Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Sigitos Bieliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. J. ir R. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. J. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 str. 3 d., 253 str. 1 d., ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. laisvės atėmimu 4 metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. 20 parų arešto. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 65 str., paskirtos bausmės subendrintos, jas iš dalies sudedant, ir E. J. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 metams ir 10 dienų, bausmę atliekant pataisos namuose.

R. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš nuteistųjų E. J. ir R. R. nukentėjusiosios L. A. naudai solidariai priteista 3860 Lt turtinės ir 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Iš nuteistųjų E. J. ir R. R. nukentėjusiosios L. A. naudai solidariai priteista 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. ir R. R. nuteisti už tai, kad veikdami kartu, panaudodami šaunamąjį ginklą pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2012 m. vasario 18 d., apie 21 val., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur L. A. atžvilgiu naudodami psichologinį smurtą bei abu pastarajai grasindami „C“ kategorijos šaunamaisiais ginklais ME38 Compact-G, pagrobė L. A. mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, kurio vertė 150 litų, su „TELE 2“ SIM kortele, kurios vertė 20 litų, mobilaus ryšio telefoną „Nokia“, kurio vertė 170 litų, su „TELE 2“ SIM kortele, kurios vertė 20 litų, nešiojamąjį kompiuterį „HP“, kurio vertė 1000 litų, bei 2500 litų grynųjų pinigų, taip padarydami pastarajai 3860 litų turtinę žalą, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d.

Be to, E. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, o būtent: 2012 m. kovo 29 d., 18.30 val. Šeimyniškių-Rinktinės g. sankryžoje Vilniuje, automobilio SAAB, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) salone laikė ir vežiojo „C“ kategorijai priskiriamą šaunamąjį ginklą - revolverį „ME 38 COMPACT-G“ Nr. 023277, kuriame neturėdamas tam leidimo, laikė penkis savadarbius užtaisus – šaudmenis, susidedančius iš fabrikinės gamybos 9 mm kalibro garsnių šovinių ir fabrikinės gamybos guminių šratų, kurių kinetinė energija žymiai viršija „C“ kategorijos šaudmenims keliamus energetinius reikalavimus, bei minėto automobilio bagažinėje laikė ir vežiojo „C“ kategorijai priskiriamą šaunamąjį ginklą revolverį „ME 38 COMPACT-G“ Nr. 017994, kuriame neturėdamas tam leidimo, laikė tris savadarbius užtaisus – šaudmenis, susidedančius iš fabrikinės gamybos 9 mm kalibro garsinių šovinių ir fabrikinės gamybos guminių šratų, kurių kinetinė energija žymiai viršija „C“ kategorijos šaudmenims keliamus energetinius reikalavimus, t.y. padarė nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo pakeisti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį, jam inkriminuotą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Prašo panaikinti nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d., ir iš kaltinimo dėl šaunamųjų ginklų nešiojimo be leidimo jį išteisinti. Nuteistasis mano, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas, o teismo padarytos išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Be to, nuosprendis surašytas nesilaikant BPK 305 str. nustatytų nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų. Aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyta teismo įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t.y. nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados. Šiuo atveju skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje dėl padaryto plėšimo nurodyti tik jo paties ir R. R. bendri veiksmai, t.y. kad 2012-02-18, apie 21 val., turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, jie įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur L. A. atžvilgiu naudodami psichologinį smurtą bei abu pastarajai grasindami „C“ kategorijos šaunamaisiais ginklais ME 38 COMPACT-G pagrobė L. A. daiktus bei pinigus. Tačiau neaprašyta kiekvieno nuteistojo veika, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė jį teisinančius įrodymus. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje nėra nurodytas teismo nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių aprašymas ir neaišku kokius konkrečiai E. J. veiksmus teismas vertina, kaip nusikalstamus. Kadangi nusikalstamos veikos aprašymas lemia baudžiamojo įstatymo tinkamą taikymą, išsamiai neaprašius kiekvieno nuteistojo veiksmus, jų neindividualizavus, neabejotinai nėra jokios galimybės tinkamai kvalifikuoti kaltinamojo veiką. Nors nuosprendyje formaliai ir nurodyta nusikaltimo padarymo vieta, laikas, tačiau nesant chronologiško įvykio aprašymo tampa neaiški nusikaltimo sudėties subjektyvioji pusė.

Netinkamą BPK nuostatų taikymą, apelianto įsitikinimu, rodo ir tai, kad teismas nuosprendyje aprašė ir tuos nuteistųjų parodymus, kurie buvo duoti ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duoti nuteistųjų parodymai neanalizuoti, jie nesulyginti, neaptarti esantys prieštaravimai.

