Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-12095-473/2024

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2024-08-29
Bylos Nr.: eI3-12095-473/2024
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-06621-2023-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Violeta Balčytienė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“
Atsakovas: Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Vilniaus teritorinei muitinei

Kategorijos

13.6.1.1Muitinės procedūros įforminimas
13.7.2Skolos muitinei atsiradimas
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI3-12095-473/2024 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06621-2023-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 13.6.1.1; 13.7.2; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. rugpjūčio 29 d.VilniusRegionų administracinio teismo teisėja Violeta Balčytienė

rašytinio proceso tvarka iš naujo išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Glassbel Baltic“ (toliau – ir pareiškėja arba Bendrovė) pateikė teismui skundą, prašydama panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas arba Muitinės departamentas) 2023 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. (4.14E)3BE-3842 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta pakeisti Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Klaipėdos TM) 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9LM320062M (toliau – ir Ataskaita) ir patikslinti importo deklaracijose importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekių ženklą bei perskaičiuoti importo mokesčius, papildomai apskaičiuojant 5 458 Eur muito bei 39 436 Eur įskaitomo importo PVM, 243 Eur delspinigių ir skirti 30 proc. papildomai apskaičiuotos 44 894 Eur sumos dydžio baudą – 13 468 Eur.

Nurodo, kad Muitinės departamentas Bendrovei dėl neva padarytų mokesčių įstatymų pažeidimų priskaičiavo iš viso 58 605 Eur mokesčių ir baudų. Teigia, kad atsakovas skundžiamu sprendimu nagrinėjo Bendrovės skundą iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nurodymu, LVAT konstatavus, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos apmokestinimu. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs medžiagą iš naujo, įvertino tik informaciją apie pareiškėjos sumokėtas licencinio mokesčio sumas ir pagal šias sumas, nurodytas auditorių patvirtintose finansinėse ataskaitose, perskaičiavo mokesčių dydį. Nepaisant to, jog skundas pakartotinai buvo nagrinėjamas beveik metus, tačiau jame nėra pateikta nė vieno papildomo motyvo ar paaiškinimo, nėra įvardinta jokia aplinkybė, pagrindžianti pareiškėjos pareigą sumokėti priskaičiuotus mokesčius. Pareiškėjos įsitikinimu, Bendrovė importuotų prekių muitinę vertę importo deklaracijose nurodė teisingai, o licenciniai mokesčiai, kuriuos ji moka už savo gaminamą ir prekės ženklu „Glassbel“ ženklinamą produkciją, nėra susiję ir negali būti laikomi susiję su importo deklaracijose nurodytomis importuojamomis prekėmis.

Paaiškina, kad prekės ženklo „Glassbel“ savininkas Europos Sąjungos teritorijoje nagrinėjamos situacijos metu buvo JAV įmonė „Glastech Industries Ltd. Co“ (toliau – ir Glastech arba licenciaras), o Baltarusijoje – individuali verslininkė L. S. (S.). Bendrovė ir Glastech 2015 m. sausio 2 d. sudarė Prekių ženklo licencinę sutartį Nr. TM2015/1 (toliau – ir Sutartis TM2015/1), kuria Glastech patvirtino, kad teisės į prekių ženklą nėra suvaržytos, o suteikiama licencija – neišimtinė. Taip pat Sutartyje TM2015/1 prekių ženklo naudojimo apimtis, t. y. objektas, už kurį yra apskaičiuojamas ir mokamas mokestis, yra aiškiai apibrėžta – Bendrovė naudoja Prekių ženklą savo gaminamiems stiklo paketams, grūdintam, dažytam stiklui, architektūriniam stiklui bei stiklo pjaustymo vandeniu paslaugoms, o plėsti paslaugų ir produkcijos asortimentą pareiškėja turi teisę tik suderinusi su licenciaru. Be to, Bendrovė įsipareigojo mokėti Glastech 3,5 proc. dydžio mokestį nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos prekių ženklu (skaičiuojant be PVM). Minėta sutartimi yra nustatytas apribojimas, t. y. kad metinė mokėjimų suma neviršytų 500 000 Eur (nuo 2017 m. gegužės 2 d. – metinė Bendrovės kartu su UAB „Glassbel EU“ mokėjimų suma negali viršyti 600 000 Eur (neįskaitant mokesčių)).

Teigia, kad bendra Baltarusijos ir JAV įmonė „Zavod steklopaketov i architekturnogo stekla“ (toliau – ir licenciatas) bei L. S. 2008 m. balandžio 11 d. sudarė Prekių ženklo ir aptarnavimo ženklo licencinę sutartį Nr. 001/01/04.3-08, kuria licenciaras L. S. patvirtino, jog suteikia licenciatui išskirtinę teisę naudotis Glassbel prekiniu ženklu, o prekių ženklo naudojimo apimtis – Baltarusijos Respublikos teritorijoje licenciato pagaminamų, įvežamų, realizuojamų prekių ženklinimui ant jų pakuočių; taip pat ženklas gali būti naudojamas reklamose, spaudos leidiniuose, iškabose, parodose, vykstančiose Baltarusijos Respublikoje, demonstruojamiems eksponatams, lydraščiuose ir verslo dokumentuose. Licenciatas įsipareigojo mokėti licenciarui L. S. atlygį, mokant kiekvieną mėnesį 3,5 proc. nuo licenciato produkcijos realizavimo įplaukų. Licenciatas įsipareigojo neperduoti Prekinio ženklo naudojimo teisės arba / ir perleisti tretiesiems asmenims šios sutarties teisių ar įsipareigojimų. Pareiškėja ir licenciatas 2014 m. vasario 14 d. sudarė sutartį Nr. 14-02/14 dėl licenciato (pardavėjas) prekių pardavimo Bendrovei (pirkėjas), kurioje nurodoma, kad į prekių kainą, be kitų sudedamųjų dalių, visais atvejais įskaičiuotas prekių ženklinimas, o atsiskaitymai pagal sutartį vykdomi pervedant pinigines lėšas į pardavėjo banko sąskaitą, t. y. nėra numatyta jokių galimybių reikalauti, kad pirkėjas bet kokius kitus su sutartimi susijusius mokėjimus atliktų kitam asmeniui. Pagal 2014 m. vasario 14 d. sutartį Nr. 14-02/14 importuotų prekių muitinė vertė deklaruota sandorio vertės muitinio įvertinimo metodu pagal licenciato sąskaitas faktūras.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, esminis aspektas, kuris turi būti vertinamas, yra iš licenciato įsigytų prekių panaudojimo Bendrovės gamyboje principas. Glassbel ženklas stiklo žaliavai suteikia papildomą vertę tik to žaliavinio stiklo įsigijimo metu (žaliavos pirkėjui – Bendrovei, kuri gali įsitikinti, kad perka žinomą produktą). Kai tik šis žaliavinis stiklas atgabentas į Bendrovės gamyklą Lietuvoje, jis tapo tiesiog bevarde žaliava naujam stiklo produktui, o licenciato ženklinimas galutiniam produktui visiškai neturi reikšmės, kadangi gautas stiklas yra supjaustomas pagal poreikį ir dažnu atveju ta stiklo dalis, ant kurios buvo prekės ženklas, net nepatenka į galutinį produktą, o yra išmetama su stiklo atliekomis. Žaliavinis stiklas gamybos procese yra iš esmės perdirbamas. Nors daugeliu atveju galutinis produktas išlieka plokščias, tačiau keičiasi stiklo forma, dydis, storis, atsparumas ir kita. Visais atvejais prieš pradedant gamybos procesą nuimamas viršutinis stiklo sluoksnis, t. y. bet kokia iki gamybos proceso pradžios buvusi ant stiklo markiruotė ar ženklinimas yra panaikinami, o po to stiklas apdirbamas. Bendrovė akcentuoja, kad pirko ir perka skirtingų gamintojų žaliavinį stiklą. Iš licenciato pirktas stiklas buvo ženklinamas Glassbel ženklu, iš kitų tiekėjų perkamas stiklas ženklinamas jų prekės ženklais, pavyzdžiui, „Saint Gobain“, Guardian“ ir pan. Baigus stiklo apdirbimo procesus bet kurio gamintojo stiklas yra praradęs savo pradinį ženklinimą, ir galutinis produktas yra ženklinamas čia, Lietuvoje, ženklu Glassbel. Lygiai taip pat atrodo ir stiklo paketas, pagamintas iš stiklo, importuoto iš licenciato, ir stiklo paketas, pagamintas iš „Saint Gobain“ ar „Guardian“ stiklo. Nuo 2020 m. žaliavinio stiklo licenciatas iš viso nebetiekia ir visa stiklo žaliava buvo perkama iš kitų gamintojų, neturinčių jokių sąsajų su licenciatu, Glassbel ar D. S.. Nepaisant to, Bendrovė tiek tikrinamuoju laikotarpiu, tiek vėlesniais metais mokėjo už naudojimąsi prekės ženklu Glassbel lygiai tokį patį licencinį mokestį, t. y. 3,5 proc. dydžio nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos prekių ženklu Glassbel. Be to, licencinis mokestis skaičiuojamas nuo gautų sumų ne tik už produktus, bet ir už paslaugas, kurioms iš viso nenaudojamos žaliavos, o už sumokėtą mokestį Bendrovė įgyja teisę ne tik pardavinėti Glassbel ženklu ženklintą produkciją, bet ir naudoti prekių ženklą Bendrovės pavadinime, komerciniuose dokumentuose, reklamose ir pan., t. y. atlikti veiksmus, kurie visiškai nėra susiję su prekėmis, perkamomis iš ZSIAS. Akivaizdu, kad importuoto žaliavinio stiklo pavidalas buvo keičiamas iš esmės, prekė ne tik ženkliai apdorojama, bet ji iš esmės yra perdaroma į kitą produktą, turintį iš esmės skirtingas specifikacijas. Į rinką Bendrovė pateikia visiškai naujas prekes, ir ne su prekės ženklu, kuriuo jos buvo pažymėtos ZSIAS prieš importavimą (ar iškart po importavimo), o su visiškai nauju prekės ženklu, kuris, nors ir atrodo analogiškai, tačiau žymi visiškai naują, Lietuvoje pagamintą produktą. Dėl šios priežasties licencinis mokestis negali būti papildomai skaičiuojamas ir pridedamas už importuotas stiklo apdirbimui naudotas žaliavas.

