Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1327-803/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-23
Bylos Nr.: e2A-1327-803/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-34958-2019-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vaclovas Paulikas, Rūta Petkuvienė, Inga Staknienė
Atsakovas: žemės ūkio bendrovės „Fintera“
Ieškovas: N. J.
Trečiasis asmuo: R. A.

Kategorijos

3.3.1.14pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.18pavadinimo nepavyko patikrinti
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-1327-803/2020Teisminio proceso Nr.

2-68-3-34958-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.14; 3.3.1.18; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko, Rūtos Petkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės žemės ūkio bendrovės „Fintera“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo N. J. ieškinį atsakovei žemės ūkio bendrovei „Fintera“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo R. A..

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas N. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės žemės ūkio bendrovės (toliau – ŽŪB) „Fintera“ 11 848,32 Eur skolą, 70,12 Eur palūkanų, 6 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2019 m. balandžio 14 d. pardavė atsakovei prekių – 612 šienainio rulonų už 11 848,32 Eur. Šią aplinkybę patvirtina ieškovo išrašyta ir atsakovei apmokėjimui pateikta 2019 m. balandžio 14 d. PVM sąskaita faktūra Serija JN Nr. 19008. Ieškovas paaiškino, kad savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, pardavė atsakovei prekes, atsakovė jas priėmė, tačiau savo prievolės laiku atsiskaityti už įsigytas prekes neįvykdė ir liko skolinga 11 848,32 Eur, apskaičiuotos palūkanos sudaro 70,12 Eur.

2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Taip pat prašė atskirąja nutartimi kreiptis į prokuratūrą dėl galimo dokumento suklastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo ir/ar galimo sukčiavimo; taikyti ieškovui baudą už žinomai melagingo ieškinio pateikimą teisme, t. y. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis; priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad pašarai-šienainis atsakovės veiklai nebuvo pateikti, nebuvo atvežti ar atkrauti, juolab toks pašaras nebuvo reikalingas, nes atsakovei pakako nuosavų pašarų. Atsakovės vertinimu, ginčo sąskaitos faktūros išrašymo aplinkybės nėra aiškios, o pačios sąskaitos pateikimo aplinkybės ir sąskaitoje įtraukti duomenys kelia klausimų dėl galimo dokumentų klastojimo ir galimų neteisėtų veiksmų (trečiojo asmens R. A. ir ieškovo). Anot atsakovės, šalių nesiejo jokie ikisutartiniai santykiai, tarp šalių nėra sudarytos ne tik sutarties, ar nėra buvę ikisutartinių derybų, bet ir nėra jokių dokumentų, įrodančių, jog pašarai yra išvažiavę iš ieškovo ir atkrauti pas atsakovę.

3. Trečiasis asmuo R. A. su ieškiniu sutiko ir prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pas atsakovę dirbo nuo 2013 m. sausio 29 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d. gamybos vadovu. Patvirtino, kad 2019 m. balandžio 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. 19008 nurodytą kiekį šienainio (612 vnt. rulonų) atsakovė pirko iš ieškovo. Pažymėjo, kad ieškovą ir atsakovę iki šio sandorio kelerius metus siejo verslo santykiai, nes ieškovas pirkdavo iš ŽŪB „Fintera“ bei iš kitų, susijusių su šios bendrovės direktore, įmonių gyvulius, o atsakovė pirkdavo iš ieškovo pašarus. Anot trečiojo asmens, nuo 2016 m. pradžios dėl bendrovės prastos finansinės būklės atsakovė neruošdavo pievų, neturėjo galimybės jų tręšti, o tai turėjo įtakos prastam pašarų derliui ir dėl ko nepasigamindavo pakankamai pašarų. Bendrovė pirkdavo pašarus iš ūkininkų, tačiau dažniausiai pirkdavo iš ieškovo, nes jis vienintelis leisdavo atsiskaityti ne iš karto, o mokėjimą atidėdavo keliems mėnesiams. Paaiškino, kad su ieškovu dėl šienainio pirkimo susitarė žodžiu tokiomis sąlygomis – šienainio rulono vieneto kaina be PVM bus 16 Eur, nes atsakovė pati išsiveš šienainio rulonus. Buvę ŽŪB „Fintera“ darbuotojai: A. V., D. Š. ir Ž. S. (pastarasis dirba pas atsakovę iki šiol) su bendrovei priklausančia ir naudojama žemės ūkio technika: traktoriais T1945B Valtra, T4589BNew Holland bei priekabomis, 2019 m. vasario-balandžio mėn. vežė šienainį iš ieškovui priklausančių laukų-pievų tiesiai į Daržininkų kaimą Ignalinos rajone (ši žemė priklauso nuosavybės teise atsakovei), kur saloje tuo metu buvo laikomi atsakovės gyvuliai. Baigus vežti sutartą šienainį 2019 m. balandžio pradžioje, ieškovas atsiuntė į trečiojo asmens el. paštą laišką su prisegta ginčo sąskaita faktūra ir kitu dokumentu (ieškovo ir UAB „Finsida“ suderinimo aktu), kuriuos trečiasis asmuo 2019 m. balandžio 15 d. persiuntė atsakovės buhalterijai el. paštu, laiške nurodydamas įtraukti sąskaitą apmokėjimui. 2019 m. rugpjūčio 22 d. pakartotinai siuntė atsakovės buhalteriui tą patį laišką, nes jis paskambino ir pasakė, kad nerandantis tos sąskaitos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovės ŽŪB „Fintera“ ieškovui N. J. 11 848,32 Eur skolos, 70,12 Eur palūkanų, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (11 918,44 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. lapkričio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 306 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui R. A. – 240 Eur bylinėjimosi išlaidų, valstybei – 10,51 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

5. Teismas nustatė, kad atsakovė buvo išdavusi trečiajam asmeniui R. A. (savo buvusiam darbuotojui – gamybos vadovui) 2019 m. sausio 8 d. įgaliojimą veikti atsakovės vardu. Įgaliojimas suteikė trečiajam asmeniui pakankamai plačius įgaliojimus veikti atsakovės vardu, be kita ko, sudaryti/pasirašyti įvairaus tipo sutartis. Teismas pažymėjo, kad ieškovas ir trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad 2019 m. sausio mėn. buvo sudaryta žodinė sutartis dėl šienainio rulonų pirkimo, pagal kurią ieškovas turėjo parduoti atsakovei, atstovaujamai trečiojo asmens, 612 vnt. šienainio rulonų.

6. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, vadovaudamasis CPK 12, 178, 185 straipsniais, kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012, 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014) sprendė, kad laikytina įrodyta aplinkybė, kad šalys – ieškovas ir atsakovė, veikdama per savo įgaliotą darbuotoją trečiąjį asmenį R. A., 2019 m. sausio mėn. sudarė žodinę sutartį dėl sutarto kiekio (612 vnt.) šienainio rulonų pirkimo-pardavimo. Teismo vertinimu yra įrodyti ieškovo teiginiais, kad sutartas šienainio kiekis buvo perduotas atsakovei, t. y. šiuo atveju pačios atsakovės pasiimtas. Teismas nurodė, kad nors byloje nėra tiesioginių rašytinių įrodymų apie nurodytų šienainio rulonų perdavimą atsakovei, tačiau šią aplinkybę patvirtina ieškovo ir trečiojo asmens, aktualiu laikotarpiu atstovavusio atsakovę, paaiškinimai, taip pat kitų atsakovės darbuotojų – A. V. ir Ž. S., rašytinis patvirtinimas, kad nuo 2019 m. vasario iki balandžio mėn. minėti šienainio rulonai buvo vežami iš ūkininko N. J. ir iškraunami atsakovės valdose (pateikti detalūs iškrovimo objektų adresai ir kiekiai, kurių atsakovė bylos nagrinėjimo metu iš esmės ir neginčijo).

7. Teismas pažymėjo, kad ieškovui išrašius ginčo sąskaitą faktūrą, ji buvo persiųsta trečiajam asmeniui R. A. el. paštu, kuris dar 2019 m. balandžio 15 d. persiuntė ją atsakovės naudojamo el. pašto adresu (finansai@fintera.lt) ir nurodė ją įtraukti apmokėjimui. Teismas sprendė, kad atsakovė neabejotinai žinojo (turėjo žinoti) apie jai išrašytą ginčo sąskaitą faktūrą dar 2019 m. balandžio 15 d., tačiau jokių pretenzijų dėl jos nereiškė ir iki šiol jos neapmokėjo. Teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje pateikti įrodymai (ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir įrodymai dėl jų apmokėjimo), kurie patvirtina, jog iki ginčo sutarties sudarymo ir sąskaitos faktūros išrašymo šalis siejo verslo santykiai, t. y. ieškovas ne vieną kartą parduodavo atsakovei šienainio rulonų, o pats pirkdavo iš atsakovės gyvulius. Teismas sprendė, kad trečiojo asmens R. A., veikiančio atsakovės vardu pagal įgaliojimą, sudarytas sandoris su ieškovu sukūrė pasekmes būtent atsakovei ir remdamasis CK 2.132-2.137 straipsniai, 6.305-6.314 straipsniai, CPK 12, 178, 185 straipsniai, ieškovo reikalavimą dėl 11 848,32 Eur skolos priteisimo pagal ginčo sąskaitą faktūrą iš atsakovės tenkintino kaip pagrįstą ir įrodytą (CK 2.132-2.137 straipsniai, 6.305-6.314 straipsniai; CPK 12, 178, 185 straipsniai).

8. Teismas patenkinęs ieškovo pagrindinį reikalavimą, patenkino ir ieškovo reikalavimą dėl 70,12 Eur palūkanų priteisimo, paskaičiuotų nuo 2019 m. spalio 2 d. iki 2019 m. lapkričio 6 d., taikant 6 proc. metinę palūkanų normą (ieškovui šiuo atveju veikiant kaip ūkininkui) remdamasis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi.

9. Vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi teismas iš atsakovės priteisė 6 proc. palūkanas už priteistą 11 918,44 Eur (11 848,32 Eur + 70,12 Eur) sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. lapkričio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10. Teismas nenustatęs ieškovo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių atsakovės prašymą dėl baudos skyrimo ieškovui atmetė. Įvertinęs byloje esančius duomenis bei šalių paaiškinimus, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog teismas galėtų konstatuoti, kad ieškovo veiksmuose galimai yra priešingos Lietuvos Respublikos įstatymams veikos požymių bei atitinkamai kreiptis į kompetentingas institucijas dėl šių veiksmų įvertinimo, todėl šio atsakovės prašymo taip pat netenkino.

11. Teismas, įvertinęs nurodytų bylinėjimosi išlaidų dydį, sprendė, kad ieškovo patirtos bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidos viršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintus maksimalius atlygintinų išlaidų dydžius (už ieškinio parengimą). Teismo vertinimu nagrinėjama byla nėra sudėtinga, byloje nebuvo keliami nauji teisės aiškinimo ar taikymo klausimai, bylos medžiaga pakankamai nedidelės apimties, išnagrinėta pakankamai greitai (per 2 posėdžius). Teismas, atsižvelgdamas į procesinį šalių elgesį, bei kitus reikšmingus kriterijus, pagal kuriuos nustatomas išlaidų, patirtų už advokato pagalbą dydis, sprendė, kad šiuo atveju teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus atitiktų ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų sumažinimas iki 2 000 Eur, todėl vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi ieškovui bendrai iš atsakovės priteisė 2 306 Eur (306 Eur žyminis mokestis + 2 000 Eur išlaidos teisinei pagalbai apmokėti) bylinėjimosi išlaidų.

12. Trečiajam asmeniui, sutikusiam su ieškiniu ir dalyvavusiam ieškovo pusėje, iš atsakovės teismas priteisė jo patirtų 240 Eur bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai apmokėti.

