- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-04-26
- Bylos Nr.
- 3K-3-305/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualdas Čaika (pirm.), Aloyzas Marčiulionis (pran.), Bronius Pupkovas
- Atsakovas
- E., E. V., E. Š.
- Ieškovas
- I. B.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (teisėjų kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pranešėjas) ir Broniaus Pupkovo,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių E. V. ir E. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. B. ieškinį atsakovėms E. V., E. Š., trečiajam asmeniui Vilniaus miesto 22-ojo notarų biuro notarei S. N. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo, paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo ir laidojimo išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė I. B. patikslintu ieškinio pareiškimu prašė pripažinti:
1. Bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis turtą, buvusį E. V. vardu - dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), 89 622 Lt vertės, pripažįstant jos teisę į 1/2 dalį buto ir priteisiant kompensaciją po 22 405 Lt iš kiekvienos atsakovės;
2. 313 Vyriausybės taupymo lakštų, kurių vertė 31 300 Lt, pripažįstant jos teisę į 1/2 dalį taupymo lakštų ir priteisiant iš atsakovių po 7800 Lt kompensacijos;
3. 1759,48 Lt indėlį, buvusį E. V. vardu AB „Hansabankas” sąskaitoje, pripažįstant jos teisę į 1/2 dalį šio indėlio ir priteisiant iš atsakovių po 439,85 Lt turėto indėlio sąskaitoje;
4. 2003 m. kovo 6 d. E. V. ir E. Š. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą iš dalies negaliojančiu.
Ieškovė nurodė, kad 2002 m. gruodžio 2 d. mirė E. V., su kuriuo neregistruotoje santuokoje ji gyveno nuo 1977 m. Pradėdami kartu gyventi jie buvo susitarę, kad visos lėšos bus bendros, turtas, kuris bus įgytas bendro gyvenimo metu, priklausys abiem bendrosios dalinės nuosavybės teise, nepriklausomai nuo to, kieno vardu bus įregistruotas. Nuo bendro gyvenimo pradžios iki 1986 m. abu gyveno ieškovės bute (duomenys neskelbtini), vedė bendrą ūkį, darbo užmokesčiai buvo laikomi vienoje šeimos kasoje. Butą, esantį (duomenys neskelbtini), kartu nusipirko 2002 m. rugpjūčio 28 d., įregistruodami E. V. vardu. Ieškovė ir jos šeimos nariai prisidėjo pinigais perkant šį butą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. liepos 25 d. sprendimu ieškinį iš dalies patenkino: priteisė ieškovės I. B. naudai iš atsakovių E. V. ir E. Š. lygiomis dalimis 411,50 Lt laidotuvių išlaidų ir 200 Lt lygiomis dalimis išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, kitą ieškinio dalį atmetė; iš atsakovių E. V. ir E. Š. lygiomis dalimis priteisė 50 Lt žyminio mokesčio; iš ieškovės I. B. priteisė atsakovėms E. V. ir E. Š. po 1770 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.
Ieškovė neįrodė, kad su mirusiuoju E. V. buvo sudarę bendrosios jungtinės veiklos sutartį, t. y. įsipareigoję bendrai veikti tam tikram tikslui pasiekti - sukurti bendrą turtą. Šie asmenys nebuvo sudarę ir įregistravę nei santuokos, nei partnerystės sutarties. Prašydama pripažinti jos nuosavybės teisę į 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini) ieškovė neįrodė, kad šis butas įgytas bendrai arba kad ieškovė yra prisidėjusi prie šio buto įgijimo. Liudytojų parodymais teismas nustatė, kad iš velionio E. V. pasakojimų liudytojams buvo žinoma, kad taupymo lakštai buvo perkami už iš tėvo P. V., įmotės E. S. bei tetos B. K. paveldėtus pinigus bei turtą. Teismas pripažino, kad dėl laidojimo ieškovė turėjo 2781 Lt išlaidų, iš kurių dalis jai buvo atlyginta, dėl to ieškovei priteistina 411,50 Lt neatlygintų laidotuvių išlaidų dalis.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 22 d. nutartimi iš dalies tenkino ieškovės I. B. apeliacinį skundą ir nutarė Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 25 d. sprendimą iš dalies pakeisti: priteisti ieškovei I. B. iš atsakovių E. V. ir E. Š. po 8243,74 Lt kompensacijos; sumažinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 25 d. sprendimu priteistas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir priteisti iš I. B. atsakovėms E. V. ir E. Š. po 500 kiekvienai; kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą; taip pat priteisti iš I. B. atsakovėms E. V. ir E. Š. po 250 Lt advokatų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, o ieškovei I. B. iš atsakovių E. V. ir E. Š. po 25 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi liudytojų parodymais, sprendė, kad ieškovės ir E. V. santykiai buvo faktiniai santuokiniai. E. V. giminaičiai - pusbroliai E., B. ir V. V., pusseserė G. Š., ieškovės dukra R. M. laikė I. B. E. V. žmona ir patvirtino, kad jie gyveno kartu apie 26 metus, vedė bendrą ūkį kaip sutuoktiniai, I. B. prižiūrėjo E. V. tėvus. Ieškovė nufotografuota kartu su E. V. švenčiant jų jubiliejus, atostogaujant, giminaičių laidotuvėse, o pagal papročius prie velionio karsto fotografuojami tik šeimos nariai. Nuolatinių ryšių atsakovės, kaip pirmos E. V. santuokos dukros, ir jų šeimos su E. V. šeima neturėjo, tuo tarpu vyresnės kartos giminaičiai nuolat bendraudavo ir vertindavo jų sąjungą kaip šeimyninę. Santuokiniai santykiai pagal galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d. Santuokos ir šeimos kodekso normas apimdavo ir bendro santuokinio turto kūrimą (SŠK 21, 23, 24 straipsniai), taigi surinktų byloje įrodymų visuma leidžia padaryti pakankamai pagrįstą išvadą, kad ieškovė ir mirusysis E. V., ilgą laiką gyvendami kartu, turtiniuose santykiuose siekė susikurti teisines pasekmes, būdingas asmenims, gyvenantiems santuokoje, t. y. įgyti kartu bendrą turtą, kurio teisinis režimas būtų panašus į sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad taupymo lakštai buvo įsigyti už iš E. V. tėvo P. V., įmotės E. S. bei tetos B. K. paveldėtus pinigus ir turtą, nes kitų tiesioginių duomenų apie paminėtų asmenų paliktus palikimus byloje nėra. Įrodymais byloje nepaneigti ieškovės paaiškinimai apie taupymo lakštų įgijimo sąlygas, dėl to bendras santaupas bendrąja daline nuosavybe lygiomis dalimis; ieškovei priteistina 15 600 Lt kompensacija už jos dalį.