Nurodo, kad Muitinės departamentas sprendimą grindė tuo, jog teises į prekės ženklą Glassbel turi susiję asmenys (šeimos nariai), t. y. D. S. yra Glastech vadovas, o L. S. yra D. S. sutuoktinė, be to, jie abu yra Bendrovės valdybos nariai, o taip pat susijęs asmuo JAV įmonė „Glasstech Industries Ltd.Co“ turi teisę reikalauti 3,5 proc. mokesčio nuo kiekvienos Bendrovės parduotos prekės. Tačiau pareiškėja akcentuoja, kad LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje konstatavo, jog teises į Glassbel prekių ženklą turi susiję asmenys (šeimos nariai), atstovaujantys įmonėms Baltarusijoje ir JAV, abu minėti asmenys dalyvauja ir Bendrovės valdyme, o aplinkybė, kad ginčui aktualias įmones bei prekių ženklą kontroliuoja susiję asmenys, savaime neįrodo licencinio mokesčio už ginčo prekes mokėjimo JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ fakto.

Tvirtina, kad atskiro licencinio mokesčio už importuotas prekes Bendrovė iš viso nemoka – bet kokie su importuojamomis prekėmis ir jų ženklinimu susiję mokesčiai jau yra įskaičiuoti į prekių kainą. Muitinės departamentas konstatavo, kad su ginčo prekių pardavėju susijęs asmuo, t. y. JAV įmonė „Glastech Industries Ltd. Co“, turėjo teisę reikalauti iš Bendrovės 3,5 proc. dydžio mokesčio nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos prekių ženklu Glassbel, tačiau nepaaiškina, kuo šis paminėtas faktas susijęs su Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 4 dalies a punkto sąlyga, reglamentuojančia importuotų prekių pardavimą (šiuo atveju tai būtų licenciato prekės pardavimas Bendrovei). Glastech turėjo teisę reikalauti mokėti mokesčius už visiškai kitas prekes, t. y. už prekes / paslaugas, kurias Bendrovė pagamino / suteikė Lietuvos teritorijoje, Klaipėdoje esančioje gamykloje, ir jas pardavė savo klientams (nesusijusiems asmenims), nepriklausomai nuo to, iš kokios įmonės ar šalies toms prekėms / paslaugoms buvo įsigytos žaliavos. Šiuo atveju byloje nėra duomenų apie jokius pirkėjo (Bendrovės) atliktus licencinio mokesčio mokėjimus pagal sutartinius įsipareigojimus pardavėjui (licenciato). Priešingai, sutartyje aiškiai ir konkrečiai įvardijama, kad jokių papildomų sutartinių įsipareigojimų, viršijančių sutartą prekės pirkimo kainą, dėl prekių ženklo mokesčio mokėjimo pirkėjas neturi. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios leistų teigti, kad prekių importas kokia nors dalimi priklausė nuo to, ar Bendrovė atliko mokėjimus Glastech už naudojimąsi Glassbel prekės ženklu. Nors prekybiniai / verslo santykiai buvo vykdomi tarp įmonių, kurias valdė tarpusavyje susiję asmenys, tačiau visi sandoriai buvo vykdomi sąžiningai laikantis teisės aktų reikalavimų, o produkcijai (žaliavoms), kuri buvo importuojama iš Baltarusijos, buvo taikomos lygiai tokios pačios sąlygos, kaip ir bet kuriai kitai perkamai žaliavai, įskaitant ir muito bei su juo susijusių kitų mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą.

Pareiškėjos įsitikinimu, LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje konkrečiai įvardijo, kad Muitinės departamentas turėtų įvertinti faktą, jog Bendrovė žaliavą perka iš įvairių tiekėjų ir visi jos pagaminti nauji produktai žymimi Glassbel prekių ženklu Sąjungos muitinės kodekso 136 straipsnio 4 dalies a punkto aspektu, t. y. neįrodyta Sąjungos muitinės kodekso 136 straipsnio 4 dalies a punkte numatyta sąlyga dėl pardavėjo arba su pardavėju susijusio asmens reikalavimo atlikti mokėjimą už licenciją, tačiau Sprendime Muitinės departamentas į tai neatsižvelgė. Be to, Sąjungos muitinės kodekso (Įgyvendinimo reglamento) 136 straipsnio 4 dalies a punkte kalbama ne apie mokesčio proporcijos paskaičiavimą, o apie pagrindą – mokesčių administratoriaus teisę tą mokestį skaičiuoti. Mano, jog Muitinės departamento pareiga vykdant LVAT nurodymą buvo įvertinti, ar skiriasi prekių ženklo licencinio mokesčio taikymas / reikalavimas, kad Bendrovė sumokėtų mokestį įmonei Glastech, tais atvejais, kai žaliava produktui, nuo kurio galutinės kainos skaičiuojamas mokestis, yra įsigyjama iš įmonės, kurią kontroliuoja susiję asmenys, ir kai žaliava įsigyjama iš visiškai nesusijusio tiekėjo. Nagrinėjamu atveju nebuvo analizuojama, iš kokios žaliavos yra pagamintas galutinis produktas, ar jo sudėtyje yra iš licenciato importuotų prekių, ar ne, o mokesčio dydis buvo fiksuoto ir vienodo dydžio visai Glassbel produkcijai. Taigi, prekių, importuotų iš licenciato, apmokestinimas nebuvo nei padidintas, nei lengvatinis, todėl licencinio mokesčio mokėjimas įmonei Glastech nesusijęs su prekių importu konkrečiai iš licenciato (Baltarusijos). Pabrėžia, kad Bendrovė ne tik turėjo galimybę laisvai įsigyti stiklo žaliavą iš kitų tiekėjų, bet ir ta galimybe aktyviai naudojosi, t. y. aktyviai dirbo, siekdama plėsti tiekėjų ratą, todėl kasmet žaliavos, perkamos iš licenciato, kiekis vis mažėjo.

Pažymi, kad šiuo atveju kiekybiškai įvertinamų ir patikimų duomenų apie tai, kokia buvo gaminyje panaudoto stiklo vertė neįmanoma nustatyti, nes produkcijai paprastai panaudojamas ne visas stiklas. Stiklo žaliava ypatinga tuo, kad yra kur kas trapesnė nei dauguma kitų žaliavų. Gamyboje dažni dūžiai, apdirbant stiklą taip pat neišvengiama vidinio broko, t. y. sugadintas produktas utilizuojamas ir užsakymas pradedamas gaminti iš naujo žaliavinio stiklo. Be to, kai kurių rūšių stiklo žaliava turi gana trumpą galiojimo terminą – priklausomai nuo naudojamos dangos, šis terminas gali būti skaičiuojamas net dienomis, o pasibaigus galiojimo terminui turi būti utilizuojamas kaip stiklo atlieka. Atkreipia dėmesį, kad Sprendime neteisingai nurodoma, jog Bendrovė mokestinio ginčo metu neva „nuosekliai tvirtino, kad visos iš Baltarusijos įmonės importuotos prekės buvo sunaudotos ginčo prekių gamyboje“. Teigia, kad tvirtino, jog prekės yra perkamos ir naudojamos tik produkcijos gamybai, tačiau jokioje gamyboje nėra sunaudojama 100 proc. žaliavos. Ženkli iš bet kokio gamintojo nupirkto stiklo dalis nėra panaudojama galutiniame pirkėjui parduodamame produkte, todėl sprendimas skaičiuoti licencinį mokestį nuo bendros visų importuotų prekių vertės iš esmės prieštarauja Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsnio 3 dalies išaiškinimui dėl prievolės mokestį skaičiuoti tik remiantis patikimais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis.

