- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-19
- Bylos Nr.
- 2A-365/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Danguolė Martinavičienė, Donatas Šernas
- Ieškovas
- V. N.
- Atsakovas
- B. Č.
- Trečiasis asmuo
- Palangos miesto 2-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo V. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-880-221/2013 pagal ieškovo V. N. ieškinį atsakovui B. Č. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys Palangos miesto 2-ojo notarų biuro notarė J. D., Kredito unija „Mėmėlio taupomoji kasa“, Informacijos centras „VIP“ .
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas V. N. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo, kurį patikslinęs prašė priteisti iš atsakovo B. Č. 540 000 Lt skolos; 10 proc. palūkanų už 540 000 Lt sumą, t. y. 56 663,01 Lt; delspinigius – 25 200 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; pripažinti negaliojančiu 2012 m. liepos 12 d. V. N. sutikimą reg. Nr. JD-1350; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Patikslintame ieškinyje ieškovas teigė, kad 2008 m. birželio 26 d. jis ir B. Č. sudarė paskolos sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovas atsakovui B. Č. paskolino 445 000 Eur (1 524 481 00 Lt). B. Č. 2008 m. spalio 6 d. grąžino dalį, t. y. 95 000 Eur paskolos, tačiau per sutartyje numatytą terminą (iki 2009 m. birželio 26 d.) visos paskolos negrąžino. Ieškovas teigė, kad B. Č. prašė pratęsti paskolos grąžinimo terminą, ieškovas tai padaryti sutiko tik su sąlyga, kad už likusią 350 000 Eur paskolos sumą nuo 2009 m. birželio 26 d. atsakovas mokės 15 proc. metines palūkanas, nes paskolos sutartis yra atlygintinė. B. Č. sutiko, tačiau atsisakė pasirašyti pakeistą paskolos sutartį, teigdamas, kad ieškovas turi juo pasitikėti. Tokiu būdu paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas ir apie tai savo ranka B. Č. pažymėjo pačioje sutartyje. Skolos grąžinimo terminas tokia pačia forma buvo pratęstas kelis kartus. Paskutinį kartą B. Č. įsipareigojo paskolą grąžinti iki 2010 m. kovo 30 d., tačiau to nepadarė.
Taip pat teigė, kad 2012 m. liepos 12 d. B. Č. pranešė, jog reikia vykti pas notarę parašyti sutikimą dėl hipotekos panaikinimo, tačiau nuvykus, jis sutiko sumokėti tik 700 000 Lt ir pareikalavo panaikinti jo turto hipoteką. Ieškovas nesutiko, kadangi pagal susitarimą jam priklausė ir 15 proc. palūkanos. Ieškovo teigimu, nuo 2009 m. birželio 26 d. už 350 000 Lt sumą B. Č. ieškovui buvo skolingas daugiau nei 543 816 Lt palūkanų. Atsakovas kategoriškai pareiškė, kad arba ieškovas sutinka sumažinti palūkanų dydį iki 540 000 Lt ir tokiu būdu jas gauti greičiau, arba palūkanų grąžinimas atsidės vėlesniam laikui ir pasiūlė palūkanų grąžinimą įforminti vekseliu, t. y. jis surašė savo ranka 2012 m. liepos 12 d. vekselį 540 000 Lt palūkanų sumai. Kadangi ieškovas sutiko atidėti palūkanų mokėjimą metams laiko, atsakovas kitoje vekselio pusėje užrašė, kad įsipareigoja mokėti 10 proc. palūkanas nuo 540 000 Lt sumos. Ieškovas peržiūrėjo vekselį, įsitikino, kad jame yra atsakovo parašas ir nepastebėjo, kad nėra įrašytas ieškovo vardas ir pavardė. Kai atsakovas surašė vekselį, abu nuvažiavo pas notarę pasirašyti 2012 m. liepos 12 d. sutikimą dėl hipotekos panaikinimo.
Ieškovas taip pat teigė, kad per notarę B. Č. jam įteikė 2012 m. liepos 26 d. prašymą anuliuoti 2012 m. liepos 12 d. vekselį, nes neva jam nėra pagrindo, vekselyje nėra privalomų rekvizitų – ieškovo vardo, pavardės, žodžio skolingas ir t. t. Gavęs tokį Č. pareiškimą, ieškovas suprato, kad 2012 m. liepos 12 d. sutikimą atsakovas iš jo išgavo apgaule. Anot ieškovo, iš B. Č. 2012 m. liepos 26 d. prašymo matyti, kad jis, žinodamas apie tai, kokie yra vekselio privalomi rekvizitai, tyčia jų nenurodė ir surašydamas be šių rekvizitų vekselį iš anksto savanaudiškais tikslais tyčia siekė išvengti ateityje didelio masto palūkanų prievolės įvykdymo, t. y. įgyvendinti savo sumanymą apgaule neatlygintinai pasinaudoti didesne nei 1,5 mln. Lt paskola net 4 metus. Ieškovo teigimu, atsakovo prašymas įrodo, kad jis jau iš anksto neketino apmokėti vekselio. Ieškovo teigimu, atsakovo nesąžiningi veiksmai ir įsipareigojimo netinkamas įforminimas savaime nepanaikina jo 540 000 Lt dydžio prievolės. Be to, atsakovas savo ranka surašydamas 2012 m. liepos 12 d. vekselį, iš esmės pripažino 540 000 Lt dydžio prievolę, nors ir neįrašė visų paprastojo vekselio rekvizitų ir kad netinkamas vekselio įforminimas neatleidžia atsakovo nuo pareigos sumokėti 540 000 Lt dydžio sumą, nes ginčo atveju pasirašytas vekselis pagal savo turinį laikytinas paprastu skolos rašteliu.
