Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-06-26 sprendimu trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus R. K. ir R. K. (iš esmės jie liko ieškovais, nes ieškovas ieškinio atsisakė) ieškinį atmetė, priteisė iš jų 5 500 Lt bylinėjimosi išlaidas atsakovo Lichtenšteino Kunigaikštystės bendrovės Knigthill properties establishment naudai. Teismas vadovaudamasis kasacinės instancijos teismo suformuluotomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, įvertinęs bylos medžaiagą, padarė išvadą, kad tretieji asmenys R. K. ir R. K. 2011-03-04 pas notarą sudarydami sutartinės hipotekos lakštą, suprato kokio pobūdžio sandorį sudaro, todėl turi prisiimti iš to kilusias pasekmes. Trečiųjų asmenų argumentus, jog jiems nebuvo pateikta susipažinti tarp atsakovų Knigthill properties establishment ir G. V. sudaryta sutartis dėl skolos grąžinimo, jog tretieji asmenys nežinojo esminių sutarties aplinkybių, kurios jiems tariamai paaiškėjo tik dabar, G. V. pradėjus bylą dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei pradėjus priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto, jog savo turtą įkeitė įkalbėti (suklaidinti) G. V., kurį laikė patikimu ir sąžiningu asmeniu, verslininku, turinčiu pelningą verslą bei galinčiu vykdyti savo įsipareigojimus, vertintino kritiškai. Nurodė, kad net jei šie teiginiai ir būtų teisingi, tai vis tiek nesudarytų pagrindo hipotekos lakšto pripažinti negaliojančiu, kadangi šalies sandorio neatsargumas sudarant sandorį nepripažintinas esminiu suklydimo faktu. Taip pat teismas kritiškai vertino trečiųjų asmenų teiginius, jog jie objektyviai nežinojo daugelio tikrųjų sutarties nuostatų - sandorio vykdymo bei nutraukimo tvarkos, bendro skolos, kurią turėjo G. V. grąžinti atsakovui Knigthill properties establishment, dydžio, atsakovui sutartimi suteiktų teisių bei kitų svarbių aplinkybių, nurodydamas, kad skolos dydis buvo įvardintas pačiame hipotekos lakšte, be to, hipotekos lakšto 8 dalyje aiškiai nurodyta, jog atsakovas (kreditorius) „turi teisę patenkinti savo visą reikalavimą ir tuo tikslu pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš šiuo lakštu įkeisto (-ų) daikto (-ų) prieš terminą“. Kritiškai vertino trečiųjų asmenų argumentus, jog hipoteka nebuvo siekiama užtikrinti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, nes šis sandoris esą tebuvo formalus, motyvuodamas tuo, kad sandoriais pagal įstatymą laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises bei pareigas (CK 1.63 str. 1 d.), taigi kiekvienas asmuo, sudarydamas sandorį, prisiima iš jo kylančias teises bei pareigas, o ne imituoja tokį teisių ar pareigų atsiradimą. Pažymėjo, kad hipotekos lakšto sudarymo metu skolos sutartis jau buvo tarp atsakovų pasirašyta ir tai akivaizdžiai matyti iš hipotekos lakšto, kuriame nurodyta šios sutarties sudarymo data. Suklydimą tretieji asmenys sieja iš esmės su tuo, kad jie pasitikėjo G. V., kaip verslininku, turinčiu pelningą verslą, ir dėl to buvusiu įsitikinimu, kad prievolė grąžinti skolą bus įvykdyta ir tokiu atveju jiems nekils jokios neigiamos pasekmės iš hipotekos sandorio. Atsižvelgiant į tai, teismas vertino, jog tretieji asmenys siekia nuginčyti sandorį ne dėl tų esminių sandorio aplinkybių, kurios egzistavo hipotekos sandorio sudarymo metu, o dėl savo prielaidų apie pasekmes kilsiančias (arba nekilsiančias) ateityje. Tokio pobūdžio suklydimą, jeigu jį ir vertinti kaip suklydimą, teismas nepripažino galinčiu būti esminiu CK 1.90 str. 2 ir 4 d. prasme. Tretieji asmenys, įkeisdami savo turtą nesitikėdami, kad sutartis dėl skolos grąžinimo bus nutraukta ir bus pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš jų turto, rodo, kad asmenys suvokė sudaromo sandorio turinį bei galimas jo pasekmes, tačiau tikėjosi galimų pasekmių išvengti. Notarė D. R., prieš pasirašant hipotekos lakštą, šalims išaiškino hipotekos lakšto turinį bei galimas pasekmes ir šios aplinkybės šalys neginčija, todėl negali remtis suklydimo faktu, nes pasirašydami patvirtino, jog jiems yra aiškios hipotekos lakšto galimos pasekmės. Nustatė, kad tarp trečiųjų asmenų ir skolininko žmonos egzistuoja giminystės (svainystės) ryšiai, todėl tretieji asmenys negali teigti, jog pasirašant hipotekos lakštą jie nežinojo galimų šio sandorio pasekmių. Tretieji asmenys suprato kokio pobūdžio sandorį atvyko pasirašyti pas notarą, jiems buvo išaiškinta jų prasmė ir pasekmės, jie jas žinodami ir suprasdami aiškiai išreiškė savo valią ir pasirašė sutartinės hipotekos lakštą. Įvertinęs bylos sudėtingumą, laiko trukmę, procesinius veiksmus, vadovaujantis proporcingumo, sąžiningumo, protingumo kriterijais, atsakovo Lichtenšteino Kunigaikštystės bendrovės Knigthill properties establishment pateiktus duomenis 12 881,02 L bylinėjimosi išlaidų sumai, sumažino iki 5 500 Lt bylinėjimosi išlaidų sumos.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį atmesti, todėl visų jų nekartoja. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės ištyrė ir tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes bei įrodymus, nepažeidė CPK 12 ir 178 str. įtvirtintų taisyklių, nustatančių, kad šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, taip pat ir kitų civilinio proceso kodekso nustatytų įrodinėjimo taisyklių, teisingai nustatė, jog nėra pagrindo teigti, kad ginčo sandoris buvo sudarytas dėl suklydimo bei tinkamai pritaikė materialinės teisės normas (CK 1.90 str.).

