Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Ieškovo ieškinį atmesti, tenkinti atsakovės priešieškinį.

Nustatyta, kad atsakovei D. U. nuosavybės teise priklauso butas, u/n (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurį ieškovė įgijo 1996-12-03 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 10766 pagrindu, 0,1310 ha žemės sklypas, u/n (duomenys neskelbtini), su jame esančiais 69,39 kv.m. ploto gyvenamu namu, u/n (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu, u/n (duomenys neskelbtini), garažu, u/n (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniais, u/n (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini), kuriuos ieškovė įgijo 1999-08-18 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 9639 pagrindu už 54000 Lt, taip pat automobilis Renault Clio, v/n (duomenys neskelbtini) (11, 17-23, 34-35 b.l.).

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 12 str., 17 str., 178 str. šalys, laikydamosi rungimosi ir lygiateisiškumo principų turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nuosavybė gali būti įgijama tik įstatymų nustatytais pagrindais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 4.47 str.). Ieškovas, teigdamas, kad jis bendra jungtine veikla įgijo dalį turto, kuris yra registruotas atsakovės vardu, privalėjo įrodyti, kad tarp bylos šalių buvo toks susitarimas, kad šis susitarimas sukurti bendrą dalinę nuosavybę ne tik kad buvo sudarytas raštu, bet ir patvirtintas notariškai, kaip kad to reikalauja D. U. nekilnojamo turto įgijimo metu (1996 m., 1999 m.) galiojusio 1964 m. CK 43, 472 ir 472-1 straipsniuose. Jungtinės veiklos sutarties rašytinės formos reikalavimas, siekiant įrodyti nesusituokusių asmenų siekį sukurti bendrą dalinę nuosavybę, numato ir dabar galiojantis Civilinis kodeksas, o sandorio formos nesilaikymas daro sandorį negaliojančiu. Sutinkamai su formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tik išimtinais atvejais pripažįstama bendra dalinė nuosavybė kartu gyvenantiems nesusituokusiems asmenims, kurie neturėjo rašytinio susitarimo dėl bendro turto sukūrimo, t.y. kai byloje yra kitų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kad kartu gyvenantis asmuo iš esmės prisidėjo prie sugyventinio, kurio vardu registruotas turtas, turto įsigijimo, įnešdamas dideles sumas, šį turtą iš esmės pagerindamas lėšomis, darbu, nepertraukiamai gyveno daug metų, vedė bendrą ūkį, turi bendrų vaikų ir t.t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-26 nutartis c.b. Nr. 3K-3-305/2006, 2008-04-08 nutartis c.b. Nr. 3K-3-235/2008, 2010-11-30 nutartis c.b. Nr. 3K-3-482/2010).