Ieškovo manymu, CK 6.872 straipsnis nenustato konkrečios susitarimo dėl palūkanų formos, todėl apie susitarimo buvimą spręstina iš atsakovo atliktų veiksmų. Be to, kitoje vekselio pusėje atsakovas raštu įformino savo įsipareigojimą mokėti 10 proc. palūkanas nuo 540 000 Lt sumos. Asmenį, kuriam atsakovas įsipareigojo sumokėti 540 000 Lt sumą galima, nustatyti iš vekselio turinio, t. y. jame nurodytos mokėjimo vietos ir gavėjo banko sąskaitos, ką pats atsakovas savo ranka užrašė vekselyje. Todėl, nors vekselis neturi visų rekvizitų, tačiau yra įrodymų apie atsakovo skolinės prievolės egzistavimą ir yra pagrindas reikalauti iš atsakovo priteisti 540 000 Lt sumą ir 10 proc. palūkanas. Be to, 2008 m. birželio 26 d. paskolos sutarties 5 punktu atsakovas įsipareigojo mokėti 0,02 proc. delspinigius nuo nesumokėtos sumos. Paskutinį kartą 700 000 Lt įmoką atsakovas mokėjo 2012 m liepos 17 d. Liko nepaskirstyti 0,02 proc. delspinigiai už 180 dienų nuo 700 000 Lt – 25 200 Lt. Todėl šios netesybos priteistinos iš atsakovo. Ieškovo teigimu, kadangi atsakovas praleido piniginės prievolės įvykdymo terminą, todėl iš jo yra priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2013 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Sprendimui įsiteisėjus, nusprendė panaikinti ieškovo prašymu jo reikalavimų užtikrinimui taikytas laikinąsias apsaugos priemones: Kauno apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi taikytą areštą atsakovui B. Č. priklausantiems nekilnojamiesiems ir kilnojamiesiems daiktams, turtinėms teisėms už 621 863,01 Lt, uždraudžiant atsakovui juos bet kokiu būdu perleisti kitiems asmenims, taip pat įkeisti, tačiau paliekant atsakovui teisę juos saugoti ir naudotis, o nustačius, kad atsakovas tokių daiktų ir teisių neturi ar turi nepakankamai, areštą jo piniginėms lėšoms, esančioms pas atsakovą ir trečiuosius asmenis, leidžiant areštuotomis lėšomis atsiskaityti su ieškovu V. N. bei 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi taikytą draudimą V. N. 2012 m. liepos 12 d. sutikimo reg. Nr. JD-1350 pagrindu atsakovo B. Č. turtui baigti ir išregistruoti hipoteką, kurios indentifikavimo kodas Nr. 03120080008261.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl reikalavimų priteisti 540 000 Lt skolą ir 10 proc. palūkanas nuo šios sumos nurodė, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog atsakovui ieškovas notariškai patvirtinta sutartimi paskolino 445 000 eurų, skolą litais nurodė 1 524 481 Lt (1 litas - 3,4258 euro). Atsakovas sutartyje numatytu terminu grąžino 95 000 eurų, taigi, liko skolingas 350 000 eurų arba 1 199 030 Lt. Ieškovui pratęsus paskolos grąžinimo terminą, atsakovas pats asmeniškai grąžino 410 000 Lt, o už jį Informacijos centras „VIP“ – 800 000 Lt, taigi, iš viso atsakovas grąžino 95 000 eurų ir 1 210 000 Lt. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas pateiktame prašyme skolą litais nurodo 1 536 496 Lt (1 Lt - 3,4528 euro) - taigi, pagal jo skaičiavimus 350 000 eurų skola būtų lygi 1 208 480 Lt. Iš šių aplinkybių teismas sprendė, jog skola ieškovui yra grąžinta. Teismas pažymėjo, kad nors ieškovas bei jo atstovas tikino, jog paskolos sutartis yra atlygintinė, tačiau Sutarties 8 punkte nedviprasmiškai nurodyta, jog šalių susitarimu palūkanos nenustatomos.
Teismas sutiko su atsakovo atstovu, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad šalys šią sutartimi aptartą sąlygą dėl palūkanų nenustatymo savo susitarimu būtų pakeitusios. Ieškovas aiškino, kad, pratęsdamas skolos grąžinimo terminus, dėl palūkanų su atsakovu tarėsi žodžiu, nes atsakovas nesutiko, jog būtų tokia sąlyga įrašoma, sakė, jog ieškovas turįs atsakovu pasitikėti. Teismas nurodė, jog toks ieškovo aiškinimas niekuo nepagrįstas. Pats ieškovas yra nurodęs, kad atsakovas nesutiko mokėti 15 proc. palūkanų. Ieškovo nuomone, jo reikalavimą priteisti 540 000 Lt bei nuo šios sumos 10 proc. palūkanas pagrindžia atsakovo išrašytas vekselis, kuris, nesant visų privalomų rekvizitų, laikytinas paskolos rašteliu.
Teismas nesutiko su ieškovo atstovo aiškinimu, kad grąžinamus atsakovo pinigus užskaitė pirmiausia palūkanų dengimui, o tik po to skolai. Teismas atkreipė dėmesį į ieškovo ieškinyje dėstomas aplinkybes, jog nuvykus pas notarę dėl hipotekos nuėmimo, atsakovas sutiko sumokėti tik 700 000 Lt ir pareikalavo nuimti hipoteką nuo jo turto, tačiau ieškovas nesutiko, kadangi pagal susitarimą jam priklausę ir 15 proc. palūkanos, B. Č. buvęs skolingas daugiau nei 543 816 Lt palūkanų, kurių grąžinimą įformino vekseliu 540 000 Lt sumai, kad surašydamas negaliojantį vekselį, atsakovas tyčia siekęs išvengti didelio masto palūkanų prievolės įvykdymo ir pan. Teismas pažymėjo, jog teismo posėdžių metu ieškovo atstovas nurodė, kad ieškovas nesutiko panaikinti hipotekos, nes atsakovas buvo nesumokėjęs palūkanų, sutikimą nuimti hipoteką davė tik įforminus palūkanų sumą. Šių ieškovo bei atstovo paaiškinimų pagrindu teismas sprendė, kad buvo grąžinama atsakovui suteikta skola, bet ne palūkanos. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, jog nė viename rašte, kuriuo buvo pratęsiamas skolos grąžinimas ar priimami grąžinami pinigai, ieškovas nėra nurodęs, jog jais dengiamos palūkanos. Tai, kad ieškinio dalyką ieškovas suformulavo kaip skolos grąžinimą, teismo vertinimu, nepatvirtina aplinkybių dėl sugrąžintos skolos užskaitymo kaip palūkanų. Teismas nelaikė pakankamu įrodymu, patvirtinančiu skolos faktą bei dydį, notarės atsiliepime išdėstytų aplinkybių, pripažinęs, kad ji pati šių aplinkybių nežinojo, o žino tik tiek, kad ieškovas nesutiko su sutikime nurodyta suma bei tai, kad šalių paaiškinimu, likusiai skolos daliai buvo išrašytas vekselis.