13. Vadovaudamasis CPK 92, 96 straipsniais teismas priteisė valstybei iš atsakovės 10,51 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

14. Atsakovė ŽŪB „Fintera“ pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimo, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo visas bylinėjimosi išlaidas; atskirąja nutartimi kreiptis į prokuratūrą dėl galimo dokumento klastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo ir/ar galimo sukčiavimo. Nurodo šiuos esminius argumentus:

14.1. žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo klausimus reglamentuoja specialus įstatymas Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas, kuris įsakmiai reikalauja laikytis rašytinės formos, todėl šiuo atveju, žemės ūkio produkcijos pirkimui pardavimui taikomos CK nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja specialiojo įstatymo nuostatoms. Teismas nagrinėdamas bylą pažeidė materialinės teisės normas, nes šalių teisinį santykį aiškino nesivadovaujant specialiuoju įstatymu. Teismas nagrinėjant ginčą vadovavosi vien CK normomis;

14.2. pagal Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymą žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartį, be kitų reikalavimų turi būti nurodyta žemės ūkio produkcijos pavadinimas, numatomas perkamos–parduodamos žemės ūkio produkcijos kiekis, kokybės reikalavimai, kaina. Teismas nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į atsakovės reikalavimus, įpareigoti ieškovą pateikti visus sutartinius santykius pagrindžiančius dokumentus, o taip pat dokumentus, įrodančius, jog ieškovas buvo pasigaminęs ir/ar turėjo tiek produkcijos – šienainio, kad jam pakako šienainio jo galvijų pašarams bei pakako pardavimui, taip pat važtaraščius, kurie įrodytų, kiek ieškovas atkrovė atsakovei pašarų;

14.3. atsakovė su ieškovu nebuvo sudariusi jokios sutarties dėl 612 rulonų šienainio, kurių vieneto svoris turėtų būti apie 700 kg, viso 428 tonas 400 kilogramų šienainio, nėra aptarusi šienainio kokybės, nėra gavusi jokių šienainio pirkimą, kokybę patvirtinančių dokumentų. Atsakovė tokio kiekio šienainio pirkti neketino, nes byloje pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai patvirtina, kad atsakovė pati buvo pasigaminusi tiek šienainio ir kt. pašarų, kad jų buvo likę nuo praeitų sezonų;

14.4. teismas rėmėsi trečiojo asmens R. A. parodymais, kuris galimai veikdamas nesąžiningai ir priešingai atstovaujamo interesams, vienu metu dirbdamas atsakovės gamybos vadovu, o tuo pat metu, turėdamas savo nuosavą ūkį ir galvijų bandą, taip pat kontroliuodamas kitus jam palankius asmenis ir galimai sutaręs su ieškovu, pateikė atsakovei apmokėjimui sąskaitą, pagal kurią į įmonės sandėlį neatvežė jokių pašarų, nepristatė jokių dokumentų buhalterijai, įrodančių prekės pirkimo-pardavimo faktą, neužpajamavo neva pirktų pašarų ir neįtraukė į sandėlio apskaitą;

14.5. teismas subjektyviai ir nevisapusiškai įvertino byloje esamus įrodymus. A. V. ir Ž. S. pateiktas rašytinis patvirtinimas buvo parengtas trečiojo asmens R. A. pastangomis ir iniciatyva. Šie asmenys nebuvo byloje įtraukti liudytojais, jų teismas nėra išklausęs. Nėra aišku, ar iš ties A. V. ir Ž. S. buvo pasirašę teismui patvirtintą dokumentą. Neaišku apie kokį kiekį šienainio dokumente kalbama. Teismas netinkamai vertino šio dokumento tinkamumą, nes net negalėjo įsitikinti, kad minėti dokumente asmenys iš vis žinojo apie byloje nagrinėjamą klausimą, apie šienainį. Toks dokumentas galėjo būti pasirašytas kitų asmenų. Prašymą šiuos asmenis apklausti byloje liudytojais teismas atmetė;

14.6. vien sąskaitos-faktūros išrašymas neįrodo, kad tarp atsakovės ir ieškovo buvo sudaryta žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartis, kaip ir neįrodo, kad ieškovas iš vis turėjo tokį kiekį nereikalingos žemės ūkio produkcijos – pašarų, kuriuos neva pardavė atsakovei;

14.7. sąskaita-faktūra, tai dokumentas, kuris nepasirašytas abiejų šalių, neįrodo sutartinių santykių atsiradimo ir jų patvirtinimo tarp šalių fakto, o taip pat neįrodo, kad prekės nurodytos sąskaitoje-faktūroje buvo gautos ir tinkamai priimtos atsakovės. Byloje nebuvo jokių įrodymų, kad šienainį iš ieškovo laukų vežė būtent ŽŪB „Fintera“, o ne kiti pašaliniai asmenys, nebuvo jokių įrodymų, kurie tiksliai nurodytų kada, kokiomis aplinkybėmis ir kokiais kiekiais 2 (dviejų) mėnesių laikotarpyje, kokie asmenys iš ieškovo laukų, be pačio ieškovo dalyvavimo, vežė jo, neva turimą, šienainį;

14.8. ieškovas ūkininkas savo buhalterinėje apskaitoje privalėjo vesti žiniaraščius su produkcijos gamybai bei realizavimui apskaita (nepriklausomai nuo buhalterinės apskaitos būdo/metodo), įrašyti bet kokį produkcijos pasikeitimą, taip savo apskaitoje mažinant turimos produkcijos kiekį bei fiksuojant gaunamas bei gautinas pajamas iš vykdomos veiklos. Ieškovo ir jo atstovo teiginiai, esą ieškovas būdamas ūkininku neprivalėjo ir nefiksavo jo pagamintos produkcijos kiekio, nefiksavo produkcijos sumažėjimo po pardavimų, nekaupė ir neformino jokių važtaraščių, nes neva to neturėjo daryti, yra atmestini, kaip nepagrįsti. Šių dokumentų nebuvimas, ne tik įrodo, kad ieškovo reikalavimas neturėtų būti tenkinamas, bet priešingai, įrodo, kad esant ieškovo abejotinai ūkinei finansinei veiklai, atsakovės prašymas dėl bylos duomenų persiuntimo atskirąja nutartimi prokuratūrai, yra visiškai pagrįstas ir teisėtas, nes ieškovo veiksmuose galima įžvelgti ir galimai neteisėtos veiklos pobūdį;

14.9. jokiais rašytiniais įrodymais ginčo sąskaitoje įvardinta suma nebuvo pagrįsta. Teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, ko pasekoje netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir priėmė neteisingą sprendimą.