Atkreipia dėmesį į atsakovo teiginį, jog neva nėra tikslo nustatinėti ginčo prekių dalies galutiniame produkte, nes visos prekės tapo licencinio mokesčio objektu, todėl visoms importuotoms prekėms priskaičiuojamas atitinkamais metais pagal Bendrovės įmonei Glastech sumokėtas sumas proporcingai apskaičiuoto dydžio licencinis mokestis. Taigi, iš Sprendimo galima suprasti, jog atsakovas pripažįsta, kad bet kuri ir kiekviena sudedamoji galutinio produkto dalis yra apmokestinama lygiai tokio paties dydžio licenciniu mokesčiu, o tai įrodo, jog ir atsakovui aišku, kad prekėms, importuotoms iš licenciato, nebuvo taikomas joks išskirtinis licencinio mokesčio paskaičiavimas, susijęs su jų ženklinimu Glassbel ženklu Baltarusijoje.

Tvirtina, kad Bendrovė mokėjo Glastech ne pastovų 3,5 proc. licencinį mokestį nuo visos produkcijos ir paslaugų, o fiksuotą metinį mokestį. Susitarimuose tarp įmonių ir banko nustatyta, kad nuo 2017 m. metinė Bendrovės kartu su UAB „Glassbel EU“ mokėjimų suma negali viršyti 600 000 Eur, neįskaitant mokesčių. Sprendime atsakovas licencinio mokesčio dydžio procentą nuo fiksuotos metinės sumos paskaičiavo atsižvelgdamas tik į vienos įmonės, t. y. Bendrovės, metinę apyvartą. Sprendime nėra pasisakoma dėl duomenų apie UAB „Glassbel EU“ apyvartą, jis grindžiamas tik tuo, kad UAB „Glassbel EU“ nėra minima jokiuose susitarimuose tarp Bendrovės, ZSIAS bei Glastech. Pareiškėja tvirtina, kad ji taip pat nėra minima jokiame susitarime tarp ZSIAS bei Glastech. Licencinius mokesčius Bendrovė mokėjo įmonei Glastech lygiai tokiais pačiais pagrindais, kaip ir UAB „Glassbel EU“, t. y. pagal Prekių ženklo licencinę sutartį, abiejų įmonių licenciniai mokesčiai buvo apriboti susitarimais su banku (dėl Bendrovės paskolos, už kurią laidavo Glassbel EU, grąžinimo). Be to, abiejų įmonių vienodai mokamas licencinis mokestis neturėjo jokios sąsajos su įmone ZSIAS ir jos parduodamomis prekėmis. Atkreipia dėmesį, kad Sprendime išdėstytos licencinio mokesčio sumos, nurodytos Bendrovės finansinėse ataskaitose, atitinka susitarimus, sudarytus tarp Bendrovės, Glastech ir banko. Pažymi, kad 2015 m. ribojimai nebuvo taikomi, 2016 m. nustatyta riba iki 500 000 Eur, o nuo 2017 m. maksimali riba padidinta iki 600 000 Eur (neįskaitant mokesčių), todėl 2017 ir 2018 m. įmonei Glastech buvo priskaičiuota ne po 600 000 Eur, o po 666 667 Eur licencinio mokesčio.

Akcentuoja, kad Bendrovė nemoka ir neturi pareigos mokėti Glastech jokių licencinių mokesčių už prekes, importuotas iš Baltarusijos įmonės, tačiau tiek atsakovė, tiek Klaipėdos TM tvirtina, jog toks mokestis teoriškai galėtų būti mokamas, o Glastech reikalavo mokėti licencinį mokestį, neatsižvelgiant į tai, kad šios įmonės reikalaujamas licencinis mokestis siejamas tik su Glassbel gaminamomis prekėmis / paslaugomis, ir neturi nieko bendro su importuotomis iš ZSIAS prekėmis, ir jis buvo sumokėtas. Be to, pareiškėja nesutinka su Klaipėdos TM ir Departamento pritaikyto mokesčio dydžiu, tačiau mano, kad pagal teismų praktiką ji, kaip mokesčių mokėtoja, privalo tik pagrįsti savo poziciją, dėl to laiko sumas neteisingomis. Apskaičiuotų sumų pagrįstumą pareiškėja ginčija, kadangi objektyvaus paskaičiavimo šioje situacijoje tiesiog neįmanoma atlikti. Nurodo, kad nėra žinomi nei Bendrovės produkcijai realiai panaudoto žaliavinio stiklo kiekiai, nei už kokią konkrečiai produkciją ir kokiomis sumomis buvo skaičiuotas prekių licencinis mokestis. Pareiškėjos teigimu, pats muitinės pritaikytas „tarifas“ yra neteisingas, nes skaičiuojama tik nuo Bendrovės apyvartos, o ne nuo bendros Bendrovės ir Glassbel EU parduotų prekių sumos, taip pat importuotoms prekėms pritaikomas mokestis, kurio dydis nustatomas pagal prekių importavimo metais parduotų prekių apyvartą ir tų metų mokesčius įmonei Glastech, visiškai nesigilinant, ar parduotoje produkcijoje buvo panaudotos tais metais ar ankstesniais metais įsigytos prekės. Be to, nesigilinta, kokią tų prekių dalį sudarė ginčo prekės, o šiuo atveju licencijų mokesčiai, mokami įmonei Glastech už Bendrovės teisę naudoti prekių ženklą Glassbel, iš viso negali būti pridedami prie kainos, faktiškai sumokėtos ar priklausančios sumokėti už importuotas prekes, skaičiuojant šių prekių muitinę vertę, todėl jokių „teisingų“ mokesčio paskaičiavimų pateikti negali.

Šalies argumentai

Atsakovas Muitinės departamentas su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, 71 straipsnio 1 dalies c punktas reglamentuoja, kad nustatant muitinę vertę pagal šio kodekso 70 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos už importuojamas prekes kainos turi būti pridėti mokesčiai už patentus ir licencijas, susiję su vertinamomis prekėmis, kuriuos pirkėjas privalo tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti, vykdydamas vertinamų prekių pardavimo sąlygas, tiek, kiek mokesčiai už patentus ir licencijas nėra įskaityti į faktiškai sumokėtą ar mokėtiną kainą. Taigi, kaip matyti iš minėtos teisės normos turinio, akivaizdu, kad prievolė įskaityti į muitinę vertę mokesčius už patentus bei licencijas kyla tik tuo atveju ir tokia apimtimi, kokia pastarieji mokesčiai nebuvo įskaityti. Pareiškėja Klaipėdos TM pateikė 2018 m. rugpjūčio 20 d. paaiškinimą, kuriame nurodė, kad „iš Baltarusijos į Lietuvą importuojamos prekės jau būna pažymėtos prekės ženklu „Glassbel“, kadangi Baltarusijos įmonė yra sudariusi sutartį dėl „Glassbel“ prekės ženklo naudojimo su JAV įmone „Glasstech Industries Ltd. Co“, kuriai priklauso dalis Baltarusijos įmonės akcijų, o Bendrovės generalinis direktorius D. S. yra JAV įmonės įgaliotas asmuo. Atitinkamai, pagal minėtą sutartį, prievolė sumokėti licencinį mokestį už į Lietuvą eksportuojamas prekes, pažymėtas „Glassbel“ prekės ženklu, tenka Baltarusijos bendrovei. Kitaip tariant, pareiškėjai iš Baltarusijos bendrovės įsigijus perpardavimui skirtas prekes, mokestis už „Glassbel“ prekės ženklo naudojimą jau yra įskaičiuotas į prekių įsigijimo vertę.“ Tokiu būdu, remiantis mokestinio patikrinimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, pažymi, kad pareiškėjos sumokėtas licencinis mokestis licenciarui taip pat tiesiogiai yra susijęs ir su stiklu, todėl šis mokestis privalėjo būti įtrauktas į stiklo muitinę vertę. Tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek ir skunde, paduotame Muitinės departamentui, taip pat ir skunde teismui pareiškėja pripažįsta, jog visas importuotas stiklas buvo sunaudojamas Bendrovės prekių gamyboje. Pareiškėja pripažįsta ir tai, kad visa jos produkcija ženklinta „Glassbel“ prekės ženklu, atitinkamai, visa minėta produkcija buvo ir licencinio mokesčio, mokamo licenciarui, objektu. Taigi, pareiškėja laikosi nenuoseklios pozicijos dėl iš pardavėjo įsigyto stiklo, teigdama, jog minėtos prekės buvo sunaudotos prekių, kurios buvo licencinio mokesčio objektu, gamyboje, tačiau tuo pačiu tvirtindama, jog pardavėjo parduotas stiklas niekaip nėra susijęs su apmokestinimu licenciniais mokesčiais.

