Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju importuotų prekių muitinė vertė buvo deklaruojama sandorio vertės muitinio įvertinimo metodu, remiantis prekių pardavėjo – Baltarusijos įmonės – išrašytomis sąskaitomis faktūromis. Su importuotomis prekėmis susiję pareiškėjo sumokėti prekių ženklo licenciniai mokesčiai nepridėti prie deklaruotos muitinės vertės. Mokestinio patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog pareiškėjas iš Baltarusijos įmonės įvežtas prekes (stiklą) panaudojo gamyboje, žymėjo pagamintą produkciją prekių ženklu „Glassbel“, mokėjo JAV įmonei „Glassbel Industries Ltd. Co“ mokestį – 3,5 proc. nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos. Siekiant išsiaiškinti, ar pareiškėjo įmonei „Glassbel Industries Ltd. Co“ už prekių ženklą sumokėti licenciniai mokesčiai yra susiję su importuotomis prekėmis, mokestinio patikrinimo metu tikrinti dokumentai: 2015 m. sausio 2 d. Prekių ženklo licencinė sutartis Nr. TM2015/1; 2016 m. sausio 2 d. Papildomas susitarimas Nr. 1 prie Prekių ženklo licencinės sutarties Nr. TM2015/1 ir 2018 m. sausio 2 d. Papildomas susitarimas Nr. 2 prie Prekių ženklo licencinės sutarties Nr. TM2015/1; 2014 m. vasario 14 d. sutartis Nr. 14-02/14, sudaryta su prekių tiekėju Baltarusijos ir Amerikos įmone „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ dėl stiklo žaliavos tiekimo. Taip pat tikrinti Departamentui 2019 m. balandžio 5 d. pateikti papildomi dokumentai: įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ 2018 m. spalio 26 d. raštas dėl licencinių mokesčių mokėjimo; 2008 m. balandžio 11 d. L. S. ir įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ prekių ženklo ir aptarnavimo licencinė sutartis Nr. 001/01/04.3-08; Nacionalinio intelektinės nuosavybės centro raštas (su vertimu į lietuvių kalbą); 2015–2018 m. gegužės mėn. pardavimų apyvarta.

12. Pagal 2008 m. balandžio 11 d. sudarytos L. S. (Licenciaras) ir įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ (Licenciatas) prekių ženklo ir aptarnavimo licencinės sutarties Nr. 001/01/04.3-08 1 punktą, Licenciaras suteikė Licenciatui išskirtinę teisę naudotis kombinuotu „Glassbel“ prekių ženklu, patvirtintu liudijimu Nr. 27188, Baltarusijos Respublikos teritorijoje Licenciato pagaminamoms, įvežamoms, realizuojamoms prekių ženklinimui ant jų pakuočių, reklamose, <...> šios sutarties galiojimo laikotarpiui. Pagal Sutarties 4.1 punktą Licenciatas pripažįsta, kad Licenciaras yra prekių ženklo savininkas, ir sutinka su tuo, kad prekių ženklas priklauso Licenciarui šios sutarties galiojimo laikotarpiu ir jai pasibaigus. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad aptarta 2008 m. balandžio 11 d. sutarties 1 punkto nuostata įrodo, jog licencinis mokestis, kiek tai susiję su prekių gamintoju bei prekių ženklo savininku, yra apribotas Baltarusijos Respublikos teritorija. Be to, ši sutartis nenumato galimybės perduoti „Glassbel“ prekių ženklą naudotis tretiesiems asmenims be Licenciaro sutikimo.

13. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentą, kad iš Baltarusijos importuota žaliava neturi intelektinės nuosavybės ir nėra licencinio mokesčio objektas, paneigia jo paties pateiktas Nacionalinio intelektinės nuosavybės centro individualiai verslininkei L. S. Baltarusijoje išduotas prekių ženklo pažymėjimas Nr. 27188, galiojantis iki 2027 m. vasario 14 d., suteikiantis L. S. išskirtinę teisę įmonei „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ naudotis prekių ženklu „Glassbel“ Baltarusijos Respublikos teritorijoje pagamintoms, įvežamoms, realizuojamoms prekėms. Pareiškėjas pripažino, kad importuotos prekės buvo sunaudojamos jo prekių gamyboje.

15. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad licencinis mokestis nėra būtina importuojamų prekių pardavimo sąlyga, nes jis nėra įsipareigojęs Licenciarui sumokėti licencinius mokesčius už iš Baltarusijos įmonės importuotas prekes, be to, Baltarusijos įmonė nereikalauja, kad pareiškėjas sumokėtų licencinį mokestį už importuojamas prekes, akcentavo, kad 2014 m. vasario 14 d. sutartyje Nr. 14-02/14, sudarytoje tarp pareiškėjo ir įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“, licencinių mokesčių mokėjimas nėra aptartas. Tačiau nors pareiškėjas teigia, kad nėra prievolės dar kartą priskaičiuoti licencinį mokestį, jis moka licenciarui – įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ – 3,5 proc. dydžio licencinį mokestį už „Glassbel“ prekių ženklą kiekvieną mėnesį nuo pagamintos ir parduotos produkcijos (kuriai pagaminti naudojama iš Baltarusijos importuota stiklo žaliava, pažymėta „Glassbel“ prekių ženklu). Kita vertus, teismo vertinimu, pirkimo-pardavimo dokumentuose gali ir nebūti tokios aiškios nuostatos, nes visi susitarimai sudaryti ir vykdomi tarp susijusių įmonių, kurioms atstovauja tas pats asmuo. Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjo generalinis direktorius D. S. yra „Glassbel“ vardo savininkas, „Glassbel“ ženklu pažymėtų prekių pardavėjo ir eksportuotojo Baltarusijos ir Amerikos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ steigėjas, jo vadovaujama įmonė yra „Glassbel“ vardo prekių importuotojas ir to paties vardo produkcijos gamintojas, t. y. šioje susijusioje grandinėje prekių pardavėjas, importuotojas ir prekių ženklo savininkas yra tas pats asmuo. Visos minėtos įmonės yra susijusios su tuo pačiu asmeniu, o atsakovas pagrįstai konstatavo, jog tai turi įtakos komercinės veiklos procesams (pareiškėjas neginčijo šios aplinkybės).

16. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas, pabrėždamas Reglamento Nr. 2454/93 159 straipsnio nuostatas, nepagrįstai neatsižvelgia į to paties teisės akto 158 straipsnio 3 dalies nuostatas, įtvirtinančias, kad tuo atveju, jeigu autorinis atlyginimas arba licencijų mokesčiai yra iš dalies susiję su importuotomis prekėmis ir iš dalies – su kitomis sudėtinėmis dalimis arba komponentais, kuriais prekės papildytos jas importavus, arba su atliekama veikla ar teikiamomis paslaugomis po importavimo, tai atitinkamas proporcingas paskirstymas turi būti atliktas tik remiantis patikimais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 32 straipsnio 2 daliai skirta aiškinimo taisykle. Nagrinėjamu atveju Muitinė licencinį mokestį skaičiavo ne nuo bendros pareiškėjo pagamintos produkcijos vertės, o būtent nuo importuotų prekių, kurios buvo sudėtinė pareiškėjo gaminamos produkcijos dalis, statistinės vertės. Be to, Muitinė Ataskaitoje bei jos prieduose išsamiai išdėstė, kokiais pagrindais buvo apskaičiuota papildoma mokestinė nepriemoka. Pareiškėjas, pareikšdamas abstraktų nesutikimą dėl apskaičiuotos mokestinės nepriemokos, nepateikė jokių alternatyvių skaičiavimų, todėl tai nebuvo nagrinėto mokestinio ginčo objektas.

17. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, jog, nedeklaruodamas licencinio prekių ženklo mokesčio, pareiškėjas pažeidė Bendrijos muitinės kodekso 32 straipsnio 1 dalies c punkto, Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas. Muitinė pagrįstai nusprendė patikslinti importo deklaracijose importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekių ženklą ir perskaičiuoti importo mokesčius, papildomai apskaičiuojant nurodytas sumas.

18. Teismas, spręsdamas dėl skirtos baudos proporcingumo, pažymėjo, kad pareiškėjui buvo skirtas baudos vidurkis – 30 proc. (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 139 str. 1 d.). Teismas nepritarė pareiškėjo teiginiui, kad sudėtingas teisinis reguliavimas nagrinėjamo ginčo atveju turėtų būti pripažintas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismas, įvertinęs pareiškėjo padarytus įstatymų pažeidimus, susijusius su mokesčių mokėtojo pareigų ir mokestinių prievolių vykdymu, konstatavo, kad paskirtos baudos mažinimas, nenustačius lengvinančių aplinkybių, akivaizdžiai neatitiktų šios sankcijos skyrimo tikslų. Kadangi kiekviena bauda yra individualizuojama, be kita ko, įvertinant, ar ja bus pasiekti baudos skyrimo tikslai, spręstina, kad vietos mokesčių administratorius, įvertinęs, jog nebuvo nustatytos nei pareiškėjo atsakomybę lengvinančios, nei sunkinančios aplinkybės, pagrįstai skyrė 30 proc. dydžio baudą.