Atsiliepimas

15. Ieškovas N. J. pateikė atsiliepimą į atsakovės ŽŪB „Fintera“ apeliacinį skundą, prašo netenkinti atsakovės apeliacinio skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimo bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovės ŽŪB „Fintera“ ieškovo 2859,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas atsakovei pradėjus apeliacinį procesą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

15.1. aplinkybė, kad susitarimas dėl šienainio ritinių pirkimo-pardavimo buvo sudarytas žodžiu, o ne raštu, nekeičia tarp šalių faktiškai susiklosčiusių santykių esmės ir turinio, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog teismas tinkamai neįvertino šalis siejančių teisinių santykių, laikytini nepagrįstais ir neturinčiais jokios reikšmės galiojančiai ir vykdytinai atsakovės prievolei atsiskaityti už įsigytas prekes bei teismo priimtam sprendimui;

15.2. pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir tinkamai kvalifikavo, jog pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai susiklostė būtent tarp ieškovo ir atsakovės. Aplinkybę, kad atsakovė faktiškai įgijo ieškovui priklausiusius 612 vnt. ritinių šienainio patvirtina atsakovės darbuotojo R. A. liudijimai bei atsakovės darbuotojų A. V. bei Ž. S. rašytiniai patvirtinimai. Minėti asmenys nurodė, kad 2019 m. vasario-balandžio mėnesiais atsakovė iš ieškovo pati pasiėmė ir išgabeno šienainio ritinius. Priešingai nei skunde teigia atsakovė, šie asmenys taip pat patvirtino, kad buvo išgabenta būtent 612 vnt. šienainio ritinių, detaliai nurodant iškrovimo vietų adresus ir kiekius. Trečiasis asmuo R. A. taip pat nurodė konkrečias transporto priemones, t. y. traktoriai T1945B Valtra, T4589B New Holland, su kuriomis buvo išgabentas ieškovo šienainis bei paaiškino, kad pati atsakovė valdo duomenis apie šių transporto priemonių buvimo vietas ir maršrutus, kurie patvirtina šienainio vežimą iš ieškovo pas atsakovę, todėl atsakovei neabejotinai žinoma apie ginčo prekių pasiėmimą;

15.3. A. V. ir Ž. S. yra atsakovės darbuotojai, atsakovė deklaratyviai abejoja ar šie asmenys galėjo pasirašyti 2019 m. spalio 24 d. patvirtinimą, tačiau bylos nagrinėjimo metu neneigė, jog jie vykdė šienainio gabenimą iš ieškovo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo abejoti nei trečiojo asmens parodymais, nei kitų atsakovės darbuotojų rašytiniais paaiškinimais, kurie neprieštaravo kitų byloje surinktų duomenų visumai;

15.4. įvykęs prekių tiekimas įstatymų nustatyta tvarka buvo įformintas ieškovui pateikiant atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą. Teismas pagrįstai sprendė, jog byloje pakanka duomenų konstatuoti, kad atsakovė prekes pagal sąskaitą gavo;

15.5. byloje pateiktos ieškovo ir atsakovo tarpusavio PVM sąskaitos-faktūros už laikotarpį nuo 2016 m. spalio mėn. iki 2019 m. sausio mėn. patvirtina, kad šalis siejo ilgalaikiai pirkimo-pardavimo santykiai, ieškovas ne kartą yra pardavęs atsakovei šienainio ritinių, o atsakovė juos yra priėmusi ir, priešingai nei teigia skunde, už juos sumokėjusi. Šienainio ritiniai atsakovei buvo parduodami ir už ginčo sąskaitoje Serija JN Nr. 19008 nurodytą 16,00 Eur plius PVM kainą. Atsakovė ieškovui niekada jokių pretenzijų dėl pardavimo sąlygų ar dėl prekių nereiškė, t. y. atsakovei iki ginčo sąskaitos pateikimo analogiškos bendradarbiavimo ir susitarimų vykdymo sąlygos buvo priimtinos;

15.6. atsakovė skundo deklaratyvių teiginių, kad abejoja ar ieškovas galėjo turėti pakankamą kiekį šienainio savo gyvulių išmaitinimui ir pardavimui ar kad atsakovei iš ieškovo įsigytas šienainio kiekis nebuvo reikalingas, nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais ar kitomis aplinkybėmis. Priešingai, ieškovo ūkininko statusas, turimi pievų plotai (bendrai apie 200 ha) bei ankstesni įvykdyti analogiški sandoriai patvirtina ieškovo galimybes parduoti šienainį, be to, trečiasis asmuo R. A. byloje patvirtino, kad atsakovei šienainio trūkdavo, todėl jai buvo būtina jį periodiškai įsigyti iš trečiųjų asmenų, o nagrinėjamu sandoriu parduotas kiekis šienainio atsakovei nebuvo didelis;

15.7. atsakovė ieškovo galimybių parduoti sutartą kiekį šienainio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu iš esmės nekvestionavo, todėl tokie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais;

15.8. byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotinas išvadas, jog atsakovei buvo ir yra žinoma apie visas esmines nagrinėjamo sandorio sudarymo ir įvykdymo sąlygas bei aplinkybes, t. y. prekių kiekis, kaina, pristatymas. Įrodžius, kad atsakovė faktiškai įsigijo iš ieškovo prekes, t. y. 612 vnt. šienainio ritinių, tačiau už jas su ieškovu neatsiskaitė, byloje buvo pagrindas tenkinti ieškovo pareikštą ieškinį. Atsakovė apeliaciniame skunde iš esmės atkartojo bylos nagrinėjimo metu teiktą savo subjektyvų situacijos vertinimą, tačiau nenurodė jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą naikinti teisėtai ir pagrįstai priimtą ginčijamą teismo sprendimą, todėl minėtas sprendimas turėtų likti nepakeistas.