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovė E. V. ir E. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 25 d. sprendimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad:
1. Pagal iki 2000 m. CK įsigaliojimo galiojusias teisės normas, tiek ir pagal galiojančias teisės normas šeima laikoma sukurta tik įregistravus santuoką. I. B. ir E. V. šeima nebuvo sukurta, todėl jų santykiams negalėjo būti taikomos šeimos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos bei normos, reglamentuojančios bendrąją jungtinę nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. rugsėjo 27 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2004, pareiškėjas J. A. v. D. R. S. ir kt.) pažymėjo, kad „negaliojant partnerystės santykius reglamentuojančioms normoms, asmenų bendro gyvenimo nesudarius santuokos faktas nedaro įtakos jų turimo turto statusui, t. y. vien šis faktas, nesant kitų bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, nėra pakankamas atsirasti vieno sugyventinio teisėms į kito sugyventinio įgytą turtą”.
2. 1964 m. CK 472 straipsnyje buvo nurodyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Tokios sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė. Šioje byloje nėra nustatyta, kad ieškovė būtų kaip nors konkrečiai prisidėjusi prie dalinės nuosavybės sukūrimo. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad buvusi sudaryta jungtinės veiklos sutartis. Nenustačius jungtinės veiklos sutarties dalyvio įnašų į sukurtą turtą, negalima apskaičiuoti bei pripažinti ir tokio dalyvio dalies šiame turte.
Žemesnės instancijos teismas
3. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tik liudytojų parodymais bei fotonuotraukomis, konstatavo, jog E. V. ir I. B. gyveno kartu apie 26 metus, vedė bendrą ūkį, kaip sutuoktiniai. Šie įrodymai vienareikšmiškai nepatvirtina bendro gyvenimo fakto. Dėl to apeliacinės instancijos teismas netinkamai, neobjektyviai tyrė bei vertino įrodymus ir tuo pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, išdėstytas CPK 176, 177, 183, 185 straipsnių normose.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė I. B. prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentais ir teigiama, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra išaiškinta, kad jungtinę veiklą, bendrąją nuosavybę reguliuojančios normos ir sandorio formą reguliuojantys straipsniai nesako, kad toks sandoris nesilaikant rašytinės formos negalioja, o nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio vedimas kartu, bendro turto kūrimas abiejų asmeninėmis lėšomis, bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Ieškovė nurodo, kad 26 metus buvo E. V. sugyventinė, iš bendrai gautų pajamų buvo vedamas bendras ūkis. Ieškovė, skirtingai nei atsakovės, E. V. buvo artimas žmogus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija k onstatuoja:
IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės
Ieškovė I. B. ir E. V. būdami sugyventiniai neregistruotoje santuokoje gyveno nuo 1977 m. iki E. V. mirties 2002 m. gruodžio 2 d. E. V. vardu įgytas turtas, kurį ieškovė prašo pripažinti jųdviejų bendrąja daline nuosavybe: butas (duomenys neskelbtini), 313 Vyriausybės taupymo lakštų ir banko indėlis. Už ieškovei atitektiną turto dalį ji prašo iš kiekvienos atsakovės priteisti iš viso 30 644,85 Lt kompensaciją.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus. Taigi nagrinėjamoje byloje tėvų ir vaikų (taip pat ir patėvių bei povaikių) tarpusavio teises ir pareigas, tėvų (sugyventinių) tarpusavio turtinius santykius, atsiradusius iki 2000 m. CK įsigaliojimo 2001 m. liepos 1 d., reglamentavo šių santykių atsiradimo metu galiojusios šeimos teisės normos. Atsakovės E. V. ir E. Š. yra E. V. tikrosios dukterys ir ieškovės I. B. podukros. Pagal galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 57 straipsnį vaikai, gimę iš nesančių tarpusavio santuokoje tėvų, nustačius jų tėvystę, turi tėvų ir jų giminaičių atžvilgiu tas pačias teises ir pareigas, kaip ir vaikai, gimę iš esančių tarpusavyje santuokoje tėvų. Byloje nustatyta, kad atsakovių E. V. ir E. Š. tėvas E. V. gyveno kartu su I. B. nesusituokę, tačiau jiems, kaip sugyventiniams, pradėjusiems kartu gyventi jau po paminėtų dukterų gimimo, galiojęs įstatymas pripažino tas pačias, kaip ir sutuoktinių, teises ir pareigas rūpintis vaikais ir juos auklėti. Santuokos ir šeimos kodekso 19 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad vaikų auklėjimo ir kitus šeimos gyvenimo klausimus sutuoktiniai sprendžia kartu. Tokia teisė spręsti kitus šeimos gyvenimo klausimus reiškia ir rūpinimąsi tuo turtu, kuris yra įgytas bendro gyvenimo metu.
