- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-14
- Bylos Nr.
- 2A-563-425/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00009-2019-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Dambrauskaitė, Ramunė Čeknienė, Laimantas Misiūnas
- Ieškovas
- V. B., D. L. B.
- Atsakovas
- M. K., E. D.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės ir Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. B. bei D. L. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1196-880/2020 pagal ieškovų V. B. ir D. L. B. patikslintą ieškinį atsakovams M. K. ir E. D. – K. dėl kelio servituto nustatymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie žemės ūkio ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pirmosios instancijos teismui pareikštu patikslintu ieškiniu ieškovai prašė nustatyti 189 kv. m. kelio servitutą atsakovams priklausančiame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2019 m. liepos 16 d. mažosios bendrijos (toliau – MB) „Ginmesta“ matininko G. K. pasiūlymą dėl servituto nustatymo.
2. Nurodė, kad 1999 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus apskrities viršininko administracija patvirtino Vilniaus apskrities (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės į vienkiemius neišskirstyto (duomenys neskelbtini) kaimo žemėtvarkos projektą (toliau – Projektas), kuriame buvo pažymėtas bendro naudojimo kelias, kuriuo buvo nustatytas privažiavimas iki sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodytas kelias ėjo per žemės sklypus kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (paskutinis šiuo metu padalintas į du žemės sklypus kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)). 2006 m. vasario 3 d. matininkė J. V., ženklinant žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribas vietovėje preliminariais matavimais šio žemės sklypo abrise nurodė, kad bendro naudojimo kelias yra už šio sklypo ribos, tai yra skirtingai nei buvo nurodyta Projekte. Tuo tarpu žemės sklypo plane ta pati matininkė pateikė schemą, kurioje pažymėta, kad bendro naudojimo kelias eina per žemės sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini). Apskrities viršininkui patvirtinus Projektą, kuriame buvo numatytas bendro naudojimo kelias, Nekilnojamojo turto registre negalėjo būti registruojami duomenys, neatitinkantys 1999 m. birželio 18 d. Įsakymo. Žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo metu padalintas į du žemės sklypus kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)) 1999 m. gruodžio 14 d. abrise ir tos pačios datos žemės sklypo plane bendro naudojimo kelias buvo pažymėtas taip, kaip tai nurodyta Projekte. Duomenys apie bendro naudojimo kelią viešam registrui buvo pateikti 2006 m. vasario 3 d.
3. VĮ „Registrų centras“ dėl nežinomų priežasčių duomenis apie kelius tvarkė J. V. abriso pagrindu ir viešame registre nenaudojo Projekto duomenų. Atsižvelgiant į žemės sklypų ribas, (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė patvirtino (duomenys neskelbtini) kaimo (duomenys neskelbtini) gatvės ašinės linijos taškų koordinates. Atsakovų veiksmais sukurta faktinė ir teisinė padėtis labai apsunkina Projekte nurodyto bendro naudojimo kelio atstatymą, todėl priimtiniausias sprendimas yra kelio servituto nustatymas žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovai yra įsitikinę, kad daro pakankamą nuolaidą ir nereikalauja atstatyti bendro naudojimo kelio, kuris buvo numatytas Projekte, per atsakovų sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko atsakovams kiltų nuostolių bei nepatogumų, todėl kelio servitutas už naudojimąsi 189 kv.m. žemės turi būti nustatytas neatlygintinai.
4. Papildomai nurodė, kad jei teismas spręstų, jog servitutas turi būti nustatomas atlygintinai, nuostoliai būtų apibrėžiami ta suma, kurią atsakovai sumokėjo už 189 kv. m. žemės. Ieškovams ir atsakovams nesusitarus dėl kelio servituto, kelio servitutas turi būti nustatomas teismo sprendimu, nes tokio servituto nenustačius ieškovų žemės sklypas yra nepasiekiamas sunkiąja technika ir nelieka galimybės į sklypą atvežti statybines medžiagas, keliu privažiuoti gaisrinės automobiliams. Ieškovai turi privažiavimą servitutiniu keliu iki upės. Tiltas per upę yra skirtas tik pėstiesiems, todėl yra reikalingas privažiavimas per atsakovų sklypą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Skundžiamu Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, iš ieškovų priteisė atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.