Šalies argumentai

16. Trečiasis asmuo R. A. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Nurodo šiuos esminius argumentus:

16.1. CK 1.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsnyje nėra nurodyta, jog rašytinės formos nesilaikymas žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančia;

16.2. tarp šalių nesant ginčo, jog ieškovas ir atsakovė rašytinės pirkimo–pardavimo sutarties nesudarė, vertinant pateiktą į bylą PVM sąskaitą faktūrą, akivaizdu, jog 2019 m. balandžio 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija JN Nr. 19008 egzistuoja visos pirkimo – pardavimo sutarties esminės sąlygos, t. y. aiškus pirkėjas, pardavėjas, nurodytas prekės pavadinimas – šienainis, jo kiekis – rulonų 612 vnt., aiški prekės kaina (su PVM) –11848,32 eurai. Tokiu būdu, teismas sprendime pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad ieškovas savo ir atsakovės teisinių santykių buvimą grindžia 2019 m. balandžio 14 d. PVM sąskaita-faktūra serija JN Nr. 19008;

16.3. pagal PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu galiojusią Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo redakcijos 80 straipsnio 1 dalį, pirkėjo parašas nėra privalomas PVM sąskaitos faktūros rekvizitas. Tai patvirtina ir Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 8 dalis, kurioje nustatyta, kad parašas nėra privalomas PVM sąskaitos faktūros rekvizitas ir jo nebuvimas galėtų reikšti, kad šalių nesieja sutartiniai santykiai. Pabrėžtina, kad ieškovo pateiktos į bylą 2017-2018 m. tiek ieškovo, tiek atsakovės išrašytos PVM sąskaitos-faktūros (jomis ieškovas įrodė ne tik, kad iki ginčo sutarties sudarymo ir sąskaitos faktūros išrašymo šalis siejo verslo santykiai, bet ir tai, kad buvo bendradarbiaujama nesudarant rašytinių sutarčių) taip pat nėra šalių pasirašytos, tačiau apmokėtos ir atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų neginčija;

Žemesnės instancijos teismas

16.4. remdamasis bylos duomenimis ir ieškovo bei trečiojo asmens paaiškinimais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog šalių sutartas šienainio kiekis buvo perduotas atsakovei, t. y. šiuo atveju pačios atsakovės pasiimtas, nes atsakovė jį išsivežė savo transportu, todėl akivaizdu, jog PVM sąskaita faktūra yra pakankamas įrodymas šienainio perdavimo atsakovei faktui patvirtinti;

16.5. atmestini kaip nepagrįsti apeliantės teiginiai apeliaciniame skunde, jog R. A., galimai sutaręs su ieškovu, pateikė atsakovei apmokėjimui sąskaitą, pagal kurią į įmonės sandėlį neatvežė jokių pašarų, nepristatė jokių dokumentų buhalterijai, įrodančių prekės pirkimo- pardavimo faktą, neužpajamavo neva pirktų pašarų ir neįtraukė į sandėlio apskaitą. Pirma, atsakovės žemės ūkio technika buvo nuolat GPS sekama realiu laiku, todėl atsakovė, turinti prisijungimus prie programos, gali/galėjo įsitikinti, jog traktoriais T1945B Valtra, T4589B New Holland su priekabomis 2019 m. vasario-balandžio mėnesiais buvo vežamas šienainis iš ūkininkui N. J. priklausančių laukų-pievų, esančių Gudapievio km., Burkolų km., Dūdų km., Seniškio km. ir kt., esančių Ignalinos raj. tiesiai į Daržininkų kaimą Ignalinos rajone (ši žemė priklauso nuosavybės teise atsakovei), kur saloje tuo metu buvo laikomi ŽŪB „Fintera“ gyvuliai. Jei atsakovė nebūtų išsivežusi šienainio, teismui būtų pateikusi išrašus, jog nurodyta technika nurodytu laikotarpiu nevažiavo tokiais maršrutais, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Antra, pagal pateiktus į bylą gamybos vadovo pareiginius nuostatus, trečiasis asmuo R. A. atlikdamas darbines pareigas pas atsakovę, neturėjo pareigos užpajamuoti pirktus pašarus ir/arba įtraukti juos į sandėlio apskaitą;

16.6. pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių šalių argumentų, todėl apeliantės skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas yra įrodymų vertinimas, sprendžiant dėl 2019 m. sausio mėn. sudaryto žodinio susitarimo dėl šienainio rulonų pirkimo, pagal kurią ieškovas turėjo parduoti atsakovei, atstovaujamai trečiojo asmens, 612 vnt. šienainio rulonų.

18. Atsakovė nesutiko su pirmosios instancijos teismo faktinių aplinkybių vertinimu, kad per atstovą R. A. (atsakovės buvusiu darbuotoju – gamybos vadovui) 2019 m. sausio mėn. buvo sudaryta žodinė sutartis dėl 612 vnt. šienainio rulonų pirkimo-pardavimo. Be to, anot apeliantės pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pažeidė materialinės teisės normas, nes šalių teisinį santykį aiškino nesivadovaujant specialiuoju įstatymu ir neatsižvelgiant į tai, jog šalys yra žemės ūkio srities subjektai ir jų veikla yra reglamentuota daugiau specialiųjų įstatymų, nei CK nuostatų, o teismas nagrinėjant ginčą vadovavosi vien CK normomis.

Dėl sandorio formos ir tinkamo materialinės teisės normos taikymo

19. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo taikymo nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrindinį dėmesį skyrė šioje byloje reikšmingai faktinei aplinkybei nustatyti, tai yra, ar buvo sudarytas susitarimas dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo. Pažymėtina, kad tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde apeliantė įrodinėjo, kad trečiasis asmuo R. A. neturėjo teisės atsakovės vardu sudaryti sandorio dėl ginčo sumos.

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad trečiasis asmuo R. A. veikdamas atsakovės vardu neviršijo įgaliojimų, todėl teismas teisingai kvalifikavo sutartinius santykius dėl 612 vnt. šienainio rulonų pirkimo-pardavimo. Tai, kad teismas sprendė dėl prievolės tinkamo vykdymo remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis, nekeičia bylos teisinio rezultato.