III.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo pakartotinai apžvelgia ginčo aplinkybes, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl prekių muitinės vertės patikslinimo ir importo mokesčių perskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai ar aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

29. Akcentuotina, kad Europos Sąjunga yra paremta muitų sąjunga. Iki 2016 m. balandžio 30 d. muitinės veiklos taisykles sudarė Bendrijos muitinės kodeksas (1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92) ir jo Įgyvendinimo nuostatos (1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2454/93). Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad importuojamų prekių muitine verte laikoma sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Bendrijos muitų teritoriją, prireikus patikslinta vadovaujantis 32 ir 33 straipsniais. Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – tai visi pirkėjo įvykdyti ar priklausantys įvykdyti mokėjimai pardavėjui arba pardavėjo naudai už importuotas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba priklausančius įvykdyti pirkėjo mokėjimus pardavėjui arba, vykdant pardavėjo įsipareigojimus, trečiajam asmeniui, esančius importuotų prekių pardavimo pirkėjui sąlyga. Mokėjimo forma nebūtinai turi būti pinigų pervedimas. Gali būti mokama tiesiogiai arba netiesiogiai, pateikiant akredityvus arba vertybinius popierius (to paties kodekso 29 str. 3 d. a p.). Pagal 32 straipsnio 1 dalį, nustatant muitinę vertę pagal 29 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos importuojamų prekių kainos pridedami, be kita ko, su prekėmis, kurių muitinė vertė nustatinėjama, susiję autoriniai atlyginimai ir mokesčiai už licencijas, kuriuos pirkėjas privalo tiesiogiai arba netiesiogiai sumokėti vykdydamas šių prekių pardavimo sąlygas, tiek, kiek tokie autoriniai atlyginimai ir mokesčiai už licencijas neįskaityti į faktiškai sumokėtą arba mokėtiną kainą (c p.). Vadovaujantis šiuo straipsniu papildomos pinigų sumos prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos kainos pridedamos tik remiantis objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis (32 str. 2 d.).

30. Įgyvendinimo nuostatų V antraštinės dalies 2 skyriuje išdėstytos nuostatos, susijusios su autoriniais atlyginimais ir mokesčiais už licencijas. Šio teisės akto 157 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog, taikant Kodekso 32 straipsnio 1 dalies c punktą, autoriniai atlyginimai ir mokesčiai už licencijas reiškia apmokėjimą už naudojimąsi teise, susijusia: su importuotų prekių gamyba (mokesčiai už patentus, projektus, modelius ir gamybos technines žinias); su importuotų prekių pardavimu eksportui (mokesčiai už prekių ženklus, įregistruotus pramoninio dizaino pavyzdžius); arba su importuotų prekių panaudojimu ar perpardavimu (mokesčiai už autorines teises, gamybos procesus, neatskiriamai susijusius su importuotomis prekėmis), o 2 dalyje – kad, nepažeidžiant Kodekso 32 straipsnio 5 dalies, kai importuotų prekių muitinė vertė nustatoma pagal Kodekso 29 straipsnio nuostatas, autoriniai atlyginimai ir mokesčiai už licencijas pridedami prie sumokėtos ar priklausančios sumokėti kainos tik tais atvejais, jei šis mokestis: susijęs su vertinamomis prekėmis ir yra šių prekių pardavimo eksportui sąlyga. Vadovaujantis Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsniu, jei importuotos prekės yra tik Bendrijoje gaminamų prekių sudedamosios dalys ar komponentai, už importuotas prekes faktiškai sumokėta arba priklausanti sumokėti kaina tikslinama tik tuo atveju, jei autoriniai atlyginimai ir mokesčiai už licencijas susiję su nurodytomis importuojamomis prekėmis (1 d.). Jei prekės importuojamos nesurinktos arba prieš perpardavimą yra nežymiai apdorojamos, pavyzdžiui, atskiedžiamos ar supakuojamos, tai autorinis atlyginimas arba licencijos mokestis laikomi susiję su importuotomis prekėmis (2 d.). Jeigu autorinis atlyginimas arba licencijų mokesčiai yra iš dalies susiję su importuotomis prekėmis ir iš dalies – su kitomis sudėtinėmis dalimis arba komponentais, kuriais prekės papildytos jas importavus arba su atliekama veikla ar teikiamomis paslaugomis po importavimo, tai atitinkamas proporcingas paskirstymas turi būti atliktas tik remiantis patikimais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis, vadovaujantis 23 priede pateikta Kodekso 32 straipsnio 2 daliai skirta aiškinimo taisykle (3 d.). Įgyvendinimo nuostatų 159 straipsnyje įtvirtinta, kad autorinis atlyginimas arba licencijų mokesčiai, susiję su teise naudoti prekių ženklą, pridedami prie kainos, sumokėtos ar priklausančios sumokėti už importuotas prekes tik tuo atveju, jei: autorinis atlyginimas ar mokesčiai už licencijas susiję su importuotomis prekėmis, kurios perparduodamos tokio pat pavidalo arba tik nežymiai apdorotos po to, kai buvo importuotos; prekės pateikiamos į rinką pažymėtos prieš ar po importavimo pritvirtinamu prekės ženklu, už kurio naudojimą autorinis atlyginimas arba mokestis už licencijas sumokėtas; ir pirkėjas neturi galimybės laisvai įsigyti tokių prekių iš kitų tiekėjų, nesusijusių su pardavėju. Pagal Įgyvendinimo nuostatų 160 straipsnį, jei pirkėjas moka autorinį atlyginimą arba mokesčius už licencijas trečiajam asmeniui, 157 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos laikomos įvykdytomis tik tuo atveju, jeigu pardavėjas ar su juo susijęs asmuo reikalauja, kad pirkėjas sumokėtų šiuos mokesčius.

