Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henricho Jaglinskio, Dainiaus Rinkevičiaus,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovei A. K. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 95000 Lt žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad siekdamas įvykdyti teismo sprendimą ir sumokėti atsakovei 29900 EUR kompensaciją, 2010-06-15 sudarė preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį ir apie tai pranešė atsakovei. Atsakovė, jam nepranešusi, kreipėsi į teismą dėl priverstinės hipotekos nustatymo ir prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos ieškovui nuosavybės teise priklausančiam butui, kurį jis ketino parduoti, todėl buvo sustabdytas preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties vykdymas. Preliminarios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo dieną buto kaina buvo 270000 Lt. Tokia kaina buvo sutarta su šio buto pirkėju. Preliminari buto pirkimo-padavimo sutartis buvo nutraukta, o pagrindinė buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Todėl ieškovas buvo priverstas grąžinti sumokėtą avansą galimam pirkėjui ir jam sumokėti 10000 Lt baudą. Nuo 2010 m. iki 2012 m. buto kaina krito iki 190000 Lt, todėl dėl atsakovės veiksmų ieškovas patyrė 95000 Lt žalą dėl buto kainos sumažėjimo ir baudos, kurią jis sumokėjo pirkėjui.

Atsakovė nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad ieškovas pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą privalėjo jai išmokėti 29900 EUR piniginę kompensaciją. 2012-04-04 teismo sprendimu buvo nustatyta ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto priverstinė hipoteka iki ieškovas jai išmokės nustatytą 29900 EUR kompensaciją. Nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas kreipėsi į atsakovę dėl leidimo parduoti butą arešto pakeitimo, kad buto pirkėjas apskritai disponavo 270000 Lt, kad ieškovas vėliau siūlė parduoti savo butą kitam asmeniui, kad R. K. nenusipirkęs buto iš ieškovo, vėliau nusipirko kitą butą. Ieškovas neprašė jos pakeisti laikinųjų apsaugos priemonių ir leisti jam parduoti butą, pervedant gautą pinigų sumą už butą į antstolio depozitinę sąskaitą. Ieškovas nepagrindė savo reikalavimų atlyginti jam padarytą žalą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 27 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovo reikalavimai negali būti patenkinti, nes nėra atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, išskyrus jo paties teiginius, kad jis, ketindamas parduoti jam nuosavybės teise priklausantį butą kreipėsi į ieškovę su prašymu pakeisti laikinąsias apsaugos priemones dėl ieškovui nuosavybės teise priklausančio buto arešto panaikinimo ar laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo su pasiūlymu išspręsti buto pirkimo-pardavimo ir atsakovei priteistos kompensacijos sumokėjimo klausimus. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-06-22 nutartimi buvo patenkintas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – areštuotas ieškovui nuosavybės teise priklausantis butas, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Ieškovas atskirajame skunde dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010-06-22 nutarties nenurodė, kad jis yra sudaręs jam nuosavybės teise priklausančio buto preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį (tokia sutartis buvo sudaryta 2010-06-15). Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis pranešė buto pirkėjui, jog yra apskundęs 2010-06-22 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, derėjosi su juo dėl preliminarios buto pirkimo-pardavimo sutarties pratęsimo. Ieškovas, nelaukęs Vilniaus apygardos teismo 2010-11-29 nutarties priėmimo, kuria buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, t.y., areštas butui, 2010-10-10 pripažino, kad buto pirkimo-pardavimo sandoris neįvyko dėl jo kaltės ir sumokėjo 10 000 Lt baudą. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis ėmėsi kitų veiksmų, be kurių atlikimo jam nuosavybės teise priklausančio buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymas būtų negalimas. Sutarties 1.1 punkte nurodyta, kad butas yra įkeistas bankui ir pardavėjas (ieškovas) prieš buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą privalėjo gauti banko sutikimą realizuoti butą pirkėjui.

