- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-18
- Bylos Nr.
- e2S-879-794/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34958-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- N. J.
- Atsakovas
- žemės ūkio bendrovei „Fintera“
- Trečiasis asmuo
- R. A.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo N. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 10 d. nutarties, kuria atmestas pašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-2857-1099/2020 pagal ieškovo N. J. ieškinį atsakovui žemės ūkio bendrovei „Fintera“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo R. A.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
0 I. Ginčo esmė
1. Ieškovas N. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo žemės ūkio bendrovės (toliau – ŽŪB) „Fintera“ priteisti 11.848,32 Eur skolos, 70,12 Eur palūkanų, 6 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus apylinkės teismas 2020 m. vasario 28 d. sprendimu ieškovo N. J. ieškinį atsakovui ŽŪB „Fintera“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo R. A., iš esmės tenkino, o 2020 m. kovo 30 d. buvo gautas atsakovo ŽŪB „Fintera“ apeliacinis skundas dėl minėto sprendimo.
Šalies argumentai
3. 2020 m. balandžio 10 d. prašymu ieškovas prašė pritaikyti atsakovui ŽŪB „Fintera“ laikinąsias apsaugos priemones piniginio reikalavimo ribose: areštuoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį ir/ar kilnojamąjį turtą. Nurodė, kad atsakovas vengia vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su ieškovu. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skelbiama vieša informacija, atsakovas 2020 m. balandžio 9 d. duomenimis turėjo 3.491,48 Eur įsiskolinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui; atsakovo darbuotojų skaičius yra sumažėjęs, taip pat atsakovas turi antstolių vykdomų skolos išieškojimo priverstine tvarka bylų.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. balandžio 10 d. nutartimi ieškovo N. J. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visetą, sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra nepagrįstas, tačiau vien tik argumentai, kuriais siekiama įrodyti prastą asmens turtinę padėtį, nesudaro pagrindo spręsti, jog egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Taigi, vien tai, kad skolininko finansinės aplinkybės yra nepalankios arba blogėja, savaime neturėtų būti pakankamu pagrindu laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Todėl svarbu yra nustatyti ne asmens, kuriam prašoma taikyti apribojimus, turtinę padėtį ir pareikšto jam ieškinio sumos reikšmingumą, bet jo elgesį sąžiningumo aspektu (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-454-943/2019).
6. Teismas kritiškai vertino ieškovo argumentus, kad atsakovo nesąžiningumą galimai įrodo tai, jog atsakovas turi ir daugiau neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams, teismas sprendė, kad tokios ieškovo nurodomos aplinkybės neįrodo atsakovės galimo nesąžiningumo.
III. Atskirojo skundo argumentai
7. Atskiruoju skundu ieškovas N. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 10 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui ŽUB „Fintera“ tenkinti.
8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Nurodo, kad kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ir ieškinio suma, ir skolininko turtinė padėtis, ir jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ir/ar jos nagrinėjimo metu kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-799-464/2017).
8.2. Pažymi, kad atsakovas įstatymų nustatyta tvarka neteikia finansines atskaitomybes dokumentų juridinių asmenų registrui, atsakovo turtinė padėtis yra sunki, atsakovas vengia įvykdyti prievolę, taip pat neįvykdo priverstine tvarka išieškomų skolų kreditoriams pagal vykdomuosius dokumentus ir kitiems kreditoriams, nebendradarbiauja, aktyviai mažina darbuotojų skaičių. Minėtos aplinkybės sudaro prielaidas spręsti apie atsakovo nesąžiningumą ir galimą atsakovo ketinimą riboti savo veiklą, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams įvykdymo. Šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad ieškovo reikalavimo suma atsakovui šiai dienai yra didelė ir egzistuoja reali tikimybė, jog atsakovas gali imtis veiksmų, kurie apsunkintų ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
10. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
11. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovui, teismo vertinimu, neįrodžius grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
12. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą atmetė, nes skundžiamą nutartį grindė neįrodytu atsakovės nesąžiningumu, tačiau neatsižvelgė į kitas faktines aplinkybes ir į jų visumą, į atsakovo finansinę būklę bei į ieškinio sumą, nors teismų praktikoje yra išaiškinta, kad didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
13. Kaip vieną iš grėsmių esamo arba būsimo teismo sprendimo neįvykdymui apeliantas įvardijo ieškinio sumą. Nesutikdamas su apelianto pozicija, apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia ieškovo dėmesį, kad nuoseklia tesimų praktika paneigta vien didelės ieškinio sumos prezumpcija, kaip absoliutus ir savaime pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018 ir joje nurodytą teismų praktiką).
14. Kaip išaiškinta teismų praktikoje, finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018).
15. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad atsakovo turtinė padėtis yra sunki, taip pat, kad atsakovas neįvykdo priverstine tvarka išieškomų skolų kreditoriams pagal vykdomuosius dokumentus, nebendradarbiauja, aktyviai mažina darbuotojų skaičių savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar tyčinis vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Taigi net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas konstatuoti prastą atsakovo finansinę padėtį, tai nesuteikia pagrindo pripažinti egzistuojant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes tai, kad atsakovo turtinė padėtis galbūt yra prasta, nepatvirtina jo nesąžiningo elgesio.
16. Atsakovo nesąžiningumo nepatvirtina ir tai, kad atsakovas vengia vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su ieškovu. Teismui nėra žinomos aplinkybės, dėl kokių priežasčių (prastos finansinės padėties ar kitų) atsakovas nesumoka pripažįstamos sumos. Minėta, kad tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nepateikta jokių duomenų, kad atsakovas, nors ir pripažinęs skolą, ėmėsi priemonių apsunkinti, slėpti ar perleisti savo turtą, taip siekdamas išvengti išieškojimo pagal teismo sprendimą.
17. Remiantis naujausia ir aktualiausia Lietuvos apeliacinio teismo formuojama aiškinimo taisykle, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. bent tikėtinai pagrindžiančių sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; kt.).
18. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu ir naujausia teismų praktika, skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai nurodė, jog vien tik argumentai, kuriais siekiama įrodyti prastą asmens turtinę padėtį, nesudaro pagrindo spręsti, jog egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui bei akcentavo į tai, kad prašyme ieškovas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie atsakovės nesąžiningumą, t. y. kad ji ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.
19. Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-204-196/2018).
20. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog laikinosios apsaugos priemonės šioje civilinėje byloje netaikytinos. Tuo tarpu atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. balandžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.