Byloje esančių rašytinių įrodymų visuma, taip pat liudytojų parodymai įrodo, kad šie asmenys buvo bendro gyvenimo partneriai. Darydamas tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas laikėsi CPK 185 straipsnyje nustatytų visapusiško ir objektyvaus įrodinėtinų aplinkybių byloje įvertinimo reikalavimų. Byloje esančių liudytojų V. V., B. V., E. V., G. Š. (E. V. pusbrolių ir pusseserės), R. M. (ieškovės dukros), parodymais sugyventiniai vedė bendrą ūkį kaip sutuoktiniai, I. B. prižiūrėjo E. V. tėvus, dėl to šie giminaičiai pripažino I. B. faktine E. V. žmona. Ieškovė byloje pateikė sukauptas fotografijas, kuriuose užfiksuoti kartu sugyventiniai, švenčiantys tarpusavio ir giminių šventes, atostogaujantys, dalyvaujantys laidotuvėse ir pan. (b. l. 117-130). Tarp sugyventinių susiklostęs ilgalaikis, trukęs beveik 26 metus, gyvenimas drauge, normalūs šilti tarpusavio santykiai, bendravimas su giminaičiais ir teigiami giminaičių atsiliepimai apie šią porą tik patvirtina jų faktinius santuokinius santykius ir šeiminį ryšį. Be to, iš byloje esančios Vilniaus arkivyskupijos Šv. Mikalojaus parapijos bažnyčios pažymos (b. l. 18) matyti, kad velionis E. V. buvo vedęs žmoną I. B. Šis dokumentas yra reikšmingas vertinant bažnytinę santuoką, kuri patvirtina, kad šie asmenys buvo išreiškę savo valią sukurti šeimą net ir nesant įstatymų nustatyta tvarka įregistruotos santuokos civilinės metrikacijos įstaigoje. Tai rodo, kad nurodyti asmenys turėjo duoti vienas kitam bažnytinę sutuoktinių priesaiką. Taigi faktiškai santuoka buvo sudaryta.
Ieškovė bendro gyvenimo metu su E. V. buvo darbinga, iki senatvės pensijinio amžiaus dirbo pagal įgytą siuvėjos profesiją ir gaudama pajamas kartu su E. V. įgydavo turtą bei kaupė santaupas. Šie asmenys kartu gyvendami turtinius reikalus tvarkė bendru sutarimu. Ieškovė turėjo savarankiškas pajamas iš darbo teisinių santykių, dėl to nepagrįstas atsakovių teiginys apie tai, kad atlyginimą ieškovei mokėjo E. V. Todėl ieškovei savo gaunamomis piniginėmis lėšomis ir pastangomis ilgą laiką prisidedant prie turto įgijimo E. V. vardu, rūpinimasis sugyventiniu iki jo mirties, o įvykus mirčiai ieškovės lėšomis jį palaidojus, civilinėje teisėje visuotinai pripažįstamas protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principas (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) lemia tai, kad ieškovei turi būti pripažinta E. V. turto dalis po jo mirties. E. V. nėra palikęs išlikusio testamento dėl savo turto patvarkymo, dėl to nėra pagrindo išvadai, kad dalies turto pripažinimas I. B. prieštarautų velionio valiai. Pripažįstant ieškovei turto dalį atsižvelgtina ir į ieškovės nedarbingumą dėl senatvės pensijinio amžiaus, o nedarbingiems asmenims yra įstatymuose preziumuojamas išlaikymo reikalingumas.
Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria pripažinta ieškovės teisė į dalį E. V. turto, yra teisingas, kasacinio skundo argumentai nesudaro CPK 346 straipsnyje numatyto pagrindo panaikinti skundžiamos nutarties, todėl ši nutartis turi būti palikta nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 3 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovių E. V. ir E. Š. ieškovei I. B. 300 Lt (tris šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.