Apelianto teigimu, teismas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog jis ir R. R. panaudojo tik ginklų muliažus ir pas L. A. atėjo turėdami tikslą imituojant apiplėšimą ją išgąsdinti, kad ši daugiau nebesiverstų nelegalia veikla, t.y. prostitucija. Tai, kad eigoje E. J. iš L. A. paėmė 2500 Lt, turėjo būti vertinama kaip pastarojo veiksmų ekscesas, nes susitarimo pasisavinti nukentėjusios pinigus ir daiktus nebuvo. Teigia, kad pamatęs telefonus ir kompiuterį, suprato, jog juose yra informacija apie klientus, todėl siekdamas nutraukti jos nelegalius veiksmus ir paėmė šiuos daiktus. Tuo metu žaisline ginklo imitacija jis nukentėjusiajai negrasino. Be to, nukentėjusioji teismui nurodė, jog suprato, kad tai ne plėšimas, o juos, E. J. ir R. R., atsiuntė konkurentai ją pagąsdinti. Apelianto teigimu, byloje taip pat nėra jokių objektyvių duomenų, kad per plėšimą (kurį jis su R. R. imitavo) buvo panaudoti tikri šaunamieji ginklai. Nors šiam teiginiui pagrįsti teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu R. R. duotais parodymais, kur neva jis teigė, jog ginklus gavo iš Mariaus, teisme pastarasis parodymus pakeitė. Tiek jis, tiek R. R. nagrinėjant bylą teisme vienodai nurodė, kad tai buvo revolverio tipo žaislinė ginklo imitacija. Liudytojas R. D. teismui patvirtino, kad jis, E. J., tokį žaislinį ginklą turėjo. Be to šis liudytojas ir jo brolis M. D. teisminio bylos nagrinėjimo metu paneigė aplinkybę, kad R. R. buvo skolinę dujinį šaunamąjį ginklą. Pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais nėra, juolab, kad nukentėjusioji apklausiama teisme taip pat negalėjo patvirtinti, kad jai grasino tikru ginklu. Ikiteisminio tyrimo metu asmuo, vardu Marius, nebuvo nustatytas, todėl gynybos versija dėl ginklų muliažo naudojimo nebuvo paneigta. Kadangi vadovaujantis teismų praktika, nukentėjusiųjų įbauginimui naudojamas žaislinis pistoletas nepriskiriamas prie šaunamųjų ginklų, veikos kvalifikuoti, kaip plėšimas panaudojant šaunamąjį ginklą, negalima. Dėl šių aplinkybių, nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas jo veiksmus, nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir netinkamai įvertino įrodymus, todėl padarė neteisingą išvadą, kad jis apiplėšė, panaudodamas šaunamąjį ginklą. Taip pat apelianto įsitikinimu jo veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. sudėties, t.y. apiplėšimo įsibrovus į patalpą. Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad į butą nukentėjusioji juos įsileido pati, o tarp nuteistųjų buvo susitarimas apsimetus potencialiais klientais imituojant plėšimą L. A. įbauginti. Mano, kad jo veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Apeliantas taip pat nurodo, jog yra nepagrįstai nuteistas už neteisėtą, neturint leidimo, šaunamųjų ginklų – dujinių revolverių ir šaudmenų laikymą, t.y. nesutinka su nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d. Pažymi, kad teismas netinkamai taikė materialines normas, nes ginklo laikymo ir jo vežiojimo laikotarpyje veikė 2010-11-18 įstatymas Nr. XI-11469 (Žin. 2010 Nr. 142-72692012-06-29 red.), kuriame nustatyta, kad asmenys, kurie iki įstatymo Nr. XI-1146 įsigaliojimo turėjo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014-01-01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti ginklus arba leidimą nešiotis ginklus. Šie asmenys iki aukščiau nustatyto termino pabaigos turi teisę laikyti Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytus šaunamuosius ginklus ir juos nešiotis be leidimo. Minėto įstatymo straipsnio 6 punkte nurodyti šaunamieji ginklai yra dujiniai pistoletai – revolveriai. Taigi, 2012 m. kovo 29 d. galiojęs teisės aktas nenustatė įpareigojimo dujiniams revolveriams laikyti turėti leidimą. Teismas šiuo atveju nepagrįstai vadovavosi vėliau įsigaliojusio teisės akto nuostatomis, nes yra privalu taikyti tą teisės aktą, kuris galiojo veikos padarymo metu. Todėl baudžiamoji byla šioje dalyje turėtų būti nutraukta pagal Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nuosprendį ir jį išteisinti. Atmetus šį prašymą, prašo taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 nuostatas ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, surinkti įrodymus ir priimti teisingą nuosprendį. Apelianto teigimu, byloje nėra surinkta neginčytinų jo kaltės įrodymų. Gynybos versija, kad plėšimo metu buvo panaudotos ginklų imitacijos, nepaneigta. Nors jo, ikiteisminio tyrimo metu duotuose, parodymuose ir užfiksuota, kad šaunamąjį ginklą jis gavo iš asmens vardu Marius, šių parodymų negali patvirtinti, nes šio fakto jis nenurodė. Pasirašė apklausos protokole aklai, parodymų neskaitė. Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnų nuomone, duodamas parodymus apie ginklų įsigijimo aplinkybes ir nurodydamas asmenį vardu Marius, turėjo omenyje M. D., tai patvirtinančių objektyvių ir patikimų įrodymų byloje nėra. Teigia, kad su M. D. nėra pažįstamas, ką patvirtino ir pastarasis apklausiamas teisme. Be to, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatinėjama, koks ginklas buvo naudojamas plėšimo metu. Vien remiantis nukentėjusiosios parodymais negalima konstatuoti, kad tikrai buvo panaudotas „C“ kategorijos ginklas. Ji nurodė vien bendro pobūdžio požymius: revolverio tipo ir juodos bei šviesios spalvos, atkreipiant dėmesį į tai, kad ji nebuvo nuosekli ir parodymus keitė. Ši aplinkybė leidžia pagrįstai suabejoti jos parodymų patikimumu.