6. Teismas sprendė, kad byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, jog į ieškovų sklypą yra suformuoti du privažiavimo keliai. Vienas kelias yra iš pietinės pusės per upę, o kitas – iš šiaurinės pusės per bendrąjį naudojimo kelią. Taigi, ieškovai neįrodė, kad kelio servitutas yra objektyviai būtinas, nes privažiavimai prie sklypo yra. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog ieškovai neįrodė, kad krovinis transportas nei vienu iš šių kelių privažiuoti prie ieškovų žemės sklypo negali. Byloje neįrodyta, jog bendro naudojimo kelias iki ieškovų žemės sklypo suprojektuotas netinkamai, t.y. jog neįmanoma juo pravažiuoti krovininiu transportu dėl stačių kelio kampų. Kita vertus, atsakovas nurodė, jog iškasė šalia kelio pasodintus želdinius ir patraukė prie kelio posūkio stovintį akmenį, kas dar labiau palengvino ieškovams privažiavimą bendrojo naudojimo keliu.
7. Kartu teismas vertino, jog ieškovų prašomas nustatyti kelio servitutas neproporcingai pažeidžia atsakovų teises. Sprendžiant šį ginčą, kelio vieta buvo apžiūrėta išvažiuojamajame teismo posėdyje, kurio metu šalys praktiškai susitarė ginčą spręsti taikiai, atsakovui sutikus leisti ties kelio linkiais važiuoti per jo žemę, t.y. toje vietoje nustatyti kelio servitutą, vėliau ieškovai persigalvojo ir teismo prašo nustatyti kelio servitutą kitoje vietoje, minimaliai išnaudojant bendro naudojimo kelią, užimant ženkliai didesnį žemės plotą nei reikalingas galimai problemai išspręsti. Taigi, šiuo atveju ieškovai neišnaudojo visų įmanomų galimybių, kad nepagrįstai nebūtų apribotos atsakovų teisės ir interesai, nors turėjo galimybę minimaliai apribojant atsakovų teises, turėti norimą privažiavimą.
8. Skundžiamame sprendime pažymima ir tai, kad aplinkybė, jog Projekte bendro naudojimo kelias buvo pažymėtas kitoje vietoje nesudaro pagrindo tenkinti pareikštą ieškinį. Iš bylos medžiagos matyti, kad Projekte kelias buvo pažymėtas laisvame žemės fonde, vėliau buvo suformuoti žemės sklypai, kuriuos dar vėliau nusipirko atsakovai ir buvusioje keliuko vietoje stovi vaikų žaidimo aikštelė, o ieškovams buvo nustatytas privažiavimas iki jų sklypo bendrojo naudojimo keliu šiek tiek kitoje vietoje. Atsakovų nusipirktuose žemės sklypuose kelio servitutai nėra nustatyti, jų kadastriniai duomenys galiojantys, nenuginčyti, todėl teismas vadovaujasi dabartine faktine situacija. Pažymėtina ir tai, kad iš ortofoto medžiagos matyti, kad Projekte pažymėtas bendrojo naudojimo kelias nebuvo padarytas, buvo tik automobilių provėžos laukuose, kurį laiką juo visiškai nebuvo naudojamasi, o šiuo metu jokio kelio iš viso nėra išlikę, o toje vietoje atsakovų pastatyta vaikų žaidimo aikštelė. Be to, darant kelią į ieškovų žemės sklypą tiek suformuotoje bendrojo naudojimo kelio vietoje, tiek ieškovų prašomoje vietoje reikiamos praktiškai analogiškos investicijos, nes abejose vietose sąlygos daryti kelią yra vienodos, todėl nesuprantamas ieškovų noras kelią daryti išimtinai tik jų norimoje vietoje ir tik per atsakovų žemės sklypą, visiškai neatsižvelgiant į atsakovų nuomonę, nesistengiant kelią nustatyti jų teises apribojant kuo mažiau.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – nustatyti 189 kv. m. servitutą atsakovams priklausančiame žemės sklype pagal 2019-07-16 MB „Ginmesta“ matininko pasiūlymą dėl servituto nustatymo bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
9.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, kadangi parengtame Projekte buvo pažymėtas bendro naudojimo kelias, kuris turėjo servituto statusą bei kuris ėjo per šiuo metu atsakovams priklausantį žemės sklypą; viešame registre fiksuotą bendro naudojimo kelią į ieškovų sodybą atsakovai užstatė vaikų žaidimui skirtais statiniais, užsodino želdiniais; atsižvelgiant į žemės sklypų ribas (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė yra patvirtinusi gatvės ašinės linijos taškų koordinates; atsakovų veiksmais sukurta faktinė ir teisinė padėtis sąlygoj tai, kad žemėtvarkos Projekte nurodyto bendro naudojimo kelio atstatymas sukeltų daugiau neigiamų pasekmių negu kelio servituto nustatymas; ieškovai negali naudotis keliu, kuris buvo numatytas Projekte dėl atsakovų kaltės; be to byloje nėra įrodymų, kad iš šiaurinės ieškovų žemės sklypo pusės galima privažiuoti krovininiu transportu; specialistų išvada patvirtina, jog kelio servituto nustatymas yra būtinas siekiant užtikrinti krovininio transporto privažiavimą į ieškovų žemės sklypą.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovai prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
10.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Ieškovai neįrodė, kad nenustačius servituto yra neįmanoma savininkams normaliomis sąlygomis naudotis jiems priklausančiu turtu pagal paskirtį ar įgyvendinti daiktinių teisių; prieš kreipiantis į teismą net nebandė susitarti su atsakovais ir neieškojo kompromiso; dėl nesuprantamų priežasčių prašo nustatyti servitutą neatlygintinai.