31. Šiuo metu bendrosios taisyklės ir procedūros, taikomos į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms arba iš jos išvežamoms prekėms, yra nustatytos Sąjungos muitinės kodekse (2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 952/2013). Pagal šio kodekso 70 straipsnį, prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama (1 d.). Faktiškai sumokėta arba mokėtina kaina – visa pirkėjo pardavėjui arba pirkėjo trečiajai šaliai arba pardavėjo naudai sumokėta arba mokėtina pinigų suma už importuojamas prekes, įskaitant visus įvykdytus arba vykdytinus mokėjimus, kurie yra importuojamų prekių pardavimo sąlyga (2 d.). Be to, Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnyje įtvirtinta, jog nustatant muitinę vertę pagal 70 straipsnį, prie faktiškai sumokėtos arba mokėtinos už importuojamas prekes kainos pridedami, be kita ko, mokesčiai už patentus ir licencijas, susiję su vertinamomis prekėmis, kuriuos pirkėjas privalo tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti, vykdydamas vertinamų prekių pardavimo sąlygas, tiek, kiek mokesčiai už patentus ir licencijas nėra įskaityti į faktiškai sumokėtą ar mokėtiną kainą (1 d. c p.). Papildomos pinigų sumos prie faktiškai sumokėtos ar mokėtinos kainos pridedamos vadovaujantis 1 dalimi tik remiantis objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis (2 d.).

32. 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 136 straipsnyje reglamentuojami mokesčiai už patentus ir licencijas. Šiame straipsnyje numatyta, kad mokesčiai už patentus ir licencijas yra susiję su importuotomis prekėmis visų pirma tais atvejais, kai pagal licencinį ar patento susitarimą perduodamos teisės yra neatskiriama prekių dalis. Mokesčio už patentą ar licenciją apskaičiavimo metodas nėra lemiamas veiksnys (1 d.). Jei mokesčių už patentus ar licencijas sumos apskaičiavimo metodas grindžiamas importuotų prekių kaina, tai, negavus priešingų įrodymų, laikoma, kad tų mokesčių už patentus ar licencijas mokėjimas yra susijęs su vertinamomis prekėmis (2 d.). Jei mokesčiai už patentus ar licencijas iš dalies susiję su vertinamomis prekėmis ir iš dalies su kitomis sudėtinėmis dalimis arba komponentais, kuriais prekės papildytos jas importavus, arba su vykdoma veikla ar teikiamomis paslaugomis po importavimo, atliekamas atitinkamas tikslinimas (3 d.). Mokesčiai už patentus ir licencijas laikomi mokamais kaip būtina importuotų prekių pardavimo sąlyga, kai įvykdoma kuri nors iš šių sąlygų: a) pardavėjas arba su pardavėju susijęs asmuo reikalauja, kad pirkėjas atliktų šį mokėjimą; b) pirkėjas atlieka mokėjimą, kad įvykdytų pardavėjui prisiimtą įsipareigojimą, laikydamasis sutartinių įsipareigojimų; c) prekės negali būti parduotos pirkėjui arba jis negali tų prekių nupirkti, jei licencijos išdavėjui nesumokėti mokesčiai už patentus ar licencijas (4 d.).