Teismas pažymėjo, kad atsakovo surašytas vekselis neturi visų būtinų rekvizitų, todėl, kaip ir pats ieškovas nurodė, laikytinas tik paprastu skolos rašteliu. Teismas konstatavo, jog ieškovas, būdamas verslininkas, suvokdamas, kad surašytas vekselis patvirtina pinigų paskolinimo faktą bei įsipareigojimą juos grąžinti, todėl jame turi būti teisingai surašyti visi duomenys, nepatikrindamas duomenų teisingumo, elgėsi neapdairiai, nerūpestingai. Teismas taip pat pažymėjo, kad vekselio surašymo aplinkybes šalys aiškino skirtingai - ieškovas nurodė, jog vekselis surašytas dėl palūkanų, kurias žodžiu buvo sutikęs mokėti atsakovas, o atsakovo atstovas tvirtino, kad atsakovui buvo būtinas ieškovo sutikimas dėl jam įkeisto turto pakartotinio įkeitimo, tačiau ieškovui tiksliai nežinant, kokia skola yra grąžinta, vekselis surašytas kaip garantija, kuri galiotų tik tuomet, jeigu atsakovo skola 2012 m. liepos 12 d. nebūtų mažesnė už (700 000+540 000)=l 240 000 Lt, kaip garantiją atsakovui, ieškovas surašė sutikimą grąžinti pinigų skirtumą, jeigu bus įrodyta, kad padaryta klaida pervedant pinigus į jo sąskaitą. Teismas nurodė, kad tuo metu šalys tiksliai nežinojo, kiek skolos grąžinta, tai patvirtino ir teismo posėdžių metu. Taigi, vekselyje nurodyta suma ir sutikime nurodyta suma, teismo vertinimu, atitinka negrąžintos skolos sumą (grąžinus 95 000 eurų). Teismas sutiko su atsakovo atstovu, kad ieškovas nepateikė jokių skaičiavimų, kurie pagrįstų ieškinyje nurodytą 15 proc. palūkanų normą ir šių palūkanų 543 816 Lt sumą. Teismas sprendė, kad ši suma paskaičiuota už trejus metus nuo 2009 m. birželio 26 d. neatsižvelgiant į tai, jog skola dalimis buvo grąžinama. Esant šioms aplinkybėms, teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl 540 000 Lt skolos ir 10 proc. palūkanų nuo šios sumos mokėjimo kaip neįrodytą.
Spręsdamas klausimą dėl reikalavimo priteisti 25 200 Lt delspinigių, teismas pažymėjo, kad ieškovas prašė priteisti delspinigius už 180 dienų nuo nesumokėtos 700 000 Lt sumos, su kuo nesutiko atsakovas. Šalys Sutarties 5 punktu buvo sutarę, jog laiku nesugrąžinus paskolos, B. Č. įsipareigoja mokėti V. N. 0,02 proc. delspinigius nuo nesumokėtos sumos- taigi, šalys susitarė, kad delspinigius atsakovas mokės tuo atveju, jei bus pažeistas sutartyje nustatytas paskolos grąžinimo terminas.
Teismas sprendime nurodė, jog atsakovas sutartyje nustatytu terminu grąžino tik dalį jam suteiktos skolos, t. y. 95 000 eurų, tačiau po to ieškovas kaskart paskolos grąžinimo terminą pratęsdavo, nereikalaudamas jokių netesybų, o, priimdamas grąžinamus pinigus, yra pats nurodęs, jog B. Č. pinigus grąžina nesibaigus paskolos grąžinimo terminui. Iš pateiktų įrodymų teismas sprendė, kad visa skola turėjo būti grąžinta 2012 m. liepos 20 d.; Informacijos centras „VIP“ už atsakovą B. Č. likusią skolos sumą 700 000 Lt sumokėjo 2012 m. liepos 17 d. todėl konstatavo, kad skolos grąžinimo terminų atsakovas nepažeidė, ir atmetė ieškovo prašymą priteisti delspinigius. Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė jokių skaičiavimų, kurie pagrįstų jo apskaičiuotą netesybų sumą.
Spręsdamas klausimą dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2012 m. liepos 12 d. V. N. sutikimą reg. Nr. JD-1350, teismas nurodė, jog ieškovas Palangos miesto 2-ojo notarų biuro notarės J. D. patvirtintą jo sutikimą, kad B. Č. pakartotinai įkeistų V. N. sutartinės hipotekos lakštu įkeistą turtą, ginčijo, motyvuodamas tuo, kad B. Č. šį sutikimą išgavo iš anksto apgalvojęs tyčia apgaule.
Teismas pažymėjo, jog V. N. sutikimą išdavė su sąlyga, kad 700 000 Lt iki 2012 m. liepos 25 d. bus pervesta į jo banko sąskaitą, įsipareigodamas atlikti būtinas atžymas dėl hipotekos išregistravimo; 700 000 Lt suma buvo pervesta į jo sąskaitą 2012 m. liepos 17 d. - taigi, sutikime atsakovui nurodyta sąlyga įvykdyta. Ieškovo aiškinimu, kita su sutikimu susijusi sąlyga yra vekselio išrašymas. Teismas pažymėjo, kad sutikime tokia sąlyga įrašyta nebuvo. Vekselį atsakovas rašė ieškovo patalpose. Teismas pažymėjo, jog pripažįsta, kad jei ir manant, jog atsakovas tyčia neužpildė visų privalomų vekselio rekvizitų, tai šito jis nuo ieškovo nenuslėpė, ieškovas turėjo galimybę įsitikinti visų įrašų teisingumu, o to nepadaręs ar padaręs neatidžiai, pasielgė neapdairai, nerūpestingai, todėl nėra pagrindo pripažinti 2012 m. liepos 12 d. sutikimo negaliojančiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas V. N. prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo išvada, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog šalys Sutartimi aptartą sąlygą dėl palūkanų savo susitarimu būtų pakeitusios, yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Ieškovo teigimu, Sutarties 1 punktu atsakovas pasiskolino iš ieškovo 445 000 EUR, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. birželio 26 d. Byloje yra neginčytinai įrodyta, kad atsakovas iki Sutarties 1 punkte nurodyto termino visos paskolos sumos ieškovui negrąžino, o paskolos suma galutinai buvo grąžinta 2012 m. liepos 17 d. Anot ieškovo, šio ginčo atveju, Sutartyje šalys nesusitarė, kad ši sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik raštu, todėl rašytinės sutarties pakeitimo išlyga šalims netaikoma, kas reiškia, jog šalys Sutartį galėjo pakeisti ar papildyti bet kokia forma, įskaitant ir žodžiu.
Šalies argumentai
2. Ieškovo teigimu, Sutarties vykdymo pabaigoje (2012 m. liepos 12 d.) atsakovas išdavė ieškovui Vekselį 540 000 Lt sumai ir šiuo Vekseliu šalys faktiškai susitarė dėl Sutarties 8 punkto sąlygos pakeitimo - šalys raštu įformino savo žodinį susitarimą dėl 15 proc. dydžio metinių palūkanų mokėjimo už visą laikotarpį, skaičiuojant nuo 2009 m. birželio 26 d. už 350 000 EUR sumą. Taigi, Vekseliu šalys susitarė dėl konkrečios ir galutinės atsakovo mokėtinų palūkanų sumos - 540 000 Lt ir atsakovo išduotas Vekselis laikytinas tinkamu Sutarties 8 punkto sąlygos dėl palūkanų, pakeitimu ir teismo turėjo būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas, patvirtinantis Sutarties 8 punkto sąlygos pakeitimą.