11. Atsiliepimu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Širvintų skyrius prašo apeliacinį skundą atmesti, vertina, kad pareikštas skundas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (tolia – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
13. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta ir dėl to ginčas nekyla, jog ieškovams nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kurio kadastrinis Nr. yra (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). (1 t., 188-191 b. l.). Į ieškovų žemės sklypą veda du įteisinti keliai – iš pietinės sklypo pusės per tiltą, kurio laikomoji galia iki 2,5 tonos ir antrasis – bendro naudojimo kelias iš šiaurinės pusės. Bendro naudojimosi kelias suformuotas tarp atsakovų nuosavybės teise valdomų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), be to atsakovų sklypuose nėra nustatytas kelio servitutas ieškovui privažiuoti prie jam nuosavybės teise priklausančio sklypo. Be to, bendro naudojimosi kelio, esančio valstybinėje žemėje, plotis 4 m, o šio kelio vieta pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus rašte užfiksuotą informaciją, skirtingai, nei buvo pažymėta Projekte, yra pakeista ir nekerta atsakovų namų valdos (1 t., 76-79, 155-158 b. l.). Ieškovai patikslintu ieškiniu prašo nustatyti 189 kv. m kelio servitutą per atsakovų žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), kadangi egzistuojančiais keliais prie ieškovų žemės sklypo negali privažiuoti krovininė technika. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovų prašomas nustatyti kelio servitutas neproporcingai pažeidžia atsakovų teises, o be to ieškovai neįrodė, kad neturi galimybės naudotis jau egzistuojančiais keliais (nėra galimybės privažiuoti krovininiam transportui). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, skundžiamame sprendime išdėstytas išvadas, o taip pat šalių pozicijas bei nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą (CPK 2563 straipsnio 1 dalis).
14. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.124 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir dėl servitutų nustatymo viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Be to, CK 4.126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas, siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau. Servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika; 2018 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-916/2018, 23 punktas). Taigi servituto būtinybei pagrįsti esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo, kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę.
15. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta pirmiau, prie ieškovų žemės sklypo veda du keliai, kurių vienas yra per upės tiltą, dėl kurio yra nustatytas 2,5 t svorio ribojimas. Tačiau kitas bendro naudojimo kelias, esantis tarp atsakovams priklausančių žemės sklypų, yra 4 m pločio, o ieškovai pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikę jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog aptariamu bendro naudojimo keliu nėra galimybės važiuoti krovininiam transportui. Negana to, pažymėtina, jog į bylą nebuvo pateiktų jokių konkrečių įrodymų dėl būtent krovininių transporto priemonių būtinybės važiuoti į ieškovams priklausantį žemės sklypą ir/ar šių transporto priemonių negalėjimą privažiuoti, juo labiau, kad pagal viešai skelbiamus duomenis, rinkoje yra gana platus transporto priemonių, galinčių vežti įvairius krovinius, modelių bei rūšių pasirinkimas.
16. Taigi, į ieškovams priklausantį žemės sklypą egzistuojant dviem privažiavimo keliams, nėra pagrindo išvadai, kad ieškovams nėra galimybės naudotis savo nuosavybe (žemės sklypu) ar, kad nėra kito nuosavybės naudojimo būdo, kaip tik ribojant atsakovų nuosavybės teises (nustatant prašomą servitutą). Kita vertus, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovai, kurie be kita ko siekė ginčą išspręsti taikiai ir sutiko daryti kompromisines sąlygas dėl naudojimosi šalia bendrojo kelio esančio ir ieškovams priklausančio žemės sklypo dalimis, taip pat pašalino šalia kelio pasodintus želdinius ir patraukė prie kelio posūkio stovintį akmenį, taip palengvindami ieškovams naudotis bendrojo naudojimo keliu, tačiau ieškovai kompromisų daryti nesutiko ir siekė nustatyti servitutą būtent jų nurodomoje vietoje. Tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, leidžia įtarti, kad tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs ne tik su realiomis pravažiavimo galimybėmis, tačiau ir su asmeniniais principais, kurie nėra reikšmingi sprendžiant asmens daiktinės teisės ribojimo klausimą.
