Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1700-442/2022

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-05-18
Bylos Nr.: A-1700-442/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00063-2020-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas pakeistas.

Teisėjai: Dainius Raižys (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Virginija Volskienė
Atsakovas: Lietuvos Respublikos muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas: "Glassbel Baltic"
Trečiasis asmuo: Klaipėdos teritorinė muitinė

Kategorijos

13.5Prekių muitinis įvertinimas

Administracinė byla Nr. A-1700-442/2022Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00063-2020-6Procesinio sprendimo kategorija 13.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. gegužės 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Glassbel Baltic“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1A-262 „Dėl UAB „Glassbel Baltic“ skundo“ (toliau – ir Sprendimas) ir Klaipėdos teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9LM320062M (toliau – ir Ataskaita) bei joje apskaičiuotas mokestines prievoles ir skirtą baudą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Muitinė nusprendė patikslinti importo deklaracijose importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekių ženklą ir perskaičiuoti importo mokesčius, papildomai apskaičiuojant 6 393 Eur muito bei 46 386 Eur įskaitomo importo pridėtinio vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 211 Eur delspinigių ir skirti 30 proc. papildomai apskaičiuotos 52 779 Eur sumos dydžio baudą – 15 834 Eur.

3. Pareiškėjas teigė teisingai nurodęs ginčo prekių muitinę vertę, o licenciniai mokesčiai, sumokėti Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ (toliau – ir JAV įmonė), nėra susiję su šiomis prekėmis. Prekių ženklo „Glassbel“ savininkas Europos Sąjungos teritorijoje yra JAV įmonė, o prekių ženklo „Glassbel“ savininkas Baltarusijos teritorijoje – individuali verslininkė L. S.. Baltarusijos ir Amerikos įmonė „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ (toliau – ir Baltarusijos įmonė) ir L. S. 2008 m. balandžio 11 d. sudarė Prekių ženklo ir aptarnavimo ženklo licencinę sutartį Nr. 001/01/04.3-08, kuria licenciatas L. S. suteikė įmonei išskirtinę teisę naudotis „Glassbel“ prekių ženklu. Prekių ženklo naudojimo apimtis – Baltarusijos Respublikos teritorijoje licenciato (i) pagaminamų, (ii) įvežamų, (iii) realizuojamų prekių ženklinimui ant jų pakuočių <...>. Pareiškėjas ir Baltarusijos įmonė 2014 m. vasario 14 d. sudarė sutartį Nr. 14-02/14 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią į prekių kainą, be kitų dedamųjų dalių, visais atvejais įskaičiuojamas prekių ženklinimas (2.1 p.). Importuotų prekių muitinė vertė deklaruota sandorio vertės muitinio įvertinimo metodu pagal Baltarusijos įmonės sąskaitas-faktūras.

4. Pareiškėjas nurodė, kad pagrindinis Muitinės departamento motyvas, dėl kurio patvirtinta Ataskaita, yra faktas, kad teises į prekių ženklą „Glassbel“ turi susiję asmenys, t. y. D. S., kuris yra JAV įmonės vadovas ir L. S. sutuoktinis. Abu minėti asmenys yra UAB „Glassbel Baltic“ valdybos nariai. Pareiškėjas įsitikinęs, kad šiuo atveju nebuvo įrodytos 2015 m. lapkričio 24 d. Europos Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir 2015 m. Įgyvendinimo nuostatos), 136 straipsnio 4 dalyje numatytos aplinkybės. Iš tarp įmonių sudarytų susitarimų akivaizdu, kad pareiškėjas nemoka licencinio mokesčio už importuotas prekes – bet kokie su importuojamomis prekėmis ir jų ženklinimu susiję mokesčiai yra įskaičiuoti į prekių kainą. Pareiškėjas moka licencinius mokesčius tik už savo pagamintą produkciją, o ne už iš Baltarusijos įmonės nupirktas prekes. Byloje nėra įrodymų, kad JAV įmonė kokiu nors būdu reikalavo atlikti atitinkamus mokėjimus, kaip būtiną iš Baltarusijos Respublikos importuojamų prekių pardavimo sąlygą. Pareiškėjas taip pat akcentavo Europos Komisijos reglamento Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (Įgyvendinimo nuostatos) (toliau – ir 1993 m. Įgyvendinimo nuostatos), 159 straipsnį. Pareiškėjas pažymėjo, kad iš Baltarusijos įmonės įsigytos prekės buvo perdirbtos ir todėl negalėjo būti licencinio mokesčio objektu. Prekių faktūrinė vertė padidinta 3,5 proc. nepagrįstai, neatsižvelgiant į tai, kad JAV įmonei faktiškai sumokėti licenciniai mokesčiai procentine išraiška buvo mažesni, nes sutartimis tarp pareiškėjo ir JAV įmonės buvo nustatyti šio mokesčio maksimumai.

5. Pareiškėjas papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad, pagal 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 4 dalį, mokesčiai už patentus ir licencijas laikomi mokamais, kaip būtina importuotų prekių pardavimo sąlyga, kai pardavėjas arba su pardavėju susijęs asmuo reikalauja mokėjimo ir tai yra būtina importuotų prekių pardavimo sąlyga. Tuo tarpu pirkėjas jokios pareigos mokėti licencijos mokestį už importuojamas prekes neturėjo, pagal tarp pareiškėjo ir Baltarusijos įmonės sudarytą Sutartį (2.1 p.), bet kokie su importuojamomis prekėmis ir jų ženklinimu susiję mokesčiai jau yra įskaičiuoti į importuojamų prekių kainą. Pareiškėjas licencinius mokesčius moka tik už savo pagamintą produkciją, o ne nupirktą iš Baltarusijos įmonės. Pareiškėjas teigė, kad ne visos Baltarusijos įmonės prekės buvo panaudotos gamyboje – dalis jų buvo sugadinta, dalis liko nepanaudota, utilizuota. Sugadintų / nepanaudotų prekių kaina neturėjo jokios įtakos mokesčio, pareiškėjo mokamo JAV įmonei, dydžiui, jų kiekis ir kaina nebuvo atskirai fiksuojama, jų kaina nebuvo įtraukiama į JAV įmonės produkcijos savikainą. Tai tik patvirtina, kad licencinio mokesčio mokėjimas JAV įmonei ne tik nėra būtina importuotų prekių pardavimo sąlyga, bet ir iš viso nėra susijęs su prekių įsigijimu iš Baltarusijos įmonės.