Apelianto nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnų šališkumą rodo ir tai, kad buvo padaryti tikrovės neatitinkantys įrašai apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, t.y. kad į nusikaltimo vietą jis kartu su E. J. atvyko E. J. automobiliu „Saab“, kai šis tuo metu buvo Kaune autoservise, ką patvirtina pateikti raštiniai įrodymai. Apeliantas nesutinka su tuo, kad jo veiksmai būtų kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., t.y. apiplėšimą įsibrovus į patalpą. Nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad į butą nukentėjusioji pati juos įsileido, o tarp nuteistųjų buvo susitarimas apsimetus potencialiais klientais imituojant plėšimą L. A. įbauginti. Mano, kad jo veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d.

Apeliantas taip pat mano, kad teismas pažeidė gynybos interesus, nesilaikydamas BPK numatytos liudytojų apklausos tvarkos. Pažymi, kad į teismo posėdį kviečiami liudytojai prieš apklausiant dalyvavo teismo posėdyje ir prieš jų pačių apklausą žinojo nuketėjusiosios poziciją ir kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes.

Apeliantas skunde nesutinka su nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydžiu, nurodydamas, kad ieškinio šioje dalyje ji nemotyvavo ir apklausiama teisme savo patirtus išgyvenimus negalėjo pagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, t.y. vaistų kvitais, medicininiais įrašais ir pan.

Be to, apelianto įsitikinimu, yra išimtinių sąlygų taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas. Teismas turėjo įvertinti ne tik padaryto nusikaltimo pavojingumą ir pobūdį, tikslus ir motyvus, jo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, kad jis neteistas, materialiai išlaiko ligotus tėvus, yra vedęs, po kelių savaičių taps tėvu, bet ir tai, kad būdamas laisvėje ir dirbdamas, jis turės galimybę būti naudingas visuomenei.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. R. ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti.

Nuteistojo E. J. gynėjas prašė jo ginamojo skundą tenkinti.

Prokuroras prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų E. J. ir R. R. apeliaciniai skundai atmestini.

Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, kolegijos nuomone, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, o taip pat nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl R. R. ir E. J. kaltės ir jų padarytų nusikalstamų veikų kvalifikacijos bei bausmės dydžio. Priešingai nei skunduose teigia nuteistieji, įrodymai byloje įvertinti remiantis nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Esminių baudžiamojo proceso pažeidimų nepadaryta.

Nuteistųjų apeliacinius skundus nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių, kad R. R. ir E. J. įvykdė plėšimą panaudodami šaunamuosius ginklus – „C“ kategorijai priskiriamus revolverį ME 38 COMPACT-G Nr. 023277 ir revolverį ME 38 COMPACT-G Nr. 017994, t.y. plėšimo metu įsibrovę į butą, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, L. A. atžvilgiu grasindami panaudoti šiuos šaunamuosius ginklus, jie iš pastarosios pagrobė 2 mobilaus ryšio telefonus, 150 Lt ir 170 Lt vertės, 2 SIM korteles, bendros 40 Lt vertės, nešiojamąjį komopiuterį, 1000 Lt vertės, ir 2500 Lt grynųjų pinigų, tokiu būdu nukentėjusiajai padarydami 3860 Lt turtinę žalą.

Nors abu nuteistieji neigia padarę jiems inkriminuojamą veiką, ginčydami nukentėjusiosios parodymų obejektyvumą, kolegijos nuomone, teismas remdamasis byloje esančių įrodymų visetu, teisingai konstatavo, kad pastarųjų kaltė yra įrodyta L. A. parodymais, kurių pagrįstumu ir objektyvumu teismui netikėti nebuvo pagrindo, juolab, kad juos vienu ar kitu aspektu pagrindžia kiti teismo ištirti bei nuosprendyje aptarti įrodymai: įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys, daiktų ir objektų parodymo atpažinti protokolų duomenys, L. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, liudytojų G. J. ir G. T. parodymai, paties R. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai bei iš dalies R. R. ir E. J. bylos teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai.