3. Teismas neįvertino, jog Sutarties 8 punkto sąlyga, numatanti, kad šalių susitarimu už naudojimąsi paskola palūkanos nenustatomos, buvo aktuali ir reikšminga Sutarties sudarymo metu, kai šalys aiškiai susitarė dėl vienerių metų paskolos sutarties termino, o atsakovui net trejus metus vėluojant grąžinti didelę paskolos sumą, ši Sutarties 8 punkto sąlyga tapo pažeidžianti ieškovo interesus. Anot ieškovo, atsakovui negalint laiku grąžinti paskolos sumos, šalys net trejus metus (nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2012 m. liepos mėn.) pratęsinėjo Sutarties terminus. Esant tokiai situacijai, atsakovas, laikydamas, kad yra kaltas dėl laiku negrąžintos paskolos sumos, pats sutiko mokėti 15 proc. dydžio metines palūkanas ir dėl to 2012 m. liepos 12 d. laisva valia išrašė Vekselį 540 000 Lt sumai, laikydamas, kad šiuo Vekseliu įsipareigoja sumokėti 540 000 Lt palūkanų, kurios susidarė dėl jo kaltės per visą trejų metų Sutarties pratęsimo laikotarpį.
4. Teismas skundžiamame sprendime padarė aiškią aritmetinę klaidą, dėl ko padarė klaidingą išvadą, jog vekselio sumos ir sutikime nurodytos sumos bendra suma atitinka negrąžintos paskolos sumai, įvertinus grąžintą 95 000 EUR sumą, kas teismo vertinimu reiškia, jog Vekselis buvo išrašytas visai negrąžintai paskolos sumai. Anot ieškovo, teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra konstatavęs, ką patvirtina ir byloje esantys įrodymai, kad iki 2012 m. liepos 12 d., kuomet ieškovas pasirašė sutikimą dėl pakartotinio turto įkeitimo, atsakovas ieškovui asmeniškai buvo grąžinęs ne tik 95 000 EUR sumą, bet ir 410 000 Lt sumą, t.y. iš viso per laikotarpį nuo 2008 m. spalio 6 d. iki 2012 m. liepos 10 d. atsakovas ieškovui grąžino 738 016 Lt. Kadangi atsakovas 2012 m. liepos 12 d. buvo likęs skolingas 800 000 Lt paskolos sumą (1 536 496 Lt - 95 000 EUR - 410 000 Lt), akivaizdu, kad teismo sprendimo išvada yra neteisinga, nes Vekselio sumos ir sutikime nurodytos sumos bendra suma (540 000 Lt + 700 000 Lt = 1 240 000 Lt) neatitinka negrąžintos paskolos sumai (501 984 Lt), įvertinus iki 2012 m. liepos 12 d. sutikimo visą atsakovo grąžintą paskolos sumą (95 000 EUR + 410 000 Lt = 738 016 Lt).
5. Teismas netinkamai aiškino ieškovo 2012 m. liepos 12 d. susitarimą, kuriuo ieškovas sutiko grąžinti skirtumą pinigų, jeigu tai bus įrodyta dokumentais ar padaryta bankinė klaida pervedant pinigus į ieškovo sąskaitą. Teismas šį ieškovo pasirašytą susitarimą vertino santykyje su Vekseliu kaip ieškovo pripažinimą, kad jeigu galutinė atsakovo skola ieškovui bus mažesnė, negu Vekselyje kaip tariamoje garantijoje, nurodyta suma, tai ieškovas privalės skirtumą grąžinti. Tačiau toks šio susitarimo aiškinimas neatitinka paties susitarimo turinio, kuriame nenurodyta grąžintina suma, be to, ieškovas aiškiai nurodė, jog pinigų skirtumas bus grąžinamas dėl banko ar mokėtojo padarytos mokėjimo klaidos.
6. Teismo sprendimo motyvas, kad ieškovas nepagrindė Vekselyje nurodytos 540 000 Lt sumos apskaičiavimo, neturi teisinės reikšmės, nes šalys savo sutarimu buvo sutarusios dėl konkretaus dydžio sumos mokėjimo. Anot ieškovo, atsakovui iki 2009 m. birželio 26 d. negrąžinus visos paskolos sumos, 2009 m. birželio 26 dieną atsakovo skola buvo 350 000 EUR (445 000 EUR - 95 000 EUR), arba atitinkamai 1 208 480 Lt (skaičiuojant kursu, kai 1 EUR : 3,4528 Lt). Šalys žodžiu buvo sutarusios dėl 15 proc. dydžio metinių palūkanų ir toks dydis atitiko tuo metu verslo santykiuose taikytą palūkanų normą. Ieškovo teigimu, šalių sutartos 15 proc. dydžio metinės palūkanos skaičiuojamos nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2012 m. liepos 17 d. (1 208 480 Lt x 15/100 = 181 272 Lt/metus; 181 272 Lt : 365 d. = 496,63 Lt/per dieną; 496,63 Lt x 1116 dienų = 554 239,08 Lt). Taigi, atsakovas buvo skolingas ieškovui 554 239,08 Lt palūkanų, tačiau šalys derybų būdu susitarė, kad ieškovui galutinė mokėtina palūkanų suma yra 540 000 Lt.
7. Anot ieškovo, Vekselio kitoje pusėje atsakovas savo ranka įrašė sąlygą, kad sumokės 10 proc. dydžio metines palūkanas ir ši sąlyga aiškinama kaip atsakovo įsipareigojimas mokėti 10 proc. dydžio metines palūkanas už Vekselyje numatytą 540 000 Lt sumą. Ieškinio pareiškimo dieną atsakovas buvo skolingas 56 663,01 Lt palūkanų sumą, todėl teismas netinkamai išsprendęs ieškinio reikalavimą dėl 540 000 Lt skolos pagal Vekselį priteisimo, netinkamai išsprendė ieškinio reikalavimą dėl 56 663,01 Lt palūkanų priteisimo.
Šalies argumentai
8. Teismas, vertindamas ieškovo 2012 m. liepos 12 d. sutikimo turinį, aiškino jį išimtinai pažodžiui, o ne santykyje su Sutartimi ir Vekseliu. Teismas turėjo įvertinti, kad ieškovas, pasirašydamas 2012 m. liepos 12 d. sutikimą, buvo sąžiningas ir pasitikėjo atsakovu, laikydamas, kad iki 2012 m. liepos 20 d. atsakovas tikrai įvykdys Sutartį, grąžins pagal ją likusius 700 000 Lt bei kartu įvykdys savo prievolę dėl 540 000 Lt palūkanų pagal Vekselį. Nors ieškovas ginčijamame sutikime neužsiminė apie palūkanas, tačiau susitarimo dėl palūkanų įvykdymą ieškovas laikė sudedamąja Sutarties įvykdymo dalimi.