6. Pareiškėjas teigė, kad prieš prekių perpardavimą, jos buvo žymiai apdorotos (t. y. neįmanoma nustatyti patikimų ir kiekybiškai įvertinamų duomenų, reikalingų proporcingai paskirstyti licencinį mokestį), t. y. nėra pagrindo pripažinti, kad licencijos mokestis nelaikomas susijusiu su importuotomis prekėmis (1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 158 str. 2–3 d.). Tokius apskaičiavimus turėtų pagrįsti Muitinė. Pareiškėjas iš Baltarusijos įmonės žaliavos gamino tik dalį produkcijos, didelė dalis tikrinamuoju laikotarpiu pagamintos produkcijos buvo gaminama iš kitų gamintojų stiklo, t. y. didelėje dalyje galutinio produkto, paženklinto prekių ženklu „Glassbel“ iš viso nebuvo naudojama Baltarusijos įmonės žaliava. Nepaisant to, licencinio mokesčio dydis visai pagamintai ir parduotai produkcijai buvo skaičiuojamas vienodas, t. y. 3,5 proc. Licencinio mokesčio dydis JAV įmonei nebuvo ir iki šios dienos nėra siejamas su žaliavos gamintoju. Pareiškėjo 2015 m. sausio 2 d. su JAV įmone sudaryta prekių ženklo Licencinė sutartis Nr. TM2015/1 (toliau – ir Licencinė sutartis) visiškai nėra susijusi su pareiškėjo ir Baltarusijos įmonės sudarytomis sutartimis.

7. Pareiškėjas nurodė, kad realus 2015–2018 m. mokėto licencinio mokesčio dydis, skaičiuojant procentą nuo pardavimo pajamų, buvo kur kas mažesnis nei 3,5 proc. Prekių ženklo licencines sutartis su JAV įmone buvo pasirašiusi ir pareiškėjo seserinė įmonė UAB „Glassbel EU“. Kreditą pareiškėjui suteikusių bankų reikalavimu buvo nustatyta maksimali licencinio mokesčio riba (konkreti suma), bendra abiem Lietuvoje veikiančioms „Glassbel“ grupės įmonėms – UAB „Glassbel Baltic“ ir UAB „Glassbel EU“. Kaip matyti iš skunde pateiktos lentelės, išreiškus procentais, ši suma skirtingais metais sudarė atitinkamai nuo 2,16 iki 2,95 proc., skaičiuojant nuo bendros abiejų įmonių pardavimų sumos. Pareiškėjas pažymėjo, kad byloje yra gausu įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nemoka ir net neturi teisės mokėti JAV įmonei jokių licencinių mokesčių už prekes.

Atsiliepimas

8. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo sumokėtas licencinis mokestis licenciarui – JAV įmonei – yra susijęs ir su ginčo prekėmis, todėl šis mokestis privalėjo būti įtrauktas į prekių muitinę vertę. Tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek skunduose pareiškėjas pripažįsta, kad importuotos prekės buvo sunaudojamos jo prekių gamyboje, taip pat, kad visa jo produkcija ženklinta prekių ženklu „Glassbel“, atitinkamai, visa minėta produkcija buvo licencinio mokesčio, mokamo JAV įmonei objektu. Atsakovas akcentavo, kad Baltarusijos Respublikoje ir Lietuvos Respublikoje registruoto prekių ženklo „Glassbel“ savininkai yra susiję asmenys, kaip tai suprantama pagal Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 15 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas. Pirmuoju atveju – L. S., antruoju – JAV įmonė, kurios vadovu bei savininku yra L. S. sutuoktinis D. S.. Minėti asmenys taip pat yra pareiškėjo valdybos nariai. 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 3 dalies nuostatas aiškinant nagrinėjamo ginčo apimtyje, matyti, kad su ginčo prekių pardavėju susijęs asmuo, t. y. JAV įmonė, remiantis Licencine sutartimi, turėjo teisę reikalauti iš pareiškėjo 3,5 proc. dydžio mokesčio nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos prekių ženklu „Glassbel“. Byloje nėra ginčo, kad šis mokestis buvo mokamas už visas pareiškėjo pagamintas prekes bei nuo galutinės kainos. Muitinė licencinį mokestį skaičiavo ne nuo bendros pareiškėjo pagamintos produkcijos vertės, o būtent nuo importuotų prekių, kurios buvo sudėtinė pareiškėjo gaminamos produkcijos dalis, statistinės vertės. Susitarimuose tarp pareiškėjo ir JAV įmonės nebuvo numatyta jokių išlygų dėl ginčo prekių vertės išskaitymo, apskaičiuojant licencinius mokesčius. Tai, jog, anot pareiškėjo, jo importuotos prekės po perdirbimo prarasdavo intelektinę nuosavybę, neturi jokios įtakos ir nepaneigia licencinio mokesčio mokėjimo JAV įmonei fakto. Jokie mokesčiai už teisę perdirbti prekes nebuvo pridėti prie pareiškėjo importuotų prekių, o licencinis mokestis negali būti prilygintas mokesčiams už teisę perdirbti prekes. Pareiškėjo pateikti duomenys apie parduotų prekių vertę yra prieštaringi: 2019 m. kovo 29 d. rašte nurodyta, kad pardavimų apyvarta 2015, 2016 ir 2017 m. sudarė atitinkamai 16 074 807,51 Eur, 20 082 533,42 Eur ir 22 818 569,75 Eur, o skunde teismui pateikiamos didesnės sumos – 16 932 275 Eur, 27 798 699 Eur ir 25 259 757 Eur, tokie veiksmai laikytini pareiškėjo gynybine pozicija. Vietos mokesčių administratorius, įvertinęs tai, jog nebuvo nustatytos nei atsakomybę lengvinančios, nei sunkinančios aplinkybės, pagrįstai ir motyvuotai skyrė numatytą baudos vidurkį – 30 proc. dydžio baudą.

10. Atsakovas papildomuose paaiškinimuose nurodė, kad nagrinėjamam ginčui nėra svarbu, koks asmuo – D. S. ar jam priklausanti JAV įmonė – reikalavo sumokėti licencinius mokesčius, kadangi minėti asmenys, kaip pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, laikyti susijusiais. Prie išvados, jog ginčo prekės taip pat buvo licencinio mokesčio objektu, atsakovas priėjo, atsižvelgęs į faktą, jog visos prekės buvo sunaudojamos kaip žaliava galutinio produkto, ženklinamo prekių ženklu „Glassbel“, gamyboje. Pareiškėjas tiek mokestinio patikrinimo, tiek mokestinio ginčo metu nuosekliai tvirtino, kad visos iš Baltarusijos įmonės importuotos prekės buvo sunaudotos ginčo prekių gamyboje, taigi tapo licencinio mokesčio objektu. Aplinkybė, kokiomis proporcijomis ir kokiais prekių ženklais pažymėtos prekės buvo naudojamos pareiškėjo gamyboje, neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos galutiniam produktui apmokestinti licenciniu mokesčiu. Prekių ženklo savininkui – JAV įmonei mokamas licencinis mokestis priklausė išimtinai nuo pareiškėjo pagamintų prekių, paženklintų prekių ženklu „Glassbel“, galutinės vertės. Dėl aplinkybės, kad nuo 2016 m. sausio 2 d. nustatytas maksimalus licencinio mokesčio dydis, skaičiuojant bendrai pareiškėjo ir UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamas, dėl kurių licencinis mokestis realiai būdavo mažesnis nei 3 proc., atsakovas nurodė, kad UAB „Glassbel EU“ nėra minimas jokiuose sutartiniuose santykiuose tarp pareiškėjo, Baltarusijos įmonės bei JAV įmonės, todėl minėtos bendrovės pardavimo pajamos negali būti įskaitomos į pareiškėjo pagamintų prekių, paženklintų prekių ženklu „Glassbel“, vertę.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Muitinė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 1 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Glassbel Baltic“ skundą tenkino, panaikino Muitinės departamento Sprendimą ir Muitinės Ataskaitą.

13. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

13.1. Klaipėdos teritorinė muitinė 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. 9LM320062M nusprendė patikslinti importo deklaracijose importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekių ženklą ir perskaičiuoti importo mokesčius, papildomai apskaičiuojant 6 393 Eur muito bei 46 386 Eur įskaitomo importo PVM, 211 Eur delspinigių ir skirti 30 proc. papildomai apskaičiuotos 52 779 Eur sumos dydžio baudą – 15 834 Eur.

13.2. Ataskaitoje nurodyta, jog vietinis mokesčių administratorius, atlikęs pakartotinį patikrinimą, nustatė, jog pareiškėjas nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. iš Baltarusijos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ importavo įvairių rūšių stiklą ir stiklo paketus, pažymėtus prekių ženklu „Glassbel“ ir panaudojo architektūrinio stiklo gamybai. Minėtu prekių ženklu buvo ženklinama visa pareiškėjo pagaminta produkcija. Pareiškėjas pagal pasirašytus susitarimus už prekių ženklo naudojimą mokėjo licenciarui – JAV įmonei „Glassbel Industries Ltd. Co“ mokestį, lygų 3,5 proc. nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos. Ataskaitoje nurodoma, jog teises į prekių ženklą „Glassbel“ turi susiję asmenys – sutuoktiniai D. S. ir L. S., kurie atstovauja minėtas JAV ir Baltarusijos įmones, taip pat dalyvauja šių įmonių valdyme. Šios aplinkybės, mokesčių administratoriaus nuomone, turi įtakos komercinės veiklos procesams. Konstatavusi, jog pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nėra informacijos apie licencinių mokesčių įtraukimą į importuotų prekių kainą, Muitinė nusprendė patikslinti muitinę vertę, atlikdama faktūrinės vertės padidinimą 3,5 proc.

13.3. Nesutikdamas su patikrinimo ataskaita, pareiškėjas pateikė skundą Muitinės departamentui. Skunde teigė, jog licencinio mokesčio objektas yra pačios Bendrovės pagaminta produkcija (naudojant įgyvendintą gamybos technologiją), o ne iš Baltarusijos įmonės importuota stiklo žaliava, kuri neturi intelektinės nuosavybės.

13.4. Atsakovas 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 1A-262 atmetė pareiškėjo skundą ir patvirtino Muitinės Ataskaitą. Atsakovas, įvertinęs Ataskaitoje išdėstytus teiginius ir faktines aplinkybes, pažymėjo, jog pareiškėjo sumokėtas licencinis mokestis licenciarui – JAV įmonei – taip pat yra susijęs ir su ginčo prekėmis, todėl šis mokestis privalėjo būti įtrauktas į prekių muitinę vertę. Tiek vietos mokesčių administratorius, tiek ir pats pareiškėjas sutinka, kad importuotos prekės buvo sunaudojamos pareiškėjo prekių gamyboje. Pareiškėjas pripažįsta ir tai, kad visa jo produkcija ženklinta prekių ženklu „Glassbel“, atitinkamai, visa minėta produkcija buvo licencinio mokesčio, mokamo JAV įmonei, objektu.

14. Teismas vadovavosi ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu – 1992 m. Bendrijos muitinės kodekso 29 straipsnio 1, 3 dalimis, 32 straipsnio 1, 2 dalimis, 1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 157 straipsnio 1, 2 dalimis, 158 straipsnio 1–3 dalimis, 159–160 straipsniais, 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) 70 straipsnio 1–2 dalimis, 71 straipsnio 1–2 dalimis, 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 1–4 dalimis.

15. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarties (toliau – ir LVAT Nutartis) motyvus, kuriais ši administracinė byla pirmosios instancijos teismui buvo perduota nagrinėti iš naujo, teismas analizavo Baltarusijos įmonės licencinę sutartį su L. S., Bendrovės licencinę sutartį su JAV įmone ir Bendrovės sutartį su Baltarusijos įmone bei nustatė, kad Baltarusijos įmonė moka už Baltarusijoje pagamintas prekes L. S. pagal Prekių ženklo ir aptarnavimo ženklo 2008 m. balandžio 11 d. licencinę sutartį Nr. 001/01/04.3-08. Pagal Bendrovės ir Baltarusijos įmonės Sutartį į prekių kainą, be kitų dedamųjų dalių, visais atvejais įskaičiuojamas prekių ženklinimas (2.1 p.). Šioje Sutartyje nėra jokių sąlygų dėl papildomų mokėjimų. Bendrovė pagal Licencinę sutartį turėjo mokėti 3,5 proc. dydžio mokestį nuo kiekvienos parduotos prekės ar paslaugos, pažymėtos prekių ženklu „Glassbel“. Teismas vertino, kad Bendrovei pareiga mokėti JAV įmonei vien dėl prekių importo neatsiranda, nes Licencinės sutarties objektas – Bendrovės pagamintos prekės, o ne importuotos prekės. Teismas konstatavo, jog aptartos sutartys nepatvirtina, kad yra reikalavimas sumokėti JAV įmonei už importuojamas prekes.

16. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, kad vien tik aplinkybė, jog sutartyse tarp ūkio subjektų nebuvo aptarta pareiga sumokėti licencinį mokestį už importuojamas prekes, savaime nepašalina galimybės tikslinti muitinę vertę licenciniais mokesčiais. Teismas rėmėsi LVAT Nutartyje pateiktais išaiškinimais ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju svarbu, jog sandoriai sudaryti tarp susijusių asmenų – L. S. ir D. S., o tai, kad ginčui aktualias įmones bei prekių ženklą „Glassbel“ kontroliuoja susiję asmenys, savaime neįrodo licencinio mokesčio už ginčo prekes mokėjimo JAV įmonei fakto.

17. Nurodęs, kad analizuoti teisės aktai reikalauja, jog licencinis mokestis būtų būtina pardavimo sąlyga, įvertinęs aptartų sutarčių turinį, teismas sprendė, kad Bendrovei nėra kliūčių įsigyti prekes, net ir nesumokėjus licencinio mokesčio JAV įmonei. Licencinis mokestis atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagaminamas naujas gaminys su prekių ženklu „Glassbel“ ir jis realizuojamas. Teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė kitokių įrodymų, jog susiję asmenys reikalautų mokėti licencinį mokestį už importuotas (įsigytas iš Baltarusijos įmonės) prekes. Teismas konstatavo, kad prekių importo faktas pats savaime nesukuria pareigos mokėti licencinį mokestį.

18. Teismas rėmėsi 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 4 dalies a punktu ir nusprendė, kad šiuo atveju JAV įmonės reikalavimas sumokėti licencinį mokestį už pagamintas ir realizuotas prekes nesudaro pagrindo tikslinti iš Baltarusijos įmonės importuotų prekių muitinės vertės.