Apeliantų skundų argumentai, kad nukentėjusiosios L. A. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisme skiriasi iš esmės, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, nepasitvirtino. Nukentėjusios parodymuose esantys netikslumai, ar E. J. į butą užėjo kartu su R. R., ar netrukus, esminės reikšmės jų veiksmų kvalifikavimui neturi, nes pastarieji neneigia kaltinime nurodytu laiku buvę bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Nukentėjusioji L. A. tiek pirminėje apklausoje 2012-02-18, tiek 2012-03-07 apklausta papildomai, tiek apklausta pirmosios instancijos teisme vienodai nurodė apiplėšimo aplinkybes, t.y. paaiškino, kad pirmasis į butą užėjo R. R., kuris išsitraukė ginklą ir nukreipė į ją, po jo – E. J., kuris buvo kaukėtas ir taip pat turėjo ginklą, jie abu reikalvo pinigų. Iš to ji suprato, kad vyksta apiplėšimas. Ji labai išsigando ir nesipriešindama atidavė piniginėje buvusius 2500 Lt grynųjų pinigų. Be pinigų įsibrovėliai paėmė nešiojamąjį kompiuterį ir du mobiliuosius telefonus, ieškodami seifo išvartė daiktus (t. 3, b.l. 175-176, 182, 184; t. 1, b.l 45-46, 47-48). Taip pat nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams išsamiai apibūdino apiplėšimo metu panaudotus ginklus, nurodydama, kad ginklai buvo revolverio formos su būgnais, nuteisteji grasino juos panaudoti, todėl jai net nekilo abejonių, kad šie yra tikri. Vieno ginklo vamzdis buvo tamsaus metalo, o kitas – šviesesnis. Kažkuris iš jų pagrasino, kad jeigu šauksis pagalbos, tai paleis dujų. Kadangi dujinį revolverį ji pati turi namuose, iš to sprendžia, jog pastarieji grasino dujiniais revolveriais. Taip pat nukentėjusioji išsamiai nupasakojo abiejų ją apiplėšusių asmenų išvaizdą, nurodydama, kad vienas jų (kaip nustatyta - R. R.) buvo apie 180 cm ūgio, apie 25-26 m. amžiaus, tamsiai rudų plaukų, trumpai kirpti, dėvėjo juodą aptemtą kepuraitę, vidutinio kūno sudėjimo, apie 85 kg svorio, veido bruožai niekuo neišsiskiriantys, be randų, apgamų, kitas gi (kaip nustatyta - E. J.) – apie 165 cm ūgio, 25-26 m. amžiaus, smulkaus veido, šviesių akių, blakstienos ir antakiai šviesūs, smulkaus kūno sudėjimo (t. 1, b.l 45-46, 47-48).

Tokie nukentėjusios parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo patikrinti. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu L. A. atpažino R. R. kaip vieną iš asmenų, kuris 2012-02-18, apie 21 val. kartu su kaukėtu asmeniu ją apiplėšė bute, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje (t. 1, b.l. 53-57). Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti metu L. A. atpažino E. J. automobilyje SAAB, v/n (duomenys neskelbtini) rastą juodos spalvos kaukę, kaip labiausiai panašią į tą, su kuria buvo vienas iš ją apiplėšusių asmenų, kurie 2012-02-18, apie 21 val. jos atžvilgiu įvykdė plėšimą, grasinant šaunamaisiais ginklais (t. 1, b.l. 63-66). Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti metu L. A. atpažino E. J. automobilyje SAAB, v/n (duomenys neskelbtini) rastą dujinį revolverį ME 38 Compact-G Nr. 017994, kaip labiausiai panašų į tą šaunamąjį ginklą, su kuriuo jai grasino vienas iš ją apiplėšusių asmenų, kurie 2012-02-18, apie 21 val. jos atžvilgiu įvykdė plėšimą, grasinant šaunamaisiais ginklais (t. 14, b.l. 67-70). Daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti metu L. A. atpažino E. J. automobilyje SAAB, v/n (duomenys neskelbtini) rastą dujinį revolverį ME 38 Compact-G Nr. 023277, kaip labiausiai panašų į tą šaunamąjį ginklą, su kuriuo jai grasino vienas iš ją apiplėšusių asmenų, kurie 2012-02-18, apie 21 val. jos atžvilgiu įvykdė plėšimą, grasinant šaunamaisiais ginklais (t. 1, b.l. 71-74).