33. Šiuo atveju Klaipėdos teritorinė muitinė atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. ir nustatė, kad pareiškėjas, tikrinamuoju laikotarpiu iš Baltarusijos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ („Zavod steklopaketov i architekturnogo stekla“) importuodamas stiklą, nepatikslino importuotų prekių muitinės vertės sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekės ženklą, nepaisant to, kad jis su pardavėju susijusiam asmeniui JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ mokėjo 3,5 proc. licencinį mokestį nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos „Glassbel“ prekių ženklu. Importuotos prekės – žaliavinis stiklas, pažymėtas „Glassbel“ prekių ženklu, – buvo sunaudojamos pareiškėjo prekių, kurios taip pat pažymėtos „Glassbel“ prekių ženklu, gamyboje. Importuotų prekių muitinė vertė buvo deklaruota sandorio vertės muitinio įvertinimo metodu, pagal minėtos Baltarusijos įmonės sąskaitas faktūras. Muitinė konstatavo, kad pareiškėjas, ginčo deklaracijose į importuotų prekių muitinę vertę neįtraukdamas mokesčių už licencijas, pažeidė Bendrijos muitinės kodekso 32 straipsnio 1 dalies c punkto, Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas, ir nusprendė patikslinti importo deklaracijose importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekių ženklą, perskaičiuoti importo mokesčius, papildomai apskaičiuojant 6 393 Eur muito ir 46 386 Eur įskaitomo importo PVM, taip pat skirti 15 834 Eur baudą (30 proc. nuo bendros 52 779 Eur sumos).

34. Pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su Muitinės pozicija, kad 2008 m. balandžio 11 d. sutartimi, sudaryta tarp L. S. ir įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“, licencinis mokestis, kiek tai susiję su prekių gamintoju bei prekių ženklo savininku, yra apribotas Baltarusijos Respublikos teritorija, kad importuotos prekės yra sunaudojamos pareiškėjo prekių gamyboje, kad pagal 2015 m. sausio 2 d. licencinę sutartį (su papildomais susitarimais), sudarytą tarp pareiškėjo ir JAV įmonės „Glasstech Industries Ltd. Co“, pareiškėjas moka JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ 3,5 proc. dydžio licencinį mokestį nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos „Glassbel“ prekių ženklu, ir pastarojoje licencinėje sutartyje nenumatytos jokios išlygos dėl sumų, nuo kurių skaičiuojamas licencinis mokestis, sumažinimo ginčo prekių pardavimo kaina, konstatavo, jog akivaizdu, kad ir ginčo prekių vertė buvo įtraukta apskaičiuojant JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ mokamą licencinį mokestį. Teismas pažymėjo, kad nors 2014 m. vasario 14 d. sutartyje, sudarytoje tarp pareiškėjo ir įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“, licencinių mokesčių mokėjimas nėra aptartas, tačiau pareiškėjas moka JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ licencinį mokestį už naudojimąsi „Glassbel“ prekių ženklu kiekvieną mėnesį nuo pagamintos ir parduotos produkcijos, kuriai pagaminti naudojama iš Baltarusijos importuota stiklo žaliava, pažymėta „Glassbel“ prekių ženklu. Kita vertus, pirkimo-pardavimo dokumentuose gali ir nebūti tokios aiškios nuostatos, nes visi susitarimai sudaromi ir vykdomi tarp susijusių įmonių, kurioms atstovauja tas pats asmuo – D. S..

35. Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismo sprendime netiksliai nurodoma, jog „Glassbel“ prekių ženklo savininkas yra D. S.. Iš bylos medžiagos (žr. 2015 m. sausio 2 d. prekių ženklo licencinę sutartį Nr. TM2015/1, I t., b. l. 32–37) ir viešai prieinamų duomenų (šiuo atveju – Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės biuro duomenų apie registruotus Bendrijos prekių ženklus) matyti, kad figūrinis Bendrijos prekių ženklas „Glassbel“ yra registruotas JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“, kurios savininkas ir vadovas yra D. S.. Baltarusijos Respublikos teritorijoje „Glassbel“ prekių ženklo savininke yra L. S. (žr. 2008 m. balandžio 11 d. prekinio ženklo ir aptarnavimo ženklo licencinę sutartį Nr. 001/01/04.3-08, I t., b. l. 48–51; Nacionalinio intelektualios nuosavybės centro 2008 m. liepos 7 d. raštą, I t., b. l. 53).