Dėl teiginių, jog dalis stiklo žaliavos prarandama produkcijos gamybos metu, pažymi, jog toks praradimas yra natūralus procesas, kuris gali įvykti dėl tam tikrų klaidų gamyboje, nekokybiškos žaliavos ar kitų priežasčių, susijusių su konkrečios žaliavos savybėmis, tačiau minėtos aplinkybės nesudaro jokio faktinio ar teisinio pagrindo neapmokestinti importuotų prekių atitinkamais importo mokesčiais ar atleisti nuo jų mokėjimo.

Teigia, kad pagal Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 3 dalies a punktą mokesčiai už patentus ir licencijas laikomi mokamais kaip būtina importuotų prekių pardavimo sąlyga, kai įvykdoma kuri nors iš šių sąlygų: a) pardavėjas arba su pardavėju susijęs asmuo reikalauja, kad pirkėjas atliktų šį mokėjimą; b) pirkėjas atlieka mokėjimą, kad įvykdytų pardavėjui prisiimtą įsipareigojimą, laikydamasis sutartinių įsipareigojimų; c) prekės negali būti parduotos pirkėjui arba jis negali tų prekių nupirkti, jei licencijos išdavėjui nesumokėti mokesčiai už patentus ar licencija. Taigi, su ginčo prekių pardavėju susijęs asmuo, t. y. licenciaras, remiantis Sutartimi TM2015/1, turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjos 3,5 proc. dydžio mokesčio nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos prekių ženklu „Glassbel“.

Akcentuoja, kad tiek Baltarusijos Respublikoje, tiek ir Lietuvos Respublikoje registruoto „Glassbel“ prekės ženklo savininkai yra susiję asmenys, kaip tai suprantama pagal Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 15 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Taigi, pirmuoju atveju – L. S., antruoju – licenciaras, kurio vadovu bei savininku yra L. S. sutuoktinis D. S.. Minėti asmenys taip pat yra Bendrovės valdybos nariai. Aplinkybę, kad pirmiau minėti asmenys laikytini susijusiais, pripažino ir LVAT 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1700-442/2022. Muitinės departamentas pažymi, jog pareiškėja tiek mokestinio patikrinimo, tiek mokestinio ginčo metu nuosekliai tvirtino, kad visas iš pardavėjo įsigytas stiklas buvo sunaudotas prekių, paženklintų „Glassbel“ ženklu, gamyboje. Atsakovas pažymi tai, jog aplinkybė, kokiomis proporcijomis ir kokiais prekių ženklais pažymėtos prekės buvo naudojamos Bendrovės gamyboje, neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos galutinio produkto apmokestinimui licenciniu mokesčiu. Prekių ženklo savininkui – JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“, mokamas licencinis mokestis priklausė išimtinai nuo pareiškėjos pagamintų prekių, paženklintų „Glassbel“ ženklu, galutinės vertės. Taigi, argumentai dėl aplinkybės, kad jokiuose susitarimuose tarp pareiškėjos ir licenciaro nebuvo susitarta dėl licencinio mokesčio skaičiavimo prekėms, įsigytoms iš pardavėjo, yra iš esmės niekiniai, kadangi licenciaras atitinkamus licencinius mokesčius gaudavo nuo „Glassbel“ ženklu pažymėtos produkcijos, nepaisant to, iš kur ir kaip buvo įsigyta žaliava, t. y. iš kokio tiekėjo, vietinė ar importinė, daugiau ar mažiau apdirbta ir pan.

Pažymi, kad LVAT 2022 m. gegužės 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1700-442/2022 buvo nurodyta atsakyti į pareiškėjos argumentą, kad tuo atveju, jei prekių muitinė vertė turėjo būti patikslinta, tai prekių faktūrinė vertė buvo nepagrįstai padidinta 3,5 proc., kadangi galutiniame produkte neįmanoma išskirti būtent iš pardavėjo įsigytos žaliavos dalies, t. y. SMK 71 straipsnio 2 dalies prasme trūksta objektyvių ir kiekybiškai įvertinamų duomenų. Muitinės departamentas pažymi, jog nustatinėti ginčo prekių dalies galutiniame produkte, kuris buvo žymimas „Glassbel“ ženklu ir už kurį pareiškėja mokėjo licencinį mokestį, nėra jokio tikslo bei būtinybės, kadangi visos ginčo prekės buvo sunaudotos produkto, ženklinamo „Glassbel“ ženklu, gamyboje, tuo pačiu, visos ginčo prekės tapo to paties licencinio mokesčio objektu. Taigi, ginčo prekių dalies nustatymas pareiškėjos produkcijoje, atsižvelgiant į tai, jog visas stiklas buvo sunaudotas Glassbel produkcijos gamyboje, neturėtų jokios įtakos sumoms, kurios įtrauktos į stiklo muitinę vertę. Be to, pareiškėja niekada nėra teikusi licencinio mokesčio skaičiavimų, nepaisant to, jog tokią teisę ir galimybę turėjo šio ilgai trunkančio mokestinio ginčo, prasidėjusio dar 2019 m., metu.

Paaiškina, kad LVAT buvo įpareigojęs pasisakyti dėl aplinkybės, jog licencinio mokesčio dydžiui taikomi apribojimai (bendra metinė suma nuo 2016 m. sausio 2 d. negali viršyti 500 000 Eur, nuo 2017 m. gegužės 2 d. – 600 000 Eur, skaičiuojant bendrai pareiškėjos ir UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamas), dėl kurių licencinis mokestis realiai būdavo mažesnis nei 3 proc. Atsakovas nurodo, kad pirmiau minėtas ūkio subjektas nėra minimas jokiuose susitarimuose tarp pareiškėjos, Baltarusijos įmonės „Zavod steklopaketov i architekturnogo stekla“ bei JAV įmonės „Glasstech Industries Ltd. Co“, todėl UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamos negali būti įskaitomos į pareiškėjos pagamintų prekių, paženklintų „Glassbel“ ženklu, vertę. Kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų jos ir UAB „Glassbel EU“ 2015–2018 metų finansinių ataskaitų rinkinių, kuriuose nurodytos tiek metinės šių juridinių asmenų prekių pardavimų pajamos, tiek ir išlaidos, susijusios su prekės ženklo naudojimu, akivaizdu, kad, nepaisant labai panašaus pavadinimo, tai skirtingi ūkio subjektai, turintys atskirą finansinę apskaitą bei atskaitomybę. Be to, UAB „Glassbel EU“ su licenciaru buvo sudariusi atskiras sutartis: 2016 m. vasario 19 d. Nr. TM2016/1, 2017 m. sausio 2 d. Nr. TM2016/1 ir 2018 m. sausio 2 d. Nr. TM2016/2, tokiu būdu, apskaičiuojant pareiškėjos mokestinę nepriemoką nėra jokio pagrindo vertinti kito ūkio subjekto, t. y. UAB „Glassbel EU“, pardavimo pajamas bei licencinio mokesčio mokėjimus licenciarui.