Apklausta liudytoja G. J. paaiškino, jog būnant namuose suskambo skambutis į buto duris, ji gyvena (duomenys neskelbtini) name. Atidarius duris, į butą įbėgo L. A., kuri paaiškino, kad ją ką tik užpuolė kaukėti plėšikai su revolveriu. Tuomet ji iškvietė policiją. L. A. sakė, kad jai užgavo galvą (t. 3, b.l. 178).

Apklaustas liudytoju G. T. nurodė, jog jo pažįstamas vardu Kęstas L. A. išnuomojo butą, L. Giros gatvėje, kuris priklauso, jam, liudytojui. 2012-02-17 ar 2012-02-18 jam paskambino nukentėjusioji ir pasakė, kad ją ką tik apiplėšė. Jis nuvyko pas L. A., matė išvartytus daiktus, nukentėjusioji buvo išsigandusi, verkė (t. 3, b.l. 179-180).

R. R. apeliaciniame skunde nurodoma, kad į bylos nagrinėjimą šis liudytojas pavėlavo ir iki savo apklausos sėdėjo teismo salėje bei girdėjo nukentėjusiosios parodymus, dėl ko remtis šio asmens parodymais nebuvo galima. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo argumentu dalyje, kad minėtas liudytojas vėlavo, tačiau jo parodymai turi įrodomąją reikšmę byloje. Priešingai nei nurodo apeliantas, 2012-08-22 teismo posėdyje nukentėjusioji nebuvo apklausiama, be to, nėra jokių duomenų, kad šis liudytojas kitų liudytojų apklausų metu sėdėjo salėje (t. 3, b.l. 178-182). Iš šio liudytojo parodymų analizės taip pat matyti, kad jo bylos teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes (t. 1, b.l. 86-87), todėl abejoti šio liudytojo parodymų objektyvumu nėra jokio pagrindo.

Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog 2012-02-18 apžiūrėjus butą, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nustatyta, kad kambaryje ant žemės išmėtyti drabužiai, ant virtuvinio stalo guli prieigos prie interneto įrenginys su laidu, miegamajame kambaryje ant lovos guli atverta piniginė su smulkiais pinigais, kambaryje esančių spintelių durys praviros (t. 1, b.l. 12-25).

Tai, kad nukentėjusiosios parodymai atitinka objektyviai byloje nustatytas aplinkybes, patvirtina ir paties apelianto R. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Pirminėse apklausose R. R. prisipažino įvykdęs apiplėšimą, panaudojant dujinius revolverius, ir nurodė iš esmės vienodas kaip ir L. A. nusikaltimo padarymo aplinkybes (t. 2, b.l. 144, 145-146), parodymų patikrinimo vietoje metu R. R. parodė namą ir butą, į kurį užėjęs prieškambaryje parodė vietą, kur stovėjo ir grasino merginai ginklu, parodė stalą virtuvėje, nuo kurio pagrobė nešiojamąjį kompiuterį bei du mobiliojo ryšio telefonus (t. 2, b.l. 147-154). Nors apklaustas pirmosios instancijos teisme jis paneigė savo ikitesminio tyrimo metu duotus parodymus, palaikydamas E. J. teisme iškeltą versiją (bylos medžiaga tvirtina, kad E. J. ikteisiminio tyrimo metu apskritai neigė žinąs apie aplinkybes dėl L. A. plėšimo), kad imituodami plėšimą siekė nukentėjusiąja tik pagąsdinti, jai grasino ginklų muliažais ir paimtus daiktus ketino sugrąžinti, tokie abiejų nuteistųjų parodymai pagrįstai apylinkės teismo įvertinti kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistųjų R. R. ir E. J. parodymai, vertinant juos visos baudžiamosios bylos įrodymų visumoje, yra ne tik nenuoseklūs, bet ir prieštarauja logikai. Tokiu būdu pilnai pritartina apylinkės teismo išvadoms, kurių pagrindu versija, kad nuteistųjų tikslas buvo nutraukti merginos, vardu Greta, nelegalią veiklą, o L. A. daiktai bei pinigai buvo paimti tik tam, kad su jais susisiektų Greta, buvo besąlygiškai atmesta.

R. R. savo skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duotais parodymais dėl plėšimo aplinkybių tikėti nėra pagrindo, nes juos surašė pareigūnas, savo apklausos protokolą jis pasirašė neskaitęs, o kad jie neatitinka tikrovės, sužinojo tik bylą perdavus į teismą. Kadangi jį gynė valstybės paskirtas advokatas, šis nesiėmė priemonių užtikrinti jo gynybos interesus ir dėl netinkamų pareigūnų veiksmų niekur nesiskundė. Tokie nuteistojo skundo argumentai laikytini deklaratyviais. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad R. R. neleistinais būdais būtų priverstas prisipažinti padaręs nusikaltimą. 2012-04-13 R. R. apklausos protokolas atspausdintas, tačiau iš jo prierašo po parodymais matyti, kad nuteistasis savo ranka patvirtino surašytus parodymus ir pasirašydamas nurodė: „dėl padaryto gailiuosi, perskaičiau, surašyta teisingai“. Analogiškas prierašas padarytas ir 2012-04-16 apklausos protokole. Pažymėtina, kad visose apklausose dalyvavo nuteistojo gynėjas.