Žemesnės instancijos teismas

19. Teismas pažymėjo, kad 1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsnio 2 dalis ir, atitinkamai, 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 3 dalis numato importuotų prekių vertės tikslinimą, kai jos yra komponentai licencijuojamose prekėse ar paslaugose. Iš Ataskaitos turinio teismas nustatė, kad Muitinė laikėsi pozicijos, jog Bendrovė yra gamybinės paskirties įmonė, o jos sumokėti licenciniai mokesčiai JAV įmonei iš dalies susijęs su importuota žaliava, kuri yra Bendrovėje pagaminto licencijuoto produkto sudėtinė dalis. Nors Muitinės Ataskaitoje nėra aiškiai įvardinta, tačiau teismas priėjo išvadą, kad Muitinė taikė 1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsnio 2 ir 3 dalis ir, atitinkamai, 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 3 dalį. Aptaręs Muitinės argumentus šiuo aspektu, teismas pažymėjo, kad 1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsnio 2 dalis ir 3 dalis, Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 2 dalis reikalauja, kad papildomos pinigų sumos prie faktiškai sumokėtos ar mokėtinos kainos pridedamos vadovaujantis 1 dalimi tik remiantis objektyviais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis. Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad mokesčių administratorius pagrįstų mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčių sumas.

20. Nustatęs, jog Muitinės departamentas ir Muitinė sutinka, kad Bendrovė yra gamybinė, teismas nurodė, jog lieka nepaneigta, kad iki galutinio gaminio realizavimo Bendrovė turi prisiėmusi rizikas dėl galutinio produkto pagaminimo ir realizavimo, naudoja ne tik iš Baltarusijos įmonės, bet ir iš kitų įmonių įsigyjamą žaliavą. Muitinės Ataskaitoje nėra nei kokybinio vertinimo, kokia apimtimi buvo apdirbama žaliava iki galutinio produkto, nei kiekybinio skaičiavimo, kokią dalį galutinio produkto vertėje, nuo kurio buvo mokamas licencijos mokestis, sudarė importuojamų prekių dalis, t. y. kokią vertės dalį reikia priskirti importuojamai žaliavai, taip pat kaip taikyti priskirtinos vertės dydį konkrečiai muitinės deklaracijai. Teismas iš Ataskaitos 2 priedo nustatė, kad 2015 m. spalio 5 d. deklaracijos atveju muitinė vertė pakoreguota nuo 5 691 Eur iki 6 695,19 Eur, t. y. 17,6 proc., 2016 m. sausio 15 d. deklaracijos muitinė vertė padidinta nuo 34 490 Eur iki 75 780,21 Eur, t. y. daugiau kaip 100 proc., ir konstatavo, jog nėra aišku, kodėl Muitinė būtent taip perskaičiavo muitinę vertę. Teismas priėjo išvadą, kad Muitinė nevertino, kiek Bendrovė faktiškai sumokėjo licencinio mokesčio JAV įmonei, o atsakovo argumentas, jog kita įmonė (UAB „Glassbel EU“) nebuvo nurodyta susitarimuose nėra reikšmingas šiuo aspektu. Teismas sprendė, kad šias aplinkybes Muitinė turėtų įvertinti, atlikdama pakartotinį patikrinimą.

Žemesnės instancijos teismas

21. Teismas konstatavo, kad Muitinė nesilaikė Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsnio 2 ir 3 dalies, Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 2 dalies, MAĮ reikalavimų, o, surašant ir tvirtinant Ataskaitą, galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos grįsti sprendimą objektyviais duomenimis ir jį motyvuoti. Teismas nusprendė, kad Muitinės departamentas nesilaikė Sprendimo priėmimo metu (2019 m. gruodžio 10 d.) galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų: įstatymo viršenybės (4 p.), išsamumo (5 p.), nepiktnaudžiavimo valdžia (8 p.), objektyvumo (9 p.) ir tinkamai nepagrindė papildomai apskaičiuoto mokesčio ir su juo susijusių sumų.

22. Atsižvelgęs į išdėstytus motyvus, teismas Muitinės Ataskaitą ir Muitinės departamento Sprendimą panaikino, kaip prieštaraujančius aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

III.

23. Atsakovas Muitinės departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Muitinės departamento Sprendimą bei Muitinės Ataskaitą.

24. Dėl teismo argumentų, susijusių su ginčo prekių vertės įtraukimo į licenciniu mokesčiu apmokestinamąją vertę bei sunaudojimo galutiniame produkte atsakovas pažymi, kad nėra ginčo dėl aplinkybės, jog visos iš Baltarusijos įmonės įsigytos prekės buvo sunaudotos pareiškėjo prekių gamyboje. Fiziškai sunaudojus visas prekes licenciniu mokesčiu apmokestinamų prekių gamyboje, jos visos tapo minėto mokesčio objektu. Nepaisant aplinkybės, jog pareiškėjas, Baltarusijos įmonė bei JAV įmonė yra valdomi to paties asmens – D. S., kuriam, be kita ko, priklauso ir teisės į prekių ženklą „Glassbel“, visos minėtos įmonės yra komerciniu pagrindu veikiantys verslo subjektai, o ginčo prekės pareiškėjui buvo tiekiamos už atitinkamą užmokestį, todėl minėti kaštai turėjo būti padengti realizuojant pareiškėjo pagamintą produkciją. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog dalis ginčo prekių galimai buvo prarasta dėl gamybos broko, nėra pagrįsta jokiais įrodymais, be to, teisės aktai nenumato jokių apmokestinimo lengvatų importo mokesčiais tais atvejais, jei dėl tam tikrų technologinių procesų (pvz., broko gamyboje) ne visos prekės yra perdirbamos ar realizuojamos. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog importuotų prekių vertė, prieš apmokestinant galutinį produktą licenciniu mokesčiu, buvo išskaičiuojama iš apmokestinamos licenciniu mokesčiu vertės, todėl Muitinės departamentas laikosi pozicijos, jog ginčo prekių vertė buvo įtraukta į licenciniu mokesčiu apmokestinamą prekių vertę.

25. Dėl teismo argumentų dėl susijusių asmenų reikalavimo sumokėti licencinį mokestį, atsakovas remiasi 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio, 127 straipsnio nuostatomis ir nurodo, jog niekada ir neteigė, kad prekių pardavėjas – Baltarusijos įmonė – reikalavo mokėti atitinkamą licencinį mokestį prekių ženklo „Glassbel“ savininko D. S. vadovaujamai JAV įmonei, tačiau šioje mokestinėje byloje nėra ginčo būtent dėl to, kad šį licencinį mokestį reikalavo mokėti su prekių pardavėju susijęs asmuo – JAV įmonė. Kad atitinkama sutartis dėl licencinio mokesčio mokėjimo buvo sudaryta, ginčo tarp šalių nėra, minėtą faktą pripažino ir ginčą nagrinėję teismai. Atsakovas cituoja LVAT Nutartį, vadovaujasi 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 4 dalies b punktu ir teigia, kad JAV įmonės, kuri pripažinta susijusi su Baltarusijos įmone, reikalavimas mokėti licencinį mokestį prilyginamas paties ginčo prekių pardavėjo, t. y. Baltarusijos įmonės, reikalavimui.

