buvo jiems padalintas pusiau, ir ieškovo lėšos, gautos už ½ dalį jam priklausančio buto, gautos 2004-10-20 pardavus šį butą niekaip negalėjo būti investuotos atsakovei D. U. dar 1996 m. įgyjant butą ar 1999 m. atsakovei įgyjant žemės sklypą su pastatais. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė kokius namo įrengimo darbus, kokiu laikotarpiu ir už kokias sumas jis atliko. Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus sprendė, kad A. G. turėjo išlaidų ne tik atsakovei ir jų vaikams, bet ir oficialiai savo šeimai, o jo atlyginimas nebuvo itin didelis, todėl teismas sprendė, kad mažai tikėtina, kad jis nupirko D. U. nekilnojamą turtą, ar sumokėjo didesnę dalį už jį nei atsakovė. Teismo vertinimu atsakovei įrodžius, kad ji yra vienintelė turto savininkė ir kad jos teisės yra pažeistos, teismas pagrįstai sprendė dėl A. G. iškeldinimo iš atsakovei D. U. asmeninės nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų.

Atsižvelgiant į bylos duomenis, apeliacinio teismo argumentus, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutikti. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas nevertino aplinkybių dėl šalių gyvenimo kartu, kad D. U. 10 metų nedirbo, kad šalys laikė banke indėlius, pirko vertybinius popierius, kad nepasisakė dėl mašinos pirkimo, netinkamai vertino aplinkybes dėl ieškovo A. G. uždirbtų pinigų bei kitų aplinkybių, dėl ko jau pasisakė apeliacinis teismas. Kolegijos vertinimu apeliaciniame skunde apeliantas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, papildomai pažymėdamas dėl netinkamo jų vertinimo. Pažymėtina, kad teismas byloje esančius įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Remdamasis įrodymų įvertinimu teismas daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą (LR CPK 185 straipsnis). Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, LR CPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Kiekvienu konkrečiu kiekvienas įrodymas vertintinas atsižvelgiant į konkrečių aplinkybių visumą, kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (LR CPK 187 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas. Teismo išvados pagrįstos visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas yra neaiškus, prieštaringas, priimtas pažeidžiant teisinio aiškumo reikalavimus, aiškiai neteisingas, nemotyvuotas, kaip teigia apeliantas.

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teismas nepasisako, nes jie neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo tenkinti ieškovo pareikštų reikalavimų. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto apeliacinis skundas atmestinas (326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Atsakovė teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą nurodė, kad patyrė 150 Eur bylinėjimosi išlaidų. Prašo bylinėjimosi išlaidas priteisti iš ieškovo. Pagal LR CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą patirtos išlaidos yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamais civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžiais. Teismas įvertinęs atsakovės atstovės paruošto procesinio dokumento apimtį, sudėtingumą, keliamus klausimus, galimas laiko sąnaudas sprendžia, kad prašymas priteisti 150 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, pagrįstas. (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis). Atmetus apeliacinį skundą, apelianto bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ir nepriteisiamos ( LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. G., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei D. U., a.k. (duomenys neskelbtini) 150 Eur ( šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.