21. Pagal Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo (toliau – Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas) 1 straipsnio 1 dalį „šis įstatymas nustato žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas, atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją terminus, sąlygas ir tvarką, žemės ūkio produkcijos priėmimo ir (arba) patikrinimo procedūros terminą, lėšų už patiektą žemės ūkio produkciją nurašymo eiliškumą, teisės į pavėluoto mokėjimo palūkanas atsiradimo aplinkybes, šių palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką bei išieškojimo išlaidų kompensavimą esant pavėluotam atsiskaitymui, taip pat atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją kontrolę ir informacijos apie atsiskaitymo būklę teikimą, kokios sutarties sąlygos ir komercinė praktika laikomos nesąžiningomis žemės ūkio produkcijos pardavėjo atžvilgiu, atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus ir ginčų nagrinėjimą“.

22. Taigi tai yra specialioji norma, nustatanti reikalavimus tokios rūšies sutartims. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsnį Žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartį, kuri turi atitikti šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) arba jos įgaliotos institucijos nustatytas žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties tipines sąlygas.

23. Pagal Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 4 straipsnio 1 dalį žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutartyje turi būti nurodyta: 1) žemės ūkio produkcijos pavadinimas, numatomas perkamos–parduodamos žemės ūkio produkcijos kiekis, kokybės reikalavimai, kaina; 2) pirkimo ir tiekimo tvarka (periodiškumas, pirkėjo priimtos žemės ūkio produkcijos įkainojimo trukmė ir, šalims susitarus, išankstinis užsakymas ir (arba) tiekimo grafikas, o parduodant žalią pieną, – reguliariai parduodamo žalio pieno tiekimo laikotarpio trukmė); 3) atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją, jos priėmimo ir (arba) patikrinimo procedūros terminai, pavėluoto mokėjimo palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo bei išieškojimo išlaidų kompensavimo sąlygos ir tvarka; 4) šalių atsakomybė už žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų nevykdymą; 5) šalių rekvizitai.

24. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 726 „Dėl tipinių pieno pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ įgaliojo Žemės ūkio ministeriją nustatyti tipines žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių sąlygas.

25. Nagrinėjamoje byloje apeliantė nesirėmė argumentu, kad žodinis šalių susitarimas dėl 612 vnt. šienainio rulonų pirkimo-pardavimo neatitiko šiai sričiai tipinių sutarčių sąlygų. Pažymėtina, jog 2019 m. balandžio 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija JN Nr. 19008 egzistuoja visos pirkimo – pardavimo sutarties esminės sąlygos, t. y. aiškus pirkėjas, pardavėjas, nurodytas prekės pavadinimas – šienainis, jo kiekis – rulonų 612 vnt., aiški prekės kaina (su PVM) – 11848,32 eurai.

26. Be to, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. kovo 19 d. priėmus nutartį administracinėje byloje Nr. I-858-7/2013 buvo pasisakyta, kad Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 „Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo-pardavimo sutarčių“ patvirtinta Pavyzdinė grūdų pirkimo – pardavimo sutartis nėra norminis teisės aktas, ją patvirtinant nebuvo įgyvendinamas Lietuvos Respublikos atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas. Pavyzdine sutartis yra neprivaloma tokias sutartis sudarančioms šalims, ja tik vadovautinasi kaip pavyzdžiu.

27. Nors šioje byloje šalis sieja šienainio rulonų pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai, tačiau administraciniam teismui formuojant teismų praktiką ta linke, kad tai tėra pavyzdinis rekomendacinio pobūdžio aktas, apeliantės argumentas, kad rašytinės formos nesilaikymas atleidžia ją nuo pareigos sumokėti už 612 vnt. šienainio rulonų, atmetamas (CK 1.93 straipsnio 1 dalis).

28. Pagal CK 1.93 straipsnio 1 dalį įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį.

29. Byloje nustatyta, kad sandorio faktą patvirtina ne tik žodiniai R. A. parodymai, bet ir atsakovės darbuotojų A. V. ir Ž. S. rašytinis patvirtinimas, kad nuo 2019 m. vasario iki balandžio mėn. minėti šienainio rulonai buvo vežami iš ūkininko N. J. ir iškraunami atsakovės valdose (pateikti detalūs iškrovimo objektų adresai ir kiekiai, kurių atsakovė bylos nagrinėjimo metu iš esmės ir neginčijo). Išrašius ginčo sąskaitą faktūrą, ji buvo persiųsta trečiajam asmeniui R. A. el. paštu, kuris, kaip nustatyta iš byloje esančių rašytinių įrodymų, dar 2019 m. balandžio 15 d. persiuntė ją atsakovės naudojamo el. pašto adresu (finansai@fintera.lt) ir nurodė ją įtraukti apmokėjimui. Byloje pateiktos 2017 m. ir 2018 m. išrašytos PVM sąskaitos faktūros dėl šienainio rulonų pirkimo iš ieškovo, taip pat įrodo sutartinius santykius. Taigi 2019 m. balandžio 14 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija JN Nr. 19008 patvirtina žodinį susitarimą dėl šienainio pirkimo 11 848,32 Eur sumai, o žodiniai nuoseklūs, atitinkantys rašytinius įrodymus, paaiškinimai įrodo išrašytos sumos pagrįstumą (CPK 185 straipsnis).

Dėl įrodymų vertinimo

30. Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. Apie reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą teismas sprendžia įrodinėjimo proceso metu, tirdamas ir vertindamas šalių pateiktus įrodymus (CPK 178, 185 straipsniai).

31. Anot apeliantės, A. V. ir Ž. S. pateiktas rašytinis patvirtinimas buvo parengtas trečiojo asmens R. A. pastangomis ir iniciatyva. Šie asmenys nebuvo byloje įtraukti liudytojais, jų teismas nėra išklausęs, todėl jų paaiškinimai yra nepatikimi ir teismas negalėjo jais remtis.