Atsiliepimas

26. Atsakovas nurodo, jog aplinkybės kaip ginčo prekės buvo apdirbtos bei kokią dalį jos sudarė galutiniame produkte, kuris buvo apmokestinamas licenciniu mokesčiu, neturi jokios įtakos ginčo prekėms apmokestinti, t. y. nėra jokio skirtumo, ar galutiniame produkte jos sudarė, pavyzdžiui, 30, 40 ar 60 proc., nes ir viso galutinio produkto vertė, kaip ir šio produkto atskirų komponentų vertė tampa to paties licencinio mokesčio, sudarančio 3,5 proc., objektu. Tokia taisyklė galiotų ne tik įvairiems stiklo gaminiams, kuriuos gamina pareiškėjas, bei ir visiems kitiems, daugiau ar mažiau komponentų turintiems bei skirtingai perdirbtiems produktams, pavyzdžiui, automobiliui. Nepaisant to, kokią dalį svorio ar vertės sudaro, pavyzdžiui, aliuminis, plastmasė, laidai bei kt. komponentai, kokiu būdu ir kaip jie buvo apdirbti bei sumontuoti, visi jie, kaip ir pats galutinis produktas, bus tų pačių mokesčių objektu. Atsakovas teigia, jog pareiškėjui 2019 m. birželio 26 d. raštu atsisakius pateikti Muitinei patentuojamų gaminių savikainos apskaičiavimus bei, atsižvelgus į pareiškėjo patvirtinimą, kad visa apimtimi su prekių ženklu importuotas stiklas sunaudotas patentuojamos produkcijos gamybai, Muitinė neturėjo pagrindo atlikti skaičiavimų, patikslinančių mokesčių už patentus ir licencijas dydį, kuris turi būti įskaičiuotas į importuojamos žaliavos muitinė vertę.

27. Pasisakydamas dėl papildomai apskaičiuotų verčių priskyrimo muitinės deklaracijoms, atsakovas remiasi Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsniu, aptaria Ataskaitos turinį („siekiant išvengti neproporcingų administracinių išlaidų, licencinių mokesčių sumos pridedamos prie pirmos siuntos atitinkamuose kalendoriniuose metuose prekių faktūrinės vertės“) ir nurodo, jog toks už prekes faktiškai sumokėtos kainos patikslinimas privalomais muitinės vertės elementais yra pagrįstas būdu, atitinkančiu aplinkybes ir yra galimas, vadovaujantis bendraisiais muitinės vertės elementų paskirstymo principais, nurodytais Susitarimo dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo I priedo Aiškinamojoje pastaboje dėl 8 straipsnio 3 dalies. Apie tokį mokesčių perskaičiavimo būdą pareiškėjas buvo informuotas pranešimu apie galimą nepalankų sprendimą, tačiau jokio prieštaravimo nepareiškė. Jokių nesutikimo argumentų nebuvo išreikšta ir pareiškėjo skunduose, todėl jokio ginčo dėl minėtos aplinkybės tarp šalių nebuvo ir nėra. Atsakovas pažymi, jog šis mokesčių perskaičiavimo metodas yra dažnai taikomas tais atvejais, kai mokestinis patikrinimas apima pakankamai ilgą laikotarpį bei daug muitinės deklaracijų, tačiau, nepaisant to, kad papildomai priskaičiuota mokestinė nepriemoka techniškai priskiriama tik keletui, o ne visoms tikrintoms muitinės deklaracijoms, papildomai apskaičiuotų mokesčių suma lieka ta pati. Atsakovo įsitikinimu, vietos mokesčių administratorius pagrindė tokio mokesčių perskaičiavimo būdo tikslingumą, todėl nesupranta, kodėl teismas skundžiamame sprendime pasisakė, jog nėra aišku, kodėl Muitinė būtent taip perskaičiavo muitinę vertę.

28. Dėl licencinio mokesčio dydžio apskaičiavimo, atsakovas nurodo, kad ginčo dėl aplinkybės, jog licencinio mokesčio mokėjimai JAV įmonei buvo atliekami, nebuvo ir nėra, tačiau minėto mokesčio mokėjimą už ginčo prekes pareiškėjas neigė tuo faktu, jog licencinis mokestis buvo sumokamas Baltarusijos Respublikoje. Muitinės departamentas viso mokestinio ginčo metu nuosekliai įrodinėjo, kad tarp pareiškėjo bei tarp licencinio mokesčio gavėjo – JAV įmonės – sudaryta Licencinė sutartis nenumatė jokių išlygų dėl sumų, nuo kurių buvo skaičiuojamas licencinis mokestis, sumažinimo ginčo prekių pardavimo kaina, taigi, akivaizdu, kad ir ginčo prekių vertė buvo įtraukta, apskaičiuojant JAV įmonei sumokamą licencinį mokestį. Pareiškėjas nėra pateikęs ir jokių įrodymų apie ginčo prekių vertės išskaitymą iš sumų, esančių licencinio mokesčio objektu. Muitinės departamentas visiškai nesutinka su teismo nuomone, jog UAB „Glassbel EU“ atliktų mokėjimų įtraukimas į pareiškėjo pagamintų prekių, paženklintų prekių ženklu „Glassbel“, vertę neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui. UAB „Glassbel EU“ nėra nurodoma pareiškėjo bei JAV įmonės sudarytoje Licencinėje sutartyje, kurioje aptariamos licencinio mokesčio mokėjimo sąlygos, pareiškėjas nepateikia ir jokių kitų įrodymų apie minėtos bendrovės prievolę mokėti licencinius mokesčius. Vien tai, kad ši bendrovė, kaip, kad teigia Pareiškėjas, yra seserinė, bei tai, kad jos pavadinimas labai panašus į pareiškėjo, nesudaro jokio teisinio pagrindo laikyti ją atsakinga dėl licencinio mokesčio mokėjimo už ginčo prekes. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas šio mokestinio ginčo metu laikėsi nenuoseklios ir prieštaringos pozicijos dėl sumokėtų licencinių mokesčių sumų – mokestinio patikrinimo metu bei skunde Muitinės departamentui apskritai nenurodė mokėtų sumų, skunde teismui teigė, jog šie mokesčiai viršijo Licencinės sutarties prieduose nustatytus maksimumus, todėl faktiškai buvo sumokėtos mažesnės nei 3,5 proc. nuo galutinio produkto vertės sumos, o apeliaciniame skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui į licencinių mokesčių sumas įtraukė ir šio mokestinio ginčo subjektu nesančios ir jokiuose sutartiniuose santykiuose tarp pareiškėjo, Baltarusijos bei JAV įmonių neįvardintos UAB „Glassbel EU“ neva sumokėtas sumas.