Nurodo, kad Muitinės departamentas 2022 m. liepos 29 d. raštu Nr. (4.14 E)3BE-4529 kreipėsi į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų bei įrodymų gavimo. Bendrovė pateikė paaiškinimą, Kredito sutartį Nr. KS/1408 bei pareiškėjos ir UAB „Glassbel EU“ 2015–2018 metų finansinių ataskaitų rinkinius, kuriose nurodytos tiek metinės minėtų ūkio subjektų prekių pardavimų pajamos, tiek ir išlaidos, susijusios su prekės ženklo naudojimu. Pažymi, kad šių dokumentų pareiškėja anksčiau nebuvo pateikusi, nurodydama vis kitas sumas arba teigdama, jog tokių duomenų neturi. Iš gautų dokumentų matyti, kad mokėjimai už prekės ženklo „Glassbel“ naudojimą buvo mažesni nei 3,5 proc. nuo stiklo gaminių pardavimo pajamų, tokiu būdu, licencinio mokesčio dydis skundžiamu Sprendimu perskaičiuotas pagal pareiškėjos pateiktus duomenis. Kadangi faktiškai sumokėtos licencinio mokesčio sumos yra didesnės už sumas, kurių maksimalus dydis buvo apribotas susitarimais Nr. 1 (2016 m. sausio 2 d.) ir Nr. 2 (2018 m. sausio 2 d.), sudarytais tarp pareiškėjos bei JAV įmonės „Glasstech Industries Ltd. Co“, numačiusiais, jog skaičiuojant ir mokant mokestį licenciarui turi būti laikomasi pareiškėjos ir AB Citadele kreditavimo sutarties Nr. KS/1408 nuostatų apribojimo dėl licencinio mokesčio dydžio. Muitinės departamentas pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti pačios pareiškėjos pateiktais dokumentais, parengtais nepriklausomos audito kompanijos – UAB „KPMG“. Be to, pareiškėja skunde teismui jokių prieštaravimų, jog minėtos sumos yra neteisingos, nenurodė.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos TM atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Klaipėdos TM, atlikusi pakartotinį 2015 m. spalio 1 d. – 2018 m. gegužės 31 d. ūkinės komercinės veiklos, jos apskaitos, finansinės atskaitomybės patikrinimą, susijusį su importuotų prekių muitinės vertės patikslinimu licenciniais mokesčiais, 2019 m. rugpjūčio 7 d. priėmė ginčijamą Ataskaitą. Mano, kad Muitinės departamentas, pakeisdamas Ataskaitos 1–6 punktus, ginčijamu Sprendimu, kuriuo patikslino importo deklaracijose importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekių ženklą ir perskaičiavo importo mokesčius, įvertino visas aplinkybes, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, taigi priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento 2023 m. gegužės 12 d. sprendimo, kuriuo nuspręsta pakeisti Ataskaitą ir patikslinti importo deklaracijose importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekių ženklą bei perskaičiuoti importo mokesčius, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos TM 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 9LM320062M nusprendė patikslinti importo deklaracijose importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekių ženklą ir perskaičiuoti importo mokesčius, papildomai apskaičiuojant 6 393 Eur muito bei 46 386 Eur įskaitomo importo PVM, 211 Eur delspinigių ir skirti 30 proc. papildomai apskaičiuotos 52 779 Eur sumos dydžio baudą – 15 834 Eur. Ataskaitoje nurodyta, jog vietinis mokesčių administratorius, atlikęs pakartotinį patikrinimą, nustatė, jog pareiškėja laikotarpiu 2015 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. iš Baltarusijos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ importavo įvairių rūšių stiklą ir stiklo paketus, pažymėtus „Glassbel“ prekės ženklu ir panaudojo architektūrinio stiklo gamybai. Minėtu prekės ženklu buvo ženklinama visa pareiškėjos pagaminta produkcija. Pareiškėja pagal pasirašytus susitarimus už prekės ženklo naudojimą mokėjo licenciarui – JAV įmonei „Glassbel Industries Ltd. Co“ mokestį, lygų 3,5 proc. nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos. Ataskaitoje nurodoma, jog teises į prekės ženklą „Glassbel“ turi susiję asmenys – sutuoktiniai D. S. ir L. S., kurie atstovauja minėtas JAV ir Baltarusijos įmones, taip pat dalyvauja šių įmonių valdyme. Šios aplinkybės, mokesčių administratoriaus nuomone, turi įtakos komercinės veiklos procesams. Konstatavusi, jog pareiškėjos pateiktuose dokumentuose nėra informacijos apie licencinių mokesčių įtraukimą į importuotų prekių kainą, Klaipėdos TM nusprendė patikslinti muitinę vertę, atlikdama faktūrinės vertės padidinimą 3,5 proc.

Nesutikdama su Ataskaita, pareiškėja pateikė skundą Muitinės departamentui, kuriame teigė, jog licencinio mokesčio objektas yra pačios Bendrovės pagaminta produkcija (naudojant įgyvendintą gamybos technologiją), o ne iš Baltarusijos įmonės importuota stiklo žaliava, kuri neturi intelektinės nuosavybės.

Muitinės departamentas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 1A-262 atmetė pareiškėjos skundą ir patvirtino Klaipėdos TM 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9LM320062M. Atsakovas, įvertinęs Ataskaitoje išdėstytus teiginius ir faktines aplinkybes, pažymėjo, jog pareiškėjos sumokėtas licencinis mokestis licenciarui – JAV įmonei „Glassbel Industries Ltd. Co“, taip pat yra susijęs ir su ginčo prekėmis, todėl šis mokestis privalėjo būti įtrauktas į prekių muitinę vertę.

Pareiškėja 2020 m. sausio 3 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, teigdama, jog ginčo prekių muitinę vertę nurodė teisingai, o licenciniai mokesčiai, sumokėti JAV įmonei „Glassbel Industries Ltd. Co“, nėra susiję su ginčo prekėmis. Teigė, kad pareiškėjos gamybos procesas ir jo metu naudojamos žaliavos nėra licencinio mokesčio objektas, nes gamybos technologija yra įgyvendinta pačios Bendrovės ir ji turi teisę pasirinkti, kokias žaliavas naudoti gamyboje bei kokias prekes ir paslaugas žymėti prekės ženklu. Pareiškėjos teigimu, licencinio mokesčio objektas yra jos pačios pagaminta produkcija.

Žemesnės instancijos teismas

VAAT 2020 m. gegužės 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-1883-872/2020 pareiškėjos skundą atmetė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1563-261/2021 iš dalies tenkino Bendrovės apeliacinį skundą, panaikino VAAT 2020 m. gegužės 5 d. sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo pozicija, jog akivaizdu, kad ginčo prekių – iš Baltarusijos importuoto žaliavinio stiklo, pažymėto „Glassbel“ prekių ženklu, – vertė buvo įtraukta apskaičiuojant JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ mokamą licencinį mokestį, nėra pagrįsta objektyviais duomenimis, nes pirmosios instancijos teismas pritarė Ataskaitoje ir Sprendime padarytoms išvadoms, tačiau iš esmės neatliko savarankiško bylos aplinkybių vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad ginčui aktualias įmones bei prekių ženklą kontroliuoja susiję asmenys, savaime neįrodo licencinio mokesčio už ginčo prekes mokėjimo JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ fakto. LVAT vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo esminius pareiškėjos argumentus, išsakytus ir atliekant mokestinį patikrinimą, pavyzdžiui, kad pareiškėja žaliavą perka iš įvairių tiekėjų ir visi jos pagaminti nauji produktai žymimi „Glassbel“ prekių ženklu, kad JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ mokėtinas licencinis mokestis skaičiuojamas toks pat, nepriklausomai nuo to, kokiais prekių ženklais pažymėtos žaliavos buvo naudotos konkrečios prekės gamyboje (t. y. neįrodyta SMK 136 straipsnio 4 dalies a punkte numatyta sąlyga dėl pardavėjo arba su pardavėju susijusio asmens reikalavimo atlikti mokėjimą už licenciją), taip pat, kad tuo atveju, jei prekių muitinė vertė turėjo būti patikslinta, tai prekių faktūrinė vertė buvo nepagrįstai padidinta 3,5 proc., kadangi galutiniame produkte neįmanoma išskirti būtent iš Baltarusijos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ įsigytos žaliavos dalį (SMK 71 straipsnio 2 dalies prasme trūksta objektyvių ir kiekybiškai įvertinamų duomenų), be to, licencinio mokesčio dydžiui taikomi apribojimai (bendra metinė suma nuo 2016 m. sausio 2 d. negali viršyti 500 000 Eur, nuo 2017 m. gegužės 2 d. – 600 000 Eur, skaičiuojant bendrai pareiškėjos ir UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamas), dėl kurių licencinis mokestis realiai būdavo mažesnis nei 3 proc.