32. Teisėjų kolegija nurodo, kad A. V. ir Ž. S. rašytiniai paaiškinimai yra vertinami sąsajoje su kitais byloje įrodymais. Minėta, paaiškinimus patvirtina ankstesni šalių sutartiniai santykiai dėl šienainio pirkimo. Pažymėtina ir tai, kad šie asmenys taip pat patvirtino, kad buvo išgabenta būtent 612 vnt. šienainio ritinių, detaliai nurodant iškrovimo vietų adresus ir kiekius. Trečiasis asmuo R. A. taip pat nurodė konkrečias transporto priemones, t. y. traktoriai T1945B Valtra, T4589B New Holland, su kuriomis buvo išgabentas ieškovo šienainis bei paaiškino, kad pati atsakovė valdo duomenis apie šių transporto priemonių buvimo vietas ir maršrutus.

33. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovo argumentu, kad jo ūkininko statusas, turimi pievų plotai (bendrai apie 200 ha) bei ankstesni įvykdyti analogiški sandoriai patvirtina ieškovo galimybes parduoti šienainį. Trečiasis asmuo R. A. byloje patvirtino, kad atsakovei šienainio trūkdavo, todėl jai buvo būtina jį periodiškai įsigyti iš trečiųjų asmenų, o nagrinėjamu sandoriu parduotas kiekis šienainio atsakovei nebuvo didelis. Apeliantė apskaičiavo, kad ieškovas turėjo turėti pasigaminęs realizacijai (be būtinų pašarų savo veiklai) dar 428 400 kilogramų šienainio (kas apskaičiuota 612 rulonų padauginus iš 700 kg), tačiau ji nepateikė įrodymų, kad pati buvo prisiruošusi pakankamą kiekį šienainio, todėl jos argumentas, kad ieškovas, pardavęs šienainį nepildė jokių buhalterinių nurašymo ar kitų dokumentų, paneigia pardavimo faktą, atmetamas kaip neįrodytas (CPK 12, 178 straipsniai).

34. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli: įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

35. Apeliantė įrodinėja, jog sąskaita-faktūra, tai dokumentas, kuris nepasirašytas abiejų šalių, neįrodo sutartinių santykių atsiradimo ir jų patvirtinimo tarp šalių fakto, o taip pat neįrodo, kad prekės nurodytos sąskaitoje-faktūroje buvo gautos ir tinkamai priimtos atsakovės.

36. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu argumentu. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, kad privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai yra: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai; 6) asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos. Šio straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyti apskaitos dokumentų rekvizitai neprivalomi PVM sąskaitai faktūrai, sąskaitai faktūrai (Įstatymo 13 straipsnio 8 dalis).

37. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartis galioja, kai jos šalys susitaria dėl visų esminių sutarties sąlygų (CK 6.162 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo–pardavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Toks PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės šalių sutartinių santykių aspektu aiškinimas atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien tik remiantis PVM sąskaita faktūra negali atsirasti prievolės išskaičiuoti PVM (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas Genius Holding, C-342/87, Rink. 1989, p. 4227). Nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys duoda pagrindą išvadai, jog, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

38. Atsižvelgdama į tai bei į pirmiau nurodytus PVM sąskaitos faktūros, kaip specialią paskirtį turinčio buhalterinės apskaitos dokumento, tikslus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad parašo sąskaitoje nebuvimas savaime nereiškia, jog yra paneigiamos šalių tarpusavio prievolės, kilusios iš sutartinių teisinių santykių, jeigu tokių santykių buvimas ir jų turinys yra nustatyti kitais byloje esančiais leistinais įrodymais.

39. Pabrėžtina, kad ieškovo pateiktos į bylą 2017-2018 m. tiek ieškovo, tiek atsakovės išrašytos PVM sąskaitos-faktūros taip pat nėra šalių pasirašytos, tačiau apmokėtos ir atsakovės išrašytų PVM sąskaitų faktūrų neginčija. Taigi tuo yra parodoma įprasta šalių sutartinių santykių praktika. Minėta, 2019 m. balandžio 14 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra Serija JN Nr. 19008 buvo 2019 m. balandžio 15 d. persiųsta atsakovės naudojamo el. pašto adresu (finansai@fintera.lt) apmokėjimui, atsakovės darbuotojai patvirtina šienainio išvežimo faktą iš ieškovui priklausančio žemės sklypo. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino įrodymų visumą: PVM sąskaitos faktūros duomenis, liudytojų parodymus, ankstesnę šalių bendradarbiavimo praktiką, ir šių įrodymų visumos pagrindu padarė išvadą, jog ieškovas prekes apeliantei perdavė, o ši jas priėmė. Taigi teismas išvadas grindė visa bylos medžiaga, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodymų vertinimo klausimais, todėl apeliantės teiginiai dėl netinkamo konkretaus įrodymo – PVM sąskaitos faktūros – vertinimo atmestini.

40. Apeliantės teiginiai, kad jai neteko praktikoje sutikti, kad ūkininkas vykdantis ūkinę komercinę veiklą, neapskaitytų savo buhalterinėje apskaitoje pagamintos produkcijos, nedeklaruotų jos ar kitaip neįtrauktų į privalomą apskaitą duomenų apie produkcijos pardavimo pasekoje atliktą produkcijos nurašymą, yra deklaratyvūs, todėl nevertinami kaip teisiškai reikšmingi.

41. Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad atsakovė pripažino 2017-2018 m. išrašytas sąskaitas-faktūras už šienainį. Anot apeliantės, šios sąskaitos nebuvo įtrauktos, kaip reikalavimo dalis byloje, o ir nebuvo atsakovės apmokėtos, todėl neturi būti vertinamos, kaip tiesioginis įrodymas, kad atsakovė 2019 m. iš ieškovės pirko 612 rulonų šienainio. Tokios sąskaitos galėjo būti išrašytos tuo pat tikslu, kaip ir ginčo sąskaita. Be to, yra didelis skirtumas, kur keli rulonai šienainio, kur 612 rulonų.