Atsiliepimas

29. Pareiškėjas UAB „Glassbel Baltic“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą.

30. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nesutinka su atsakovo argumentu, jog nėra ginčo dėl aplinkybės, jog visos iš Baltarusijos įmonės įsigytos prekės buvo sunaudotos pareiškėjo prekių gamyboje ir teigia, kad beveik kiekviename Bendrovės į bylą pateiktame procesiniame dokumente buvo teigiama, jog tikrai ne visos prekės buvo sunaudojamos prekių gamyboje. Kiekybiškai įvertinamų ir patikimų duomenų apie tai, kokia buvo gaminyje panaudoto stiklo vertė neįmanoma nustatyti, nes produkcijai panaudojamas ne visas stiklas dėl šios žaliavos trapumo. Ženkli iš bet kokio gamintojo nupirkto stiklo dalis nėra panaudojama galutiniame, pirkėjui parduodamame produkte, todėl sprendimas skaičiuoti licencinį mokestį tiesiog nuo bendros visų importuotų prekių vertės iš esmės prieštarauja 1993 m. Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsnio 3 dalies išaiškinimui dėl prievolės mokestį skaičiuoti tik remiantis patikimais ir kiekybiškai įvertinamais duomenimis. Faktą, kad 2015–2018 m. ir vėlesniais metais didelė dalis stiklo buvo utilizuota, pareiškėjas gali įrodyti Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentui teiktomis atliekų susidarymo apskaitos ataskaitomis, tačiau, atsižvelgęs į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nėra tiriamos faktinės aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, į tai, kad šie įrodymai patvirtintų tik visiems žinomą faktą, pareiškėjas neteikė minėtų ataskaitų kopijų.

31. Bendrovė sutinka, kad pagrindinio importo mokesčio už prekes dydis, skaičiuojamas nuo kainos, faktiškai sumokėtos už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją (Sąjungos muitinės kodekso 70 str.), nepriklauso ir negali priklausyti nuo to, kaip vėliau šios prekės perdirbamos ar realizuojamos, nes visos prekės yra įvežtos į muitų teritoriją ir sunaudotos arba perdirbti, arba paties importuotojo reikmėms (įskaitant ir tą dalį, kuri lieka nepanaudota ir utilizuota). Tačiau tuo atveju, jei, kaip teigia atsakovas, prie faktiškai sumokėtos už importuojamas prekes kainos pagal Sąjungos muitinės kodekso 71 straipsnio 3 dalies nuostatas, kaip papildomi sandorio vertės elementai, turėtų būti pridedami ir mokesčiai už licencijas, kurie susiję su konkrečia prekių dalimi, už kurią importuotojas gavo pajamas, akivaizdu, kad turi būti tiksliai ir aiškiai nustatyta, kuri konkrečiai importuotų prekių dalis buvo apmokestinta licencijomis. Jei prekės nebuvo panaudotos paslaugoms, už kurias mokami licenciniai mokesčiai, už jas licenciniai mokesčiai negali būti skaičiuojami, ir tai ne apmokestinimo lengvata, o tiesiog mokesčių skaičiavimas neviršijant teisės aktuose nustatytų prekių muitinės vertės ribų. Pareiškėjas vadovaujasi Įgyvendinimo nuostatų 159 straipsniu ir teigia, jog šiuo atveju akivaizdu, kad importuoto žaliavinio stiklo pavidalas buvo keičiamas iš esmės. Prekė iš esmės yra perdaroma į kitą produktą, turintį skirtingas specifikacijas. Į rinką Bendrovė pateikia visiškai naujas prekes – ir ne su prekės ženklu, kuriuo jos buvo pažymėtos Baltarusijos įmonės prieš importavimą (ar iškart po importavimo), o su visiškai nauju prekių ženklu, kuris, nors ir atrodo analogiškai, tačiau žymi visiškai naują, Lietuvoje pagamintą produktą. Dėl šios priežasties licencinis mokestis negali būti papildomai skaičiuojamas ir pridedamas už importuotas, stiklui apdirbti naudotas, žaliavas.

32. Pareiškėjas pripažįsta, kad moka licencinį mokestį JAV įmonei pagal Licencinę sutartį, tačiau realiai šis mokestis neturi jokių sąsajų su Baltarusijos įmone ir jos parduodamomis prekėmis, o yra mokamas tik už tai, kad Bendrovė naudojasi teise ženklinti Europos Sąjungoje JAV įmonės vardu registruotu prekių ženklu „Glassbel“ savo gaminamas prekes. Pareiškėjas remiasi Licencinės sutarties 4.1 punktu ir nurodo, kad jis nuo 2016 m. sausio 2 d. papildytas nuostata, jog skaičiuojant ir mokant mokestį licenciarui turi būti laikomasi UAB „Glassbel Baltic“ ir AB Citadele kreditavimo sutarties KS/1408 1.9.4 punkto apribojimo dėl prekinio ženklo išmokų. Minėta sutartimi nustatytas apribojimas, kad metinė mokėjimų suma neviršytų 500 000 Eur (nuo 2017 m. gegužės 2 d. – metinė UAB „Glassbel Baltic“ kartu su jos seserine įmone UAB „Glassbel EU” mokėjimų suma neviršytų 600 000 Eur). Tiek JAV įmonė, tiek UAB „Glassbel EU“ buvo laiduotojai pagal minėtą kredito sutartį su AB Citadele banku, tad sąlygos dėl maksimalių mokėjimų už prekės ženklą joms buvo žinomos ir su jomis suderintos. Vadovaudamasi galiojančios Licencinės sutarties bei sutarčių su banku nuostatomis, JAV įmonė iš tiesų reikalavo, kad Bendrovė mokėtų licencinį mokestį, tačiau šį mokestį reikalavo sumokėti tik skaičiuojant nuo pareiškėjo parduotų prekių ir paslaugų kainos (vienodo dydžio, nepriklausomai nuo to, kurio tiekėjo žaliava toms prekėms ir paslaugoms naudojama), o nuo 2016 m. – dar ir apribojant maksimalią bendrą abiejų tuo metu savo produkcijai / paslaugoms ženklinti prekių ženklą „Glassbel“ naudojusių įmonių UAB „Glassbel Baltic“ ir UAB „Glassbel EU” licencinio mokesčio sumą.

33. Pareiškėjas vadovaujasi 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 136 straipsnio 4 dalimi ir teigia, jog tik įrodžius esminės aplinkybės, kurios turi būti nustatytos sprendžiant dėl licencinio mokesčio pridėjimo prie importuotų prekių kainos (reikalavimą, kad pirkėjas atliktų mokėjimą, kuris tuo pačiu yra būtina importuotų prekių pardavimo sąlyga), faktas, kad įmonės yra valdomos susijusių asmenų, pasidaro reikšmingas mokesčiui mokėti. Šios aplinkybės byloje nebuvo nustatytos ir įrodytos – priešingai, iš sudarytų susitarimų yra akivaizdu, kad atskiro licencinio mokesčio už importuotas prekes Bendrovė iš viso nemoka – bet kokie su importuojamomis prekėmis ir jų ženklinimu susiję mokesčiai jau yra įskaičiuoti į prekių kainą (UAB „Glassbel Baltic“ ir Baltarusijos įmonės 2014 m. vasario 14 d. sutarties Nr. 14-02/14 2.1 p.). UAB „Glassbel Baltic“ moka licencinius mokesčius JAV įmonei tik už savo pagamintą produkciją / paslaugas, o ne už nupirktas iš Baltarusijos įmonės prekes. Sugadintų / nepanaudotų prekių kaina neturi jokios įtakos mokesčio, UAB „Glassbel Baltic“ mokamo JAV įmonei, dydžiui, jų kaina nėra įtraukiama ir į prekių ženklo „Glassbel“ produkcijos savikainą. Faktas, kad kurį laiką Bendrovė mokėjo JAV įmonei fiksuoto maksimalaus dydžio licencinį mokestį, kurio dydžio sąsajos su Baltarusijos įmonės prekėmis išvis nebūtų įmanoma įvertinti (t. y. mokestis buvo kasmet toks pat, nepriklausomai, kiek prekių per tuos metus buvo nupirkta iš Baltarusijos įmonės), tik dar kartą patvirtina, kad JAV įmonės reikalavimas atlikti mokėjimus už prekių ženklą „Glassbel“ niekada nebuvo būtina iš Baltarusijos įmonės importuotų prekių pardavimo sąlyga.