VAAT 2022 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1026-1066/2022 pareiškėjos skundą patenkino visiškai, panaikino Muitinės departamento 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1A-262 ir Klaipėdos TM 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9LM320062M. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gegužės 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1700-442/2022 Muitinės departamento apeliacinį skundą patenkino iš dalies, VAAT 2022 m. vasario 1 d. sprendimą pakeitė ir panaikino tik Muitinės departamento 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1A-262 bei perdavė pareiškėjos skundą Muitinės departamentui nagrinėti iš naujo. VAAT 2021 m. spalio 5 d. nutartimi įpareigojo proceso šalis pateikti teismui paaiškinimus, atsižvelgiant į LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, tačiau LVAT konstatavo, kad Muitinės departamento pateiktame paaiškinime iš esmės yra atkartota atsakovo pozicija, išdėstyta skundžiamame sprendime bei anksčiau atsakovo teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tačiau LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje nurodytų faktinių duomenų atsakovas nepateikė. Konstatuota, kad įsiteisėjusia LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pripažinta, jog Ataskaitoje ir sprendime mokesčių administratorių prieitos išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjos apmokestinimu, ištyrimu. Šių ginčijamo sprendimo trūkumų atsakovas nepašalino ir bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Buvo pripažinta, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos apmokestinimu, todėl skundžiamas sprendimas neatitiko VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1317) nuostatų, taigi Sprendimas buvo panaikintas ir pareiškėjos skundas perduotas Departamentui nagrinėti iš naujo.

Muitinės departamentas 2023 m. gegužės 12 d. priėmė sprendimą Nr. (4.14E)3BE-3842, kuriuo nusprendė pakeisti Ataskaitos rezoliucinės dalies 1–6 punktus ir juos išdėstyti taip: „1. Patikslinti importo deklaracijose, nurodytose 1 priede, importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekių ženklą ir perskaičiuoti importo mokesčius, papildomai apskaičiuojant 5 458 Eur muito, 39 436 Eur įskaitomo importo PVM, iš viso – 44 894 Eur; 2. Skirti UAB „Glassbel Baltic“ už padarytus mokesčių įstatymo pažeidimus nuo papildomai apskaičiuotos 44 894 Eur sumos 30 procentų dydžio baudą – 13 468 Eur; 3. Įregistruoti UAB „Glassbel Baltic“ mokestinę prievolę muitinei: 5 458 Eur muito bei 13 468 Eur baudą, viso – 18 926 Eur; 4. Apskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą 2 priede nurodytus delspinigius; 5. Perskaičiuoti ir įtraukti į apskaitą įskaitomo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje PVM sumą, ją padidinant 39 436 Eur; 6. Įpareigoti UAB „Glassbel Baltic“ teisės aktų nustatyta tvarka į muitinės įstaigos sąskaitą sumokėti mokestinę prievolę: 5 458 Eur muito (įmokos kodas A00) ir 13 468 Eur baudą (įmokos kodas 894).“

Regionų administracinis teismas (iki 2024 m. sausio 1 d. VAAT) 2024 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino visiškai: panaikino atsakovo sprendimą; įpareigojo atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Ataskaitos teisėtumo; priteisė pareiškėjui iš atsakovo 30 Eur bylinėjimosi išlaidų. LVAT 2024 m. birželio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1684-575/2024: pareiškėjos UAB „Glassbel Baltic“ apeliacinį skundą patenkino iš dalies, atsakovo Muitinės departamento apeliacinį skundą patenkino, Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 27 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė tarp ginčo šalių kilusio mokestinio ginčo iš esmės. LVAT nutartyje išaiškino, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į ginčo aplinkybes, turėjo vertinti, ar Bendrovė teisingai nurodė prekių, deklaruotų Ataskaitoje išvardintomis muitinės deklaracijomis, muitinę vertę, ar Bendrovės sumokėtas licencinis mokestis susijęs su importuotomis prekėmis, ar prekių ženklo GLASSBEL naudojimas pagamintai produkcijai susijęs su importuotomis prekėmis, o licenciniai mokesčiai už prekės ženklą yra neatskiriama importuotų prekių dalis ir pardavimo sąlyga, ar Bendrovė, išleisdama prekes į laisvą apyvartą, neteisėtai į prekių muitinę vertę neįtraukė licencinių mokesčių už prekės ženklą, ar pagrįstai Bendrovė teigia, kad į prekių kainą jau buvo įtraukti licenciniai mokesčiai. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatliko tokio vertinimo, šiais aspektais neįvertino į bylą pateiktų įrodymų, nepasisakė dėl jų įrodomosios galios ir reikšmės.

Nagrinėjant bylą iš naujo nustatyta, kad importuotų prekių muitinė vertė buvo deklaruojama importo deklaracijose Nr. 15LTLR1000IM029615, Nr. 16LTLR1000IM0010C0, Nr. 16LTLR1000IM004D20, Nr. 16LTLR1000IM008254, Nr. 16LTLR1000IM00F135, Nr. 16LTVR5000IM028A62, Nr. 16LTLR1000IM012519, Nr. 16LTLR1000IM01AFF8, Nr. 16LTLR1000IM022BC8, Nr. 16LTVR5000IM066F75, Nr. 17LTLR1000IM000391, Nr. 17LTVR5000IM002E09, Nr. 17LTLR1000IM004223, Nr. 17LTVR5000IM00E903, Nr. 17LTSR1000IM014F54, Nr. 17LTSR1000IM01C3A8, Nr. 17LTLR1000IM052B13, Nr. 17LTLR1000IM052B13, Nr. 18LTLR1000IM001347, Nr. 18LTLR1000IM002531, Nr. 18LTLR1000IM002C26, Nr. 18LTLR1000IM009B37, Nr. 18LTLR1000IM0123A8 ir Nr. 18LTLC0100IM01C333 sandorio vertės muitinio įvertinimo metodu remiantis prekių pardavėjo – Baltarusijos įmonės išrašytomis sąskaitomis–faktūromis.

Ginčas tarp šalių kilo dėl importuotų prekių muitinės vertės padidinimo licenciniais mokesčiais už naudojimąsi „Glassbel“ prekės ženklu. Pareiškėja į prekių muitinę vertę neįtraukė sumokėto licencinio mokesčio licenciarui – JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd.Co“, skunde teigia, kad šis mokestis nėra susijęs su iš Baltarusijos importuotomis prekėmis (stiklu).

Šiame kontekste pažymėtina, kad kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

Aiškindamas šios straipsnio nuostatų turinį, LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad įrodinėjimo pareiga yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratorius privalo tam tikrais duomenimis pagrįsti mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo tarpu mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su mokesčių administratoriaus apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pateikti duomenis, kurie pagrįstų, kodėl mokestis ir su juo susijusios sumos yra apskaičiuotos neteisingai. Nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė. Mokesčių mokėtojas, norėdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą konkretų mokestį, privalo pateikti pagrįstus argumentus ir juos pagrindžiančius naujus įrodymus, lemiančius nustatyto mokesčio dydžio neteisingumą (žr., pvz., LVAT 2010 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1527/2010; 2010 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1147/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-912/2011; 2012 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1601/2012; 2015 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-442/2015).

Nagrinėjamu atveju, bylą nagrinėjant iš naujo teismas šiame sprendime pasisakys ar mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą ir jis įvykdė pareigas, nustatytas aptartoje MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje. Taip pat teismas pasisakys ar pareiškėja pagrindė, kodėl mokesčio administratoriaus išvados, susijusios su prekių muitinės vertės apskaičiavimu yra neteisingos.

Dėl importuotų prekių muitinės vertės padidinimo licenciniais mokesčiais už prekės ženklą

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamentas (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas. Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies c) punktas reglamentuoja, kad nustatant muitinę vertę pagal šio kodekso 70 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos už importuojamas prekes kainos turi būti pridėti mokesčiai už patentus ir licencijas, susiję su vertinamomis prekėmis, kuriuos pirkėjas privalo tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti, vykdydamas vertinamų prekių pardavimo sąlygas, tiek, kiek mokesčiai už patentus ir licencijas nėra įskaityti į faktiškai sumokėtą ar mokėtiną kainą.

2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo reglamento (toliau – Įgyvendinimo reglamentas) 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčiai už patentus ir licencijas yra susiję su importuotomis prekėmis visų pirma tais atvejais, kai pagal licencinį ar patento susitarimą perduodamos teisės yra neatskiriama prekių dalis. Mokesčio už patentą ar licenciją apskaičiavimo metodas nėra lemiamas veiksnys. Jei mokesčių už patentus ar licencijas sumos apskaičiavimo metodas grindžiamas importuotų prekių kaina, tai, negavus priešingų įrodymų, laikoma, kad tų mokesčių už patentus ar licencijas mokėjimas yra susijęs su vertinamomis prekėmis (Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 2 dalis). To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jei mokesčiai už patentus ar licencijas iš dalies susiję su vertinamomis prekėmis ir iš dalies su kitomis sudėtinėmis dalimis arba komponentais, kuriais prekės papildytos jas importavus, arba su vykdoma veikla ar teikiamomis paslaugomis po importavimo, atliekamas atitinkamas tikslinimas. Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčiai už patentus ir licencijas laikomi mokamais kaip būtina importuotų prekių pardavimo sąlyga, kai įvykdoma kuri nors iš šių sąlygų: a) pardavėjas arba su pardavėju susijęs asmuo reikalauja, kad pirkėjas atliktų šį mokėjimą; b) pirkėjas atlieka mokėjimą, kad įvykdytų pardavėjui prisiimtą įsipareigojimą, laikydamasis sutartinių įsipareigojimų; c) prekės negali būti parduotos pirkėjui arba jis negali tų prekių nupirkti, jei licencijos išdavėjui nesumokėti mokesčiai už patentus ar licencijas. Šalis, kurioje yra įsisteigęs mokesčių už patentus ar licencijas gavėjas, nėra esminis veiksnys (Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 5 dalis).