Vilniaus apygardos teisumo 2010-11-29 nutartimi areštas ieškovo butui buvo panaikintas, ši nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo dienos. Atsakovės prašymu dėl priverstinės hipotekos nustatymo tik 2011-04-26 nutartimi buvo vėl pritaikytos laikinos apsaugos priemonės – areštuotas ieškovui nuosavybės teisėmis priklausantis butas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad per tą laiką, kol ieškovo butas nebuvo areštuotas (nuo 2010-11-29 iki 2011-04-26) jis ėmėsi kokių nors veiksmų, kad būtų parduotas jam nuosavybės teise priklausantis butas, kad kreipėsi į AB „Swedbank“ dėl leidimo parduoti butą, kad kreipėsi į nekilnojamojo turto agentūras, skelbė apie buto pardavimą ar pan. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovo išvardint veiksmai (neveikimas) sąlygojo tai, kad per nurodytą laikotarpį nebuvo parduotas jam nuosavybės teise priklausantis butas 2010 metų rinkos kainomis. Atsakovės kaltės dėl ieškovui padarytų nuostolių nėra, be to ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado ieškovo nurodyta žala.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas V. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo.

1) Ieškovas nesutinka su teismo motyvu, kad būtent ieškovo veiksmai (neveikimas) sąlygojo tai, kad butas nebuvo parduotas 2010 m. rinkos kainomis, todėl atsakovės kaltės nėra. Atsakovas 2007 m. teismo sprendimu buvo įpareigotas atsiskaityti ne vėliau kaip per 5 metus, tai yra teismo sprendimo vykdymas galėjo būti geranoriškai vykdomas bet kokia data ieškovo nuožiūra, bet ne vėliau kaip 2012-12-05. Atsakovė taip pat nekėlė jokių reikalavimų dėl apribojimo ieškovo turtui ir neprašė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atsakovei buvo žinoma, kad ieškovas neturi jokio nekilnojamojo turto. Nuo 2007 m. iki 2010 m. birželio mėnesio atsakovė taip pat nesikreipė į teismą dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą apribojimo. Ieškovas pats pranešė atsakovei, kad jo vardu yra įregistruotas butas, kurį jis ketina parduoti. Nors teisme atsakovė ir neigė, kad gavo šį pranešimą iš atsakovo, tačiau jos teiginius paneigia jos veismai – kreipimasis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas netinkamai vertino atsakovės veiksmus ir padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog minėtas pranešimas atsakovei buvo. Atsakovė neturėjo jokio pagrindo reikalauti iš ieškovo vykdyti 2007 m. teismo nustatytą prievolę iki termino suėjimo, tai yra iki 2012-12-05.

2) Teismo išvados, kad ieškovas yra pats kaltas savo neveikimu, nepatvirtina aplinkybių visuma. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas ieškovo skundą dėl 2010-04-26 pritaikyto arešto, konstatavo, kad toks areštas nekilnojamajam turtui pritaikytas nepagrįstai. Taigi, Vilniaus apygardos teismas konstatavo, kad atsakovės veiksmai prašant pritaikyti ieškovui turto areštą buvo neteisėti. Teismo nuoroda, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų apie tai, kad jis nuo 2010-11-29 iki 2011-04-26 ėmėsi veiksmų parduoti butą, įrodymų rinkimo prasme yra nereikšminga, nes teismas prašo įrodinėti visiems žinomus ir prieinamus faktus – nuo 2010 m. vasaros dėl pasaulinės finansų krizės butų kainos žymiai sumažėjo. Pradinė pardavimo kaina buvo 270000,00 Lt, o šiuo metu butas vertinamas apie 180000,00 Lt, tai yra ieškovas prarado 90000,00 Lt. Teismo išvada, jog atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių atsirado ieškovo nurodyta žala, neatitinka bylos turinio.