Šalies argumentai

34. Pareiškėjas aptaria LVAT Nutartyje pateiktus išaiškinimus ir teigia, kad teismas pareikalavo šalis pateikti papildomus paaiškinimus, tačiau atsakovas nepateikė jokių papildomų įrodymų, faktinių ar teisinių argumentų, pagrindžiančių Muitinės departamento teiginius, kad pareiškėjas mokėjo licencinį mokestį JAV įmonei būtent už ginčo prekes, importuotas iš Baltarusijos įmonės, taip pat kitų argumentų, pagrindžiančių mokesčių paskaičiavimo dydį, ar paaiškinimo, kodėl nesiskiria licencinio mokesčio dydis už iš kitų prekių ženklų atstovų, Europos gamintojų, stiklo žaliavos pagamintą produkciją, jei licencinis mokestis už produkciją skaičiuojamas ir mokamas būtent už prekes, importuotas iš Baltarusijos įmonės. Akivaizdu, kad tokių įrodymų nėra, nes, atsižvelgiant į realaus licencinio mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo susitarimo esmę, jų ir negali būti.

35. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas klaidingai nurodo, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 26 d. raštu atsisakė pateikti Muitinei patentuojamų gaminių savikainos apskaičiavimus. Pareiškėjas pateikė Muitinei visus pareikalautus duomenis, kuriuos turėjo galimybę pateikti, o minėtame rašte ne atsisakė pateikti duomenis, o informavo apie realią situaciją – tokie duomenys nėra ir niekada nebuvo renkami, todėl juos pateikti Bendrovė neturėjo jokios galimybės.

36. Pareiškėjo nuomone, atsakovo teiginys, kad faktas, kokią dalį ginčo prekės sudarė galutiniame produkte, neturi jokios įtakos toms prekėms apmokestinti, prieštarauja 2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 158 straipsnio 3 daliai (2015 m. Įgyvendinimo nuostatų 23 priedo aiškinamoji pastaba dėl Sąjungos muitinės kodekso 32 str. 2 d., analogiškas išaiškinimas pateiktas Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio I priedo aiškinamojoje pastaboje dėl 8 str. 3 d.).

37. Pareiškėjas nurodo, kad kiekviename skunde šios bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, jog iš Baltarusijos įmonės įsigytų prekių faktūrinė vertė 3,5 proc. dydžiu buvo padidinta visiškai nepagrįstai. Tai skundžiamame sprendime pripažino ir teismas. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su įrodinėjimu mokestiniuose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., 2018 m. liepos 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4270-602/2018; 2018 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1118-662/2018), ir akcentuoja, jog šioje byloje yra daug įrodymų, patvirtinančių, kad Bendrovė nemoka ir net neturi teisės mokėti JAV įmonei jokių licencinių mokesčių konkrečiai už prekes, importuotas iš Baltarusijos įmonės. Iš procesinių dokumentų akivaizdu tik tai, kad Muitinės pritaikytas „tarifas“ yra neteisingas, nes realus kiekvienais metais mokėto licencinio mokesčio dydis buvo atitinkamai 2,95 proc., 2,16 proc., 2,38 proc. ar 2,68 proc., jį skaičiuojant nuo bendros pareiškėjo ir UAB „Glassbel EU“ parduotų prekių sumos (nes mokesčio „lubos“ buvo nustatytos ne kiekvienai įmonei atskirai, o bendrai abiem įmonėms).

38. Pareiškėjas nurodo, kad informacija apie tai, jog nuo 2016 m., apskaičiuojant licencinius mokesčius buvo nustatyta bendra maksimali licencinio mokesčio suma abiem seserinėm įmonėms – pareiškėjui ir UAB „Glassbel EU“, Muitinei buvo pateikta dar patikrinimo metu. Šis faktas yra užfiksuotas ir Ataskaitoje. Taigi, atsakovo teiginys, neva informacija apie tai, kad licenciniai mokesčiai buvo skaičiuojami ir mokami vertinant bendrus abiejų įmonių – UAB „Glassbel Baltic“ ir UAB „Glassbel EU“ – įsipareigojimus, buvo pateikta tik skunde Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui ar, kad UAB „Glassbel EU“ nebuvo įvardinta sutartiniuose santykiuose tarp pareiškėjo ir JAV įmonės, yra akivaizdžiai neteisingas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog tikrai nėra jokių sutarčių, kuriose dėl UAB „Glassbel EU“ licencinio mokesčio mokėjimo būtų tariamasi ne tik tarp pareiškėjo ir JAV įmonės, bet ir su Baltarusijos įmone. Tai tik dar kartą patvirtina, kad licencinio mokesčio mokėjimo dydį JAV įmonė visada siejo tik su galutine Bendrovės (ir UAB „Glassbel EU“) produkcija / paslaugomis, nepriklausomai nuo to, iš kokios žaliavos ta produkcija / paslaugos gaminamos / teikiamos.

39. Pareiškėjo nuomone, kiti Muitinės departamento vertinimai, neva pareiškėjas laikėsi nenuoseklios ir prieštaringos pozicijos, yra nepagrįsti. Tai, kad pareiškėjas pagal Muitinės reikalavimą teikė tą informaciją, kurios buvo konkrečiai reikalaujama, kad teikdamas skundus vis tolesnėse bylos stadijose, iškilus teikiamų argumentų įrodymo būtinybei, pateikdavo naujų, papildomų argumentų (įskaitant ir preliminarius skaičiavimus, pabrėžiant, kad pagal šiuos skaičiavimus vis vien neįmanoma nustatyti tikslių sumų, kadangi licenciniam mokesčiui nustatyta bendra dviem įmonėms maksimali riba), jokiu būdu nereiškia, kad pozicija yra nenuosekli ar juo labiau prieštaringa. Pareiškėjas akcentuoja, kad nuo patikrinimo pradžios teikė visą Muitinės prašomą informaciją, kurią turėjo ir galėjo pateikti.

Atsiliepimas

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria Muitinės departamento apeliaciniam skundui, palaiko jo argumentus ir prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – palikti galioti Muitinės departamento Sprendimą bei Muitinės Ataskaitą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

41. Byloje ginčas kilo dėl Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimo ir Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitos teisėtumo ir pagrįstumo.

42. Klaipėdos teritorinė muitinė 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaita Nr. 9LM320062M nusprendė patikslinti importo deklaracijose importuotų prekių muitinę vertę sumokėtais licenciniais mokesčiais už prekių ženklą ir perskaičiuoti importo mokesčius, papildomai apskaičiuojant 6 393 Eur muito bei 46 386 Eur importo PVM, 211 Eur delspinigių ir skirti 30 procentų papildomai apskaičiuotos 52 779 Eur sumos dydžio baudą – 15 834 Eur.

43. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. 1A-262 patvirtino Klaipėdos teritorinės muitinės 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 9LM320062M.

44. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi, priimtoje šioje administracinėje byloje buvo panaikintas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 5 d. sprendimas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje konstatavo, kad, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija, jog akivaizdu, kad ginčo prekių – iš Baltarusijos importuoto žaliavinio stiklo, pažymėto „Glassbel“ prekių ženklu, – vertė buvo įtraukta apskaičiuojant JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ mokamą licencinį mokestį, nėra pagrįsta objektyviais duomenimis, nes pirmosios instancijos teismas pritarė Ataskaitoje ir Sprendime padarytoms išvadoms, tačiau iš esmės neatliko savarankiško bylos aplinkybių vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad ginčui aktualias įmones bei prekių ženklą kontroliuoja susiję asmenys, savaime neįrodo licencinio mokesčio už ginčo prekes mokėjimo JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ fakto. LVAT nuomone, pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai išnagrinėjo esminius pareiškėjo argumentus, išsakytus ir atliekant mokestinį patikrinimą, pavyzdžiui, kad pareiškėjas žaliavą perka iš įvairių tiekėjų ir visi jo pagaminti nauji produktai žymimi „Glassbel“ prekių ženklu, kad JAV įmonei „Glasstech Industries Ltd. Co“ mokėtinas licencinis mokestis skaičiuojamas toks pat nepriklausomai nuo to, kokiais prekių ženklais pažymėtos žaliavos buvo naudotos konkrečios prekės gamyboje (t. y. neįrodyta Sąjungos muitinės kodekso 136 str. 4 d. a p. numatyta sąlyga dėl pardavėjo arba su pardavėju susijusio asmens reikalavimo atlikti mokėjimą už licenciją), taip pat, kad tuo atveju, jei prekių muitinė vertė turėjo būti patikslinta, tai prekių faktūrinė vertė buvo nepagrįstai padidinta 3,5 proc., kadangi galutiniame produkte neįmanoma išskirti būtent iš Baltarusijos įmonės „Stiklo paketų ir architektūrinio stiklo gamykla“ įsigytos žaliavos dalį (Sąjungos muitinės kodekso 71 str. 2 d. prasme trūksta objektyvių ir kiekybiškai įvertinamų duomenų), be to, licencinio mokesčio dydžiui taikomi apribojimai (bendra metinė suma nuo 2016 m. sausio 2 d. negali viršyti 500 000 Eur, nuo 2017 m. gegužės 2 d. – 600 000 Eur, skaičiuojant bendrai pareiškėjo ir UAB „Glassbel EU“ pardavimo pajamas), dėl kurių licencinis mokestis realiai būdavo mažesnis nei 3 proc. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad administracinė byla turi būti nagrinėjama minėtais aspektais, kurie iš esmės nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme ir kuriems ištirti gali būti tikslinga gauti papildomus įrodymus bei paaiškinimus.

46. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 5 d. nutartimi įpareigojo proceso šalis pateikti teismui paaiškinimus, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus.

47. Atsakovo, vykdant minėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, pateiktame paaiškinime iš esmės yra atkartota atsakovo pozicija, išdėstyta skundžiamame Sprendime bei anksčiau atsakovo teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartyje nurodytų faktinių duomenų atsakovas nepateikė.

48. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.

49. Pagal šiame MAĮ straipsnyje įtvirtintas taisykles, įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padaryta išvadą. Jeigu mokesčių mokėtojas neįvykdo šios pareigos, tai nustačius, jog mokesčių administratorius pagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuotą mokestį ir su juo susijusias sumas, mokesčių mokėtojui atsiranda mokestinė prievolė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2839/2011; 2014 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1052/2014; 2014 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1946/2014; 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-293-556/2016; 2017 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2342-442/2016).

50. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 5 dalis nustato, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Aiškindamas šią proceso teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, nagrinėjant mokestinius ginčus teisme, bendrosios įrodinėjimo taisyklės, numatytos ABTĮ 56 straipsnio 5 dalyje, taikytinos atsižvelgiant ir į MAĮ 67 straipsnio nuostatas. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 56 straipsnio 5 dalies ir MAĮ 67 straipsnio nuostatas, administracinėse bylose dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą bei pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo bei pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-606-442/2016).

51. Pagal nurodytą teisinį reguliavimą bei šio reguliavimo aiškinimą, išdėstytą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, tiek mokesčių administravimo procedūrose, tiek nagrinėjant mokestinį ginčą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, tiek nagrinėjant mokestinį ginčą teisme, visų pirma, būtent mokesčių administratoriui tenka pareiga pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas.

52. Įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pripažinta, kad Ataskaitoje ir Sprendime mokesčių administratorių prieitos išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu faktinių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo apmokestinimu, ištyrimu. Šių ginčijamo Sprendimo trūkumų atsakovas nepašalino ir bylą pakartotinai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

53. Mokesčių administravimas yra sudėtinė viešojo administravimo dalis, todėl mokesčių administratorius, atlikdamas mokesčių administravimo procedūras, privalo vadovautis ne tik mokesčių administravimą reguliuojančių teisės aktų nuostatomis, bet ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1102-442/2018).

54. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1317, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) nustatė, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.

55. Šiuo metu galiojančio Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose numatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai.

56. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Minėtų bendrųjų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų privalo paisyti ir mokesčių administratorius, priimdamas atitinkamus sprendimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

57. Kadangi atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo apmokestinimu, todėl skundžiamas Sprendimas neatitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1317) nuostatų, o tai yra pagrindas Sprendimą panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundą atsakovui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).

58. Centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus (MAĮ 150 str.). Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų: 1) patvirtina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; 2) panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; 3) iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; 4) pakeičia vietos mokesčių administratoriaus sprendimą; 5) panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą; 6) panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir paveda priimti naują sprendimą (MAĮ 154 str. 4 d.).

59. Perdavus pareiškėjo skundą centriniam administratoriui nagrinėti iš naujo, dėl Ataskaitos teisėtumo ir pagrįstumo privalės spręsti atsakovas, todėl naikinti ginčijamą Ataskaitą nėra pagrindo. Dėl to, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.

60. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismas pakeičiamas, o pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant Sprendimą ir pareiškėjo skundą perduodant atsakovui nagrinėti iš naujo.

61. Perdavus pareiškėjo skundą atsakovui nagrinėti iš naujo, skundžiame pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas teisės normų, reguliuojančių ginčo mokestinius teisinius santykius, taikymas ir aiškinimas pripažintinas pertekliniu, todėl teisėjų kolegija dėl šių teisės normų taikymo ir aiškinimo nepasisako, o skundžiame pirmosios instancijos teismo sprendime suformuluotas ginčo teisinių santykių teisinio reguliavimo taikymas ir aiškinimas nėra privalomas atsakovui iš naujo nagrinėjant pareiškėjo skundą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. vasario 1 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. 1A-262 „Dėl UAB „Glassbel Baltic“ skundo“ ir perduoti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Glassbel Baltic“ skundą Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasDainius RaižysVirginija Volskienė