9. Teismas neįvertino, kad atsakovas buvo nesąžiningas ir sąmoningai suklaidino ieškovą, surašydamas Vekselį, turintį formos trūkumų, t.y. Vekselį savo ranka surašė atsakovas, kuris sąmoningai eilutėje „besąlygiškai įsipareigoju .... sumokėti“ neįrašė ieškovo vardo ir pavardės, o taip pat fizinio asmens kodo skiltyje įrašė savo asmens kodą, nors turėjo įrašyti ieškovo kaip vekselio turėtojo asmens kodą. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad 2012 m. liepos 12 d. tarp ieškovo ir atsakovo santykiai buvo įtempti, nes ieškovas nesutiko pasirašyti 2012 m. liepos 12 d. sutikimo, šalys notarės biure konfliktavo, kol galiausiai atsakovas išrašė Vekselį. Anot ieškovo, jam tikrinant Vekselio turinį, atsakovas visaip stengėsi nukreipti jo dėmesį, kalbindamas ir toliau eskaluodamas Sutarties vykdymo klausimus, dėl ko ieškovą atsakovas suklaidino dėl vekselio turinio. Nedelsiant po 2012 m. liepos 12 d. Vekselio išrašymo, atsakovas 2012 m. liepos 26 d. prašymu kreipėsi į ieškovą, nurodė, kad Vekselis turi trūkumų, todėl yra anuliuotinas bei nurodė, kad laiko, jog prievolė pagal Sutartį, įskaitant palūkanas, yra tinkamai ir galutinai įvykdyta. Ieškovo teigimu, dėl to darytina išvada, kad atsakovas sąmoningai suplanavo į ieškovo 2012 m. liepos 12 d. sutikimą įtraukti tik 700 000 Lt sumą, kartu išrašyti trūkumų turintį Vekselį ir neigti susitarimą dėl 540 000 Lt palūkanų mokėjimo, nurodydamas, kad yra pagrindas išregistruoti hipoteką. Dėl šių priežasčių teismas turėjo pripažinti ieškovo 2012 m. liepos 12 d. sutikimą negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas B. Č. prašo skundą atmesti.
Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Atsakovas teigia, kad pilnai grąžino ieškovui jo suteiktą paskolą. Pažymi, kad apeliantas sutiko, jog visi jo atlikti mokėjimai buvo įskaityti ne kaip palūkanos, o kaip paskola - tik tokią išvadą galima padaryti iš šių apeliacinio skundo žodžių: „byloje yra neginčytinai įrodyta, kad paskolos suma galutinai buvo grąžinta 2012 m. liepos 17 d.)“ (apeliacinio skundo 2 psl.) Atsakovo teigimu, paskolos grąžinimo terminas buvo daug kartų pratęsiamas rašteliais, kuriuose nėra nei vieno žodžio apie mokėtinas (ar sumokėtas) palūkanas už grąžintiną paskolą ir/ar taikytinas sankcijas - apeliantas neginčija raštelių turinio. Anot atsakovo, šie faktai patvirtina, kad paskola buvo suteikta neatlygintinai ir paneigia apelianto teiginius, esą šalių elgesys įrodo, jog egzistavo šalių susitarimas dėl palūkanų už paskolą mokėjimo.
Atsiliepimas
2. Anot atsakovo, atmestini apelianto samprotavimai, esą 15 procentų palūkanų norma yra protinga - ieškovo paaiškinimai dėl tariamai sulygtų 15 procentų palūkanų prieštarauja sveikam protui, nes pagal Lietuvos banko statistinius duomenis, laikotarpiu nuo 2008 m. birželio iki 2012 m. birželio vidutinė metinė paskolų nefinansinėms korporacijoms ir namų ūkiams eurais palūkanų norma svyravo nuo 3,41 (2012 m. birželis) iki 6,97 (2008 m. spalis) procento. Todėl joks protingas asmuo nesiskolintų už 15 procentų metines palūkanas.
3. Apelianto samprotavimai apie Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo taikymą yra teisiškai nekorektiški, nes: pirma, šis įstatymas reglamentuoja palūkanų mokėjimą, kai pavėluotai atsiskaitoma už perduotas prekes, suteiktas paslaugas ir atliktus darbus , t.y. nėra taikomas paskoloms (įstatymo 1 str. 1 d., 2 str., 3 str.); antra, įstatymas netaikomas, kai atsiskaitymo terminas yra nukeliamas šalių susitarimu, t.y. netaikomas kai nėra sutartinių mokėjimo terminų pažeidimo (mokėtojo kaltės) (įstatymo 2 str. nurodo, kad įstatymo terminas „pavėluotas mokėjimas“ yra mokėjimas, kuris atliktas vėliau, nei sutarta ar nurodyta įstatyme), gi byloje yra įrodyta, jog paskolos terminai buvo pratęsiami šalių susitarimu. Atkreipia dėmesį į tai, kad „versija“ apie Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo taikymą atsirado tik apeliaciniame skunde - nei ieškinyje, nei per posėdį apeliantas ir jo atstovas nemotyvavo palūkanų dydžio šio įstatymo nuostatomis. Akivaizdu, kad ši aplinkybė paneigia apeliacinio skundo teiginį, esą aš šalys buvo susitarusios nustatyti palūkanas pagal šį įstatymą.
4. Atsakovo teigimu, apelianto skaičiavimai, kuriais jis įrodinėja, jog atsakovas skolingas jam 540 000 Lt palūkanų, yra nenuoseklūs ir neatitinka įprastos palūkanų skaičiavimo praktikos. Iš tiesų, palūkanos už suteiktą paskolą komercinėje praktikoje skaičiuojamos kaskart, kai keičiasi negauto mokėjimo skola, gi apeliantas skaičiuoja tariamas palūkanas nuo atsakovo skolos dydžio, buvusio 2009 m. birželio 26 d., ir ignoruoja tai, jog skola nuolat mažėjo. Atsakovas pažymėjo, jog tokia apelianto pozicija (ir jo paaiškinimai teismo posėdžio metu) yra netiesioginis patvirtinimas, kad apeliantas iki pat atsiliepimo į ieškinį gavimo nežinojo, kiek paskolos yra grąžinta.
5. Priešingai nei teigia apeliantas, vekselio surašymas neturi jokių sąsajų su menamomis 15 procentų palūkanomis, dėl kurių yra kilęs ginčas, būtent todėl apeliantas ir neturi jokių įrodymų, kurie patvirtintų šias menamas sąsajas. Anot atsakovo, po vekselio įforminimo, tą pačią dieną (2012 m. liepos 12), apeliantas notariškai sutiko dėl antrinio įkeitimo, sutikime pažymėdamas, kad iki 2012 m. liepos 25 d. sumokėjus jam 700 000 Lt, jis sutinka su pakartotinu turto įkeitimu bei įsipareigoja išregistruoti hipoteką.