42. Teisėjų kolegija nurodo, apeliantės argumentai dėl 2017-2018 m. išrašytų sąskaitų-faktūrų už šienainį yra prieštaringi. Vienu metu teigiama, kad jos neapmokėtos, kitu metu – kad iki tol ji pirko iš ieškovo mažą kiekį šienainio. Pabrėžtina, kad byloje yra pateikti 20l7-2018 m. atsakovės apmokėjimai už pirktą šienainį, tai yra 2017-2018 m. atlikti mokėjimai: AB Swedbank mokėjimo nurodymais, o tai paneigia aplinkybę, nurodytą apeliaciniame skunde, dėl neapmokėtų sąskaitų. Atsižvelgiant į tai, argumentas, kad 2017-2018 m. išrašytų sąskaitų–faktūrų už šienainį faktas negali būti vertinamas kaip pagrindžiantis sutartinius santykius, atmetamas kaip neįrodytas ir nepagrįstas (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl aplinkybių, susijusių su ieškovo vykdoma ūkininko veikla ir jos apskaita

43. Apeliantė nurodė, kad ieškovas įrodinėdamas savo ieškinį, kartu su ieškiniu turėjo pateikti savo turimos, pagamintos ar panaudotos produkcijos dokumentaciją, siekiant įrodyti, kad tokią prekę, kokią jis neva pardavė atsakovui, jis turėjo, tačiau tokių dokumentų ar duomenų ieškovas teismui nurodė neturįs.

44. Žemės ūkio veiklą vykdančių ūkininkų ūkių apskaitos tvarką reglamentuoja Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. nutarimas Nr. 1333 „Dėl Ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo". Nauja šio aprašo redakcija, patvirtinta 2015 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 1101, įsigaliojo nuo 2016 m. sausio 1 d. Apraše nurodyta, kad buhalterinę apskaitą privalo tvarkyti ūkininko ūkį įregistravę ūkininkai ir gyventojai, įregistravę žemės ūkio valdą ir kurie: verčiasi individualia žemės ūkio veikla; gauna ar pretenduoja gauti valstybės ir (ar) ES paramos fondų paramą, yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai. Apraše nustatyta, kad ūkininkai ir gyventojai gali patys pasirinkti buhalterinės apskaitos tvarkymo būdą - dvejybinę ar supaprastintą apskaitos sistemą. Jie turi vadovautis Buhalterinės apskaitos įstatymu ir minėtu aprašu.

45. Taigi apeliantė mano, kad ieškovas pažeidė minėtus aktus, todėl prašo atskirąja nutartimi kreiptis į prokuratūrą dėl galimo dokumento klastojimo ir suklastoto dokumento panaudojimo ir/ar galimo sukčiavimo.

46. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas jau vertino aplinkybes dėl atsakovės įrodinėjamo ieškovo neteisėtos veikos kvalifikavimo, ir aiškiai nurodė, kad teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis bei šalių paaiškinimus, sprendžia, kad byloje nėra duomenų, jog teismas galėtų konstatuoti, kad ieškovo veiksmuose galimai yra priešingos Lietuvos Respublikos įstatymams veikos požymių bei atitinkamai kreiptis į kompetentingas institucijas dėl šių veiksmų įvertinimo.

47. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje nėra nurodyta aplinkybių, sudarančių pagrindą priimti CPK 299 straipsnyje nustatyta atskirąją nutartį, teisėjų kolegija atmeta šį prašymą nekartojant pirmosios instancijos teismo motyvų. Be to, kai nurodė trečiasis asmuo R. A., 2019 m. spalio 18 d. FNTT buvo pradėtas ir vyksta iki šiol ikiteisminis tyrimas del apgaulingos ŽŪB ,,Fintera“ buhalterines apskaitos vedimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Vadinasi, byloje iškelti klausimai dėl vykdomos veiklos teisėtumo galės būti patikrinti pradėto ikiteisminio tyrimo metu.

Dėl bylos procesinės baigties

48. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo, todėl atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

49. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio.

50. Nagrinėjamoje byloje atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis), o apeliantei neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

51. Pažymėtina, jog CPK 93 straipsnio 1 dalies nustato, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktą, prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, o CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

52. Ieškovas prašė atlyginti jo bylinėjimosi išlaidas, patirtas atsakovei pradėjus apeliacinį procesą. Nustatyta, kad ieškovas iš viso patyrė 2 859,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 2 057,00 Eur advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 423,50 Eur advokato pagalbai už 2020 m. balandžio 9 d. prašymo atsakovės turtui taikyti laikinąsias apsaugos priemones parengimą, 302,50 Eur advokato pagalbai už 2020 m. balandžio 17 d. atskirojo skundo dėl 2020 m. balandžio 10 d. nutarties, civilinėje byloje Nr. e2-2857-1099/2020, parengimą, 38,00 Eur žyminis mokestis už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei 38,00 Eur žyminis mokestis už atskirąjį skundą dėl 2020 m. balandžio 10 d. teismo nutarties, c. b. Nr. e2-2857-1099/2020, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

53. Trečiasis asmuo R. A. taip pat prašė atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nustatyta, kad trečiasis asmuo patyrė 400 Eur išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, kurios priteisiamos iš apeliantės (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

54. Bylinėjimosi išlaidos už teisinę pagalbą priteisiamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakyme Nr. 1R–85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ numatytus dydžius (nauja redakcija nuo 2015.03.20). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir įrodytos, tačiau viršija atitinka rekomenduojamas, įvertinant, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą pateiktas iš esmės naudojantis argumentais, išsakytais bylą nagrinėjant apylinkės teisme, iš apeliantės priteisiama 2000 Eur teisinės pagalbos išlaidų ieškovo naudai (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

55. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020-01-23), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija

nutaria:

apeliantės (atsakovės) žemės ūkio bendrovės „Fintera“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui N. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės žemės ūkio bendrovės „Fintera“ (juridinio asmens kodas 300928614) 2000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti trečiajam asmeniui R. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės žemės ūkio bendrovės „Fintera“ (juridinio asmens kodas 300928614) 400 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Vaclovas PaulikasRūta PetkuvienėInga Staknienė