Remiantis CK 1.90 str. 1 d. nuostatomis, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal suklydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Pagal CK1.90 str. 4 d., suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis, tačiau suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK1.90 str. 5 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad tokiu atveju, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes šiuo atveju negalima pateisinti šalies suklydimo; šalies elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip suklydimas tik tuo atveju, jeigu analogiškomis aplinkybėmis apdairus ir atidus žmogus būtų sudaręs sandorį tokiomis pat sąlygomis, kaip ir suklydusi šalis, todėl, vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, t. y. ar kitas normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje būtų sudaręs tokį pat sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2011, 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).

Žemesnės instancijos teismas

Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 str. 1 d.). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK4.175 str. 1 d.). Hipotekos paskirtis yra užtikrinti, kad skolininkas iš tikrųjų įvykdytų savo prievolę kreditoriui. Hipotekos tikslas yra apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą, o jos esmė – turto įkeitimas bei hipotekos procedūrų atlikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2010).

Žemesnės instancijos teismas

Įrodinėdami savo suklydimą, apeliantai remiasi argumentais, esą jie buvo įtikinti, kad iš esmės pasibaigus paskolos sutarties terminui, hipoteka jų turtui bus panaikinta ir hipotekos sutartis tėra formalus dalykas. Tačiau toks suklydimas negali būti vertinamas kaip suklydimas dėl sandorio esmės - tai vertintina kaip argumentai, liudijantys suklydimą dėl sandorio pasekmių. Tačiau pasekmės iš hipotekos sandorio kyla tuomet, jeigu skolininkas neįvykdo kreditoriui įsipareigojimų pagal sutartį, tai reiškia, jog pasekmės iš hipotekos sandorio visuomet atsiranda ne dėl šio sandorio įvykdymo (neįvykdymo), o dėl kito sandorio, kuris yra užtikrinamas hipoteka, įvykdymo ar neįvykdymo. Taigi, apeliantų argumentai dėl suklydimo siejami iš esmės su tuo, kad jie pasitikėjo giminaičiu (atsakovu) G. V., kaip patikimu ir sąžiningu asmeniu, verslininku ir dėl to buvo įsitikinę, kad jis prievolė grąžinti kreditą įvykdys ir tokiu būdu nekils jokios neigiamos pasekmės iš hipotekos sandorio. Tai reiškia, kad apeliantai siekia nuginčyti sandorį ne dėl tų esminių sandorio aplinkybių, kurios egzistavo hipotekos sandorio sudarymo metu, o dėl savo prielaidų apie pasekmes kilsiančias (arba nekilsiančias) ateityje. Tokio pobūdžio suklydimas, jeigu jį ir vertinti kaip suklydimą, negali būti pripažįstamas esminiu remiantis CK 1.90 str. 2 ir 4 dalių prasme.