6. Apelianto argumentai dėl ginčijamo 2012 m. liepos 12 d. apelianto sutikimo negaliojimo yra teisiškai nekorektiški: apelianto valia dėl sutikimo sąlygų buvo išreikšta notaro akivaizdoje, apeliantui buvo išaiškintos šio sutikimo turinio teisinės pasekmės, tad natūralu, kad būtent sutikimo teksto turinys, o ne ieškinio ir/ar skundo paaiškinimai parodo tikrąją apelianto valią 2012 m. liepos 12 d. sutikimo surašymo momentu; apeliacinio skundo samprotavimai apie CK 4.174 straipsnio taikymą 2012 m. liepos 12 d. apelianto sutikimui atmestini, nes šis straipsnis apibrėžia hipotekos užtikrinamus įvykdymus, gi šis apelianto sutikimas nėra hipotekos sandoris.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas. Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
Šioje byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl atsakovo B. Č. atsiskaitymo su ieškovu pagal ieškovo ir atsakovo sudarytą paskolos sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas 2013 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, jog skola ieškovui yra grąžinta, atsakovas skolos grąžinimo terminų nepažeidė, todėl nepriteistini ir delspinigiai bei pripažinęs, kad nėra pagrindo pripažinti 2012 m. liepos 12 d. sutikimo negaliojančiu, nes jei ir manant, jog atsakovas tyčia neužpildė visų privalomų vekselio rekvizitų, tai šito jis nuo ieškovo nenuslėpė, ieškovas turėjo galimybę įsitikinti visų įrašų teisingumu, o to nepadaręs ar padaręs neatidžiai, pasielgė neapdairai, nerūpestingai.
Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovas savo apeliaciniu skundu be kita ko, teigia, jog teismo išvada, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog šalys Sutartimi aptartą sąlygą dėl palūkanų savo susitarimu būtų pakeitusios, yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Ieškovo teigimu, Sutarties 1 punktu atsakovas pasiskolino iš jo 445 000 EUR, kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. birželio 26 d. Byloje yra neginčytinai įrodyta, kad atsakovas iki Sutarties 1 punkte šio termino visos paskolos sumos ieškovui negrąžino, o paskolos suma galutinai buvo grąžinta 2012 m. liepos 17 d. Anot ieškovo, šio ginčo atveju, Sutartyje šalys nesusitarė, kad ši sutartis gali būti pakeista ar papildyta tik raštu, todėl rašytinės sutarties pakeitimo išlyga šalims netaikoma, kas reiškia, jog šalys Sutartį galėjo pakeisti ar papildyti bet kokia forma, įskaitant ir žodžiu.
Atsižvelgdama į šiuos bei kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą, pagrindinė paskolos davėjo pareiga - pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų susitarimo pagrindu perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn, o gavėjo pareiga - grąžinti paskolos davėjui paskolos sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Taigi mokėjimo, t. y. mokesčio už pinigų skolinimąsi funkciją atliekančias palūkanas (CK 6.872 str. 1d.), paskolos gavėjas privalo mokėti tik tuo atveju, jei paskolos sutartis yra atlygintinė. Šalių susitarimas dėl palūkanų dydžio turi neprieštarauti įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams (CK 6.37 str. 3 d.).
Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, jog 2008 m. birželio 26 d. tarp ieškovo V. N. (paskolos davėjo) ir atsakovo B. Č. (paskolos gavėjo) buvo sudaryta paskolos sutartis (11-12 b. l., 1 t.), pagal kurią ieškovas V. N. terminui iki 2009 m. birželio 26 d. paskolino atsakovui 445 00 eurų (Sutarties 1, 4 p.). Sutarties 2 punktu šalys sulygo, kad paskolos grąžinimui užtikrinti B. Č. įkeičia jam nuosavybės teise priklausančią negyvenamąją patalpą – poilsio namų patalpas su rūsiu, esančias Mokyklos g. 53, Palangoje. Šia sutartimi šalys taip pat susitarė, jog B. Č. laiku negrąžinus paskolos, jis privalės mokėti 0,02 proc. delspinigius nuo nesumokėtos sumos (Sutarties 5 p.). Sutarties 8 punktu šalys susitarė, kad šalių susitarimu už naudojimąsi paskola palūkanos nenustatomos (Sutarties 8 p.). Taigi, sutartimi šalys susitarė, kad paskolos sutartis yra neatlygintinė. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog Sutarties 7 punktu šalys sulygo, kad šalių susitarimu ši Sutartis gali būti pratęsta.
Taip pat bylos duomenys patvirtina apelianto teiginį, kad byloje yra neginčytinai įrodyta, jog atsakovas iki Sutarties 1 punkte nurodyto termino visos paskolos sumos ieškovui negrąžino, o paskolos suma galutinai buvo grąžinta 2012 m. liepos 17 d.
Byloje esančio 2008 m. spalio 6 d. pinigų perdavimo priėmimo akto turinys patvirtina, kad 2008 m. spalio 6 d. atsakovas ieškovui grąžino 95 000 eurų (39 b. l., 1 t.). Atsakovui iki nustatyto paskolos grąžinimo termino visos paskolos negrąžinus, šalių susitarimu paskolos grąžinimo terminas rašytine forma ne kartą buvo pratęstas, nurodant kokiais terminais bei kokios sumos turi būti grąžintos (12, 41, 42-43 b. l., 1 t.).
Iš byloje esančio pinigų perdavimo priėmimo akto bei kitų mokėjimą patvirtinančių dokumentų matyti, kad 2009 m. rugsėjo 16 d. atsakovas ieškovui nesibaigus paskolos terminui grąžino 50 000 Lt (40 b. l., 1 t.), 2010 m. liepos 8 d. - 50 000 Lt (54 b. l., 1 t. ), 2010 m. spalio 28 d. - 50 000 Lt (55 b. l., 1 t.), 2011 m. kovo 25 d. – 40 000 Lt (59 b. l., 1 t.), 2011 m. liepos 29 d. – 50 000 Lt (60 b. l., 1 t.), 2011 m. rugsėjo 8 d. – 50 000 Lt (61 b. l., 1 t.), 2011 m. lapkričio 11 d. – 50 000 Lt (62 b. l., 1 t.), 2011 m. gruodžio 19 d. – 30 000 Lt (63 b. l., 1 t.), 2012 m. gegužės 28 d. – 25 000 Lt (64 b. l., 1 t.), 2012 m. liepos 10 d. – 5 000 Lt (65 b. l., 1 t.), 2012 m. birželio 28 d. - 10 000 Lt ir paskolos grąžinimo terminas pratęstas iki 2012 m. liepos 20 d. (46 b. l., 1 t.). Taigi, šios faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog iš viso iki 2012 m. liepos 20 d. atsakovas ieškovui pats grąžino 95 000 eurų ir 410 000 Lt. Byloje nėra duomenų, jog Sutartį šalys būtų pakeitusios ar papildžiusios kokia kita forma, įskaitant ir žodžiu, taigi nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog šalys Sutartimi aptartą sąlygą dėl palūkanų savo susitarimu būtų pakeitusios, yra nepagrįsta ir prieštarauja byloje esantiems įrodymams.
Apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat teigia, kad teismas neįvertino, jog Sutarties 8 punkto sąlyga, numatanti, kad šalių susitarimu už naudojimąsi paskola palūkanos nenustatomos, buvo aktuali ir reikšminga Sutarties sudarymo metu, kai šalys aiškiai susitarė dėl vienerių metų paskolos sutarties termino, o atsakovui net trejus metus vėluojant grąžinti didelę paskolos sumą, ši Sutarties 8 punkto sąlyga tapo pažeidžianti ieškovo interesus. Anot ieškovo, atsakovui negalint laiku grąžinti paskolos sumos, šalys net trejus metus (nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2012 m. liepos mėn.) pratęsinėjo Sutarties terminus. Esant tokiai situacijai, atsakovas, laikydamas, kad yra kaltas dėl laiku negrąžintos paskolos sumos, pats sutikęs mokėti 15 proc. dydžio metines palūkanas ir dėl to 2012 m. liepos 12 d. laisva valia išrašė Vekselį 540 000 Lt sumai, laikydamas, kad šiuo Vekseliu įsipareigoja sumokėti 540 000 Lt palūkanų, kurios susidarė dėl jo kaltės per visą trejų metų Sutarties pratęsimo laikotarpį.
Kaip minėta šioje nutartyje, byloje yra įrodyta, jog atsakovas iki Sutarties 1 punkte nurodyto termino visos paskolos sumos ieškovui negrąžino, paskolos suma galutinai buvo grąžinta 2012 m. liepos 17 d. (18 b. l., t., 105, 106 b. l.) ir atsakovui iki nustatyto paskolos grąžinimo termino visos paskolos negrąžinus, šalių susitarimu paskolos grąžinimo terminas rašytine forma ne kartą buvo pratęstas, nurodant kokiais terminais bei kokios sumos turi būti grąžintos (12, 41, 42-43 b. l., 1 t.).
Teisėjų kolegija pažymi, jog civiliniai teisiniai santykiai grindžiami sutarties laisvės principu (CK 1.2 str.), kuris reiškia, kad civilinių teisinių santykių dalyviai yra laisvi spręsti, ar sudaryti sutartį, gali savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 str.). Atkreipiamas dėmesys į tai, jog ieškovas laisva valia sutiko su terminų pratęsimais, nė viename rašte, kuriuo buvo pratęsiamas paskolos grąžinimas nėra nurodęs, jog tokiu būdu yra pažeidžiami jo interesai ir dėl to atsakovas privalo mokėti palūkanas. Ieškovo teigimas, jog pratęsdamas paskolos gražinimo terminus dėl palūkanų su atsakovu tarėsi žodžiu, byloje niekuo nepagrįstas (CPK 178 str.).
Ieškovo teigimu, atsakovas, laikydamas, kad yra kaltas dėl laiku negrąžintos paskolos sumos, pats sutiko mokėti 15 proc. dydžio metines palūkanas ir dėl to 2012 m. liepos 12 d. laisva valia išrašė Vekselį 540 000 Lt sumai, laikydamas, kad šiuo Vekseliu įsipareigoja sumokėti 540 000 Lt palūkanų, kurios susidarė dėl jo kaltės per visą trejų metų Sutarties pratęsimo laikotarpį.
Byloje esantys duomenys patvirtina, jog vekselio surašymo aplinkybes šalys aiškina skirtingai - ieškovas nurodo, jog vekselis surašytas dėl palūkanų, kurias žodžiu buvo sutikęs mokėti atsakovas (4-5, 74-75 b. l., 1 t.; 80 b. l., 2 t.), o atsakovas tvirtino, kad jam buvo būtinas ieškovo sutikimas dėl jam įkeisto turto pakartotinio įkeitimo, tačiau ieškovui tiksliai nežinant, kokia skola yra grąžinta, vekselis surašytas kaip garantija, kuri galiotų tik tuomet, jeigu atsakovo skola 2012 m. liepos 12 d. nebūtų mažesnė už (700 000+540 000)=l 240 000 Lt (34-35 b. l., 1 t.; 84-85 b. l., 2 t.). Pažymėtina, jog kaip garantiją atsakovui ieškovas surašė sutikimą grąžinti skirtumą pinigų, jeigu bus įrodyta, kad padaryta klaida pervedant pinigus į jo sąskaitą (47 b. l., 1 t.). Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų pateikęs paskaičiavimus, kurie pagrįstų ieškinyje nurodytą 15 proc. palūkanų normą ir šių palūkanų sumą (543 816 Lt).
Teisėjų kolegijos vertinimu, šios faktinės bylos aplinkybės nesudaro pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais, jog Sutarties vykdymo pabaigoje (2012 m. liepos 12 d.) Vekselį 540 000 Lt sumai atsakovas išdavė, patvirtindamas šalių susitarimą dėl Sutarties 8 punkto sąlygos pakeitimo, t. y. raštu įformino savo žodinį susitarimą dėl 15 proc. dydžio metinių palūkanų mokėjimo už visą laikotarpį, skaičiuojant nuo 2009 m. birželio 26 d. už 350 000 EUR sumą.
Pažymėtina, jog vekselis, tai vertybinis popierius, kuris išrašomas Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – Įstatymo) nustatyta tvarka ir kuriuo jį išrašęs asmuo be sąlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui pats arba įsako tai padaryti kitam (Įstatymo 2 str. 1 d.). Vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio, o tai reiškia, kad ši prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu - tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Tai reiškia, kad skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį.
Iš byloje esančio 2012 m. liepos 12 d. paprastojo vekselio turinio matyti, jog jį išrašė atsakovas B. Č., įsipareigodamas iki 2012 m. liepos 30 d. sumokėti 540 000 Lt adresu Palanga, J. J. g. 40, nurodydamas grafoje gavėjo banko rekvizitai – atsiskaitomosios sąskaitos numerį (13 b. l., 1 t.). Pažymėtina, jog Įstatymo 3, 4, 77 ir 78 straipsniuose yra nustatyti formalūs reikalavimai – būtini vekselių rekvizitai ir jų nebuvimo pasekmė: dokumentas, kuriame nėra būtinų rekvizitų, neturi vekselio galios. Nagrinėjamu atveju atsakovo surašytas vekselis neturi visų būtinų rekvizitų, todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis laikytinas tik paprastu skolos rašteliu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą bei į tai, jog skolos raštelyje (ieškovo nurodomą vekseliu) nėra nurodyta, jog šiuo dokumentu šalys raštu įformino savo žodinį susitarimą dėl 15 proc. dydžio metinių palūkanų mokėjimo už visą laikotarpį, skaičiuojant nuo 2009 m. birželio 26 d. už 350 000 EUR sumą, apelianto teiginys, kad ieškovo pateiktas dokumentas, įvardintas vekseliu, turėjo būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas, patvirtinantis Sutarties 8 punkto sąlygos pakeitimą, yra nepagrįstas bei atsakovo įsipareigojimo sumokėti 540 000 Lt palūkanų sumą yra nepagrįstas.