Muitinės departamentas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad Bendrovei kilo pareiga importuotų prekių muitinės vertę padidinti licenciniais mokesčiais už naudojimąsi prekės ženklu vadovaujantis SMK 71 straipsnio 1 dalies c punkto ir Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 4 dalies a punkto pagrindu. Pareiškėja skunde su šia atsakovo pozicija nesutinka teikdama, kad licenciniai mokesčiai, kuriuos ji moka už savo gaminamą ir prekės ženklu „Glassbel“ ženklinamą produkciją, nėra susiję ir negali būti laikomi susiję su importo deklaracijose nurodytomis importuotomis prekėmis. Šie pareiškėjos argumentai stokoja pagrįstumo.

Mokestinio patikrinimo metu buvo pateikti dokumentai, susiję su licenciniu mokesčiu: 2015 m. sausio 2 d. Prekių ženklo licencinė sutartis Nr. TM2015/1; 2016 m. sausio 2 d. Papildomas susitarimas Nr. 1 prie Prekių ženklo licencinės sutarties Nr. TM2015/1 ir 2018 m. sausio 2 d. Papildomas susitarimas Nr. 2 prie Prekių ženklo licencinės sutarties Nr. TM2015/1; 2014 m. vasario 14 d. sutartis Nr. 14-02/14 sudaryta su prekių tiekėju Baltarusijos ir Amerikos įmone „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ dėl stiklo žaliavos tiekimo. Taip pat pateikti 2019 m. balandžio 5 d. Muitinės departamentui pateikti papildomi dokumentai: 2018 m. spalio 26 d. Baltarusijos ir Amerikos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ raštas dėl licencinių mokesčių mokėjimo; 2008 m. balandžio 11 d. L. S. ir Baltarusijos ir Amerikos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ prekės ženklo ir aptarnavimo licencinė sutartis Nr. 001/01/04.3-08; Nacionalinio intelektinės nuosavybės centro raštas (su vertimu į lietuvių kalbą); 2015–2018 m. gegužės mėn. pardavimų apyvarta; 2015–2018 m. finansinių ataskaitų rinkiniai; AB „Citadelė“ Kredito sutartį Nr. KS/1408.

Pagal byloje pateiktos 2008 m. balandžio 11 d. L. S. (Licenciaras) ir Baltarusijos ir Amerikos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ (Licenciatas) prekės ženklo ir aptarnavimo licencinės sutarties Nr. 001/01/04.3-08 1 punktą, Licenciaras suteikė Licenciatui išskirtinę teisę naudotis kombinuotu prekiniu „Glassbel“ ženklu, patvirtintu liudijimu Nr. 27188, Baltarusijos Respublikos teritorijoje Licenciato pagaminamoms, įvežamoms, realizuojamoms prekių ženklinimui ant jų pakuočių, reklamose, <...> šios sutarties galiojimo laikotarpiui. Pagal Sutarties 4.1 punktą Licenciatas pripažįsta, kad Licenciaras yra prekinio ženklo savininkas, ir sutinka su tuo, kad prekinis ženklas priklauso Licenciarui kaip šios sutarties galiojimo laikotarpiu, taip pat ir jai pasibaigus.

Pareiškėjos teiginys, kad iš Baltarusijos importuota žaliava neturi intelektinės nuosavybės ir nėra licencinio mokesčio objektas, paneigiamas jos pačios pateiktu Nacionalinio intelektinės nuosavybės centro individualiai verslininkei L. S. Baltarusijoje išduotas prekių ženklo pažymėjimu Nr. 27188, galiojančiu iki 2027 m. vasario 14 d., suteikiantis L. S. išskirtinę teisę bendrai Baltarusijos ir Amerikos įmonei „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ naudotis prekės ženklu „Glassbel“ Baltarusijos Respublikos teritorijoje pagamintoms, įvežamoms, realizuojamoms prekėms (b. t. I, b. l. 44–55). Be to, 2018 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėja paaiškinimo, kad iš Baltarusijos į Lietuvą importuojamos prekės jau būna pažymėtos prekės ženklu „Glassbel“, kadangi Baltarusijos įmonė yra sudariusi sutartį dėl „Glassbel“ prekės ženklo naudojimo su JAV įmone „Glasstech Industries Ltd. Co“, kuriai priklauso dalis Baltarusijos įmonės akcijų, o Bendrovės generalinis direktorius p. D. S. yra JAV įmonės įgaliotas asmuo. Atitinkamai, pagal minėtą sutartį, prievolė sumokėti licencinį mokestį už į Lietuvą eksportuojamas prekes, pažymėtas „Glassbel“ prekės ženklu, tenka Baltarusijos bendrovei.

Teismo vertinimu, byloje nėra paneigta, kad pareiškėjos sumokėtas licencinis mokestis Licenciarui yra tiesiogiai susijęs iš Baltarusijos importuotomis prekėmis (stiklu). Pareiškėja nepaneigė atsakovo nustatytos aplinkybės, kad importuotos prekės (Stiklas) buvo sunaudojamas pareiškėjos prekių gamyboje, t. y. ji pripažįsta, kad importuota žaliava yra perdirbama. Šią aplinkybę pareiškėja dar kartą patvirtino ir 2019 m. liepos 26 d. rašte, pasisakydama, kad tiek ginčo prekes, tiek ir kitą žaliavą perka iš įvairių tiekėjų ir visas šias žaliavas naudoja naujų produktų, ženklinamų „Glassbel“ ženklu, gamyboje. Dėl to pareiškėjos teiginys, kad iš Baltarusijos importuotos prekės (stiklas) nėra susijęs su apmokestinimu licenciniais mokesčiais yra laikytinas pareiškėjos gynybine pozicija. Nors pareiškėja teigia, kad dalis stiklo žaliavos prarandama produkcijos gamybos metu, tačiau ši aplinkybė savaime nelemia teisinio pagrindo neapmokestinti importuotų prekių atitinkamais importo mokesčiais.

Nėra teisinio pagrindo sutikti su pareiškėja, kad Muitinės departamentas privalėjo nustatyti kokią dalį galutiniame produkte, nuo kurio buvo skaičiuojamas licencinis mokestis, sudarė ginčo prekių dalis. Pažymėtina, kad pareiškėja nei mokestinio patikrinimo metu, nei vėliau bylą nagrinėjant teismuose nepateikė jokio paaiškinimo, kokią įtaką mokesčių skaičiavimui turėtų ginčo prekių dalies galutiniame produkte nustatymas, įvertinus ir tai, kad visa pareiškėjos pagaminta produkcija yra ženklinama „Glassbel“ prekės ženklu. Teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su Muitinės departamento pozicija, kad aplinkybė, kaip ginčo prekės buvo apdirbtos bei kokią dalį jos sudarė galutiniame produkte, kuris buvo apmokestinamas licenciniu mokesčiu, neturi jokios įtakos ginčo prekių apmokestinimui, t. y. nėra jokio skirtumo, ar galutiniame produkte jos sudarė, pvz. 30, 40 ar 60 proc., nes ir viso galutinio produkto vertė, kaip ir šio produkto atskirų komponentų vertė tampa to paties dydžio licencinio mokesčio objektu.