Dėl R. R. skundo argumentų, susijusių su aplinkybėmis, kiek laiko iki padaryto nusikaltimo, jis buvo pažįstamas su E. J., pažymėtina, kad ši aplinkybė nėra esminė nustatant veikos padarymo aplinkybes bei sprendžiant kaltės klausimą. Dėl argumentų, kad nusikalstamos veikos padarymo metu E. J. automobilis „SAAB“ buvo autoservise Kaune, todėl su juo neįmanoma buvo atvykti į nusikaltimo padarymo vietą, pažymėtina, kad pirminiuose savo parodymuose R. R. nurodė, jog 2012 02 18 būtent šiuo automobiliu atvyko prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Tačiau ir šiuo atveju, kokiu automobiliu buvo nuvykta, t. y. kokia transporto priemone kaltininkai vyko į nusikaltimo padarymo vietą, esminės reikšmės veikos, t. y. plėšimo, kvalifikavimui neturi. Esminės plėšimo aplinkybės, o būtent, kad jis padarytas panaudojant šaunamuosius ginklus, yra įrodytos neginčijamai.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teismas pagrįstai nustatė, kad R. R. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas asmuo, kuris E. J. davė dujinį revolverį, vardu Marius yra M. D., šis asmuo teisme išsamiai apklaustas. Tai, kad E. J. ne kartą naudojosi iš R. D. pasiskolintu dujiniu revolveriu, o taip pat skolinosi ginklą iš M. D., neneigė nei pats nuteistasis E. J., nei teisme liudytojais apklausti M. D. ir R. D. (t. 3, b.l. 179, 180). Konstatuojant nuosprendžio pagrįstumą tinkamo įrodymų vertinimo prasme, pažymėtina, kad nuteistųjų kaltė grindžiama ne vien šiuo faktu, bet visuma byloje surinktų įrodymų.

Kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada dėl liudytojų M. D. ir R. D. parodymų vertinimo. Teismas juos išanalizavo ir pagrįstai rėmėsi tais, kurie atitiko faktines bylos aplinkybes bei sutapo su kitais byloje esančiais įrodymais. Nurodydamas, kad pas E. J. yra matęs ginklų muliažus, R. D. davė akivaizdžiai kaltinamajam naudingus parodymus, atkreipiant dėmesį į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojas apie tai net neužsiminė ir tik E. J. teisme pateikus versiją dėl muliažų naudojimo nurodė šią aplinkybę (t. 2, b.l. 26-27; t. 3, b.l. 179). Liudytojas M. D. taip pat nebuvo nuoseklus, ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, kad ginklą įsigijo prieš tris mėnesius, teisme parodymus pakeitė ir teigė ginklą įsigijęs prieš tris mėnesius (t. 2, b.l. 28; t. 3, b.l. 179). Nors šis liudytojas neigia skolinęs ginklą dar iki 2012-02-18 plėšimo, tokie jo parodymai akivaizdžiai neatitinka objektyviai nustatytų aplinkybių: parodymo atpažinti metu tiek M. D., tiek R. D. ginklus nukentėjusioji atpažino kaip ginklus, naudotus per jos apiplėšimą 2012-02-18, be to, nukentėjusioji jau pirminėje apklausoje detaliai juos apibūdino, sugretinus šios parodymus su liudytojams priklausančių ginklų fotonuotraukomis, nekyla jokių abejonių, kad 2012-03-29 E. J. automobilio kratos metu rasti dujiniai revolveriai, priklausantys broliams Mariui ir R. D., buvo panaudoti 2012-02-16 plėšimo iš L. A. metu.

Atsižvelgiant į tokius apylinkės teismo išsamiai ištirtus duomenis, apeliacinio skundo argumentai dėl ginklų muliažo naudojimo, atmetami. Nuteistųjų veiksmai - ginklų pasiruošimas ir grasinimas juos panaudoti, jų demonstravimas siekiant nukentėjusiąją įbauginti, kaukės panaudojimas, pinigų reikalavimas, vertingų daiktų paėmimas, kitų vertingų daiktų paiešką liudijantys veiksmai (iš įvykio vietos apžiūros metu darytų fotonuotraukų matyti, jog bute esančių spintelių durelės praviros, daiktai išmėtyti ant grindų) - rodo, kad R. R. ir E. J. tyčia buvo nukreipta pagrobti svetimą turtą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad R. R. ir E. J., panaudodami šaunamuosius ginklus, pagrobė svetimą turtą, t.y. L. A. priklausantį turtą. Jų nusikalstama veika visiškai atitinka Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. dispozciją. Teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir teisingai kvalifikavo šią nuteistųjų nusikalstamą veiką.