Nagrinėjamu atveju aktuali ir CK 1.90 str. 5 d. norma pagal kurią sulydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Šiuo atveju apeliantai, užtikrindami ne savo kaip sutuoktinių, o kito asmens (giminaičio) skolinį įsipareigojimą, rizikavo tuo aspektu, kad šis (kaip ir bet kuris kitas skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo) gali neįvykdyti prievolės tiek dėl objektyvių priežasčių, tiek ir dėl subjektyvaus pobūdžio aplinkybių. Užtikrinantis prievolę asmuo (asmenys) niekuomet negali būti absoliučiai tikras (tikri), kad pagrindinė prievolė bus įvykdyta. Be to, kiekvienas asmuo, jeigu iš anksto žinotų, kad prievolė nebus įvykdyta, nerizikuotų savo turtu ir neužtikrintų tokios prievolės. Taigi, jeigu hipotekos sandorio galiojimas būtų siejamas su pasekmėmis, kurios gali kilti arba nekilti ateityje, o ne su aplinkybėmis, kurios egzistuoja sandorio sudarymo metu, tai negaliojančiais galėtų būti pripažįstami absoliučiai visi hipotekos sandoriai, nes joks protingas bei atidus asmuo nesudarytų tokio sandorio, jeigu iš anksto žinotų, kad užtikrinamasis sandoris nebus įvykdytas.

Apeliantų argumentai dėl netinkamo įrodymų (dėl jų galimybės tinkamai suvokti sudaromo sandorio pasekmes, dėl paskolos sutarties turinio, paskolos dydžio) vertinimo šiuo atveju nėra teisiškai reikšmingi, kadangi šie įrodymai nepatvirtina esminio suklydimo fakto. Pasisakęs dėl aplinkybių, kas vertinama esminiu suklydimu sandoryje, ir kad apeliantų argumentai tokio suklydimo nepatvirtina, teismas iš esmės ir įvertino tiek pačius įrodymus, tiek jų teisinę reikšmę sprendžiant dėl sandorio galiojimo. Nenustačius, kad apeliantai sudarydami ginčijamą sandorį iš esmės suklydo, ar sudarė šį sandorį sudarė dėl atsakovų ar kurio iš jų ir (ar) dėl trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų Klaipėdos miesto 14-ojo notarų biuro notarės apgaulės, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kad teismas nesiėmė priemonių visų svarbių bylai aplinkybių išsiaiškinimui. Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino įrodymus, kurie susiję su apeliantų valia sudaryti ginčijamą sandorį, pateiktų įrodymų pagrindu, padarė pagrįstas ir teisingas išvadas.

Apeliantų argumentai dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų klausimo išsprendimo laikytini faktiškai ir juridiškai nepagrįsti. Teismas spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimą teisėtai motyvavo CPK 93 str. 1 d. norma, reglamentuojančia, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Nustatęs, kad apeliantų ieškinys netenkintinas, teismas įvertino rašytinius įrodymus, kuriais atsakovas Knigthill properties establishment grindė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nurodytą atsiliepime į apeliantų ieškinį (t. 1, b. l. 128-133), teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog šias išlaidas reikalinga sumažinti iki 5 500 Lt ir šią išlaidų sumą priteisė iš ieškovų atsakovo naudai. Pažymėtina, kad ne šioje byloje, o civilinėje byloje Nr. 2-1341-328/2013, iš ieškovo G. V., 2013-05-23 Klaipėdos apygardos teismo nutartimi priteistos 3 941,50 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidos atsakovo Lichtenšteino Kunigaikštystės bendrovei Knigthill properties establishment naudai (žr. Klaipėdos apygardos teismo, civilinė byla Nr. 2-1341-328/2013, b. l. 109-11). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstais laikytini apeliantų ir atsakovo G. V. argumentai, jog bylinėjimosi išlaidų klausimas teismo jau buvo išspręstas.

Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).