Muitinės departamentas nustatė, kad JAV įmonė „Glasstech Industries Ltd Co“, remiantis prekių ženklo licencine sutartimi Nr. TM2015/1 (2015-01-02), turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjos 3,5 proc. dydžio mokestį nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos prekių ženklu „Glassbel“. Šią išvadą grindė, be kita ko tuo, kad Baltarusijos įmonė „Zavod steklopaketov i architekturnogo stekla“, kurios vadovė ir savininkė yra L. S., ir JAV įmonė „Glasstech Industries Ltd Co, kurios vadovu bei savininku yra L. S. sutuoktinis D. S., yra laikytini susijusiais asmenimis taip kaip tai suprantama pagal Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 15 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Pareiškėja nesutikdama su šiais argumentais teigia, kad pareiškėja niekada nemokėjo JAV įmonei Glasstech licencinių mokesčių už prekes, kurias pati Bendrovė importavo iš Baltarusijos ir naudojo savo produkcijos gamybai. Tačiau patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėja moka fiksuotas mėnesio įmokas Licenciarui, o metų pabaigoje daro perskaičiavimą, be kita ko, pareiškėja pripažįsta ir neginčija, jog visa jos produkcija ženklinta „Glassbel“ prekės ženklu. Be to, pažymėtina, kad Muitinės departamentas niekada ir neteigė, kad prekių pardavėjas – Baltarusijos įmonė reikalavo mokėti atitinkamą licencinį mokestį prekės ženklo „Glassbel“ savininko D. S. vadovaujamai JAV įmonei, tačiau šioje mokestinėje byloje nėra ginčo būtent dėl to, kad šį licencinį mokestį reikalavo mokėti su prekių pardavėju susijęs asmuo – JAV įmonė. Teismo vertinimu, Muitinės departamentas pagrįstai nustatė, kad JAV įmonė „Glasstech Industries Ltd. Co“, remiantis prekių ženklo licencine sutartimi Nr. TM2015/1 (2015-01-02), turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjos 3,5 proc. dydžio mokestį nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos prekių ženklu „Glassbel“.

Byloje pateikti duomenys sudaro pagrindą manyti, jog nagrinėjamu atveju prekių pardavimą į Sąjungą, produkcijos gamybą, pardavimus, prekės ženklo naudojimą gali kontroliuoti vienas ir tas pats asmuo – D. S.. Teises į „Glassbel“ prekių ženklą turi susiję asmenys (šeimos nariai), atstovaujantys įmones Baltarusijoje ir JAV. Licencinis mokestis už tą patį prekės ženklą mokamas L. S. už įmonei „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ suteiktą teisę naudoti jį Baltarusijos teritorijoje, ir įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“, vadovaujamai D. S., už pareiškėjai suteiktą teisę naudoti ženklą Lietuvos Respublikos, Europos ekonominės erdvės valstybių, Rusijos Federacijos ir kitų Nepriklausomos valstybių sandraugos valstybių teritorijoje. Abu minėti asmenys dalyvauja ir pareiškėjos valdyme: D. S. yra UAB „Glassbel Baltic“ valdybos pirmininkas, o L. S. – valdybos narė.

Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą, bylos rašytinę medžiagą ir šalių argumentus teismas prieina prie išvados, kad vadovaujantis Įgyvendinimo reglamento 136 straipsnio 4 dalies a punktu, laikyta, jog JAV įmonės, kuri pripažinta susijusi su Baltarusijos įmone, reikalavimas mokėti licencinį mokestį prilyginamas paties ginčo prekių pardavėjo, t. y. Baltarusijos įmonės reikalavimui. Dėl to teismas atmeta pareiškėjos teiginius, kuriais ji teigia, kad ginčo prekių muitinę vertę importo deklaracijose, neįtraukdama mokesčio už „Glassbel“ prekės ženklo naudojimą, ji nurodė teisingą. Teismo vertinimu, Muitinės departamentas pagrįstai perskaičiavo ginčo prekių muitinę vertę, ją padidindama licenciniais mokesčiais už prekės ženklą (SMK 71 straipsnio 1 dalies c punktas).

Dėl licencinio mokesčio dydžio bei mokestinės nepriemokos

Pareiškėja skunde nurodo, kad Muitinės pritaikytas „tarifas“ yra neteisingas, nes skaičiuojama tik nuo Bendrovės apyvartos, o ne nuo bendros Bendrovės ir Glassbel EU parduotų prekių sumos, taip pat importuotoms prekėms pritaikomas mokestis, kurio dydis nustatomas pagal prekių importavimo metais parduotų prekių apyvartą ir tų metų mokesčius įmonei Glastech, visiškai nesigilinant, ar parduotoje produkcijoje buvo panaudotos tais metais ar ankstesniais metais įsigytos prekės. Be to, nesigilinta, kokią tų prekių dalį sudarė ginčo prekės, o šiuo atveju licencijų mokesčiai, mokami įmonei Glastech už Bendrovės teisę naudoti prekių ženklą Glassbel, iš viso negali būti pridedami prie kainos, faktiškai sumokėtos ar priklausančios sumokėti už importuotas prekes, skaičiuojant šių prekių muitinę vertę, todėl jokių „teisingų“ mokesčio paskaičiavimų pateikti negali.

Iš ginčijamo Muitinės departamento sprendimo matyti, kad Muitinės departamentas nustatęs, kad mokėjimai už prekės ženklo „Glassbel“ naudojimą buvo mažesni nei 3,5 proc. nuo stiklo gaminių pardavimo pajamų, licencinio mokesčio dydį perskaičiavo pagal pačios pareiškėjos pateiktus dokumentus.

Pareiškėja jokių dokumentinių įrodymų, jog importuotų prekių vertė, prieš apmokestinant galutinį produktą licenciniu mokesčiu, buvo išskaičiuojama iš apmokestinamos licenciniu mokesčiu vertės, nepateikė, todėl pareiškėja neįvykdė MAĮ 67 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos pagrįsti, todėl mokesčių administratoriaus apskaičiuota mokestinė nepriemoka yra neteisinga. Pripažinus, kad pareiškėja jokių dokumentinių įrodymų, jog importuotų prekių vertė, prieš apmokestinant galutinį produktą licenciniu mokesčiu, buvo išskaičiuojama iš apmokestinamos licenciniu mokesčiu vertės, nepateikė, todėl teismas Muitinės departamento išvadą, jog ginčo prekių vertė buvo įtraukta į licenciniu mokesčiu apmokestinamą prekių vertę laiko nepaneigta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Glassbel EU“ nėra minimas susitarimuose tarp pareiškėjos, Baltarusijos įmonės „Zavod steklopaketov i architekturnogo stekla“ bei JAV įmonės „Glasstech Industries Ltd. Co“, todėl teismo vertinimu, Muitinės departamentas padarė pagrįstą išvadą, jog UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamos negali būti įskaitomos į pareiškėjos pagamintų prekių, paženklintų „Glassbel“ ženklu, vertę. Muitinės departamentas išanalizavęs pareiškėjos pateiktus dokumentus nustatė, kad nepaisant labai panašaus pavadinimo, pareiškėja ir UAB „Glassbel EU“ yra skirtingi ūkio subjektai, turintys atskirą finansinę apskaitą bei atskaitomybę. Be to, UAB „Glassbel EU“ su „Glassbel“ prekių ženklo savininku - Licenciaru buvo sudaręs atskiras sutartis: 2016 m. vasario 19 d. Nr. TM2016/1; 2017 m. sausio 2 d. Nr. TM2016/1 ir 2018 m. sausio 2 d. Nr. TM2016/2. Dėl to, teismo vertinimu, Muitinės departamentas apskaičiuodamas pareiškėjos mokestinę nepriemoką neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo vertinti kito ūkio subjekto, t. y. UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamas bei licencinio mokesčio mokėjimus Licenciarui.

Kaip jau minėta, MAĮ 67 straipsnio 1 dalis numato reikalavimą, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos neteisingos.

Pareiga nustatyti faktines aplinkybes tenka mokesčių administratoriui, priimančiam sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nustatymo, administracinis teismas tik tikrina viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumą, t. y. vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę (ABTĮ 3 straipsnis). Taigi pagrindinis įrodinėjimo procesas mokestinėje byloje vyksta nagrinėjant bylą mokesčių administratoriui ir renkant teisės aktų nustatyta tvarka įrodymus, turinčius pagrįsti administracinį sprendimą (MAĮ 67 straipsnis, 72 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1207-602/2018).

Teismas, vertindamas visus įrodymus, daro išvadą, kad Muitinės departamento sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, Muitinės departamentas pagrįstai perskaičiavo pareiškėjos iš Baltarusijos Respublikos importuotų prekių (stiklo) muitinę vertę padidino licenciniais mokesčiais už naudojimąsi „Glassbel“ ir papildomai apskaičiavo mokėtinas importo ir muitų sumas, jo panaikinti pareiškėjos nurodytais ar kitais argumentais bei motyvais nėra teisinio pagrindo. Muitinės departamentas teisingai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus. Tad ginčijamas sprendimas yra priimtas kompetentingo subjekto, neviršijant įgalinimų ribos. Ginčijamas sprendimas atitinka keliamus reikalavimus, yra pagrįstas ir teisėtas. Skundžiamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, tinkamai motyvuotas bei argumentuotas, atitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Pareiškėja prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, todėl nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėja Violeta Balčytienė