Konstatuotina, kad dauguma apelianto R. R. apeliacinio skundo argumentų yra deklaratyvūs. Apeliacinės instancijos teismas juos nagrinėja visumoje, aptariant ir veikos kvalifikavimo, ir įrodymų vertinimo, ir baudžiamojo proceso įstatymo laikymosi ikiteisminio tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme plotmėje.

Paneigiant nuteistojo E. J. argumentus dėl R. R. eksceso, pažymėtina, kad bendrininko ekscesas yra tuomet, kai vykdytojas ar vienas iš vykdytojų peržengia susitarimo ribas ir atlieka tokius veiksmus ir sukelia tokius padarinius, dėl kurių nebuvo tartasi, ir jų nesuvokė bei nenumatė kiti bendrininkai. Skunduose nuteistieji teigia, kad jų veika buvo klaidingai kvalifikuota kaip plėšimas, kadangi jie neturėjo tokios tyčios, o norėjo tik pagąsdinti asmenį, kuris buvo bute. Tačiau bylos medžiaga patvirtina, kad abu nuteistieji tiesiogiai dalyvavo pagrobiant L. A. svetimą turtą, kiekvienas iš jų turėjo šaunamąjį ginklą, juo grasino ir reikalavo pinigų, pagrobti pinigai ir kitas turtas buvo pasidalinti. Todėl E. J. teiginiai, neigiant esmines nusikaltimo aplinkybes, t.y. kad nebuvo tartasi pasisavinti pinigus, vertinami kritiškai. Objektyvūs nusikalstamos veikos požymiai, konkretūs E. J. veiksmai atskleidžia subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę, t. y. tai, kad E. J. pilnai suvokė, jog vykdo plėšimą, naudoja prieš nukentėjusiąją ginklą, grasinimus tikslu pagrobti jos turtą. O iš jau aptartų nukentėjusiosios L. A. parodymų, akivaizdu, jog ji suvokė, kad jos atžvilgiu vykdoma nusikalstama veika – plėšimas. Apeliacinio skundo argumentai, kad nukentėjusioji suprato, jog tai ne plėšimas, o konkurencinė kova, t. y. bauginimas, kad ji neteiktų erotinių paslaugų, yra ir nelogiški ir prieštaraujantys objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms.

Įsibrovimas į butą – tai atviras ar slaptas neteisėtas, neleistinas patekimas į šią patalpą. Neteisėtumas šiuo atveju reiškia, kad kaltininkui į nurodytą vietą be savininko ar kito asmens leidimo draudžiama įeiti. Įsibrovimas gali būti padaromas įvairiais būdais. Įsibrovimu pripažįstami ne tik įsilaužimo veiksmai, bet ir patekimas apgaule. Teismų praktikoje pripažįstama, kad patekimas į gyvenamąją patalpą turint tikslą plėšimo būdu užvaldyti svetimą turtą, nors ir pasinaudojant pažintimi su nukentėjusiuoju, yra neteisėtas ir vertinamas kaip patekimas į gyvenamąją patalpą prieš nukentėjusiojo valią, t. y. įsibrovimas. Nuteistieji savaip interpretuoja šį požymį. Atsakant į skundo argumentus dėl neva apeliantų veiką kvalifikuojančio požymio - įsibrovimo į butą nebuvimo, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo konkrečiu atveju įsibrovimas pasireiškė tuo, jog kaltininkai apgaule pateko į L. A. nuomojamą butą. Jei L. A. būtų žinojusi apie nuteistųjų ketinimus, ji nebūtųjų įsileidusi.

Nuteistasis E. J. taip pat ginčija nuosprendžio dalį, kuria jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 253 str. 1 d., ir prašo iš kaltinimo dėl šaunamųjų ginklų nešiojimo be leidimo jį išteisinti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme E. J. nebuvo pareikšti kaltinimai dėl neteisėto šaunamojo ginklo įgijimo ir laikymo. E. J. buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už neteisėtą šaudmenų laikymą, o būtent, kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančios specialistų išvados, šaunamosiuose „C“ kategorijos ginkluose, kurie buvo rasti pas E. J. ir šie ginklai nėra draudžiami civilinėje apyvartoje, buvo rasti 8 savadarbiai šaudmenys, kurie ir yra priskirti prie įstatymų draudžiamos kategorijos, būtent dėl šių šaudmenų įgijimo ir laikymo E. J. buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 253 str. 1 d. ir nuteistas.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, kurios būtų leidusios taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 str. 3 d. nuostatas ir už tyčinio sunkaus nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d., padarymą skirti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę. Tokios aplinkybės nenurodomos ir apeliaciniame skunde.