3) Teismas neanalizavo ieškovo sutartinių prievolių ir jų įtakos ieškovo elgesiui. Nors preliminarus pirkimo-pardavimo susitarimas jokios įtakos atsakovės teisėms neturėjo, būtent jos nepagrįsti veiksmai užkirto kelią sutarties realizavimui. Byloje nėra ginčo dėl sutarties tarp ieškovo ir Č. K. realumo, ieškovo sumokėtos 10000,00 Lt baudos ir 15000,00 Lt avanso grąžinimo realumo. Todėl tai įrodo realų ieškovo nuostolį. Taigi, ieškovo nuostoliai buvo visiškai įrodyti rašytiniais įrodymais. Teismas pažeidė CPK 178 straipsnį ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą bei vertino įrodymus, neatskleidė civilinės bylos turinio ir esmės.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė A. K. prašo ieškovo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą nepakeistą, priteisti jai iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog ieškovas 2010-06-15 hipotekos sutartimi įkeitė butą AB „Swedbank“. Pagal šią sutartį butas galėjo būti parduodamas tik įkaito gavėjo sutikimu. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas kreipėsi į AB „Swedbank“ dėl leidimo parduoti butą ar tokį leidimą gavo. Nesant minėto sutikimo, jokie atsakovės veiksmai nevaržo ieškovo galimybės parduoti buto. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovas kreipėsi į atsakovę ar į teismą, prašydamas pakeisti arešto dalyką, tai yra leisti parduoti butą pagal 2010-06-15 sutartį, padedant dalį kainos – 29900 eurų į teismo ar antstolio depozitinę sąskaitą. Taikant civilinę atsakomybę yra priteisiamos tik realios negautos pajamos. Byloje nėra įrodymų, kad buto pirkėjas turėjo sutartyje numatytą buto pirkimo kainą – 270000,00 Lt. Priešingai, įrodymai patvirtina, kad šis asmuo jokio nekilnojamojo turto neturėjo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendimu atmetė ieškovo ieškinį.

Byloje nustatyta, kad 2007 m. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3710-590/2007 buvo nutraukta ieškovo ir atsakovės santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurios 1.6 punktą ieškovas privalėjo ne vėliau kaip po penkerių metų nuo teismo sprendimo įsigaliojimo sumokėti atsakovei 29900,00 eurų kompensaciją už jam natūra tenkančią didesnės vertės turto dalį (b.l.20-21). Ieškovas ir R. K. 2010 m. birželio 15 d. sudarė susitarimą dėl buto pirkimo-pardavimo, pagal kurį šalys susitarė dėl ieškovui priklausančio 270000,00 Lt vertės buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo per vieną mėnesį nuo susitarimo sudarymo dienos (b.l. 7). Susitarimo 1.1 punktu ieškovas informavo pirkėją, kad butas yra įkeistas AB „Swedbank“, ir pardavėjas prieš buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą privalo gauti banko sutikimą realizuoti butą pirkėjui. Susitarimo 1.4 punkte buvo numatyta galimybė pratęsti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo terminą papildomam vienam mėnesiui, o 1.5 punkte numatyta 10000,00 Lt bauda, kurią pardavėjas privalo mokėti atsisakęs sudaryti sutartį arba uždelsęs ją sudaryti per susitarime numatytą terminą.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3710-590/2007, atsižvelgdamas, jog santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 1.6 punkte nustatyto įpareigojimo suma yra didelė, patenkino atsakovės prašymą ir areštavo ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), uždrausdamas jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims. Ieškovas apskundė minėtą nutartį. Būsimas pirkėjas 2010 m. rugpjūčio 20 d. raštu ragino ieškovą vykdyti susitarimą (b.l. 8). 2010 m. spalio 10 d. šalys raštu pripažino, kad sandoris neįvyko dėl ieškovo kaltės (b.l. 9), o 2010 m. lapkričio 12 d. ieškovas sumokėjo kitai sandorio šaliai 10000,00 Lt baudą (b.l. 10).

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1609-567/2010 panaikino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. birželio 22 d. nutartį ir atmetė atsakovės prašymą dėl arešto butui taikymo.

Lietuvos Respublikos CPK 146 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d., pagal redakciją, galiojusią iki 2011 m. rugsėjo 30 d., tai yra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo metu, – CPK 147 straipsnio 3 dalis) įtvirtinta atsakovo, kuriam taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė šios ieškovo prašymu taikytos priemonės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese atlyginimo, išaiškinta, kad, atmetus ieškinį, asmuo, kurio turtinės teisės ieškovo prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą su atskiru ieškiniu, CPK 147 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 30 d.) nustatyta tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kasacinis teismas nurodytoje nutartyje yra pažymėjęs, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas. Atlyginti nuostolius, patirtus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis institutas nėra būtina CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo sąlyga. Šios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-411/2010).

Taigi, CPK 146 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos yra tokios: įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo kreditoriaus, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas; dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkas patyrė nuostolių. Šios nurodytos sąlygos suponuoja skolininko teisę į nuostolių atlyginimą pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį – pateikiant ieškinį po ginčo byloje, iki kurio išnagrinėjimo buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės. Įsiteisėjęs sprendimas turi prejudicinę galią nagrinėjant ieškinį dėl skolininko patirtų nuostolių atlyginimo. Todėl ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė.

Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašė jau po teismo sprendimo dėl įsiteisėjimo santuokos nutraukimo byloje. Pirmos instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo dėl netinkamo procesinės teisės normų pritaikymo, kadangi laikinosios apsaugos priemonės išnagrinėtose civilinėse bylose dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų nėra taikomos, nes prasideda vykdymo proceso stadija, kurioje priverstinio vykdymo priemones, tarp jų ir skolininko turto areštą, taiko antstolis. Apeliacinės instancijos teismas minėta nutartimi taip pat išaiškino atsakovei, jog egzistuojant jos nurodytoms aplinkybėms, ji turinti teisę pateikti ieškinį dėl priverstinės hipotekos skolininko turtui nustatymo iki bus įvykdyti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 5 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių 1.6 punkto įsipareigojimai.

Atsakovė pagal minėtą apeliacinės instancijos teismo išaiškinimą 2011 m. balandžio 1 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį dėl priverstinės hipotekos nustatymo, kartu prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti ieškovui priklausantį butą. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-5119-585/2011 tenkino atsakovės prašymą ir areštavo ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą. Ieškovui apskundus šią nutartį, Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugsėjo 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1753/2011 paliko galioti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus apygardos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, 2011 m. gegužės 31 d. nutartimi perdavė civilinę bylą nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-345-871/2012 patenkino atsakovės ieškinį ir nustatė priverstinę hipoteka ieškovui priklausančiam butui atsakovės reikalavimui 29900 eurų sumai pagal Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-11-05 sprendimą užtikrinti. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartimi minėtas sprendimas buvo paliktas nepakeistas.

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindinės atsakovės atsakomybės pagal CPK 164 straipsnio 2 dalį (ankstesnės redakcijos CPK 174 straipsnio 3 dalį) sąlygos – įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo asmens, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys būtų atmestas. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartimi tik buvo konstatuotas netinkamas procesinės teisės normų taikymas, tai yra atsakovė prašymą pateikė jau išnagrinėtoje byloje, nors turėjo reikšti naują ieškinį, kartu prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Aplinkybė, kad atsakovė dėl teisinių žinių stokos iš pradžių netinkamai gynė savo pažeistas teises, nepanaikina jos reikalavimų pagrįstumo, kadangi, jai pateikus tinkamai parengtą ieškinį, butas buvo vėl areštuotas ir jos ieškinys patenkintas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad skundžiamame sprendime buvo tinkamai konstatuota ir paties ieškovo kaltė dėl nuostolių atsiradimo. Pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį, nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Tai gali būti nukentėjusio asmens sutikimas, kad jam būtų padaryta žalos, arba rizikos prisiėmimas. Pirmos instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog ieškovas, pateikdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. birželio 22 d. nutarties, skundo motyvuose nenurodė, kad jis yra sudaręs jam nuosavybės teise priklausančio buto preliminarią pirkimo-pardavimo sutartį, skundo nagrinėjimo metu nesikreipė į būsimą buto pirkėją ir nesiderėjo su juo dėl pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo termino pratęsimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad paties ieškovo kaltę dėl nuostolių atsiradimo įrodo ir tai, jog jis nesinaudojo tuo metu galiojančia CPK 147 straipsnio 1 dalies nuostata (pagal dabartinę redakciją – CPK 146 straipsnio 1 dalis) ir neprašė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo įpareigoti atsakovę pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Ieškovas, pateikdamas apeliacinį skundą, nesumokėjo žyminio mokesčio. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi atidėjo 500,00 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo ir atleido apeliantą nuo likusios 2350,00 Lt žyminio mokesčio dalies mokėjimo. Todėl iš ieškovo yra priteistina atidėta 500,00 Lt žyminio mokesčio dalis.

Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliaciniame procese ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus (b.l. 111; 114-115). Kadangi apeliacinis skundas atmestas, atsakovei yra priteistinos 500,00 Lt bylinėjimosi išlaidos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500,00 Lt (penkis šimtus litų 0 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Priteisti iš ieškovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500,00 Lt (penkis šimtus litų 0 ct) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą, įmokos kodas 5660, gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija, a.s. Nr. (duomenys neskelbtini).