36. Teisėjų kolegija sutinka su ginčijamoje Ataskaitoje nustatyta aplinkybe, kad pateikti duomenys sudaro pagrindą manyti, jog nagrinėjamu atveju prekių pardavimą į Sąjungą, produkcijos gamybą, pardavimus, prekės ženklo naudojimą gali kontroliuoti vienas ir tas pats asmuo – D. S.. Teises į „Glassbel“ prekių ženklą turi susiję asmenys (šeimos nariai), atstovaujantys įmones Baltarusijoje ir JAV. Licencinis mokestis už tą patį prekės ženklą mokamas L. S. už įmonei „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ suteiktą teisę naudoti jį Baltarusijos teritorijoje, ir įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“, vadovaujamai D. S., už pareiškėjui suteiktą teisę naudoti ženklą Lietuvos Respublikos, Europos ekonominės erdvės valstybių, Rusijos Federacijos ir kitų Nepriklausomos valstybių sandraugos valstybių teritorijoje. Abu minėti asmenys dalyvauja ir pareiškėjo valdyme: D. S. yra UAB „Glassbel Baltic“ valdybos pirmininkas, o L. S. – valdybos narė.

37. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija, jog akivaizdu, kad ginčo prekių – iš Baltarusijos importuoto žaliavinio stiklo, pažymėto „Glassbel“ prekių ženklu, – vertė buvo įtraukta apskaičiuojant JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ mokamą licencinį mokestį, nėra pagrįsta objektyviais duomenimis. Pirmosios instancijos teismas pritarė Ataskaitoje ir Sprendime padarytoms išvadoms, tačiau iš esmės neatliko savarankiško bylos aplinkybių vertinimo. Pabrėžtina, jog aplinkybė, kad ginčui aktualias įmones bei prekių ženklą kontroliuoja susiję asmenys, savaime neįrodo licencinio mokesčio už ginčo prekes mokėjimo JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ fakto. Pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo esminius pareiškėjo argumentus, išsakytus ir atliekant mokestinį patikrinimą (žr. 2019 m. liepos

26 d. raštas, I t., b. l. 85–87, ir kt.), pavyzdžiui, kad pareiškėjas žaliavą perka iš įvairių tiekėjų ir visi jo pagaminti nauji produktai žymimi „Glassbel“ prekių ženklu, kad JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ mokėtinas licencinis mokestis skaičiuojamas toks pat nepriklausomai nuo to, kokiais prekių ženklais pažymėtos žaliavos buvo naudotos konkrečios prekės gamyboje

(t. y. neįrodyta Sąjungos muitinės kodekso 136 str. 4 d. a p. numatyta sąlyga dėl pardavėjo arba su pardavėju susijusio asmens reikalavimo atlikti mokėjimą už licenciją), taip pat kad tuo atveju, jei prekių muitinė vertė turėjo būti patikslinta, tai prekių faktūrinė vertė buvo nepagrįstai padidinta

3,5 proc., kadangi galutiniame produkte neįmanoma išskirti būtent iš Baltarusijos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ įsigytos žaliavos dalį (Sąjungos muitinės kodekso 71 str.

2 d. prasme trūksta objektyvių ir kiekybiškai įvertinamų duomenų), be to, licencinio mokesčio dydžiui taikomi apribojimai (bendra metinė suma nuo 2016 m. sausio 2 d. negali viršyti

500 000 Eur, nuo 2017 m. gegužės 2 d. – 600 000 Eur, skaičiuojant bendrai pareiškėjo ir

UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamas), dėl kurių licencinis mokestis realiai būdavo mažesnis nei 3 proc. Atsižvelgiant į tai, kad administracinė byla turi būti nagrinėjama aspektais, kurie iš esmės nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme ir kurių ištyrimui gali būti tikslinga gauti papildomus įrodymus, paaiškinimus, siekiant nepažeisti ginčo šalių teisės į apeliaciją, yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

38. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, netinkamai įvykdė savo pareigą motyvuoti priimamą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 str. 4 d.) ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (Administracinių bylų teisenos įstatymo 146 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.