Teismo vertinimu ieškovas nepateikė teismui jokių rašytinių įrodymų, kad jis iš esmės prisidėjo ieškovei įsigyjant minėtą nekilnojamą turtą, galiausiai įsigyjant automobilį, kad iš esmės šį turtą pagerino (CPK 178 str., 185 str.). Reikia pažymėti, kad bylos šalių pajamos iš esmės nesiskyrė, be to, ieškovas pats pripažino, kad nuolat kaupė lėšas, atsidėdamas nuo uždirbamų lėšų, kurių didelę sumą buvo padėjęs į banką, o ne perdavė atsakovei šiai įsigyjant ar vėliau remontuojant nekilnojamą turtą. Nenustatyta, kad A. G. lėšomis būtų rekonstruotas ar kitaip iš esmės pagerintas atsakovės vardu registruotas turtas, kad šio turto vertė bylos šalims gyvenant kartu iš esmės padidėjo. Atsakovė, priešingai, pateikė teismui rašytinius įrodymus, kad ji 1999 m. įsigydama žemės sklypą su gyvenamu namu ir kitais statiniais, adresu (duomenys neskelbtini), panaudojo jai jos motinos A. U. 1999-08-15 dovanojimo sutartimi dovanotus 30 000 Lt bei jos tėvo A. U. 1999-08-15 dovanojimo sutartimi dovanotus 25 000 Lt (viso 55 000 Lt) (62-70 b.l.). Šalys patvirtino, kad šios sutartys nebuvo ginčytos ir yra galiojančios. Vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė įsigijo iki jai ir ieškovui pradedant gyventi kartu. Ieškovo teismui bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigoje pateiktus notariškai patvirtintus liudytojos M. D. parodymus, kad už perkamą butą tariamai visą sumą sumokėjo A. G., kuris liudytojos teigimu jau tuo laiku gyveno kartu su D. U., reiktų vertinti kritiškai, kadangi šias aplinkybes paneigia kita bylos medžiaga, šalių paaiškinimai, kitų liudytojų parodymai (133-134, 149-150 b.l.). Be to ši liudytoja nebuvo apklausta teisme, jai atsakovė ar jos atstovė negalėjo užduoti klausimų. Ieškovas nepateikė teismui daugiau jokių rašytinių įrodymų, kad iki jam ir D. U. kartu apsigyvenant jis didelėmis sumomis disponavo (pardavė vertingą turtą, gavo didelę sumą dovanų), kad jis parėmė atsakovę ir kad iš šių sumų ji įgijo butą, kitą nekilnojamą turtą, automobilį (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad ieškovo nurodomas jo kartu su buvusia sutuoktine R. G. 1992 m. privatizuotas butas, adresu (duomenys neskelbtini), kuris po jų santuokos nutraukimo 2003 m. buvo jiems padalintas pusiau, ir ieškovo lėšos, gautos už ½ dalį jam priklausančio buto, gautos 2004-10-20 pardavus šį butą (7-8, 103 b.l.), niekaip negalėjo būti investuotos į atsakovės D. U. dar 1996 m. įgyjant butą ar 1999 m. atsakovei įgyjant žemės sklypą su pastatais. Ieškovas teigia, kad jis už butą gautas lėšas panaudojo gyvenamojo namo, esančio Rasos g. 6, Šiauliai, įrengimui ir apstatymui. Kokius namo įrengimo darbus, kokiu laikotarpiu ir už kokias sumas ieškovas atliko, jis nekonkretizuoja, išskyrus, kad buvo keičiami langai (nekonkretizavo kada, už kokią sumą), be to, neįvardija, kokius konkrečiai vertingus kilnojamus daiktus, kurie panaudoti namo apstatymui, jis įgijo ir už kokias sumas. Taip pat reiktų pažymėti, kad prieš daug metų padaryti pagerinimai, taip pat įgytas kilnojamas turtas per ilgą laiką nuvertėjo, be to, tais pagerinimais ir kilnojamu turtu naudojosi ne tik turto savininkė, bet ir pats A. G.. Ieškovas pripažįsta, kad ir atsakovė pirkdavo baldus, apie jų pirkimą neįspėdama ieškovo. Reikia pastebėti, kad ieškovas ieškinyje pats nurodė, kad savo turėtą garažą jis 2014 m. padovanojo savo sūnui iš buvusios santuokos, todėl šios lėšos taip pat niekaip negalėjo būti panaudotos atsakovei D. U. ne tik anksčiau įsigyjant nekilnojamą turtą, bet taip pat ir 2000 m. įsigyjant automobilį Renault Clio, v/n (duomenys neskelbtini) (9-10, 17 b.l.). Liudytojai R. U. (atsakovės dėdė), I. G. (šalių sūnus) ir D. K. (atsakovės sesuo) patvirtino, kad atsakovės tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, kurie ne tik maisto produktais, bet ir nemenkomis pinigų sumomis rėmė atsakovę, kuri kartais padėdavo tėvams ūkyje. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas, nors ir gyveno nesusituokęs su D. U., tačiau tuo metu (iki 2003 m.) nebuvo nutraukęs santuokos su R. G., jie turėjo du vaikus, bendro turto, ieškovas dalį savo uždirbamų lėšų skirdavo šeimai, mokesčiams. Tą patvirtino ieškovo sūnus iš ankstesnės santuokos V. G., kuris paliudijo, kad tėvas, nors ir gyveno su kita moterimi jį ir seserį bei motiną rėmė. Taigi, A. G. turėjo išlaidų ne tik atsakovei ir jų vaikams, bet ir oficialiai savo šeimai, o jo atlyginimas nebuvo itin didelis, todėl mažai tikėtina, kad jis nupirko D. U. nekilnojamą turtą, ar sumokėjo didesnę dalį už jį nei atsakovė. Atkreiptinas dėmesys, kad A. G., nutraukdamas santuoką į dalintino turto masę nebuvo įtraukęs, kad jis dar turi dalį bendros nuosavybės, įgytos kartu D. U., tuo pripažindamas, kad tai yra jos asmeninė nuosavybė.

D. U. prašo teismo iškeldinti ieškovą iš jai priklausančio nekilnojamo turto, kadangi ji toliau nebesuinteresuota, kad jos nuosavybėje ir toliau gyventų A. G., kuris nemoka mokesčių už komunalines paslaugas, trukdo jai naudotis nekilnojamu turtu. Atsakovė ne kartą prašė ieškovo išsikelti iš jai priklausančios nuosavybės, tačiau jis tebegyvena viename iš jos turimų ūkinių pastatų, be to, kartais naudojasi ir gyvenamu namu, kitais statiniais. A. G. neneigia, kad gyvena atsakovės pastatuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Tuo ieškovas pažeidžia D. U. kaip savininkės teises, ginamas tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 24 str., tiek tarptautinių dokumentų – pirmiausia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau EŽTK) ir jos Papildomo protokolo (Matheus v. France, no. 62740/00, 31 March 2005). EŽTK 8 straipsnyje nėra aiškiai įtvirtintos teisės būti aprūpintam būstu (namais). EŽTT praktikoje pažymėta, kad nors akivaizdžiai pageidautina, jog kiekvienas asmuo turėtų vietą, kurioje jis galėtų oriai gyventi ir vadinti šią vietą namais, deja, valstybėse - Konvencijos dalyvėse yra daug asmenų, neturinčių namų. Klausimas, ar valstybė skirs lėšų, suteikiančių galimybę kiekvienam turėti namus, yra susijęs su politiniu, o ne teismo sprendimu (žr. Chapman v. United Kingdom, no. 27238/95, 18 January 2001, § 99; Jane Smith v. United Kingdom, no. 25154/94, 18 January 2001, § 106).