17. Kartu visiškai sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog išdėstytų aplinkybių vertinimo nekeičia ir ieškovų nurodoma aplinkybė, kad Projekte bendro naudojimo kelias buvo numatytas kitoje vietoje, nei yra nustatytas šiuo metu, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovų nuosavybės teise valdomiems žemės sklypams yra nustatyti kelio servitutai į ieškovų žemės sklypą, kad kadastriniai žemės sklypų matavimai bei duomenys yra nuginčyti; o Projekto įgyvendinimo metu nustatytos aplinkybės (abrise ir žemės sklypo plane matininkės J. V. nurodytos aplinkybės dėl bendro naudojimo kelio lokacijos) yra paneigtos ar nuginčytos. Papildomai pažymėtina ir tai, kad atsižvelgiant į patikslintu ieškiniu keliamą reikalavimą dėl servituto nustatymo, apeliantų nurodomų administracinių aktų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas bei įvertinimas nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.
18. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jų vertinimas neturi jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui, be to dėl apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių bei argumentų išsamiai yra pasisakęs pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, dėl ko papildomai jas vertinti nėra pagrindo.
19. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs skundžiamame sprendime išdėstytas išvadas, faktinius bylos duomenis bei šalių procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė materialinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio ar faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
20. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovai pateikė Kelio pravažiuojamumo patikrinimo ataskaitą. Pažymėtina, kad nacionaliniam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Viena ribotos apeliacijos civiliniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis). Nors šis draudimas turi išlygas – apeliacinės instancijos teismas turi teisę priimti naujus įrodymus, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, tačiau pagal kasacinio teismo praktiką apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teismas, net ir nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015, 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016).
21. Nagrinėjamu atveju ieškovai pateikė Kelio pravažiuojamumo patikrinimo ataskaitą, kuri buvo parengta jau po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (2020-02-28). Konkrečių duomenų bei argumentų, kodėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, ieškovai nepateikė. Pastebėtina, kad šios civilinės bylos procesą iniciavo būtent ieškovai, kurie proceso eigoje reiškė patikslintą ieškinį bei formulavo reikalavimą nustatyti kelio servitutą iš esmės tik dėl to, kad bendro naudojimo keliais negali pravažiuoti krovininis transportas. Taigi kelio pravažiavimo aplinkybės buvo neatsiejamai susijusios su pareikštu reikalavimu, dėl ko ieškovai, atsižvelgiant į civiliniame procese įtvirtintą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, jog įrodinėja tas, kas teigia, iš esmės turėjo pareigą pateikti reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, kadangi pažeis šalių procesinio lygiateisiškumo principą, o nauji įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau į bylą pirmosios instancijos teismui. Be to, dėl šių įrodymų priėmimo atsakovai pateiktame atsiliepime yra pasisakę bei prieštarauja naujų įrodymų priėmimui.
22. Kita vertus, sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais argumentais, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių vertinti, kad pateikti nauji įrodymai buvo rengti nuvykus į vietą bei įvertinus pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodytas aplinkybes dėl atsakovų veiksmų, pašalinant dalį želdinių bei patraukiant akmenį. Tai leidžia teigti, kad pateikti nauji įrodymai gali reikalauti papildomo nagrinėjimo, kas prieštarautų proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principui. Kartu pažymėtina ir tai, kad pateiktoje ataskaitoje išdėstyti duomenys, susiję su pravažiavimu bendro naudojimo keliu (4 m pločio) neleidžia daryti išvados, kad transporto priemonių pravažiuomumas yra įmanomas tik nustačius ieškovų prašomą servitutą. Be to, tai, kad nurodytas kelio ruožas neužtikrina tinkamų pravažiavimo sąlygų, atsižvelgiant į pateiktus simuliacijų duomenis, negali būti vertinama kaip pagrindas riboti atsakovų nuosavybės teises visiškai kitoje vietoje, nei nurodyta transporto priemonių galimo pravažiavimo trajektorija.
23. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą ieškovams priteistinos turėtos teisinės pagalbos išlaidos – 1370,00 Eur (apeliacinio skundo analizė ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą, atsakovams suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daro išvadą, kad atsakovų pateiktų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus regiojo apylinkės teismo Širvintų rūmų 2020 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. L. B., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovams M. K., a. k. (duomenys neskelbtini) ir E. D.- K., a. k. (duomenys neskelbtini) po 685 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt penkis eurus) kiekvienam apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.