Pažymėtina, kad skirdamas bausmes, pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkų asmenybę, jų atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes bei kitas aplinkybes. E. J., atsižvelgiant į tai, kad jis dirbo, anksčiau neteistas, bausmės dydį teismas pagrįstai parinko mažesnį nei sankcijos vidurkis, o už nusikaltimą, numatytą BK 253 str. 1 d. teismas skyrė arešto bausmę, kurios dydis atsižvelgus į atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytas artimas šios bausmės minimumui. Tokiu būdu darytina išvada, jog teismas laikėsi bausmės individualizavimo principo, o už plėšimą paskyrė ženkliai mažesnę nei Lietuvos Respublikos BK 180 str. 3 d. sankcijoje numatytas vidurkis bausmę.

Skirdamas bausmę R. R. teismas taip pat įvertino visas šiam klausimui reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į tai, kad kaltininkas anksčiau neteistas, tačiau įvykdė sunkų nusikaltimą, yra atsakomybę sunkinanti aplinkybė, lengvinančių atsakomybę aplinkybių nėra. Atsižvelgus į tai, kad R. R. yra jauno amžiaus, vedęs, anksčiau neteistas, taip pat paskyrė mažesnę, nei sankcijos vidurkis, bausmę. Tokiu būdu, nuteistojo R. R. argumentai, susiję su jo šeimynine padėtimi, jau buvo iš esmės įvertinti. Šiuo metu atsiradusi nauja aplinkybė – vaiko gimimas, o taip pat apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė - nukentėjusiosios pozicija, nėra pagrindas švelninti paskirtą bausmę, kuri, kaip jau buvo minėta, ir taip yra švelni.

Nuteistasis R. R. apeliaciniame skunde ginčija nuketėjusiosios naudai priteistos neturtinės žalos dydį. Tačiau kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios L. A. pareikšto civilinio ieškinio klausimą teismas išsprendė teisingai. Teismas savo sprendimą argumentavo vadovaudamasis įstatymų, reglamentuojančių žalos atlyginimo klausimus, reikalavimais.

Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę kaltinamajam pareikšti civilinį ieškinį. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir kt.

Iš bylos matyti, kad L. A. pareiškė ieškinį iš viso dėl 3860 Lt turtinės ir 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t. 3, b.l. 150-151). L. A. ieškinį teismas tenkino iš dalies, atitinkamai sumažindamas priteistinos neturtinės žalos dydį.

Nustatydamas iš abiejų nuteistųjų priteistinos neturtinės žalos atlyginimo sumą, teismas pagrįstai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį, nusikaltimo padarymo aplinkybes (nors nukentėjusioji ir pati įsileido R. R. į butą, jis nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo apgaulę, nes tik įėjęs išsitraukė ginklą; abu nuteistieji grasino šaunamaisiais ginklais, vienas iš nuteistųjų dėvėjo kaukę). Dėl nuteistųjų veiksmų ir jų pobūdžio (įsibrovimo į butą bei grasinimo šaunamaisiais ginklais) nukentėjusiajai buvo sukeltas išgąstis, baimė dėl savo gyvybės, kas neigiamai atsiliepė nukentėjusiosios psichikai. Nekyla abejonių, kad ir po įvykio nukentėjusiajai išliko liekamieji reiškiniai, po tokių įvykių žmogus jaučiasi nesaugus. Akivaizdu, kad plėšimo metu nukentėjusioji, matydama jai ginklais grasinančius asmenis, turėjo realų pagrindą smarkiai išsigąsti, bijoti dėl savo sveikatos ir gyvybės, taigi tai buvo didelis emocinis sukrėtimas. Apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstą argumentavimą civiliniame ieškinyje, kad po apiplėšimo nukentėjusioji jaučia baimės jausmą, bijo pasilikti viena namuose, taigi yra aiškūs liekamieji prieš nukentėjusiąją padaryto nusikaltimo padariniai. Todėl kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys iš dalies yra pagrįstas, o prašomas priteisti kompensacijos dydis pirmosios instancijos teismo buvo sumažintas teisingai. Pirmosios instancijos teismo priteista suma užtikrina piniginę kompensaciją už padarytą neturtinę žalą bei balansą tarp padarytos nusikalstamos veikos ir jos sukeltų padarinių. Atlygintinos neturtinės žalos ribų įstatymas (CK 6.250 str.) nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Šiuo atveju, pagal CK 6.250 str. 2 d. teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į jos pasekmes, šią žalą padariusių asmenų kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Keisti nuosprendžio dalį dėl nukentėjusiajai nustatyto atlygintino neturtinės žalos dydžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais taip pat nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-11 nuosprendis paliekamas nepakeistu, tenkinti jį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistųjų E. J. ir R. R. apeliacinius skundus atmesti.