Atkreipiamas dėmesys į tai, jog kaip minėta šioje nutartyje, paskolos grąžinimas, šalių susitarimu buvo atliekamas dalimis, taigi jau vien ši aplinkybė paneigia galimybę skaičiuoti palūkanas už visą laikotarpį, skaičiuojant nuo 2009 m. birželio 26 d. už 350 000 EUR sumą. Taigi, sutikti su ieškovo teigimu, jog atsakovo išduotas vekselis laikytinas tinkamu Sutarties 8 punkto sąlygos dėl palūkanų pakeitimu ir pirmosios instancijos teismas turėjo jį vertinti kaip rašytinį įrodymą, patvirtinantį Sutarties 8 punkto sąlygos pakeitimą, nėra pagrindo.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad atsakovas buvo nesąžiningas ir sąmoningai suklaidino ieškovą, surašydamas Vekselį, turintį formos trūkumų, t.y. Vekselį savo ranka surašė atsakovas, kuris sąmoningai eilutėje „besąlygiškai įsipareigoju .... sumokėti“ neįrašė ieškovo vardo ir pavardės, o taip pat fizinio asmens kodo skiltyje įrašė savo asmens kodą, nors turėjo įrašyti ieškovo kaip vekselio turėtojo asmens kodą. Pažymi, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog 2012 m. liepos 12 d. tarp ieškovo ir atsakovo santykiai buvo įtempti, nes ieškovas nesutiko pasirašyti 2012 m. liepos 12 d. sutikimo, šalys notarės biure konfliktavo, kol galiausiai atsakovas išrašė Vekselį. Anot ieškovo, jam tikrinant Vekselio turinį, atsakovas visaip stengėsi nukreipti jo dėmesį, kalbindamas ir toliau eskaluodamas Sutarties vykdymo klausimus, dėl ko ieškovas buvo suklaidintas atsakovo dėl Vekselio turinio. Nedelsiant po 2012 m. liepos 12 d. Vekselio išrašymo, atsakovas 2012 m. liepos 26 d. prašymu kreipėsi į ieškovą, nurodė, kad Vekselis turi trūkumų, todėl yra anuliuotinas bei nurodė, kad laiko, jog prievolė pagal Sutartį, įskaitant palūkanas, yra tinkamai ir galutinai įvykdyta. Ieškovo teigimu, dėl to darytina išvada, kad atsakovas sąmoningai suplanavo į ieškovo 2012 m. liepos 12 d. sutikimą įtraukti tik 700 000 Lt sumą, kartu išrašyti trūkumų turintį Vekselį ir neigti susitarimą dėl 540 000 Lt palūkanų mokėjimo, nurodydamas, kad yra pagrindas išregistruoti hipoteką. Dėl šių priežasčių teismas turėjęs pripažinti ieškovo 2012 m. liepos 12 d. sutikimą negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu.
Su tokiais apeliacinio skundo argumentais sutikti nėra pagrindo.
CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, kurioje inter alia nustatyta, kad sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu, jeigu jis sudarytas dėl apgaulės, nedetalizuojama apgaulės sampratos ir sandorio pripažinimo negaliojančiu šiuo pagrindu sąlygų, tačiau šios normos aiškinimo ir taikymo klausimais plačiai pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Apgaulė CK 1.91 straipsnio prasme – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013 ir kt.).
Iš byloje esančio ginčijamo 2012 m. liepos 12 d. ieškovo V. N. sutikimo turinio matyti, jog šiuo sutikimu ieškovas sutiko, kad skolininkas B. Č. pakartotinai įkeistų ieškovui V. N. įkeistą sutartinės hipotekos lakštu turtą su sąlyga, kad 700 000 Lt suma iki 2012 m. liepos 25 d. bus pervesta į jo banko sąskaitą, įsipareigodamas atlikti būtinas atžymas dėl hipotekos išregistravimo (14 b. l., 1 t.). Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad sutikime atsakovui nurodyta 700 000 Lt pervedimo sąlyga buvo įvykdyta – 2012 m. liepos 17 d. ši suma buvo pervesta į ieškovo sąskaitą (165 b. l., 1 t.). Pažymėtina, jog ieškovo aiškinimu, kita su sutikimu susijusi sąlyga yra vekselio išrašymas. Tačiau nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutikime tokia sąlyga įrašyta nebuvo. Atkreipiamas dėmesys į tai, jog vekselio surašymo aplinkybės šioje nutartyje jau aptartos, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja ir pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jei ir manant, jog atsakovas tyčia neužpildė visų privalomų vekselio rekvizitų, tai šito jis nuo ieškovo nenuslėpė, ieškovas turėjo galimybę įsitikinti visų įrašų teisingumu, o to nepadaręs ar padaręs neatidžiai, pasielgė neapdairiai, nerūpestingai, todėl taip pat pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti 2012 m. liepos 12 d. sutikimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Iš esmės pagrįstas yra atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentas, jog apelianto valia dėl sutikimo sąlygų buvo išreikšta notaro akivaizdoje, apeliantui buvo išaiškintos šio sutikimo turinio teisinės pasekmės, taigi šiame kontekste svarbu akcentuoti, kad atsakovo veiksmų negalima pripažinti tyčiniais, t. y. apgaulingais, turėjusiais lemiamą įtaką ieškovo valiai susiformuoti.
Apeliantas taip pat teigia, kad jog teismas, vertindamas ieškovo 2012 m. liepos 12 d. sutikimo turinį, išimtinai aiškino jį pažodžiui, o ne santykyje su Sutartimi ir Vekseliu. Ieškovo teigimu, teismas turėjo įvertinti, kad ieškovas, pasirašydamas 2012 m. liepos 12 d. sutikimą, buvo sąžiningas ir pasitikėjo atsakovu, laikydamas, kad iki 2012 m. liepos 20 d. atsakovas tikrai įvykdys Sutartį, grąžins pagal ją likusius 700 000 Lt bei kartu įvykdys savo prievolę dėl 540 000 Lt palūkanų pagal Vekselį.
Su šiais apelianto argumentais sutikti nėra pagrindo.
Atsižvelgusi šioje nutartyje išdėstytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šis apeliacinio skundo argumentas faktiniais bylos duomenimis nėra pagrįstas, todėl nesudaro pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako.
Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. ieškinį dėl 540 000 Lt skolos; 10 proc. palūkanų už 540 000 Lt sumą, t. y. 56 663,01 Lt; 25 200 Lt delspinigių; 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; pripažinimo negaliojančiu 2012 m. liepos 12 d. V. N. sutikimą reg. Nr. JD-1350; bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atmetė pagrįstai ir pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos ir priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str. 3 d.).
Atmetus ieškovo apeliacinį skundą nėra pagrindo tenkinti jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 str.), todėl nespręstinas jų paskirstymo klausimas (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.